- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-10-23
- Bylos Nr.
- e2A-1934-924/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-07356-2025-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Edvardas Paliokas, Jurgita Sujetienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Tinkasas“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kesko Senukai Lithuania“
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Edvardo Palioko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Jurgitos Sujetienės ir Egidijaus Tamašausko, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Tinkasas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kesko Senukai Lithuania“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tinkasas“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Kesko Senukai Lithuania“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) priteisti iš atsakovės UAB „Tinkasas“ (toliau – ir atsakovė) 11 908,66 Eur skolą, 2 473,72 Eur delspinigius, 6 proc. metines procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2025 m. gegužės 6 d. gautas ieškovės pareiškimas dėl ieškinio dalies atsisakymo, kuriame ieškovė atsisako ieškinio dalyje dėl 500 Eur skolos priteisimo, kadangi atsakovė po kreipimosi į teismą sumokėjo ieškovei dalį skolos.
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 6 d. nutartimi priimtas ieškovės atsisakymas dėl dalies reikalavimų, nutraukta civilinės bylos Nr. e2-14782-1099/2025 dalis dėl ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovės ieškovei 500 Eur skolos.
Šalies argumentai
4. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad šalys 2016 m. rugpjūčio 1 d. sudarė Sutartį Nr. 16/4275 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei prekes, o atsakovė – jas pirkti ir atsiskaityti Sutartyje nustatyta tvarka. Ieškovė laikotarpiu nuo 2024 m. rugpjūčio 7 d. iki 2024 m. spalio 31 d. Sutarties ir 54 sąskaitų faktūrų pagrindu atsakovei pardavė, o atsakovė nupirko iš ieškovės prekių iš viso už 13 809,98 Eur sumą. Pagal Sutartį atsakovė privalėjo apmokėti už įsigytas prekes ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo sąskaitos faktūros išrašymo dienos. 2024 m. liepos 10 d. ieškovės pranešimu nurodytas atsiskaitymo terminas buvo pratęstas iki 60 dienų. Atsakovė netinkamai vykdė savo pareigas, t. y. laiku neatsiskaitė už įsigytas prekes ir liko skolinga 11 908,66 Eur. Šalys Sutartyje susitarė, kad atsakovei laiku neatsiskaičius su ieškove, atsakovė moka ieškovei 0,3 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos, todėl ieškovė apskaičiavo atsakovei mokėtiną 2 473,72 Eur delspinigių sumą, geranoriškai sumažindama delspinigių normą iki 0,15 proc. per dieną.
5. Ieškovė rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodė, kad Sutarties vykdymo metu atsakovei Sutartimi suteiktas prekinio kredito limitas buvo atšauktas, kadangi atsakovė tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų laiku atsiskaityti su ieškove už įsigytas prekes. Atsakovė, siekdama, kad ieškovė vėl suteiktų atšauktą prekinio kredito limitą, pateikė ieškovei jos reikalautą 2023 m. gruodžio 31 d. balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, kurių pagrindu ieškovė 2024 m. liepos 10 d. nusprendė vėl suteikti atsakovei prekinio kredito limitą (25 000 Eur dydžio). Apie tai atsakovė buvo informuota 2024 m. liepos 16 d. elektroniniu paštu. Atsakovės įsiskolinimas neviršijo jai nustatyto prekinio kredito limito. Pagal teismų praktiką, kredito limitas yra skirtas pardavėjo turtinių interesų apsaugai, suteikiant jam teisę neišduoti pirkėjui prekių, viršijus sutartą neapmokėtų prekių kredito limitą. Kita vertus, neapmokėtų prekių kredito limito viršijimas nepaneigia pirkėjo pareigos atsiskaityti už perduotas prekes. Atsakovės apskaitą tvarkęs asmuo patvirtino/pasirašė 2025 m. sausio 16 d. skolos suderinimo aktą, patvirtindamas, kad atsakovės skola 2024 m. gruodžio 31 d. sudarė 14 908,66 Eur. Po nurodytos datos atsakovė yra sumokėjusi ieškovei 3 500 Eur sumą, todėl likusi skola sudaro prašomą priteisti sumą – 11 408,66 Eur. Ieškovė nesutinka su atsakovės pozicija, kad Sutarties sąlygos, numatančios delspinigių skaičiavimo tvarką, taikomos tik Sutarties 2.3 punkte nurodytam 5 000 Eur prekinio kredito limitui, kadangi tokios nuostatos Sutartyje nenurodytos. Atsakovė piktybiškai nevykdė/nevykdo savo įsipareigojimų, t. y. neapmoka ieškovei už įsigytas prekes, todėl nėra jokio pagrindo mažinti šalių sutarto delspinigių dydžio. Be to, ieškovė ir taip jau geranoriškai sumažino delspinigių dydį iki 0,15 proc. per dieną. Prašomas priteisti delspinigių dydis atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros. Atsakovės patirtos ir prašomos priteisti 200 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstos, atitinkamai neturėtų būti priteistos, nes sąskaitą atsakovei už teisines paslaugas išrašė individualią veiklą vykdantis fizinis asmuo, t. y. ne advokatas ar advokato padėjėjas, už kurių paslaugas gali būti atlyginamos patirtos išlaidos.
