Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų L. K., S. G. ir J. T. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 182 str. 2 d. S. K. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, o baudžiamoji byla pagal LR BK 209 str. S. K. nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Skundžiamu Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. nuosprendžiu nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. T., L. K., S. G., A. B., V. V., G. V., J. B., I. K., A. P., A. P., O. P. R., R. K., P. Š., A. K., R. A. V., UAB „(duomenys neskelbtini)“ VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus, AB (duomenys neskelbtini), AB (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“, likviduojamos AB „(duomenys neskelbtini)“ civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. K. išteisintas pagal LR BK 182 str. 2 d. jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Pagal LR BK 182 str. 2 d. S. K. buvo kaltinamas tuo, kad apgaule kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: nuo 2000-04-10 iki 2002-01-31 būdamas AB „(duomenys neskelbtini)“, adresas (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir valdybos pirmininku, (duomenys neskelbtini), 2000 m. gruodžio 28 d., pakeitimu Nr. 1 pakeisdamas 2000 m. gruodžio 14 d. sutarties Nr. 15, sudarytos tarp AB „(duomenys neskelbtini)“ ir Jungtinių Amerikos Valstijų firmos „(duomenys neskelbtini)“, 4 punktą „Atsiskaitymas“, nurodydamas, kad ryšium su staigiu Rusijos rublio kurso kritimu 1998 metais, elektros variklių gamybos ir pardavimo biznio partneriams (AB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, RAB „(duomenys neskelbtini)“, RAB „(duomenys neskelbtini)“) nepavykus gautomis pajamomis padengti išlaidas, susijusias su medžiagų ir komplektuojančių detalių, skirtų elektros variklių gamybai, įsigijimu, jų transportavimu perdirbti į Lietuvą elektros variklių gamyba ir jų realizavimu, padengė „Pardavėjo“, t. y. „(duomenys neskelbtini)“ išlaidas, t. y. 118784 JAV dolerių ir 39272,75 JAV dolerių tarpusavio užskaitomis per trečius asmenis (biznio partnerius), „Pirkėjui“, t. y. AB „(duomenys neskelbtini)“, įkainuojant 1998 metais neva nemokamai gautas ir sunaudotas medžiagas ir komplektuojančias detales elektros variklių gamybai, taip apgaule Jungtinių Amerikos Valstijų firmos „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgijo didelės vertės svetimą - AB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą - 632331,84 Lt.

Baudžiamoji byla S. K. pagal LR BK 209 str. nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Pagal LR BK 209 str. jis buvo kaltinamas tuo, kad nuo 1998-08-06 iki 2000-03-01 būdamas AB „(duomenys neskelbtini)“, adresas (duomenys neskelbtini), valdybos pirmininku, o nuo 2000-04-10 iki 2002-01-31 direktoriumi ir valdybos pirmininku, turėdamas įgaliojimus spręsti komercinius - ūkinius, organizacinius bei kitus bendrovės klausimus, sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams, o būtent: 1997 metais AB „(duomenys neskelbtini)“ dirbus nuostolingai, nuo 1998 m. rugpjūčio 6 d. iki 2002 m. sausio 31 d. žinodamas apie vis blogėjančią įmonės finansinę būklę, ir kad įmonės finansinės apskaitos dokumentuose esančiais duomenimis jau 1999 m. gruodžio 31 d. ji yra nemoki ir bendrovė būdama kritiškoje finansinėje būklėje, 2000 metų laikotarpyje nurašė skolas įvairioms įmonėms už 1279528,58 Lt sumą tuo sumažindamas bendrovės turtą nesumažindamas įsipareigojimų: pardavė turtą uždarai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ kainomis, mažesnėmis už likutinę vertę, taip bendrovė patyrė 1306931,28 Lt nuostolio. 2000-2001 metų laikotarpyje dalį pagamintos produkcijos pardavė kainomis, mažesnėmis už savikainą. Be to, pagal 2000 m. gruodžio 14 d. sutarties Nr. 15, sudarytos su firma „(duomenys neskelbtini)“, 2000 m. gruodžio 28 d. pakeitimą Nr. 1, bendrovė padengė firmos „(duomenys neskelbtini)“ turėtas išlaidas 475139,20 Lt sumai, tuo padidindama skolą tiekėjams. 2000-2001 metų laikotarpyje buhalterinės apskaitos dokumentais nustatyta, kad pardavusi dalį įvairios produkcijos mažesnėmis nei savikaina kainomis, AB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė 1925999,20 Lt nuostolio. Tuo pačiu laikotarpiu bendrovė produkciją pardavinėjo ir tiems pirkėjams, kurie nebuvo pilnai atsiskaitę už anksčiau parduotą produkciją: 2001 m. sausio 1 d. balanso duomenimis UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo nemoki, pačiai AB „(duomenys neskelbtini)“ ji skolinga 481601 Lt, tačiau pagal Pardavimo iš gatavos produkcijos sandėlio 2001 metų duomenis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirko produkciją visą 2001 metų laikotarpį. Būdama kontrolinio akcijų paketo valdytoja, AB „(duomenys neskelbtini)“ žinojo, jog parduoda produkciją nemokiai įmonei, kuri neatsiskaitys su pardavėju. 1999 m. rugsėjo 1 d. valdybos posėdyje, protokolas Nr. 6, nutarė parduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ įrankių cecho pastatą ir ilgalaikį materialųjį turtą už 700000 Lt. Šiuo sandoriu AB „(duomenys neskelbtini)“ įgijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 70000 akcijų, kurios pastarosios bendrovės bankroto atveju tapo bevertės. AB „(duomenys neskelbtini)“ valdyba, vadovaujama valdybos pirmininko S. K., 1999 metais vykdė ekonominę veiklą, nenaudingą bendrovės akcininkams, turtiniu požiūriu dauguma ūkinės - finansinės veiklos gerinimo priemonių, numatytų šios veiklos planuose 2000-2001 metų laikotarpyje, buvo neįgyvendintos ir žinodamas beviltišką AB „(duomenys neskelbtini)“ bendrovės būklę 2001 metų gegužės 10 d. jis pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ gamybos įrangą. Ilgalaikis materialus turtas buvo pardavinėjamas ir pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. 6, pasirašyta 2001 m. lapkričio 26 d., kai (duomenys neskelbtini) apskrities VMI jau buvo informavusįjį apie keliamą bankroto bylą. Tokių veiksmų pasėkoje S. K., sąmoningai blogai valdydamas AB „(duomenys neskelbtini)“, nulėmė jos bankrotą. Lietuvos Aukščiausias Teismas tai konstatavo savo 2006 m. spalio 5 d. nutartyje. Tokiais savo nusikalstamais veiksmais S. K. padarė turtinę žalą kreditoriams, bendra suma 25264180,56 Lt, tame tarpe didelę turtinę žalą šiems kreditoriams: A. B. - 22180,28 Lt, V. B. - 20628,80 Lt, S. G. - 30741,84 Lt, R. K. -19595,40 Lt, L. K. - 27460,72 Lt, G. K. - 23858,88 Lt, P. Š. - 25758,59 Lt, J. T. - 120286 Lt, VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui - 7957008 Lt, AB „(duomenys neskelbtini)“ - 14901422 Lt, UAB „(duomenys neskelbtini)“ - 23817,12 Lt, SP UAB „(duomenys neskelbtini)“ -68004,58 Lt, UAB „(duomenys neskelbtini)“ - 35541,70 Lt, AB „(duomenys neskelbtini)“ - 345566 Lt, UAB „(duomenys neskelbtini)“ - 388006 Lt, UAB „(duomenys neskelbtini)“ - 78556 Lt.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų L. K., S. G. ir J. T. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Apskųstų pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Siekdamas tinkamai parinkti reikiamą sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšį (LR BPK 326 str.), apeliacinės instancijos teismas turi nustatytus įstatymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, nuosprendžio (nutarties) trūkumus teisingai ir tiksliai teisiškai įvertinti.

