Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo pareiškėjos A. M. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-4160-291/2015 pagal pareiškėjos A. M. pareiškimą dėl bankroto bylos jai iškėlimo, suinteresuoti asmenys: UAB „Gelvora“, UAB „General Financing“, BIGBANK AS filialas, AB DNB bankas, UAB „Šiaulių banko lizingas“, Lindorff Oy filialas, AB SEB bankas, V. P. L., A. L., AB „Šiaulių bankas“, AB „Citadele“ bankas, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Suinteresuoti asmenys Vytautas P. L. ir A. L. pareiškimui neprieštarauja, prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra. Nurodo, kad pareiškėja jiems bendrai skolinga 10400 Lt, paskolas suteikė 2009-12-09, 2009-12-14.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Teismas ne tik pažeidė Fizinių asmenų bankroto įstatyme įtvirtintas teisės normas, jas netinkamai taikė, bet ir, pažeisdamas įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, aplaidžiai nagrinėjo bylą, nesusipažino su visais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, todėl teismo padarytos išvados visiškai neatitinka faktinių aplinkybių, nemaža dalis argumentų, teismo pateiktų kaip reikšmingų, sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą, neturi jokios reikšmės. Be to, teismas visiškai ignoravo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

2. Teismui padarius išvadą, kad pareiškėja neturi galimybių įvykdyti visus egzistuojančius skolinius įsipareigojimus, iš esmės konstatavo, jog A. M. yra nemoki ir tai yra vienas iš privalomų pagrindų bankroto bylai iškelti. Be to nesant pagrindui, teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja yra nesąžininga.

3. Teismas nesilaikė imperatyviai FABĮ nustatyto 3 metų laikotarpio ir FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. aiškino plečiamai, dėl to vertino pareiškėjos veiksmus ir sandorius atliktus ir sudarytus nuo 2006 metų, t. y. per beveik dešimties metų laikotarpį. Teismas akivaizdžiai nukrypo nuo aiškios kasacinio teismo praktikos bei šią praktiką apskritai ignoravo. Apeliantė remiasi kasacinio teismo praktika, kurioje sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjo elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui.

4. Net vertinant ir ankstesnius pareiškėjos 2006 - 2010 metų veiksmus ir sandorius, nėra pagrindo išvadai dėl pirmosios instancijos teismo nurodyto pareiškėjos nesąžiningumo. Pareiškėja visus veiksmus atliko ir sandorius sudarė dar tada, kai dar net nebuvo priimtas Fizinių asmenų bankroto įstatymas, suprato, kad skolas dengti reikės ir jos nebus nurašytos, šias skolas dengė ir sumokėjo kreditoriams didelę dalį skolų. Nors teismas nurodė, kad su AB SEB banku 2006-12-19 buvo sudaryta sąskaitos sutartis ir, kad pareiškėja vis dar pagal ją skolinga 1255,74 Eur, tačiau ignoravo visas aplinkybes ir įrodymus susijusius su šia skola, nes sutarties šalių santykiai tęsėsi ne vienerius metus, sutartis buvo keičiama, skola buvo grąžinama. Apeliantė įsitikinusi, kad teismas remdamasis vienintele 2006-12-19 su AB SEB banku sudaryta sutartimi padarė nepagrįstą išvadą, kad imamos vartojimo paskolos buvo naudojamos pareiškėjos ir (arba) jos artimųjų vartojimo reikmėms, o ne ankstesnių paskolų padengimui.

5. Kadangi pareiškėjos santuoka nutraukta prieš beveik 6 metus, aplinkybės, susijusios su santuokos nutraukimu, negali turėti jokios reikšmės, vertinant pareiškėjos sąžiningumą ar nesąžiningumą. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybes, susijusias su santuokos nutraukimo byla, pareiškėja nurodė sąžiningai, jų nenuslėpė ir teismo neklaidino. Be to, pareiškėja nurodė tikrąsias aplinkybes dėl advokatės atliktų veiksmų, todėl pareiškėjos elgesys, kuris buvo nulemtas jos advokatės patarimų, negali būti laikomas nesąžiningu. Apeliantė nesutinka su teismo aiškinimu, kad pareiškėja santuokos nutraukimo byloje, kuri buvo iškelta 2009 metais, siekė nuslėpti duomenis. Apeliantei nesuprantama, kaip jos įgytas pedagoginis išsilavinimas yra susijęs su teisinėmis žiniomis. Teismas konkrečiai nenurodė, kaip duomenų nepateikimas lėmė pareiškėjos nemokumą. Todėl apeliantės nuomone, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad dėl santuokos nutraukimo bylos baigties buvo pažeisti kreditorių interesai, kad dėl to pareiškėja tapo nemoki, ar dėl to pareiškėją galima pripažinti nesąžininga.

