Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. V., D. E. ir V. Š. kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

V. V. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) dėl R. J. nužudymo laisvės atėmimu dvylikai metų. Tuo pačiu nuosprendžiu baudžiamoji byla pagal 2000 m. BK 25 straipsnio 2 dalį ir 253 straipsnio 2 dalį nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui;

D. E. pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 7, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) dėl R. J. nužudymo laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 1996 m. kovo 13 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Tuo pačiu nuosprendžiu baudžiamoji byla pagal 2000 m. BK 238 straipsnį ir 25 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 2 dalį nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui;

V. Š. pagal 2000 m. BK 25 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą dėl J. nužudymo laisvės atėmimu aštuoniolikai metų; pagal 2000 m. BK 25 straipsnio 3 dalį, 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoniolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Šiaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. vasario 4 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, atliekant bausmę pataisos namuose.

Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nuosprendis, kuriuo Šiaulių apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalis dėl D. E. pripažinimo kaltu pagal 2000 m. BK 238 straipsnį ir baudžiamosios bylos nutraukimo, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis: D. E. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą 2000 m. BK 238 straipsnio 1 dalyje, ir baudžiamoji byla jam nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

V. V. nusikalstama veika iš 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 7, 9 punktų perkvalifikuota į 1961 m. BK 105 straipsnio 4, 8 punktus (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo redakcija) ir paskirta jam bausmė laisvės atėmimas dvylikai metų.

D. E. nusikalstama veika iš 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 7, 9 punktų (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) perkvalifikuota į 2000 m. BK 24 straipsnio 6 dalį, 129 straipsnio 7, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir paskirta bausmė laisvės atėmimas aštuoneriems metams.

V. Š. nusikalstama veika iš 2000 m. BK 25 straipsnio 3 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 5 punkto perkvalifikuota į 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir paskirta bausmė laisvės atėmimas aštuoniolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu subendrinta su skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir Šiaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. nuosprendžiu bei Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. sausio 4 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, pirmuosius penkerius bausmės metus paskiriant atlikti kalėjime, o likusius – pataisos namuose. Panaikinta nuosprendžio dalis dėl V. Š. nuteisimo pagal 2000 m. BK 253 straipsnio 1 dalį už neteisėtą dviejų šaunamųjų ginklų ir jiems skirtų šaudmenų - 7,62 kalibro ,,TT“ markės pistoleto su ne mažiau 16 šovinių ir nenustatyto 9 mm kalibro revolverio su ne mažiau 10 šovinių – įgijimą bei laikymą.

Panaikinta nuosprendžio dalis dėl nuteistajam V. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų papildomo kvalifikavimo pagal 2000 m. BK 25 straipsnio 3 dalį, nuteistiesiems D. E. ir V. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų papildomo kvalifikavimo pagal 2000 m. BK 25 straipsnio 2 dalį.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžiu taip pat nuteisti A. B. ir S. Ž., o A. V. baudžiamoji byla pagal 2000 m. BK 238 straipsnį nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalis dėl A. V. panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, o nuosprendžio dalis dėl nuteistųjų A. B. ir S. Ž. pakeista. Dėl šios nuosprendžių dalies kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų gynėjų, palaikiusių kasacinius skundus, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. ir D. E. nuteisti už tai, kad, veikdami grupe su nuteistuoju A. B. ir B. J., kuriam 1998 m. balandžio 4 d. mirus ikiteisminis tyrimas nutrauktas, 1993 m. kovo – balandžio mėn. 3 d. laikotarpiu Telšiuose dėl savanaudiškų paskatų, B. J. pažadėjus 15 000 JAV dolerių atlyginimą už R. J. nužudymą, A. B. su D. E. dalį iš anksto neaptartos atlyginimo sumos už nužudymo vykdymą pažadėjo V. V., suplanavo su bendrininkais nusikaltimo darymo vietą, laiką ir būdą, perdavė V. V. gautą iš B. J. nusikaltimui padaryti skirtą 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ sistemos automatą su jam skirtais 60 vnt. šovinių ir įsipareigojo po nužudymo išvežti nusikaltimo vykdytoją V. V. iš įvykio vietos, 1993 m. balandžio 3 d., apie 22.00 val., pastate, esančiame Telšiuose, Respublikos g. 51, tuo metu buvusiame restorane „Germantas“ šio restorano darbo ir klientų jame lankymosi metu V. V. iššovė ne mažiau kaip septynis kartus 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ sistemos automatu iš pastato balkono pro langą į restorano salėje prie vieno iš staliukų sėdėjusį R. J., dviejose vietose peršovė nukentėjusiajam dešinę šlaunį bei padarė kiaurinius šlaunikaulio, šlauninės arterijos bei venos pažeidimus, taip sukeldamas sunkaus laipsnio šoką, nuo to 1993 m. balandžio 5 d. 7.15 val. nukentėjusysis Telšių centrinėje ligoninėje mirė, t. y. V. V. tyčia nužudė, o D. E. ir A. B. padėjo nužudyti R. J. dėl savanaudiškų paskatų, pavojingu daugelio tuo metu įvykio vietoje buvusių žmonių gyvybei būdu.