6. Atsakovė UAB „Tinkasas“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Sutarties sąlygos, nustatančios apmokėjimo bei delspinigių skaičiavimo tvarką, taikomos tik Sutarties 2.3 punkte nurodytam suteiktam 5 000 Eur prekinio kredito limitui. Sutartis nenumato jokių kitokių naujai ar atskirai suteikiamų kitais susitarimais ar atskirais sprendimais prekinio kredito limito naujo suteikimo nurodytomis Sutarties sąlygomis. Nei Sutartis, nei joje nustatyta tvarka Sutarties pakeitimai ar papildymai tokių atvejų, kad Sutarties sąlygomis būtų suteiktas kitoks nei iki 5 000 Eur prekinio kredito limito suteikimas, nenumatė, todėl ir Sutarties sąlygos taikomos ne didesnei nei 5 000 Eur įsiskolinimo prekinio kredito ribose, suteikto ir nustatyto Sutartimi, sumai. Atsakovė nesutinka su ieškinio teiginiu, kad ieškovės 2024 m. liepos 10 d. pranešimu dėl prekinio kredito nurodytas atsiskaitymo terminas atsakovei buvo pratęstas iki 60 dienų ir kad šiuo pranešimu atsakovei, sutinkamai su Sutarties 2.5 punkto sąlyga, buvo padidintas prekinio kredito dydis ar suteiktas prieš tai atšauktas prekinio kredito limito dydis, nes nurodytu raštu atsakovei suteiktas (o ne padidintas) 25 000 Eur prekinio kredito limitas, atitinkamai šiam naujai suteiktam prekinio kredito limitui negalima vienašališkai taikyti Sutarties sąlygų nepadarius nustatyta tvarka Sutarties pakeitimų ar naujų susitarimų. Be to, minėtas 2024 m. liepos 10 d. pranešimas dėl naujai suteikiamo naujo 25 000 Eur prekinio kredito limito atsakovei nebuvo tinkamai įteiktas. Ieškovės prašomų priteisti delspinigių dydis yra aiškiai per didelis, nes prašomos priteisti netesybos sudaro ženklią visos prašomos priteisti skolos dalį, o jų paskirtis yra ne nubausti skolininkę, bet sumažinti ieškovės patirtus realius nuostolius, apie kurių realų patyrimą ieškinyje nenurodoma, todėl atsakovė prašo sumažinti netesybų dydį iki 0,03 procento už kiekvieną uždelstą dieną.
Atsiliepimas
7. Atsakovė rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodė, kad ieškovės nurodytas kredito limitas pačios ieškovės buvo panaikintas 2024 m. birželio 12 d., taigi vėliau suteiktas dar 2021 m. gegužės 17 d. sutarties papildymu nustatytas prekinio kredito limitas atsakovei nebuvo padidintas ar atnaujintas, todėl Sutarties pagrindu skaičiuojamos netesybos yra ne tik aiškiai per didelės, bet ir be teisėto sutartinio pagrindo. Atsakovė prašė ieškinio dalį dėl netesybų ir bylinėjimosi išlaidų atmesti, o dalį dėl pagrindinės ieškinio skolos – tenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškovės UAB „Kesko Senukai Lithuania“ ieškinį tenkino visiškai. Teismas priteisė iš atsakovės UAB „Tinkasas“ ieškovei 11 408,66 Eur skolą, 2 473,72 Eur delspinigius, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (13 882,38 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. kovo 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 343,50 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas grąžino ieškovei 9 Eur žyminio mokesčio dalį, sumokėtą 2025 m. kovo 11 d. mokėjimo nurodymu, mokėjimo užduoties kodas ZO10553.
9. Teismas nurodė, kad atsakovė rašytiniuose paaiškinimuose sutiko su ieškovės reikalavimu dėl pagrindinės skolos, t. y. 11 408,66 Eur, todėl šioje sprendimo dalyje surašomi sutrumpinti motyvai. Teismas darė išvadą, kad ieškovės reikalavimas priteisti jai iš atsakovės 11 408,66 Eur skolą už atsakovės iš ieškovės įsigytas prekes pagal sąskaitas faktūras, išrašytas laikotarpiu 2024 m. rugpjūčio 7 d. iki 2024 m. spalio 31 d., yra pagrįstas, todėl tenkintinas.
10. Teismas pažymėjo, kad Sutarties 4.1 punkte buvo nustatyta, jog pirkėja, neatsiskaičiusi su pardavėja terminais, numatytais šioje Sutartyje, moka už kiekvieną pavėluotą dieną pardavėjai 0,3 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos; delspinigiai skaičiuojami už visą laikotarpį iki galutinio atsiskaitymo su pardavėja. Nagrinėjamu atveju ieškovė savo noru sumažino priskaičiuotus delspinigius per pusę, t. y. iki 2 473,72 Eur, taikant 0,15 proc. delspinigių normą už kiekvieną uždelstą dieną. Atsakovė savo nesutikimą su prašomais priteisti delspinigiais grindžia tuo, kad Sutarties sąlygos, nustatančios delspinigių skaičiavimo tvarką, taikomos tik Sutarties 2.3 punkte nurodytam suteiktam 5 000 Eur prekinio kredito limitui; be to, ieškovė iš pradžių atšaukusi prekinio kredito limitą, vėliau jį vėl nustatė nesilaikydama Sutarties nuostatų, t. y. anot atsakovės, naujai suteiktam prekinio kredito limitui negalima vienašališkai taikyti Sutarties sąlygų nepadarius nustatyta tvarka Sutarties pakeitimų ar naujų susitarimų (ko šiuo atveju nebuvo atlikta). Teismas nesutiko su tokiais atsakovės atsikirtimais.