Apeliaciniai skundai atmestini (LR BPK 326 str. 1 d. 1 p.), nes pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatų. Kolegijos nuomone, sprendžiant išteisintojo kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų nepadarė ir teisingai kvalifikavo S. K. veikas, be to, apeliantai apeliaciniuose skunduose neginčija nusikalstamos veikos kvalifikacijos, todėl teisėjų kolegija, vadovaujantis LR BPK 320 str. 3 d., patikrino bylą skundžiamoje dalyje, neviršydama apeliacinių skundų ribų bei nesprendžia apeliantų po apeliacinių skundų pateikimo išsakytų papildomų prašymų bei jų argumentų dėl jų.

Motyvuojamoji dalis

Dėl kompensacijos (žalos) priteisimo

Apeliaciniu skundu nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai L. K. ir S. G. prašė priteisti jų naudai kompensacijas iš Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondo už žalą, susijusią su darbo santykiais, bei žalą, susijusią su pasirinkto verslo akcijų tyčiniu sužlugdymu, paliekat atsakingoms valstybės institucijoms, teismo proceso tvarka, žalą prisiteisti iš kaltininkų. Šį prašymą grindė tuo, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo LR BPK 44 str. 10 d., 118 str. ir neteisingai taikė LR BPK 115 str. nuostatas, kadangi priimtu nuosprendžiu paliko jų civilinius ieškinius nenagrinėtus. Apeliantas J. T. prašė avansu iš Valstybės tam skirtų lėšų patenkinti jo civilinį ieškinį dėl tyčinio bankroto padarytos jam materialinės žalos.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad LR BPK 118 str. įtvirtinta nuostata „jeigu kaltinamasis arba už jo veiksmus materialiai atsakingi asmenys neturi lėšų žalai atlyginti, įstatymų numatytais atvejais ir tvarka žala gali būti kompensuojama iš valstybės tam skirtų lėšų“ (2005 01 20 įstatymu Nr. X-81(nuo 2005 05 01) (Žin., 2005, Nr. 18-575)) yra taikytina tuo atveju, jeigu nusikaltimu yra padarytas smurtinis nusikaltimas. Šios lėšos skiriamos iš Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo. Pabrėžtina, kad specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos tikslas – užtikrinti smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą pagal Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo įstatymą (Žin., 2005, Nr. 85-3140). Smurtinis nusikaltimas – Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyto nusikaltimo požymių turinti veika, kuria buvo tyčia atimta žmogaus gyvybė arba sunkiai ar nesunkiai sutrikdyta jo sveikata, arba apysunkio, sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo žmogaus laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui požymių turinti veika. Be to, pažymėtina, kad kompensuojama tik dėl po 2005 m. liepos 1 d. padarytų smurtinių nusikaltimų atsiradusi žala.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytą, konstatuoja, kad nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams L. K. ir S. G. negali būti atlyginta jų prašoma žala iš Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo, kadangi S. K. padarytos nusikalstamos veikos nėra priskirtinos prie smurtinių nusikaltimų, o taip pat pažymėtina, jos padarytos iki 2005 metų liepos 1 d. Atmestinas ir nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. T. prašymas, kadangi baudžiamojo proceso įstatymas nenumato galimybės atlyginti nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui materialinės žalos avansu iš Valstybės tuo atveju, jeigu kaltinamasis neturi turto.

Dėl procesinių išlaidų priteisimo

Apeliantai nesutiko su pirmosios instancijos teismo nuomone, kuria buvo atmesti jų 2010-04-28 prašymai dėl proceso išlaidų priteisimo, nurodydami, kad pažeisti LR BPK 103 str. 2 p., 105 str. 5 d. Apeliantai prie apeliacinio skundo apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymus, kuriuose lentelėse pateikė laiko trukmę kiekvieno teismo posėdžio, taip pat 2000 m. vidutinio atlyginimo atleidimo dieną bendra suma atskaičiavus visus mokesčius ir pagal tai paskaičiavo patirtas procesines išlaidas per visą baudžiamosios bylos nagrinėjimo laikotarpį.

