- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-01-06
- Bylos Nr.
- 2K-15/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Greičius (pirm.), Alvydas Pikelis, Viktoras Aidukas (pran.)
- Nuteistasis
- M. Š.
- Kategorijos
- 1.2.29.3Antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas (BK 302 str.)
- 2.3.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.
Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 4 d. nutartis, kuria nuteistojo M. Š. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. Š. nuteistas už tai, kad 2007 m. spalio 19 d., apie 16 val., Panevėžyje, prie (duomenys neskelbtini) namo, iš T. P. pagrobė Lietuvos Respublikos piliečio pasą, išduotą T. P. vardu.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis M. Š. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 2 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo 2008 m. liepos 4 d. nutartį ir bylą nutraukti. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir kitus norminius aktus, pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintus duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo principus, iš esmės suvaržė jo teises ir teisėtus interesus. Nuteistasis teigia, kad jis siekė tik paimti iš nukentėjusiojo T. P. pasą, kurį šis ketino parduoti, ir jį perduoti policijos pareigūnams. Jo nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojas M. A.
Kasatorius taip pat teigia, kad Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato Antrojo policijos komisariato (toliau – Panevėžio m. VPK 2 PK) pareigūnai atliko operatyvinius veiksmus, siekdami prieš jį, M. Š., pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje. Nukentėjusioji R. P. patvirtino, kad sužinojusi, jog jos sūnus „reketuojamas“, spalio 18 d. kreipėsi į Panevėžio m. VPK 2 PK. Policijos pareigūnai, bendravę su ja, leido suprasti, kad jie kontroliuos situaciją, todėl spalio 19 d. ji nusiuntė sūnų susitikti su juo, M. Š., ir T. L. Iš to kasatorius sprendžia, kad T. P. buvo apmokytas, kaip jį, M. Š., provokuoti, kaip iš jo išgauti policijos pareigūnams reikalingos informacijos apie ketinimus panaudoti pasą. Tai, kad policijos pareigūnai piktnaudžiavo tarnyba, patvirtina ir liudytojo V. S. apklausa. Šis pareigūnas, norėdamas jį sulaikyti, neprisistatė, kaip reikalauja Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo nuostatos. Tai patvirtina, kad pareigūnai iš anksto rinko duomenis apie, tikėtina, nusikalstamą veiką vykdančius asmenis, nusikalstamai veikai realizuoti pasitelkė nepilnametį. Kasatoriaus nuomone, policijos pareigūnų V. S. ir A. B. parodymai apie tai, kad jie, iš anksto nepasirengę, žinojo vietą, kur bus įvykdyta nusikalstama veika, yra neįtikinantys. Nuteistojo įsitikinimą, kad prieš jį buvo įvykdyta provokacija, patvirtina ir ta aplinkybė, jog pranešimas apie nusikalstamą veiką nebuvo registruotas Panevėžio m. VPK 2 PK 2007 m. spalio 18 d., kada, sprendžiant pagal R. P. parodymus, ji pranešė apie nusikaltimą. Pranešimas apie nusikaltimą užregistruotas tik 2007 m. spalio 19 d., apie 17.30 val. Kasatoriaus nuomone, policijos pareigūnai kontroliavo situaciją ir jo veiksmus, nukreipė nukentėjusįjį veikti pagal jų išankstinį planą, todėl nelaikytina, kad nusikalstama veika buvo baigta. Taip netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – papildomai neinkriminuotas BK 22 straipsnis.
Nuteistasis taip pat nurodo, kad teismas, vertindamas paskelbtus liudytojo T. L. parodymus, iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą. Kasatorius pažymi, kad šio liudytojo parodymai yra prieštaringi, ne kartą keisti. Teismas, neišklausęs šio asmens parodymų, neišsiaiškinęs jų keitimo priežasties, neturėjo teisinio pagrindo jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Nors liudytojas T. L. ir buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo dalyvaujant įtariamajam, tačiau tuo metu jis, M. Š., nebuvo supažindintas su ankstesnėmis šio liudytojo apklausomis, kita bylos medžiaga, todėl negalėjo tinkamai suformuluoti klausimų, kurie galėtų turėti esminės reikšmės vertinant visus bylos duomenis. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė netinkamo šios įstatymo normos taikymo, taip iš esmės buvo pažeistos jo, M. Š., kaip kaltinamojo, nuteistojo ir apelianto teisės.
