- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-02-09
- Bylos Nr.
- e2-623-343/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01521-2022-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Palubinskaitė
- Ieškovas
- A. O. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos
3.2.6.5.
2023 m. vasario 9 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė, sekretoriaujant Ritai Pečiulienei,
dalyvaujant ieškovei A. O. M., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, atstovui R. V.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovės A. O. M. ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Šalių procesinių dokumentų esmė
1. Ieškovė A. O. M. ieškinyje prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 4 950 000 eurų turtinės žalos ir 250 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą.
2. Nurodo, kad žala atsirado dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Valdžios institucija teismas ir teisėjos, teismo vardu nagrinėjusios jos civilinę bylą, pažeidė įstatymus ir dėl to padarė neteisėtus veiksmus (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis). Neteisėtus veiksmus padarė Vilniaus apygardos teismas bei to teismo teisėja R. P., nagrinėjusi civilinę bylą Nr. e2-1726-803/2022 ir priėmusi 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą, bei Lietuvos Apeliacinis teismas ir to teismo teisėjos R. J., V. M. ir A. R., apeliacine tvarka pagal jos skundą išnagrinėjusios bylą Nr. e2A-812-302/2022 ir priėmusios 2022 m. lapkričio 10d. nutartį, kuria atmetė jos apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas neteisėtais veiksmais tyčia neteisingai nustatė, kad, atsisakydami pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jos mirusio tėvo M. M. 15 ha žemės (duomenys neskelbtini) užgrobimo, prokurorai ir Generalinė prokuratūra nepadarė neteisėtų veiksmų, dėl to neatsirado žala, ir ieškinį dėl žalos atlyginimo atmetė. Pateikė Lietuvos Respublikos Generalinei Prokurorei 2022 m. sausio 30 d. prašymą atlikti ikiteisminį tyrimą, kuris buvo persiųstas nagrinėti prokurorui T. S.. Prokuroras T. S. visai nenagrinėjo prašymo, suskaičiavo, kad nuo 2017 m. ji pateikė 21 pareiškimą, prašydama atlikti ikiteisminį tyrimą dėl tėvo žemės užgrobimo, nurodė, kad visi jos skundai nepagrįsti ir kartotiniai. Tačiau prokuroras nenurodė, kodėl Kauno apskrities viršininko administracijos pareigūnai neįvykdė nusikalstamų veiksmų, kai, neatstatę nuosavybės teisių į M. M. žemę, šią žemę kaip bevardę būk tai valstybei priklausančią žemę įtraukė į valstybinės žemės 215,76 ha plotą ir 2001 m. birželio 18 d. Valstybinės žemės panaudos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) perdavė neterminuotai naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai ( toliau – LVA). Panaudos sutartis tiesiogiai įrodo, kad M. M. žemė buvo užgrobta. Dėl to privalo būti atliktas ikiteisminis tyrimas. Teismas ir teisėjos, žinodami, kad, nevykdant 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ bei Vyriausybės 1995 m. spalio 24 d. nutarimo Nr. 1379, jos tėvo M. M. 15 ha žemė iki šiol negrąžinta, vis tiek tyčia melagingai tvirtina, kad į tėvo žemę pilna apimtimi atkurtos nuosavybės teisės jos broliui J. V. M. (brolis jau mirė, nesulaukęs teisingumo įgyvendinimo). Teisėjos žino, kad įstatymas nustato, jog nuosavybės teisės atstatomos tik grąžinant žemę natūra arba ekvivalentine natūra, žino, kad žemė iki šiol negrąžinta, tačiau vis tiek meluoja (melagingai tvirtina), kad jos broliui atkurtos nuosavybės teisės į tėvo žemę (Sprendimo 16 punktas). Teismo sprendimo melagingais tvirtinimais padaryta labai didelė žala, nes nei mama S. M. (taip pat jau mirė), nei brolis, nei ji negalėjo naudotis jiems priklausančia M. M. žeme, kurią grąžinti nebuvo jokių kliūčių. 15 ha žemės vertę, remdamasi viešai skelbiamomis žemės šioje vietovėje kainomis, įvertino 4500000 eurų, o negautas pajamas naudojantis žeme, laikant, kad į metus iš vieno hektaro būtų gauta 1000 eurų pajamų, įvertino 450000 eurų. Neturtinę žalą, remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsniu, įvertino 250000 eurų. Kadangi įrodymai dėl teismo ir teisėjų neteisėtais veiksmais padarytos žalos gali būti tik išnagrinėtos bylos medžiaga, prašo įrodymais laikyti nurodytų šio ieškinio 2 punkte Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo bylų medžiagą.