LR BPK 104 str. 1 d, nustatyta, kad proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Šių išlaidų atlyginimo tvarką ir jų dydžius nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Proceso išlaidų atlyginimo tvarką ir jų dydžius reglamentuoja Liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokėtinų sumų dydžio nustatymo ir apmokėjimo baudžiamajame procese ir administracinių teisės pažeidimų teisenoje tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-04-25 nutarimu Nr. 524. Šios tvarkos 6 punkte nustatyta, kad liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams, atvykusiems iš užsienio valstybių, faktinės gyvenamosios patalpos nuomos, kelionės ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje išlaidos kompensuojamos pagal pateiktus šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Kelionės išlaidų kompensuojama ne daugiau kaip vykstant ekonomine (turistine) klase, gyvenamosios patalpos nuomos išlaidų – ne daugiau kaip viena Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga per parą, gyvenimo Lietuvos Respublikoje išlaidų – ne daugiau kaip vienas Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalus gyvenimo lygis per parą. Pagal minimo tvarkos nuostatas dokumentai, liudijantys kelionės į iškvietimo vietą išlaidas, yra pagrindas apmokėti ir kelionės atgal išlaidas. Liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams šioje tvarkoje nustatytos sumos išmokamos jiems atlikus savo pareigas pagal pateiktą rašytinį išlaidas patyrusio asmens ar jo įgalioto asmens prašymą ir dokumentus, įrodančius turėtas išlaidas. Išlaidos atlyginamos tik esant nusikalstamą veiką tiriančio arba baudžiamąją ar administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančio pareigūno (teisėjo) patvirtinimui ir šias sumas išmokančios įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens sutikimui. Kadangi apeliantai procesinių išlaidų patvirtinančių dokumentų prie savo prašymo nepateikė, todėl jie nenagrinėtini.

Dėl pranešimo prokurorui apie padarytą nusikalstamą veiką

Apeliaciniuose skunduose nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, slėpdamas, nagrinėjant baudžiamąją bylą išaiškėjusią naują kaltinamojo padarytą nusikalstamą veiką, pažeidė LR BPK 257 str. nuostatas. Teigė, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą išaiškėjusi nauja kaltinamojo S. K. 2006-11-15 padaryta nusikalstama veika, pateikti įrodymai dėl suklastotų areštuotų turto apyrašų.

LR BPK 257 straipsnyje numatyta, „jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, <...> teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui“. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikti (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės prokuratūros 2006-02-27 nutarimas laikinai apriboti nuosavybės teises UAB „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini)), kurios generaliniu direktoriumi buvo S. K., taip pat pateikti ilgalaikio turto likvidavimo aktai Nr. 2006 08, Nr. 2006 09, Nr. 2006 10, Nr. 2006 11, Nr. 2006 12 , Nr. 2006 13 (l02-106 b. l., 39 t.), taip pat nurodyta, kad ilgalaikį kilnojamą turtą likvidavo į metalo laužą, likvidavimas pradėtas 2003 m. sausio mėnesį, o baigtas 2006 m. (156, 157, 158, 159, 160, 161 b. l., 39 t.).

Atkreiptinas dėmesys, kad šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamas S. K. kaltės klausimas dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų 1998-2002 m. laikotarpyje ir taikomas iki 2003 m. galiojęs baudžiamasis įstatymas, todėl šioje baudžiamojoje byloje dėl galimai 2006 m. S. K. padarytos nusikalstamos veikos nespręstinas, kadangi turėtų būti taikomas naujos redakcijos nuo 2003-05-01 galiojantis baudžiamasis įstatymas.

Be to, pabrėžtina, kad šioje baudžiamojoje byloje sprendžiamas S. K. kaltės klausimas susijęs su jo galimai padarytomis nusikalstamomis veikomis atliekant AB „(duomenys neskelbtini)“, adresas (duomenys neskelbtini), direktoriaus ir valdybos pirmininko pareigas pagal LR BK 182 str. 2 d. bei 209 str. O apeliantai pateikia spręsti S. K. kaltės klausimą susijusį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ S. K. atliekamomis pareigomis bei įpareigojimų vykdymu, todėl pirmosios instancijos teismas neturėdamas šioje baudžiamojoje byloje jokių duomenų ir įrodymų apie UAB „(duomenys neskelbtini)“, apie S. K. atliekamas pareigas ir veiklą, pagrindžiančių galimai padarytas S. K. nusikalstamas veikas, pagrįstai nesprendė šio klausimo ir nesikreipė į prokurorą.

Taip pat pažymėtina, kad abejonių, jog šie dokumentai, kaip nurodo apeliantai, yra galimai suklastoti, nekilo nei pirmosios instancijos teismo teisėjai, nei prokurorei, palaikančiai valstybinį kaltinimą, nei kitiems baudžiamojo proceso dalyviams. Be to, nėra baudžiamojoje byloje duomenų pagrindžiančių šių konkrečiai dokumentų netikrumą, todėl spręsti klausimo dėl pateiktų naujų kaltinimų S. K. dėl dokumentų – areštuoto turto apyrašų - klastojimo nėra jokio pagrindo. O tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ kilnojamasis turtas buvo likviduotas ir nėra užtikrinti nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų civiliniai ieškiniai, nėra pagrindas kreiptis į prokurorą vadovaujantis LR BPK 257 str.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad LR BPK 257 str. nesuteikia teisės nei prokurorui, nei nukentėjusiesiems, nei kitiems proceso dalyviams kreiptis į teismą dėl tokios nutarties priėmimo. Šis klausimas yra sprendžiamas teismo nutartimi bei jo iniciatyva išnagrinėjus bylą teismas gali priimti nutartį, jeigu paaiškėtų, kad nusikalstamą veiką padarė kitas asmuo ar yra padaryta dar kažkokia veika, kuri nebuvo pateikta kaltinamajame akte.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neslėpė galimai S. K. naujai paaiškėjusių nusikalstamų veikų ir pagrįstai atmetė pateiktus apeliantų prašymus kreiptis į prokurorą, kadangi jų nuomone padarytos bei nurodytos nusikalstamos veikos su šia baudžiamąja byla nėra tiesiogiai susiję bei nėra tai pagrindžiančių duomenų, be to šių naujų veikų atžvilgiu taikytini naujos redakcijos baudžiamasis ir baudžiamojo proceso įstatymai.

