- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-27
- Bylos Nr.
- 2K-395/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Antanas Klimavičius (pirm.), Dalia Bajerčiūtė, Rimantas Baumilas (pran.)
- Nuteistasis
- V. K. V.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. V. ir jo gynėjo K. Čilinsko kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6250 Lt) bauda. Pritaikius BK 66 straipsnį ir 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a) papunktį, į bausmę įskaitytas septynias paras nuo 2005 m. spalio 7 d. iki 2005 m. spalio 13 d. trukęs V. K. V. sulaikymas ir suėmimas bei nustatyta bausmė – 36 MGL dydžio bauda.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 26 d. nutartis, kuria nuteistojo V. K. V. ir jo gynėjo P. Vinklerio apeliaciniai skundai atmesti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 17 d. nuosprendžiu V. K. V. nuteistas už tai, kad, dirbdamas UAB „K“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotoje Kaune (duomenys neskelbtini), generaliniu direktoriumi ir būdamas atsakingas už šios bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą ir tvarkymą, nes nuo 2001 m. gegužės 31 d. buhalterės nesamdė, taip pat būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų išsaugojimą, nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d. iki 2003 m. rugpjūčio 1 d. aplaidžiai tvarkė apskaitą:
1. Pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 20 straipsnį (1992 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-2654 redakcija) ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija), Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 24 straipsnį (1992 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-2654 redakcija) ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalį (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija); neišsaugojo:
186 komplektų PVM sąskaitų faktūrų ir 57 pinigų priėmimo kvitų, todėl iš dalies negalima nustatyti bendrovės vykdytų pardavimų, atliktų paslaugų ir gautų įplaukų, t. y. bendrovės trumpalaikio turto;
„Ilgalaikio turto“ apskaitos registrų už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. ir „Pirkėjų“ apskaitos registrų už laikotarpius nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d., nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gegužės 1 d., nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2003 m. rugpjūčio 1 d., todėl negalima sutikrinti ir iš dalies nustatyti bendrovės ilgalaikio turto ir to, ar visos operacijos įtrauktos į apskaitą;
kasos knygos ir kasos dokumentų už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. gegužės 22 d., todėl iš dalies negalima nustatyti bendrovės kasos pajamų ir išlaidų, t.y. trumpalaikio turto;
pirkimo PVM sąskaitų faktūrų ir „Tiekėjų“ apskaitos registrų už laikotarpius nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d., nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gegužės 1 d., nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. rugpjūčio 1 d., todėl negalima iš dalies nustatyti bendrovės patirtų išlaidų-sąnaudų.
2. Pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 719 „Dėl inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“ 3 ir 9 punkto reikalavimus, neinventorizavo bendrovės ilgalaikio turto, piniginių lėšų, žaliavų, medžiagų, prekių atsargų, nepanaudotų specialios apskaitos dokumentų blankų, gautinų ir mokėtinų skolų dokumentų už 2000, 2001 ir 2002 metus, todėl dėl neinventorizuotų mokėtinų skolų iš dalies negalima nustatyti bendrovės įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. rugpjūčio 1 d.
Dėl pirmiau išvardytų dokumentų ir registrų neišsaugojimo iš dalies negalima nustatyti bendrovės pajamų ir patirtų sąnaudų dydžio, taip pat ir veiklos rezultatų laikotarpiu nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d. iki 2003 m. rugpjūčio 1 d.
3. Pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija) reikalavimus, nes dėl neišsaugotų pirminių apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų informacija nėra tinkama, objektyvi ir palyginama, taip pat dėl šios aplinkybės negalima nustatyti pateiktų finansinių atskaitomybių sudarymo teisingumo.
