Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) Danutės Švitinienės ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2018 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 7 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2017 m. rugpjūčio 26 d. 22.10 val. iki 2017 m. rugpjūčio 27 d. 19.17 val. (2 paros), laikino sulaikymo parą prilyginant 2 (dviems) MGL baudos, laikant, kad D. D. paskirta galutinė bausmė – 98 MGL (3690,68 Eur) dydžio bauda, kurią įpareigotas sumokėti per 8 (aštuonis) mėnesius nuo skundžiamo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Be to, nuteistajam uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejus) metus 6 (šešis) mėnesius bei nuspręsta konfiskuoti jo automobilį „VW Sharan“, valst Nr. (duomenys neskelbtini) kartu su automobilio registracijos liudijimu bei techninės apžiūros rezultatų kortele.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis). Antroji šio straipsnio dalis įtvirtina sąlygų visumą, tik kurioms esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 2 dalyje esančias sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-67-511/2017). Nagrinėjamu atveju apeliantas yra įsitikinęs, jog jis atitinka visas BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas, tačiau toks įsitikinimas yra klaidingas, kadangi išanalizavus ir įvertinus byloje esančių duomenų visetą, konstatuoti, jog jis atitinka sąlygą, numatytą BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte (visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką) nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos (asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu, tačiau asmens savikritišku požiūriu į buvusį elgesį, krimtimusi dėl padarytos veikos, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-122-699/2018 ir kt.). Reiškia, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo institutui taikyti, svarbu tinkamai įvertinti aplinkybių visumą, leidžiančių konstatuoti esant šiai sąlygai.Analizuojamu atveju iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog apylinkės teismas net nesvarstė laidavimo instituto taikymo galimybės ir visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad apeliantas savo kaltę pripažino tik ikiteisminio tyrimo metu per pirmąją apklausą, kuomet kitą dieną po įvykio parodė, jog vairavo neblaivus ir labai dėl to gailisi (1 t., b. l. 141). Vėlesnių ikiteisminio tyrimo apklausų metu jis savo kaltę neigė, nurodydamas iš esmės visai kitokias įvykio aplinkybes, t. y. jog alkoholį vartojo savo kieme būtent po to, kai grįžo iš L. D. (1 t., b. l. 152, 167). Svarbu tai, jog bylos nagrinėjimo teisme metu savo kaltės taip pat nepripažino, todėl apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, jog apeliantas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo savo kaltę pripažįsta ir nuoširdžiai gailisi, yra visiškai nepagrįsti. Šiuo aspektu itin reikšminga tai, kad apelianto prisipažinimas ir gailestis apeliaciniame skunde grindžiamas ne jo asmeninės valios aktu, tačiau aiškiu išskaičiavimu. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neabejoja, jog apeliantas apeliaciniame skunde prisipažino kaltu ir teigė nuoširdžiai besigailintis tik dėl byloje surinktų nenuginčijamų jo kaltės įrodymų, turėdamas išskaičiavimą būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Byloje nustatytos aplinkybės neeliminuoja vienkartinio prisipažinimo ikiteisminio tyrimo metu bei apeliacinės instancijos teisme pareikšto kaltės pripažinimo fakto ir gailėjimosi reikšmę BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto aspektu. Taigi, jau nesant vienai iš BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, nėra pagrindo atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, todėl kitų minėtame straipsnyje nurodytų sąlygų, teismas toliau nebeanalizuoja.

Dėl bausmės - baudos dydžio, jos sumokėjimo termino.

