Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,

gynėjams advokatams Ipolitui Brazlauskui, Benediktui Paulauskui, Donatui Skebui, Rimui Andrikiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. P. , D. U. , R. G. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. nuosprendžio dalies, kuria atmestas prokuroro skundas dėl baudžiamosios bylos nutraukimo G. S. .

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu

pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnį (1991 m. gruodžio 3 d. įst. Nr. I-2061, įsigal. 1991 m. gruodžio 31 d.) – laisvės atėmimu aštuoneriems metams;

pagal 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalį, 105 straipsnio 8 punktą (1991 m. gruodžio 3 d. įst. Nr. I-2061, įsigal. 1991 m. gruodžio 10 d. ) (dėl pasikėsinimo į V. U. 1992 m. rugpjūčio 30 d.) – laisvės atėmimu vienuolikai metų;

pagal 2000 m. BK 253 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Vadovaujantis 1961 m. BK 42 straipsnio 1 dalimi (1995 m. birželio 8 d. įst. Nr. 1962, įsigal. 1995 m. liepos 5 d.), bausmes, paskirtas pagal 1961 m. BK 75 straipsnį, 105 straipsnio 8 punktą, subendrinus griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų.

Vadovaujantis 2000 m. BK 63 straipsnio 4, 6 dalimis, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su bausme, paskirta pagal 2000 m. BK 253 straipsnio 2 dalį, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų ir šešiems mėnesiams.

pagal 1961 m. BK 75 straipsnį (1991 m. gruodžio 3 d. įst. Nr. I-2061 įsigal. 1991 m. gruodžio 31 d.) – laisvės atėmimu šešeriems metams;

pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl K. N. nužudymo) – laisvės atėmimu aštuoneriems metams;

Vadovaujantis 1961 m. BK 42 straipsnio 1 dalimi (1995 m. birželio 8 d. įst. Nr.1962, įsigal. 1995 m. liepos 5 d.), bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. nuosprendis, kuriuo prokuroro (dėl nuteistojo R. G. ), nuteistųjų R. G. , D. U. apeliaciniai skundai patenkinti iš dalies, o nuteistųjų A. P. , A. B. , nuteistojo A. P. gynėjo, asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta (G. S. ), skundai bei prokuroro skundas (dėl senaties taikymo G. S. ) atmesti.

pagal 2000 m. BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įst.) (dėl pasikėsinimo į V. U. gyvybę Kaune, Radvilų dvaro g.) paskirta bausmė sumažinta iki penkerių metų laisvės atėmimo;

pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. red.) (dėl K. N. nužudymo) paskirta bausmė sumažinta iki penkerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo.

Vadovaujantis 1961 m. BK 42 straipsnio 1 dalimi (1995 m. birželio 8 d. įst. red.), paskirtas bausmes ir bausmę, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą pagal 2000 m. BK 286 straipsnį, subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams ir šešiems mėnesiams.

R. G. pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. red.) (dėl K. N. nužudymo) paskirta bausmė sumažinta iki penkerių metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimo.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintas teiginys, kad „iš D. U. parodymų seka, jog A. P. nurodymą pagrobti automobilį kaltinamiesiems perdavė ,,Ramaškės“ banditinės gaujos vadovas R. K. “.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio patenkinti prokuroro kasacinį skundą dėl G. S. , atmesti nuteistųjų A. P. , D. U. ir R. G. kasacinius skundus, G. S. ir jo gynėjo, prašiusių atmesti prokuroro skundą, nuteistųjų A. P. , D. U. ir R. G. gynėjų, prašiusių patenkinti nuteistųjų kasacinius skundus, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. (jam ikiteisminis tyrimas nutrauktas 2005 m. birželio 27 d., vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 212 straipsnio 1 punktu, dėl senaties) ir A. B. pakluso ginkluotos banditų gaujos organizatoriaus nurodymui nužudyti atsiskyrusį nuo gaujos ir konkuruojantį dėl nusikalstamu būdu gaunamų lėšų bei įtakos sferų nusikalstamame versle V. U. . R. K. parengus nusikaltimo padarymo planą, paskirsčius gaujos dalyvių vaidmenis, A. B. su R. G. 1993 m. lapkričio – gruodžio mėn. iki 6 d. bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), pagamino savadarbį sprogmenį, tam panaudoję 3 kg brizantinės sprogstamosios medžiagos „plastito“ (PVV-4), kovinį šaudmenį ir dvi perdarytas radijo bangomis valdomas stoteles. Po to, nuteistasis A. B. ir R. G. , veikdami iš savanaudiškų paskatų, vykdydami gaujos parengtą planą, 1993 m. gruodžio mėn. iki 6 d., R. G. vairuojamu automobiliu VAZ 2109 sprogmenį nuvežė į Kauno r., Lampėdžių gyv. Ten jis (duomenys neskelbtini), gatvės dangoje iškasė duobę ir padėjo pagamintą nuotolinio valdymo savadarbį sprogmenį, turėdamas tikslą kitą dieną atvažiavęs susprogdinti pro šalį važiuosiantį V. U. , tačiau jo nusikalstami veiksmai nutrūko dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes sprogmuo susprogo nenumatytu laiku ir V. U. tuo metu įvykio vietoje nebuvo. Tokiu būdu A. B. iš savanaudiškų paskatų, veikdamas ginkluotos gaujos interesais, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu pasikėsino tyčia nužudyti V. U. .

