Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. S. (T. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovui T. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama pagal apeliacinio skundo ribas.

Dėl vekselio, netekusio vertybinio popieriaus statuso, teisinės reikšmės

24. Byloje kilo ginčas dėl reikalavimo, grindžiamo ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuotų vekselių pagrindu.

26. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ar kitų materialiųjų įstatymų normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019 32 punktas).

27. Vekselio turėtojas, siekdamas įgyvendinti jam dokumentu, kuriame jis įvardijamas kaip paprastasis vekselis, tačiau neturi paprastojo vekselio galios, apibrėžtą reikalavimo teisę, turi galimybę ją pagrįsti, įrodęs atitinkamų teisinių santykių tarp jo ir vekselio davėjo egzistavimą, o vekselis tokiu atveju tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl kurio įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-269-219/2019 24 punktas).

Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodinėtinų aplinkybių

29. Kilus klausimui dėl šalių įrodinėjimo pareigos, pažymėtina, kad bendriausios įrodinėjimo pareigų paskirstymo taisyklės yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Pagal šias taisykles įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Kita vertus, kai kuriose civilinėse bylose materialiosios teisės normos nustato kitokį įrodinėjimo pareigų paskirstymą. Jose nurodoma, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti. Kai materialiosios teisės normos nustato kitokią įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarką negu CPK normos, reikia vadovautis materialiosios teisės normomis nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

30. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą paskolos sutarties sampratą paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. CK 6.870 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Nurodytas teisinis reglamentavimas nustato, kad paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-378/2022 17 punktas).

31. Atsižvelgiant į paskolos sutarties ypatumus, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylose, kuriose ginčas kilo dėl paskolos grąžinimo, į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Be kita ko, kasacinis teismas nurodė, kad šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktas).

32. Vekselio turėtojui teisme pareiškus reikalavimą, grindžiamą vekseliu, kuris yra netekęs vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statuso dėl to, kad buvo praleisti įstatyme nustatyti jo pateikimo apmokėti terminai ar reikalavimų pagal jį pateikimo terminai, ginčas sprendžiamas pagal bendrąją procesinių pareigų paskirstymo taisyklę. Tai reiškia, kad ieškovas neprivalo teisiškai kvalifikuoti reiškiamo reikalavimo, tačiau turi nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovui, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-100-469/2019 34 punktas).

33. Kitaip sakant, kai vekselis nėra realizuojamas ĮPVĮ nustatytais terminais ir tvarka, reikalavimą reiškiantis kreditorius privalo pagrįsti pirminės prievolės, iš kurios kildinamas vekselis, buvimą ir atitinkamai atsakovo pareigos egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2020 30 punktas).

34. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tam, jog nerealizuotas ĮPVĮ tvarka vekselis būtų pripažintas paskolos rašteliu (skolos dokumentu), jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu (pvz., ar yra pasirašytas vekselį išrašiusio asmens, ar nurodyta pinigų suma ir pan.); 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2020 31 punktas).

35. Atsižvelgdama į aptartą kasacinio teismo praktiką ir įvertinusi ieškovo reiškiamus reikalavimus bei jiems pagrįsti nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje ieškovui, siekiančiam pagrįsti paskolinių teisinių santykių tarp ginčo šalių egzistavimą, teko pareiga įrodyti, kad vekseliuose įrašytos piniginės sumos buvo perduotos atsakovui kaip paskola, kurią paskolos gavėjas įsipareigojo grąžinti šalių sutartu terminu.

Dėl paskolos teisinių santykių (ne)egzistavimo

36. Byloje kilusio ginčo esminė įrodinėtina aplinkybė yra ta, ar ieškovas realiai perdavė paskolos sutarties dalyką (pinigus) paskolos gavėjui.

37. Ieškovas įrodinėja tarp šalių susiklosčiusius paskolinius teisinius santykius, teigdamas, kad paskolos dalyku esančių pinigų perdavimą atsakovui patvirtina vekseliuose fiksuoti atsakovo įsipareigojimai grąžinti pinigus iki vekseliuose nurodytos datos.

