Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. gynėjo advokato Mariaus Monkevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ‒ BK) 138 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo be intensyvios priežiūros bausme, įpareigojant jį per 6 (šešis) mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios sudalyvauti elgesio pataisos programoje ir atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, taip pat bausmės vykdymo laikotarpiu pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei uždraudžiant jam bausmės vykdymo laikotarpiu lankytis nukentėjusiojo A. A. gyvenamojoje ir darbo vietoje bei bendrauti su juo, vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas M. K. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. gegužės 13 d. 02.20 val. iki 2021 m. gegužės 13 d. 13.26 val., t. y. 1 (viena) diena, prilyginta 2 (dviem) laisvės apribojimo dienoms.

M. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti bausmę, nuspręsta ją panaikinti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš M. K. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 426,81 Eur (keturi šimtai dvidešimt šeši eurai 81 ct) turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą, skaičiuojant nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško teismo nuosprendžio įvykdymo (civilinio ieškinio dalyje).

A. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš M. K. priteista 4 000 Eur (keturi tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti, 177,23 Eur (vienas šimtas septyniasdešimt septyni eurai, 23 centai) turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą, skaičiuojant nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško teismo nuosprendžio įvykdymo (civilinio ieškinio dalyje). Civilinio ieškinio dalis dėl 2 000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) priteisimo turtinei žalai atlyginti palikta nenagrinėta.

A. A. patirtos 500 Eur (penkių šimtų eurų) išlaidos advokatės Renatos Janušytės teisinėms paslaugoms apmokėti pripažintos proceso išlaidomis ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 106 straipsnio 2 dalimi, priteistos iš M. K.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių (fakto), veikos kvalifikavimo ir nuteistojo kaltės yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, objektyviai iširtos reikšmingos bylos aplinkybės, o nuteistajam paskirta bausmė atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, adekvati padarytai nusikalstamai veikai, taip pat atitinka nuteistojo asmenybę, todėl teisėjų kolegija, remdamasi nuteistojo M. K. gynėjo advokato apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, neturi teisinio pagrindo daryti priešingų išvadų ir naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei M. K. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

6. Apygardos teismui pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu padarytomis teismo išvadomis dėl nuteistojo M. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nuteistojo ir jo gynėjo nuomone, apylinkės teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai M. K. nuteisė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes nuteistasis veikė būtinosios ginties ribose, t. y., jį pirmas užpuolė nukentėjusysis. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo, pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Remdamiesi šiomis nuostatomis, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tačiau teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018 ir kt.).

7. Šioje byloje M. K. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl to, kad būdamas (duomenys neskelbtini) esančiose patalpose (nukentėjusiojo gyvenamojoje vietoje), sudavė ne mažiau nei 10 smūgių nukentėjusiajam nenustatytu daiktu į petį ir į galvą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta, kad šiais veiksmais nuteistojo M. K. nukentėjusiajam A. A. buvo padaryti sužalojimai ‒ poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, 4 muštinės žaizdos viršugalvyje, 6 muštinės žaizdos kaktoje bei veide, kairės pusės kaktinio sinuso priekinės sienelės lūžis, nueinantis į kairės akiduobės viršutinę sienelę, 23 danties dalies vainiko nuskėlimas, dėl akiduobės lūžio sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui, todėl M. K. veiksmai vertinti kaip nesunkus A. A. padarytas sveikatos sutrikdymas. Nors apeliaciniame skunde iš esmės nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės įvykio aplinkybės (M. K. neneigia sudavęs smūgius A. A.), tačiau apeliantas nesutinka padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, teigdamas, kad jo veikoje nėra BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, nes nustatytus nusikalstamus veiksmus jis padarė gindamasis. Teisėjų kolegija, išanalizavusi teismui pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, atmeta šį apeliacinio skundo argumentą, pripažindama, jog M. K. kaltė yra visiškai įrodyta byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visuma.

8. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, tiek M. K., tiek A. A. skirtingai aiškino susiklosčiusio įvykio aplinkybes, konflikto pradžią bei suduotų smūgių eigą. Nuteistasis, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, teigė, kad konfliktas su nukentėjusiuoju kilo dėl jo planšetės, nes jis šia planšete filmavo, o tai nepatiko nukentėjusiajam, dėl ko šis planšetę išmušė jam iš rankų ir sudaužė, tuomet jie susistumdė (t. 1, b. l. 186-187). Bylą nagrinėjant apylinkės teisme, M. K. tvirtino, jog įvykio dieną A. A. jam pradėjo priekaištauti ir jį apkaltino dėl to, kad iš sūnaus paėmė labai daug pinigų už tyčia sukeltą avariją Vokietijoje, po ko, sėdint prie stalo, jis pajuto smūgį iš galo, iš nugaros pusės, su lenta į žandikaulį, tuomet pradėjo gintis – gindamasis sudavė smūgius A. A., tai buvo dviejų girtų žmonių muštynės (t. 3, b. l. 178-183). Nukentėjusysis A. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė priešingas aplinkybes, o būtent, kad jis pajuto smūgį į petį ir į galvą, o kas vyko toliau, neatsimena. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas A. A. parodė, kad po pirties grįžęs į namus, pamatė, jog pirmas grįžęs M. K. vaikščiojo po jo namus, nors kaip svečias turėtų sėdėti prie stalo. Kai tik jis įėjo į namus, M. K. jį griebė iš priekio už rankų, tada prasidėjo smūgiai, tikriausiai su mediniu padėklu, tuomet nuo spyrio jis iškrito į kiemą, iškvietė policiją ir greitąją medicinos pagalbą (t. 3, b. l. 1-8). Taigi, nagrinėjamu atveju matyti, jog minėtų asmenų duoti parodymai dėl susiklosčiusio įvykio skiriasi, todėl vertinant byloje surinktą medžiagą, apygardos teismo įsitikinimu, svarbu nustatyti ar iš tiesų A. A. veiksmai buvo tokie pavojingi, realūs bei akivaizdūs, keliantys grėsmę M. K., nuo kurių jis turėjo teisę gintis. Taip pat apeliaciniame skunde nesutinkama su apylinkės teismo nustatyta susiklosčiusio konflikto eiga, teigiama, jog teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo duotais parodymais, nes jie yra nenuoseklūs bei prieštaringi, o į nuteistojo poziciją, jo duotus parodymus neatsižvelgė, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog būtinosios ginties sąlygų šiuo atveju nėra.

9. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017).

10. Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs anksčiau nurodytus skundo argumentus, neturi pagrindo su jais sutikti, nes tokia nuteistojo M. K. ir jo gynėjo pozicija nepagrįsta jokiais bylos medžiagoje užfiksuotais objektyviais duomenimis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, po ko galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018). Byloje yra nustatyta, jog nuteistasis ir nukentėjusysis buvo pažįstami iki įvykio. (Duomenys neskelbtini) nuteistasis atvyko pas A. A., nes šis šventė gimtadienį, pas nukentėjusįjį į namus pirmiau buvo atvykęs M. B., vėliau prie jų prisijungė M. K. Liudytojas M. B. teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme parodė, kad iš M. K. pusės buvo agresyvumas pokalbio su nukentėjusiuoju metu, šis kalbėjo nemaloniai, pakeltu tonu; jis pamatęs, kad šis taip elgiasi, išvažiavo. Taigi, šis liudytojas patvirtina, jog nuteistasis, atvykęs į nukentėjusiojo namus, elgėsi agresyviai. Pažymėtina ir tai, jog nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad pirmas jį užpuolė bei sudavė jam smūgius, būtent M. K. Tai patvirtina, skambutis į bendrąjį pagalbos centrą, kurio metu jis pranešė, jog jam reikalinga skubi pagalba, dėl to, kad jį sumušė asmuo, buvęs tuo metu jo namuose (pranešė, kad jį sumušė, kraujuoja, nurodė, kad užpuolikas yra jo namo kieme, pasakė adresą ir prašė policijos bei greitosios medicinos pagalbos (t. 1., b. l. 156-157)). Nukentėjusiojo pozicija buvo nuosekli nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, t. y. jis tvirtino, kad buvo užpultas M. K. savo namuose.