Nuteistasis A. P. , neturėdamas tam leidimo, neteisėtai įgijo, laikė, gabeno ir realizavo daugiau kaip tris šaunamuosius ginklus, didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų, didelės sprogstamosios galios medžiagas. Jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, bet ne vėliau kaip 1997– 1998 metais, neturėdamas leidimo, neteisėtai įgijo pramoninės gamybos 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos automatą (AKS), Rusijos pramoninės gamybos pusiau automatinį 9 mm kalibro „Makarov” konstrukcijos pistoletą PM (duomenys neskelbtini), savadarbį šaunamąjį ginklą, pagamintą perdirbant Lenkijos pramoninės gamybos pusiau automatinį 7,62 mm kalibro „Tokarev“ konstrukcijos pistoletą (TT) (duomenys neskelbtini)su pritaikytu pistoleto-kulkosvaidžio AGRAM 2000 ugnies bei garso slopintuvu, savadarbį trumpavamzdį lygiavamzdį šaunamąjį ginklą, pritaikytą šaudyti 26 mm kalibro signaliniais šoviniais, 200 vnt. Čekijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro „Luger” šovinių 448 vnt. Rusijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro „Makarov“ šovinių, 72 vnt. pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro TOKAREV šovinių, 5 vnt. 7,62 mm kalibro savadarbių šaudmenų, ne mažiau 60 vnt. 5,45 mm kalibro šovinių automatiniam ginklui, 29 vnt. 5,45 mm kalibro garsinius (imitacinius) šovinius, 5 detonatorius, apie 5 kg sprogstamųjų medžiagų, apie 4 granatas. Šiuos šaudmenis, šaunamuosius ginklus, sprogmenis ir sprogstamąsias medžiagas neteisėtai gabeno į susitikimo su J. B. vietą – autostrados Vilnius–Klaipėda 104 km, prie „Lukoil“ degalinės, kur juos, perduodamas laikinai saugoti, realizavo J. B. , kad šis nuvežtų A. T. . Nuteistasis A. T. , 1997-1998 metais priimdamas iš J. B. saugoti nuteistojo A. P. ginklų amuniciją, neteisėtai įgijo ir iki 2002–2003 metų, namo, esančio Tauragėje, (duomenys neskelbtini), rūsio sandėliuke, neturėdamas leidimo, neteisėtai laikė A. P. pramoninės gamybos 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos automatą (AKS), „Makarov“ konstrukcijos pistoletą PM Nr. AX 3900, savadarbį šaunamąjį ginklą, 7,62 mm kalibro „Tokarev“ konstrukcijos pistoletą (TT) (duomenys neskelbtini) su ugnies bei garso slopintuvu, savadarbį trumpavamzdį lygiavamzdį 26 mm kalibro šaunamąjį ginklą, 200 vnt. 9 mm kalibro „Luger“ šovinių, 448 vnt. 9 mm kalibro „Makarov“ šovinių, 72 vnt. 7,62 mm kalibro TOKAREV šovinių, 5 vnt. 7,62 mm kalibro savadarbių šaudmenų, apie 60 vnt. 5,45 mm kalibro šovinių automatiniam ginklui, 29 vnt. 5,45 mm kalibro garsinių šovinių, 5 detonatorius, apie 5 kg sprogstamųjų medžiagų, apie 4 granatas.