V. Š. nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe su nuteistaisiais A. B. ir S. Ž., V. Š. organizavus, t. y. parengus, nusikalstamą veiką ir jai vadovavus, Telšiuose, Masčio ežero apylinkėse, A. B. pažadėjus ne mažiau kaip 15 000 JAV dolerių dydžio atlyginimą už A. J. ir B. J. nužudymą, skvere, esančiame Telšiuose, šalia Kalno g., davus nurodymą dėl nusikaltimo darymo laiko, Telšių rajone, Eidžiotų kaime, Survilų girininkijos 6 kvartalo teritorijoje, perdavus nužudymo įrankius – ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos markės ir modelio revolverį su ne mažiau kaip 10 vnt. šovinių bei „TT“ markės pistoletą su ne mažiau kaip 16 vnt. šovinių, bute, esančiame Telšiuose (duomenys neskelbtini) per V. R. avansu sumokėjus A. B. 10 000 Lt, šiam 1998 m. kovą kelyje Kelmė – Telšiai susitarus su S. Ž. už dalį V. Š. pažadėto atlyginimo kartu nužudyti A. J. ir B. J., 1998 m. balandžio 4 d., apie 15 val., Telšių rajone, Eidžiotų kaime, Survilų girininkijos 6 kvartalo teritorijoje, automobilyje „Audi-80“ (duomenys neskelbtini), A. B. iššovė iš „TT“ markės pistoleto ne mažiau kaip tris kartus A. J. į dešinę pakaušio sritį, dešinį skruostą, dešinę kaklo pusę, padarydamas nukentėjusiajam mirtinus kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, galvos smegenų sumušimą ir kraujo išsiliejimą po jų dangalais, o S. Ž. iššovė iš revolverio ne mažiau kaip vieną kartą B. J. į kairį smilkinį, padarydamas nukentėjusiajam mirtinus kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, galvos smegenų dangalų pažeidimus, galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu po dangalais ir nutekėjimu į šoninius galvos smegenų skilvelius, taip dėl savanaudiškų paskatų nužudė du žmones.

D. E. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą 2000 m. BK 238 straipsnio 1 dalyje, ir baudžiamoji byla jam nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, dėl to, kad 1998 m. kovo mėnesio pradžioje iš A. B. sužinojęs apie V. Š. organizuojamą B. J. nužudymą, kurio vienas iš vykdytojų turėjo būti A. B., bei 1998 m. balandžio 5 d. Klaipėdoje iš A. B. sužinojęs, kad nužudyti B. J. ir A. J., iki 1998 m. gegužės 7 d. be svarbių priežasčių nepranešė teisėsaugos institucijoms apie ruošiamą ir padarytą labai sunkų nusikaltimą – B. J. ir A. J. nužudymą.

Pažymėtina, kad V. V. kasacinis skundas atkartoja jo apeliacinį skundą.