11. Teismas nurodė, kad Sutarties 4.1 punkte nustatyta delspinigių skaičiavimo tvarka numatė jų skaičiavimą nuo laiku nesumokėtos sumos, o ne nuo nustatyto prekinio kredito limito. Teismas pažymėjo, kad kitų Sutarties nuostatų, galinčių patvirtinti šią atsakovės poziciją, šalių sudarytoje Sutartyje nėra, todėl nurodyta atsakovės pozicija atmestina kaip nepagrįsta ir neįrodyta (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 ,185 straipsniai).
12. Teismas atkreipė dėmesį, kad Sutarties 2.3 punkte suteiktą 5 000 Eur prekinio kredito limitą ieškovė turėjo/turi teisę savo nuožiūra bet kada nedelsdama, nenurodydama priežasčių vienašališkai atšaukti ir/ar jį sumažinti (Sutarties 2.4.1 ir 2.4.2 punktai). Be to, remiantis Sutarties 2.5 punktu, ieškovė turėjo/turi teisę bet kada savo nuožiūra padidinti pirkėjui suteikto prekinio kredito limito dydį arba vėl suteikti atšauktą prekinio kredito limitą, arba pratęsti apmokėjimo už prekes terminą. Taigi, šios nuostatos aiškiai nustato ieškovės teises vienašališkai atlikti nurodytus veiksmus, t. y. neinicijuojant Sutarties pakeitimų. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovė, iš pradžių atšaukusi atsakovei prekinio kredito limitą (dėl atsakovės netinkamo įsipareigojimų vykdymo), o 2024 m. liepos 10 d. raštu nustatydama jį iš naujo (ir didesnio dydžio), nepažeidė Sutarties nuostatų, elgėsi pagrįstai ir teisėtai, todėl atsakovės deklaratyvūs atsikirtimai šioje dalyje taip pat atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti, vertintini tik kaip atsakovės gynybinė pozicija.
13. Teismas pritarė ieškovės pozicijai, kad prekinio kredito limitas yra skirtas pardavėjos (ieškovės) turtinių interesų apsaugai, suteikiant jai teisę neišduoti atsakovei (pirkėjai) prekių, viršijus sutartą neapmokėtų prekių kredito limitą, tačiau neapmokėtų prekių kredito limito, numatyto Sutartyje ir vėlesniuose papildomuose susitarimuose, viršijimas nepaneigia pirkėjo (atsakovės) pareigos atsiskaityti už perduotas prekes (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.305 straipsnio 1 dalis, 6.314 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-584-407/2015). Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju atsakovei 2024 m. liepos 10 d. raštu nustatytas 25 000 Eur prekinio kredito limitas nebuvo viršytas, nes atsakovei be išankstinio apmokėjimo buvo perduota prekių už mažesnę sumą.
14. Teismas atmetė atsakovės atsikirtimą, kad ji nebuvo tinkamai informuota apie minėtą ieškovės 2024 m. liepos 10 d. raštą, kadangi iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, jog nurodytas raštas atsakovei 2024 m. liepos 16 d. buvo išsiųstas el. pašto adresu (duomenys neskelbtini), iš kurio atsakovė 2024 m. birželio 25 d. siuntė ieškovei savo finansinės atskaitomybės dokumentus, todėl laikytina, kad atsakovė apie šį raštą, kuriuo jai pakartotinai nustatytas prekinio kredito limitas, informuota tinkamai.
15. Teismas pažymėjo, kad abi sutarties šalys – ieškovė ir atsakovė, yra privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje, taigi galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas, t. y. šiuo atveju Sutartyje sutarusios būtent dėl 0,3 proc. per dieną delspinigių dydžio dar 2016 m. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė per visą Sutarties vykdymo laikotarpį būtų kreipusi į ieškovę dėl minėto delspinigių dydžio sumažinimo ar pan. Be to, šiuo atveju atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovė gera valia jau sumažino minėtą delspinigių normą iki 0,15 proc. per dieną, t. y. per pusę nuo Sutartyje numatyto dydžio. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad atsakovė ilgą laiką nevykdo savo įsipareigojimų (faktiškai nuo 2024 m. spalio mėn.), po ieškovės kreipimosi į teismą nesumažino savo įsiskolinimo. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas nenustatė jokio pagrindo mažinti ieškovės prašomus priteisti delspinigius, kurių dydis, teismo vertinimu, atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus ir nepažeidžia sutarties šalių interesų pusiausvyros, todėl teismas ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 2 473,72 Eur dydžio delspinigius laikė pagrįstu ir tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Tinkasas“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 16 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas bei tirdamas aplinkybes dėl ieškinio reikalavimų, susijusių su delspinigių skaičiavimu, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, sprendimą grindė prielaidomis, neatitinkančiomis susiklosčiusios teismų praktikos nurodyto santykio teisminiam vertinimui.