A. P. tyrimo nenustatytu laiku, 2002–2003 metais, pagal išankstinį susitarimą su A. T. atvyko į Tauragę, prie (duomenys neskelbtini), kur šio namo rūsio sandėliuke iš A. T. , neturėdamas leidimo, neteisėtai atsiėmė jam priklausančius ir laikinai perduotus saugoti 5 detonatorius, apie 5 kg sprogstamųjų medžiagų, apie 4 granatas, 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos automatą (AKS), apie 60 vnt. 5.45 mm kalibro šovinių šiam ginklui, kuriuos neturėdamas leidimo, neteisėtai, tyrimo nenustatytu žalios spalvos, 7 klasės BMW automobiliu pergabeno į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą vieta Lietuvos Respublikos teritorijoje. Likusius 9 mm kalibro „Makarov“ konstrukcijos pistoletą PM (duomenys neskelbtini), savadarbį 7,62 mm kalibro „Tokarev“ konstrukcijos pistoletą (TT) Nr. AM2794 su ugnies bei garso slopintuvu, savadarbį trumpavamzdį lygiavamzdį 26 mm kalibro šaunamąjį ginklą, 200 vnt. 9 mm kalibro „Luger“ šovinių, 448 vnt. 9 mm kalibro „Makarov“ šovinių, 72 vnt. 7,62 mm kalibro TOKAREV šovinių, 5 vnt. 7,62 mm kalibro savadarbių šovinių, 29 vnt. 5,45 mm kalibro (imitacinių) šovinių, A. T. A. P. nurodymu neturėdamas leidimo toliau laikė iki 2005 m. balandžio 5 d., namo, esančio Tauragėje, (duomenys neskelbtini), rūsio sandėliuke, kol ginklai ir šaudmenys buvo rasti ir paimti policijos pareigūnų.

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria buvo atmestas prokuroro apeliacinis skundas, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Prokuroras nurodo, kad G. S. baudžiamosios atsakomybės senatis pritaikyta nepagrįstai. Pritaikius G. S. senatį buvo pažeisti bausmės paskirties principai: prevencija, bausmės neišvengiamumas, teisingumas. G. S. , būdamas ginkluotos gaujos narys, padarė labai sunkų nusikaltimą dėl savanaudiškų paskatų ir veikė konkretizuota tyčia. Prokuroras nurodo, kad G. S. kaltu neprisipažino, nesigaili, žalos neatlygino, teismų įrodytą kaltę neigia, todėl jo asmenybė negali būti vertinama tik teigiamai. Baudžiamoji byla G. S. nutraukta dėl nusikaltimų numatytų 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte, 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 9 punktuose. Pagal 2000 m. BK 95 straipsnį apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas šitiems nusikaltimams nustatytas dvidešimt metų.

Nuteistasis D. U. kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalį dėl 100 000 Lt neturtinės žalos priteisimo A. T. (S.) iš jo bei 100 000 Lt neturtinės žalos priteisimo R. T. (N.) iš jo ir R. G. solidariai, o ieškinius dėl turtinės žalos priteisimo palikti nenagrinėtus, pripažįstant teisę į ieškinį civilinio proceso tvarka. Kasatorius nurodo, kad neturtinės žalos sąvoka bei jos atlyginimo institutas numatytas tik galiojančiuose BK ir BPK. Tuo tarpu veikos padarymo metu galiojo 1961 m. BPK, kuris nenumatė neturtinės žalos atlyginimo. Taigi neturtinės žalos atlyginimo klausimų BPK ir BK normos tuo metu nereglamentavo. Kasatorius nurodo, kad teismas, priteisęs iš jo neturtinės žalos atlyginimą, netinkamai pritaikė įstatymą, pažeidė BK 3 straipsnio 3 dalyje numatytą bendrąjį teisės principą, nes įstatymui, bloginančiam jo teisinę padėtį, suteikė grįžtamąją galią.