D. E. pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nemotyvavo savo išvadų, kodėl atsisako taikyti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminą dėl R. J. nužudymo, jas pagrindė nelogiškais, negalinčiais tų išvadų patvirtinti motyvais, nesilaikydamas BPK 303–307 straipsnių reikalavimų.

Kasaciniame skunde teigiama, kad dėl nepranešimo apie rengiamą ir padarytą nusikaltimą kaltinimas D. E. nebuvo pateiktas. Kada, per kokį konkrečiai laiko tarpą ir kokiu būdu, kokiai konkrečiai teisėsaugos institucijai jis turėjo pranešti apie ruošiamą ir padarytą nusikaltimą – B. J. nužudymą – jam teisminio nagrinėjimo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme metu nebuvo žinoma. Pasak kasatoriaus, jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimą dėl šių aplinkybių. Kasatorius pažymi, kad jei jam būtų pareikštas kaltinimas dėl nepranešimo apie tyčinį nužudymą, tai jis būtų pateikęs argumentus, kad dėl jam nustatytos sunkios galvos smegenų trauminės ligos jis negalėjo objektyviai vertinti ir visiškai suvokti A. B. išsakytų teiginių apie galimą B. J. nužudymą kaip tikrovės. Šiam suvokimui svarbus kontekstas, kad A. B. palaikė santykius su asmenimis, kurių santykiai buvo priešiški, todėl nebuvo aišku, kokiais tikslais ir kieno interesais konkrečiu momentu A. B. veikė. Priešingai, nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, nė vienoje iš teismų instancijų nepateikus kaltinimo dėl nepranešimo apie nusikaltimą ir teismo nuosprendyje nekonstatavus šių aplinkybių konkrečiai nustatytomis, D. E. nebuvo žinomos aplinkybės, kurias jis turėtų paneigti. Pažymėtina, kad iš apeliacinio skundo matyti, jog su teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl nepranešimo apie nusikaltimą, D. E. nesutiko ir tai vertino kaip esminį BPK reikalavimų pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatorius prieš mėnesį sužinojo apie rengiamą ne tik B. J., bet ir jo brolio A. J. nužudymą. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Šią teisės normą abiejų instancijų teismai pažeidė. Nurodytas Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas yra esminis, nes buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas vykdyti įstatymą ir svarstyti galimybę taikyti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatį, apsiribojo formaliu konstatavimu dėl nusikaltimo sunkumo, taip teismas pažeidė D. E. teisę į teisingą ir nešališką teismą. Dėl tokių išankstinių teismo nuostatų, kad 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 4 dalies taikymas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą prieštarauja teisingumo principui, laikytina, kad nuteistojo D. E. apeliacinį skundą išnagrinėjo šališkas teismas.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. Š. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 28 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai naikintini, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Kasatoriaus teigimu, byloje nei patvirtinti, nei paneigti pagrindinių liudytojų, tiesiogiai dalyvavusių A. ir B. J. nužudyme, taip pat ir jo paties parodymai.

Kasaciniame skunde pažymima, kad, nagrinėjant bylą, buvo padaryti BPK 324 straipsnio 7 dalies, 20 straipsnio 3 ir 4 dalių pažeidimai. V. Š. manymu, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį, padarė klaidų ir baudžiamojo įstatymo pažeidimų.

V. Š. akcentuoja, kad jis nebuvo nužudymo vietoje ir neturėjo jokios naudos iš to, todėl jis neteisingai nuteistas už dviejų žmonių nužudymą iš savanaudiškų paskatų. Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 20 punkte nurodyta, kad „Negali būti pripažįstami padarytais dėl savanaudiškų paskatų tyčiniai nužudymai dėl motyvų, kurių formavimąsi nulėmė turtiniai interesai (...), bet dėl šios veikos kaltininkas negauna turtinės naudos“.

Nuteistasis V. Š. atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas panaikino jam inkriminuotą veiką pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, tačiau pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę subendrino su kitomis bausmėmis.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo

BPK 255 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindinė nuostata, apibrėžianti bylos nagrinėjimo teisme ribas, - byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši imperatyvi nuostata teismų praktikoje suprantama kaip draudimas teismui išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl tų asmenų, kurie nėra kaltinamieji, ar pripažinti juos kaltais dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui.

