Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, e2-14681-996/2019

Teismas: Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-05-17
Bylos Nr.: e2-14681-996/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-09262-2019-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Ieva Stanislovaitienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Va taip“
Atsakovas: J. V.
Advokatai: Mantas Mikalopas, Justas Sankaitis

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2-14681-996/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09262-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.13; 1.3.2.11; 1.3.5.1; 1.3.5.4; 1.3.5.5; 1.3.5.9; 1.3.7.8; 2.2.2.12; 3.2.6.1; 3.4.1.7 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 17 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ieva Stanislovaitienė,sekretoriaujant Onai Virmauskienei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Va taip“ atstovams uždarosios akcinės bendrovės „Va taip“ vadovei Jolitai Rimavičienei, advokatui Justui Sankaičiui,

atsakovei J. V., jos atstovui advokatui Mantui Mikalopui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Va taip“ ieškinį atsakovei J. V. dėl darbo ginčo ir dalykinės reputacijos gynimo, atsakovės J. V. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Va taip“ dėl darbo ginčo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

uždaroji akcinė bendrovė „Va taip“ (toliau – ieškovė, darbdavė, įmonė) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su ieškiniu ir jo patikslinimu (el. b. t. I, b. l. 1–11, t. III, b. l. 113–115) J. V. (toliau – atsakovė, darbuotoja), nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2019 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) darbo bylose Nr. (duomenys neskelbtini)ir Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sprendimas) dalimi, kuria buvo tenkinti darbuotojos reikalavimai, prašydama darbuotojos reikalavimus atmesti, priteisti jai iš darbuotojos 1 000 Eur mokymo išlaidų kompensavimą, 974,42 Eur turtinę žalą, 2 270,92 Eur sprendimo įvykdymą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, įpareigoti atsakovę nutraukti neteisėtus veiksmus skleidžiant įmonės dalykinę reputaciją žeidžiančią informaciją, įpareigoti atsakovę tokiomis pat priemonėmis, tokiu pat būdu bei forma atsakovės Facebook paskyroje viešai paneigti paskleistus duomenis, žeminančius įmonės dalykinę reputaciją, nurodant, kad 2019 m. sausio 9 d. Facebook paskyroje atsakovės nurodytas teiginys, jog „R Deal J. D. ir M. R. desperatiškai išgyvena mūsų išsiskyrimą imasi NETEISĖTŲ priemonių“ neatitinka tikrovės ir pažeidžia R Deal bei jos vadovų dalykinę reputaciją, uždraudžiant atsakovei šią žinutę ištrinti, priteisti jai iš atsakovės 1 000 Eur neturtinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovė pateikė priešieškinį ieškovei (el. b. t. I, b. l. 114–119), nesutikdama su Darbo ginčų komisijos sprendimo dalimi dėl atleidimo iš darbo pagrindo bei su tuo susijusių sumų priteisimo, atmesto jos reikalavimo priteisti 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, dėl mokymosi išlaidų iš jos priteisimo ir prašo išspręsti darbo ginčą iš esmės – pripažinti, kad jos darbo sutartis nutraukta Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 59 straipsnio pagrindu, priteisti jai iš įmonės 6 mėnesių jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, atmetant įmonės reikalavimą jai dėl mokymosi išlaidų priteisimo, taip pat priteisti jai iš įmonės bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaujantis DK 231 straipsnio nuostatomis, abiem šalims nesutinkant su Darbo ginčų komisijos sprendimu tarp šalių kilęs darbo ginčas dėl teisės iš esmės nagrinėjimas teisme (el. b. t. III, b. l. 38–39).