Dėl baudžiamųjų įstatymų galiojimo laike

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, „kiti įstatymai ir teisės aktai, galioję Lietuvos Respublikoje iki naujojo Baudžiamojo kodekso, naujojo Baudžiamojo proceso kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo, galioja tiek, kiek neprieštarauja naujiesiems kodeksams. Šio įstatymo 4 straipsnyje nurodyta, kad „jeigu asmuo iki 2003 m. gegužės 1 d. padarė nusikalstamą veiką, kuri atitinka naujajame baudžiamajame kodekse numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, ši veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą naujojo Baudžiamojo kodekso straipsnį, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu palengvinantį nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį (4 str. 1 d.)“, o „jeigu baudžiamoji byla iškelta dėl veikos, padarytos iki 2003 m. gegužės 1 d., tačiau pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą ši veika neturi nusikaltimo požymių, tokia byla nutraukiama remiantis naujojo Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu (4 str. 4 d.)“.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad nepagrįstas apeliantų apeliacinio skundo argumentas, jog teismas vykdydamas teisingumą privalėjo vadovautis ne teismų praktikomis nuo 2007-2009 m. m., o LR BK 7 str. nuostata ir taikyti nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį įstatymą, t. y. iki 2003 m. gegužės 1 d. redakcijos (LR BK 3 str., redakcija nuo 2003-05-01). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad S. K. galimai padaryta nusikalstama – sukčiavimas Baudžiamajame kodekse (patvirtintas 1961 m. birželio 26 įstatymu (Žin. 19621, Nr. 18-147) galiojęs iki 2003 m.) buvo numatyta kaip nusikalstama Baudžiamojo kodekso dvyliktame skirsnyje „Nusikaltimai nuosavybei“ 274 straipsnio 3 dalyje „sukčiavimas, padarytas stambiu mastu“, o perkvalifikavus šią S. K. veiką pagal Baudžiamąjį kodeksą (patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu (Žin. 2000,Nr. 89-2741) įsigaliojęs nuo 2003 m. gegužės 1 d.) numatyta LR BK 182 str. 2 d. Kadangi senajame LR BK inkriminuotoje veikoje sukčiavime nebuvo numatytas požymis „kitų naudai“, tai šioje dalyje pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą nutraukė dėl nusikalstamos veikos požymių nebuvimo (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p.), remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 4 str. 4 d.

Kita S. K. galimai padaryta nusikalstama veika Baudžiamajame kodekse (galiojusiame iki 2003-05-01) numatyta 315 str. 2 d. „Privedimas įmonės prie bankroto tyčia blogai ją valdant, jei tuo padaroma turtinė žala kreditoriui, akcininkui ar kitam asmeniui“, kuri perkvalifikuota ir Baudžiamajame kodekse (galiojančiame nuo 2003-05-01) numatyta 209 straipsnyje – nusikalstamas bankrotas, „tas, kas sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams“. Pabrėžtina tai, kad Baudžiamajame kodekse (galiojęs iki 2003-05-01) už šios veikos padarymą sankcijoje buvo numatyta bausmė nubaudžiant asmenį alternatyvia bausme, t. y. laisvės atėmimu iki dvejų metų ir atėmimu teisės eiti tam tikras pareigas ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla arba be tokios teisės atėmimo. Pastebėtina, kad įstatymų leidėjas senajame Baudžiamajame kodekse 315 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos nelaikė sunkiu nusikaltimu (LR BK 8¹ str.). O taip pat patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis būtų taikytina, suėjus terminui „treji metai nuo tos dienos, kai buvo padarytas nusikaltimas, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriamas laisvės atėmimas ne daugiau kaip dvejiems metams arba bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu“ (LR BK 49 str. 1 d. 2 p.). Kadangi S. K. galimai padaryta nusikalstama veika buvo laikotarpyje nuo 1998-08-06 iki 2002-01-31, tai vadovaujantis Baudžiamuoju kodeksu, galiojusiu iki 2003-05-01, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis būtų suėjusi anksčiau nei ši baudžiamoji byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui su kaltinamuoju aktu, nes kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos AB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotas iškeltas 2001-12-11, kreditoriai į Šiaulių apygardos teismą kreipėsi 2002-05-31 dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, ikiteisminis tyrimas pradėtas 2003-03-26, o baudžiamoji byla teismui perduota 2007 m.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas taikydamas baudžiamojo įstatymo galiojimą laiko atžvilgiu taikė teisingai, nepažeisdamas teisės aktų. Teismas gali remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, tai nelaikytina pažeidimu, kadangi joje įtvirtintos baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų taikymo nuostatos išaiškinant teisingą įstatymo nuostatų taikymą ir nurodant žemesnių instancijų teismų klaidas jų taikyme.

Dėl LR BPK 115 straipsnio taikymo

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė LR BPK 115 straipsnio nuostatas.

Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba atmesti, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, taip pat tam tikrais atvejais pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą; priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas gali arba civilinį ieškinį atmesti (jei neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką), arba jį palikti nenagrinėtą (jei kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos). Kolegija pažymi, kad BPK aiškiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas nutraukiamas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui. Kita vertus, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas reikalavimas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai, iš esmės reiškia ir reikalavimą nutraukti byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimą. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl, šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Taigi teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-260/2006). Pažymėtina, kad apeliantai yra pripažinti kreditoriais ir savo teises gina bei padarytos žalos klausimą sprendžia civilinio proceso tvarka, nes Šiaulių apygardos teisme baigtoje bankroto byloje, jų su darbo santykiais susijusi žala patvirtinta kaip kreditorinis reikalavimas ir jis išieškomas remiantis LR Civilinio proceso kodekso bei LR Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, todėl pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 str. 1 d. ir 2 d. jų teisės nėra pažeistos.

