Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (pareiškėjos) M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjos M. K. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Vilniaus rajono savivaldybės administracija, valstybės įmonė „Turto bankas“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

9. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

10. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjos M. K. pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo netenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

11. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus –Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2022 m. spalio 13 d. raštą dėl buto (duomenys neskelbtini), neįgaliojo pažymėjimą, UAB „Nemėžio Komunalininkas“ mokėjimo pranešimus už 2024 m. rugpjūčio – spalio mėn., ir jų apmokėjimą patvirtinančius kvitus. Prašymo priimti pateiktus įrodymus apeliantė nepateikė, tačiau apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl tokių įrodymų priimtinumo.

12. Apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.

13. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

14. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateikti UAB „Nemėžio Komunalininkas“ mokėjimo pranešimai ir jų apmokėjimą patvirtinantys įrodymai neturės įtakos sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi byloje jau buvo teiktas ne vienas mokėjimo pranešimas ir mokėjimo kvitai, naujos reikšmingos informacijos bylos išnagrinėjimui šie įrodymai neatskleidžia, todėl šiuos įrodymus atsisakytina priimti. Kadangi apeliantė pareiškimu turėjo įrodyti visumą sąlygų (kurios bus paminėtos toliau), kurių pagrindu konstatuojamas nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas, teikiami įrodymai būtent turi būti su tokiomis sąlygomis susiję, taigi apeliantės pateiktas įrodymas – neįgaliojo pažymėjimas nėra reikšmingas nagrinėjamos bylos klausimams išspręsti, todėl jį atsisakytina priimti. Nepaisant to, kad apeliantė žinojo apie 2022 m. spalio 13 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos raštą dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir jo nepateikė, nors turėjo tokią galimybę, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šis įrodymas gali turėti įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui, apeliantė pirmosios instancijos teisme nebuvo atstovaujama profesionalaus teisininko, bei į tai, kad teismas ypatingosios teisenos bylose yra aktyvus, sprendžia, kad šio įrodymo priėmimas į bylą neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl siekiant išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2022 m. spalio 13 d. raštą priima ir vertins jį kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 314 straipsnis).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

15. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėja norėtų dalyvauti teismo posėdyje, taigi iš esmės tokiu prašymu apeliantė siekia, kad byla pagal apeliantės apeliacinį skundą būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

17. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais, t. y. esant išimtinėms aplinkybėms, dėl kurių akivaizdu, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Taigi bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė priimti sprendimą dėl to tenka teismui.

18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014; 2017 m. kovo 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-469/2017, 22 punktas).

19. Apeliacinės instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju poreikio nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenustatė. Apeliantė M. K. savo argumentus išdėstė apeliaciniame skunde, o byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes, pakanka tam, kad būtų galima įvertinti bei padaryti išvadą dėl šis teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmosios instancijos teisme pakartojimas, o pirmosios instancijos teisme priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, teismas nutaria, kad pagrindo nukrypti nuo rašytinės proceso formos nagrinėjamu atveju nėra.

Dėl įgyjamosios senaties pagrindų įgyti statinius

20. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

21. Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 25 punktas; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 26 punktas).

22. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

23. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

24. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, 23 punktas).

25. Byloje nustatyta, kad nuosavybės teisės į Butą nėra įregistruotos, statybos metai 1951 m. Pareiškėja nurodė, kad namas, kuriame yra ir Butas, priklausė Vaidotų durpynui, ir jame gyveno ten dirbantys žmonės, tarp kurių ir V. B., kuriai skirtas gyventi Butas. Atsižvelgiant į Buto statybos metus bei pačios pareiškėjos paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Butas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, priešingų įrodymų byloje nėra pateikta (CPK 178, 185 straipsniai).

26. Paminėtina, kad atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačią (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-7-67/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką, 2023 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-916/2023).

27. Taip pat kasacinis teismas yra nurodęs, jog nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-916/2023).

28. Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo, įsigaliojusio 1991 m. birželio 30 d. 2 straipsnis nustatė, kad pirkimo–pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose, butai ir kambariai bendrabučiuose. Apeliacinės instancijos teismai laiko pagrįstą pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pagal turto kilmę, įvertinus pareiškėjos paaiškinimus (dauguma kitų tame pačiame name esančių butų buvo privatizuota), Butas priklausė valstybiniam ir visuomeniniam butų fondui, t. y. buvo viešoji nuosavybė. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad Butas būtų perleistas privačion nuosavybėn, ar kad V. B., kuri leido pareiškėjai gyventi Bute, ėmėsi veiksmų Butą įsigyti nuosavybėn. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nepaisant to, kad Buto nuosavybės teisės nėra įregistruotos, tačiau nustačius, kad jis sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu ir nebuvo privatizuotas įstatymų nustatyta tvarka, laikytina, kad Butas yra viešoji nuosavybė ir negali būti įgytas įgyjamosios senaties pagrindu. Pažymėtina, kad apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2022 m. spalio 13 d. raštą dėl buto (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog šio buto savininkas nežinomas, tačiau paaiškėjus, kad butas nebuvo privatizuotas, laikoma, kad tai yra valstybės turtas. Šis įrodymas patvirtiną išvadą, kad pastatas (duomenys neskelbtini), bei jame esantys butai priklausė valstybei, todėl galėjo būti įgyti tik įstatymų nustatyta tvarka, bet ne nustatant nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktą.

29. Apeliantė nurodo, kad teismas neatsižvelgė: 1) jog pareiškėja negali pristatyti Buto mokėjimų kvitų, kadangi iki šios dienos gauna sąskaitas už butą (duomenys neskelbtini); 2) Bute pareiškėja gyvena daugiau nei 10 metų, tai patvirtina pateikti mokėjimo kvitai; 3) už Butą moka visus komunalinius mokesčius, savo lėšomis jį remontavo, apsidengė stogą, kas rodo, kad pareiškėja yra sąžininga Buto naudotoja. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios aplinkybės negali būti pagrindu įgyti Buto nuosavybės teises įgyjamosios senaties būdu, kadangi nustatytas faktas, jog Butas yra valstybės nuosavybė. Nenustačius bent vienos sąlygos, nurodytos šios nutarties 21 punkte, egzistavimo, kitų sąlygų egzistavimas nesudaro pagrindo konstatuoti nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktą.

30. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kadangi Butas priklauso valstybei, todėl draudžiama įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į tokį turtą, nepaisant to, kad Buto nuosavybės teisės nebuvo įregistruotos viešame registre, Buto pareiškėja negali teisėtai valdyti kaip savo, nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo (CK 4.69 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylos baigties

31. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, taikė teisės aktus ir teismų praktiką, susijusius su ginčo dalyku, todėl atmesdamas pareiškėjos pareiškimą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 291 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimą nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.