Kasatorius taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėja J. T. tinkamai neapžiūrėjo įrenginio, kuriuo buvo atliktas garso įrašas. Kasatorius mano, kad tas įrenginys – tai Panevėžio m. VPK 2 PK pareigūnų duota aparatūra pokalbiui užfiksuoti, o ne mobiliojo ryšio telefonas, kaip tvirtino R. P.
Kasatoriaus nuomone, kadangi buvo netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso normos, iš esmės pažeistos įtariamojo, kaltinamojo ir nuteistojo teisės į teisingą procesą, nesant galimybės šių pažeidimų ištaisyti, teismo sprendimai naikintini, o byla nutrauktina.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras D. Stankevičius atsiliepimu į nuteistojo M. Š. kasacinį skundą prašo šį atmesti. Prokuroras nurodo, kad nuteistojo teiginiai, jog nukentėjusysis T. P. pats ne kartą siūlė parduoti pasą ir kad jis, M. Š., buvo provokuojamas padaryti nusikaltimą, yra paneigti bylos medžiaga. Nukentėjusysis viso proceso metu davė nuoseklius parodymus apie bendravimo su M. Š. aplinkybes. T. P. nurodė, kad keletą dienų iki įvykio M. Š., grasindamas sumušti, reikalavo įstoti į jo draugų kompaniją, o jam atsisakius tai padaryti nurodė atnešti asmens pasą. Įvykio dieną, nukentėjusiajam nesutikus atiduoti paso, nuteistasis ėmė jį stumdyti ir grasinti, todėl nukentėjusysis išsigandęs pasą atidavė. R. P., T. P. motina, patvirtino, kad, sužinojusi iš sūnaus apie reikalavimą atiduoti pasą, kreipėsi į nepilnamečių reikalų inspektorę, o įvykio dieną apie įvyksiančio sūnaus ir M. Š. susitikimo vietą ir laiką pranešė policijos pareigūnams. Liudytojas R. K. patvirtino, kad po gauto pranešimo nurodytu adresu buvo nusiųsti pareigūnai V. S. ir A. B. T. P. ir R. P. kategoriškai nurodė, kad policijos pareigūnai iki nusikaltimo jiems nedavė jokių nurodymų, kaip elgtis nusikaltimo metu. Tai patvirtino ir apklausti policijos pareigūnai, nurodę, kad jie prieš įvykį nebendravo su nukentėjusiaisiais, nevykdė prieš M. Š. jokių operatyvinių veiksmų, nekontroliavo nusikalstamos veikos eigos. Prokuroro nuomone, esant nustatytoms aplinkybėms, nepasitvirtinus kasatoriaus versijai, kad nukentėjusysis įkalbinėjo jį pirkti asmens dokumentą, o policijos pareigūnai buvo nukentėjusįjį parengę įkalbėti kasatorių įsigyti šį dokumentą, negalima teigti, kad M. Š. buvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką.
Prokuroras taip pat pažymi, kad kasatoriaus argumentai, jog teismai, vertindami paskelbtus liudytojo T. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, iš esmės pažeidė jo, M. Š., teises, yra nepagrįsti. Kaltinamojo teisė pačiam apklausti liudytojus gali būti įgyvendinama ne tik teisiamojo posėdžio metu, bet ir kitose proceso stadijose. M. Š. tokią galimybę turėjo ikiteisminio tyrimo metu, todėl BPK 44 straipsnio 7 dalies norma nebuvo pažeista. M. Š. ir jo gynėjui apie būsimą T. L. apklausą buvo pranešta prieš dieną, apklausos metu kasatoriaus gynėjas uždavė liudytojui klausimus, į kuriuos šis atsakė, todėl nėra pagrindo teigti, kad liudytojo apklausos metu buvo pažeistos įtariamojo M. Š. teisės.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. Š. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasatoriaus argumentų apie padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus
Kasatorius teigia, kad teismai pažeidė duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo principus, numatytus BPK 20 straipsnyje.