16.2. Apeliantė nesutinka su teismo vertinimu, kad el. paštu parašyta darbuotojo M. J. žinutė jog: „Šiuo metu Jūs neturite kredito dėl ankščiau pradelstų mokyklų“ yra tinkamas aiškus ir nedviprasmiškai vertintinas ieškovės pranešimas kitai sutartinių santykių šaliai apie priimtą pardavėjos sprendimą konkrečios sutarties pagrindu panaikinti sutartyje ar sutarties priedu suteiktą konkretaus dydžio – 5000 Eur sutarties pagrindu arba 15 000 Eur sutarties priedo pagrindu suteiktą visą ar dalies šios sumos kredito limitą. Apeliantės negalėjimas suprasti tokio ieškovės darbuotojo žinutės turinio kaip sutartinio veiksmo, grindžiamas ne tik kaip objektyvaus teksto turinio neišsamumu ir klaidingumu, bet ir net vertinant teksto turinyje mokyklos praleidimą ne kaip mokymo įstaigos lankymo procesą, o buhalterinį veiksmą, vienašališkam skolos konstatavimui siejant jį su konkrečios sutarties vykdymų, yra nepakankamas. Dėl šių priežasčių apeliantė, gavusi tokį pranešimą, pagal jo turinį ir formą, jį įvertino visiškai pagrįstai kaip klaidingą pranešimą, nesukeliantį jokių sutartinių pasekmių.
16.3. Apeliantė nesutinka, kad ieškovės 2024 m. liepos 10 d. pranešimu dėl prekinio kredito nurodytas atsiskaitymo terminas apeliantei buvo pratęstas iki 60 dienų ir kad šiuo pranešimu apeliantei, sutinkamai su Sutarties 2.5 punkto sąlyga, buvo padidintas prekinio kredito dydis ar suteiktas prieš tai atšauktas prekinio kredito limito dydis, nes nurodytu raštu apeliantei suteiktas (o ne padidintas) 25 000 Eur prekinio kredito limitas, atitinkamai šiam naujai suteiktam prekinio kredito limitui negalima vienašališkai taikyti Sutarties sąlygų nepadarius nustatyta tvarka Sutarties pakeitimų ar naujų susitarimų. Netinkamas bylos nurodytų faktinių aplinkybių vertinimas ir lėmė netinkamą teismo argumentų objektą bei jų pagrįstumą, kad lėmė ir netinkamo, neteisingo bei neteisėto skundžiamo teismo sprendimo priėmimą.
16.4. Teismo priteistos 0,15 proc. vienos dienos palūkanos yra 54,75 proc. metinės palūkanos. Tai akivaizdžiai per didelės nuostolio kompensavimo didmeninės statybinių medžiagų verslo finansavimui nustatytos palūkanos, nes bet kokia banko kredito institucija analogiškam verslui suteikia bet kokios formos kreditus veiklai finansuoti 10 kartų mažesnėmis palūkanomis, todėl toks vertinimas visiškai yra nepagrįstas vertinant, jog 54,75 proc. metinės palūkanos ieškovei yra pagrįstai priteistinos kaip sutartinių santykių netesybos nuostoliams kompensuoti. Skolos priteistai daliai dar papildomai taikomos ir 6 proc. padidintos verslo subjektams taikytinos procesinės palūkanos, todėl teismo priteistų netesybų taikymas yra akivaizdžiai per didelis.
16.5. Teismas turėjo įvertinti, kad vienas ūkio subjektas – apeliantė yra statybų veiklą vykdanti bendrovė, savo dydžiu, apimtimi, finansiniais pajėgumais neprilygstanti nė šimtosios dalies ieškovės finansiniams, kapitalo, apyvartos bei rinkos apėmimo Lietuvos teritorijoje pagal savo veiklą – mažmeninę ir didmeninę prekybą statybinėmis medžiagomis pajėgumams ir dydžiui, todėl abi ginčo šalis vertinti visais vertinamaisiais kriterijais kaip lygiavertes nėra tikslu ir pagrįsta. Bylos metu apeliantė nurodė, kad pasirašant 2016 metų sutartį ieškovė atsisakė bet kokių nuolaidų ar sutarties projekto korekcijų, nors apeliantė tokių turėjo bei prašė, o pasinaudodama savo išskirtinai dominuojančia padėtimi rinkoje tam tikra prasme pati parengė vienašališkai sutarties projektą, kurio sąlygų koreguoti apeliantė neturėjo galimybės. Apeliantė neturėjo pasirinkimo dėl sutarties sąlygų – toks pasirinkimas apsiribojo tik galimybe arba sutikti su nustatytomis ieškovės sąlygomis arba atsisakyti gauti prekes be išankstinio apmokėjimo. Tai nėra tikroji pasirinkimo dėl sutarties sąlygų išraiška, todėl teismo argumentas nėra pagrįstas vertinti 0,3 proc. per dieną arba 54,75 proc. metinių palūkanų sutartinį dydį kaip atitinkantį teisingumo, sąžiningumo kriterijų ieškovės galimiems nuostoliams atlyginti.