Dėl teismo šališkumo

Apeliaciniuose skunduose apeliantai L. K. bei S. G. nurodė, kad „pirmosios instancijos teismo 2011-06-01 nuosprendyje nėra nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų parodymų bei pasisakymų, teiktų įrodymų, todėl darytina išvada, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo NUOSPRENDIS 2011 m. birželio 1 d. Mažeikiai yra ŠALIŠKAS, klaidina LR teisėsaugos institucijų pareigūnus, kreditorius, nukentėjusiuosius, civilinius ieškovus, visuomenę ir neturi pagrindo įsiteisėti – keičiamas arba naikintinas“.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija pastebi, kad apeliantai savo apeliaciniuose skunduose, jeigu skaityti pažodžiui, didžiosiomis paryškintomis raidėmis išskyrė „NUOSPRENDIS <...> ŠALIŠKAS“. Pažymėtina, kad LR BPK nenumato nuosprendžio šališkumo klausimo sprendimo galimumo, tik sprendžiamas nuosprendžio teisėtumas, pagrįstumas, o taip pat jame tinkamas teisės normų taikymas bei aiškinimas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad 2011-06-01 nuosprendyje nėra nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų parodymų bei pasisakymų, teiktų įrodymų, todėl nuosprendis naikintinas. LR BPK XXIII skyriuje numatyta nuosprendžio priėmimo tvarka. Šiame skyriuje yra nurodyta, kas turi būti nuosprendžio įžanginėje, aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse (LR BPK 304, 305, 307 str.). Įžanginėje nuosprendžio dalyje nurodoma: nuosprendis priimtas Lietuvos Respublikos vardu; nuosprendžio priėmimo laikas ir vieta; nuosprendį priėmusio teismo pavadinimas, teisėjų, posėdžio sekretoriaus, prokuroro, gynėjo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo ir jų atstovų, kaltinamojo atstovo pagal įstatymą, vertėjo vardai ir pavardės; kaltinamojo vardas, pavardė, gimimo data ir vieta, asmens kodas, pilietybė, tautybė, gyvenamoji vieta, išsilavinimas, šeiminė padėtis, duomenys apie teistumą ir kitokie duomenys apie jį, turintys reikšmės bylai; baudžiamasis įstatymas, numatantis nusikalstamą veiką, kurios padarymu kaltinamasis kaltinamas (LR BPK 304 str.). LR BPK 305 str. 3 dalyje numatyta, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: kaltinimo, dėl kurio byla perduota nagrinėti teisme, esmė: teismo nustatytos aplinkybės; įrodymų vertinimo motyvai; teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo. LR BPK 305 str. 4 d. numatyta nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama, aprašomojoje dalyje nurodomos: šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytos aplinkybės, nusikalstamos veikos kvalifikavimas, taip pat atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir motyvai. Išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma: kaltinamojo vardas ir pavardė; sprendimas išteisinti kaltinamąjį ir išteisinimo pagrindas; sprendimas dėl procesinių prievartos priemonių panaikinimo (LR BPK 307 str. 4 d.), o nuosprendžio, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, rezoliucinėje dalyje nurodoma: atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens vardas ir pavardė; sprendimas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės; sprendimas dėl baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo, kai tam yra pagrindas; sprendimas dėl procesinių prievartos priemonių panaikinimo (LR BPK 307 str. 5 d.).

Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos nenumato privalomo visų baudžiamojo proceso dalyvių parodymų bei pasisakymų perkėlimo iš baudžiamosios bylos teisiamojo posėdžio protokolo į teismo nuosprendį. Pažymėtina, kad nuosprendyje sprendžiamas kaltinamojo kaltės ir nusikalstamos veikos aprašymas ir tinkamas argumentavimas, motyvavimas bei padarytos išvados. Tai, kad skundžiamame nuosprendyje nėra išdėstytos nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų pasisakymų teisiamųjų posėdžių, baigiamųjų kalbų metu, nelaikytina esminiu LR BPK pažeidimu ir nėra pagrindu naikinti nuosprendį. Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamojoje byloje esančiame teisiamojo posėdžio protokole yra užfiksuoti visi nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų pasisakymai, nuomonės, o taip pat prijungti prie bylos jų baigiamosios kalbos, pasisakymai, prašymai, atsikirtimai, prieštaravimai. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. nuosprendžio (120-129 b. l. 48 t.) turinį, remiantis anksčiau išdėstytu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas laikantis pagrindinių LR BPK numatytų reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad jeigu apeliantai apeliaciniame skunde parašydami „šališkas nuosprendis“ suklydo ir norėjo nurodyti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nagrinėdamas bylą, tai teismo, kaip baudžiamojo proceso subjekto, šališkumo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į LR BPK nuostatas, suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika.

Teismas turi būti nešališkas objektyviąja ir subjektyviąja prasmėmis. Objektyviąja prasme - jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas. Jeigu yra nustatomas elementarių proceso reikalavimų nesilaikymas, to negalima pateisinti vien pareigos motyvuotu trūkumu. Vyrauja prezumpcija, kad teisėjai yra kvalifikuoti, todėl elementarių proceso garantijų neužtikrinimas gali būti pateisinamas tik teismo sąmoningu šališkumo nuteistiesiems demonstravimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-09-27 nutartis byloje Nr. 2K-393/2010). Subjektyvus teismo nešališkumas suprantamas kaip asmeninis nešališkumas, t. y. teisėjų išankstinės nuomonės ar nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu neturėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-20 nutartis byloje Nr. 2K-246/2011). Vertindamas subjektyvųjį ar, kitaip vadinamą, asmeninį nešališkumą, EŽTT taip pat vadovaujasi tam tikrais objektyviais kriterijais: įvertina teisėjo asmeninį įsitikinimą, teisėjo elgesį procese, teisėjo interesą ta konkrečia byla ir pan. Subjektyvus teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas: kiekvienas teisėjas laikomas nešališku, kol nebus įrodyta priešingai. Pažymėtina, kad šią teisinę prezumpciją EŽTT kildina iš pačios Konvencijos esmės.