Atsiliepimas

Ieškovė su priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti jai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, ieškinyje, jo patikslinime, atsiliepime į priešieškinį (el. b. t. I, b. l. 1–11, t. III, b. l. 65–69, 113–115) paaiškino, kad 2018 m. vasario 1 d. su atsakove sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovė pradėjo dirbti įmonėje projektų vadovės pareigose, 2019 m. sausio 2 d. atsakovė pateikė prašymą atleisti ją iš darbo nuo 2019 m. sausio 7 d., atsakovei 2019 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. DS22 buvo nurodyta iki 2019 m. sausio 7 d. parengti darbų, išduotų daiktų priėmimo–perdavimo aktus ir 2019 m. sausio 7 d. ryte būti biure, tačiau nurodytų aktų atsakovė neparengė, nurodytą dieną darbe nepasirodė. Teigė, kad atsižvelgiant į tai, jog darbdavei paaiškėjo atsakovės nelojalumo bei neteisėtų veiksmų faktų, 2019 m. sausio 7 d. buvo priimtas įsakymas Nr. DS23, kuriuo papildomai buvo nurodyta atsakovei parengti jos darbinio elektroninio pašto adreso laiškų išklotinę už paskutinius 6 mėnesius, paruošti atsakymus į darbdavės klausimus bei nurodyta jai dirbti iki 2019 m. sausio 23 d., tačiau atsakovė to nedarė. Nurodė, kad gavusi darbuotojos atsakymus įmonė atliko ir 2019 m. sausio 9 d. parengė vidinio tyrimo išvadas, nustatė, jog darbuotoja ištrynė eilę darbinio elektroninio pašto adreso elektroninių laiškų, šį elektroninį pašto adresą naudojo ne pagal paskirtį, pažeisdama darbo sutartį, įmonės 146 klientams išsiuntė elektroninius laiškus, kuriuose pasidalino savo Facebook paskyros nuoroda, nors tokio pranešimo tekstas nebuvo suderintas su darbdave, į savo asmeninį elektroninio pašto adresą persiuntė įmonės kontaktų sąrašą, visus įmonės kodus, slaptažodžius bei kitą konfidencialią informaciją, taip pat buvo nustatyta, kad darbuotoja 2018 m. rugsėjo 3–7 d. dalyvavo mokymuose ir pagal darbo sutarties 2.8.5 punktą turi atlyginti mokymų išlaidas; 2019 m. sausio 10 d. įmonei paaiškėjo papildoma darbuotojos nelojalumo aplinkybė, t. y., kad ji įmonei priklausantį telefono numerį (duomenys neskelbtini) perkėlė į kito operatoriaus (Bitė Lietuva) tinklą galimai suklastojusi įmonės įgaliojimą, įmonė kreipėsi į įmonės ryšio operatorių (Telia) dėl telefono numerio grąžinimo; 2019 m. sausio 10 d. buvo priimtas įsakymas Nr. DS27, kuriuo nuo 2019 m. sausio 10 d. atsakovė buvo atleista iš darbo, nenurodant teisinio atleidimo iš darbo pagrindo. Paaiškino, kad po darbuotojos atleidimo iš darbo ji 2019 m. sausio 29 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, įmonei susipažinus su darbuotojos prašymu paaiškėjo, kad Sodros duomenų bazėje per klaidą buvo netinkamai nurodytas darbuotojos atleidimo iš darbo teisinis pagrindas, t. y. DK 59 straipsnio 1 dalis, darbdavės valia niekada nebuvo darbuotoją atleisti iš darbo DK 59 straipsnio pagrindu ir jai išmokėti 6 mėnesių išeitinę išmoką, įspėjime taip pat buvo padaryta klaida, nurodant DK 59 straipsnį, nes jo turinyje nurodyta, kad darbuotoja bus atleidžiama neišmokant jokios išeitinės išmokos darbuotojos iniciatyva, dėl šios priežasties 2019 m. vasario 8 d. buvo priimtas įsakymas Nr. DS33, kuriuo buvo pakeistas 2019 m. sausio 10 d. įsakymas Nr. DS27 bei atitinkamai patikslintas darbuotojos atleidimo iš darbo pagrindas Sodros duomenų bazėje. Pažymėjo, kad jei darbuotoja nebūtų prieš tai parašiusi prašymo atleisti ją iš darbo, įmonė ją būtų atleidusi DK 58 straipsnio pagrindu. Nurodė, kad įmonė 2019 m. vasario 1 d. taip pat kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl 12 288,60 Eur sumos iš darbuotojos išieškojimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Pažymėjo, kad su Darbo ginčų komisijos sprendimu iš dalies nesutinka, tačiau siekdama sustabdyti netesybų skaičiavimą, 2019 m. kovo 14 d. pervedė atsakovei 2 270,92 Eur. Teigė, kad pagal darbuotojos prašymą su ja sudaryta darbo sutartis pasibaigė 2019 m. sausio 7 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, tačiau per klaidą tinkamai laiku neįformino darbo sutarties nutraukimo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, bet šią klaidą ištaisė 2019 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. DS33, todėl mano, kad darbuotojai nepriklauso DK 59 straipsnio 1 dalyje numatyta 6 vidutinių darbo užmokesčio dydžių išeitinė išmoka, darbuotoja savo prašymo dėl atleidimo iš darbo atšaukusi nebuvo ir su ja sudaryta darbo sutartis automatiškai pasibaigė suėjus įspėjimo terminui, darbuotoja darbe nebuvo 2019 m. sausio 7 d., taip pat darbe nebepasirodė nuo 2019 m. sausio 9 d., darbuotoja Darbo ginčų komisijos neprašė jos atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir taikyti DK 218 straipsnio 4 dalies pasekmes, todėl, ieškovės įsitikinimu, darbuotojai negali būti priteistas 918 Eur vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą ir 777,81 Eur kompensacija. Nurodė, kad viso darbuotojos darbo laikotarpiu jai priskaičiuotas darbo užmokestis sudarė 7 001,90 Eur, o išmokėta buvo 7 115,50 Eur, todėl susidarė 113,60 Eur permoka, susitarimo dėl priedo prie darbo užmokesčio šalys sudariusios nebuvo, todėl įmonė nesutinka su Darbo ginčų komisijos nurodytu išieškoti iš jos darbuotojos naudai 771,43 Eur darbo užmokesčiu už 2018 m. gruodžio mėn., 278,56 Eur darbo užmokesčiu už 2019 m. sausio mėn. su atostoginiais bei 1 345,61 Eur netesybomis. Paaiškino, kad darbuotoja išsiųsdama elektroninius laiškus 146 įmonės klientams akivaizdžiai siekė pervilioti įmonės klientus dirbti tiesiogiai su ja, persisiuntė sau įmonės kontaktų sąrašą, įmonės kodus, slaptažodžius, kitą konfidencialią informaciją, taip pažeisdama darbo sutarties 2.8, 2.8.1, 2.8.2 punktus, Darbo tvarkos taisyklių 17.6, 22.5.5, 22.5.10 punktus, savo veiksmus atsakovė siekė nuslėpti, ištrindama šiuos elektroninius laiškus, todėl mano, kad atsakovė turi atlyginti įmonės patirtą žalą – 620 Eur už mažosios bendrijos „Programistas“ (toliau – MB „Programistas“) suteiktas paslaugas atkuriant konfidencialios informacijos saugumą, 81,78 Eur už nupirktas ir klientams padovanotas 5 knygas, 272,64 Eur grynojo pelno, kurį įmonė būtų gavusi iš uždarosios akcinės bendrovės „Žvėryno investicijos“ (toliau – UAB „Žvėryno investicijos“), tačiau dėl atsakovės veiksmų UAB „Žvėryno investicijos“ atsisakė sudaryti sutartį. Nurodė, kad 2018 m. rugsėjo mėn. atsakovė su kitais 4 įmonės darbuotojais dalyvavo mokymuose, kurių kaina 10 000 Eur, todėl prašė iš darbuotojos išieškoti 2 000 Eur, Darbo ginčų komisija nurodė jai išieškoti iš darbuotojos 1 000 Eur, nes įmonė yra sumokėjusi tik 5 000 Eur iš 10 000 Eur, tačiau pažymėjo, kad išrašytą sąskaitą įmonė yra įtraukusi į savo apskaitą ir artimiausiu metu ji bus apmokėta. Pažymėjo tai, kad darbdavys turi teisę į mokymo išlaidų kompensavimą ne tuomet, kai darbuotojas yra apmokomas dirbti savo darbą, o tada kai darbuotojui yra suteikiamos papildomos kompetencijos ir įgūdžiai, kurie suteikia papildomos vertės darbo rinkoje, todėl, ieškovės įsitikinimu, darbuotoja nepagrįstai nesutinka su mokymosi išlaidų iš jos priteisimu remdamasi atliekamų darbo funkcijų ir mokymų medžiagos nesutapimu, darbuotoja įmonės lėšomis pasikėlė savo kvalifikaciją ir paklausą darbo rinkoje, todėl įmonė turėjo pagrįstus lūkesčius, jog atsakovė tęs darbo santykius ir savo darbu kompensuos įmonės patirtas išlaidas, atsakovės pareiginiuose nuostatuose nėra funkcijos pardavinėti įmonės produktus, būtent šių kompetencijų atsakovė mokėsi 2018 m. rugsėjo 3–7 d. mokymuose, mokymai susidėjo iš pardavėjų kvalifikacijos kėlimo mokymų, t. y. tos kompetencijos, kuriuos atsakovė iki tol neturėjo ir kuri buvo jai reikalinga. Ieškovės teigimu, atsakovės iš savo asmeninės Facebook paskyros viešai paskelbtas pranešimas: „DĖMESIO draugai, kolegos, R Deal desperatiškai išgyvendamas mūsų išsiskyrimą imasi NETEISĖTŲ priemonių, TAD jeigu nepageidaujate, kad pokalbiai būtų PASIKLAUSOMI R Deal NESKAMBINKITE.“, vėliau įrašas papildytas įtraukiant įmonės vadovų Jolitos Rimavičienės ir M. R. Facebook paskyras, žeidžia įmonės bei jos vadovų dalykinę reputaciją, paskleista informacija neatitinka tikrovės, kadangi įmonės teisę įrašyti darbuotojos pokalbius darbiniu telefonu pagrindžia darbo sutarties 2.4 punktas, todėl, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsniu, siekia, kad teismas įpareigotų atsakovę nutraukti neteisėtus veiksmus skleidžiant įmonės dalykinę reputaciją žeidžiančią informaciją, įpareigotų atsakovę tokiomis pat priemonėmis, tokiu pat būdu bei forma paneigti paskleistus duomenis, žeminančius įmonės dalykinę reputaciją, uždraudžiant atsakovei šią žinutę ištrinti bei priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios įmonės dalykinei reputacijai tuo laikotarpiu, kai viešai buvo prieinamas atsakovės išplatintas pranešimas, atlyginimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė įmonės vadovė Jolita Rimavičienė papildomai paaiškino, kad savo darbo praktikoje yra atleidusi darbuotojų jų prašymais; atsakovė buvo parašiusi prašymą atleisti ją iš darbo, po kurio ji (įmonės vadovė) surašė atsakovei įspėjimą dėl atleidimo iš darbo, nes prarado ja pasitikėjimą; atleisdama kitus darbuotojus iš darbo jų prašymais, įspėjimo nerašydavo; kaip elgtis su atsakovės atleidimu iš darbo ji ieškojo informacijos internete, nes teisinio išsilavinimo neturi; mokėti kompensacijos jai neketino, atsakovę atleido iš darbo dėl padarytos įmonei žalos, nauja darbuotoja skundėsi, kad atsakovė neigiamai atsiliepia apie įmonę, atsakovė 2019 m. sausio mėn. buvo atsisakiusi konsultuoti tris klientus, tai ji nurodė įspėjime; atsakovei darbo užmokesčio už 2018 m. gruodžio mėn. ir 2019 m. sausio mėn. nemokėjo, nes laikė, kad su ja įmonė yra atsiskaičiusi, atsakovei darbo užmokesčio avansas buvo mokamas tada, kai atsakovė to žodžiu paprašydavo; atsakovė pardavinėjo higienos įgūdžių mokymus kitoms įmonėms, dalis vykusių ginčo mokymų buvo būtent apie tai, įmonėje visi per metus vykę mokymai fiksuojami vasario mėn.; ji (įmonės vadovė) rengia kitoms įmonėms personalo dokumentus; šiuo metu darbuotojų pokalbių įmonė neįrašinėja, kai dirbo atsakovė, jie būdavo įrašomi pagal su Telia sudarytą sutartį, darbuotojai apie tai buvo informuoti; MB „Programistas“ 3 ginčo sąskaitos buvo už neeilines paslaugas, kas buvo MB „Programistas“ pasiūlyta dėl saugumo, tas ir buvo užsakyta, papildomų atsargumo priemonių nutarė imtis dėl atsakovės atliktų veiksmų, dirbs toliau, dėl to norima apsisaugoti labiau.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas Justas Sankaitis papildomai paaiškino, kad atleisdama darbuotoją iš darbo įmonė turi teisę įvardinti ir papildomą informaciją, kas ir buvo padaryta, buvo suklysta tik nurodant DK straipsnį; atsakovė visada norėjo pati išeiti iš darbo, todėl prašydama išeitinės išmokos elgiasi nesąžiningai; anksčiau domenas R Deal buvo viešosios įstaigos „Rimavičius“, dabar šis domenas priklauso ieškovei; prieš mokymus pati atsakovė turėjo išsiaiškinti, ar jai reikės už juos mokėti; teisės aktai nedraudžia įmonei mokėti darbo užmokestį darbuotojai į priekį.