38. Įvertinusi ginčo vekselių, kurių pagrindu byloje reiškiamas reikalavimas dėl skolos priteisimo, turinį (1 t., b. l. 6-8), teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovo teiginiais apie realų pinigų perdavimą atsakovui. Vekseliuose nėra atsakovo patvirtinimo apie tai, kad jis gavo juose nurodytas pinigų sumas, nėra įsipareigojimo grąžinti paskolintus pinigus. Pastebėtina, kad tiek rankraštinė vekselių turinio dalis, tiek ir 2019 metų vekselio kitoje (lapo) pusėje esantys šalių susitarimo aplinkybes atskleidžiantys paaiškinimai yra parašyti ieškovo, tik patvirtinti atsakovo (pasirašyti, nurodant vardą ir pavardę), tačiau juose nėra fiksuotas nei ieškovo patvirtinimas apie tai, kad vekseliuose nurodytas pinigų sumas jis perdavė atsakovui, nei, kaip jau nurodyta pirmiau, atsakovo patvirtinimas apie skolinamų pinigų gavimą.

39. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „<...> pinigus gavau <...>“, „<...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019 37 punktas). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

40. Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas apie pinigų perdavimo fakto egzistavimą sprendė įvertinęs 2019 m. rugsėjo 10 d. vekselio kitoje (lapo) pusėje esančius paaiškinimus (1 t., b. l. 8), kurie, teismo nuomone, patvirtina ne tik šalių susitarimo tikslą, 2008 metais ir 2019 metais išrašytų vekselių sąsajumą, bet ir pinigų perdavimo atsakovui faktą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad 2019 m. rugsėjo 10 d. vekselio kitoje (lapo) pusėje esantys įrašai leidžia manyti, kad šalys tikėtinai tarėsi dėl paskolos, kuri būtų skirta pastatams išpirkti, suteikimo, tačiau tekste nurodytas tik buvusio (ar tikėtinai siekiamo) šalių susitarimo tikslas savaime neįrodo pinigų perdavimo fakto bei realių paskolos teisinių santykių atsiradimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į susitarimo tikslą bei jam pasiekti prisiimamus šalių įsipareigojimus (susitarimu atsakovas įsipareigojo neparduoti įrangos; susitarimo pagrindu įranga galėjo būti perleista tik ieškovo pasiūlytam asmeniui), šalių 2019 m. rugsėjo 10 d. vekselio kitoje (lapo) pusėje padaryti įrašai vertintini kaip fiksuojantys į ateitį nukreiptą šalių susitarimą, tačiau savaime neįrodantys paskolinių teisinių santykių atsiradimo ir egzistavimo.

41. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad 2019 m. rugsėjo 10 d. vekselis yra siejamas su 2008 metais atsakovui paskolinta suma, jog įrodžius pinigų perdavimą pagal 2019 m. rugsėjo 10 d. vekselį, kartu esą pripažįstamas ir pinigų perdavimas pagal 2008 m. rugsėjo 10 d. vekselį.

42. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad pagal vekseliuose nurodytas datas jų (vekselių) sudarymą skiria daugiau kaip dešimties metų laikotarpis, todėl tiek vekselių išrašymo ir pasirašymo aplinkybes, tiek vekselių pagrindu sukuriamus ar siekiamus sukurti teisinius santykius teismas turėjo tirti bei vertinti atskirai. Akcentuotina, kad byloje esantys duomenys pagrindžia, jog pastatus, kurių išpirkimui tariamai buvo skolinami pinigai, atsakovo vadovaujama įmonė naudojo neatlygintinai panaudos sutarties pagrindu (2022 m. lapkričio 3 d. dokumento, registracijos Nr. DOK-39332, 3 priedas), o įranga buvo įsigyta 2018 metais (2022 m. lapkričio 3 d. dokumento, registracijos Nr. DOK-39332, 5 priedas). Taigi, nėra pagrindo manyti, kad tariamai paskolintos lėšos buvo panaudotos nekilnojamojo turto ir įrangos įsigijimui, kadangi tam nebuvo poreikio, be to, skiriasi įrangos įsigijimo ir tariamos paskolos suteikimo momentai.