Pagal BPK 20, 301 straipsnių nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, baudžiamojo proceso įstatymo numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti, teisėjo ar teismo, kurio žinioje yra konkreti baudžiamoji byla, pripažinti duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas M. Š. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje, pagrindė šiais įrodymais: nukentėjusiųjų T. P., R. P., liudytojų T. P., A. B., V. S., R. K., J. T. parodymais, teisiamajame posėdyje balsu perskaitytais liudytojo T. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, įvykio vietos apžiūros protokolu, asmens kratos protokolu, daiktų apžiūros protokolu, skambučių išklotinėmis. Šie įrodymai, patvirtinantys reikšmingas bylai aplinkybes, buvo gauti Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, vadovaujantis BPK XXI skyriuje numatytomis įrodymų tyrimo teisme taisyklėmis, išsamiai ir nešališkai išnagrinėti ir patikrinti teisiamajame posėdyje, jie atitinka įrodymų leistinumo ir sąsajumo kriterijus. Teismas įrodymus vertino kiekvieną atskirai ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė ir analizavo tiek kaltinančius, tiek jį teisinančius (kaltinamojo, liudytojo M. A. parodymai) įrodymus.
Žemesnės instancijos teismas
Nepagrįstas kasatoriaus tvirtinimas, kad teismas be pagrindo rėmėsi liudytojo T. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Šį tvirtinimą kasatorius argumentuoja tuo, kad T. L. parodymai buvo prieštaringi, ne kartą keisti; nors jis, nuteistasis, dalyvavo T. L. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, tačiau negalėjo jam užduoti tinkamų klausimų, nes jis nebuvo susipažinęs su ankstesniais šio liudytojo parodymais.
T. L. ikiteisminio tyrimo metu, 2007 m. spalio 19 d., apklaustas kaip įtariamasis, parodė, kad spalio 17 d. girdėjo, kaip M. Š. susitikimo su nukentėjusiuoju metu siūlė „paslaugas“ – už atitinkamą pinigų sumą „saugoti“ nukentėjusįjį, kuriam atsisakius, liepė po dviejų dienų atnešti savo asmens pasą. Spalio 19 d. T. L. taip pat matė ir girdėjo, kaip M. Š. sugriebė nukentėjusiajam už megztinio ir norėjo jį įsitempti į laiptinę, nes šis nenorėjo atiduoti paso. Nukentėjusiajam padavus pasą, jie pasišalino, tačiau netrukus jį sulaikė policijos pareigūnas, o M. Š. pabėgo (T. 1, b. l. 104–105).
2007 m. lapkričio 16 d., vadovaujantis BPK 184 straipsniu, T. L. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo (T. 1, b. l. 121–124). Šios apklausos metu T. L. iš esmės patvirtino savo pirminius parodymus apie M. Š. ir nukentėjusiojo susitikimų spalio 17 ir 19 d. aplinkybes, išsamiau paaiškindamas kai kurias detales („Kalbėjosi, kad M. užstos tą žmogų mokykloje, kad M. padarys taip, kad jo nebeužgauliotų, <...> kad už tai reikės atsilyginti, kad reikės paduoti pasą“, „Kalbėjo apie tai, kad paso reikės tam, kad kažkoks žmogus galėtų išvažiuoti į užsienį“, „<...>paprasčiausiai M. patraukiau, nes man pasirodė, kad gali M. jam kažką daryti“, nukentėjusysis klausė, „<...>kam bus panaudotas jo pasas, kas jam bus, ar padavus pasą jis bus paliktas ramybėje“). Taigi, sprendžiant pagal minėtų dviejų liudytojo T. L. apklausų protokolus, priešingai kasatoriaus tvirtinimui, juose išdėstytos aplinkybės buvo iš esmės analogiškos. Liudytojo T. L. apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo teisėjo, metu dalyvavo įtariamasis M. Š. ir jo gynėjas. Apklausos metu įtariamojo gynėjas pateikė klausimų liudytojui, o pats M. Š. klausimų jam neuždavė, pastabų dėl surašyto apklausos protokolo nei jis, nei jo gynėjas nepateikė.
Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos 4 punktas). Pagal susiformavusią teismų praktiką ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai turi įrodomąją reikšmę, jeigu juos duodant įtariamajam buvo suteikta tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti jam klausimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-242/2005, 2K-431/2006).
Pagal BPK 276 straipsnio 1 dalį kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi esant įstatyme nurodytiems atvejams. Vienas iš tų atvejų yra, jei kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių (BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal BPK 37 straipsnio 1 dalies 7 punktą svarbia asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastimi yra laikoma šaukimo negavimas arba pavėluotas gavimas; pagal šio straipsnio 2 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sprendimu svarbia asmens nedalyvavimo priežastimi gali būti pripažinta ir kitokia, nei nustatyta šio straipsnio 1 dalyje, neatvykimo priežastis.
Pagal BPK 266 straipsnio 2 dalį, jei į teisiamąjį posėdį neatvyko liudytojas, teismas nusprendžia, ar nagrinėti bylą, ar ją atidėti, atsižvelgdamas į tai, ar galima be šio asmens išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, arba padaro pertrauką šiam asmeniui iškviesti. Pagal teismų praktiką, spręsdamas klausimą, ar galima nagrinėti bylą neatvykus liudytojui, teismas atsižvelgia, ar neatvykusio liudytojo parodymai turi esminės reikšmės bylai; kokios yra liudytojo neatvykimo priežastys; ar galima užtikrinti jo dalyvavimą teisiamajame posėdyje; ar liudytojas buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir ar šią apklausą atliko ikiteisminio tyrimo teisėjas; ar liudytojas kviečiamas pirmą kartą. Ar neatvykusio liudytojo parodymai reikšmingi išsamiam bylos nagrinėjimui, teismas sprendžia įvertindamas bylos specifiką ir tai, ar šie parodymai susiję su pagrindinėmis bylos aplinkybėmis ir ar nėra galimybių nustatyti jas remiantis kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-450/2007).
Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojui T. L. buvo įteiktas teismo šaukimas atvykti į teisiamąjį posėdį 2008 m. sausio 14 d. (T. 1, b. l. 171-1). Į teisiamąjį posėdį jis neatvyko. Teismo šaukimas į vasario 12 d. teismo posėdį buvo įteiktas T. L. sugyventinei V. M. (T. 1, b. l. 189). Teismas 2008 m. vasario 25 d. priėmė nutartį pavesti Panevėžio m. VPK 2 PK atvesdinti šį liudytoją į teismo posėdį (T. 2, b. l. 1), tačiau nutartis nebuvo įvykdyta, nes T. L. pagal žinomas jo gyvenamąsias vietas nebuvo surastas (T. 2, b. l. 7). Jam buvo išsiųstas teismo šaukimas atvykti į teismo posėdį kovo 15 d., tačiau T. L. namuose nerasta, jam paliktas pranešimas (T. 2, b. l. 10). Teismas balsu perskaitė T. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui (T. 1, b. l. 121–124, T. 2, b. l. 23).
Taigi teismas ėmėsi visų priemonių, kad T. L. būtų iškviestas ir apklaustas teisiamajame posėdyje: jis buvo kviečiamas ne vieną kartą, pagal teismo nutartį nebuvo atvesdintas, todėl spręstina, kad šis liudytojas teisiamajame posėdyje nedalyvavo dėl svarbių priežasčių. Teismas nusprendė bylą išnagrinėti T. L. nedalyvaujant, nes ir be šio liudytojo buvo galima išsamiai ištirti bylos aplinkybes, jo parodymai esminės reikšmės bylai neturėjo, liudytojo nurodytos aplinkybės buvo patvirtintos kitais įrodymais (nukentėjusiojo T. P. parodymai). Esant šioms aplinkybėms teismas turėjo pagrindą, numatytą BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkte, balsu perskaityti liudytojo T. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Jau minėta, kad šios apklausos metu dalyvavo įtariamasis M. Š. ir jo gynėjas, kurie turėjo galimybę liudytojui užduoti klausimų, aiškintis, jų manymu, reikšmingas gynybai aplinkybes. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato, kad prieš ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamą liudytojo apklausą įtariamasis supažindinamas su pirminiais liudytojo duotais parodymais, todėl kasatoriaus tvirtinimas, kad jis negalėjo liudytojui užduoti tinkamų klausimų, nes nebuvo susipažinęs su ankstesniais liudytojo parodymais, yra atmestinas. Kadangi liudytojas T. L. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, o šios apklausos metu buvo užtikrinta BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teisė įtariamajam apklausti liudytojus, T. L. parodymai pagrįstai įvertinti kaip įrodymas, kuriuo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Be to, jau minėta, šiais parodymais nustatytos aplinkybės atitiko ir nukentėjusiojo T. P. nurodytas aplinkybes apie M. Š. nusikalstamų veiksmų turinį, todėl jais abejoti nebuvo jokio pagrindo.