6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, nepareikalavo jokių papildomų įrodymų, posėdžio metu nesiaiškino aplinkybių dėl dalies skolų grąžinimo, taip pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, vertinant įrodymus fizinių asmenų bankroto bylose. Apeliantė teikia 63 egzempliorius pareiškėjos atliktų mokėjimų dėl dalies skolų dengimo, nesant būtinybės nurodyti visus mokėjimus. Apeliantė akcentuoja ir viešo intereso būvimą bei teismo pareigą renkant įrodymus būti aktyviu. Atkreipia teismo dėmesį į tai, kad didžiausios apimties reikalavimus turintys kreditoriai prašė teismo priimti sprendimą savo nuožiūra ir neprieštaravo bankroto bylos iškėlimui.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Tai, kad pareiškėjos veiksmai buvo vertinami už ilgesnį laikotarpį nei įtvirtinta FABĮ, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo, kad apeliantė negali būti laikoma sąžininga FABĮ prasme (FABĮ 5 str. 8 d. 2 p.), kadangi pareiškėjos veiksmus vertinant tiek už ilgesnį negu 3 metų laikotarpį, tiek ir tik per 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, apeliantę yra pakankamas pagrindas pripažinti nesąžininga. Apeliantės elgesio iš įvairių juridinių bei fizinių asmenų prisiimant tokį didelį kiekį finansinių įsipareigojimų 2006-2010 m. laikotarpiu negalima laikyti atidžiu ir rūpestingu. Laikotarpiu nuo 1993-09-01 iki 2011-06-10 apeliantės gaunamos pajamos buvo viršijančios vidutinį darbo užmokestį Lietuvoje. Asmuo pagal FABĮ nuostatas gali būti laikomas nesąžiningu tiek dėl aktyvių veiksmų (prisiimant įsipareigojimus ir kt), tiek ir dėl savo neveikimo, kai sąmoningai nededa pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais, negerina savo finansinės padėties, nors gali tai daryti, o elgdamasis sąžiningai savo kreditorių atžvilgiu, ir privalo. Pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo, apeliantė savo ir savo šeimos poreikius nurodė esant netgi didesnius negu apeliantės šiuo metu gaunamas atlyginimas, kas akivaizdžiai patvirtina, kad bankroto bylos iškėlimas ir bankroto proceso organizavimas reikštų išimtinai apeliantės skolų savo kreditoriams nurašymą, kadangi jokia įsipareigojimų dalis kreditoriams nebūtų dengiama.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338, 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų nutarties negaliojimo pagrindų. Apskųstos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal atskirojo skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 338, 329 str.).

Iš esmės byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria remiantis FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. atsisakyta iškelti apeliantei bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, teigiant, jog teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, netinkamai taikęs teisės normas, reglamentuojančias skolininkės sąžiningumą, nemokumą, padarė nepagrįstą išvadą dėl fizinio asmens bankroto bylos neiškėlimo.

Pagal LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti įvertinamos dvi grupės aplinkybių:

Pirma, turi būti konstatuotas fizinio asmens nemokumas. Pagal LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 straipsnio 2 dalį fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas. Pripažįstant, kad asmuo yra nemokus, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) asmens skolos, kurių mokėjimo terminai suėję, turi viršyti įstatyme nustatytą dydį, 2) asmuo nebegali įvykdyti šių įsipareigojimų, t. y. jo turimo turto, gaunamų (realiai tikėtinų gauti) pajamų, nepakanka skoloms grąžinti.