16.6. Apeliantė įvykdė dalį prievolės, kas sudaro pagrindą mažinti netesybas. Be to, teismo sprendime nėra jokių argumentų ar pagrindimo, kodėl būtent tokio dydžio netesybos yra atitinkančios ieškovės patirtų nuostolių dydį ar kokią tokių nuostolių dalį jos sudaro, todėl jos taikytos formaliai, deklaratyviai ir nepagrįstai.
16.7. Teismas pernelyg siaurai vertino ir taikė CPK 88 straipsnio 1 dalį, kadangi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu sąrašas nėra baigtinis. Nenurodytas draudimas išlaidas, kurias apeliantė patyrė sumokėdama už teisines paslaugas profesionaliam teisininkui, vykdančiam individualią veiklą, teisinių paslaugų teikimo sutarties pagrindu už atsiliepimo byloje parengimą, pripažinti kaip išlaidomis susijusiomis su bylos nagrinėjimu.
Atsiliepimas
17. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Kesko Senukai Lithuania“ prašo netenkinti atsakovės UAB „Tinkasas“ apeliacinio skundo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti 786,50 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Byloje nebuvo ginčo, kad apeliantė tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų pagal Sutartį ir savalaikiai su ieškove neatsiskaitė. Nepaisant to, apeliantė ir toliau vengia vykdyti savo prisiimtus finansinius įsipareigojimus, net ir dalimis nemažina savo pradelstos prievolės ieškovei, todėl konstatuotina, kad šalių sudarytoje Sutartyje įtvirtintos ir ieškovės reikalaujamos atlyginti netesybos susidarė išimtinai tik dėl apeliantės kaltės. Apeliantė byloje neįrodinėjo savalaikio neatsiskaitymo priežasčių, todėl, atsižvelgiant į tai, kad apeliantė neginčijo skolos dydžio, darytina išvada, kad apeliantė su ieškove neatsiskaito piktybiškai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju ginčo netesybos atsirado iš šalių sutartinių santykių, kurių abi šalys yra privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo ir derybų srityje bei galintys pilnai numatyti savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo padarinius. Aplinkybė, kad apeliantė piktybiškai laiku nevykdo prisiimtų įsipareigojimų ieškovei, nėra pagrindas mažinti šalių sutartą netesybų dydį. Šalių susitarimas dėl netesybų ir jų dydžio turi įstatymo galią, todėl turi būti vykdomas visa apimtimi.
Šalies argumentai
17.2. Nors apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad tariamai ieškovė nesutiko derėtis dėl Sutarties sąlygų dar Sutarties pasirašymo stadijoje, tačiau tokie apeliantės teiginiai neatitinka tikrovės. Apeliantė tokių aplinkybių nebuvo nurodžiusi procesiniuose dokumentuose, taip pat nebuvo pateikusi jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Nepagrįsti ir apeliantės teiginiai, kad dėl to, jog ieškovė tariamai Sutarties sudarymo metu nesiderėjo dėl Sutarties korekcijų, apeliantė ir vėliau nesikreipė į ieškovę dėl Sutarties pakeitimų. Apeliantė patvirtino, kad į ieškovę dėl Sutarties pakeitimų nesikreipė, taip pat byloje nėra duomenų, jog apeliantė būtų siekusi susitarti su ieškove, pavyzdžiui, dėl skolos mokėjimo dalimis. Taigi, apeliantė nevykdė pareigos bendradarbiauti (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, CK 6.200 straipsnio 2 dalis) bei nesiekė su ieškove susitarti dėl mažesnio delspinigių dydžio.
17.3. Tuo atveju, jeigu būtų tenkintas apeliantės reikalavimas dar labiau sumažinti šalių sutartą netesybų dydį, būtų iš esmės paneigta šalių valia dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą bei būtų paneigtas sutarčių sudarymo laisvės principas. Apeliantė sudarydama ir pasirašydama su ieškove Sutartį, su Sutartyje įtvirtintomis nuostatomis susipažino ir pilnai su jomis sutiko. Sumažinus ieškovės gera valia sumažintą iki 0,15 proc. delspinigių dydį minėtos nuostatos būtų nepagrįstai paneigtos.
17.4. Priešingai nei siekia įrodyti apeliantė, delspinigiai yra skaičiuojami iki bylos iškėlimo teisme, o procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme, todėl aplinkybė, kad ieškovei yra priteistos procesinės palūkanos, nesudaro pagrindo mažinti šalių sutartą delspinigių dydį.
17.5. Nors apeliantė teigia, kad šiuo atveju netesybos mažintinos ir dėl to, jog apeliantė dalį prievolės yra įvykdžiusi, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, po ieškovės kreipimosi į teismą apeliantė nesumažino savo įsiskolinimo. Apeliantė paskutinį 500 Eur mokėjimą ieškovei atliko 2025 m. kovo 14 d., t. y. kitą dieną po ieškinio pateikimo, kai apie bylos iškėlimą apeliantei dar nebuvo žinoma. Taigi, nors apeliantė skolos dydžio neginčijo, nuo bylos iškėlimo, per daugiau kaip tris mėnesius, nepadengė jokios dalies įsiskolinimo.