Pažeisdamas nurodytų teisės aktų reikalavimus, V. K. V. aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą įmonės buhalterinę apskaitą bei įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų ir dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „K“, kaip juridinio asmens, veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros laikotarpiu nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d. iki 2003 m. rugpjūčio 1 d., t. y. jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 26 d. nutartimi nustatė kitokias V. K. V. nusikalstamos veikos aplinkybes. Kolegija pripažino, kad V. K. V. laikotarpiu nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d. iki 2003 m. rugpjūčio 1 d., dirbdamas UAB „K“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos, Kaune (duomenys neskelbtini), generaliniu direktoriumi ir būdamas atsakingas už šios bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą ir tvarkymą, nes nuo 2001 m. gegužės 31 d. buhalterė bendrovėje nebuvo įdarbinta, aplaidžiai tvarkė apskaitą ir, būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų išsaugojimą, įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų. Pažeisdamas Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 20 straipsnį (1992 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-2654 redakcija) ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija), taip pat Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 24 straipsnį (1992 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-2654 redakcija) ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalį (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija), neišsaugojo:
134 komplektų PVM sąskaitų–faktūrų ir 5 pinigų priėmimo kvitų, todėl iš dalies negalima nustatyti bendrovės vykdytų pardavimų, atliktų paslaugų ir gautų įplaukų, t. y. bendrovės trumpalaikio turto;
„Ilgalaikio turto“ apskaitos registrų už laikotarpį nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. ir „Pirkėjų“ apskaitos registrų už laikotarpius nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d., nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gegužės 1 d., nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2003 m. rugpjūčio 1 d., todėl negalima sutikrinti ir iš dalies nustatyti bendrovės ilgalaikio turto, ir to, ar visos operacijos įtrauktos į apskaitą;
kasos knygos ir kasos dokumentų už laikotarpį nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d. iki 2000 m. gegužės 22 d., todėl iš dalies negalima nustatyti bendrovės kasos pajamų ir išlaidų, t. y. trumpalaikio turto;
pirkimo PVM sąskaitų faktūrų ir „Tiekėjų“ apskaitos registrų už laikotarpius nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d., nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gegužės 1 d., nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. rugpjūčio 1 d., todėl negalima iš dalies nustatyti bendrovės patirtų išlaidų-sąnaudų.
Pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 719 „Dėl inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“ 3 ir 9 punktų reikalavimus, neinventorizavo bendrovės ilgalaikio turto už 2001 ir 2002 metus, piniginių lėšų, žaliavų, medžiagų, prekių atsargų, nepanaudotų specialios apskaitos dokumentų blankų, gautinų ir mokėtinų skolų dokumentų už 2000, 2001 ir 2002 metus, todėl dėl šių neinventorizuotų mokėtinų skolų iš dalies negalima nustatyti bendrovės įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d. iki 2003 m. rugpjūčio 1 d.
Dėl pirmiau išvardytų dokumentų ir registrų neišsaugojimo iš dalies negalima nustatyti bendrovės pajamų ir patirtų sąnaudų dydžio, taip pat ir veiklos rezultatų laikotarpiu nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d. iki 2003 m. rugpjūčio 1 d.
Pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija) reikalavimus, nes dėl neišsaugotų pirminių apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų informacija nėra tinkama, objektyvi ir palyginama, taip pat dėl šios aplinkybės negalima nustatyti pateiktų finansinių atskaitomybių sudarymo teisingumo.
Iš to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad V. K. V. aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą įmonės buhalterinę apskaitą bei įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl negalima iš dalies nustatyti UAB „K“, kaip juridinio asmens, veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros laikotarpiu nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d. iki 2003 m. rugpjūčio 1 d.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. K. V. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 17 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 26 d. nutartį bei baudžiamąją bylą nutraukti, priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Kasatorius nurodo, kad teismai, darydami išvadas apie faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai rėmėsi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) specialistės 2008 m. gegužės 12 d. išvada Nr. 5-2/57. Iš išvados matyti, kad ji parengta tik pagal tuos buhalterinės apskaitos dokumentus, kurių originalai buvo pateikti specialistei, todėl liko neįvertinti tie buhalterinės apskaitos dokumentai, kurie buvo kitų buhalterinės apskaitos dokumentų nustatyta tvarka patvirtintos kopijos. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –BPK) 96 straipsnį, jo taikymo teismuose praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-20/2004, 2K-113/2006) išvados apie faktines bylos aplinkybes gali būti daromos ne tik pagal dokumentų originalus, bet ir pagal nustatyta tvarka patvirtintas dokumentų kopijas, todėl teismai, vadovaudamiesi specialistės išvada ir nepripažindami įrodymais buhalterinės apskaitos dokumentų kopijų, iš esmės pažeidė įrodinėjimą baudžiamajame procese reglamentuojančias teisės normas ir nukrypo nuo teismų praktikos.
