Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės, Savinijaus Katausko ir Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. gynėjo advokato Jono Špelverio apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2024 m. liepos 25 d. nuosprendžio, kuriuo

S. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį (dėl G. R. sužalojimo) ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 12 (dvylikai) mėnesių su intensyvia priežiūra 3 (trims) mėnesiams, nustatant buvimo vietą – (duomenys neskelbtini) ir buvimo laiką – nuo 23.00 val. iki 06.00 val. bei tai kontroliuojant elektroninio stebėjimo priemonėmis, taip pat įpareigojant bausmės vykdymo metu dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per 2 (du) mėnesius atlyginti nukentėjusiajam priteistą turtinę žalą (461,77 Eur). Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje (dėl K. K. sužalojimo), S. M. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Priteista iš S. M. 46,04 Eur (keturiasdešimt šešis Eur 4 ct) Klaipėdos teritorinei ligonių kasai. Priteista iš S. M. 461,77 Eur (keturi šimtai šešiasdešimt vienas Eur 77 ct) turtinės, 600 Eur (šeši šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 1149,14 Eur (tūkstantis šimtas keturiasdešimt devyni Eur 14 ct) proceso išlaidų G. R.. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl K. K. suteiktų medicininių paslaugų ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės K. K. civilinis ieškinys palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4.1. Nurodoma, kad S. M. padaryta nusikalstama veika kvalifikuota teisingai ir įrodyta skundžiamame nuosprendyje aptartais duomenimis, todėl S. M. pagrįstai pripažintas kaltu įvykdęs inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Pažymima, jog nuteistojo S. M. parodymų, kad nukentėjusysis G. R. jo atžvilgiu atliko kokius nors veiksmus, nepatvirtina jokie duomenys. S. M. to nenurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Mažamečių liudytojų S. M. ir A. M. parodymai ištirtam duomenų visetui neprieštarauja, todėl tai nesudaro pagrindo abejoti jų patikimumu. Be to, net ir nesivadovaujant vaikų parodymais, kitų duomenų, esančių baudžiamojoje byloje, visiškai pakanka S. M. kaltei pagrįsti. Įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, Iš aprašomosios nuosprendžio dalies turinio akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas vertino duomenis, kad proceso dalyvių santykiai konfliktiški, kad jie turi neišspręstų ginčų. Vien tai, jog S. M. nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino ne taip kaip apeliantas, nesudaro pagrindo abejoti nuosprendžio teisėtumu ir pagrįstumu.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis S. M. nepripažįsta savo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, jog jis nukentėjusiajam G. R. nesudavė smūgio. Taip pat apeliaciniu skundu nesutinkama su paskirta bausme, nurodoma, jog bausmė nėra individualizuota tinkamai, prašoma paskirti laivės apribojimo bausmę minimaliam terminui neskiriant įpareigojimų.

7. Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013).

8. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą pagal nuteistojo S. M. gynėjo apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, teisės aiškinimo bei taikymo klaidų nepadarė ir pagrįstai bei teisėtai pripažino S. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad byloje surinkti įrodymai pagrindžia, jog nuteistojo S. M. veiksmai atitinka objektyviuosius ir subjektyviuosius jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, neturi pagrindo su tokiomis išvadomis nesutikti.

9. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. baudžiamoji atsakomybė kyla, kai dėl pavartoto smurto nukentėjusiajam atsiranda straipsnio dispozicijoje nurodytos pasekmės. Šio straipsnio dispozicijoje įtvirtinti veiksmai – mušimas ar kitoks smurtavimas, suprantamas kaip poveikis į žmogaus kūną, siekiant sukelti asmeniui fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną, pasireiškiantis smogimu ranka, koja, kietu daiktu, spaudimu, stūmimu, tempimu, laužimu ir panašiais veiksmais. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65-489/2018, Nr. 2K-428-511/2015).

10. Asmens kaltei padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, konstatuoti nepakanka apsiriboti išimtinai tik specialisto išvadoje nustatytais sužalojimais (kaip nagrinėjamu atveju kraujosruvomis bei nubrozdinimais rankose), būtina įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nesuteikiant nė vienam iš bylos įrodymų prioritetinės reikšmės. Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016), o nagrinėjant situaciją, kurią galimai reikėtų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017). ???Pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos esant konfliktiniam santykiui, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017, 2K-26-1073/2023).

