Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ramunės Mikonienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Va taip“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 17 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, o priešieškinys patenkintas, civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Va taip“ ieškinį atsakovei J. V. dėl darbo ginčo bei dalykinės reputacijos gynimo bei atsakovės J. V. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Va taip“ dėl darbo ginčo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18.2. Byloje pateikta darbdavio pažyma apie priskaičiuotą bei išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas patvirtina, kad viso atsakovės darbo laikotarpiu jai priskaičiuotas darbo užmokestis sudaro 7001,90 Eur, o atsakovės banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad jai buvo iš viso sumokėta 7115,50 Eur darbo užmokestis, dėl ko net susidarė 113,60 Eur darbo užmokesčio permoka. Ta aplinkybė, jog ieškovė atsakovei darbo užmokestį mokėjo nereguliariai, iš esmės avansuodama darbo užmokestį į priekį nereiškia, kad šalys susitarė dėl didesnio darbuotojos darbo užmokesčio, negu nurodyta darbo sutartyje, ar kad darbuotoja darbo užmokesčio permoką per konkretų mėnesį gali pasilikti kaip „priedą“ prie atlyginimo, kadangi tokio šalių susitarimo nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

20. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.

22. Nagrinėjamoje byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad 2018 m. vasario 1 d. apeliantė UAB „Va Taip“ ir atsakovė J. V. sudarė neterminuotą Darbo sutartį Nr. 2, pagal kurią atsakovė nuo 2018 m. vasario 2 d. pradėjo dirbti UAB „Va Taip“ projektų vadove (el. b. t. 1, b. l. 12 – 15), o apeliantė įsipareigojo mokėti 771,43 Eur (su mokesčiais) darbo užmokestį (1.3. darbo sutarties punktas). Praėjus vienuolikai mėnesių nuo darbo teisinių santykių tarp šalių pradžios - 2019 m. sausio 2 d. atsakovė apeliantės direktorei pateikė prašymą dėl jos atleidimo iš darbo 2019 m. sausio 7 d. (el. b. t. 1, b. l. 16). Atsižvelgdama į pateiktą prašymą apeliantės direktorė 2019 m. sausio 3 d. priėmė įsakymą Nr. DS22 „Dėl J. V. prašymo atleisti iš darbo“ (el. b. t. 2, b. l. 131), kuriame nurodė atsakovei paruošti darbų priėmimo – perdavimo aktą, paruošti išduotų daiktų priėmimo – perdavimo aktą, sausio 7 d. 10 val. ryte būti ofise ir perduoti įmonei priklausančius darbo įrankius, pasirašyti darbų priėmimo perdavimo aktą, taip pat įsakė raštu pateikti, kuri įmonėje įgyta informacija bus naudojama tolimesnėje veikloje. Vis dėlto, nurodytą dieną tarp šalių darbų santykiai nepasibaigė, kadangi apeliantės direktorė 2019 m. sausio 7 d. priėmė įsakymą Nr. DS23 „Dėl J. V. prašymo atleisti iš darbo“ (el. b. t. 1, b. l. 17–18), kuriame įsakė atsakovei dirbti iki 2019 m. sausio 23 d., kadangi įmonė neplanuotai praranda darbo resursą, o klientų srautas turi būti priimtas, todėl visi klientai turi būti aptarnauti; įsakyme taip pat nurodė atsakovei atlikti įvairius darbus (paruošti metinę darbų ataskaitą, elektroninių laiškų už paskutinius šešis mėnesius išklotinę, atsakyti į pateiktus klausimus, įskaitant atliktų darbų išvardijimą nurodytu laikotarpiu, etc.). Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad atsakovė 2019 m. sausio 8 d. surašė „Atsakymą į 2019 m. sausio 7 d. įsakymą Nr. DS23“, taip atsakydama į jai pateiktus klausimus (el. b. t. 1, b. l. 19–20).