V. K. V. teigia, kad teismai nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principu, nes išvadą, kad jis neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, padarė remdamiesi faktu, kad jis be jokio teisinio pagrindo nepateikė bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų originalų. Kasatorius pabrėžia, kad jis sutinka perduoti reikalingus buhalterinės apskaitos dokumentų originalus, tačiau prašo, kad tai būtų padaryta surašant perdavimo aktą ar kitą panašų dokumentą, kuriame būtų užfiksuotas pats dokumentų perdavimo faktas, taip pat individualūs perduodamų dokumentų požymiai. Atmesdamas jo prašymą kaip prieštaraujantį BPK 92 straipsnio taisyklėms, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino įstatymą, nes prašymas atitinka BPK 92, 147, 149, 205, 207 straipsniuose išdėstytų taisyklių prasmę ir turinį. Nekaltumo prezumpcijos pažeidimą rodo ir faktas, kad jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn nesant nukentėjusiojo skundo, taip pažeidžiant BPK 167 straipsnio taisykles.
Kasatoriaus manymu, nagrinėjant bylą nebuvo užtikrinta jo teisė, kad bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, nes bylą apeliacine tvarka nagrinėjusios teisėjų kolegijos pirmininkas J. F. anksčiau yra buvęs pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjusio teisėjo A. L. bendradarbis ir pavaldinys. Išvadą apie tai, kad bylą nagrinėjo šališkas teismas, patvirtina ir kitos bylos aplinkybės. Jo bylai nagrinėti apeliacine tvarka buvo sudarytos net trys teisėjų kolegijos, bet byla buvo išnagrinėta tik trečiosios teisėjų kolegijos, kurios pirmininku buvo paskirtas J. F. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu pateikus teisėjų kolegijai susipažinti pranešimo apie įtarimą originalą su netiksliai nurodytu laikotarpiu, nutartyje buvo nurodyta, kad jis pateikė pranešimo apie įtarimą kopiją.
Nuteistojo nuomone, apeliacinės instancijos teisme jo bylai nagrinėti sudarius net tris teisėjų kolegijas, buvo pažeistas ir bylą nagrinėjančios kolegijos nekeičiamumo principas, numatytas BPK 223 straipsnyje.
Šalies argumentai
Nuteistojo gynėjas advokatas K. Čilinskas kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 17 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 26 d. nutartį bei, pritaikius BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, baudžiamąją bylą prieš V. K. V. nutraukti.
Gynėjas nurodo, kad jo ginamajam nebuvo užtikrinta teisė į nešališką teismą. Išvadą apie tai patvirtina aplinkybės, kad bylą nagrinėję teisėjai yra tarpusavyje susiję giminystės ir pavaldumo ankstesnėse darbovietėse ryšiais, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bet kokia kaina stengėsi išsaugoti pirmosios instancijos priimtą apkaltinamąjį nuosprendį. Apie tokias teisėjų kolegijos pastangas liudija kelios aplinkybės. Jis, kaip nuteistojo gynėjas, apeliacinės instancijos teisme raštu pateikė prašymą nutraukti bylą jo ginamajam dėl suėjusio senaties termino, tačiau teismas šio prašymo ir jo motyvų visai nevertino ir išdėstė prašymą melagingai, nurodydamas, kad gynėjas prašė nuteistąjį išteisinti. Atlikdamas šiuos veiksmus apeliacinės instancijos teismas pažeidė dar ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnį, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir BPK 44, 48, 332 straipsnius. Vėliau, apeliacinės instancijos teismas 2008 m. sausio 29 d. nutartimi iš esmės pripažino, kad pirmosios instancijos teismas nesurinko pakankamai įrodymų, leidžiančių pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį V. K. V., tačiau nusprendė ne nutraukti bylą, o iš esmės pradėjo naują ikiteisminį tyrimą. Šiais veiksmais teismas pažeidė ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, BPK 218, 305, 329 straipsnius. Apeliacinės instancijos teismas išvadą apie nuteistojo V. K. V. kaltumą padarė remdamasis vien tik specialistės išvada, neatsižvelgdamas į tai, kad rengdama išvadą specialistė nepripažino dokumentų nuorašų buhalteriniais apskaitos dokumentais, kad apklausos metu ji teigė, jog, įvertinus pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentų nuorašus, trūktų tik kelių buhalterinės apskaitos dokumentų. Tai, kad bylą nagrinėję teismai nesiekė nustatyti tiesos byloje, rodo ir faktas, kad viso proceso metu buvo atmetami nuteistojo V. K. V. ir jo įmonės darbuotojos A. B. V. prašymai patikrinti, kokie dokumentai bendrovėje egzistuoja realiai, ir surašyti dėl to revizijos aktą arba atlikti poėmį, kurio metu būtų užfiksuojama, kokie dokumentai paimami. Gynėjo nuomone, buhalterinės apskaitos dokumentai iš bendrovės galėjo būti paimti tik atliekant poėmį, nes tik šis procesinis veiksmas suteikia pakankamas garantijas, kad ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai negalėtų manipuliuoti specialistui pateikiamų dokumentų apimtimi ir taip daryti įtaką specialisto išvados turiniui. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pasirinko įrodymų rinkimo būdą, kai įpareigojo ikiteisminio tyrimo teisėją išreikalauti iš bendrovės atstovų buhalterinės apskaitos dokumentų originalus.