11. Skundžiamu nuosprendžiu pripažinta, kad nuteistasis 2023 m. birželio 17 d., apie 9.30 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), tyčia ranka vieną kartą sudavė nukentėjusiajam G. R. į veidą, tuo padarė G. R. odos nubrozdinimus ir poodinę kraujosruvą veido kairėje pusėje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

12. Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas ginčija kaltę. Nurodo, kad inkriminuojamos nusikalstamos veikos S. M. nepadarė, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiems skundo argumentams nepritaria, nes jie yra paneigti pirmosios instancijos teismo ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje išanalizuotais įrodymais.

13. Analizuojant bylos medžiagą nustatyta, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme S. M. kaltės nepripažino, neigė sudavęs smūgį nukentėjusiajam. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis S. M. parodė, kad kaltės nepripažįsta. Nurodė, kad tą dieną buvo atvažiavęs pasiimti vaikų. Kai įėjo į butą, K. atėjo į koridorių, o iš vonios kambario į koridorių išėjo G., kuris atsistojo priešais. Tada G. pasakė, kad jis išeitų iš jo namų, G., nieko nesakęs, abejomis rankomis suėmė jam už pečių ir suspaudė. Jis pakėlė rankas į viršų ir išsivadavo iš G. rankų, išėjo į kitą kambarį ir paskambino Bendrajam pagalbos centrui. Nuteistasis S. M. taip pat parodė, kad nukentėjusįjį matė pirmą, kartą, smūgio nesudavė (t. 2, b. l. 95-97). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis S. M. taip pat savo kaltės nepripažino ir nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, jog paprašius G. R. atsitraukti, G. pasakė, kad jis neturi jokių teisių, griebė jį ir supurtė. Tačiau nuteistojo S. M. teiginiai, kad jis nukentėjusiojo atžvilgiu smurto nevartojo, t. y. nesudavė vieną kartą nukentėjusiajam G. R. į veidą, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir prieštarauja byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme betarpiškai ištirtų įrodymų visumai.

16. Kaip matyti, S. M. ir nukentėjusiojo G. R. parodymai yra prieštaringi. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nuteistasis S. M. ir nukentėjusysis G. R. įvykio dieną matėsi pirmą kartą. Jokių objektyvių duomenų, jog G. R. būtų suinteresuotas apkalbėti nuteistąjį S. M. byloje nėra. Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojos K. K. parodymai, mažamečių liudytojų S. ir A. M. parodymai, specialisto išvados, kita rašytinė bylos medžiaga.

17. Nukentėjusiojo G. R. parodymus patvirtina liudytojos K. K. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja K. K. parodė, kad 2023 m. birželio 17 d. buvo namuose su vaikais ir draugu G. R.. Apie 9.30 val. pasiimti vaikų atėjo buvęs vyras S. M., kuris pamatė G., išėjusį iš vonios kambario ir jam pasakė, kad jei jis nori čia būti, tai turi mokėti nuomą. G. atsakė, kad čia negyvena. Tada S. pasakė, jog G. susirinktų daiktus ir varytų lauk. G. pasakė, kad jau ruošiasi išvažiuoti ir pasakė S., kad nebūtų toks agresyvus, nes S. kalbėjo pakeltu tonu. Staiga S. dešiniu kumščiu sudavė G. smūgį į kairę akį. Ji atsistojo tarp jų veidu į S. pusę, G. nuėjo į vaikų kambarį (t. 1, b.l. 58-59). Teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme metu liudytoja K. K. parodė, jog tą dieną S. M. žinojo, kad G. R. yra pas ją namuose, nes pats atsirakino duris, įėjo į namus, o seniai nebuvo to daręs. Atvykęs pasiimti vaikus, jis laukdavo jų lauke. G. buvo tualete. S. perėjo visus kambarius. Kadangi G. niekur nerado, suprato, kad jis yra tualete. Atsistojo koridoriuje prieš tualeto duris ir G. išėjus, griežtu tonu jam pasakė, kad mokėtų nuomą, nes čia gyvena. G. pasakė, kad pasiims daiktus ir išvažiuos. S. pasakė „važiuok, koks esi“ ir, kai G. lenkėsi pasiimti daiktų, S. jam smūgiavo. G. nuo smūgio atsitraukė į šalia koridoriaus esamą kambarį. Nors apeliaciniame skunde nurodoma priešingai, tačiau iš aukščiau išdėstyto matyti, kad liudytojos K. K. parodymai duoti teisiamojo posėdžio metu nesiskiria nuo anksčiau ikiteisminio tyrimo metu jos duotų parodymų.

18. Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama priešiškiems liudytojos K. K. ir nuteistojo S. M. santykiams, šias aplinkybes laikant pakankamu pagrindu liudytojos parodymų nelaikyti patikimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš tikrųjų konfliktiški asmenų santykiai gali būti aplinkybė, subjektyviai įtakojanti jų duodamų parodymų patikimumą (objektyvumą). Vis tik asmens duotų parodymų nepatikimumas dėl konfliktiškų santykių su asmeniu, apie kurį duodami parodymai, nėra preziumuojamas. Nustačius, kad asmenų tarpusavio santykiai, nesutarimai, kitokios aplinkybės gali turėti įtakos jų duodamiems parodymams, tokie parodymai yra vertinami kitų byloje surinktų įrodymų kontekste ir jais remiamasi tiek, kiek kiti duomenys, kurių patikimumas abejonių nekelia, juos patvirtina. Iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis S. M. ir liudytoja K. K. yra išsiskyrę, kartu turi tris vaikus. Tačiau šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad liudytojos asmeniniai santykiai su nuteistuoju įtakojo nukentėjusiosios parodymų neobjektyvumą (nepatikimumą).

19. Be to, nukentėjusiojo G. R. ir liudytojos K. K. parodymus patvirtina kito ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausti mažamečiai liudytojai. Mažametis liudytojas S. M. parodė, kad tėtis mušė G. į žandą (t. 1, b. l. 145-150), apklaustas mažametis liudytojas A. M. parodė, kad kai mamos draugas išėjo iš tualeto, tėtis jam pasakė, kad ateitų pasikalbėti. G. atėjo, tėtis jam kažką padarė, paskui tėtis jam įtrenkė, mama iškvietė policiją (t. 1, b. l. 151-154). Pagal susiformavusią teismų praktiką ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai turi nepriekaištingą įrodomąją reikšmę, jeigu juos duodant įtariamajam buvo suteikta tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti jam klausimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-431/2006, 2K-15/2009). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad mažamečių liudytojų parodymų negalima laikyti patikimais, kadangi kitame ikiteisminiame tyrime buvo paskirtos ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės ir ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad A. M. negalėjo ir negali būti liudytojas nagrinėjamojoje byloje, dėl jo patiriamo artimos aplinkos poveikio, kuris susiklosčiusiame konfliktiškame jo biologinių tėvų santykyje formuoja negatyvias mažamečio nuostatas į tėvą, A. M. psichologinę būklę neigiamai veikia konfliktiškas tėvų tarpusavio santykis. Be to, ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad šiuo atveju įvertinus aukštą tėvų konfliktiškumą bei mamos tiesiogiai ir/ar netiesiogiai daromą poveikį, S. M. parodymus rekomenduojama vertinti kritiškai ir S. M. nerekomenduojama toliau dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, dėl išliekančio jam mamos tiesiogiai ir/ar netiesiogiai daromo poveikio. Tačiau pažymėtina, jog, mažamečių liudytojų apklausos metu dalyvavo S. M. su gynėju ir turėjo teisę užduodant klausimus per psichologę aiškintis, ar vaikai kalba tiesą, ar yra įtakoti kitų asmenų. Be to, apkaltinamasis nuosprendis paremtas ne tik mažamečių liudytojų parodymais, bet jie įvertinti visų byloje surinktų įrodymų kontekste. Mažamečių parodymai neprieštarauja aukščiau aptartiems nukentėjusiojo G. R. parodymams, liudytojos K. K. parodymams, specialisto išvadoms, kitai baudžiamosios bylos medžiagai.

20. Įvertinusi tai, kas aptarta, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl S. M. kaltės. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis S. M., savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Apeliacinio skundo argumentai, kad S. M. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, argumentuotai paneigti jau minėtais nukentėjusiojo, liudytojų parodymais bei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išvardintais kitais įrodymais. Pripažindamas S. M. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, įvertino juos pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles ir pagrįstai apelianto veiksmuose nustatė visus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius.