23. Iš šioje byloje esančių duomenų taip pat matyti, jog 2019 m. sausio 9 d. apeliantės UAB „Va taip“ direktorė priėmė nurodymą pradėti vidinį tyrimą (el. b. t. 1, b. l. 21–29), kuriame nurodė panaikinti atsakovės ERGO draudimo sutartį, paskaičiuoti atsakovės atlyginimą nuo 2018 m. gruodžio 27 d. iki 2019 m. sausio 7 d., tačiau ne pagal faktines darbo dienas, o pagal faktiškai pradirbtas valandas, kurių suma yra 20 valandų. Šiame nurodyme taip pat darė prielaidą, kad atsakovė J. V. pažeidė draudimą apsipirkti darbo metu, grubiu darbo sutarties pažeidimu laikė elektroninių laiškų trynimą, konstatavo, jog apeliantė 146 klientams išsiuntė laiškus su savo Facebook nuoroda, išsiuntė laišką su konfidencialiais duomenimis. Direktorė nurodė kuo skubiau kreiptis į antstolį dėl atsakovės įrašo Facebook paskyroje fiksavimo, taip pat nurodė išskaičiuoti 1000,00 Eur iš atsakovės atlyginimo už atsakovės mokymus. Šiame apeliantės dokumente taip pat užfiksuota, kad 2019 m. sausio 9 d. atsakovė nepasirodė darbe ir tai laikė grubiu darbo sutarties pažeidimu bei pravaikšta. 2019 m. sausio 10 d. apeliantės direktorė surašė darbuotojai įspėjimą „Dėl atleidimo iš darbo darbdavio valia“ (el. b. t. 1, b. l. 83), kuriame nurodo, kad apeliantė nusprendė atleisti atsakovę iš darbo darbdavio valia, vadovaujantis Darbo kodekso 59 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bei informavo, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių (darbuotojo iniciatyva) įspėjimo dieną bus nutraukta darbo sutartis neišmokant papildomų kompensacijų ir kitų išmokų. 2019 m. sausio 10 d. apeliantės UAB „Va taip“ direktorė priėmė įsakymą Nr. DS27 „Dėl atleidimo“, kuriuo nurodė atleisti atsakovę J. V. iš darbo 2019 m. sausio 10 d. darbdavės valia, kadangi darbuotoja prarado apeliantės pasitikėjimą dėl nepakankamai atsakingo požiūrio, nesantaikos tarp darbuotojų kurstymo, elgesio darbe, asmeninių savybių etc. (el. b. t. 1, b. l. 30).

24. Tarp šalių kilus darbo ginčui, Darbo ginčų komisija sprendimu darbo byloje konstatavo, kad atsakovės darbo sutartis su apeliante nutraukta nuo 2019 m. sausio 7 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, nusprendė išieškoti 918,00 Eur vidutinį darbo užmokestį (suma su mokesčiais) už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2019 m. sausio 7 d. iki 2019 m. vasario 8 d., 777,81 Eur kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo, 1141,27 Eur (suma su privalomais mokesčiais) netesybas (el. b. t. 1, b. l. 108–112). Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad jau po Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo 2019 m. vasario 8 d. apeliantės direktorius (pasikeitęs) priėmė įsakymą Nr. DS33 „Dėl J. V. atleidimo iš darbo“, kuriuo, atsižvelgiant į tai, kad 2019 m. sausio 10 d. įsakyme dėl atleidimo įsivėlė apskaitos klaidų, kurias reikia ištaisyti, įsakė pakeisti 2019 m. sausio 10 d. įsakymą Nr. DAR 7, jį išdėstant nauja redakcija, kuriame nurodomas kitas atsakovės atleidimo pagrindas – DK 55 straipsnio 1 dalis (el. b. t. 1, b. l. 31).

