- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-19
- Bylos Nr.
- 2K-185/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Aidukas (pirm.), Vladislovas Ranonis, Valerijus Čiučiulka (pran.)
- Nuteistasis
- A., A. Č.
- Advokatai
- Edgaras Mikalonis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Č. gynėjo advokato Edgaro Mikalonio kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 5 d. nutarties.
Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu A. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 135 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams, 138 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams, ją atliekant pataisos namuose.
Priteista iš A. Č. 1660,55 Lt Valstybinei ligonių kasai.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 5 d. nutartimi nuteistojo A. Č. apeliacinis skundas atmestas; panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria nuspręsta išieškoti iš A. Č. 1660,55 Lt padarytai žalai atlyginti Valstybinei ligonių kasai, šiam žalą atlyginus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Č. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį už tai, kad savavaldžiavo, panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiajam I. B.: 2004 m. rugpjūčio 24 d., apie 16.00 val., S. B. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kieme prie įrenginėjamo gyvenamojo namo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą kito asmens – J. Č. – tikrą teisę į 11,00 ha žemės nuosavybės atkūrimą (duomenys neskelbtini), panaudodamas psichinę prievartą prieš šios žemės sklypo savininko S. B. tėvą I. B.; neturėdamas nurodyto žemės sklypo nuosavybės dokumentų, neteisėtai reikalavo per 15 minučių pasišalinti iš S. B. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, nutraukti jame teisėtai vykdytus statybos darbus ir įrenginėjamą namą perleisti jam, panaudojo prieš I. B. psichinę prievartą – grasino padegant sunaikinti S. B. priklausantį įrenginėjamą namą, paėmęs medinį pagalį juo grasino fiziškai susidoroti su I. B., per prievartą atiminėjo iš jo gynybai naudotas priemones – taip sukėlė realų pavojų I. B. sveikatai, padarė jo teisėms ir teisėtiems interesams didelės žalos dėl emocinių išgyvenimų, ilgalaikio saugumo jausmo praradimo.
A. Č. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2004 m. rugpjūčio 24 d., apie 16.00 val., S. B. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kieme prie įrenginėjamo gyvenamojo namo, keršydamas nukentėjusiajam G. V. už tai, kad šis nutraukinėjo jo savavaldžiavimo veiksmus prieš I. B. ir jį gynė, tyčia sudavė kumščiu G. V. vieną smūgį į krūtinę, du smūgius į galvą. Po to A. Č. apie 16.15 val. S. B. priklausančio įrenginėjamo namo antrame aukšte, tęsdamas nusikalstamą veiką ir veikdamas bendrininkų grupe kartu su jo prašymu atvykusiais dar penkiais nenustatytais vyriškiais, toliau naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį G. V. – nenustatytam asmeniui sudavus kumščiu vieną smūgį į galvą, kumščiais ir kojomis sudavus penkiolika smūgių į krūtinę, šonus, nugarą, rankas, jis sugriebė G. V. už kaklo ir šį smaugė, atimdamas galimybę priešintis, bei kartu su pirmiau smūgius G. V. sudavusiu nenustatytu asmeniu ir kitais keturiais nenustatytais vyriškiais kumščiais ir kojomis sudavė nukentėjusiajam daugybinius smūgius į galvą, krūtinę ir kitas kūno vietas – taip bendrais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padarė G. V. sunkų sveikatos sutrikdymą – kairės kaktos pusės ir skruosto sumušimą, odos nubrozdinimą dešinėje alkūnėje, dešiniojo IX šonkaulio lūžį, poodinę kraujosruvą kairėje krūtinės pusėje, kairiųjų VIII–X šonkaulių lūžius su kairiojo plaučio pažeidimu, oro ir skysčio susikaupimu krūtinplėvės ertmėje.