11. Iš byloje pateiktų vaizdo įrašų matyti, kad pagal nukentėjusiojo iškvietimą atvykusiems policijos pareigūnams A. A., paneigdamas M. K. žodžius – „tai, kad nieko čia neįvyko, mes tik biški pasimušėm ir viskas“, pasakė: „tai tu mane sumušei gi“, „M., tu mane užpuolei“, „mane jis daužė su mediniu“. Be kita ko, minėtame vaizdo įraše iš atvykusių pareigūnų „body“ kamerų matyti, jog nuteistasis teigia, kad iš jo nukentėjusiojo draugai pavogė planšetę ir mobiliojo ryšio telefonus. Pastebėtina, jog šie pirminiai M. K. nurodyti duomenys skyrėsi nuo vėlesnių jo duotų parodymų (nuo filmavimo bei tyčia sukurtos avarijos nesutarimų), t. y. apygardos teismo vertinimu, nuteistasis ne tik spėliojo dėl kokios priežasties jį galėjo užsipulti nukentėjusysis, tačiau vis keitė savo poziciją dėl susiklosčiusių įvykio aplinkybių, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog minėtas vaizdo įrašas leidžia daryti išvadą ir dėl to, jog pats nuteistasis iš dalies patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kadangi atvykusiems pareigūnams jis, aiškindamas įvykio aplinkybes, nenurodė, jog nukentėjusysis jį užpuolė, dėl ko jis buvo priverstas gintis. Priešingai, atsakydamas į pareigūno užduotą klausimą: „tai jūs abu susimušėte“, atsakė: „jo, bet mes abudu kruvini, bet atvažiavo jo draugai ir atėmė mano kuprinę ir atėmė planšetę, telefoną“. Versija apie nukentėjusiojo puolamuosius veiksmus, t. y. smūgio sudavimą iš nugaros pusės su lenta jam į žandikaulį, buvo nurodyta papildomų apklausų metu bei jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

12. Nustatant ar buvo pagrindas būtinajai ginčiai, svarbu atkreipti dėmesį ir į nuteistojo elgesį po to, kai konfliktas nurimo. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmasis pagalbos kreipėsi, būtent nukentėjusysis (iš anksčiau nurodyto vaizdo įrašo matyti, jog atvykusiems pareigūnams nuteistasis bandė nurodyti priešingai, jog būtent jis skambino mobiliojo ryšio telefonu ir iškvietė policiją, nors pareigūnams aiškino, kad nukentėjusiojo draugai atėmė jo telefoną). Pažymėtina, kad nuteistasis, suvokdamas savo veiksmų teisėtumą, galėjo elgtis priešingai, t. y. pats kviesti policijos pareigūnus, kviesti kaimynus į pagalbą arba prašyti, jog jie paskambintų greitajai medicinos pagalbai, kviestų policiją, o atvykusiems policijos pareigūnams paaiškinti susiklosčiusias aplinkybes, nurodydamas, kad jis buvo ne tik neišleidžiamas iš nukentėjusiojo namų, bet ir sumuštas, smurtą naudojo tik dėl to, kad nukentėjusysis jo atžvilgiu pirmas panaudojo smurtą, tačiau pastarasis to nedarė. Priešingai, aiškino, jog nukentėjusiojo draugai atėmė jo daiktus ir jį sumušė. Akcentuotina, kad atvykus policijos pareigūnams į nukentėjusiojo namus, A. A. ir M. K. buvo neblaivūs ir negalėjo rasti raktų nuo spynos, esančios ant metalinių vartų (pirmosios instancijos teisme nuteistasis nurodė ir tai, jog jei būtų radęs savo kuprinę, tai būtų išvažiavęs) ir įleisti tiek greitosios medicinos pagalbos darbuotojus, tiek policijos pareigūnus, todėl šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo daryti išvados, kad nuteistajam, iš tiesų, grėsė realus pavojus ir jis tyčia buvo neišleidžiamas iš A. A. namų teritorijos.

13. Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs abiejų konfliktavusių pusių veiksmus, dėl įvykio metu susiklosčiusių aplinkybių duotus parodymus, pagrįstai konstatavo, kad būtinosios ginties situacijos M. K. nebuvo. Be kita ko, pažymėtina, jog byloje pateikta specialisto išvada Nr. G1157/2021(01), dėl M. K. padarytų sužalojimų ir jų kvalifikavimo (t. 2, b. l. 23‑24) nepatvirtina to, kad nuteistajam grėsė pavojus ar kėsinimasis į jo sveikatą ar gyvybę buvo akivaizdus, nuo kurio jam būtų reikėję gintis. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurtą, bet jį vėliau panaudoja gynybos nuo pavojingo kėsinimosi metu. Kaip jau paminėta, nuteistasis turėjo galimybę laisvai išbėgti iš namų į kiemą, prašyti kaimynų pagalbos, iškviesti policijos pareigūnus, tačiau jis to nepadarė, aktyviai dalyvavo konflikte su nukentėjusiuoju bei sudavė jam smūgius. Skunde išskirta aplinkybė, jog nuteistajam M. K. taip pat buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas to paties įvykio metu, apygardos teismo vertinimu, nepaneigia skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados, kad nuteistasis neveikė būtinosios ginties sąlygomis. Kaip ir nurodė prokurorė baigiamųjų kalbų metu, šioje baudžiamojoje byloje yra vertinami tik nuteistojo M. K. veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu, kadangi baudžiamoji byla buvo perduota į teismą su kaltinamuoju aktu tik dėl jo veiksmų. Vilniaus apygardos teismo įsitikinimu, M. K. gynėjo advokato skunde nurodomos aplinkybės, dėl ikiteisminio tyrimo nepradėjimo A. A. atžvilgiu, turi būti nagrinėjamos BPK 166-168 straipsnių nustatyta tvarka, kuria, kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, nuteistasis nėra pasinaudojęs. Pastebėtina ir tai, jog dėl galimo A. A. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai nėra suėję, todėl nuteistasis turi galimybę kreiptis su prašymu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jei mano, kad jo atžvilgiu padaryta nusikalstama veika.

14. Atsižvelgdama į apylinkės teismo nustatytas aplinkybes, į nuteistojo bei nukentėjusiojo parodymus, į nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus, jų pobūdį ir kiekį, liudytojų (M. B., T. T., S. A. Š.) ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, BPC garso įrašą, policijos pareigūnų atvykusių į įvykio vietą „body“ kameros vaizdo įrašus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šie duomenys nagrinėjamu atveju neleidžia konstatuoti būtinosios ginties situacijos, priešingai ‒ patvirtina nuteistojo M. K. tyčinę kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi minėtų liudytojų duotais parodymais, kadangi jie įvykio nematė, tačiau aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šia skunde išdėstyta pozicija bei pažymi, jog įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio išvestiniais ar netiesioginiais įrodymais, jei jais nustatomi tarpiniai faktai ir išvados, tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-387/2023). Taigi, pirmosios instancijos teismas, grįsdamas M. K. kaltę liudytojų parodymais, kurie tik perpasakojo sukonfliktavusių asmenų jiems išdėstytas įvykio aplinkybes, jokio procesinio pažeidimo nepadarė. Be to, apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, atsižvelgė ne tik į liudytojų duotus parodymus, tačiau vertino ir visą byloje surinktą medžiagą. Apygardos teismo vertinimu, aptarti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad iš nukentėjusiojo pusės nebuvo realaus, pavojingo kėsinimosi į nuteistojo sveikatą, gyvybę ar turtą, tačiau tarp šių asmenų kilo konfliktas, peraugęs į muštynes, kurių metu anksčiau nurodytus sužalojimus patyrė nukentėjusysis, todėl apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog šiuo atveju nebuvo būtinosios ginties situacijos.