Dėl atsakovės atleidimo iš darbo pagrindo

25. Susipažinęs su nagrinėjamoje byloje esančiais įrodymais ir įvertinęs faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad darbo sutartis su atsakove J. V. buvo nutraukta būtent atsakovės iniciatyva LR Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. be svarbių priežasčių. Kaip teisingai pažymėjo bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, ir kaip matyti iš nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų, nors iš pradžių apeliantė UAB „Va taip“ iš tikrųjų priėmė atsakovės J. V. pateiktą prašymą atleisti ją ši darbo jos pačios prašymu, bei ėmėsi paruošiamųjų/parengiamųjų veiksmų jo patenkinimui, tačiau vėlesni apeliantės veiksmai rodo, kad toks prašymas, vis dėlto, patenkintas nebuvo bei jog, viena vertus, apeliantė (darbdavė) iš pradžių turėjo valią apskritai tęsti darbo teisinius santykius bent iki 2019 m. sausio 23 d., kadangi nepertraukiamai dirbanti bei klientus aptarnauti turinti įmonė neplanuotai praranda darbo resursą, o kita vertus, vėliau, aštrėjant konfliktinei situacijai tarp šalių, ypač dėl atsiradusio atsakovės J. V. įrašo pastarosios Facebook paskyroje, apeliantės valia pasikeitė ir darbo santykius ji siekė nutraukti būtent darbdavio valia, t.y. DK 59 straipsnio 1 dalies pagrindu.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 410–418 straipsniuose įtvirtintus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismas inter alia turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 414 straipsnio 1 dalis), viršyti ieškinio dalyką, modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (CPK 417 straipsnis), taikyti alternatyvų darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Dar vienas svarbus ypatumas, būdingas darbo byloms, yra susijęs su įrodinėjimo naštos paskirstymu: įprastų ginčo teisenos bylų atvejais įrodinėjimo, kad egzistuoja pagrindas reikalaujamu būdu apginti galimai pažeistas subjektines teises, pareiga tenka asmeniui, pareiškusiam atitinkamą materialųjį subjektinį reikalavimą (CPK 12 ir 178 straipsniai), o darbo bylų, pradėtų darbuotojo iniciatyva, atvejais įrodinėjimo našta paskirstoma kitaip – pvz., darbuotojui teismine tvarka ginčijant jo atleidimą iš darbo, ne darbuotojui, kuris reiškiamu ieškiniu siekia apginti savo galimai pažeistas subjektines teises, tenka pareiga įrodinėti, kad nebuvo pagrindo atleisti jį iš darbo, o darbdaviui, kuris priėmė sprendimą atleisti darbuotoją iš darbo, tenka pareiga įrodinėti, kad egzistavo įstatymo nustatytas pagrindas nutraukti darbo teisinius santykius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-248/2017, 64 punktas; 2018 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-1075/2018, 44 punktas).

27. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ v. UAB „Bioetan LT“, bylos Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Dalis erdvės“ v. V. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-84/2013; kt.).

28. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai, laikydamasis aukščiau aptartų įrodymų vertinimo taisyklių, išsamiai ir visapusiškai ištyrė nagrinėjamoje byloje esančius rašytinius įrodymus, išsamiai išanalizavo šalių ir jų atstovų bei liudytojų paaiškinimus bei padarė pakankamai aukšto tikėtinumo išvadą dėl darbo sutarties tarp šalių nutraukimo būtent darbdavio, o ne darbuotojo valia. Tuo tarpu apeliantės nurodyti argumentai, ypač atsižvelgiant į apeliantės UAB „Va taip“ direktorės elgesį, įsakant atsakovei atidirbti iki 2019 m. sausio 23 d., pavedant reikšmingas užduotis, kurios negalėjo būti atliktos per trumpą laiko tarpą, vėliau inicijuojant vidinį tyrimą dėl atsakovės darbo pareigų netinkamo vykdymo, pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia. Kita vertus, šios aplinkybės paneigia pačios apeliantės gynybinę poziciją, kad po 2019 m. sausio 7 d. atsakovė J. V. daugiau darbe nebepasirodė ir būtent taip patvirtino savo valią nutraukti darbo teisinius santykius tarp šalių. Pabrėžtina, kad jau vien 2019 m. sausio 8 d. atsakovės atsakymai į apeliantės klausimus yra parengti po 2019 m. sausio 7 d., t. y. tą dieną, kurią, pasak apeliantės atsakovė jau nebevykdė savo darbo funkcijų, o tai rodo, kad darbo teisiniai santykiai tarp šalių tęsėsi ir po 2019 m. sausio 7 d.