A. Č. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2004 m. rugpjūčio 24 d., apie 16.15 val., įrenginėjamo namo, esančio S. B. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), antrame aukšte, veikdamas bendrininkų grupe kartu su jo prašymu atvykusiu nenustatytu vyriškiu, G. V. sunkaus sužalojimo metu panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį J. A. – tyčia mediniu pagaliu sudavė šiam vieną smūgį į galvą, nenustatytas vyriškis spyrė nukentėjusiajam vieną kartą į galvą, nuo smūgio J. A. parkritus, jis kartu su nenustatytu vyriškiu spyrė J. A. po keturis smūgius į krūtinės sritį, šonus, kojas ir rankas – taip bendrais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą bei padarė J. A. nesunkų sveikatos sutrikdymą: poodines kraujosruvas kairėje smilkininėje srityje, dešinėje juosmens pusėje, krūtinės ląstoje su kairės pusės IX šonkaulio lūžiu.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistojo A. Č. gynėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis turėtų būti pakeistas. Kasatorius skunde nurodo, kad abiejų instancijų teismai išsamiai netyrė ir nevertino reikšmingų bylos aplinkybių, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, taip pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Kasatorius skunde teigia, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. Č. panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį J. A. ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą (BK 138 straipsnio 1 dalis). Kasatoriaus įsitikinimu, nukentėjusysis davė prieš A. Č. parodymus ne žinodamas, o tik klaidingai manydamas, kad smūgį į pakaušio sritį jam sudavė A. Č.. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis J. A. teigė, jog namo viduje matė pagalį A. Č. rankose, nes juo lauke A. Č. gynėsi nuo I. B., tuo tarpu smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas namo viduje iš už nugaros, tai reiškia, kad jis nematė, kas tai padarė, juolab kad pagal nukentėjusiojo G. V. parodymus medinį pagalį laikė ne A. Č. Be to, nukentėjusiojo J. A. nurodytos aplinkybės, kad smūgis buvo suduotas į pakaušio sritį, nepatvirtina specialisto išvada. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai turėjo pašalinti nukentėjusiųjų J. A. ir G. V. parodymų prieštaravimus, tačiau to nepadarė.
Be to, kasatorius pažymi, kad dėl šios nusikalstamos veikos (BK 138 straipsnio 1 dalis) yra suėję patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai. Anot kasatoriaus, asmens kaltės klausimas išsprendžiamas tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, šiuo atveju – apeliacinės instancijos teismo sprendimu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 336 straipsnio 2 dalis). Skunde nurodoma, kad BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai; BK 95 straipsnio 1 dalies b punkte (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) šiai nusikaltimų kategorijai yra nustatytas penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; akivaizdu, kad šis terminas yra suėjęs – nusikalstama veika padaryta 2004 m. rugpjūčio 24 d., o pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėjo 2010 m. lapkričio 5 d., apeliacinės instancijos teismui priėmus nutartį. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, baudžiamąją bylą A. Č. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, turėjo nutraukti.
Kasatorius skunde nurodo, kad A. Č. nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, nes jo veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties. Konstatuodami nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje, sudėties buvimą, teismai turėjo nustatyti kurį nors iš padarinių, išvardytų pirmiau nurodyto straipsnio dispozicijoje arba Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 (toliau – Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės, Taisyklės) III dalyje, o konstatavus, kad padarytas sveikatos sutrikdymas sunkus, jį pagrįsti grėsme asmens sveikatai ar gyvybei, negatyviu poveikiu organizmo gyvybinėms ar fiziologinėms funkcijoms, negrįžtamų ar ilgalaikio poveikio negatyvių padarinių buvimu, nedarbingumo netekimu ir pan. Tačiau nė vienas iš teismų netyrė, ar nukentėjusiajam G. V. pagrįstai konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas, nesiaiškino, ar dėl patirtų sužalojimų nukentėjusiojo G. V. sveikatai ar gyvybei grėsė pavojus, kokio masto jis buvo, ar patirti sužalojimai turėjo ir ar galėjo turėti kokio poveikio G. V. tolesnei sveikatos būklei, jo organų fiziologinėms funkcijoms, darbingumui, ar G. V., išskyrus gydymo faktą, atsirado kokių nors kitų sunkių padarinių. Kasatorius pažymi, kad A. Č. veika kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, remiantis teismo medicinos specialisto išvada Nr. G6223/04(01), kurią teisme patvirtino teismo medicinos ekspertas. Jis paaiškino, kad sužalojimas pripažintas sunkiu dėl krūtinės ląstos ir plaučių pažeidimo. Tačiau kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad tokie sužalojimai nepriskiriami prie sunkių nei pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, nei pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių III dalies 6.6.9 punktą. Šiame punkte nurodyta, kad sunkų sveikatos sutrikdymo mastą atitinkantys sužalojimai yra krūtinės ląstos ertmės ar pilvaplėvės ertmės kiauryminiai sužalojimai su (be) vidaus organų pažeidimu. Kiauryminių krūtinės ląstos ertmės sužalojimų nukentėjusiajam nenustatyta. Esant tokioms aplinkybėms teismai turėjo išsiaiškinti, ar Taisyklėse nurodyti kiauryminiai sužalojimai yra tapatūs nekiauryminiams.