Atsiliepimas

Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti jai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, priešieškinyje, atsiliepimuose į ieškinį ir jo patikslinime, papildomuose paaiškinimuose (el. b. t. I, b. l. 114–119, t. III, b. l. 49–57, 103–106, 140–141) paaiškino, kad ji Darbo ginčų komisijos neprašė jos atleidimą iš darbo pas ieškovę pripažinti neteisėtu, visuomet laikė, kad darbo sutartis buvo nutraukta DK 59 straipsnio pagrindu, ką, jos manymu, patvirtina byloje esantys įrodymai, o aplinkybės apie įmonės vykdytus atleidimo iš darbo pagrindo keitimus Sodros sistemoje bei keičiant anksčiau priimtą įsakymą, atsakovės manymu, atskleidžia ne neteisėto atleidimo požymius, o įmonės mėginimą išvengti darbo sutarties nutraukimo DK 59 straipsnio pagrindu pasekmių (išeitinės išmokos jai išmokėjimo). Pažymėjo, kad 2019 m. sausio 2 d. ji pateikė ieškovei prašymą atleisti ją iš darbo nuo 2019 m. sausio 7 d., įmonės vadovė nurodė jai darbo funkcijas 2019 m. sausio 4 d. ir 7 d. vykdyti iš namų, 2019 m. sausio 8 d. įmonės vadovės nurodymu ji dirbo įmonės biure nuo 10 val. iki 16 val., be to, 2019 m. sausio 7 d. įmonės vadovės įsakymu Nr. DS23 jai buvo nurodyta dirbti iki 2019 m. sausio 23 d., atlikti didelės apimties darbus, kas, atsakovės teigimu, rodo, jog įmonės valia buvo jos 2019 m. sausio 7 d. iš darbo jos prašymu (DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu) neatleisti, 2019 m. sausio 8 d. ji pateikė įmonei atsakymą į įsakymą Nr. DS23, darbo santykiai faktiškai tęsėsi po jos prašyme nurodytos atleidimo iš darbo datos (2019 m. sausio 7 d.). Nurodė, kad įspėjime jai buvo nurodyta, kad ji bus atleista iš darbo DK 59 straipsnio 1 dalies pagrindu, šis teisinis pagrindas pačiame 2019 m. sausio 10 d. įsakyme Nr. DS27, atsakovės manymu, sąmoningai nenurodytas, įmonės versija dėl techninės klaidos yra tik įmonės gynybinė pozicija, nes 2019 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. DS27 tekstas patvirtina, kad ji nebuvo atleista iš darbo dėl jos pačios pateikto pareiškimo, be to, Darbo ginčų komisijoje įmonė nurodė, kad darbuotojos atleidimą iš darbo lėmė vidinio tyrimo išvados, todėl laiko, kad ji buvo atleista iš darbo DK 59 straipsnio pagrindu, nes tokia buvo įmonės valia, būtent darbdavė turi aiškią pareigą tinkamai įforminti darbo santykių nutraukimą. Teigė, kad tiek iš DK 37 straipsnio 1 dalies, tiek iš darbo sutarties 2.8.5 punkto akivaizdu, kad būtina sąlyga kvalifikacijos išlaidų atlyginimui yra darbo sutarties nutraukimas DK 55 straipsnio arba DK 58 straipsnio pagrindu, šiuo atveju ji buvo atleista iš darbo DK 59 straipsnio pagrindu, kas lemia įmonės galimybės prisiteisti į darbuotoją investuotas kvalifikacijos kėlimo išlaidas nebuvimą, be to, ji mokymuose dalyvavo išimtinai įmonės iniciatyva ir pagrindinis užsakytų mokymų tikslas buvo susijęs ne su asmenine žinių įgijimo nauda darbuotojams, o su darbdavės tikslu sukurtą mokymų medžiagą koreguoti bei adaptuoti internetiniams mokymams pagal vadovės pageidautą „Drakono“ metodiką, mokymai su darbuotojais nebuvo derinami, jos iniciatyvos dalyvauti mokymuose nebuvo, įvyko tą pačią dieną kai apie juos buvo pranešta, ji nebuvo supažindinta su mokymų kaina, jos nebuvo klausta, ar ji sutinka juose dalyvauti, mokymai buvo susiję su pardavimais, nors ji jokių pardavimo funkcijų dirbdama įmonėje nevykdė, ji nepasirašė darbo sutarties 2.8.5 punkte nurodomoje darbuotojų priedų kortelėje, kas, darbuotojos vertinimu, rodo, kad ir įmonė tokiu būdu nelaikė mokymų tokiais, į kurių išlaidas vėliau galėtų pretenduoti, mokymosi išlaidos nėra susijusios su jos darbo funkcijų atlikimu ir dėl to neturėtų būti atlyginamos. Pastebėjo ir tai, kad nors įmonės pažymoje nurodyta, kad ji mokymuose dalyvavo 5 dienas, tačiau ji juose dalyvavo tik 3 dienas, o 10 000 Eur suma buvo skirta už 40 val. mokymų trukmę, be to, įmonė yra apmokėjusi tik 5 000 Eur už mokymus. Nurodė, kad atleidimo iš darbo metu darbdavė jai neišmokėjo galutinio atsiskaitymo – 771,43 Eur (su mokesčiais) darbo užmokesčio už 2018 m. gruodžio mėn. bei 573,43 Eur (su mokesčiais) darbo užmokesčio už 2019 m. sausio mėn. su kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Teigė, kad pagal darbo sutarties nuostatas jai darbo užmokestis turėjo būti mokamas vieną kartą per mėnesį iki kiekvieno mėnesio 15 d. pavedimu į jos banko sąskaitą, tačiau su darbo santykiais susijusios sumos jai buvo mokamos chaotiškai, darbo užmokesčio buhalterija vesta aplaidžiai, o būtent darbdavei tenka pareiga tinkamai organizuoti darbą, darbo santykiuose vienašalis darbdavio ir darbuotojo tarpusavio įsipareigojimų įskaitymas nėra numatytas, yra numatyta vienašališka išskaitos atlikimo galimybė, su darbuotoją apsaugančiais ribojimais, todėl jei darbdavė neatliko išskaitų už jos nurodomus 2018 m. vasario, balandžio mėn., vadinasi, įmonė laikė, kad tokios sumos yra jos tinkamas darbo užmokestis, būtent ieškovė, sumokėjusi didesnes darbo užmokesčio sumas, nei nurodoma darbo sutartyje, turėjo tinkamai įforminti tokių sumų išmokėjimą (priimti įsakymus dėl premijų ar pan.), to nepadariusi įmonė negali gintis, kad jai mokėtos sumos turi būti traktuojamos taip, kaip jas pageidauja traktuoti įmonė. Pažymėjo, kad įmonė reikalavimo dėl 974,42 Eur žalos atlyginimo Darbo ginčų komisijai nereiškė, todėl toks jos reikalavimas turėtų būti paliktas nenagrinėtu, kartu pažymėdama, kad ieškovės nurodytos sumos, sumokėtos MB „Programistas“ ir įsigyjant knygas, yra susijusios su įprastine įmonės veikla – knygas klientams pirkti ir dovanoti ieškovė visada galėjo, kompiuterinių sistemų saugos palaikymas, modifikavimas ir atskirų priemonių diegimas yra susijęs su bendra įmonės veikla. Atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, dėl kokios sumos projekto buvo sutarusi ieškovė ir UAB „Žvėryno investicijos“, UAB „Žvėryno investicijos“ galimą atsisakymą bendradarbiauti galėjo nulemti neigiama ankstesnė darbo patirtis dirbant su ieškove, nekonkurencingas kainos pasiūlymas ir pan., be to, ieškovė remiasi 2018 m. finansiniais duomenimis skaičiuodama žalą, nors tariamas sandoris su UAB „Žvėryno investicijos“ turėjo įvykti 2019 m. Atsakovės įsitikinimu, darbo ginčo byloje neturėtų kartu būti sprendžiamas reikalavimas dėl savarankiško juridinio asmens teisių gynimo būdo, numatyto civilinės teisės normose, taikymo, nes toks reikalavimas nepatenka į darbo ginčo ribas, be to, šie ginčai priskiriami atskiroms bylų kategorijoms su specifiniais ginčo nagrinėjimo ypatumais, atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovė nesilaikė CK 2.24 straipsnio 2 dalyje numatytos ikiteisminio ginčo nagrinėjimo tvarkos, todėl prašė teismo ieškovės reikalavimo dėl dalykinės reputacijos gynimo nenagrinėti. Papildomai paaiškino, kad įrašo, dėl kurio kilo ginčas, jos Facebook paskyroje nebėra, įraše ieškovė nebuvo minima, tai, kad įraše minimi fiziniai asmenys dar nesuteikia pagrindo pripažinti, jog tai žeidžia būtent ieškovės dalykinę reputaciją, prekės ženklas R Deal gali būti siejamas ne su ieškove, o su tų pačių akcininkų kita įmone – viešąja įstaiga „Rimavičius“, ieškovė neįrodė realaus dalykinės reputacijos sumenkinimo fakto, įraše ji emocionaliai buvo paskelbusi savo nuomonę, kuriai netrūko faktinio pagrindo, ši jos nuomonė nebuvo žeidžianti, žeminanti ar užgauli; pokalbių įrašymą ji manė esant neteisėtą dėl asmens duomenų teisinės apsaugos reglamentavimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu atsakovė papildomai paaiškino, kad įmonė su ja neatsiskaitė už 2018 m. gruodžio mėn. ir už 2019 m. sausio mėn., už kitus mėnesius įmonė su ja yra atsiskaičiusi; įmonė pervesdavo tas sumas, kiek jai priklausė, niekada į priekį nebuvo mokama, nurodytu avansu buvo dengiamos išlaidos, darbo užmokestis visada vėluodavo tiek jai, tiek kitiems darbuotojams; jai kas mėnesį įmonė papildomai grynaisiais pinigais išmokėdavo tokią pačią pinigų sumą, kokia nurodyta darbo sutartyje, kaip priedą prie darbo užmokesčio, už grynaisiais gautus pinigus niekur nepasirašydavo, toks buvo susitarimas, įmonė taip elgiasi ir su kitais darbuotojais, visiems darbo užmokestis mokamas tiek pavedimu, tiek grynaisiais neapskaitant; apie aplinkybę, kad jos pokalbiai pasiklausomi, darbo eigoje nežinojo, darbo sutarties 2.4 punktą suprato, kad yra nustatoma, kur ji yra darbo metu, bet ne dėl telefoninių pokalbių pasiklausymo; po prašymo išeiti iš darbo įteikimo 2019 m. sausio 7 d. suprato, kad jos pokalbių pasiklausoma iš pasikeitusio signalo, tęsti darbo nebeketino, įmonė nurodė dirbti iki 2019 m. sausio 23 d., 2019 m. sausio 8 d. dirbo – turėjo susitikimą su nauju klientu, rengė ataskaitas pagal ieškovės nurodymą; 2019 m. sausio 9 d. ryte jai buvo atjungtas telefonas, elektroninis paštas, dirbti galimybės nebeturėjo; Facebook ginčo įrašą ištrynė tos pačios dienos vakarą, kai jis buvo patalpintas (2019 m. sausio 9 d.); Facebook ginčo įrašą padarė, nes manė, kad pasiklausoma yra neteisėtai; informaciją persisiuntė neturėdama blogų ketinimų, tačiau joje buvo jos kurta medžiaga, informacija niekur nėra panaudota; mokymai vyko įmonės biure, kuris yra 16 kvadratinių metrų kabinetas, kuriame dirba 4 darbuotojai, pats lektorius atvyko į kabinetą ir vedė mokymus nepilnas 3 dienas, išeiti nebuvo galimybės, mokymų sutarties nematė, tik girdėjo kalbant apie 5 000 Eur sumą; ji buvo higienos ekspertė, projektų vadovė, pareigos parduoti neturėjo.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas advokatas Mantas Mikalopas papildomai paaiškino, kad įmonė neteisingai paskaičiavo atsakovės 1 mėnesio vidutinį darbo užmokestį, atsakovės 1 dienos vidutinis darbo užmokestis yra 48,70 Eur (neatskaičius mokesčių), todėl jos 1 mėnesio vidutinis darbo užmokestis yra 1 017,83 Eur (20,90 × 48,70 Eur) (neatskaičius mokesčių); įmonės vadovė patirties atleidžiant darbuotojus iš darbo turėjo, prekiauja dokumentais, tokiais kaip vidaus darbo tvarkos taisyklės, todėl su turiniu yra susipažinusi, įmonės vadovė įvardijo tikrąsias atsakovės atleidimo iš darbo priežastis, kurios yra klasikinės atleidimo iš darbo DK 59 straipsnio pagrindu priežastys; mokymų kortelė skirta tam, kad su darbuotoja būtų suderinti mokymai, tačiau darbuotoja joje nepasirašiusi, su ja mokymai nebuvo derinami; dėl darbo santykių stabilumo DK įtvirtina reguliarų darbo užmokesčio mokėjimą, jokių civilinių susitarimų šiuo klausimu negali būti, nes tai pažeistų DK 33 straipsnio 5 dalį; Facebook įrašu atsakovė emociškai sureagavo pagal esamus faktus, manydama, kad darbdavė elgiasi neteisėtai neinformavusi klausydamasi pokalbių.

Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta A. J. parodė, kad yra UAB „Žvėryno investicijos“ direktorė; 2014 m. buvo pirmas užsakymas su viešąja įstaiga „Rimavičius“, 2019 m. sausio mėn. kreipėsi dėl antrojo užsakymo tuo pačiu elektroniniu paštu ir buvo atsakyta ieškovės, abu kartus bendravo su Jolita Rimavičiene, po antro užsakymo pateikimo Facebook perskaitė atsiliepimą apie ieškovės vykdomą darbuotojų pokalbių pasiklausymą ir su akcininke nutarė sutarties su ieškove nesudaryti, sutartį sudarė su kita įmone; vėliau minėto Facebook įrašo nebebuvo.

Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas A. T. parodė, kad MB „Programistas“ yra jo asmeninė įmonė, tiek su viešąja įstaiga „Rimavičius“, tiek su ieškove dirba nuo jų įkūrimo – prižiūri IT sistemą; 2019 m. sausio mėn. jam paskambino susijaudinusiu balsu Jolita Rimavičienė, pasakė, kad bijo dėl saugumo, darbai buvo atlikti skubūs, todėl jie kainavo įmonei daugiau, jo darbo valanda kainuoja 20 Eur; kai įmonėje išeina darbuotojas iš darbo keičiami slaptažodžiai, tai buvo daroma ir šį kartą, toks darbas trunka apie 1 valandą, tai gali būti sąskaita už 60 Eur arba 80 Eur, aiškiai įvardinti, kas į šiose sąskaitose nurodytus darbus įėjo, paaiškinti negebėjo, sąskaita 480 Eur sumai buvo už 2 serverius, už 2 metų serverio paslaugą (2 metai po 240 Eur), šias tris sąskaitas įmonė apmokėjo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas, priešieškinis tenkinamas.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl atleidimo iš darbo pagrindo, su darbo teisiniais santykiais susijusių sumų, mokymosi išlaidų, žalos bei dalykinės reputacijos.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2018 m. vasario 1 d. ieškovė ir atsakovė sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 2, pagal kurią atsakovė nuo 2018 m. vasario 2 d. pradėjo dirbti įmonėje projektų vadove (el. b. t. I, b. l. 12–15), 2019 m. sausio 2 d. atsakovė surašė prašymą dėl jos atleidimo iš darbo 2019 m. sausio 7 d. (el. b. t. I, b. l. 16), įmonės direktorė 2019 m. sausio 3 d. priėmė įsakymą Nr. DS22 „Dėl J. V. prašymo atleisti iš darbo“ (el. b. t. II, b. l. 131), įmonės direktorė 2019 m. sausio 7 d. priėmė įsakymą Nr. DS23 „Dėl J. V. prašymo atleisti iš darbo“ (el. b. t. I, b. l. 17–18), atsakovė 2019 m. sausio 8 d. surašė atsakymą į 2019 m. sausio 7 d. įsakymą Nr. DS23 (el. b. t. I, b. l. 19–20), 2019 m. sausio 9 d. įmonės direktorė priėmė nurodymą pradėti vidinį tyrimą (el. b. t. I, b. l. 21–29), 2019 m. sausio 10 d. įmonės direktorė surašė darbuotojai įspėjimą „Dėl atleidimo iš darbo darbdavio valia“ (el. b. t. I, b. l. 83), 2019 m. sausio 10 d. įmonės direktorė priėmė įsakymą Nr. DS27 „Dėl atleidimo“, kuriuo nurodė atleisti atsakovę iš darbo 2019 m. sausio 10 d. darbdavės valia, nes darbdavė prarado pasitikėjimą darbuotoja (el. b. t. I, b. l. 30), darbuotoja 2019 m. sausio 31 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su 2019 m. sausio 29 d. prašymu (el. b. t. II, b. l. 2), 2019 m. vasario 8 d. įmonės direktorė priėmė įsakymą Nr. DS33 „Dėl J. V. atleidimo iš darbo“, kuriuo pakeitė 2019 m. sausio 10 d. įsakymą Nr. DAR7, nurodydama, kad darbuotoja iš darbo atleista 2019 m. sausio 2 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu (el. b. t. I, b. l. 31), Darbo ginčų komisija sprendimu konstatavo, kad darbuotojos darbo sutartis su įmone nutraukta nuo 2019 m. sausio 7 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, nurodė išieškoti iš įmonės darbuotojos naudai 918 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2019 m. sausio 7 d. iki 2019 m. vasario 8 d., 777,81 Eur kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo, 771,43 Eur darbo užmokestį už 2018 m. gruodžio mėn., 278,56 Eur galutinį atsiskaitymą, kurį sudaro darbo užmokestis už 2019 m. sausio mėn. ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, 1 345,61 Eur netesybas, iš darbuotojos įmonės naudai nurodė išieškoti 1 000 Eur įmonės išlaidas darbuotojos mokymui, įmonės reikalavimus išieškoti jai iš darbuotojos 7 300 Eur baudą ir 2 500 Eur baudą atmetė, įmonės reikalavimus įpareigoti darbuotoją atlikti veiksmus atsisakė nagrinėti (el. b. t. I, b. l. 108–112).

DK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. DK 24 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu viena šalis nevykdo ar netinkamai vykdo šiame straipsnyje nustatytas pareigas, kita šalis turi teisę į žalos atlyginimą ar reikalauti, kad jos teisės būtų apgintos kitais būdais.

DK 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis ? darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį.

DK 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys gali susitarti dėl darbdavio turėtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo sąlygų, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. DK 37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atlygintos gali būti tik išlaidos, susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu. Susitarime gali būti nustatyta, ar į mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidas įskaičiuojamos kitos komandiruotės išlaidos (kelionės, nakvynės ir kita). DK 37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atlygintos gali būti tik darbdavio turėtos išlaidos per paskutinius dvejus metus iki darbo sutarties pasibaigimo, nebent kolektyvinėje sutartyje nustatytas kitoks terminas, kuris negali viršyti trejų metų.

DK 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neterminuota darbo sutartis ir terminuota darbo sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui, gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš dvidešimt kalendorinių dienų. DK 55 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojas turi teisę atšaukti pareiškimą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo padavimo dienos. Vėliau jis gali atšaukti pareiškimą tik su darbdavio sutikimu. DK 55 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytą atvejį, ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą.

DK 59 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys, išskyrus valstybės ar savivaldybės institucijas ar įstaigas, išlaikomas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmones, viešąsias įstaigas, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, ir Lietuvos banką, turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju dėl priežasčių, nenurodytų šio kodekso 57 straipsnio 1 dalyje, įspėjęs prieš tris darbo dienas ir sumokėjęs ne mažesnę kaip šešių mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

DK 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo, – kartą per mėnesį. Bet kuriuo atveju už darbą per kalendorinį mėnesį negali būti atsiskaitoma vėliau negu per dešimt darbo dienų nuo jo pabaigos, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip.

DK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.

DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

DK 151 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą.

Dėl atleidimo iš darbo

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad darbuotoja 2019 m. sausio 2 d. parašė prašymą dėl jos atleidimo iš darbo 2019 m. sausio 7 d. (el. b. t. I, b. l. 16), reaguodama į šį darbuotojos prašymą įmonės direktorė 2019 m. sausio 3 d. priėmė įsakymą Nr. DS22 „Dėl J. V. prašymo atleisti iš darbo“, kuriame nurodė darbuotojai paruošti darbų priėmimo–perdavimo aktą, išduotų daiktų priėmimo–perdavimo aktą bei 2019 m. sausio 7 d. 10 val. ryte būti biure, perduoti įmonei priklausančius įrankius, pasirašyti darbų priėmimo–perdavimo aktą, taip pat nurodė pateikti informaciją, kuri įmonėje įgyta informacija bus naudojama tolimesnėje veikloje (el. b. t. II, b. l. 131), taigi, matyti, jog įmonės vadovė priimdama aukščiau aptartą įsakymą su darbuotojos prašymu 2019 m. sausio 3 d. sutiko ir ruošėsi darbuotojos atleidimui iš darbo 2019 m. sausio 7 d. darbuotojos prašymu, tačiau gavusi darbų priėmimo–perdavimo aktą įmonės direktorė 2019 m. sausio 7 d. priėmė įsakymą Nr. DS23 „Dėl J. V. prašymo atleisti iš darbo“, kuriuo įpareigojo darbuotoją atidirbti įmonėje iki 2019 m. sausio 23 d. bei nurodė parengti atsakymus į jos užduotus klausimus (el. b. t. I, b. l. 17–18), vadinasi, įmonė nesutiko darbuotoją atleisti iš darbo 2019 m. sausio 7 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. nesutiko darbuotoją atleisti iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu anksčiau nei sueina DK 55 straipsnio 1 dalyje nustatytas 20 kalendorinių dienų įspėjimo terminas. Tokią darbdavės teisę (teisę nesutikti su darbuotojos prašomu trumpesniu įspėjimo terminu) įtvirtina DK 55 straipsnis, todėl įmonė teisėtai šia savo teise pasinaudojo ir todėl visiškai nepagrįstas įmonės teiginys, kad darbo sutartis su darbuotoja automatiškai pasibaigė DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu 2019 m. sausio 7 d. Pažymėtina, kad automatiškai darbo sutartis DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu būtų pasibaigusi būtent 2019 m. sausio 23 d., t. y., įmonei nesutinkant su darbuotojos prašomu trumpesniu įspėjimo terminu, darbo sutartis DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu būtų pasibaigusi suėjus 20 kalendorinių dienų įspėjimo terminui, jei darbuotoja iš darbo įspėjimo laikotarpiu nebūtų buvusi atleista kitu pagrindu.