Nuteistasis R. G. kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalį dėl 100 000 Lt neturtinės žalos priteisimo R. T. (N.) iš jo ir D. U. solidariai, o ieškinius dėl neturtinės žalos priteisimo palikti nenagrinėtus ir perduoti nagrinėti šį klausimą civilinio proceso tvarka. Kasatorius nurodo, kad neturtinės žalos sąvoka bei jos atlyginimo institutas numatytas tik galiojančiuose BK ir BPK. Tuo tarpu veikos padarymo metu galiojo 1961 m. BPK, kuris nenumatė neturtinės žalos atlyginimo. Taigi neturtinės žalos atlyginimo klausimų BPK ir BK normos tuo metu nereglamentavo. Kasatorius nurodo, kad teismas, priteisęs iš jo neturtinės žalos atlyginimą, netinkamai pritaikė įstatymą, pažeidė BK 3 straipsnio 3 dalyje numatytą bendrąjį teisės principą, nes įstatymui, bloginančiam jo teisinę padėtį, suteikė grįžtamąją galią.

Nuteistasis A. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir bylą nutraukti. Kasatorius nurodo, kad teismai nuteisdami jį pagal 1961 m. BK 75 straipsnį neįrodė nusikaltimo sudėties buvimo. Byloje nenustatytas nusikalstamos veikos, t. y. šaunamojo ginklo pardavimo, dalykas – pistoletas nerastas. Kasatoriaus nuomone, teismai pažeidė BPK 20 straipsnį, nes rėmėsi netiesioginiais D. U. parodymais, taip pat BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatas. Teismai pažeidė BK 3 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamojo įstatymo galiojimo atgal taisyklę ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes 2000 m. Baudžiamajame kodekse nėra tokio nusikaltimo, kaip banditizmas. Tai reiškia, kad veikos numatytos 1961 m. BK 75 straipsnyje nusikalstamumas panaikintas. Teismai pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes jokie faktiniai duomenys nepatvirtino D. U. parodymų, kad kasatorius organizavo V. U. nužudymą ir, suteikdami pirmenybę D. U. parodymams prieš kitus parodymus, pažeidė Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalių principines nuostatas dėl asmenų lygybės ir nediskriminavimo. Atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo nustatyta, kad kasatorius būtų įsigijęs teismų sprendimuose nurodomus ginklus, šaudmenis ir sprogmenis, todėl teismai nepagrįstai pripažino jį kaltu už ne mažiau kaip trijų šaunamųjų ginklų, didelio kiekio šaudmenų ar sprogmenų laikymą. Teismai padarė išvadas, kurių nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, todėl, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nuosprendžio dalis dėl nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 2 dalį turėtų būti naikintina, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Motyvuojamoji dalis

Generalinio prokuroro pavaduotojo, nuteistųjų D. U. , R. G. kasaciniai skundai tenkintini, nuteistojo A. P. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 95 straipsnio taikymo

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 7 d. nutartimi nutraukta baudžiamoji byla G. S. pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 9 punktus bei pagal 2000 m. BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 9 punktus BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, t. y. suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis (BK 95 straipsnis) – tai baudžiamojo įstatymo nustatytas terminas, kuriam suėjus asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, negali būti nuteistas. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Tokiu atveju pagal BPK 254 straipsnio 4 dalį, nagrinėjimo teisme metu byla nutrauktina teismo nutartimi. Pagal BK 95 straipsnio 2 dalį senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos.

G. S. buvo kaltinamas pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 9 punktus bei pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 9 punktus. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 7 d. nutartyje pripažinta, kad G. S. padarytos nusikalstamos veikos atitinka nusikaltimų, numatytų 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 9 punktuose, BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 9 punktuose, požymius. G. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarytos 1992 m. rugpjūčio 3 d. ir jų padarymo metu atitiktų 1961 m. BK 105 straipsnio 4 ir 8 punktuose ir BK 16 straipsnio 2 dalyje ir 105 straipsnio 4 ir 8 punktuose numatytų nusikaltimų požymius. Pagal suformuotą teismų praktiką nusikalstamos veikos, numatytos 1961 m. BK 105 straipsnyje, po 2003 m. gegužės 1 d. kvalifikuojamos pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies atitinkamus punktus. Šiai praktikai neprieštarauja ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 7 d. nutartis, kuria G. S. padaryti nusikaltimai įvertinti pagal 2000 m. Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnius. Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto 1 papunktį asmeniui, padariusiam nusikaltimą, susijusį su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėjo dvidešimt metų, kai buvo padarytas nusikaltimas. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad G. S. nusikalstama veika atitinka 2000 m. Baudžiamojo kodekso specialioje dalyje numatytų nusikaltimų požymius, kartu pritaikė 1961 m. Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normą (BK 49 straipsnis) ir bylą nutraukė.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. nuosprendžiu atmestas prokuroro apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 7 d. nutarties nurodant, kad, spręsdamas senaties taikymo klausimą, apygardos teismas, vadovaudamasis BK 3 straipsnio 1, 3 dalių reikalavimais, pagrįstai taikė 1961 m. BK 49 straipsnio, o ne 2000 m. BK 95 straipsnio nuostatas, todėl prokuroro apeliavimas į 2000 m. BK 95 straipsnio numatytą 20 metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminą „juridine prasme nėra pamatuotas“.