Antra, nustačius fizinio asmens nemokumą turi būti patikrinama, ar neegzistuoja LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant bankroto bylą atsisakoma iškelti. Nagrinėjamu atveju aktuali LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostata, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Pasisakydamas dėl šios įstatymo nuostatos kasacinis teismas išaiškino, kad teismas atsisako iškelti nesąžiningo fizinio asmens bankroto bylą dviem atvejais – jeigu asmuo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, kurių sudaryti jis neprivalėjo, arba jeigu nustatomi kitokie jo veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. LR Fizinių asmenų bankroto įstatyme detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl kiekvienu individualiu atveju juos nesąžiningais kvalifikuoti turi bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis CK nuostatomis ir kasacinio teismo suformuota šių įstatymo nuostatų taikymo praktika, atsižvelgdamas į LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014). Paminėtina, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis nurodyta pačiame įstatyme – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos sąžiningiems fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal V.B. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-242-248/2015).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti apeliantei bankroto bylą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjos nemokumą sukėlė jos pačios nesąžiningi veiksmai nuolat skolinantis stambiomis sumomis savo poreikiams tenkinti, bei tai, kad ji neatskleidė tikrosios informacijos apie turimus kreditorius santuokos nutraukimo byloje. Apylinkės teismas vertino pareiškėjos pateiktus duomenis apie jos gaunamų pajamų dydį, (ne)turimą turtą, atsižvelgė į pareiškėjos veiklos pobūdį, į išlaikomų asmenų skaičių, tačiau iškelti bankroto bylą atsisakė dėl pačios pareiškėjus nesąžiningų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju teisi apeliantė teigdama, kad pirmosios instancijos teismas padarydamas išvadą, kad pareiškėjos skolinių įsipareigojimų suma gerokai viršija 25 MMA dydį ir, kad ji neturi galimybių įvykdyti visus egzistuojančius skolinius įsipareigojimus, iš esmės pripažino pareiškėjos nemokumą. O tai yra vienas iš privalomų pagrindų bankroto bylai iškelti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Nemokumui nustatyti reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad išvada dėl fizinio asmens nemokumo turi būti konkreti, motyvuota, paremta faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis, todėl formalus nemokumo konstatavimas nėra pakankamas nagrinėjant bankroto bylos iškėlimo klausimą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad apylinkės teismas nesilaikė imperatyviai LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyto 3 metų laikotarpio, jį aiškino plečiamai, dėl to vertino pareiškėjos veiksmus ir sandorius atliktus ir sudarytus nuo 2006 metų, t. y. per beveik dešimties metų laikotarpį, todėl akivaizdžiai nukrypo nuo aiškios kasacinio teismo praktikos bei šią praktiką apskritai ignoravo.

Minėta, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas taikė Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą ir atsisakė apeliantei iškelti fizinio asmens bankrotą. Pareiškėjos sąžiningumo aspektą, pirmosios instancijos teismas iš esmės vertino remdamasis faktinėmis aplinkybėmis, kad pareiškėja nuo 2006 m. kovo 31 d. iki 2010 m. gruodžio 3 d. sudarytomis ne mažiau devyniomis kredito sutartimis ėmė paskolas vartojimo reikmėms ir, kad 2009-12-22 nutraukiant santuoką 2009-12-15 santuokos nutraukimo pasekmių nenurodė jokių savo kreditorių. Gi, apeliantės nuomone, teismas netinkamai aiškino ir taikė LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, vertindamas jos veiksmus ne tik per paskutinių 3 metų iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, bet ir per ankstesnį, beveik dešimties metų, laikotarpį.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjo elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal D. R. ir J. R. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3- 65/2015), (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal V.B. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-242-248/2015).

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymo, išsamiai ir visaverčiai turi būti vertinami pareiškėjos veiksmai per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo – t. y. nuo ieškinio priėmimo dienos – 2015 m. balandžio 23 d. iki 2012 m. balandžio 23 d. Todėl teismas laikosi pozicijos, jog įstatymo tikslą atitiktų toks LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjos elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jos nemokumui. Kadangi pareiškėjos elgesys turi būti vertinamas per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo dienos, todėl pareiškėjos veiksmai, kurie buvo sudaryti ankstesniu laikotarpiu nei per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo dienos, t.y. iki 2012-04-23, bendrąja prasme nėra lemiantys ir neturėtų būti vertinami skolininko sąžiningumo aspektu, tačiau pripažintina, kad jie gali apskritai gali apibūdinti ir patvirtinti pareiškėjos tam tikrą nerūpestingumą, neatsakingumą tam tikru laikotarpiu. Tačiau ir tokiu atveju teismas turėtų tokius veiksmus vertinti bendrame kontekste kartu su kreditorių veiksmais, kurie taip pat tam tikra prasme gali būti laikomi neatsakingais.