21. Taip pat nepagrįstas skundo argumentas, jog K. K. ir G. R. atstovo atstovavimas teisme turėtų būti pripažintas netinkamu, kadangi advokato padėjėjas orderyje nurodė atstovavimą tik Plungės apylinkės teismo Palangos rūmuose, kai tuo tarpu byla išnagrinėta Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmuose. Apygardos teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog K. K. ir G. R. atstovo atstovavimas teisme buvo netinkamas, kadangi orderyje nurodyta, jog atstovaujama Plungės apylinkės teisme. Vien tai, jog buvo nurodyti ne tie Plungės apylinkės teismo rūmai savaime neleidžia daryti išvados, jog G. R. ir K. K. atstovavimas buvo netinkamas.

Dėl bausmės

22. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176-222/2019, 2K-213-719/2020, 2K-153-976/2022 ir kt.). Taip pat teismas turi įvertinti ir tai, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-511/2023). Jeigu BK straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir sprendžiant pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2024).

23. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai, ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

24. Apygardos teismas, susipažinęs su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentais, prokuroro atsiliepimu, nukentėjusiojo atstovo rašytiniais paaiškinimais, apylinkės teismo nuosprendžio turiniu bei baudžiamosios bylos medžiaga sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę S. M. laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, bei tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir nurodė pakankamus jos rūšies ir dydžio parinkimo motyvus.

25. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis S. M. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą žmogaus sveikatai, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatė. Įvertino tai, kad S. M. savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos nepripažino, savo elgesio kritiškai nevertino, nusikalstamais veiksmais padarytos žalos neatlygino. Atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis S. M. yra teistas už analogišką nusikaltimą, padarytą K. K. atžvilgiu, teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų. Be to, apylinkės teismas įvertino ir tai, kad S. M. dirba ir išlaiko mažamečius vaikus. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti S. M. paskyrus mažesnę negu vidurkis laisvės apribojimo bausmę su intensyvia priežiūra ir BK 48 straipsnio 4 dalies 1, 3 ir 4 punktuose numatytais įpareigojimais. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas S. M. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje.

26. Apeliaciniu skundu prašoma taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nurodoma, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Apygardos teismo vertinimu, nuteistojo apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodytas netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas (BK 54 straipsnio 3 dalis), o išdėstyti teiginiai susiję su nuteistojo S. M. asmenybės bei jį charakterizuojančių aplinkybių pakartotiniu vertinimu. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad turi būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, tačiau siekiant švelnesnės bausmės teisiniais argumentais neatskleidė galimo baudžiamojo įstatymo netinkamo pritaikymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, bausmės rūšį bei jos dydį, bausmė nuteistajam S. M. paskirta teisingai.

27. Apeliaciniu skundu sutinkama su laisvės apribojimo bausmės rūšimi, tačiau nurodoma, kad laisvės apribojimas turėjo būti nustatytas minimaliam terminui, kadangi nebuvo nustatyta tiek S. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tiek jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Apygardos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais sutikti negali. Pažymėtina, kad, vadovaujantis BK 54 straipsnio nuostatomis, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ne tik į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, bet ir į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį. Iš aukščiau aptartų aplinkybių matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, įvertino ne tik tai, kad nėra nustatyta nuteistojo S. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bet įvertino ir nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo S. M. asmenybę. Apylinkės teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes pagrįstai laisvės apribojimo terminą nustatė mažesnį negu vidurkis.

28. Apeliantas taip pat nesutinka su tuo, kad jam kartu su laisvės apribojimo bausme buvo paskirta intensyvi priežiūra 3 (trims) mėnesiams, nustatant buvimo vietą – (duomenys neskelbtini), ir buvimo laiką – nuo 23.00 val. iki 06.00 val. bei tai kontroliuojant elektroninio stebėjimo priemonėmis, taip pat įpareigojant bausmės vykdymo metu dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per 2 (du) mėnesius atlyginti nukentėjusiajam priteistą turtinę žalą (461,77 Eur).

29. Pažymėtina, kad laisvės apribojimas yra viena iš bausmės rūšių, kurios esmę sudaro terminuotas įstatymo bei teismo nustatytų pareigų (draudimų ir įpareigojimų) taikymas nuteistajam. Pagal BK 48 straipsnio nuostatas laisvės apribojimo bausmės turinį sudaro nuteistojo pareiga be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus, laikytis teismo nustatytų draudimų bei atsiskaityti, kaip vykdomi draudimai ir įpareigojimai. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas laisvės apribojimo bausmę, teismas paprastai paskiria kaltinamajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. BK 48 straipsnio 4 dalis numato, kad kartu su intensyvia priežiūra arba vietoj jos teismas gali asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, skirti įpareigojimus. Vertinant sistemiškai šias įstatymo nuostatas, matyti, kad jos suteikia teismui diskreciją spręsti dėl intensyvios priežiūros skyrimo, įpareigojimų parinkimo.