Be to, kasatorius nurodo, kad, išskyrus G. V. gydymo faktą, kitokių negatyvių, ir juolab sunkių, padarinių G. V. sveikatai nėra, jų neįvardijo nukentėjusysis, nekonstatuota ir teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EG 1968/09(01) R 1938/09 3 punkte.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad netgi tais atvejais, kai dėl patirto sužalojimo netenkama nedidelės dalies profesinio ar bendro darbingumo (padariniai, kurių nagrinėjamu atveju taip pat nėra) arba ilgai sergama, veika kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Šalies argumentai
Kasatorius mano, kad, abiejų instancijų teismams dėl G. V. sveikatos sutrikdymo neišsiaiškinus visų veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių, A. Č. nepagrįstai nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Taip pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies, o apeliacinės instancijos teismas – 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
Kasatorius taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. Č. pirmas paėmė į rankas medinį pagalį. Nustatydamas šią aplinkybę teismas rėmėsi nukentėjusiųjų I. B. ir G. V. parodymais, kurie prieštarauja J. K. parodymams, visiškai nemotyvuodamas, kodėl nukentėjusiųjų parodymais tiki, o liudytojo J. K. – ne. Kasatoriaus įsitikinimu, G. V. parodymai yra neobjektyvūs ir šališki, nes jis neigė matęs I. B. laikantį rankose metalinį strypą, kuriuo buvo suduota A. Č., nors I. B. pats tą pripažino. Vertindamas šią aplinkybę teismas taip pat neatsižvelgė į liudytojo A. S. parodymus, kad I. B. su mediniu pagaliu A. Č. vijosi jau būdamas sužalotas.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, iš esmės neišnagrinėjo nuteistojo A. Č. apeliacinio skundo, nes neanalizavo liudytojų parodymų prieštaravimų ir jų nevertino, be to, nepasisakė, kodėl vieni duomenys byloje laikytini teisingais, o kiti – ne.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė nepagrįstas, faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, jog byloje nėra A. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad A. Č. yra pripažinęs, jog ginčydamasis su I. B. dėl žemės sklypo nuosavybės teisių galbūt peržengė įstatymo leistinas ribas, tačiau jam inkriminuojamus G. V. ir J. A. sužalojimus padarė ne savavaldžiavimo prieš I. B. metu, o po to, kai pats buvo I. B. sužalotas metaliniu strypu. Pasak kasatoriaus, šis I. B. panaudotas smurtas išprovokavo tolesnius A. Č. veiksmus, kurie turėtų būti vertinami kaip padaryti peržengiant būtinosios ginties ribas ir nulemti nukentėjusio asmens provokuojamo ir rizikingo elgesio. A. Č. didelis susijaudinimas dėl jam padaryto sužalojimo turėjo neigiamos įtakos jo sveikatos būklei, tai patvirtina byloje esantys medicinos dokumentai. Kasatoriaus įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tai turėjo pripažinti A. Č. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, numatytomis BK 59 straipsnio 5, 6, 9 ar 10 punktuose. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog nuteistasis A. Č. savanoriškai atlygino žalą Valstybinei ligonių kasai, todėl, nesant kitų ieškinių ir turtinio pobūdžio pretenzijų, tai turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Kasatoriaus teigimu, abiejų instancijų teismai, nepagrįstai nepripažinę pirmiau nurodytų aplinkybių A. Č. atsakomybę lengvinančiomis, neįvertinę, kad A. Č. savo veiksmais nesiekė sunkiai sutrikdyti G. V. sveikatos, kad nukentėjusiesiems sužalojimus padarė ne jis, o kiti asmenys, taip pat neatsižvelgę į tai, kad nuteistasis dirba, išlaiko šeimą, kurioje keturi vaikai (vienas iš jų nepilnametis ir vienas mažametis), pažeidė BK 54 straipsnio nuostatas ir paskyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę. Kasatoriaus įsitikinimu, bausmės skyrimui turi turėti reikšmės ir tai, kad nukentėjusysis G. V., išskyrus sužalojimo ir gydymo faktą, kitų negatyvių padarinių nepatyrė, tuo tarpu nuteistajam A. Č. padarytas sužalojimas turėjo ilgalaikį poveikį sveikatai (nustatyta progresuojanti psichikos liga, būtinas nuolatinis medikamentinis gydymas).