43. Sprendžiant dėl to, ar vekselių išrašymu šalys įformino paskolos suteikimą, atkreiptinas dėmesys į ieškovo paaiškinimus, kad 2008 m. rugsėjo 10 d. vekselis buvo perrašomas, kad jis surašytas tuo pačiu metu kaip ir 2019 m. rugsėjo 10 d. vekselis, kadangi buvo siekiama nustatyti naują pinigų pagal vekselį sumokėjimo datą, todėl, kaip nurodyta ekspertizės akto išvadose, abu vekseliai „tikėtina“ surašyti tuo pačiu rašikliu (1 t., b. l. 149). Vadinasi, byloje pateikto 2008 m. rugsėjo 10 d. datuoto vekselio negalima laikyti autentišku skolos dokumentu, kuriuo būtų grindžiamas realus paskolos teisinių santykių atsiradimas. Ieškovui įrodinėjant, kad jis realiai paskolino atsakovui vekseliuose nurodytas pinigų sumas ir kad pinigų grąžinimo terminai buvo pratęsiami (nustatomi iš naujo), pažymėtina, jog ginčo šalys nenumatė nei palūkanų už naudojimąsi paskolintais pinigais, nei skolininko prievolės įvykdymo užtikrinimo, nors tokie sutartiniai elementai įprastai būdingi paskoliniams teisiniams santykiams. Šios aplinkybės papildomai kelia pagrįstų abejonių dėl šalis siejusių paskolinių teisinių santykių realaus egzistavimo.

44. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas teikė įrodymus, kuriais siekė pagrįsti, kad turėjo lėšų, kurios buvo perduotos atsakovui kaip paskola ir kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti pagal vekselius. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad vien aplinkybė, jog ieškovas ginčo vekselių sudarymo metu galbūt turėjo lėšų, nėra pakankama patvirtinti jų (lėšų) perdavimą atsakovui ir paskolos teisinių santykių tarp šalių realumą.

45. Antra vertus, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas turėjo lėšų tiek 2008 m. rugsėjo 10 d., tiek 2019 m. rugsėjo 10 d. vekselių sudarymo metu. Ieškovas, siekdamas pagrįsti, kad turėjo pinigų ir juos paskolino atsakovui, teikė duomenis apie tai, jog 2019 m. rugpjūčio 1 d. vekseliu įsipareigojo sumokėti G. L. 90 000 Eur (1 t., b. l. 20). Akcentuotina, kad ieškovas įrodinėja pagal 2019 m. rugsėjo 10 d. vekselį atsakovui perdavęs 125 000 Eur sumą, vadinasi, mažiausiai 35 000 Eur lėšų, perduotų kaip paskola, turėjimas niekuo nepagrįstas. Ieškovo teiginiai dėl lėšų turėjimo iš turto pardavimo bei palikimo gavimo pajamų yra nepagrįsti. Pripažintina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių ieškovo aiškinimą, kad jis turėjo tiek lėšų, kiek galėjo paskolinti ir 2008 m. rugsėjo 10 d., ir 2019 m. rugsėjo 10 d. vekselių sudarymo metu.

46. Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas, kuriam tenka pareiga įrodyti paskolinių teisinių santykių tarp šalių egzistavimą, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, neįrodė paskolos sutarties dalyko perdavimo atsakovui bei atsakovo įsipareigojimo grąžinti gautą paskolą. Kitokio turinio, išskyrus paskolos, teisinių santykių tarp ginčo šalių egzistavimo ieškovas neįrodinėjo, todėl ieškovo nurodytu pagrindu neįrodžius ieškinio reikalavimų, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmetamas.