29. Pažymėtina ir tai, kad UAB „Va taip“ apeliaciniame skunde akcentuoja tik atsakovės veiksmus, jų reikšmę, tačiau visiškai nepasisako, nevertina ir nepaaiškina savo veiksmų po 2019 m. sausio 7 d. (leidimo ir net reikalavimo vykdyti darbo funkcijas, atsakovės darbo priėmimo, 2019 m. sausio 9 d. apeliantės direktorės nurodymo pradėti vidinį tyrimą bei šio nurodymo turinio ir pan.), kurie, kaip nustatyta byloje, buvo nenuoseklūs, prieštaringi ir nukreipti į pačios darbdavės norą nutraukti su darbuotoja darbo teisinius santykius. Apeliantė UAB „Va taip“ apskritai nenurodė jokių argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas laikytinas nepagrįstu, nelogišku ir netinkamu, skunde iš esmės tik deklaratyviai nurodoma, jog J. V. raštiškai išreiškė savo valią nutraukti darbo sutartį Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, o apeliantė šį prašymą priėmė, užregistravo ir patenkino. Nagrinėjamos situacijos kontekste akivaizdus ir pačios apeliantės veiksmų nenuoseklumas – iš pradžių nurodant vieną darbo sutarties nutraukimo pagrindą, o vėliau pranešimais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 2019 m. vasario 8 d. apeliantės direktorius įsakymu Nr. DS33 „Dėl J. V. atleidimo iš darbo“, t. y. jau po Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo, tikslinant atsakovės atleidimo iš darbo teisinį pagrindą.

30. Apeliantė tiek apeliaciniame skunde, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pabrėžė atsakovės neatvykimą į darbą 2019 m. sausio 7 d., tačiau kaip matyti iš nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų, jokių LR Darbo kodekse numatytų veiksmų ir procedūrų dėl darbo pareigų pažeidimo, tiek atsakovei J. V. neatvykus į darbą, tiek dėl kitų aspektų (nelojalumo, konfidencialios informacijos atskleidimo, apsipirkinėjimo darbo metu, elektroninių laiškų ištrynimo etc.), kurie leistų spręsti, pavyzdžiui, apie galimai darbuotojos padarytą darbo drausmės pažeidimą, nesiėmė, drausminės atsakomybės atsakovei netaikė. Svarbu tai, kad apeliantė UAB „Va taip“ klausimo dėl atsakovės J. V. kaltės dėl darbo teisinių santykių pasibaigimo (jų nutraukimo) šalių teisiniuose santykiuose apskritai nekėlė, nors remiantis Darbo kodekso nuostatomis būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai įforminti darbo teisinių santykių pasibaigimą.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė UAB „Va taip“, atsižvelgiant į jos vertinimu netinkamą, nelojalų, nesutarimus kurstantį atsakovės elgesį, iš pradžių pareikalavusi, kad atsakovė atidirbtų iki 2019 m. sausio 23 d., vėliau savo veiksmais išreiškė valią nutraukti darbo teisinius santykius anksčiau, ir nors iš bylos duomenų akivaizdu, kad pirmiausiai ėmėsi paruošiamųjų veiksmų galimai drausminei atsakomybei taikyti, tačiau galiausiai darbo santykius nutraukė vadovaudamasi DK 59 straipsnio 1 dalimi, o ne atsižvelgdama į DK 58 straipsnio nuostatas (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės). Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad apeliantei greitesnis darbo teisinių santykių nutraukimas tapo aktualus, apeliantė tokio darbo sutarties nutraukimo siekė, ir galiausiai priėmė sprendimą darbo sutartį su atsakove nutraukti remiantis DK 59 straipsnio 1 dalimi, tokį atleidimą tinkamai įformino (tiek įspėjimo procedūrų laikymasis, tiek galutinio darbo santykių pasibaigimo pagrindo formalizavimas), pateikė duomenis apie atsakovės atleidimą iš darbo DK 59 straipsnio 1 dalies pagrindu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Apeliantės direktorė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme be kita ko nurodė, kad J. V. atleidimas buvo būtent dėl padarytos žalos ir prarasto pasitikėjimo, nesantaikos kurstymo, netinkamo pareigų vykdymo etc., o kaip pagrįstai pažymėjo bylą nagrinėjęs teismas, tai taip pat rodo apeliantės valią nutraukti darbo teisinius santykius darbdavio valia. Teisėjų kolegija su tokia pozicija sutinka, kadangi apeliantės UAB „Va taip“ direktorės išsakytos aplinkybės patvirtina, kad darbo teisinius santykius siekta nutraukti jau nebe dėl atsakovės prašymo, o dėl kitų priežasčių. Nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, kad apeliantė neketino ir nenorėjo mokėti atsakovei DK 59 straipsnio numatytos išmokos, netinkamai suprato Darbo kodekso nuostatas, klaidingai jas interpretavo, kadangi būtent darbdavys yra stipresnė darbo teisinių santykių šalis, kuris be kita ko, turi galimybes konsultuotis su teisininkais ir yra atsakingas už savo priimtų sprendimų teisines pasekmes. Įvertinusi šias aplinkybes, o taip pat visas abejones vertindama darbuotojo naudai, teisėjų kolegija pilnai sutinka su bylą nagrinėjusio teismo pozicija dėl atsakovės atleidimo iš darbo teisinio pagrindo.