17.6. Apeliantė be abstrakčių teiginių dėl aiškiai per didelio netesybų dydžio, nepateikė jokių pagrįstų įrodymų ar kitų aplinkybių, patvirtinančių būtinybę nukrypti nuo Sutartyje įtvirtintos ginčo šalių valios, todėl apeliantės apeliaciniame skunde dėstomi argumentai šioje dalyje turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti bei neįrodyti (CPK 178 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
17.7. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantei teisines paslaugas suteikė ne advokatas ar advokato padėjėjas, bet privatus fizinis asmuo, vykdantis individualią veiklą, todėl dar ir šiuo pagrindu apeliantės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atmetė. Nors apeliantė teigia, kad išlaidas patyrė ne už atstovavimą, o už teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į ieškinį, tačiau, atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo išaiškinimą, jog atlyginimas, sumokėtas už teisines paslaugas neturinčiam teisės atstovauti pagal pavedimą asmeniui, negali būti vertinamas kaip kitos būtinos ir pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015). Šiuo atveju teisines paslaugas (atsiliepimo į ieškinį parengimą) suteikė pagal pavedimą atstovauti neturintis asmuo, todėl apeliantės patirtos išlaidos negali būti vertinamos kaip jos patirtos bylinėjimosi išlaidos CPK 56 ir 88 straipsnių prasme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių papildomo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
19. Apeliacijos objektas nagrinėjamoje byloje – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos ir netesybų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl skolos priteisimo
20. Byloje nustatyta, kad šalys 2016 m. rugpjūčio 1 d. sudarė Sutartį Nr. 16/4275, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei prekes, o atsakovė – jas pirkti ir atsiskaityti Sutartyje nustatyta tvarka. Sutarties 2.2 punkte nustatyta, kad pirkėja (atsakovė) apmoka pardavėjai (ieškovei) už prekes ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo sąskaitos faktūros išrašymo dienos, sumokėdama visą prekių kainą. Sutarties 2.3 punkte nustatyta, kad pirkėjai suteikiamas 5 000 Eur prekinio kredito limitas – tai maksimaliai leistina pirkėjos įsiskolinimų pardavėjai suma, taip pat būsimų įsiskolinimų, kurie susidarytų pardavus prekę, suma bet kuriuo laiko momentu, kurios neviršijant pardavėja gali parduoti pirkėjai prekes be išankstinio apmokėjimo. Sutarties 2.4 punkte šalys susitarė, kad pardavėja turi teisę savo nuožiūra bet kada nedelsdama, nenurodydama priežasčių: – vienašališkai atšaukti šia sutartimi pirkėjai suteiktą prekinio kredito limitą ir neperduoti pirkėjai prekių (įskaitant ir tas, kurių užsakymai jau buvo pardavėjos patvirtinti) arba jas perduoti tik iš anksto apmokėjus, arba pirkėjai pateikus skolos apmokėjimo užtikrinimą, priimtiną pardavėjai (2.4.1 punktas); – vienašališkai sumažinti šia sutartimi pirkėjai suteikto prekinio kredito limito dydį (2.4.2 punktas); – vienašališkai sutrumpinti prekinio kredito grąžinimo (t. y. apmokėjimo už prekes) terminą (išskyrus apmokėjimo terminą už prekes, kurios jau buvo patiektos) (2.4.3 punktas). Sutarties 2.5 punkte nustatyta, kad pardavėja turi teisę bet kada savo nuožiūra padidinti pirkėjai suteikto prekinio kredito limito dydį arba vėl suteikti atšauktą prekinio kredito limitą, arba pratęsti apmokėjimo už prekes terminą.
21. Sutarties 2021 m. gegužės 17 d. priede pakeisti Sutarties punktai, kuriais atsakovei nustatytas 60 kalendorinių dienų nuo sąskaitos faktūros išrašymo atsiskaitymo terminas ir suteiktas 15 000 Eur dydžio prekinio kredito limitas.
22. 2024 m. birželio 12 d. ieškovė el. paštu informavo atsakovę, kad atsakovė neturi kredito limito dėl pradelstų skolų, t. y. atšaukė nurodytą kredito limitą; be kita ko, paaiškino, kad norint atnaujinti kreditą, atsakovė turėtų pateikti 2023 m. pelno (nuostolių) ataskaitą, kurią atsakovė pateikė ieškovei 2024 m. birželio 25 d. Tuo pagrindu ieškovė 2024 m. liepos 10 d. raštu, kuris išsiųstas atsakovei 2024 m. liepos 16 d. el. paštu, informavo atsakovę, kad jai suteikiamas 25 000 Eur prekinio kredito limitas ir nustatomas apmokėjimo už prekes terminas per 60 dienų nuo sąskaitos faktūros išrašymo dienos.