Gynėjas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, įtvirtintą Konstitucijos 31 straipsnyje, BPK 18, 43, 44 straipsniuose, nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-571/2005, 2K-49/2006), nes, nesugebėjęs gauti trūkstamų buhalterinės apskaitos dokumentų, padarė išvadą, kad V. K. V. vengia teikti įrodymus, neįrodo savo nekaltumo, todėl yra kaltas dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo.
Pasak gynėjo, visos anksčiau paminėtos aplinkybės leidžia teigti, kad byla prieš V. K. V. turėjo būti nutraukta pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Be to, įvertinus veikos padarymo laiką, BK 223 straipsnio 1 dalies sankciją, 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, byla turėjo būti nutraukta pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į nuteistojo V. K. V. ir jo gynėjo K. Čilinsko kasacinius skundus prokurorė A. Japertienė siūlo nuteistojo ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti. Prokurorė pažymi, kad bylos dokumentams prieštarauja nuteistojo ir jo gynėjo argumentai, kad negalima pripažinti įrodymu specialisto išvados, kad nei ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja, nei teismai nesiekė atlikti poėmio ir taip gauti buhalterinės apskaitos dokumentų originalus. Iš bylos dokumentų matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo institucija, tiek teismai ne kartą reikalavo pateikti visus turimus buhalterinius dokumentus, tačiau nuteistasis dokumentų nepateikė per visą teisminio bylos nagrinėjimo laiką, negalėjo paaiškinti, kodėl neatvyko dėl dokumentų nepateikimo pasiaiškinti į ikiteisminio tyrimo įstaigą. Nors kasatoriai tvirtina, kad apskaitos dokumentai yra išsaugoti, tačiau ir po ilgo susirašinėjimo byloje šių dokumentų nėra. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai atsisakė priimti ir vertinti nuteistojo pateiktas buhalterinės apskaitos dokumentų kopijas, nes nebuvo pateikti šių dokumentų originalai. Prokurorės nuomone, deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti kasatorių skundų motyvai, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, kad nuteistajam nebuvo užtikrinta teisė į nešališką teismą. Pažymėtina, kad kasatoriai viso proceso metu turėjo teisę motyvuotai, esant įstatyme numatytiems pagrindams, nušalinti tiek tyrėją, tiek teisėją ar teismą ir ši jų teisė nebuvo kaip nors suvaržyta. Prokurorė nurodo, kad baudžiamosios atsakomybės senaties terminas siejamas ne su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, bet skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo dienos. V. K. V. padarytas nesunkus nusikaltimas yra tęstinis, baigtas 2003 m. rugpjūčio 1 d., todėl nuo šios datos iki 2007 m. liepos 17 d., kai buvo priimtas pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, nebuvo suėjęs BK 95 straipsnio 1 dalį 1 punkte b papunktyje numatytas penkerių metų senaties terminas. Iš to darytina išvada, kad byloje nėra pagrindo nutraukti baudžiamąją bylą dėl senaties.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. K. V. ir jo gynėjo K. Čilinsko kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BK 95 straipsnio taikymo