Nepagrįstas ir kitas kasatoriaus tvirtinimas, kad policijos pareigūnai atliko operatyvinius veiksmus, kontroliavo situaciją, nukreipė nukentėjusįjį veikti pagal jų išankstinį planą, prieš jį buvo įvykdyta provokacija. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybės, jog: 1) nukentėjusiojo T. P. motina R. P. prieš nusikalstamos veikos padarymą bendravo su nepilnamečių reikalų inspektore, kuri davė policijos komisariato budinčiojo telefono numerį ir nurodė juo skambinti, jeigu pasitvirtintų, jog kaltinamasis reikalauja atiduoti asmens pasą, 2) apie paso reikalavimą įvykio dieną buvo pranešta policijai, o po šio pranešimo į galimą įvykio vietą gautai informacijai patikrinti buvo nusiųsti du policijos pareigūnai, 3) policijos pareigūnas atpažino iš įvykio vietos bėgusį kaltinamąjį kaip buvusio bendradarbio sūnų ir šaukė jį vardu, nereiškia, kad buvo taikomas nusikalstamos veikos imitacijos modelis, nuteistasis buvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, jo veika buvo kontroliuojama. Teismas konstatavo, kad susitikimai su nukentėjusiuoju T. P. vyko kaltinamojo iniciatyva, kurių metu M. Š. elgėsi agresyviai, dėl to nukentėjusysis jautė fizinio smurto grėsmę; policijos pareigūnai į galimo įvykio vietą nuvyko siekdami patikrinti gautos informacijos apie reikalavimą perduoti piliečio pasą tikrumą.
Nuteistasis M. Š., apskundęs apkaltinamąjį nuosprendį, savo apeliaciniame skunde nurodė argumentą apie prieš jį atliktus operatyvinius veiksmus, kuriais jis buvo išprovokuotas padaryti nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendime dėl šio argumento išsamiai pasisakė. Šios instancijos teismas pažymėjo, kad nukentėjusieji T. P. ir R. P. prieš nusikaltimo padarymą su policijos pareigūnais nebendravo, negavo jokių nurodymų, kaip elgtis ir ką kaltinamajam sakyti.
Pagal 2002 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 19 punktą nusikalstamos veikos imitacijos modelis – sankcionuoti veiksmai, formaliai turintys nusikalstamos veikos ar kitokio teisės pažeidimo požymių, atliekami siekiant apginti nuo nusikalstamo kėsinimosi įstatymų saugomas asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą. Šioje byloje nukentėjusiojo veiksmai – disponavimas savo piliečio pasu – jokių nusikalstamos veikos ar teisės pažeidimo požymių neturėjo, todėl jų sankcionuoti pagal įstatymą nereikėjo. Policijos pareigūnai nukentėjusiajam nedavė nurodymų, kaip šis turi elgtis, nuteistojo veiksmų nekontroliavo. Provokavimo, t. y. spaudimo, aktyvaus skatinimo ar kurstymo padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, požymių taip pat nenustatyta. Nuteistasis T. P. ieškojo mokykloje, spalio 17 d. skambino jam mobiliuoju telefonu, reikalavo perduoti pasą, nukentėjusiajam pasakydamas žodžius ir elgdamasis taip, kad nukentėjusysis turėjo pagrindo bijoti, jog gali fiziškai nukentėti, jeigu jis neįvykdys to reikalavimo. Būtent M. Š. nurodė dieną, kurią nukentėjusysis turėjo atnešti savo piliečio pasą – spalio 19 d. Šią dieną jis apie 9 ir 16 val. paskambino nukentėjusiajam, liepdamas nurodytu laiku susitikti ir perduoti pasą. Pats gi nukentėjusysis nesiekė palaikyti su juo jokių kontaktų. Taigi būtent nukentėjusysis buvo priverstas elgtis pagal nuteistojo valią, bet ne priešingai. Nukentėjusiojo motina R. P., tik sužinojusi iš sūnaus apie tai, kad M. Š. liepė atnešti pasą, kreipėsi į nepilnamečių reikalų inspektorę, o spalio 19 d., M. Š. pakartojus reikalavimą atnešti pasą, sužinojusi apie susitikimo laiką bei vietą, ji informavo policijos įstaigą. Policijos pareigūnai šioje situacijoje veikė pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Pagal jas policijos pareigūnas, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams saugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Pasitvirtinus R. P. pranešime apie galimą nusikalstamą veiką nurodytoms aplinkybėms, remiantis tyrėjos J. T. tarnybiniu pranešimu, ši informacija buvo užregistruota policijos įstaigoje. Aplinkybė, kad R. P. pranešimas nebuvo užregistruotas jo gavimo policijos įstaigoje metu, esminės reikšmės nustatant veikos padarymo aplinkybes neturi.
Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. Š. nebuvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką ir prieš jį nebuvo atliekami operatyviniai veiksmai.
Apylinkės teismas reikšmingas bylai aplinkybes nustatė, nuosprendyje nesiremdamas daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, kuriuo patvirtinta, kad nukentėjusysis T. P. pateikė mobiliojo ryšio telefono atminties kortelę Nr. 0631024, bei daiktų apžiūros protokolu, kuriuo užfiksuotas mobiliuoju telefonu įrašyto pokalbio tarp T. P. ir M. Š. turinys. Todėl ta aplinkybė, kad nebuvo apžiūrėta priemonė, kuria buvo įrašytas šis pokalbis, iš esmės neturi reikšmės nuosprendžio pagrįstumo vertinimui.
Apeliacinės instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kurie yra analogiški kasacinio skundo argumentams. Kasatorius netvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo, surašė nutartį, pažeisdamas BPK 324, 332 straipsnių reikalavimus. Taigi kasacinės instancijos teismas nenustatė, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą buvo netinkamai aiškintos ir taikytos baudžiamojo proceso įstatyme nustatytos įrodymų rinkimo, tyrimo ar vertinimo taisyklės ir dėl šios priežasties iš esmės suvaržytos kaltinamojo teisės ar priimtas neteisingas nuosprendis.
Dėl nusikalstamos veikos baigtumo
Kasatorius teigia, kad nusikalstama veika netinkamai kvalifikuota kaip baigta, nes policijos pareigūnai buvo iš anksto informuoti apie nusikalstamą veiką, nukentėjusysis veikė pagal jų planą, jie kontroliavo situaciją ir jo, nuteistojo, veiksmus.
Objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje, požymiai reiškiasi aktyviais neteisėtais dokumento pagrobimo veiksmais. Šioje byloje dokumentas buvo pagrobtas atvirai – nuteistajam grasinant nukentėjusysis jam perdavė savo piliečio pasą. Subjektyvieji veikos požymiai reiškėsi tiesiogine tyčia – nuteistasis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Nusikalstamos veikos padarymo tikslai ir motyvai veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Dokumento pagrobimo sudėtis yra formali, t. y. pasekmės paliktos už nusikalstamos veikos sudėties ribų, todėl nusikaltimo baigtumui pakanka tik pačios veikos atlikimo, o nusikaltimas laikomas baigtu nuo dokumento pagrobimo momento.
Pagal teismų praktiką, jei nusikalstama veika buvo padaryta ir išaiškinta veikiant pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, tokia veika kvalifikuojama ne kaip baigta nusikalstama veika, o kaip pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2002 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-562/2002).
Šioje nutartyje jau pasisakyta, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelis nebuvo patvirtintas ir atliekamas, o nuteistojo veiksmai nebuvo kontroliuojami, todėl pagrįstai M. Š. padaryta nusikalstama veika kvalifikuota kaip baigta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo M. Š. kasacinį skundą atmesti.