23. Laikotarpiu nuo 2024 m. rugpjūčio 7 d. iki 2024 m. spalio 31 d. Sutarties ir 54 sąskaitų faktūrų pagrindu ieškovė atsakovei pardavė, o atsakovė nupirko prekių iš viso už 13 809,98 Eur sumą. Skolos suderinimo akto pagrindu, 2024 m. gruodžio 31 d. atsakovės įsiskolinimas ieškovei sudarė 14 908,66 Eur; šis aktas atsakovės vardu pasirašytas jos apskaitą vykdančio asmens. Atsakovė bendrai sumokėjo ieškovei 3 500 Eur sumą (2025 m. sausio 2 d. – 2 000 Eur; 2025 m. sausio 19 d. – 1 000 Eur; 2025 m. kovo 14 d. – 500 Eur), kurios dalis buvo skirta aukščiau minėtoms sąskaitoms padengti. Taigi atsakovės skola ieškovei sudaro 11 408,66 Eur (14 908,66 Eur - 3 500 Eur) sumą, kurią pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ir priteisė ieškovei iš atsakovės.
24. Atsakovė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, susijusių su ieškovės reikalavimu dėl 11 408,66 Eur skolos nepagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau šiuo klausimu nepasisako bei pritaria pirmosios instancijos teismui, jog ieškovės reikalavimas priteisti jai iš atsakovės 11 408,66 Eur skolą už įsigytas prekes pagal sąskaitas faktūras, išrašytas laikotarpiu 2024 m. rugpjūčio 7 d. iki 2024 m. spalio 31 d., yra pagrįstas ir teisėtas (CK 6.305 straipsnio 1 dalis, 6.314 straipsnio 5 dalis, 6.344 straipsnio 1 dalis).
Dėl netesybų (ne)mažinimo
25. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 2 473,72 Eur dydžio delspinigius, taikant 0,15 proc. delspinigių normą už kiekvieną uždelstą dieną, t. y. Sutartyje numatytą 0,3 proc./d. delspinigių normą pačiai ieškovei sumažinus per pusę, ir paskaičiuotas neviršijant 180 dienų laikotarpio.
26. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškiniu reikalaujamas netesybas, nes jos neprotingai didelės, be to atsakovė dalį prievolės įvykdė, kas taip pat sudarė pagrindą mažinti prašomas priteisti netesybas. Apeliantė nurodo, jog 0,15 proc. už kiekvieną uždelstą dieną, kas sudaro net 54,75 proc. metinių palūkanų, netesybos yra akivaizdžiai per didelės didmeninės statybinių medžiagų verslo nuostolio kompensavimui, 2 473,72 Eur netesybų suma sudaro beveik ketvirtadalį visos skolos, net neskaičiuojant 6 procentų dydžio procesinių palūkanų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti.
27. Byloje nustatyta, jog šalių sudarytos Sutarties 4.1 punktu šalys susitarė, kad pirkėjas, neatsiskaitęs su pardavėju terminais, numatytais šioje Sutartyje, moka už kiekvieną pavėluotą dieną pardavėjui 0,3 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos; delspinigiai skaičiuojami už visą laikotarpį iki galutinio atsiskaitymo su pardavėju. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškiniu geranoriškai sumažino sutartus delspinigius per pusę, t. y. iki 2 473,72 Eur, taikant 0,15 proc. delspinigių normą už kiekvieną uždelstą dieną.
28. Pagal CK 6.70 straipsnio 1 dalį netesybos yra viena iš prievolių užtikrinimo priemonių. Netesybos yra apibrėžiamos kaip įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, išreikšta baudos ar delspinigių forma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Kaip jau buvo minėta, šalys susitarė, kad pirkėja (atsakovė) apmoka pardavėjai (ieškovei) už prekes ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo sąskaitos faktūros išrašymo dienos, sumokėdama visą prekių kainą (Sutarties 2.2 punktas). Byloje nustatyta, kad atsakovė per Sutarties 2.2 punkte nustatytą terminą nesumokėjo už nupirktas prekes, todėl ieškovė turi teisę iš atsakovės reikalauti sutartų netesybų.
29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas netesybų taikymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, pažymi, kad netesybos atlieka esamų ir būsimų prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją, skatindamos šalis įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų (delspinigių, baudos) yra skirta ir tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-366-823/2019 46 punktą).
30. Šalių teisė susitarti dėl netesybų ir dėl jų dydžio yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Taigi, šis principas apima teisę šalims taikos sutartyje ne tik susitarti dėl esminių sutarties prievolių, bet ir savo nuožiūra nustatyti tokių įsipareigojimų tinkamo vykdymo sąlygas, jei jos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei (CPK 42 straipsnio 2 dalis, CK 6.984 straipsnis).
31. Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013; 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-378/2017, 19 punktas).
32. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė nesutiko su Sutarties 4.1 punktu nustatytu netesybų dydžiu ar prašė nustatyti mažesnes netesybas. Nustačius, jog šalys netesybų dydį apsibrėžė sutartyje laisva valia, atsižvelgiant į tai, jog atsakovė, kaip ir ieškovė, yra verslininkė, t. y. abi šalys yra lygiaverčiai juridiniai asmenys, veikiantys verslo tikslais, įvertinus tai, kad ieškovė jau sumažino sutartas netesybas 50 procentų, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo dar didesniam netesybų mažinimui. Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad 2024 m. gruodžio 31 d. atsakovės įsiskolinimas ieškovei sudarė 14 908,66 Eur (pagal 54 sąskaitas faktūras, išrašytas laikotarpiu nuo 2024 m. rugpjūčio 7 d. iki 2024 m. spalio 31 d.), atsakovė praleisdama prievolės įvykdymo terminą sumokėjo ieškovei 3 500 Eur sumą: 2025 m. sausio 2 d. – 2 000 Eur; 2025 m. sausio 19 d. – 1 000 Eur; 2025 m. kovo 14 d. – 500 Eur, tačiau, nors susidariusios skolos dydžio iš esmės neginčija, likusios 11 408,66 Eur skolos iki šiol nėra sumokėjusi. Atsakovės prievolė atsiskaityti už prekes yra pagal kiekvieną ieškovės jai pateiktą sąskaitą faktūrą, todėl nėra jokio pagrindo laikyti, kad atsakovė dalį prievolės įvykdė ir tuo pagrindu mažinti netesybas. Šiuo atveju atsakovė netinkamai vykdė savo prievoles, todėl turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė neįrodinėjo, kad vėlavimą atsiskaityti lėmė nuo atsakovės valios nepriklausančios priežastys. Taigi apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, jog siekiant nepaneigti sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų, šalių interesų pusiausvyros ir principinių teisingumo, protingumo bei sąžiningumo reikalavimų (CK 1.5 straipsnis), nėra teisinio pagrindo dar labiau mažinti ieškovės reikalaujamas netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).
33. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad procesinės palūkanos atlieka kitą funkciją nei netesybos. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008). Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Todėl CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytų procesinių palūkanų, kurių dydžiai nustatyti CK 6.210 straipsnyje, taikymas nėra pagrindas, kaip to siekia apeliantė, mažinti ieškovės reikalaujamus 2 473,72 Eur delspinigius.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme
34. Pirmosios instancijos teismas, ieškinį tenkinęs visiškai, ieškovei iš atsakovės priteisė 1 343,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 312 Eur žyminis mokestis ir 1 028,50 Eur teisinės pagalbos išlaidos. Atsakovei patirtų bylinėjimosi išlaidų sprendė neatlyginti. Teismas papildomai pažymėjo, jog atsakovei teisines paslaugas teikė ne advokatas ar advokato padėjėjas, bet privatus fizinis asmuo, vykdantis individualią veiklą, todėl vadovaujantis CPK 56 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalimi bei kasacinio teismo praktika, atsakovės prašymas atlyginti 200 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas ir šiuo pagrindu.
35. Apeliantė nurodė, kad teismas netinkamai įvertino atsakovės patirtų teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą, nes pernelyg siaurai vertina ir taikė CPK 88 straipsnio 1 nuostatas. Apeliantės vertinimu, kadangi ji prašė pirmosios instancijos teismo priteisti ne teisinio atstovavimo išlaidas, o teisinės pagalbos (atsiliepimo parengimo) išlaidas, kurios pagal CPK 88 straipsnio 1 dalį yra išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, todėl šioje dalyje skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliantės argumentais.
36. Visų pirma, CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis principas „pralaimėjęs moka“, užtikrinantis šalies, laimėjusios bylą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidos atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies. Šiuo atveju ieškinys tenkintas visiškai, t. y. ieškovė laikoma bylą laimėjusia šalimi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė, kaip bylą pralaimėjusi šalis, neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Antra, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovės patirtos išlaidos, kurias ji sumokėjo ne advokatui ar advokato padėjėjui, o fiziniam asmeniui, vykdančiam individualią veiklą, negalėtų būti priteistos ir tuo pagrindu, nes įstatymas nustato byloje dalyvaujančiam asmeniui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis 1 dalis). Pagal nuosekliai plėtojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką į atstovavimo sampratą patenka teisinių, taip pat ir procesinių dokumentų ar jų projektų rengimo, paslaugų teikimas, nes atstovavimas yra ne tik atstovo dalyvavimas teismo posėdžiuose, bet ir kiti jo atliekami veiksmai (procesinių dokumentų rengimas, pasirašymas, pateikimas teismui, teisinės konsultacijos, įvairūs paklausimai įstaigoms ir organizacijoms ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106-248/2016, 18 punktas). Kadangi atstovavimo išlaidos yra tiesiogiai aptartos CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte (išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti), atsakovės patirtos išlaidos, kurias ji sumokėjo už atstovavimą teisme, negali būti pripažintos kitomis būtinomis, pagrįstomis bylinėjimosi išlaidomis (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas), (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015).
37. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų, kaip neįtakojančių skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020 ir kt.).
Dėl bylos procesinės baigties
38. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, įvertino susiklosčiusią situaciją, teisingai aiškino šalių sudarytos sutarties ir CK 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas, rėmėsi aktualia teismų praktika, o apeliantės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
39. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas atmestas, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos bei nepriteistinos.
40. Apeliacinį skundą atmetus, iš apeliantės ieškovei priteistinos 786,50 Eur bylinėjimosi išlaidos už suteiktas advokato teisines paslaugas (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Tinkasas“ ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kesko Senukai Lithuania“ 786,50 Eur (septynių šimtų aštuoniasdešimt šešių eurų 50 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.