30. Aukštesniojo teismo vertinimu, siekiant įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus, nuteistajam S. M. pagrįstai buvo taikyta intensyvi priežiūra kartu su įpareigojimai. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog S. M. dirba keliose darbovietėse, vykdo individualią veiklą, todėl jam dažnai tenka išeiti iš namų ir vėlyvuoju paros metu, darbas pagrindinėje darbovietėje yra susijęs su pervežimais, paros laiku nėra apribotas, savaime neleidžia daryti išvados, kad intensyvi priežiūra kartu su įpareigojimais yra paskirti nepagrįstai, kadangi kiekvienas asmuo privalo prisiimti savo neteisėto elgesio pasekmes. Sutiktina, kad dėl intensyvios priežiūros šį laikotarpį S. M. patirs tam tikrus nepatogumus, tačiau visiškas jos netaikymas neužtikrins visuomenės intereso, jog jis būtų nuteistas adekvačia bausme, kad laikytųsi įstatymų ir daugiau nebenusikalstų. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė nėra pernelyg griežta, o švelnesnės bausmės – laisvės apribojimo, jo terminą nustatant minimalų ir netaikant intensyvios priežiūros bei neskiriant įpareigojimų, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, šiuo atveju nepakaktų, nebūtų pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.

31. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam S. M. paskirta bausmė individualizuota tinkamai, tiek savo rūšimi, tiek dydžiu atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimus, teisingumo, proporcingumo principus ir nėra per griežta. Kartu su bausme pagrįstai paskirta intensyvi priežiūra ir įpareigojimai, numatyti BK 48 straipsnio 4 dalies 1, 3 ir 4 punktuose. Todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2024 m. liepos 25 d. nuosprendžio nuteistojo S. M. gynėjo advokato Jono Špelverio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais.

Dėl atstovavimo išlaidų

32. Nukentėjusiojo atstovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas už rašytinių paaiškinimų parengimą. Iš byloje esančių pateiktų sąskaitos už teisines paslaugas ir sąskaitos išrašo matyti, kad G. R. patyrė 600 Eur išlaidų už rašytinių paaiškinimų parengimą.

33. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K- 347- 976/2018). Tuo pačiu pažymėtina, kad nors BPK 106 straipsnio 2 dalis nenustato ribų, proporcijų, kiek teismas, priimdamas nuosprendį, gali sumažinti nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo už advokato pagalbą patirtų išlaidų dydį, tačiau teismo sprendimas sumažinti nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo už advokato pagalbą patirtų išlaidų dydį turi būti motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112-697/2018).

34. Atkreiptinas dėmesys, jog Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 2 d. nutartimi buvo nuspręsta bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka ir buvo elektroniniu paštu išsiųstas pranešimas nukentėjusiajam G. R., kuriame nurodyta, kad proceso dalyviai turi teisę per dvidešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą. Klaipėdos apygardos teisme tik 2024 m. spalio 7 d. gauti nukentėjusiojo G. R. atstovo advokato Giedriaus Gvildžio rašytiniai paaiškinimai dėl nesutikimo su apeliaciniu skundu. Minėti rašytiniai paaiškinimai gauti praleidus terminą. Advokatas, būdamas teisininku, neabejotinai turėjo suprasti, jog praleido terminą atsiliepimui į apeliacinį skundą pateikti. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog pateiktas dokumentas pavadintas ne atsiliepimu į apeliacinį skundą, o rašytiniais paaiškinimais dėl nesutikimo su apeliaciniu skundu. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad baudžiamoji byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, o atsiliepimas į skundą, kaip procesinis dokumentas, nukentėjusiojo atstovo byloje pateiktas nebuvo, sprendžia, jog nukentėjusiojo atstovo prašomos priteisti 600 Eur dydžio išlaidos nepagrįstos, todėl nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. M. gynėjo advokato Jono Špelverio apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo G. R. patirtų 600 Eur atstovavimo išlaidų iš nuteistojo S. M. nepriteisti.