Bylos nagrinėjimo teisme metu gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje, 256 straipsnio 1-3 dalyse nustatytų sąlygų ir tvarkos. Šios nuostatos netaikomos, kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės (BPK 256 straipsnio 4 dalis).

D. E. pagal 2000 m. BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad 1998 m. balandžio 4 d. kelyje Kretinga–Plungė žodžiu perduodamas A. V. pažadą A. B. už B. J. nužudymą sumokėti 10 000 JAV dolerių dydžio atlyginimą, taip sustiprindamas jau esantį A. B. pasiryžimą dėl savanaudiškų paskatų nužudyti A. J. ir B. J., dėl savanaudiškų paskatų kurstė, t. y. palenkė A. B. dėl savanaudiškų paskatų nužudyti B. J. Dėl to, taip pat ir dėl V. Š. atlikto A. J. ir B. J. nužudymo organizavimo, 1998 m. balandžio 4 d., apie 15 val., Telšių rajone, Eidžiotų kaime, Survilų girininkijos 6 kvartalo teritorijoje, automobilyje „Audi-80“ (valst. Nr. BTL 362), A. B., iššaudamas iš „TT“ markės pistoleto ne mažiau kaip tris kartus A. J. į dešinę pakaušio sritį, dešinį skruostą, dešinę kaklo pusę, padarė nukentėjusiajam mirtinus kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, galvos smegenų sumušimą ir kraujo išsiliejimą po jų dangalais, o S. Ž., iššaudamas iš revolverio ne mažiau kaip vieną kartą B. J. į kairį smilkinį, padarė nukentėjusiajam mirtinus kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, galvos smegenų dangalų pažeidimus, galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu po dangalais ir nutekėjimu į šoninius galvos smegenų skilvelius ir taip nužudė A. J. ir B. J.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatavo, jog byloje nesurinkta nenuginčijamų įrodymų, kad D. E. kurstė A. B. nužudyti B. J., todėl pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą turėtų būti išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Teismas nustatė, kad D. E. veikoje yra kito nusikaltimo, numatyto BK 238 straipsnyje, sudėtis, dėl kurio suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Šios įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių teismas neišdėstė, nuosprendžio aprašomojoje dalyje perrašydamas kaltinimą pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, o rezoliucinėje dalyje nuspręsdamas bylą D. E. pagal BK 238 straipsnį nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Apeliaciniame skunde nuteistasis D. E. teigė, kad buvo padarytas esminis BPK pažeidimas, pirmosios instancijos teismui pakeitus kaltinimą į lengvesnį bei nustačius kitas faktines aplinkybes, nei buvo pareikštas pradinis kaltinimas. Pacitavęs BPK 255 straipsnio 2 dalį, apeliantas tvirtino šią normą buvus pažeistą, nes kaltinimas dėl nepranešimo apie nusikaltimą jam nebuvo pateiktas. Pasak nuteistojo, faktinės šios veikos aplinkybės jam nežinomos, dėl to jam nebuvo suteikta galimybė duoti paaiškinimų, taip pažeidžiant jo teisę į gynybą ir neišsamiai bei nevisapusiškai ištiriant bylos aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad D. E. pareikšto kaltinimo dėl bendrininkavimo nužudant B. J. ir A. J. ir nepranešimo apie rengiamą ar padarytą minėtų asmenų nužudymą faktinės aplinkybės iš esmės nesiskiria. Nesiremdamas jokiais teismų praktikos pavyzdžiais, teismas teigia, esą teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tais atvejais, kai kaltinimą teisme reikia pakeisti lengvesniu dėl to, kad kaltinamasis pasikėsino į mažiau svarbias vertybes, nusikaltimą padarė ne tyčia, o dėl neatsargumo, kitu motyvu ar tikslu, jeigu tų aplinkybių neginčija pats kaltinamasis, nelaikoma, kad pakeistas kaltinimas savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės skiriasi nuo pradinio kaltinimo. Argumentuodamas nuteistojo D. E. parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, teismas konstatavo, kad apie rengiamą B. J. ir A. J. nužudymą jis sužinojo maždaug prieš mėnesį iki nužudymo, o apie padarytą nužudymą – kitą dieną. Iš šių aplinkybių teismas sprendė, kad D. E. pripažino visas nepranešimo apie rengiamą ir padarytą nužudymą faktines aplinkybes, o tai, pasak teismo, paneigia jo apeliaciniame skundo teiginius apie BPK 255 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimą ir neišsamų nusikalstamos veikos ištyrimą.