BK 95 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu yra praėjęs 1 dalies 1 punkte nustatytas laikas ir per šį laiką asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos nusikalstamos veikos. Be to, to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Už BK 223 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, kaip matyti iš BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio, yra nustatytas penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties išplaukia, kad V. K. V. buvo nuteistas už tai, kad pažeisdamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančius įstatymus neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų už laikotarpį nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d. iki 2003 m. rugpjūčio 1 d. ir dėl to nebuvo įmanoma nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, todėl jo nusikalstama veika yra laikoma baigta 2003 m. rugpjūčio 1 d. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį V. K. V. priėmė 2007 m. liepos 17 d., t.y. likus daugiau nei vieneriems metams iki įstatyme numatyto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino pabaigos. Įvertinus tai, nuteistojo gynėjo kasacinio skundo motyvas, kad jo ginamajam byla turėjo būti nutraukta dėl to, kad suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, vertintinas kaip prieštaraujantis bylos aplinkybėms.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
Nuteistasis ir jo gynėjas paduotuose kasaciniuose skunduose pagrįstai teigia, kad pagal teismų praktiką įrodinėjimas baudžiamajame procese gali būti vykdomas ne tik įvertinus dokumentų originalus, bet ir nustatyta tvarka patvirtintas dokumentų kopijas. Vis dėlto reikia pažymėti, kad buhalterinės apskaitos dokumentai reikalingi ne tiek tam, kad iškilus būtinybei būtų panaudoti kaip įrodymas teisme, tačiau daugeliu atvejų tam, kad teisės subjektai, veikiantys finansų srityje, galėtų vykdyti veiklą ir priimti sprendimus. Priešingai nei teismas, kiti teisės subjektai turi ribotas galimybes patikrinti, ar buhalterinės apskaitos dokumentų kopijose nurodomi teisinę reikšmę turintys faktai yra tikri ir tiksliai atspindi svarbias sprendimui priimti aplinkybes, nes neturi teismui suteiktų galių apklausti asmenis, atlikti specialių žinių reikalaujančius tyrimus ir pan., todėl vykdydami veiklą jie yra priversti savo sprendimus grįsti iš esmės tik remdamiesi buhalterinės apskaitos dokumentais, visų pirma šių dokumentų originalais. Išnykus galimybei grįsti sprendimus buhalterinės apskaitos dokumentų originalais, žymiai nukenčia finansinės sistemos stabilumas ir funkcionalumas, nes teisės subjektai vykdydami veiklą nebetenka galimybės grįsti savo sprendimus patikima informacija, padidėja klaidingo sprendimo tikimybė. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad baudžiamajai atsakomybei yra reikšmingas ne pats faktas, kad negalima nustatyti teisės subjekto veiklos rezultatų, o tai, kad negalima šio tikslo pasiekti pagal buhalterinės apskaitos dokumentų originalus, kuriuos surašyti buvo vedusio buhalterinę apskaitą teisės subjekto pareiga. Aptartos aplinkybės leidžia teigti, kad specialistė pagrįstai išvadas apie UAB „K“ veiklos rezultatus pateikė tik pagal turimus buhalterinės apskaitos dokumentų originalus, neįvertindama šių dokumentų kopijų. Savo ruožtu teismai pagrįstai pateikiamas buhalterinės apskaitos dokumentų kopijas vertino tik kaip faktą, rodantį, kad yra išsaugoti, jei ne visi, tai bent kai kurie trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentų originalai, ir ėmėsi baudžiamojo proceso įstatyme numatytų veiksmų, kad šie dokumentai būtų surasti, ištirti ir įvertinti prieš tai, kai bus priimtas sprendimas byloje. Pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad bylą nagrinėję teismai, įvertindami 2008 m. gegužės 12 d. specialisto išvadą Nr. 5-2/57, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.