Dėl paskirtos bausmės

15. M. K. skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, tai pagal kasacinio teismo praktiką reiškia, kad apibrėžiamos pačios plačiausios apeliacinio skundo ribos. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, taip pat ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018). Apylinkės teismas, individualizuodamas M. K. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis neteistas (teistumas išnykęs) (t. 2, b. l. 37–38), baustas administracine tvarka (įvykdyti administraciniai nusižengimai nebuvo smurtinio pobūdžio, tačiau dalis iš jų yra susiję su alkoholio vartojimu (t. 2, b. l. 51‑57), dalis paskirtų baudų sumokėta), į tai, kad padarytas vienas nesunkus tyčinis nusikaltimas žmogaus sveikatai (neapibrėžta tyčia), duomenų, kad būtų įrašytas į gydytojo psichiatro ar narkologo įskaitą, nėra. Taip pat atsižvelgė į tai, jog nuteistasis išsituokęs, turi 3 nepilnamečius vaikus, nedirbantis (2 t., b. l. 59–64), registruotas Užimtumo tarnyboje (t. 2, b. l. 58), į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) bei sunkinančią atsakomybę aplinkybę, jog nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Įvertinus šias aplinkybes M. K. buvo paskirta jo padaryto nusikaltimo pavojingumą atitinkantį bausmė – 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimas be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį per 6 (šešis) mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios sudalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas) bei atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą (BK 48 straipsnio 4 dalies 3 punktas), bausmės vykdymo laikotarpiu pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje (BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas), taip pat uždraudžiant: lankytis nukentėjusiojo A. A. gyvenamojoje ir darbo vietoje bei bendrauti su juo (BK 48 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktai), vartoti psichiką veikiančias medžiagas (BK 48 straipsnio 5 dalies 4 punktas). Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad apylinkės teismas atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą, bei tokiu būdu tinkamai išsprendė bausmės individualizavimo klausimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Nenustačius BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų pažeidimų, M. K. paskirtos bausmės nėra pagrindo keisti, be to, to nėra prašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde.

Dėl civilinių ieškinių

16. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus teritorinė ligonių kasa buvo pareiškusi 426,81 Eur civilinį ieškinį už PSDF biudžetui padarytą žalą dėl nukentėjusiojo gydymo ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Taip pat byloje buvo pareikštas nukentėjusiojo A. A. atstovės advokatės R. Janušytės civilinis ieškinys dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 2 177,23 Eur turtinės žalos atlyginimo. Apylinkės teismas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkino visiškai ir priteisė jos naudai iš nuteistojo 426,81 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško teismo nuosprendžio įvykdymo (civilinio ieškinio dalyje). Nukentėjusiojo atstovės advokatės R. Janušytės civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies bei priteisė iš nuteistojo nukentėjusiojo naudai – 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 177,23 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą, skaičiuojant nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško teismo nuosprendžio įvykdymo (civilinio ieškinio dalyje). Civilinio ieškinio dalis dėl 2 000 Eur priteisimo turtinei žalai atlyginti palikta nenagrinėta. Nesutikdamas su apylinkės teismo sprendimu nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašo Valstybinės ligonių kasos ir nukentėjusiojo A. A. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus. Teisėjų kolegija pažymi, jog civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje paliekamas nenagrinėtu tuo atveju, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog apylinkės teismas pagrįstai M. K. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti BK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktą bei civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

17. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žalos instituto esmė yra visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), kuris reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tikrųjų prarado dėl žalą padariusio asmens neteisėtų veiksmų. Ieškovas privalo įrodyti patį žalos faktą ir žalos dydį, o iš atsakovo negali būti priteisiama nei daugiau, nei mažiau, negu buvo padaryta žalos nukentėjusiajam. Jeigu nukentėjusiajam yra atlyginama daugiau, nei iš tikrųjų padaryta žalos, visiško nuostolių atlyginimo principas yra pažeidžiamas, tuo pačiu pažeidžiami ir žalą padariusio asmens interesai, nes civilinė atsakomybė tokiu atveju atlieka ne tik kompensavimo, bet ir baudimo funkciją.

18. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai, be to, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, jog Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniame ieškinyje nurodyta žala – 426,81 Eur buvo patirta dėl M. K. padarytos nusikalstamos veikos. Byloje pateikti civilinio ieškinio žalos dydį pagrindžiantys dokumentai (t. 1, b. l. 39–42), iš kurių matyti kokios gydymo paslaugos buvo suteiktos nukentėjusiajam, todėl apygardos teismo įsitikinimu, ši turtinė žala iš nuteistojo priteista pagrįstai.