Teisėjų kolegija pripažino, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo prokuroro skundo argumento dėl 1961 m. BK 49 straipsnio taikymo teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvada, kad „prokuroro apeliavimas į 2000 m. BK 95 straipsnio numatytą 20 metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminą juridine prasme nėra pamatuotas“ neatsako į prokuroro apeliacinio skundo argumentą, nes nepateikta teoriškai pagrįstų motyvų, kodėl nusikalstamoms veikoms, kvalifikuotoms pagal 2000 m. Baudžiamojo kodekso straipsnius, pritaikyta 1961 m. BK 49 straipsnio nuostatos dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis. Ši Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. nuosprendžio dalis neatitinka BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, todėl naikintina ir ši bylos dalis (dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 7 d. nutarties) perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl BPK 115 straipsnio taikymo

Pagal BPK 109 straipsnio nuostatą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal šį straipsnį civilinio ieškinio dalyku gali būti dvi žalos rūšys – turtinė ir neturtinė žala. Anksčiau galiojusiame 1961 m. birželio 26 d. įstatymu patvirtintame Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse civilinio ieškinio dalyku galėjo būti tik turtinė žala. Neturtinės žalos institutas įteisintas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, patvirtintame 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu. Spręsdami civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje teismai vadovaujasi CK 6.250 straipsniu, 6.251 straipsnio 2 dalimi, kitomis materialiosios teisės normomis.

Nuteistųjų R. G. ir D. U. kasacinių skundų pagrindas – baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas nagrinėjant civilinius ieškinius. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Civilinio kodekso 6.250 straipsniu, kuris nusikalstamų veikų padarymo metu nebuvo įsigaliojęs, todėl neturtinė žala tuo metu nebuvo civilinio ieškinio dalykas. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 7 d. nuosprendyje nėra jokių nuorodų, kokiais įstatymais remiantis priteista neturtinė žala A. T. ir R. T. .

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. nuosprendžiu atmesti nuteistųjų R. G. ir D. U. apeliaciniai skundai, kuriuose prašoma panaikinti pirmosios instancijos nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių išsprendimo, t. y. dėl neturtinės žalos priteisimo A. T. ir R. T. . Nuosprendyje pažymėta, kad vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisėtumą pirmiausia būtina išspręsti CK 6.250 ir 6.251 straipsnių įsigaliojimo klausimą. Toliau nuosprendyje teisingai nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje neturtinės žalos faktinis pagrindas atsirado iki 2001 m. liepos 1 d., t. y. iki naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo, ir įstatymo leidėjas nėra priėmęs įstatymo, kuris nustato, kad Civilinio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., normos, reglamentuojančios neturtinės žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo ar mirties atveju, galiotų atgal. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu palikta galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio dalis, kuria iš R. G. ir D. U. solidariai priteista 100 000 Lt neturtinės žalos R. T. ir iš D. U. – 100 000 A. T. . Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra nuorodos į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo (2001 m. kovo 13 d. red.) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies ir 47 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šių normatyvinių aktų interpretacija, pateikta Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. nuosprendyje, neįtikina, kad teismų sprendimai dėl neturtinės žalos priteisimo nagrinėjamoje byloje yra teisėti.

Civilinio normatyvinio akto, kaip ir bet kurio kito teisinio akto, galiojimą laiko atžvilgiu apibrėžia šio įstatymo įsigaliojimo momentas ir momentas, nuo kurio šis normatyvinis aktas netenka savo galios. 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnyje, kuris Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. nuosprendyje nepaminėtas, nustatyta, kad taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurių faktinis pagrindas atsirado įsigaliojus Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, t. y. nuo 2001 m. liepos 1 d.