Su tokiais apeliacinės instancijos teismo argumentais negalima sutikti, nes kasacinės instancijos teismo suformuota teismų praktika, paremta Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, yra visiškai kitokia.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai (baudžiamosios bylos Nr. 2K-7-198/2008, 2K-7-13/2007, 2K-331/2009, 2K-233/2008, 2K-660/2007, 2K-383/2004 ir kt.).

Nekyla abejonių, kad kaltinime nurodyta veika nuteistajam D. E. perkvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, tačiau, priešingai negu teigia apeliacinės instancijos teismas, faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės pasikeitė iš esmės. Apie tai galima spręsti vien tik pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 238 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų objektyviuosius požymius. Be to, faktinės aplinkybės skiriasi pagal bendrininkų rūšį (kurstytojas ir vykdytojas), nusikalstamų veikų padarymo vietą, laiką ir būdą (veikimas ir neveikimas). Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamojo teisė į gynybą nuo pakeisto veikos kvalifikavimo turi būti užtikrinama ne tik tais atvejais, kai pritaikomas baudžiamasis įstatymas, numatantis sunkesnę nusikalstamą veiką. Jei kaltinimas keičiamas ne vien tik siaurinant jo apimtį ir veika kvalifikuojama pritaikant naują teisinį požymį, būtiną šią veiką pripažinti nusikalstama, kaltinamajam turi būti iš anksto pranešama apie tokio pakeitimo galimybę ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos dėl to išdėstyti argumentus bei pateikti įrodymus (Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje apžvalgos 5.3 punktas, Teismų praktika Nr. 31).

Išdėstytų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismo argumentai, esą nuteistasis D. E. pripažino visas nepranešimo apie rengiamą ir padarytą nužudymą faktines aplinkybes, nepaneigia būtinybės vykdyti BPK 255 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir nepažeisti BPK 256 straipsnio 4 dalies nuostatų. Tais atvejais, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą ar kitą teisinį požymį, būtiną kaltininko veiką pripažinti nusikalstama, lemiamos reikšmės neturi tai, kad kaltinamasis apie keistinas faktines aplinkybes žinojo ar net pats jas nurodė (baudžiamoji byla Nr. 2K-7-228/2008).

Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas pripažinti D. E. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą 2000 BK 238 straipsnio 1 dalyje, ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas), neatitinka įstatymo nuostatų.

Pagal BK 95 straipsnį, esant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo sąlygoms, apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas. BPK 303 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismo nuosprendis gali būti apkaltinamasis arba išteisinamasis. Pagal to paties straipsnio ketvirtąją dalį teismas nuosprendžiu nutraukia baudžiamąją bylą, esant atitinkamuose BK straipsniuose numatytiems pagrindams atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės. Taigi BPK nėra nustatyta atskiros nuosprendžio rūšies, kuriuo, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamasis procesas nutraukiamas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams. Be to, pagal BPK 235 straipsnį ir 253 straipsnio 4 dalį tokiu atveju baudžiamoji byla nutraukiama teismo nutartimi. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai dėl vienų nusikalstamų veikų kaltininkas gali būti pripažįstamas kaltu ir paskiriama bausmė, o dėl kitų yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, teismas nuosprendyje turi konstatuoti visų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes ir jų atitikimą baudžiamajame įstatyme numatytos atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, o tada priimti atitinkamą procesinį sprendimą, t. y. dėl vienų nuskalstamų veikų kaltininką pripažinti kaltu pagal atitinkamą BK specialiosios dalies straipsnį ir paskirti bausmę, o dėl kitų, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamąjį procesą nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (baudžiamoji byla Nr. 2K-216/2010). Priešingai negu nurodo apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bylos nutraukimo pagal BK 238 straipsnio 1 dalį ir priimdamas naują nuosprendį, pirmosios instancijos teismas pagal šį straipsnį D. E. kaltu nepripažino. Šia prasme pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas.