Nesąžiningumas LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo prasme suprantamas ne kaip pareiškėjo sąžiningumas apskritai, bet LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytų atvejų prasme. LR Fizinių asmenų bankroto įstatyme išskirti du atvejai, kai fizinis asmuo gali būti pripažintas nesąžiningu: 1) jeigu jis su kitu asmeniu sudaro sandorį, kuris pagal CK 6.67 straipsnyje įtvirtintas prezumpcijas laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus interesus dėl tokio sandorio šalių nesąžiningumo; 2) jeigu jis atlieka kitokius veiksmus, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Civilinėje byloje galiojant sąžiningumo prezumpcijai, asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, priešingai nei ginčo teisenos tvarka nagrinėjamose bylose, nėra skirtinga jų baigtimi suinteresuotų šalių, kurios dispozityviai įrodinėja savo reikalavimus ir atsikirtimus, inter alia teikia duomenis, paneigiančius kitos ginčo šalies sąžiningumo prezumpciją. Tokius duomenis teismui, paneigiančius skolininko nesąžiningumą, gali pateikti kreditoriai, kurie, laikydami save suinteresuotais asmenimis, gali išdėstyti poziciją dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus; tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 str., Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. S. ir M. S. prašymą, bylos Nr. 3K-3-106/2014). Tokia kasacinio teismo praktika mutatis mutandis taikytina ir fizinio asmens bankroto bylose, nes iškeliant fizinio asmens bankroto bylą siekiama ne tik atkurti jo mokumą, bet ir patenkinti kreditorių reikalavimus. Teismas, vertindamas fizinio asmens nemokumą sukėlusias priežastis ir iš pareiškėjo kartu su pareiškimu iškelti jam bankroto bylą pateiktų duomenų bei kreditorių pateiktų duomenų (jei tokie pateikiami) nustatęs, kad yra pagrindas abejoti pareiškėjo sąžiningumu, jei tokių duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, jog nemokumą lėmė nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, padaryti, turi būti aktyvus ir pats savo iniciatyva pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus apie prisiimtų prievolių vykdymo ar kitas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens sąžiningumo (nesąžiningumo). Tokia teismo teisė įtvirtinta LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte, kuriame nurodyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to įsipareigojimai išauga tiek, kad asmuo tampa nemokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-516/2014). Sprendžiant, ar paimti vartojimo kreditai sudaro pagrindą konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą, būtina nustatyti, ar pareiškėjas pasiskolintas lėšas naudojo būtiniausiems, esminiams poreikiams tenkinti, kokia apimtimi pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie šių poreikių atsiradimo ar padidėjimo, ar šių poreikių nebuvo galima patenkinti kitais būdais, neprisiimant įsipareigojimų kreditoriams, ar šiems poreikiams patenkinti pasiskolintos lėšos buvo naudojamos protingai, kokių veiksmų ėmėsi pareiškėjas, siekdamas išvengti skolinimosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo B. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-217-969/2015). Sprendžiant dėl fizinių asmenų, o ypač vartotojų, sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų (išsilavinimą, gyvenimo patirtį, veiklos pobūdį). Be to, turi būti nustatytas asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas), t. y. nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui, o mokumo požiūriu mažareikšmiai sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal D. R. ir J. R. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3- 65/2015).

Vien tik didelis vartojimo kreditų sutarčių skaičius dar nesudaro pagrindo pripažinti pareiškėjos elgesio nesąžiningu. Šiuo atveju būtina nustatyti priežastis dėl kurių apeliantė tapo nemoki: netinkamai, neatidžiai įvertino savo vartojimo galimybes ar sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, nesant svarbių priežasčių, galinčių pagrįsti būtinybę skolintis. Taip pat būtina nustatyti subjektyvias aplinkybes, reikšmingas vertinant pareiškėjos sąžiningumą – kaip ji suvokė būtinybę ir galimybes skolintis, kaip suprato prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo galimybes. Apylinkės teismas nevertino kokią paskolų dalį pareiškėja yra grąžinusi. Vertinant pareiškėjos elgesį imant vartojimo kreditus taip pat turėtų būti vertinama, ar kredito institucijos tinkamai vykdė savo pareigas, suteikdamos pareiškėjai vartojimo kreditus pagal Vartojimo kredito įstatymo reikalavimus.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš pačios apeliantės pateiktų mokėjimų nėra aišku, ar su kreditoriumi Baltic Investeeringute Grupi Pank As filialas yra pilnai atsiskaityta. Lietuvos teismų sistemos Liteko duomenimis pareiškėjos atžvilgiu yra priimti teismo įsakymai dėl skolų priteisimo kreditorių UAB „Nwo Invest“, UAB „ARN group“, UAB „Finverta“ naudai. Minėti kreditoriai nėra nurodyti pareiškėjos pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl šiuo atveju apeliantė privalo įrodyti prievolių įvykdymą šiems kreditoriams.

Teismas nevertina kitų argumentų ir įrodymų, nes jie yra teisiškai nereikšmingi apeliacijos objektui.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmiau nurodytos aplinkybės, susijusios su apeliantės (ne)mokumu ir (ne)sąžiningumu, liko išsamiai nenustatytos ir detaliai neįvertintos. Dėl to skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes, kurios yra reikšmingos nagrinėjamai bylai, pernelyg formaliai taikė Fizinių asmenų bankroto įstatymo normas ir šis procesinis pažeidimas negali būti pašalintas Šiaulių apygardos teisme, todėl skundžiama teismo nutartis naikintina ir byla grąžinama nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.