R. G. ir D. U. nusikaltimai, kurie buvo faktinis pagrindas civiliniams teisiniams santykiams atsirasti, padaryti 1992 m. rugpjūčio 30 d. ir 1993 m. lapkričio 23 d., todėl jiems negali būti taikoma 2000 m. CK 6.250 straipsnio 2 dalies norma, nes civilinių įstatymų normos, nustatančios neturtinės žalos atlyginimą, atgal negalioja. Kasatoriai R. G. ir D. U. pagrįstai nurodo, kad civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos priteisimo iš jų neturėjo būti tenkinami, todėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 7 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. nuosprendžių dalys dėl neturtinės žalos priteisimo A. T. ir R. T. naikintinos ir ši bylos dalis nutrauktina.

Toks sprendimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies normai, kurioje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ar moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. 1964 m. liepos 7 d. įstatymu buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, kuris įsigaliojo nuo 1965 m. sausio 1 d. Šio Civilinio kodekso normose nebuvo neturtinės žalos instituto. Tokio instituto nebuvo ir 1961 m. birželio 26 d įstatymu patvirtintame Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse, kurio 65 straipsnyje buvo nustatyta, kad asmuo, dėl nusikaltimo turėjęs materialinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba asmenims, materialai atsakantiems už kaltinamojo veiksmus, civilinį ieškinį. Iš to darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu ne pagal įstatymą priteista atlyginti neturtinę žalą A. T. ir R. T. .

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones, o būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo nutarimuose pabrėžta, kad materialinės ir moralinės žalos atlyginimas turi būti reguliuojamas tik įstatymu ir tuo siekiama sukurti stabilias teisines prielaidas asmens, kuris buvo suluošintas ar kurio sveikata buvo kitaip sužalota, kuris patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją ir panašiai.

2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintos bendrosios normos, pagal kurias Civilinis kodeksas taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems jam įsigaliojus. Įstatymo 47 straipsnio 2 dalis, kuria grindžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. nuosprendžio išvada, reglamentuoja Civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus antrojo, trečiojo ir ketvirtojo skirsnių normų taikymą, tuo tarpu CK 6.250 straipsnis, reglamentuojantis neturtinę žalą, yra Civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus pirmajame skyriuje, todėl apeliacinės instancijos teismo nuoroda į 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalį negali būti siejama su nuosprendyje svarstomu klausimu.

Dėl BK 75 straipsnio (1961 m. BK) taikymo

Banditizmas pagal 1961 m. BK 75 straipsnio dispoziciją yra ginkluotos gaujos organizavimas, turint tikslą užpulti valstybines ar kitas įmones, įstaigas, organizacijas arba atskirus asmenis, taip pat dalyvavimas tokioje gaujoje ir jos daromuose užpuolimuose.

Pagal objektyviuosius nusikaltimo požymius banditizmą sudaro kiekviena iš trijų dispozicijoje nurodytų veikų : ginkluotos gaujos organizavimas; dalyvavimas ginkluotoje gaujoje; dalyvavimas ginkluotos gaujos daromame užpuolime.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu A. P. nuteistas pagal 1961 m. BK 75 straipsnį už tai, kad jis, būdamas ginkluotos gaujos dalyvis, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą – A. D. – turtą, organizavo užpuolimą, susijusį su grasinimu pavartoti fizinį smurtą, pavojingą nukentėjusiojo gyvybei ar sveikatai, su ginkluotos gaujos dalyviais D. S. , D. U. ir A. B. dalyvavo šiame nusikaltime. A. P. suteikė gaujos dalyviui D. S. duomenis apie automobilio „Toyota Celica“ laikymo vietą ir per jį nurodė D. U. ir A. B. pagrobti automobilį bei jį atgabenti į jo nurodytą garažą. D. U. , A. B. ir D. S. užpuolė automobilio savininką, pagrasino šaunamuoju ginklu, panaudojo fizinį smurtą ir užvaldė A. D. priklausantį automobilį, kurį A. P. pardavė nenustatytiems asmenims.

Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas aplinkybes A. P. nusikalstama veika pagal 1961 m. BK 75 straipsnį kvalifikuota teisingai. Kasatorius nurodo, kad neįrodytas šaunamojo ginklo pardavimas D. S. ir A. D. užpuolimas, tačiau pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nagrinėjant bylą kasacine tvarka netikrinamas. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio pagrįstumas pagal nuteistojo A. P. ir kitų nuteistųjų apeliacinius skundus patikrintas apeliacine tvarka ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2008 m. vasario 5 d. nuosprendžiu nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmestas. Nuteistasis A. P. kasaciniame skunde nenurodo teisinių argumentų ir pagrindų, kuriais turi būti naikinamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl jo nuteisimo. Taip pat nenurodo naujų argumentų, dėl ko turėtų būti naikinamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis. Vien kasatoriaus nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo, nepateikiant teisinių argumentų, nėra pagrindas pripažinti, kad pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai pasisakyta dėl 1961 m. BK 75 straipsnio taikymo BK 3 straipsnio 2 dalies požiūriu. Kasatoriaus argumentas, kad, įsigaliojus 2000 m. Baudžiamajam kodeksui (2003 m. gegužės 1 d.), panaikintas 1961 m. BK 75 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos nusikalstamumas, yra nepagrįstas. Veikos nusikalstamumą panaikina toks įstatymas, kuris visiškai nenumato buvusios nusikalstamos sudėties arba susiaurina nusikaltimo sudėtį, nenumatydamas naujų arba atsisakydamas buvusių šios sudėties požymių, dėl to tam tikros veikos tampa nenusikalstamos.

Pagal 1961 m. BK 7 straipsnio 1 dalį, 2000 m. BK 3 straipsnio 1 dalį veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs veikos padarymo metu. Įsigaliojęs ir nepanaikintas įstatymas turi būti taikomas nusikalstamai veikai kvalifikuoti.

Tai, kad 2000 m. Baudžiamajame kodekse nėra nusikaltimo sudėties, pavadinimu „Banditizmas“, dar nereiškia, kad veika, numatyta 1961 m. BK 75 straipsnyje, dekriminalizuota. Net, įsigaliojus 1961 m. BK 227¹ straipsniui ( 1998 m. gruodžio 31 d.), BK 75 straipsnis nebuvo pripažintas netekusiu galios. Naujajame Baudžiamajame kodekse veikų, numatytų 1961 m. BK 75 ir 227¹ straipsniuose, požymius atitinka BK 249 straipsnis, tačiau A. P. jis netaikomas, nes jo nusikalstama veika atitiktų 2000 m. BK 249 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, kurio sankcija yra griežtesnė už 1961 m. BK 75 straipsnio sankciją.

Dėl BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų.

BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Nuteistasis A. P. BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimą argumentuoja tuo, kad negalima patikrinti teisiamajame posėdyje aplinkybės, jog 1992 m. jis dalyvavo gaujos susitikime ir koordinavo grupuočių nusikalstamus veiksmus. Toks BPK 20 straipsnio 4 dalies interpretavimas yra klaidingas, nes teisiamajame posėdyje galima patikrinti baudžiamojoje byloje surinktus duomenis ir įrodymus, o ne įvykius, kurių teisiamajame posėdyje patikrinti neįmanoma.

BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą A. P. argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas D. U. , kuris aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės padarytas nusikalstamas veikas ir davė neteisingus parodymus apie A. P. dalyvavimą gaujos nusikaltimų padaryme, parodymais.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais pateikimas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nors kasatorius nesutinka su Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 7 d. nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl bylos įrodymų įvertinimo ir išsako savo nuomonę, tačiau jo nuomonė teismui neprivaloma. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

Nuteistojo A. P. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo išnagrinėti apeliacine tvarka ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. nuosprendžiu pagrįstai atmesti. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išsamios išvados dėl įrodymų įvertinimo pagal atskirus nusikaltimus, dėl kurių padarymo A. P. pripažintas kaltu. Taip pat išdėstyta motyvuota išvada dėl kaltinamojo D. U. parodymų, kaip patikimų ir leistinų įrodymų, įvertinimo. Įstatymo leidėjas BK 39¹, 62 straipsnio 4 dalyje nustatė tam tikras privilegijas asmenims aktyviai padėjusiems atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas, ir pirmosios instancijos teismas turėjo teisėtą pagrindą nuosprendį pagrįsti ir D. U. parodymais.

A. P. nuoroda kasaciniame skunde į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio pažeidimą yra abstrakti ir teisiškai neargumentuota, todėl nenagrinėtina.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 7 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. nuosprendžių dalis dėl neturtinės žalos priteisimo A. T. ir R. T. iš R. G. ir D. U. panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas prokuroro apeliacinis skundas dėl bylos nutraukimo G. S. pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 9 punktą, BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 7 punktą, 9 punktą, panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Nuteistojo A. P. kasacinį skundą atmesti.