Toliau sekę veiksmai – atsakovės 2019 m. sausio 8 d. surašytas atsakymas į 2019 m. sausio 7 d. įsakymą Nr. DS23 (el. b. t. I, b. l. 19–20), aplinkybė, kad 2019 m. sausio 8 d. darbuotoja darbo funkcijas vykdė (ginčas dėl to tarp šalių nekilo – darbuotoja ieškovės pavedimu rengė ataskaitas, darbo vietoje buvo), t. y. po jos prašomos atleidimo iš darbo datos (2019 m. sausio 7 d.) darbo santykiai tarp šalių tęsėsi, todėl taipogi visiškai nepagrįstas įmonės teiginys, jog darbuotojai savo prašymo neatšaukus darbo santykiai pasibaigė savaime 2019 m. sausio 7 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu (dėl automatiško darbo santykių pasibaigimo galimybės teismas jau pasisakė aukščiau), 2019 m. sausio 9 d. įmonės direktorės priimtas nurodymas pradėti vidinį tyrimą, kuris buvo atliktas 2019 m. sausio 9 d. (el. b. t. I, b. l. 21–29), atsižvelgus į vidinio tyrimo išvadas 2019 m. sausio 10 d. įmonės direktorės surašytas darbuotojai įspėjimas „Dėl atleidimo iš darbo darbdavio valia“, kuriame aiškiai ir konkrečiai nurodyta, jog darbuotoja 2019 m. sausio 10 d. bus atleista iš darbo pagal DK 59 straipsnio 1 dalį darbdavės valia, nes darbuotoja prarado darbdavės pasitikėjimą dėl nepakankamai atsakingo požiūrio į darbą, nesantaikos tarp darbuotojų kurstymo, galimos tikrovės neatitinkančios ir įmonės dalykinę reputaciją menkinančios informacijos viešinimo, negebėjimo konstruktyviai bendrauti ir vadovauti, dėl elgesio darbe dėl jos asmeninių bei charakterio savybių (el. b. t. I, b. l. 83) bei įmonės direktorės 2019 m. sausio 10 d. priimtas įsakymas Nr. DS27 „Dėl atleidimo“, kuriame nurodyta, kad darbuotoja iš darbo atleidžiama 2019 m. sausio 10 d. pagal darbuotojai pateiktą įspėjimą darbdavės valia praradus pasitikėjimą darbuotoja dėl nepakankamai atsakingo požiūrio į darbą, nesantaikos tarp darbuotojų kurstymo, galimos tikrovės neatitinkančios ir įmonės dalykinę reputaciją menkinančios informacijos viešinimo, negebėjimo konstruktyviai bendrauti ir vadovauti, dėl elgesio darbe dėl jos asmeninių bei charakterio savybių (el. b. t. I, b. l. 30), t. y. šiame įsakyme pakartojamas įspėjime nurodytas tekstas, kuris visiškai atitinka atleidimo iš darbo DK 59 straipsnio 1 dalies sąlygas, duomenų Sodrai pateikimas apie darbuotojos atleidimą iš darbo DK 59 straipsnio 1 dalies pagrindu (el. b. t. I, b. l. 33) – neginčijamai patvirtina, kad darbuotojos atleidimo iš darbo 2019 m. sausio 10 d. įsakymas Nr. DS27 buvo priimtas pagal DK 59 straipsnio 1 dalį. Tokią teismo išvadą dar labiau sustiprina pačios įmonės vadovės teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, jog ji darbuotoją atleido dėl padarytos žalos, prarasto ja pasitikėjimo paaiškėjus aplinkybėms po jos pateikto prašymo atleisti ją iš darbo, įmonės vadovė teismo posėdžio metu aiškiai motyvavo atsakovės atleidimo iš darbo priežastis, nurodydama, kad darbuotoja kurstė nesantaiką, nes nauja darbuotoja jai skundėsi, jog atsakovė neigiamai atsiliepia apie įmonę, netinkamai vykdė pareigas, nes atsisakė konsultuoti klientus, teigė, kad yra atleidusi daugiau darbuotojų jų prašymais, bet atsakovės atveju ji analogiškai kaip kitų darbuotojų atleidimo jų prašymais metu nesielgė, pripažino, kad ieškojo informacijos internete kaip atleisti atsakovę iš darbo, surašė įspėjimą, ko atleisdama iš darbo darbuotojus jų prašymais, nedarydavo. Nors ieškovė nurodė klaidą padariusi ne tik atsakovės atleidimo iš darbo įsakyme, bet ir įspėjime, tačiau pažymėtina, kad iš įspėjimo (el. b. t. I, b. l. 83) turinio neginčijamai nustatyta darbdavės valia atleisti darbuotoją iš darbo DK 59 straipsnio 1 dalies pagrindu, o ieškovės pastebėjimas, kad įspėjimo pabaigoje nurodyta, jog darbuotoja informuojama, kad jai nebus išmokama jokia išeitinė išmoka dėl susiklosčiusių aplinkybių – darbuotojos iniciatyva, yra tik darbdavės (kaip kad teismo posėdžio metu pripažino įmonės vadovė – ji teisinio išsilavinimo neturi, todėl atsakovės atleidimo iš darbo informaciją rinkosi internete) netinkamas teisės aktų supratimas ir jų taikymas darbuotojos atžvilgiu – atsakovės atleidimo iš darbo dieną – 2019 m. sausio 10 d. įmonė nepagrįstai ir neteisėtai manė, kad atleisdama darbuotoją iš darbo DK 59 straipsnio 1 dalies pagrindu, kai prieš tai darbuotoja buvo teikusi prašymą atleisti ją iš darbo jos iniciatyva per trumpesnį nei įstatymas įtvirtina įspėjimo terminą, ji turi teisę pasirinkusi atleidimo pagrindą DK 59 straipsnio 1 dalį, nemokėti darbuotojai DK 59 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos išeitinės išmokos. Pabrėžtina, kad įmonės – kaip juridinio asmens, kuriam taikoma didesnė atsakomybė – netinkamas teisės aktų išmanymas, jų netinkamas interpretavimas, laiku nesinaudojimas kvalifikuota teisine pagalba negali būti pateisinamas, įmonė turėjo teisę pati nuspręsti ir pasirinkti, kokiu pagrindu darbuotoją atleisti iš darbo (ar sulaukti 2019 m. sausio 23 d. ir atleisti darbuotoją iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, ar, nustačiusi šiukštų darbo pareigų pažeidimą, įspėjimo laikotarpiu atleisti darbuotoją iš darbo DK 58 straipsnio pagrindu, ar atleisti darbuotoją iš darbo DK 59 straipsnio 1 dalies pagrindu, nustačiusi šiame straipsnyje įtvirtintus pagrindus, ir pan.), ką įmonė ir padarė – išreiškė visiškai aiškią valią darbuotoją atleisti iš darbo 2019 m. sausio 10 d. DK 59 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Taigi, byloje neginčijamai nustatyta, kad įmonės valia 2019 m. sausio 10 d. buvo atleisti darbuotoją iš darbo būtent DK 59 straipsnio 1 dalies pagrindu, kas ir buvo padaryta.

Tuo tarpu darbuotojai 2019 m. sausio 31 d. kreipusis į Darbo ginčų komisiją siekiant išsiieškoti iš įmonės su jos atleidimu iš darbo DK 59 straipsnio 1 dalies pagrindu susijusias išmokas (el. b. t. II, b. l. 2), įmonė, pasikonsultavusi su teisininkais, veikdama nesąžiningai darbuotojos atžvilgiu, nutarė pakeisti darbuotojos atleidimo iš darbo pagrindą į DK 55 straipsnio 1 dalį (el. b. t. I, b. l. 31, 32, 33), taip akivaizdžiai siekdama išvengti darbuotojai priklausančių išmokų (6 mėnesių vidutinio darbuotojos darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos) išmokėjimo. Nors pačiame įmonės vadovo 2019 m. vasario 8 d. įsakyme Nr. DS33 „Dėl J. V. atleidimo iš darbo“ nurodyta, kad įmonės direktorės 2019 m. sausio 10 d. įsakyme įsivėlė apskaitos klaida ir ji šalinama keičiant darbuotojos atleidimo pagrindą iš DK 59 straipsnio 1 dalies į DK 55 straipsnio 1 dalį (el. b. t. I, b. l. 31), tačiau pagal aukščiau išsamiai įvertintą visą bylos medžiagą, matyti, kad iš tikrųjų buvo ne šalinama neva pastebėta klaida, o veikiama nesąžiningai siekiant išvengti tinkamo atsiskaitymo su darbuotoja, kadangi įmonės valia darbuotojos atleidimo iš darbo dieną buvo aiški – atleisti darbuotoją iš darbo DK 59 straipsnio 1 dalies pagrindu ir jokia apskaitos klaida, kaip kad įvardinta 2019 m. vasario 8 d. įsakyme Nr. DS33, nenustatyta. Tokie įmonės veiksmai laikomi jos gynybine taktika, nesąžiningu veikimu.

Kartu pabrėžtina, kad būtent darbdavei tenka pareiga tinkamai įforminti darbo santykių nutraukimą su darbuotoja, o pagal DK 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai.

Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad darbuotoja iš darbo įmonėje atleista 2019 m. sausio 10 d. DK 59 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Kadangi darbuotoja atleidimo iš darbo DK 59 straipsnio 1 dalies pagrindu neginčija teismas dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo nepasisako.

Dėl išeitinės išmokos ir įmonės sprendimo įvykdymo išlaidų

Pagal DK 59 straipsnio 1 dalies nuostatas, darbuotoją atleidus iš darbo DK 59 straipsnio 1 dalies pagrindu darbdavys privalo sumokėti darbuotojui ne mažesnę kaip 6 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, taigi, nagrinėjamu atveju darbuotojai priklauso 3 511,20 Eur (atskaičius mokesčius) išeitinė išmoka, kuri apskaičiuojama taip: 28 Eur (el. b. t. III, b. l. 95; ginčas tarp šalių dėl atsakovės 1 dienos vidutinio darbo užmokesčio dydžio – 28 Eur (atskaičius mokesčius) nekilo) × 20,90 d. d. (pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. lapkričio 29 d. įsakymą Nr. A1-686 „Dėl metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir vidutinio mėnesio darbo valandų skaičių 2019 metais patvirtinimo“) × 6 mėn. Ši išmoka darbuotoją atleidžiant iš darbo nebuvo sumokėta. Darbuotoja patvirtino darbdavės teiginius, jog 2019 m. kovo 14 d. įmonė darbuotojai pervedė 2 270,92 Eur sumą, todėl nagrinėjant šį ginčą jau esant pervestai daliai išeitinės išmokos sumos, darbuotojai iš įmonės priteisiamas 1 240,28 Eur (3 511,20 Eur - 2 270,92 Eur) (atskaičius mokesčius) išeitinės išmokos likutis ir konstatuojama, kad pagrindo tenkinti įmonės reikalavimą ir priteisti jai iš darbuotojos 2 270,92 Eur už sprendimo įvykdymą pagrindo nėra.

Dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas

Byloje ginčas tarp šalių kilo ir dėl darbo užmokesčio už 2018 m. gruodžio mėn., 2019 m. sausio mėn. ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas mokėjimo. Darbuotojos teigimu, atleidimo iš darbo metu jai nebuvo išmokėtas 771,43 Eur (su mokesčiais) darbo užmokestis už 2018 m. gruodžio mėn., 573,43 Eur (su mokesčiais) darbo užmokestis už 2019 m. sausio mėn. su kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, tuo tarpu įmonės teigimu, ji su atsakove yra atsiskaičiusi tinkamai ir netgi yra permokėjusi atsakovei 113,60 Eur darbo užmokesčio, nes, jos teigimu, 2018 m. vasario–spalio mėn. darbuotojai buvo išmokėtas didesnis nei šalių sutartas darbo užmokestis. Kartu pastebėtina, jog ginčas dėl aukščiau nurodytų sumų teisingumo tarp šalių nekilo, be to, darbuotojai priskaičiuotas sumas už 2018 m. gruodžio mėn. ir 2019 m. sausio mėn. patvirtina įmonės 2019 m. vasario 8 d. pažyma Nr. 0208 (el. b. t. I, b. l. 35–36). Pažymėtina, kad darbo sutarties 1.3, 1.5 punktais darbdavė įsipareigojo mokėti darbuotojai 771,43 Eur (su mokesčiais) darbo užmokestį vieną kartą per mėnesį, mėnesio 15 d. pavedimu į darbuotojos sąskaitą banke (el. b. t. I, b. l. 12–15). Būtent darbdavė yra atsakinga už tinkamą darbo organizavimą, daromų pavedimų darbuotojams atitikimą sulygtoms sąlygoms, todėl nesilaikydama sulygtos tvarkos ji pati prisiima riziką ir atsakomybę už netinkamą savo veikimą. Ieškovė pripažino, kad darbo užmokestį darbuotojai mokėjo nereguliariai, vadinasi, pripažino, jog nesilaikė darbo sutartyje nustatytos mokėjimo tvarkos. Pastebėtina, kad ieškovės teiginys, jog priedai darbuotojai gali būti skiriami tik šalių susitarimu, yra nepagrįstas, kadangi toks teiginys neatitinka DK 142 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, jog darbuotojas gali būti skatinamas darbdavio iniciatyva. Ieškovė neginčijo, kad kai kuriais mėnesiais darbuotojai buvo išmokėjusi didesnes nei to mėnesio darbo užmokestis pagal darbo sutartį sumas, tačiau, pastebėtina, jog išskaitų pagal DK 150 straipsnio nuostatas įmonė atlikusi nėra, vadinasi, darbo santykiuose nesant įtvirtintam vienašaliam darbdavio ir darbuotojo tarpusavio įsipareigojimų įskaitymui, pati ieškovė laikoma, jog yra pripažinusi, kad kiekvieną mėnesį išmokėtos sumos darbuotojai atitiko kiekvieno to mėnesio darbuotojai įmonės skirtą mokėjimą (atsiskaitymą). Įrodymų byloje, kad atsakovei atleidimo iš darbo metu būtų išmokėtas 771,43 Eur (su mokesčiais) darbo užmokestis už 2018 m. gruodžio mėn., 573,43 Eur (su mokesčiais) darbo užmokestis už 2019 m. sausio mėn. su kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, nėra, todėl atsakovei iš ieškovės priteisiamas 771,43 Eur (su mokesčiais) darbo užmokestis už 2018 m. gruodžio mėn., 573,43 Eur (su mokesčiais) darbo užmokestis už 2019 m. sausio mėn. su kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas.

Dėl netesybų

Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakove atleidimo iš darbo dieną tinkamai neatsiskaitė, vadinasi, įmonė pažeidė DK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas, įtvirtinančias pareigą darbdavei atsiskaityti su darbuotoja jos atleidimo iš darbo dieną, todėl jai turi būti taikomos DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias už uždelsimo atsiskaityti laiką ji privalo darbuotojai sumokėti netesybas.

Spręsdamas dėl netesybų dydžio, teismas pažymi, kad darbuotojos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką (netesybos) teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK įtvirtintais darbo teisės principais. Tokios teismo išvados atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012).

Įvertinęs tai, kad darbuotoja iš darbo atleista 2019 m. sausio 10 d., įrodymų, kad šalys buvo sudariusios susitarimą dėl vėlesnio atsiskaitymo, nėra, taip pat nėra įrodymų, kad uždelsimas atsiskaityti yra dėl darbuotojos kaltės, ieškovė atsakovei po ginčo išnagrinėjimo privaloma ikiteismine tvarka 2019 m. kovo 14 d. pervedė dalinį atsiskaitymą – 2 270,92 Eur (dėl to ginčo byloje nėra), įrodymų apie sunkią įmonės finansinę padėtį nepateikta bei kartu atsižvelgęs į darbuotojos dirbą laikotarpį įmonėje, aplinkybę, kad atsakovė po atleidimo iš darbo pas ieškovę nuo 2019 m. sausio 29 d. verčiasi individualia veikla (el. b. t. III, b. l. 91–92), į skolos dydį, teismas laiko, kad 1 500 Eur (su mokesčiais) išmoka už uždelstą atsiskaityti laiką (netesybos) yra tinkama bei pakankama nagrinėjamoje situacijoje, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, suderinama su DK 2 straipsnyje įtvirtintais darbo teisės principais, yra adekvati darbdavės padarytam pažeidimui.

Dėl mokymo išlaidų

Nustatyta, jog darbo sutarties 2.8.5 punktu šalys sulygo, kad kai darbo sutartis nutraukiama darbdavės iniciatyva dėl darbuotojos kaltės arba darbuotojos iniciatyva be svarbių priežasčių, darbuotoja įsipareigoja atlyginti darbdavės turėtas per paskutinius dvejus metus iki darbo sutarties pasibaigimo, darbuotojos mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidas, jeigu jos susijusios su darbuotojos žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu (el. b. t. I, b. l. 12–15). Ieškovė nurodė, jog 2018 m. rugsėjo 3–7 d. atsakovė su kitais 4 įmonės darbuotojais dalyvavo įmonės organizuotuose mokymuose, kurių kaina pagal sutartį su uždarąja akcine bendrove „Verslo poligonas“ 10 000 Eur, įmonė yra sumokėjusi 5 000 Eur, todėl mano, kad darbuotoja turi sumokėti įmonei 1 000 Eur už jos mokymus, su kuo darbuotoja nesutiko.

Pirmiausia pažymėtina tai, kad tiek DK 37 straipsnio 1 dalies nuostata, tiek darbo sutarties 2.8.5 punkto (el. b. t. I, b. l. 12–15) nuostata, tiek įmonės darbo tvarkos taisyklių 15.4 punkto (el. b. t. I, b. l. 44–69) nuostata patvirtina, jog būtina sąlyga mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimui yra darbo sutarties nutraukimas DK 55 straipsnio arba DK 58 straipsnio pagrindu, todėl nagrinėjamu atveju esant darbo sutarčiai su darbuotoja nutrauktai DK 59 straipsnio pagrindu (tai jau teismo konstatuota aukščiau), nėra pagrindo priteisti įmonei iš darbuotojos mokymo išlaidas.

Kartu pažymėtina ir tai, kad pagal DK 37 straipsnio nuostatas, darbuotojo prievolė atlyginti darbdavio patirtas mokymo išlaidas siejama tik su paties darbuotojo savanoriškai prisiimtu įsipareigojimu. Be to, kiekvienu atveju turi būti vertinama, ar yra išlaikyta protinga darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyra. Šiuo atveju, nors darbo sutarties 2.8.5 punkte nurodyta, jog darbuotojos mokymai fiksuojami darbuotojos priedų kortelėje (el. b. t. I, b. l. 12–15), tačiau joje darbuotoja nepasirašiusi (el. b. t. II, b. l. 171), įrodymų, kad darbuotoja būtų buvusi supažindinta su pakankamai aukšta mokymų kaina ir su ja sutikusi, kad savo iniciatyva, o ne darbdavės nurodymu būtų dalyvavusi mokymuose, kurie vyko vieninteliame įmonės biuro kabinete, kuriame dirba įmonės darbuotojai, į jį atvykus pačiam lektoriui, nėra.

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad naujų technologijų diegimo, darbo sąlygų pritaikymo prie įmonės pokyčių ar minimalios darbuotojo kvalifikacijos palaikymo išlaidos negali būti laikomos susitarimo dėl mokymo išlaidų atlyginimo dalyku. Nagrinėjamu atveju darbuotoja tvirtina, kad mokymai buvo susiję su įmonės vadovės siekiu mokymų medžiagą koreguoti bei adaptuoti internetiniams mokymams pagal įmonės vadovės pageidautą „Drakono“ metodiką, įmonė tokios darbuotojos pozicijos nepaneigė, todėl teismas laiko, kad įmonė 2018 m. rugsėjo 3–7 d. savo darbuotojams suorganizuotais mokymais siekė įdiegti naują darbo metodiką savo veikloje ir pagal ją apmokyti dirbti savo darbuotojus, todėl darbuotoja neturi pagrindo atlyginti tokias mokymo išlaidas darbdavei.

Iš viso to, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad pagrindo priteisti ieškovei iš atsakovės 1 000 Eur mokymo išlaidas nėra.