Kaip matyti iš apeliacinių skundų turinio šiuo atveju gali būti sprendžiamas teisėjo šališkumas dėl objektyviųjų kriterijų. EŽTT nušalinimui pagrindą laiko teisėjo pareigos nusišalinti, ar nušalinti nevykdymą, kai tai numato nacionalinė teisė, ir tai yra laikytina Konvencijos pažeidimu. Pirmiausia išskiriamas teismo pasitikėjimas tiek visuomenės, tiek konkretaus proceso dalyvio – kaltinamojo atžvilgiu. EŽTT yra išsakęs nuomonę, kad negalimas teisėjo, ar teisėjų kolegijos nušalinimas, jeigu teisėjas atliko procesinius veiksmus, kuriais nėra išreikšta išankstinė nuomonė dėl asmens kaltumo, priimtas tarpinis procesinis sprendimas, leidžiantis baudžiamajam procesui „judėti į priekį“ ikiteisminio tyrimo stadijos pereiti į teisminio bylos nagrinėjimo stadiją, o taip pat baudžiamąją bylą iš esmės nagrinėjantis teisėjas ikiteisminio tyrimo metu ar anksčiau (prieš tai) nagrinėjant bylą teisme priėmė kaltinamojo asmens laisvę, teises ar privatumą ribojantį procesinį sprendimą ar bet kokį kitą procesinį sprendimą tuo metu, kai pats baudžiamasis procesas jau buvo nukreiptas prieš šį asmenį kaip tikėtiną kaltininką, automatiškai nesukuria objektyviai pagrįstos abejonės tokio teisėjo nešališkumu. Objektyviai pagrįsta abejonė gali kilti tik esant tam tikroms išskirtinėms aplinkybėms.

Europos Žmogaus Teisių komiteto 1992-10-23 sprendime, byloje Karttunen prieš Suomiją, pabrėžta, kad teismo nešališkumas gali būti aiškinamas kaip būsena, kai išlaikoma pusiausvyra tarp bylos šalių, kitaip tariant, jų neutralumas, o pats teisėjas nesiekia palaikyti nė vienos iš bylos šalių.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo šališkas, nei kaltinamojo, nei nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų L. K., S. G. ir J. T. atžvilgiu. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, kaltinamasis S. K. bylą nagrinėjusiai pirmosios instancijos teismo teisėjai S. Plungienei visos baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nušalinimą reiškė du kartus, t. y. 2007 m. gruodžio 20 d. ir 2010 m. lapkričio 5 d. Kaltinamajam 2007-12-20 pareiškus nušalinimą teisėjai S. Plungienei teisiamojo posėdžio metu sprendžiant klausimą dėl teisėjos šališkumo nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai nepalaikė šio prašymo ir nematė teisėjos šališkumo baudžiamojo proceso metu.

Taip pat teisėjos šališkumo apeliantai nematė ir 2010-11-04 teisiamojo posėdžio metu, kai kaltinamasis S. K. pakartotinai pareiškė nušalinimą, nurodydamas, kad kardomosios priemonės klausimą sprendė teisėja, o kitos bylos nagrinėjimas pradėtas nagrinėti 2010 metais ir jis pastebėjo nutartis. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo (190-191 b. l., 47 t.) teisėjai susipažinus su pareiškimu ir paklausus nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonės, nė vienas iš proceso dalyvių nepareiškė nepasitikėjimo teisėja bei neįžvelgė jos šališkumo. Nors S. K. gyvėjas advokatas V. K. palaikė ginamojo prašymą, tačiau pabrėžė LR BPK 58 str. 2 d. 2 p. numatytus pagrindus teisėjui nusišalinti. Atkreipė dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu pirma buvo skirta kardomoji priemonė, o paskui prokuratūra iš ikiteisminio tyrimo medžiagos išskyrė į atskirą medžiagą, tačiau prie išskirtos medžiagos nepateikė duomenų patvirtinančių kardomosios priemonės skyrimą, kas, jo nuomone, lėmė teisėjos sprendimą prisiimti bylą, ją nagrinėti, ir tai, kaip pažymėjo, nėra teisėjos kaltė.

S. K. savo kasaciniame skunde Lietuvos Aukščiausiajam Teismui taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas jo atžvilgiu nebuvo šališkas ir nėra jokio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad išteisintasis S. K. pirmąjį nušalinimą pareiškė 2007-12-20, o jį atmestus 3 metus nekilo abejonių dėl teismo šališkumo iki nepaaiškėjo aplinkybė, jog teisėja S. Plungienė 2006-02-03 ir 2006-02-07 sprendė jo kardomosios priemonės – suėmimo klausimą, kurį, kaip jis nurodo, sužinojo tik 2010 m. Taip pat paminėtina, kad po 2010 m. lapkričio 5 d. nė viename kitame teisiamajame teismo posėdyje iki 2011 m. birželio 1 d. kai buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis abejonių teismo šališkumu nei vienas iš proceso dalyvių nepareiškė. Taip pat ir pateiktuose apeliaciniuose skunduose dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nepasitikėjimo teismu nėra konkrečiai suformuluoti tai patvirtinantys apeliantų motyvai ir argumentai.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atsižvelgdama į anksčiau išdėstytą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir priimdamas 2011-06-01 nuosprendį buvo nešališkas, todėl jį naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Dėl LR BPK 292 str. pažeidimo

Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo, teisėja S. Plungienė 2010-11-05 paklausė nagrinėjimo teisme dalyvių, „ar jie nori papildyti įrodymų tyrimą ir būtent kuo“ (191 b. l., 47 t.). Pastebėtina, kad proceso dalyvių prašymai buvo sprendžiami 2010-11-18, 2010-11-24, 2010-12-08 teisiamuosiuose posėdžiuose, o baigtas įrodymų tyrimas paskelbtas 2010-12-13. Todėl nepagrįstas apeliantų argumentas, kad buvo pažeistas LR BPK 292 str. nuostatos, nes visi pateikti prašymai buvo išspręsti. Juo labiau, pažymėtina, kad prašymai dėl proceso išlaidų pateikiami iki įrodymų tyrimo, nes po įrodymų tyrimo pateikiami ir sprendžiami tik tie klausimai, kurie susiję su papildomų įrodymų dėl kaltinamojo kaltės ir jo padarytų nusikalstamų veikų įrodymų pateikimu, išreikalavimu, papildomo tyrimo veiksmų atlikimu ir pan.

Dėl LR BPK 238 str. pažeidimo

LR BPK 238 straipsnis numato prašymų nagrinėjimo tvarką. Apeliantas nurodo, kad 2010-12-08 pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą, kuriuo prašė S. K. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 182 str. 2 d., perkvalifikuoti pagal LR BK 184 str. 2 d. (LR BPK 256 str.), tačiau kaip nurodo, pirmosios instancijos teismas jo nesprendė.

LR BPK 256 straipsnis numato, kad kaltinimas gali būti pakeistas, t. y. prokuroras, privatus kaltintojas, nukentėjusysis, turi teisę iki įrodymų tyrimo pabaigos pateikti prašymą pakeisti kaltinimą iš esmės skirtingomis aplinkybėmis.

Baudžiamojoje byloje yra Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis (181-183 b. l., 45 t.), kurioje teismas išsprendė nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. T. prašymą pakeisti kaltinimą į sunkesnį jo nepriimdamas, nurodydamas, kad vadovaujantis LR BPK 256 straipsnio nuostatomis pradinis kaltinimas gali būti keičiamas esant šioje teisės normoje nurodytiems pagrindams. Taip pat atkreipė dėmesį, kad keičiant kaltinimą sprendžiama, ar faktinės veikos aplinkybės skiriasi iš esmės, ar pakeistas kaltinimas susijęs su anksčiau pareikštu, ar tai jau yra naujas kaltinimas dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad J. T. pateiktame pakeistame kaltinime nurodomos visiškai naujos aplinkybės, kaltinama dėl kitos nusikalstamos veikos. Nors, kaip nurodė, LR BPK 257 straipsnyje nustatyta, jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui, bet, kadangi teismas netyrė pateiktų dokumentų ir šios bylos nagrinėjimo metu nėra nustatyta duomenų, kurių pagrindu būtų galima priimti motyvuotą nutartį LR BPK 257 straipsnio prasme, todėl teismas neturėjo pagrindo apie tai pranešti prokurorui ir nurodė, kad tai aukštesnio prokuroro ir ikiteisminio tyrimo teisėjo kompetencija (BPK 168, 214 str.).

Nelaikytina LR BPK pažeidimu, jeigu teismas spręsdamas baudžiamojo proceso dalyvio prašymą motyvuotą nutartį dėl prašymo priima ne tą pačią dieną kai buvo pateiktas prašymas. LR BPK 238 straipsnis nėra imperatyvus, numatantis teismui teisiamojo posėdžio metu gautus prašymus išspręsti nedelsiant, tą pačią dieną. LR BPK 253 str. numatyta nagrinėjimo teisme metu kilusius klausimus išspręsti nutartimis prieš tai išklausius dalyvaujančių nagrinėjant bylą teisme asmenų nuomones. Taigi, tai, kad apelianto 2010 m. gruodžio 8 d. pateiktas prašymas motyvuota teismo nutartimi buvo išspręstas ir paskelbtas 2010 m. gruodžio 13 d., t. y. praėjus 5 dienoms, nėra pagrindas teigti, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo ir taip pažeidė LR BPK 238 str. nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs ir įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad šioje baudžiamojoje byloje LR BPK 238 str. nuostatos nebuvo pažeistos viso baudžiamojo proceso metu, kadangi visi baudžiamojo proceso dalyvių prašymai buvo spręsti ir dėl jų priimtos teismo motyvuotos nutartys arba teismo protokolinės nutartys.

Dėl nemokamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos skyrimo

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas S. G. prašė skirti jam nemokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, nes yra pensininkas, nepajėgus apmokėti už teisinę pagalbą.

LR BPK 51 str. numato atvejus, kada teismas sprendžia dėl kreipimosi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – VTTP tarnyba) dėl būtino gynėjo dalyvavimo, jo kvietimo ir dalyvavimo užtikrinimo. LR Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme numatyti atvejai, kada asmenys, turi teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (VGTPĮ 11 str., 12 str.), kokiais atvejais byloje pripažintiems nukentėjusiais asmenimis skirtas nemokamas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teisininkas teikia teisines paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas S. G. pirmiausiai pats turi kreiptis į VGTP tarnybą su prašymu dėl teisinės pagalbos teikimo, o jeigu tokio prašymo netenkintų, jis galėtų Tarnybos sprendimą skųsti Administraciniam teismui įstatymų nustatyta tvarka, ir tik vėliau teikti prašymą teismui. Baudžiamojoje byloje ir prie apeliacinio skundo nėra pateikta jokių duomenų, kad S. G. būtų kreipęsis į VGTP tarnybą dėl teisinės pagalbos teikimo, būtų priimtas VGTP tarnybos sprendimas šios pagalbos neskirti, be to, tokio prašymo neteikė ir pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teismas šio prašymo nenagrinėja.