Atsiliepimas
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Sergejus Bekišas prašo nuteistojo A. Č. gynėjo kasacinį skundą atmesti, nes abiejų instancijų teismų sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, baudžiamojo proceso pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis įstatymas A. Č. veikoms pritaikytas tinkamai.
Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, išsamiai ir nešališkai patikrino ir įvertino visus bylos įrodymus ir pateikė motyvuotas išvadas dėl A. Č. dalyvavimo sutrikdant G. V. ir J. A. sveikatą. Prokuroro teigimu, nepažeistos ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Šios instancijos teismas bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nutartyje motyvuotai pasisakė dėl apeliacinio skundo esmės ir, vadovaudamasis BPK 332 straipsnio nuostatomis, nurodė motyvus, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. Č. kaltės padarius jam inkriminuotas veikas yra teisingos.
Atsiliepime prokuroras nurodo, kad nepagrįstai kasaciniame skunde teigiama, jog apkaltinamasis nuosprendis dėl A. Č. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, priimtas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio redakciją asmeniui, padariusiam nesunkų tyčinį nusikaltimą, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas nustatytas penkeri metai, ir tai nesietina su nuosprendžio įsiteisėjimu, nes šio straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Prokuroro teigimu, senaties terminas apkaltinamajam nuosprendžiui priimti nebuvo pažeistas, nes A. Č. nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarė 2004 m. rugpjūčio 24 d., o apkaltinamasis nuosprendis pirmosios instancijos teisme priimtas 2008 m. rugsėjo 15 d.
Žemesnės instancijos teismas
Prokuroras pažymi, kad pirmosios instancijos teismas labai kruopščiai sprendė nukentėjusiajam G. V. padaryto sveikatos sutrikdymo sunkumo klausimą. 2004 m. lapkričio 23 d. teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad G. V. padaryti sužalojimai vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl krūtinės ląstos sumušimo su kairiojo plaučio pažeidimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas patvirtino savo išvadą. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka 2009 m. gegužės 15 d. buvo atlikta dar viena ekspertizė, kuri iš esmės patvirtino ankstesnę specialisto išvadą. Ekspertizės akte konstatuota, kad sužalojimai G. V. vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu dėl kairiojo plaučio pažeidimo, lūžus šios pusės VIII-X šonkauliams. Prokuroras mano, kad teismas neturėjo pagrindo netikėti ir nesiremti eksperto V. Kolomieco (V. Kolomiec) išvadomis, todėl pagrįstai kvalifikavo A. Č. nusikalstamą veiką pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, nepažeidė BK 54 straipsnio nuostatų, atsižvelgė į įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (įvykdyti sunkus, apysunkis ir nesunkus nusikaltimai), kaltės formą (nusikaltimai padaryti tyčia), kaltininko asmenybę (apibūdinamas teigiamai, teistas, bet teistumas išnykęs), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (sunkus ir nesunkus sveikatos sutrikdymai padaryti veikiant bendrininkų grupe), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą.
Prokuroro teigimu, teismas pagrįstai nenustatė kasaciniame skunde nurodytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 5, 6, 9, 10 punktuose, nes bylos duomenimis nustatyta, kad konfliktą pradėjo ir įvykį išprovokavo nuteistasis, o ne nukentėjusieji. Prokuroro įsitikinimu, nėra pagrindo pripažinti A. Č. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nes nuteistasis žalą Valstybinei ligonių kasai atlygino jau po apkaltinamojo nuosprendžio. Prokuroro manymu, žalos atlyginimas vykdant nors dar ir neįsiteisėjusį teismo nuosprendį, negali būti pripažįstama savanorišku žalos atlyginimu BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme.