Dėl BPK 44 straipsnio 6 dalies taikymo
Nuteistasis ir jo gynėjas kasaciniuose skunduose teigia, kad bylos nagrinėjimo teisme metu buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, tačiau kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, negali sutikti su šiuo teiginiu. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad buhalterinės apskaitos dokumentai, kurių trūksta tam, kad būtų galima pripažinti, jog buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas nesukėlė BK 223 straipsnyje nurodytų pasekmių, nėra pateikti, nepaisant to, kad ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas dėjo daug pastangų siekdami, kad šiuos dokumentus pateiktų už bendrovės buhalterinę apskaitą atsakingas asmuo V. K. V. Iš bylos medžiagos matyti, kad atlikti dokumentų poėmį byloje nėra galimybės, nes nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme V. K. V. nesuteikė tikslių duomenų apie tai, kokioje vietoje laikomi bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai, nuolat pabrėždavo, kad juos vėliau pateiks pats arba kad šiuo metu buhalterinės apkaitos dokumentų neturi, jie yra kitų asmenų žinioje, kad šie asmenys gali juos pateikti, bet trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu taip ir nebuvo pateikti. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo V. K. V. teiginiai apie tai, kad visi ar dauguma buhalterinės apskaitos dokumentų yra išsaugoti ir jis juos perduotų, jei tai būtų daroma atliekant poėmį ir apie tai būtų surašomas poėmio protokolas, kuriame būtų individualiai apibūdinti paimami dokumentai, yra vertintini kaip deklaratyvūs. Pirmiau paminėtų aplinkybių visuma, o ne tik faktas, kad nepateikti visi buhalterinės apskaitos dokumentai, kolegijos nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams suteikė pakankamą pagrindą išvadai, kad UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentai yra neišsaugoti.
Kolegija sutinka su kitu nuteistojo argumentu, kad ikiteisminis tyrimas jo baudžiamojoje byloje buvo pradėtas ir tęsiamas pažeidžiant BPK 167 straipsnio reikalavimus, nes dėl BK 184 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos ikiteisminis tyrimas galėjo būti atliekamas tik esant nukentėjusiojo skundui, o tokių skundų negauta. Kartu kolegija pažymi, kad padarytas pažeidimas negali būti vertinamas kaip esminis, nes nesuvaržė įstatymo garantuotų kaltinamojo teisių ir nesutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą byloje. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas gavus V. M. ir D. D. V. pareiškimus. Iš pareiškimų matyti, kad UAB „K“ administracija, tikėtina, pasisavino bendrovės turtą, užvaldė jį sukčiavimo būdu, todėl jie, kaip bendrovės kreditoriai, patyrė didelės žalos. Prie pareiškimų, kaip priedai buvo pateiktos dokumentų kopijos, patvirtinančios pareiškėjų teiginius. Pateikti duomenys teikė pagrindą manyti, kad padaryta nusikalstama veika, kad nukentėję asmenys pateikė dėl jos skundus. Ikiteisminio tyrimo pradžioje, kai tik gaunamas nukentėjusio asmens skundas, dėl nepakankamo duomenų kiekio ne visada yra įmanoma priimti patikimą sprendimą dėl pareiškėjų teisinės padėties, kitų bylos aplinkybių ir to sąlygotos tolimesnės proceso eigos, todėl dažnai yra būtina atlikti tam tikrus tyrimo veiksmus. Iš bylos medžiagos matyti, kad tikrinant V. M. ir D. D. V. pareiškimų teiginius paaiškėjo, jog neišsaugoti UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentai. Išaiškėjus šiam faktui, ikiteisminio tyrimo institucijos priėmė sprendimą pradėti naują ikiteisminį tyrimą (T. 1, b. l 12). Tokiam ikiteisminiam tyrimui atlikti nukentėjusiųjų skundai nebuvo reikalingi, todėl toliau ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliekamas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnyje. Pažymėtina, kad būtent pareiškus įtarimą V. K. V. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnyje, dėl buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo ir buvo pabaigtas ikiteisminis tyrimas, pagal šį kaltinimą byla buvo išnagrinėta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Taigi, įvertinus aplinkybes, kad pareiškimus pateikusių asmenų teisinė padėtis pareiškimų pateikimo metu nebuvo aiški, taip pat tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo buvo pradėtas pačioms teisėsaugoms institucijoms nustačius šį faktą ir savarankiškai priėmus sprendimą dėl šio fakto atlikti ikiteisminį tyrimą, kad ikiteisminiam tyrimui pagal BK 223 straipsnį atlikti nereikalingas nukentėjusio asmens skundas, nėra pagrindo, kad būtų galima pripažinti, jog ikiteisminio tyrimo institucijos ir teismai nenutraukdami baudžiamojo proceso iš esmės pažeidė BPK 167 straipsnį bei nekaltumo prezumpcijos principą, įtvirtintą BPK 44 straipsnio 6 dalyje.