Minėti apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, nes jais buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo D. E. teisės ir jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl šio teismo nuosprendis panaikinamas, o byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Analogiški BPK pažeidimai padaryti ir A. V., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, jis nėra nuteistasis. Šis asmuo kasacinio skundo nepadavė ir pagal BPK 376 straipsnio 2 dalies nuostatas nuosprendžio jam teisėtumas į kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas neįeina.

Konstatavus esminį BPK pažeidimą ir dėl to bylą perdavus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kiti nuteistojo D. E. kasaciniame skunde keliami klausimai negali būti nagrinėjami, nes kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis).

Kaip nuteistasis D. E., taip ir nuteistasis V. V. kasaciniuose skunduose ginčija tos pačios nusikalstamos veikos, apeliacinės instancijos teismo kvalifikuotos kaip R. J. nužudymas pagal skirtingus kodeksus (V. V. pagal senojo BK 105 straipsnio 4 ir 8 punktus, D. E. pagal naujojo BK 24 straipsnio 6 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 9 punktus), kvalifikavimo ir BK bendrosios dalies normos dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo teisingumą. Ši priežastis neleidžia kolegijai pasisakyti ir dėl nuteistojo V. V. kasacinio skundo argumentų, todėl dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio šiam nuteistajam priimamas toks pat sprendimas, kaip ir nuteistajam D. E.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nuteistajam V. Š.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendis nuteistajam V. Š. pakeistas, panaikinant nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal 2000 m. BK 253 straipsnio 1 dalį už neteisėtą dviejų šaunamųjų ginklų ir jiems skirtų šaudmenų – 7,62 mm kalibro „TT“ markės pistoleto su ne mažiau kaip 16 šovinių ir nenustatyto 9 mm kalibro revolverio su ne mažiau kaip 10 šovinių – įgijimą bei laikymą.

Pagal BPK 331 straipsnio 4 dalį, jeigu pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeičiamas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti išvados dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės skyrimo. Visos nuosprendžio dalys turi būti suderintos ir sudaryti logišką visumą.

Apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, kad šis šaunamųjų ginklų ir šaudmenų įgijimas ir laikymas nėra pagrįstas BPK nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pasak teismo, esminės šaunamųjų ginklų bei šaudmenų įgijimo ir laikymo aplinkybės (kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kokio asmens įgyti, kur laikomi, kas patvirtina, kad jie visą laiką buvo V. Š. žinioje) byloje nenustatytos. Kaip argumentavo teismas, keičiant nuosprendį V. Š., pagal 2000 m. BK 253 straipsnio 1 dalį paskirta ir galutinė bausmė nekeičiama, nes netgi sumažinus disponavimo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis apimtį, jam paskirta bausmė atitinka BK 41 straipsnio ir 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio įžanginės bei aprašomosios dalių matyti, kad V. Š. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas vien tik už veiką, kurią apeliacinės instancijos teismas iš šio straipsnio pašalino. Taigi nesuprantama, kokią V. Š. veiką teismas turėjo omenyje, padarydamas išvadą dėl bausmės pagal šį straipsnį ir galutinės subendrintos bausmės. Po tokio apeliacinės instancijos teismo sprendimo tampa neaišku, už kokią nusikalstamą veiką pagal BK 253 straipsnio 1 dalį yra nuteistas kasatorius V. Š. Toks BPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimas yra esminis, nes suvaržė nuteistojo teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl šio teismo nuosprendis nuteistajam V. Š. panaikinamas, o byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kiti nuteistojo V. Š. kasacinio skundo argumentai pagal BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatas nenagrinėjami.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nuosprendį nuteistiesiems V. V., D. E. ir V. Š. ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.