Apeliantas pripažintas kaltu padaręs BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, už kurią numatytos bausmės – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Nuteistajam parinkta švelniausia bausmės rūšis – bauda.Pagal BK 47 straipsnio nuostatas šios piniginės bausmės dydis nustatomas už nesunkų nusikaltimą, t. y. už tokį nusikaltimą, kurį padarė apeliantas yra iki 500 MGL dydžio. Nagrinėjamu atveju nuteistajam paskirta 100 MGL dydžio (3 766 Eur) bauda. Į skirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2017 m. rugpjūčio 26 d. 22.10 val. iki 2017 m. rugpjūčio 27 d. 19.17 val. (2 paros), laikino sulaikymo parą prilyginant 2 (dviems) MGL baudos, ir laikoma, jog apeliantui paskirta galutinė bausmė – 98 MGL (3690,68 Eur) dydžio bauda. Pažymėtina, kas skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Aptariamu atveju, teisėjų kolegija sprendžia, jog skirdamas bausmę nuteistajam, minėtas įstatymo nuostatas apylinkės teismas taikė nevisiškai tinkamai ir nuteistajam skyrė per griežtą bausmę. Teismas atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad padarytas tyčinis baigtas nesunkus nusikaltimas, apeliantas neteistas, nors administracine tvarka baustas ne kartą, baudos sumokėtos, tačiau turi galiojančią nuobaudą, išsituokęs, nors ir šiuo metu nėra dirbantis, tačiau auginantis mažametį vaiką, gydytojo psichiatro ir priklausomybės ligų kabineto įskaitoje neįrašytas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nevisiškai teisingai jas įvertino, kadangi jos nėra išimtinai tik apeliantą neigiamai apibūdinančios. Be to, kas jau minėta, kartu svarbu įvertinti ir tai, kad apeliantui nustatytas girtumo laipsnis, ribą, dėl kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė, viršijo tik 0,16 promilės. Be to, atsižvelgus ir į jo turtinę padėtį, būtina įvertinti ir tai, kad iš apelianto, auginančio mažametį bei padedančio išlaikyti dar tris sugyventinės vaikus, konfiskuotas jam priklausantis automobilis, savo esme yra vertingas jo šeimos turtas. Taigi, atsižvelgus į tai, kas jau aptarta bei teismų praktika analogiško pobūdžio baudžiamosiose bylose (1A-422-493/2018; 1A-577-478/2018; 1A-329-870/2018; 1A-317-810/2018; 1A-100-245/2018; 1A-709-634/2017) apeliantui skirtina švelnesnė bausmė, kuri, teisėjų kolegijos įsitikinimu, bus pakankama bausmės tikslams pasiekti (BPK 328 straipsnio 2 punktas).BPK 352 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nustato terminą, per kurį nuteistasis turi savanoriškai sumokėti baudą. BK 47 straipsnyje numatytos bausmės – baudos esmę sudaro nuteistojo pareiga sumokėti teismo paskirtą pinigų sumą valstybės naudai. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - ir BVK) 22 straipsnyje nurodyta, kad baudos bausmė vykdoma savanoriškai arba priverstinai. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad nuosprendį paskelbęs teismas išaiškina nuteistajam, kad jis privalo sumokėti baudą į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per <...> kitą teismo nustatytą laikotarpį. Analizuojamos bylos kontekste nuteistajam baudai sumokėti nustatytas 8 mėnesių laikotarpis nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Tiek bylą nagrinėjant apylinkės teisme, tiek apeliaciniame skunde, nuteistasis nurodė, kad yra bedarbis, auginantis mažametį vaiką bei padedantis išlaikyti dar tris nepilnamečius sugyventinės vaikus. Prašydamas nustatyti ilgesnį baudos sumokėjimo terminą kartu su apeliaciniu skundu pateikė minėtas aplinkybes patvirtinančius dokumentus (pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą; gimimo įrašą Nr. (duomenys neskelbtini); darbo ieškančio asmens atmintinę; pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) apie asmens valstybinio socialinio draudimo laikotarpius) (2 t., b. l. 79-82). Įstatymas nenumato maksimalaus bausmės – baudos savanoriško įvykdymo laikotarpio, kurį gali nustatyti teismas, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, paskirtos baudos dydį, nuteistojo turtinę bei šeiminę padėtį, pripažįsta pagrįstais apelianto argumentus, kad jis dėl objektyvių priežasčių neišgalės sumokėti paskirtos baudos per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, todėl atsižvelgiant į protingumo principą bei bausmės paskirtį sprendžia, kad yra pagrindas apeliantui nustatyti 1 metų 2 mėnesių terminą teismo nuosprendžiu paskirtai baudai sumokėti. Paskyrus ilgesnį baudos sumokėjimo terminą būtų išvengta neproporcingai neigiamų pasekmių, kurias galimai sukeltų priverstinis išieškojimas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2, 4 punktais,

nutaria:

nuteistojo D. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2018 m. birželio 6 d. nuosprendį dalyje dėl baudos dydžio ir jos sumokėjimo termino nustatymo:

už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymą paskirtą nuteistajam D. D. baudą sumažinti iki 70 MGL (2636 Eur) ir nustatyti 1 (vienerių) metų 2 (dvejų) mėnesių terminą, per kurį turi būti savanoriškai sumokėta paskirta bauda.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.