Dėl BPK 44 straipsnio 5 dalies taikymo
Nuteistasis ir jo gynėjas tvirtina, kad nagrinėjant bylą teisme V. K. V. nebuvo užtikrinta teisė į nešališką teismą. Kolegija pažymi, kad tiek nuteistajam, tiek jo gynėjui nekilo abejonių dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o savo abejones jie sieja su apeliacinės instancijos teismo veikla. Iš kasacinių skundų matyti, kad nuteistajam ir jo gynėjui abejonę dėl teismo nešališkumo kelia faktas, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas ir bylą apeliacine tvarka nagrinėjusios teisėjų kolegijos pirmininkas yra pažįstami kaip buvę bendradarbiai ir dėl to apeliacinės instancijos teisėjų kolegija siekia išsaugoti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį V. K. V., o tai patvirtina keletas bylos aplinkybių. Kolegija pabrėžia, kad vien pats faktas, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkas yra buvę bendradarbiai, nesuteikia pagrindo išvadai, kad nuteistajam nebuvo užtikrinta teisė į nešališką teismą, nebent šią prielaidą patvirtintų kitos bylos aplinkybės. V. K. V. gynėjas nurodo, kad apie tai liudija aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nutartyje nepasisakyta dėl jo prašymo nutraukti V. K. V. baudžiamąją bylą, iškreiptas pats prašymo turinys. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistojo gynėjas pateikė ne prašymą nutraukti bylą V. K. V., bet baigiamąją kalbą, kurios pabaigoje buvo suformuluotas toks prašymas (T. 9 b. l. 115-122). Iš BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio ir kitų BPK VI dalies normų matyti, kad bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka apimtį su įstatyme numatytomis išimtimis, kurios šiuo atveju netaikomos, nulemia paduotuose apeliaciniuose skunduose, bet ne baigiamosiose kalbose suformuluoti prašymai ir jų motyvai. Iš nuteistojo V. K. V. gynėjo apeliacinio skundo matyti, kad jis paduotu skundu prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį (T. 8 b. l. 14). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis apeliaciniame skunde suformuluotais prašymais, pažeidė Konstituciją, Baudžiamojo proceso kodeksą ir tai atspindėjo teismo pastangas išsaugoti pirmosios instancijos teismo V. K. V. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį. Kolegijos nuomone, aptartų pastangų nepatvirtina ir aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė 2008 m. sausio 29 d. nutartį, kuria įpareigojo ikiteisminio tyrimo teisėją išreikalauti UAB „K“ buhalterinės dokumentus ir pateikti juos FNTT įvertinti, ar iš tų dokumentų matyti, kad V. K. V. padarė nusikalstamą veiką. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažino V. K. V. kaltu už tai, kad šis neišsaugojo bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų ir dėl to atsirado BK 223 straipsnyje aprašytos pasekmės. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. K. V. tvirtino, kad visus bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus išsaugojo ir kaip priedą jo gynėjas pateikė kai kurių trūkstamų apskaitos dokumentų patvirtintas kopijas. Esant tokioms aplinkybėmis, priimdamas nutartį įpareigoti ikiteisminio tyrimo teisėją išreikalauti buhalterinės apskaitos dokumentus ir įvertinti, ar jie turi įtakos specialisto išvadai, apeliacinės instancijos teismas ne pradėjo savarankišką ikiteisminį tyrimą, kuriuo būtų siekiama surinkti V. K. V. kaltę patvirtinančius įrodymus, o kaip tik siekė patikrinti nuteistojo apeliacinio skundo motyvus, kad jis išsaugojo visus bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, nors pirmosios instancijos teismas šį jo argumentą atmetė. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui įvykdžius apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įpareigojimą kaip tik ir buvo gauti kai kurie anksčiau nepateikti buhalterinės apskaitos dokumentų originalai ir tuo pagrindu buvo susiaurinta V. K. V. pareikšto kaltinimo apimtis. Iš aptartų aplinkybių matyti, kad priimdamas 2008 m. sausio 29 d. nutartį apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, BPK 218, 305, 329 straipsniuose išdėstytų taisyklių nepažeidė ir jokių pastangų apsaugoti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį nedėjo. V. K. V. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo pastangas išsaugoti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį rodo tai, kad bylai nagrinėti buvo sudarytos trys teisėjų kolegijos, o jo bylą išnagrinėjo tik trečioji, kurios pirmininkas buvo teisėjas, buvęs pirmosios instancijos teismo teisėjo bendradarbis. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas priėmė du potvarkius, kuriais buvo sudarytos dvi skirtingos bylą turėjusios nagrinėti teisėjų kolegijos. Pirmame potvarkyje, priimtame 2007 m. rugsėjo 6 d. (T. 8, b. l. 151), yra neaptartų taisymų, iš kurių matyti, kad paskirta teisėja R. M. buvo pakeista teisėju A. S. Kolegijos nuomone, toks apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos sudėties pakeitimas nesuteikia pagrindo manyti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes ir sudaryta naujos sudėties teisėjų kolegija paskirtos bylos dėl objektyvių priežasčių neišnagrinėjo (pagal nuteistojo prašymą atnaujinus terminą apeliaciniam skundui paduoti ir padavus naują skundą, teko bylą grąžinti į pirmosios instancijos teismą įvykdyti BPK 319, 321 straipsnių reikalavimus, kuriais siekiama užtikrinti kitų proceso dalyvių teises). Pirmosios instancijos teismui įvykdžius įstatymo reikalavimus, buvo paskirta nauja bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme data, todėl dėl organizacinių priežasčių apeliacinės instancijos teismo skyriaus pirmininkas antru potvarkiu, kuriame nėra jokių taisymų (T. 8 b. l. 171), sudarė naujos sudėties teisėjų kolegiją, kuri ir išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka. Pažymėtina, kad antros sudėties teisėjų kolegijos sudarymas nėra neįprastas ir gana dažnai taikomas teisinėse situacijose, kai, paskyrus bylą vienos sudėties apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai, tenka bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui BPK 319, 321 straipsnių reikalavimams įvykdyti, o įvykdžius šiuos reikalavimus, išsiunčiama apeliacinės instancijos teismui, todėl, kolegijos nuomone, tai nesudaro pakankamo pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo nešališkumu. Be to, paminėtina ir aplinkybė, kad bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėja trijų teisėjų kolegija. V. K. V. pasinaudojo įstatyme numatyta teise pareikšti nušalinimą teisėjui, dėl kurio nešališkumo jam kilo abejonių, tačiau jis jokių abejonių nenurodė dėl kitų dviejų teisėjų kolegijos narių. Nutartyje pirmiau nurodyta, kodėl teismai pagrįstai rėmėsi specialisto išvada, kodėl neatlikdami poėmio nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, todėl šios aplinkybės nesuteikia pagrindo manyti, kad bylą nagrinėjusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija buvo šališka. Kolegija iš dalies sutinka su nuteistojo V. K. V. pastebėjimais, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikėtina, iškreipė jo pateikto pranešimo apie įtarimą formą, įvardydama jį kopija, tačiau pažymi, kad šio dokumento atsiradimo aplinkybės ir teisinė galia yra nepakankamai aiškios, todėl šis apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos sprendimas ginčytinoje situacijoje nesuteikia pakankamo pagrindo manyti, kad teisėjų kolegija buvo šališka.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistasis ir jo gynėjas nepagrįstai tvirtina, jog nagrinėjant bylą nebuvo užtikrinta V. K. V. teisė į nešališką teismą.
Dėl BPK 223 straipsnio taikymo
BPK 223 straipsnyje yra nustatyta, kad kiekvieną baudžiamąją bylą turi išnagrinėti tos pačios sudėties teismas. Aptariama taisykle siekiama, kad teisėjas ar bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos nariai susipažintų su visa bylos medžiaga iki tada, kai pasitarimų kambaryje priims sprendimą dėl bylos esmės. Kitą vertus, ši taisyklė reiškia, kad negalimos situacijos, kai sprendimą dėl bylos esmės priimantis teisėjas ar teisėjų kolegijos narys yra susipažinęs tik su bylos medžiagos dalimi. Iš bylos medžiagos matyti, kad paskyrus nagrinėti bylą apeliacine tvarka su jos medžiaga susipažino visi apeliacinės instancijos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko paskirtos teisėjų kolegijos nariai ir nė vienas jų nepasikeitė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu, todėl nuteistojo kasacinio skundo motyvas dėl BPK 223 straipsnio pažeidimo yra nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo V. K. V. ir jo gynėjo K. Čilinsko kasacinius skundus atmesti.