3. Teismo posėdyje ieškovė ieškinį palaikė, akcentavo, kad reikia nustatyti, ar ji patyrė žalą ir nesvarbu, ką prokuroras ar teisėjos padarė ar nepadarė; žala padaryta, nes užgrobta tėvo žemė, o prokurorai nusikaltimą slepia, nes atsisako atlikti tyrimą ir teisėjos tam pritaria; jų veiksmai yra neteisėti ir kalti; atsisakymas pradėti tyrimą yra neteisėtas aktas, o teismas tai įteisina; nuosavybės teisės į žemę neatstatytos, neapsvarstė prašymo dėl žemės grąžinimo; nei viename sprendime neatsakyta, kodėl žemė negrąžinta; administracinio teismo sprendimas yra pagrįstas melu; byloje dalyvavo jos brolis, todėl res judicata negali būti taikoma; sprendime parašyta, kad broliui nuosavybės teisės neatkurtos, o P. rašo, kad atkurtos; pinigai nėra žemės ekvivalentas; viršininko sprendimas dėl nuosavybės teisių yra nusikalstamas, aktas; prokuroras tik nurodė, kad ji parašė 21 pareiškimą, o dėl nusikaltimo nieko nepasakė.
Atsiliepimas
4. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriame nurodo, kad nesutinka su pareikštais reikalavimais dėl šių priežasčių: tiek teismų praktikoje, tiek teisės teorijoje išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Šios savybės, visų pirma, reiškia, kad šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (skundo/prašymo), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje, trečia, įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose. Esminė teisingumo vykdymo prielaida yra teismo sprendimo privalomumas. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo visuotino privalomumo principas: įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška yra Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau - CPK) 182 straipsnio 2 dalies ir 279 straipsnio 4 dalies normos. Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsitesėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. CPK 279 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius; šioje teisės normoje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (išspręstos bylos) galia. Teismai Sprendime ir Nutartyje pažymėjo, kad nuosavybės teisių į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo teisėtumas yra patvirtintas įsiteisėjusiu res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią turinčiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009, kurį Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1636-10 paliko nepakeistą. Todėl teismai padarė išvadą, kad priešingai, nei teigia ieškovė, nuosavybės teisės į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo procedūra užbaigta. Nuosavybės atkūrimo proceso teisėtumas įvertintas administracinių teismų ir įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose dėl teisių į nuosavybę pažeidimų nebuvimo pasisakyta. Pažymi, kad nuosavybės teisių į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo teisėtumas patvirtintas res judicata galią turinčiais teismų sprendimais. Be nurodytų sprendimų - Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimas (administracinė byla Nr. I-2325-142/2009) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010m. gruodžio 16 d. nutartis (administracinė byla Nr. A-261-1636/2010) ir kitose bylose. Aukščiau nurodytuose administracinių teismų sprendimuose pasisakyta ir dėl žemės dalies, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei ir perduota Lietuvos veterinarijos akademijai. Kitose administracinėse ir civilinėse bylose išnagrinėti ieškovės ir jos brolio skundai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismai skundus atmetė, o priimti teismų procesiniai sprendimai yra įsiteisėję (Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimas byloje Nr. 1- 10520-473/2014; Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas byloje Nr. 1-2943- 422/2014; Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas byloje Nr. e1-1429-244/2018). Kitose civilinėse bylose keltas valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl neįvykdyto nuosavybės teisių į žemę atkūrimo proceso (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-126- 464/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 557313/2015). Šiose bylose teismai konstatavo, kad nuosavybės teisės atkurtos pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ir sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo negali būti peržiūrėti. Pasisakydamas dėl žemės perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai teisėtumo Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad aktai, kuriais žemės sklypas perduotas Lietuvos veterinarijos akademijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (ankstesnis įstatymo pavadinimas - įstatymas dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas konstitucinės justicijos byloje Nr. 05/07, nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktas). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos - žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. CK 6.248 straipsnio 3 dalyje nustatyta kaltės samprata. Siekiant įrodyti kaltę, reikia vertinti asmens jo elgesį remiantis apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio standartu. CPK 178 straipsnis nustato pareigą šaliai įrodyti aplinkybes, kuriomis šalis grindžia savo reikalavimus, t.y. pateikti įrodymus. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 04 26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2012). Teisėjų neteisėtus veiksmus ir kaltę ieškovė kildina iš vienintelės aplinkybės, kad, jos nuomone, teismai nevertino aplinkybės, kad nebuvo atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą, o teismai, savo vertinimuose nurodė, jog minėtas klausimas išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Ieškovės ieškinio argumentai, susiję su tuo, kokie įstatymai, ieškovės nuomone, buvo pažeisti negrąžinant natūra tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytos žemės, negalėjo būti vertinami Sprendime ir Nutartyje, nes tai reikštų res judicata principo pažeidimą. Įsiteisėję teismo sprendimai nebegali būti skundžiami ir turi būti vykdomi. Be šio principo teisinė sistema negalėtų gyvuoti, nes tada asmenys įgytų neribotą galimybę skųsti teismo sprendimus, taip teismai nebegalėtų vykdyti teisingumo - savo funkcijos įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Tokiu būdu teismai priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą bei Nutartį, todėl šie sprendimai negali sukelti ieškovei neigiamų pasekmių, o valstybei negali kilti pareiga atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.
Šalies argumentai
5. Teismo posėdyje atsakovės atstovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Pabrėžė, kad ieškovė nebuvo pretendentė atkurti nuosavybės teises, visur kalbama apie J. V. M., ieškovė sprendžia nuosavybės teisių atkūrimą per žalos atlyginimo institutą, nuosavybės teisės atkurtos J.V. M., o dėl A.O. M. nebuvo sprendžiama.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
II. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Nagrinėjamoje byloje ginčo objektas – valstybės teisinė atsakomybė dėl teismų sprendimų, kuriais nustatyta, kad, atsisakydami pradėti ikiteisminį tyrimą dėl ieškovės A. O. M. mirusio tėvo M. M. 15 ha žemės (duomenys neskelbtini) užgrobimo, prokurorai ir Generalinė prokuratūra nepadarė neteisėtų veiksmų, dėl to neatsirado žala, ir ieškinys dėl žalos atlyginimo atmestas.
7. Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) įtvirtinta CK 6.272 straipsnyje. Pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos - žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). CK 6.248 straipsnio 3 dalyje nustatyta kaltės samprata. Siekiant įrodyti kaltę, reikia vertinti asmens jo elgesį remiantis apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio standartu. CPK 178 straipsnis nustato pareigą šaliai įrodyti aplinkybes, kuriomis šalis grindžia savo reikalavimus, t.y. pateikti įrodymus. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 04 26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2012).
8. Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, bet jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas. Neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015, 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019).
9. Tiek iš šalių procesiniuose dokumentuose, tiek iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad ieškovės brolis J. V. M. 1991 m. spalio 28 d. padavė prašymą, atkurti nuosavybės teises į tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. sprendimu ieškovės broliui atkūrė nuosavybės teisę į visą tėvo iki nacionalizacijos valdytą 15 ha žemę, išmokant kompensaciją pinigais. Nuosavybės teisę atkurti ekvivalentu pinigais nutarta, nes ieškovės ir jos brolio tėvo iki nacionalizacijos valdytas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) perduotas naudoti Lietuvos veterinarijos akademijai.
10. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009 nuosavybės teisių į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo teisėtumas patvirtintas res judicata galią turinčiu teismo sprendimu. Šis sprendimas paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1636/2010. Įvardytuose administracinių teismų sprendimuose pasisakyta ir dėl žemės dalies, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei ir perduota Lietuvos veterinarijos akademijai.
11. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2022 m. vasario 14 d. rašte nurodoma, kad, susipažinus su prokuratūros Dokumentų valdymo sistemoje esančiais duomenimis, nustatyta, kad nuo 2017 metų ieškovė prokuratūrai iš viso pateikė 21 pareiškimą, prašymą, skundą dėl tėvo žemės užgrobimo, kuriais prašė atlikti ikiteisminį tyrimą dėl užgrobtos žemės, skundė įvairius prokurorų bei teisėjų veiksmus, nurodė, kad įvairūs valstybės pareigūnai, prokurorai bei teisėjai piktnaudžiavo savo užimamomis pareigomis bei nusikalto. Rašte nurodoma, kad ieškovės pareiškimai, prašymai ir skundai buvo išnagrinėti įstatymų nustatyta tvarka, paskutinis atsakymas ieškovei buvo pateiktas 2021 m. gruodžio 6 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus vyriausiojo prokuroro raštu Nr. (duomenys neskelbtini).
12. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gegužės 19 d. sprendimu, kuris paliktas nepakeistu Lietuvos Apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 10 d. nutartimi, įvertinęs anksčiau aptartas nuosavybės teisių į ieškovės tėvo valdytą žemę atkūrimo aplinkybes, taip pat anksčiau nurodytus kitose bylose priimtus teismų sprendimus ir jų kontekste pateiktą Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2022 m. vasario 14 d. raštą – atsakymą, padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo spręsti, kad prokuroro sprendimas palikti A. O. M. 2022 m. sausio 30 d. prašymą nenagrinėtu yra neteisėtas, dėl ko ieškovei kiltų turtinė ir neturtinė žala.
13. Ieškovė nesutinka susprendimu. Ieškinio pagrindu nurodo neteisėtus teismų veiksmus. Nurodo, kad neteisėtus veiksmus padarė Vilniaus apygardos teismas bei šio teismo teisėja R. P., nagrinėjusi civilinę bylą Nr. e2-1726-803/2022 ir priėmusi 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą, bei Lietuvos apeliacinis teismas ir minėto teismo teisėjos R. J., V. M. ir A. R., apeliacine tvarka pagal ieškovės skundą išnagrinėjusios bylą Nr. e2A-812-302/2022 ir priėmusios 2022 m. lapkričio 10 d. nutartį, kuria atmetė jos apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovė tvirtina, kad teismai neteisėtais veiksmais tyčia neteisingai nustatė, kad, atsisakydami pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jos mirusio tėvo M. M. 15 ha žemės (duomenys neskelbtini) užgrobimo, prokurorai ir Generalinė prokuratūra nepadarė neteisėtų veiksmų, dėl to ieškovei neatsirado žala, ir ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo atmestas.
14. Vilniaus apygardos teisme buvo išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės A. O. M. ieškinį Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Teisingumo ministerijos, dėl prokuroro veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovės 4 950 000 Eur turtinės ir 250 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Ieškinyje buvo nurodyta, jog prokuroro T. S. raštas „Dėl gauto prašymo“ yra neteisėtas aktas, nes juo šiurkščiai pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 straipsnis ir 168 straipsnis. Prokuroras T. S. rašte „Dėl gauto prašymo“ nepagrįstai atsisakė atlikti ikiteisminį tyrimą, todėl prokuratūra privalo konkrečiai nurodyti, kodėl tėvo žemė, kuri 30 metų negrąžinta ir už kurią neatlyginta, yra neužgrobta. Jokių kliūčių grąžinti tėvo žemę nebuvo ir nėra. Anot ieškovės, prokuroras neturėjo teisės palikti prašymą atlikti ikiteisminį tyrimą nenagrinėtu, kaip kartotinį. Prokuroras taip pat nepagrįstai nurodo ir tą aplinkybę, kad dėl tėvo žemės užgrobimo teismas yra priėmęs galutinį ir neskundžiamą sprendimą.
15. Ieškovė nurodo, kad valdžios institucija teismas ir teisėjos, teismo vardu nagrinėjusios jos anksčiau nurodytą civilinę bylą, pažeidė įstatymus ir dėl to padarė neteisėtus veiksmus (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), t. y. teismas neteisėtais veiksmais tyčia neteisingai nustatė, kad, atsisakydami pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jos mirusio tėvo M. M. 15 ha žemės (duomenys neskelbtini) užgrobimo, prokurorai ir Generalinė prokuratūra nepadarė neteisėtų veiksmų, dėl to neatsirado žala, ir ieškinį dėl žalos atlyginimo atmetė.