Dėl išeitinės išmokos

32. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos teismo skaičiavimais dėl atsakovei J. V. priklausančios išeitinės išmokos dydžio – 3 511,20 Eur (atskaičius mokesčius), kuri skaičiuota atsakovės dienos darbo užmokestį – 28 Eur (atskaičius mokesčius) – padauginus iš vidutinio atsakovės darbo dienų skaičiaus per mėnesį – 20,90 – ir padauginus iš DK 59 straipsnio 1 dalyje nustatyto 6 mėnesių laikotarpio. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad likusi neišmokėta išeitinės išmokos dalis yra 1 240,28 Eur (3 511,20 Eur – apeliantės atsakovei pervesta 2 270,92 Eur), todėl pagrįstai iš apeliantės atsakovei priteisė šią sumą, o apeliantės reikalavimą dėl nepagrįstai atsakovei išmokėtų 2 270,92 Eur priteisimo atmetė.

Dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas

33. Nors apeliantė UAB „Va taip“ ir nurodo, kad pagal byloje esančius duomenis atsakovės J. V. darbo laikotarpiu atsakovei priskaičiuotas darbo užmokestis sudaro 7001,90 Eur, o banko sąskaitos išrašas ir patvirtina, kad jai buvo iš viso sumokėta 7115,50 Eur darbo užmokesčio, tačiau tai nereiškia, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl darbo užmokesčio avanso atsakovei mokėjimo. Darbo kodekso 146 str. 1 d. numato, jog darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo, – kartą per mėnesį. Bet kuriuo atveju už darbą per kalendorinį mėnesį negali būti atsiskaitoma vėliau negu per dešimt darbo dienų nuo jo pabaigos, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip. Tačiau Darbo kodeksas nenumato, kad darbdavys gali mokėti atlyginimą iš anksto, pavyzdžiui už kelis mėnesius į priekį, nereguliariai, neapibrėžto dydžio ir pan., taip pat byloje nėra duomenų, kad šalys susitarė dėl kitokio darbo užmokesčio mokėjimo būdo nei nustatyta Darbo kodekse. Byloje be kita ko nėra duomenų, kad apeliantė būtų dariusi išskaitas iš atsakovei išmokėto darbo užmokesčio tuo atveju, jeigu būtų laikiusi, kad mokėdama kasmėnesinį darbo užmokestį būtų padariusi skaičiavimo klaidų (DK 150 str. 2 d. 2 p.). Galiausiai, Darbo kodeksas numato, kad darbuotoja gali būti premijuojami darbdavio iniciatyva paskatinti jį už gerai atliktą darbą, veiklą ar veiklos rezultatus (DK 142 str. 1 d. 2 p.). Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad atsakovei kiekvieną mėnesį išmokėtos sumos atitiko to mėnesio atsakovei įmonės skirtą mokėjimą (atsiskaitymą). Didesnių sumų išmokėjimas, atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą yra laikytinas atsakovės skatinimu apeliantės iniciatyva, o tarp šalių susiklosčius konfliktiniams santykiams apeliantė siekia savo iniciatyva sumokėtas sumas nepagrįstai vertinti kaip skaičiavimo apsirikimus ir darbo užmokesčio permoką.