Dėl turtinės žalos

Vienu iš reikalavimų ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovės 974,42 Eur turtinės žalos atlyginimą, kurį sudaro 620 Eur už MB „Programistas“ suteiktas paslaugas atkuriant konfidencialios informacijos saugumą, 81,78 Eur už nupirktas ir klientams padovanotas 5 knygas, 272,64 Eur grynojo pelno, kurį įmonė būtų gavusi iš UAB „Žvėryno investicijos“, jei dėl atsakovės veiksmų UAB „Žvėryno investicijos“ nebūtų atsisakiusi sudaryti sutartį. Parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas paaiškino, kad laiko, jog toks reikalavimas privaloma ikiteismine tvarka Darbo ginčų komisijoje buvo išnagrinėtas, kadangi įmonė, teikdama ieškinį teismui, tik pervadino reikalavimą į žalos atlyginimą, kurį Darbo ginčų komisijoje buvo įvardijusi bauda, o faktinės aplinkybės yra tos pačios. Teismas išsamiai įvertinęs bylos medžiagą su tokia įmonės pozicija iš esmės sutinka, nes matyti, kad įmonė Darbo ginčų komisijoje reikalavimą išieškoti jai iš darbuotojos baudą grindė darbuotojos veiksmais, kuriais, įmonės teigimu, darbuotoja siuntė įmonės konfidencialią informaciją elektroniniu paštu, taip pat išsiuntė elektroninius laiškus 146 įmonės klientams, siūlydama savo konkuruojančias su įmone paslaugas, tuo tarpu teisme įmonė prašo priteisti jai iš darbuotojos žalą dėl tų pačių aukščiau nurodytų darbuotojos atliktų veiksmų, ir siekdamas operatyvaus darbuotojos ir darbdavės darbo ginčo, jau esant nutrūkusiems darbo teisiniams santykiams, išnagrinėjimo, sprendžia, kad kliūčių nagrinėti ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo šioje byloje nėra.

Pirma, įmonė siekia, kad iš darbuotojos jos naudai būtų priteista 620 Eur už MB „Programistas“ 2019 m. sausio mėn. jai suteiktas paslaugas – prisijungimų modifikaciją, IT saugumo rizikos analizę, sistemos įsibrovimų–pažeidimų prevencinius darbus, papildomą saugyklos apsaugą iki 2020 m. sausio 1 d. (el. b. t. I, b. l. 93–95), tačiau byloje nėra pagrįstų įrodymų, kad tokios įmonės išlaidos buvo susijusios išimtinai su atsakovės veiksmais, o ne įprastos įmonės išlaidos, susijusios su kompiuterinių sistemų saugos užtikrinimu. Liudytoju apklaustas IT specialistas, suteikęs įmonei aukščiau nurodytas IT paslaugas, A. T. parodė, kad dalį darbų atliko kaip visada, kai išeina iš darbo įmonės darbuotojas dėl slaptažodžių pakeitimo ir pan., kitų savo atliktų darbų, kaip atliktų išimtinai dėl atsakovės atleidimo iš darbo įmonėje, neįvardijo. Vien tai, kad įmonė siekia iki 2020 m. sausio 1 d. užsitikrinti saugesnes IT sistemas savo veikloje, nes nurodė, kad dar ilgesniam laikui šių paslaugų pirkimui nepakako lėšų, negali sąlygoti buvusios darbuotojos pareigos sumokėti įmonei už jos tolimesnį saugų IT sistemų funkcionavimą. Taigi, pagrindas priteisti įmonei iš darbuotojos 620 Eur nenustatytas.

Antra, įmonė siekia, kad iš darbuotojos jos naudai būtų priteista 81,78 Eur už nupirktas ir, kaip įmonė teigia, klientams padovanotas 5 knygas klientų lojalumo atkūrimui atsakovei viliojant jos klientus. Pažymėtina, kad nors įmonė į bylą pateikė 2019 m. sausio 18 d. PVM sąskaitą–faktūrą Nr. AMSFT04101337 ir kvitą Nr. 20/80409 (el. b. t. I, b. l. 101), patvirtinančius, kad įmonė 2019 m. sausio 18 d. knygyne „Pegasas“ pirko 5 knygas už 81,78 Eur sumą (be PVM), tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių savo teiginius, kad šias nupirktas knygas ji padovanojo savo klientams siekiu atkurti jų lojalumą dėl atsakovės bandymo juos vilioti, ar kad būtent knygų dovanojimas išsaugojo klientų lojalumą, tuo labiau, kai gruodžio–sausio mėn. yra pakankamai dažna praktika įmonėse dovanoti verslo dovanas klientams. Taigi, pagrindas priteisti įmonei iš darbuotojos 81,78 Eur nenustatytas.

Trečia, įmonė siekia, kad iš darbuotojos jos naudai būtų priteista 272,64 Eur grynojo pelno, kurį įmonė, jos teigimu, būtų gavusi iš UAB „Žvėryno investicijos“, jei dėl atsakovės veiksmų UAB „Žvėryno investicijos“ nebūtų atsisakiusi sudaryti sutartį. Pažymėtina, kad į bylą pateiktas 2019 m. sausio 25 d. UAB „Žvėryno investicijos“ direktorės A. J. elektroninis laiškas (el. b. t. I, b. l. 102) patvirtina, kad UAB „Žvėryno investicijos“ ieškovės pasiūlymo atsisakė dėl blogų atsiliepimų apie įmonę, tai ji patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausiama liudytoja, tačiau vien už nuomonės išreiškimą darbuotoja atsakyti dėl įmonės prarasto kliento, kuris tą nuomonę įvertino savo supratimu, negali. Taigi, pagrindas priteisti įmonei iš darbuotojos 272,64 Eur nenustatytas.

Dėl darbdavės dalykinės reputacijos gynimo

Teismas darbo byloje kartu nagrinėja ieškovės reiškiamą reikalavimą dėl dalykinės reputacijos gynimo (CK 2.24 straipsnio pagrindu) dėl jo itin glaudaus ryšio su nagrinėjama darbo byla ir siekdamas operatyvaus, ekonomiško, išsamaus ir galutinio darbuotojos ir darbdavės ginčo, jau esant nutrūkusiems darbo teisiniams santykiams, išnagrinėjimo.

Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir, ketvirta, faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2011). Juridinio asmens teisės į dalykinę reputaciją apsauga įtvirtinta CK 2.24 straipsnio 8 dalies normoje – pažeista juridinio asmens dalykinė reputacija ginama laikantis tų pačių taisyklių, kaip ir fizinio asmens garbė ir orumas. Juridinis asmuo turi įstatyme garantuotą teisę į dalykinės reputacijos apsaugą nuo jį žeminančių, neatitinkančių tikrovės duomenų paskleidimo ir į tokiu paskleidimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau juridinio asmens dalykinės reputacijos apsauga nėra absoliuti. Reputaciją bloginanti informacija gali būti skleidžiama, jeigu savo pobūdžiu tai nėra tikrovės neatitinkantys duomenys. Juridinis asmuo gali būti kritikuojamas, jeigu tai daroma sąžiningai, siekiant informuoti visuomenę apie jos interesus galinčią pažeisti juridinio asmens veiklą ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-241/2014). Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad civilinėje byloje dėl juridinio asmens pažeistos reputacijos gynimo ieškovas turi įrodyti, jog jo dalykinė reputacija realiai nukentėjo, sumenkinta, atsakovui paskleidus žinias, faktinius duomenis, kurie neatitinka tikrovės, arba jeigu asmens dalykinė reputacija pažeista nuomonės, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimu, tai turi būti nustatyta, kad subjektyvaus pobūdžio teiginiai nepagrįsti ir neobjektyvūs; o asmuo, juos paskleidęs, yra nesąžiningas ir kaltas dėl jų skleidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-667/2006; 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010).

Teismas pažymi tai, kad tiek juridinio asmens dalykinė reputacija, tiek ir asmens saviraiškos laisvė yra saugomos ir gintinos vertybės. Europos Žmogaus Teisių Teismas saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų, pabrėžia, kad ši laisvė taikytina ne tik ,,informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo (1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas byloje Hertel v. Switzerland, Nr. 25181/94, par. 46).

Byloje nustatyta, kad 2019 m. sausio 9 d. įmonės vidinio tyrimo dokumente (el. b. t. I, b. l. 21–28) fiksuotas tokio turinio atsakovės Facebook paskyroje viešai jos paskelbtas pranešimas: „DĖMESIO draugai, kolegos, R Deal J. D. ir M. R. desperatiškai išgyvendamas mūsų išsiskyrimą imasi NETEISĖTŲ priemonių, TAD jeigu nepageidaujate, kad pokalbiai būtų PASIKLAUSOMI R Deal NESKAMBINKITE.“ bei nurodyta kreiptis į antstolį dėl faktinių aplinkybių konstatavimo; 2019 m. sausio 9 d. antstolis Rimantas Vižainiškis surašė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 128-18-2103 (el. b. t. I, b. l. 73–76), kuriame konstatavo, jog atsakovė savo Facebook paskyroje viešai paskelbė tokio turinio pranešimą: „DĖMESIO draugai, kolegos, R Deal desperatiškai išgyvendamas mūsų išsiskyrimą imasi NETEISĖTŲ priemonių, TAD jeigu nepageidaujate, kad pokalbiai būtų PASIKLAUSOMI R Deal NESKAMBINKITE.“. Ieškovės įsitikinimu, aukščiau nurodytas atsakovės pranešimas žeidžia įmonės ir jų vadovų dalykinę reputaciją, todėl prašo teismo įpareigoti atsakovę nutraukti neteisėtus veiksmus skleidžiant įmonės dalykinę reputaciją žeidžiančią informaciją, įpareigoti atsakovę tokiomis pat priemonėmis, tokiu pat būdu bei forma atsakovės Facebook paskyroje viešai paneigti paskleistus duomenis, žeminančius įmonės dalykinę reputaciją, nurodant, kad 2019 m. sausio 9 d. Facebook paskyroje atsakovės nurodytas teiginys, jog „R Deal J. D. ir M. R. desperatiškai išgyvena mūsų išsiskyrimą imasi NETEISĖTŲ priemonių“ neatitinka tikrovės ir pažeidžia R Deal bei jos vadovų dalykinę reputaciją, uždraudžiant atsakovei šią žinutę ištrinti.