Prokuroras mano, kad, nors nuteistasis ir dirba, išlaiko šeimą, atsižvelgus į pirmiau nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, bausmės yra adekvačios padarytoms nusikalstamoms veikoms, atitinka bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. Č. gynėjo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Kasaciniame skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, išsamiai neištyrė ir nevertino reikšmingų bylos aplinkybių bei nepašalino byloje esančių prieštaravimų. Kasatorius ginčija A. Č. dalyvavimą nesunkiai sutrikdant J. A. sveikatą, vertina su šia situacija susijusius nukentėjusiųjų J. A. ir G. V. parodymus; taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad savavaldžiavimo metu pirmas pagalį paėmė A. Č., teigia, jog nustatant šią aplinkybę nepagrįstai remtasi nukentėjusiųjų I. B. ir G. V. parodymais ir neatsižvelgta į liudytojų J. K. ir A. S. parodymus. Išanalizavus skundo turinį akivaizdu, kad šiais argumentais ginčijamos faktinės bylos aplinkybės, įrodymų vertinimas ir teismų išvados, susijusios su tam tikrų faktinių aplinkybių konstatavimu, o BPK 20 straipsnio 5 dalis nurodoma tik formaliai; šie argumentai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes jais keliami ne teisės, o faktų klausimai, todėl jie paliktini nenagrinėti.
Dėl BK 135 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasaciniame skunde ginčijamas A. Č. veikos kvalifikavimas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, manoma, kad ta veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kasatorius skunde teigia, kad teismai nesiaiškino, ar nukentėjusiajam G. V. padarytas sužalojimas – šonkaulių lūžiai su plaučio pažeidimu – gali būti vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu, ar toks sužalojimas gali būti prilyginamas kiauryminiams krūtinės ląstos sužalojimams, nurodytiems Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai ėmėsi įstatymo nurodytų priemonių G. V. padaryto kūno sužalojimo sunkumo laipsniui nustatyti. Pirmosios instancijos teismas ištyrė specialisto išvadą, o apeliacinės instancijos teismas paskyrė dar ir teismo medicinos ekspertizę. Tiek specialisto išvados, tiek ekspertizės akto duomenys sutapo: abu kartus buvo konstatuota, kad G. V. padarytas sužalojimas vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu dėl kairiojo plaučio pažeidimo, lūžus šios pusės VIII-X šonkauliams. Kasatoriaus teiginys, kad tokie sužalojimai nepriskiriami prie sunkių nei pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, nei pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles, yra nepagrįstas. Kasatorius daro nuorodą į Taisyklių III dalies 6.6.9 punktą ir tvirtina, kad G. V. padarytas sužalojimas šio punkto nuostatų neatitinka, nes jam nenustatyti kiauryminiai krūtinės sužalojimai, kai tame punkte yra nurodyta, jog sunkų sveikatos sutrikdymo mastą atitinkantys sužalojimai yra krūtinės ląstos ertmės ar pilvaplėvės ertmės kiauryminiai sužalojimai su (be) vidaus organų pažeidimu. Tačiau kasatorius neatsižvelgė į tai, kad tų pačių Taisyklių III dalies 6.6.11 punkte sunkiam sveikatos sutrikdymui priskiriamas ir uždaras krūtinės ar pilvo organų sužalojimas, nustatytas operacijos metu. Šiuo atveju nustatytas uždaras krūtinės organo – kairiojo plaučio – sužalojimas. Tai visiškai atitinka pirmiau nurodytą Taisyklių punktą ir BK 135 straipsnio 1 dalies dispoziciją – kitoks sunkus suluošinimas. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistojo A. Č. prieš G. V. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavus pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, o priešingas kasatoriaus teiginys yra nepagrįstas.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi
Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo A. Č. skundą išnagrinėjo neišsamiai, nepagrįsti teisiniais argumentais, be to, jie prieštarauja bylos medžiagai. Iš byloje paduoto apeliacinio skundo, teismo posėdžio protokolo, skundžiamos nutarties turinio bei kitos bylos medžiagos matyti, kad visi esminiai nuteistojo A. Č. apeliacinio skundo argumentai skundžiamoje nutartyje yra išanalizuoti. Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčijo savo kaltę, teigdamas, kad ne jis užpuolė nukentėjusiuosius, o pats buvo jų užpultas ir sužalotas. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, taip atsakydamas į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, ir padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Byloje įsiteisėjusiu nutarimu nutraukti bylą nustatyta, kad nukentėjusysis I. B. sužalojo A. Č., pasinaudodamas teise į būtinąją gintį. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisyklių, tinkamai įvykdė BPK 320 straipsnio 3 dalyje šios instancijos teismui keliamą reikalavimą bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties
Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis pagal BK 95 straipsnį – tai baudžiamajame įstatyme nustatytas terminas, kuriam suėjus, nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. BK 95 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo. Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) asmeniui, padariusiam nesunkų tyčinį nusikaltimą, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminas – penkeri metai. A. Č. nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarė 2004 m. rugpjūčio 24 d., o nuteistas už ją – 2008 m. rugsėjo 15 d., taigi apkaltinamasis nuosprendis priimtas nepraleidus penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino.