34. Pažymėtina, kad apeliantė nei proceso pirmosios instancijos teisme metu, nei kartu su apeliaciniu skundu taip ir nepateikė jokių įrodymų, kad išmokėjo atsakovei priklausantį darbo užmokestį už gruodžio ir sausio mėnesį, mokėjimo nurodymuose nėra duomenų, kad išmokamas darbo užmokestis už kelis mėnesius į priekį, ar kad yra išmokama tokio darbo užmokesčio dalis, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovei atleidimo iš darbo metu būtų išmokėtas 771,43 Eur (su mokesčiais) darbo užmokestis už 2018 m. gruodžio mėnesį bei 573,43 Eur (su mokesčiais) darbo užmokestis už 2019 m. sausio mėnesį su kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Kartu spręstina, kad bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai nurodytas sumas priteisė iš apeliantės UAB „Va taip“.

Dėl mokymo išlaidų priteisimo

35. Apeliantė apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodo, kad nustačius, jog darbo santykiai tarp šalių nutrūko DK 55 str. 1 d. pagrindu, t. y. atsakovės iniciatyva be svarbių priežasčių, yra teisinis pagrindas iš atsakovės priteisti 2 000,00 Eur mokymo išlaidas. Kitų argumentų, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl atsisakymo priteisti mokymo išlaidas, apeliantė apskritai nepateikė. Teisėjų kolegija pažymi, kad nesant pagrindo spręsti, kad darbo santykiai nutraukti apeliantės nurodomu pagrindu, įvertinus tai, kad bylą nagrinėjęs teismas išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, pagrįstai atsižvelgė, jog byloje nėra įrodymų, kad darbuotoja būtų buvusi supažindinta su pakankamai aukšta mokymų kaina ir su ja sutikusi, kad J. V. savo iniciatyva dalyvavo mokymuose, taip pat jog byloje esantys duomenys patvirtina, jog mokymai organizuoti UAB „Va taip“ vadovės siekiu, o atsakovės darbo funkcijos apskritai nebuvo susijusios su mokymų turiniu, mokymo išlaidos nepriteistos pagrįstai. Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas šioje dalyje teisėjų kolegijai abejonių nekelia.

Dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo teisinės reikšmės, argumentų apeliaciniame skunde nebuvimo ir procesinės bylos baigties

36. Apeliantė apeliaciniu skundu, be kita ko, prašo dalyje palikti galioti Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2019 m. vasario 27 d. sprendimą darbo byloje Nr. APS-36-1980 ir APS-36-2262, o kitoje dalyje šį sprendimą panaikinti. Pagal DK 231 straipsnio 4 dalį darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, šio straipsnio 7 dalyje numatyta, jog teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, teismas Darbo ginčų komisijų sprendimų nei naikina, nei palieka galioti, o savarankiškai sprendžia darbo ginčą, todėl laikytina, kad apeliantė ir pateikto apeliacinio skundo reikalavimus suformulavo netinkamai.

37. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

38. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors apeliantė UAB „Va taip“ ir prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pilna apimtimi, tačiau apeliaciniame skunde apskritai nenurodoma jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyse dėl priskaičiuotų netesybų, turtinės ir neturtinės žalos padarymo ar nepadarymo, jos dydžio vertinimo, dėl apeliantės dalykinės reputacijos gynimo, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, išeitinės išmokos dydžio etc. neteisėtumo ar nepagrįstumo. Nesant argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šiose dalyse nepagrįstumo ir neteisėtumo, teisėjų kolegija neturi galimybių nustatyti, kurie būtent pirmosios instancijos teismo argumentai apeliantės nuomone, yra nepagrįsti ar neteisėti, kokių įrodymų vertinimas galėjo būti atliktas netinkamai ir pan.

39. Kartu teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir viso sprendimo motyvais bei vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą, pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

40. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Atsakovė J. V. apeliaciniame procese turėjo 629,20 Eur teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, nurodytos išlaidos yra protingos, pagrįstos, todėl priteistinos iš apeliantės atsakovei.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei J. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš apeliantės UAB „Va taip“ (įmonės kodas 304750415) 629,20 Eur (šešis šimtus dvidešimt devynis eurus 20 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.