47. Prašydamas panaikinti skundžiamą sprendimą, apeliantas remiasi ir tuo, kad vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turėjo būti notarinės formos. CK 6.871 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama, kad jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. Apelianto teigimu, 2019 m. rugsėjo 10 d. vekselis neatitinka įstatyme nustatytos notarinės formos, todėl formos nesilaikymas vekselį daro negaliojančiu skolos dokumentu (CK 1.93 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į pirmiau konstatuotą aplinkybę, jog byloje neįrodytas pinigų, kaip paskolos, perdavimo atsakovui faktas, argumentų dėl vekselio sudarymo formos nesilaikymo vertinimas netenka prasmės ir neturi įtakos bylos išsprendimo rezultatui, nes pripažinta, kad ieškovas neįrodė paskolos teisinių santykių tarp ginčo šalių egzistavimo.

Dėl prašymo skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

48. Apeliaciniame skunde atsakovas, be kita ko, prašo skirti ieškovui 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesu, 50 procentų iš šios baudos skiriant atsakovui.

49. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą; iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis).

50. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį įtvirtinta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. Pažymėtina, kad ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu. Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017). Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.

51. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo, kokiais veiksmais pasireiškė ieškovo piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, todėl tik tai, kad ieškovas pareiškė ieškinį, kuriuo įgyvendino savo subjektinę teisę kreiptis į teismą, nesudaro pagrindo jo veiksmuose įžvelgti piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, nepaisant tos aplinkybės, kad ieškinys atmestas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad ieškovas procesinėmis teisėmis naudojosi akivaizdžiai nesąžiningai, ne pagal paskirtį ar sąmoningai veikė prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, todėl atsakovo prašymas dėl baudos skyrimo netenkinamas (CPK 95 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

52. Apeliacinės instancijos teismui priimant naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

53. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

54. Kadangi ieškovo ieškinys atmetamas, jo prašymas priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas, tuo pačiu nesvarstomas ir tokių ieškovo išlaidų dydžio pagrįstumo klausimas.

55. Atsakovas T. S. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateikė duomenis apie patirtas 3 785,20 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias sudarė: 900 Eur išlaidos už ekspertizės atlikimą; 2 831,40 Eur teisinės pagalbos išlaidos ir 53,80 Eur vertimo išlaidos (1 t., b. l. 130; 2 t., b. l. 29-41). Apeliacinės instancijos teisme atsakovas pateikė duomenis apie patirtas 5 135 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias sudarė 2 957 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą ir 2 178 Eur teisinės pagalbos išlaidos už apeliacinio skundo parengimą.

56. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovo prašymas atlyginti bylos nagrinėjimo metu patirtas išlaidas yra pagrįstas įrodymais, prašomos priteisti teisinės pagalbos (atstovavimo) išlaidos neviršija užmokesčio už civilinėse bylose teikiamą teisinę pagalbą dydžių, nustatytų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, priteisia iš ieškovo atsakovui patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

57. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutartimi ieškovui buvo atidėtas 2 957 Eur žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimas iki teismo sprendimo byloje priėmimo. Apeliacinės instancijos teismui priimant sprendimą ieškinį atmesti, iš ieškovo valstybei priteisiamas žyminis mokestis, kurio mokėjimas ieškovui buvo atidėtas (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti.

Priimti naują sprendimą ‒ atmesti ieškovo R. P. ieškinį atsakovui T. S. dėl skolos priteisimo.

Priteisti atsakovui T. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo R. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 8 920,20 Eur (aštuonių tūkstančių devynių šimtų dvidešimties eurų ir 20 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti iš ieškovo R. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 2 957 Eur (dviejų tūkstančių devynių šimtų penkiasdešimt septynių eurų) žyminį mokestį už ieškinį, sumokant šią sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Netenkinti atsakovo T. S. prašymo dėl baudos ieškovui R. P. skyrimo.