Kasatoriaus argumentai, kad senaties termino taikymas susijęs su apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimu, yra nepagrįsti, nes jie prieštarauja tiek taikomos BK normos imperatyviosioms nuostatoms, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-332/2008).
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 3, 5, 6, 9 ar 10 punktų ir 54 straipsnio taikymo
Kasatoriaus įsitikinimu, abiejų instancijų teismai turėjo nustatyti A. Č. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 5, 6, 9 ar 10 punktuose, t. y. tai, kad nuteistasis sužalojo G. V. ir J. A., būdamas išprovokuotas nukentėjusiojo I. B. elgesio, peržengdamas būtinosios ginties ribas, kad A. Č. dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų buvo labai susijaudinęs. Šie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti.
Teismai, remdamiesi bylos duomenimis, paneigė A. Č. versiją, kad konfliktą ir smurto naudojimą pradėjo I. B. Teismai nustatė, kad A. Č., atvykęs į S. B. priklausantį sklypą, reikalavo I. B. nutraukti teisėtas statybas ir per 15 minučių pasišalinti, grasino padegti įrengiamą namą ir, paėmęs medinį pagalį, grasino fiziniu susidorojimu. I. B. sužalojo A. Č. tuo metu, kai šis siekė atimti iš jo gynybos priemones (ikiteisminis tyrimas dėl šio sužalojimo nutrauktas pripažinus, kad I. B. veikė būtinosios ginties sąlygomis). Po to A. Č., pasikvietęs į pagalbą nenustatytus penkis asmenis, sužalojo nukentėjusiuosius G. V. ir J. A. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas aplinkybes nebuvo pagrindo taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 5, 6, 9 ar 10 punktus, nes nenustatyta, kad A. Č. veiksmus būtų lėmęs nukentėjusiojo I. B. provokuojantis ar rizikingas elgesys, ar kad A. Č. būtų veikęs būtinosios ginties sąlygomis, ar peržengdamas būtinosios ginties ribas. Iš teismo nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad nebuvo pagrindo pripažinti A. Č. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir to, kad veikas jis padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai (byloje nustatyta, kad neteisėtų veiksmų nukentėjusysis I. B. neatliko).
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, jog apeliacinės instancijos teismas turėjo nustatyti A. Č. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu priteisė iš A. Č. 1660,55 Lt Valstybinei ligonių kasai. Civiliniai ieškiniai nukentėjusiesiems nepriteisti, šiems jų atsisakius. Iš 2008 m. gruodžio 9 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad nuteistasis A. Č. atlygino visas gydymo išlaidas iki nuosprendžio įsiteisėjimo, dėl to apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį panaikino. Šios aplinkybės patvirtina, kad A. Č. savo noru atlygino nusikaltimu padarytą žalą Valstybinei ligonių kasai iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Dėl to tai pripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, o apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutartis pakeistina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 383 straipsnis). Šiuo atveju keistina tik apeliacinės instancijos teismo nutartis, nes pagrindas pripažinti šią A. Č. atsakomybę lengvinančią aplinkybę atsirado tik bylos apeliacinio proceso metu. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė nesuteikia pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, nes pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, netgi nesustatęs atsakomybę lengvinančių aplinkybių, A. Č. už kiekvieną iš nusikaltimų paskyrė bausmes, mažesnes nei pritaikytų BK normų sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiai, tas bausmes subendrino palankesniu nuteistajam bausmių apėmimo būdu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (kad padarytas vienas sunkus, vienas apysunkis ir vienas nesunkus nusikaltimai), A. Č. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad sužalojimus G. V. ir J. A. jis padarė veikdamas bendrininkų grupe, į A. Č. asmenybę apibūdinančius duomenis (nuteistasis apibūdinamas teigiamai, teistas, tačiau teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka). Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatavo, kad, paskiriant nuteistajam A. Č. bausmes, mažesnes nei BK 294 straipsnio 2 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiai, BK 41 ir 54 straipsnių nuostatos nebuvo pažeistos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra teisinga.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
nutaria:
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 5 d. nutartį: pritaikius BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nuteistojo A. Č. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis savo noru atlygino nusikaltimu padarytą žalą.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.