16. Sprendime nurodyta, kad buvo įvertinta, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo išnagrinėti ieškovės ir jos brolio skundai dėl galimo neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo (Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimas byloje Nr. 1-10520-473/2014, Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas byloje Nr. 1-2943-422/2014, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas byloje Nr. el- 1429-244/2018, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas byloje Nr. 1-2325- 142/2009). Taip pat išnagrinėtos civilinės bylos dėl žalos atlyginimo, kuriose buvo keliamas valstybės civilinės atsakomybės, dėl tariamai neįvykdyto nuosavybės teisių į žemę atkūrimo proceso, klausimas (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis byloje Nr. 2A-126-464/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015), taip pat instancine tvarka vertinti ir prokurorų veiksmai atsisakant pradėti ikiteisminį tyrimą (Vilniaus apygardos teismo nutartis medžiagoje Nr. M-2-02-00618-19 2020 03 23 Vilniaus apygardos teismo nutartis medžiagoje skundo Nr. IBPS-V- 578402-20) bei Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 m. gruodžio 21 d. nutartimi buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. e2A-626-781/2021 dėl žalos, padarytos prokurorų ir teisėjų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, kurioje ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo, kuris susijęs su prokuroro ir teismų procesinių sprendimų atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo žemės užgrobimo, vertinimu, taip pat buvo atmestas.
17. Pažymėtina, kad, pasisakydamas dėl žemės perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai teisėtumo, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad aktai, kuriais žemės sklypas perduotas Lietuvos veterinarijos akademijai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (ankstesnis įstatymo pavadinimas – įstatymas dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas konstitucinės justicijos byloje Nr. 05/07, nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktas).
18. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuosavybės teisių į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo procedūra užbaigta Kauno apskrities viršininkui priėmus 2006 m. spalio 26 d. sprendimą. Nurodytu nuosavybės teisių atkūrimo aktu atkurta nuosavybės teisė į tėvo žemę ieškovės broliui.
19. Apibendrindamas aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras T. S. 2022 m. vasario 14 d. parengęs atsakymą veikė teisėtai.
20. Šioje civilinėje byloje ieškovė teigia, kad Vilniaus apygardos teismo Sprendimas ir Apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėti. Teisėjų neteisėtus veiksmus ir kaltę ieškovė kildina iš vienintelės aplinkybės, kad, jos nuomone, teismai nevertino aplinkybės, kad nebuvo atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą, o teismai, savo vertinimuose nurodė, jog minėtas klausimas išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Ieškovės ieškinio argumentai, susiję su tuo, kokie įstatymai, ieškovės nuomone, buvo pažeisti negrąžinant natūra tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytos žemės. Teismas pažymi, kad nuosavybės teisių į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo teisėtumas yra patvirtintas įsiteisėjusiu res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią turinčiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009, kurį Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1636-10 paliko nepakeistą. Tai reiškia, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, nuosavybės teisės į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo procedūra užbaigta. Nuosavybės atkūrimo proceso teisėtumas įvertintas administracinių teismų ir įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose dėl teisių į nuosavybę pažeidimų nebuvimo pasisakyta. Kitaip vertinti tas pačias aplinkybes Sprendime ir Nutartyje teuismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo, neteisėtų veiksmų neatliko.
21. Ieškovei neįrodžius neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų (CPK 178 straipsnis), civilinės atsakomybės valstybei taikymas pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį negalimas, todėl teismas ieįškinį atmeta. u pagrįstai ir teisėtai ieškovės ieškinį atmetė.
Dėl bylos procesinės baigties
22. Įvertinęs pirmiau aptartas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismas (teisėja R. P.), išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2-1726-803/2022 ir priėmęs 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą, Lietuvos Apeliacinis teismas (teisėjos R. J., V. M. ir A. R.) apeliacine tvarka pagal ieškovės A. O. M. skundą išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2A-812-302/2022 ir priėmęs 2022 m. lapkričio 10d. nutartį, kuria atmetė jos apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo (Vilniaus apygardos teismo) 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą paliko nepakeistą veikė teisėtai. Teismai priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą bei Nutartį, todėl šie sprendimai negali sukelti ieškovei neigiamų pasekmių, o valstybei negali kilti pareiga atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.
23. Nenustačius teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, konstatuojama, kad nėra vienos iš valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo valstybei taikyti civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnį. Dėl to teismas nepasisako dėl kitų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio).
24. Apibendrindamas aukščiau išdėstytą teismas daro išvadą, jog ieškinys yra neįrodytas, todėl jį atmeta.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
25. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas. Ieškinį atmetus, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi atsakovė. Valstybė neturėjo procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 265, 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Kauno apygardos teismą.