Pirmiausia pažymėtina tai, kad atsakovė sutiko, kad nurodyto turinio pranešimą buvo įkėlusi į savo Facebook paskyrą, tačiau tos pačios dienos, kai šį pranešimą įkėlė, vakarą šį pranešimą ji nurodė ištrynusi; liudytoja A. J. teismo posėdžio metu parodė, kad atsakovės įkeltą atsiliepimą apie įmonę perskaitė, tačiau vėliau jo jau nebebuvo; įmonė neįrodė, kad šis pranešimas vis dar yra neištrintas atsakovės Facebook paskyroje, todėl ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovę nutraukti neteisėtus veiksmus skleidžiant įmonės dalykinę reputaciją žeidžiančią informaciją yra nepagrįstas, nes nėra duomenų apie šiuo metu atsakovės skleidžiamą įmonės dalykinę reputaciją žeidžiančią informaciją, įmonės teiginys, kad atsakovė tai gali padaryti ateityje, nepagrįstas jokiais įrodymais.

Teismas, įvertinęs pranešimo turinį, konstatuoja, kad vienareikšmiškai teigti, jog iš pranešimo yra aišku, kad paskelbtas pranešimas yra apie ieškovę, negalima, kadangi ieškovės pavadinimas ar kiti rekvizitai (įmonės kodas, adresas, telefonas ar pan.), leidžiantys konkrečiai identifikuoti įmonę, pranešime neminimas, pagal bylos medžiagą domenas R Deal registruotas viešajai įstaigai „Rimavičius“ (el. b. t. III, b. l. 142), o ieškovės pateiktas jos internetinio tinklapio išrašas 2019 m. gegužės 13 d. (el. b. t. III, b. l. 117–119) nepatvirtina, kad pranešimo paskelbimo dieną 2019 m. sausio 9 d. R Deal domenas buvo išimtinai siejamas su ieškove, tuo labiau, priešingai nei teigia ieškovė, „Google“ paieškoje suvedus „rdeal“ ar „rdeal Lietuva“ paieškos rezultatai nukreipia ne tik į ieškovės tinklapį, bet ir į kitus, tame tarpe ir į viešąją įstaigą „Rimavičius“. Pastebėtina, kad pranešime minimi fiziniai asmenys negali būti prilyginami juridiniam asmeniui (ieškovei).

Nors ieškovė teigia, kad įmonės teisę įrašyti atsakovės pokalbius darbiniu telefonu pagrindžia darbo sutarties 2.4 punktas, tačiau pastebėtina, kad darbo sutarties 2.4 punkte (el. b. t. I, b. l. 12–15) nurodyta, jog visi įmonės kompiuteriai ir telefonai yra su lokacijos nustatymo funkcija, kas leidžia suprasti, jog fiksuojama buvimo vieta, taip pat nurodyta, kad darbuotojas žino, kad gali būti stebimas jo darbas, kas, akivaizdu, neapima pokalbių pasiklausymo, nes tai nėra nurodyta, taip pat darbo sutarties 2.4 punkte nurodyta, kad visi garso įrašai, naudojami darbo metu, yra konfidencialūs, kas nesudaro pagrindo išvadai apie atsakovės telefoninių pokalbių įrašymą įmonėje. Taigi, priešingai nei teigia ieškovė, darbo sutartimi darbuotoja nebuvo informuota apie įmonės teisę įrašyti darbuotojos pokalbius darbiniu telefonu. Nors įmonės asmens duomenų tvarkymo taisyklių, patvirtintų įmonės vadovės 2018 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. DS, (el. b. t. III, b. l. 120–124) 7.2.5 punkte nurodyta, kad darbuotojų telefoninių skambučių garso įrašai 2 savaites saugomi ryšio operatoriaus „Telia“ serveryje, tačiau įrodymų, kad konkrečiai su šiuo dokumentu atsakovė buvo pasirašytinai supažindinta, byloje nėra. Nors įmonės vadovės 2018 m. birželio 25 d. įsakyme Nr. DS (el. b. t. III, b. l. 149–150) įsakyta J. A. parengti įmonės asmens duomenų tvarkymo taisykles (kurios parengtos tą pačią dieną), o darbuotojams nurodyta su jomis pasirašytinai susipažinti, tačiau darbuotojos parašas yra tik ant šio įsakymo, bet ne ant pačių taisyklių, įrodymų, kad darbuotojai buvo pateiktos taisyklės susipažinti, kad ji su jomis susipažino ar kad ji atsisakė su jomis susipažinti, nėra.

Taigi, darbuotoja supratusi, kad jos pokalbių yra pasiklausoma ir manydama, kad tai daroma neteisėtai, emocionaliai savo nuomonę pateikė savo Facebook paskyroje. Teismo vertinimu, atsakovė visiškai pagrįstai nurodė, kad vien tai, jog prie įrašo formaliai nėra parašyta žodžių „mano nuomonė“, „mano manymu“ ir pan. nereiškia, kad konkretūs teiginiai yra informacija, o ne vertinamojo pobūdžio teiginiai – nuomonė. Nagrinėjamoje ginčo situacijoje pagal pranešimo pateikimo aplinkybes teismas neturi pagrindo daryti išvados, jog atsakovė paskelbusi aukščiau nurodyto turinio pranešimą elgėsi nesąžiningai. Paskelbta nuomonė negali būti laikoma žeminanti, užgauli.

Taipogi byloje ieškovė neįrodė realaus dalykinės reputacijos sumenkinimo fakto, ko neįrodžius, reikalavimas dėl dalykinės reputacijos pažeidimo negali būti tenkinamas. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2012).

Iš viso to, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą įpareigoti atsakovę tokiomis pat priemonėmis, tokiu pat būdu bei forma atsakovės Facebook paskyroje viešai paneigti paskleistus duomenis, žeminančius įmonės dalykinę reputaciją, nurodant, kad 2019 m. sausio 9 d. Facebook paskyroje atsakovės nurodytas teiginys, jog „R Deal J. D. ir M. R. desperatiškai išgyvena mūsų išsiskyrimą imasi NETEISĖTŲ priemonių“ neatitinka tikrovės ir pažeidžia R Deal bei jos vadovų dalykinę reputaciją, uždraudžiant atsakovei šią žinutę ištrinti.

Dėl neturtinės žalos

Ieškovė taip pat prašė priteisti jai iš atsakovės 1 000 Eur neturtinę žalą, kurią kildino dėl jos dalykinės reputacijos pažeidimo. Byloje nenustačius neteisėtų atsakovės veiksmų, nėra vienos iš būtinųjų sąlygų atsakomybei kilti. Ieškovė neįrodė neturtinės žalos fakto. Esant aukščiau padarytoms išvadoms, atmetamas ieškovės reikalavimas priteisti jai neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl palūkanų

Pagal aukščiau teismo padarytas išvadas, atmetus visus ieškovės reikalavimus, nenustatytas pagrindas tenkinti išvestinį ieškovės reikalavimą dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų jai priteisimo iš atsakovės.

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.

Pažymėtina, kad pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį tenkinti, vadovaujantis ieškovės nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo; ieškinys atmetamas; priešieškinis yra pagrįstas, todėl tenkinamas; teismas pripažįsta, kad darbuotoja iš darbo įmonėje atleista 2019 m. sausio 10 d. DK 59 straipsnio 1 dalies pagrindu, atsakovei iš ieškovės priteisiamas 1 240,28 Eur (atskaičius mokesčius) išeitinės išmokos likutis, 771,43 Eur (su mokesčiais) darbo užmokestis už 2018 m. gruodžio mėn., 573,43 Eur (su mokesčiais) darbo užmokestis už 2019 m. sausio mėn. su kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, 1 500 Eur (su mokesčiais) netesybos; teismo sprendimui įsiteisėjus Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.

Vadovaujantis CPK 282 straipsniu yra pagrindas teismo sprendimo dalį, neviršijančią vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio sumos – 1 017,83 Eur (su mokesčiais), nukreipti vykdyti skubiai.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Teismo sprendimas priimtas atsakovės naudai, todėl pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį ji turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ieškovei nėra.

Atsakovė teismo prašė priteisti jai iš ieškovės ją atstovavusiam advokatui Mantui Mikalopui sumokėtas jos patirtas 1 822,05 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (el. b. t. I, b. l. 120, t. III, b. l. 58–64, 103–106). Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, nagrinėtų reikalavimų kiekį, teiktų teisinių paslaugų kokybę, atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia jai iš ieškovės 1 822,05 Eur bylinėjimosi išlaidas, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas

nusprendžia:

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Va taip“ ieškinį atmesti.

Atsakovės J. V. priešieškinį patenkinti.

Pripažinti, kad J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Va taip“ (į. k. 304750415) atleista 2019 m. sausio 10 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 59 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Priteisti atsakovei J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Va taip“ (į. k. 304750415) 1 240,28 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų keturiasdešimties eurų ir dvidešimt aštuonių euro centų) (atskaičius mokesčius) išeitinės išmokos likutį, 771,43 Eur (septynių šimtų septyniasdešimt vieno euro ir keturiasdešimt trijų euro centų) (su mokesčiais) darbo užmokestį už 2018 m. gruodžio mėn., 573,43 Eur (penkių šimtų septyniasdešimt trijų eurų ir keturiasdešimt trijų euro centų) (su mokesčiais) darbo užmokestį už 2019 m. sausio mėn. su kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, 1 500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) (su mokesčiais) netesybas, 1 822,05 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų dvidešimt dviejų eurų ir penkių euro centų) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimo dalį dėl atsakovės J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Va taip“ (į. k. 304750415) priteistos 1 017,83 Eur (vieno tūkstančio septyniolikos eurų ir aštuoniasdešimt trijų euro centų) (su mokesčiais) sumos vykdyti skubiai.

Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2019 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) darbo bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti netekusiu galios.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Ieva Stanislovaitienė