Dėl papildomo kaltinimo

Apelianto J. T. apeliaciniame skunde prašoma pripažinti buvusį AB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos pirmininką ir direktorių S. K. kaltu, padarius visas nusikalstamas veikas, įvardintas kaltinamajame akte, to akto dalies pakeitime ir papildomai dėl turto iššvaistymo stambiu mastu (LR BK 184 str. 2 d.).

LR BPK 255 str. numato baudžiamosios bylos ribas ir teismo pareigą neišeiti iš kaltinimo ribų, t. y. byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. LR BPK 256 str. numato, kad kaltinimas gali būti pakeistas, t. y., kad privatus kaltintojas, nukentėjusysis, prokuroras turi teisę pateikti prašymą pakeisti kaltinimą iš esmės skirtingomis aplinkybėmis. Apeliantas pateikia prašymą dėl papildomo kaltinimo S. K. atžvilgiu dėl naujos nusikalstamos veikos inkriminavimo pagal LR BK 184str. 2 d. LR BPK 256 str. nesuteikia teisės nukentėjusiems ir civiliniams ieškovams pateikinėti teisme tokių prašymų, nes kaltinimą baudžiamojoje byloje palaiko valstybinis kaltintojas – prokuroras (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str.), todėl šiuo atveju tik prokuroras gali spręsti ar yra pagrindas kreiptis į teismą su prašymu grąžinti baudžiamąją bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti nauju kaltinimu.

Apeliantas pirmosios instancijos teisme teigė, jog kreipėsi 2003 m. į prokuratūrą dėl šio kaltinimo pareiškimo S. K. atžvilgiu, tačiau jokių duomenų baudžiamojoje byloje nepateikė. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos Mažeikių rajono apylinkės teismui 2011-10-19 L. K. pateikė duomenis, kad vyko susirašinėjimas su Mažeikių rajono vyriausiuoju prokuroru, 2010-09-01 gautas atsakymas iš Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros (143-144 b. l., 49 t.), taip pat su LR generaliniu prokuroru, 2010-10-05 gautas atsakymas iš Šiaulių apygardos prokuratūros (148 b. l., 49 t.), t. y. jau po to, kai buvo pateikti apeliaciniai skundai Šiaulių apygardos teisme (2011-06-07, 2011-06-09, 2011-06-15).

Remiantis anksčiau išdėstytu, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta šį apelianto prašymą kaip nepagrįstą.

Dėl LR BK 95 str. taikymo

Apeliaciniais skundais apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria pagal LR BK 209 str. kaltinamajam baudžiamoji byla nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui ir nesutinka su teismo padaryta išvada dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminų skaičiavimo pabaigos nusikalstamo bankroto atžvilgiu.

Nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-68/2009 nesusijusi su nagrinėta baudžiamąja byla, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai laikytina rašybos klaida rašant nutarties numerį, o tai nelaikytina pažeidimu, kadangi esminis reikalavimas yra tinkamas teisės aktų taikymas ir išsamus, pagrįstas jų aiškinimas. Pastebėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino taikymą aiškina ir kitose savo nutartyse, t. y. Nr. 2K-332/2008, 2K-434/2008,2K-210/2009, 2K-283/2009, 2K-3/2009, 2K-395/2009, 2K-504/209, 2K-544/2009, 2K-7/2009, 2K-21/2010, 2K-216/2010, 2K-308/201, 2K-331/2010, 2K-429/2010, 2K-482/2010, 2K-489/2010, 2K-185/2011 ir t.t. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nuoroda, kad nusikalstamos veikos padarymo pabaiga sietina su blogu įmonės valdymu, t. y. su bankroto bylos iškėlimo data. Taip pat skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, kad nusistovėjo teismų praktika, jog terminai neskaičiuojami nuo bankroto pripažinimo tyčiniu, taip pat nėra tęstinės veikos, nes S. K. buvo nušalintas nuo įmonės valdymo, įmonės valdymas ir administravimas buvo perduotas bankroto administratoriui bei kreditorių susirinkimui, kurie sprendė tolesnius su įmone susijusius klausimus. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad LR BK 95 str. taikytas teisingai, pagrįstai.

Dėl teisiamojo posėdžio protokolo

LR BPK 261 str. numatyta, kad teisiamojo posėdžio metu yra rašomas teisiamojo posėdžio protokolas, nurodoma galimybė proceso dalyviams su juo susipažinti, bei reglamentuojama tokio susipažinimo tvarka. Apeliantai apeliaciniuose skunduose nurodo, kad buvo rašomas ištisinis teisiamojo posėdžio protokolas, todėl jie negalėjo su juo susipažinti ir taip buvo pažeistos jų teisės. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos „ištisinis“ teisiamojo posėdžio protokolas buvo pradėtas rašyti nuo 2010 m. vasario 8 d. ir buvo rašomas iki teismas išėjo priimti nuosprendžio, t. y. iki 2011-06-01. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teisme 2007-11-21, ir ne kartą po to apeliantai teikė pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo, buvo kviečiami proceso dalyviai į papildomus teismo posėdžius spręsti pareiktų pastabų klausimus dėl teisiamojo posėdžio protokolo, o tai apeliacinės instancijos teismo nuomone reiškia, kad apeliantams buvo suteikta teisė susipažinti su nebaigto rašyti protokolo turiniu, nes priešingu atveju jie nebūtų dėl jo galėję reikšti pastabų. Pažymėtina, kad surašius teisiamojo posėdžio protokolą nuo 2011-06-06 proceso dalyviams buvo suteikta galimybė su juo susipažinti nepažeidžiant LR BPK 261 str. nuostatų.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus bei apeliaciniuose skunduose pateiktų reikalavimų vertinimą kolegija pažymi, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas, remdamasis objektyviu vidiniu įsitikinimu ir įstatymu, ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, ir atsižvelgęs į konkrečios bylos specifiką, padarė teisingas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai taikė teisės normas, jas aiškino, todėl naikinti ar keisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. nuosprendžio nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

atmesti nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų L. K., S. G. ir J. T. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. nuosprendžio.