20. Spręsdamas dėl nukentėjusiojo atstovės advokatės pateikto civilinio ieškinio byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo apylinkės teismas konstatavo, jog šie civiliniai ieškiniai turi būti tenkinami iš dalies bei priteisė 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 177,23 Eur turtinei žalai atlyginti. Byloje yra pateikti nukentėjusiojo turtinę žalą patvirtinantys dokumentai, t. y. gertų vaistų įsigijimo dokumentai (t. 2, b. l. 196–201), kurių vartojimas susijęs su nuteistojo nusikalstamais veiksmais padarytų sužalojimų gydymu. Civilinio ieškinio dalis dėl 23 danties dalies vainiko atstatymo buvo pagrįstai palikta nenagrinėta, nes byloje nebuvo pateikta jokių dokumentų dėl minėto danties dalies vainiko gydymo/tvarkymo išlaidų.

21. Apylinkės teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, išanalizavęs byloje surinktus duomenis, konstatavo, jog nukentėjusiajam dėl padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo teko iškęsti fizinį skausmą, nes jam buvo padarytos poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, 4 muštinės žaizdos viršugalvyje, 6 muštinės žaizdos kaktoje bei veide, kairės pusės kaktinio sinuso priekinės sienelės lūžis, nueinantis į kairės akiduobės viršutinę sienelę, 23 danties dalies vainiko nuskėlimas. Atkreipė dėmesį į tai, kad gydymas iš esmės apsiribojo geriamais vaistais, chirurginis gydymas nebuvo taikytas, nenustatyta ir liekamųjų reiškinių, kurie būtų tiesiogiai susiję su patirta trauma. Be to, teismas atsižvelgė į tai, jog teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas nepatvirtino nukentėjusiojo teiginių, kad būtent dėl traumos nukentėjusiajam nustatytas (duomenys neskelbtini) proc. bazinis darbingumo lygis. Įvertinęs duomenis apie fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus (baimę, nerimą), paties nukentėjusiojo provokuojantį, rizikingą elgesį ir būseną veikos metu (neblaivus), nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė 4 000 Eur.

22. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų nukentėjusysis patyrė ne tik fizinį skausmą, sužalojimus, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, bet ir dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, todėl apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad M. K. veiksmais nukentėjusiajam A. A. padaryta neturtinė žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent toks neturtinės žalos dydis nagrinėjamu atveju atitinka teismų suformuotą praktiką, protingumo, sąžiningumo bei teisingumo reikalavimus ir yra pakankamas kompensuoti nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus bei nepažeidžia nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyros. Be kita ko, apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas neginčija priteistų civilinių ieškinių dydžių, nenurodo, kad apylinkės teismo priteistos sumos yra per didelės, prašymas ieškinius palikti nenagrinėtais siejamas su priešingo teismo sprendimo priėmimu, t. y. su M. K. išteisinimu, todėl apygardos teismas, nenustatęs esminių pažeidimų sprendžiant žalos atlyginimo klausimus, plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

23. Nukentėjusiojo A. A. atstovė advokatė 2024 m. sausio 15 d. pateikė apygardos teismui prašymą iš nuteistojo M. K. nukentėjusiojo naudai priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šis išlaidų dydis patvirtintas byloje pateikta 2023 m. lapkričio 27 d. PVM sąskaita faktūra už teisines paslaugas bei 2023 m. gruodžio 8 d. pinigų priėmimo kvitu.

24. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad priimdamas sprendimą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo, teismas atsižvelgia į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, Nr. 2K-147/2013, Nr. 2K-52-942/2016, 2K-128-489/2021).

25. Byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėta pagal nuteistojo M. K. ir jo gynėjo advokato apeliacinį skundą, kuris, šiuo atveju, atmetamas. Įvertinus tai, kad nukentėjusiojo dalyvavimas, pasitelkiant atstovą, apeliaciniame procese yra viena iš nukentėjusiojo savo teisių gynimo procese formų, o nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas dalyje dėl nuteistojo išteisinimo šiam nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra atmetamas, laikytina, kad nukentėjusysis turi teisę į minėtų išlaidų (ar jų dalies) atlyginimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, bylos sudėtingumą ir apimtį, taip pat į protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, jog prašoma priteisti išlaidų atlyginimo suma ‒ 500 Eur už suteiktas advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme laikytina proporcinga, todėl prašymas tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

nuteistojo M. K. gynėjo advokato Mariaus Monkevičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo atstovės advokatės Renatos Janušytės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo tenkinti visiškai ir iš nuteistojo M. K. priteisti A. A. naudai 500 Eur (penkis šimtus eurų) proceso išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.