Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aleno Piesliako, Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo R. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį, paskiriant jam 120 MGL, t.y. 4 519,20 Eur dydžio baudą. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, bausmė sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant R. Z. 80 MGL, t.y. 3 012,80 Eur dydžio baudą.

R. Z. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejus) metus, iš R. Z. konfiskuota 5 538 Eur suma.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

R. Z. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. spalio 22 d. apie 00.11 val. (duomenys neskelbtini) vairavo automobilį „Volvo S80“, Vokietijos Federacinės Respublikos valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 2,46 promilės etilo alkoholio.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. Z. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. nuosprendį ir už 2018 m. spalio 22 d. padarytą veiką paskirti 75 MGL baudą, jos dydį sumažinant vienu trečdaliu, ir bausmę subendrinti visiško apėmimo būdu su 2017 m. spalio 26 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bauda. Taip pat prašo pakeisti nuosprendžio dalį dėl baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir atimti teisę vairuoti transporto priemones dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.Nurodo, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai konstatavo, kad šią nusikalstamą veiką jis padarė būdamas patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Veiką, už kurią nuteistas aptariamu nuosprendžiu, jis padarė 2017 m. spalio 22 d., tuo tarpu, Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas už analogišką veiką buvo priimtas 2017 m. spalio 26 d., todėl veikos padarymo metu jis baudžiamojon atsakomybėn patrauktas nebuvo. Apelianto nuomone, netenka teisinės reikšmės teismo motyvacija, kad jam turi būti paskirta ženkliai viršijanti minimalią bausmę bauda ir baudžiamojo poveikio priemonė turi būti taikoma maksimaliam terminui. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, prašė bendrinti nuteistajam paskirtas baudas. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. Z. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nuteistasis R. Z. apeliaciniu skundu neginčija byloje nustatytų faktinių aplinkybių, neginčija savo kaltės ir veikos kvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą. Apeliantas prašo skirti mažesnę baudą, ją subendrinti su 2017 m spalio 26 d. teismo baudžiamuoju įsakymu skirta bausme, taip pat teisę vairuoti transporto priemones atimti trumpesniam terminui, t.y. 2 metams 6 mėnesiams. Apelianto teigimu, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija sutinka. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. Z. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 26 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenims, šis teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2017 m. lapkričio 22 d. Veiką, dėl kurios padarymo apeliantas nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė 2017 m. spalio 22 d. Priimant skundžiamą 2018 m. kovo 5 d. nuosprendį, minėtas teismo baudžiamasis įsakymas buvo įsiteisėjęs, todėl teismas nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodė, kad asmuo yra teistas. Tačiau nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodo, kad veiką R. Z. padarė jau būdamas patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, kadangi, kaip minėta, 2017 m. spalio 22 d. (veikos padarymo dieną) teismo baudžiamasis įsakymas dar nebuvo priimtas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia aplinkybė nelėmė didesnės nei įstatyme nustatyta minimalios bausmės skyrimo. Pagrindą skirti tokio dydžio bausmę sudarė apeliantą charakterizuojančių duomenų visuma. Tokios aplinkybės, kuomet R. Z. vairavo transporto priemonę išgėręs 2017 m. rugpjūčio 9 d. (nustatytas 2,27 promilių girtumas), už vairo neblaivus vėl sėdo 2017 m. spalio 22 d., ir jam šį kartą buvo nustatytas dar didesnis neblaivumo laipsnis, t.y. 2,46 promilės, neabejotinai parodo nuteistojo polinkį nesilaikyti nustatytų draudimų vairuoti transporto priemonę esant neblaiviam. Nors 2017 m. spalio 22 d. veikos padarymo metu jis dar nebuvo nuteistas už ankstesnį nusikaltimą, baudžiamojo proceso pradėjimas nesulaikė apelianto nuo dar vienos nusikalstamos veikos padarymo. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant apeliantui baudą, kurios dydis viršija šios bausmės minimumą, t.y. 120 MGL. Vadovaujantis BK 47 straipsnio 3 dalies nuostatomis, už nesunkų nusikaltimą yra skiriama bauda nuo 50 iki 2 000 MGL. Nagrinėjamu atveju, nustačius vieną apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nenustačius atsakomybę sunkinančių aplinkybių, įvertinus nuteistojo elgesį (du kartus per kiek daugiau nei du mėnesius vairavo transporto priemones, būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio), toks bausmės dydis, kuris yra kelis kartus mažesnis už šios bausmės vidurkį, nustatytas pagrįstai. Be to, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, skirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bausmių skyrimą reglamentuojančias nuostatas ir todėl keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo. Pagal BPK 347 straipsnį, teismas privalo subendrinti bausmes, kai yra visiškai ar iš dalies neįvykdytų nuosprendžių. Tokia pati nuostata įtvirtina ir BK 63 straipsnio 1 dalyje. Baudžiamosios bylos duomenimis, prieš priimant skundžiamą 2018 m. kovo 5 d. nuosprendį, R. Z. dar buvo nuteistas ir 2017 m. spalio 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu. Veiką, dėl kurios padarymo yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, apeliantas padarė dar prieš priimant minėtą teismo baudžiamąjį įsakymą. Taigi apeliantui skundžiamu nuosprendžiu skirta bausmė turėjo būti subendrinta su teismo baudžiamuoju įsakymu skirta bausme. Motyvų, kodėl bausmės nebuvo bendrinamos, teismas nuosprendyje nenurodė. Vis dėlto, pažymėtina, kad apeliaciniu skundu nuteistasis prašo bendrinti bausmes būtent taikant bausmių apėmimą. Tokia pozicija nėra pagrįsta. Kaip matyti, R. Z. įvykdė atskiras nusikalstamas veikas, kurios sudaro realią sutaptį, veikos yra analogiškos, taigi pagrindo taikyti BK 63 straipsnio 5 dalies nuostatas šioje byloje nėra. Bausmės turi būti bendrinamos taikant visišką arba dalinį bausmių sudėjimą. Tokiu atveju, apeliacinės instancijos teismui bendrinant bausmes, taikant BK 63 straipsnio 3 dalies nuostatas, būtų bloginama nuteistojo padėtis, o taip pat ir išeinama iš apeliacinio skundo ribų. Be to, apelianto lūkesčių neatitinkanti nutartis negalės būti skundžiama apeliacine tvarka. Nuteistasis dėl bausmių subendrinimo BPK 361 nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į nuosprendį priėmusį teismą.Apeliantas taip pat prašo sumažinti jam paskirtos specialiosios teisės atėmimo taikymo terminą nuo 3 metų iki 2 metų 6 mėnesių. Tokį prašymą nuteistasis iš esmės grindžia tuo, kad teismas, skirdamas jam bausmę bei minėtą baudžiamojo poveikio priemonę, vertino, kad jis nusikalto jau būdamas teistas, kas sąlygojo maksimalaus termino nustatytą. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu aukštesnės instancijos teismas nesutinka. Kaip matyti iš aukščiau aptartų faktinių aplinkybių, nuteistąjį charakterizuojančių duomenų, bausmės griežtumą, o taip pat ir baudžiamojo poveikio priemonės maksimalaus termino nustatymą nulėmė ne aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas apeliantą laiką pakartotinai padarius nusikalstamą veiką. Kaip akcentuojama skundžiamame nuosprendyje, apeliantas padarė vieną šiurkščiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – transporto priemonę vairavo neblaivus, kai nustatytas girtumo laipsnis ženkliai viršijo alkoholio koncentracijos ribą, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė. Be to, nors R. Z. veikos padarymo metu teistas nebuvo, tačiau jam jau buvo pradėtas baudžiamasis procesas dėl visiškai analogiškos veikos. Taigi jis, pakartotinai sėsdamas prie vairo būdamas neblaivus, turėjo suvokti galimas tokio savo elgesio pasekmes tiek sau, tiek ir savo šeimai, savo ir šeimos narių materialinei gerovei. Apie tokio elgesio pasekmes įstatymų leidėjas informuoja iš anksto, nustatydamas konkrečias, pakankamai griežtas sankcijas. Nors už ankstesnius teisės pažeidimus baudas asmuo yra sumokėjęs, tačiau matyti, kad ankstesnės asmeniui taikytos teisinės poveikio priemonės nepasiekė savo tikslų, nepakeitė R. Z. elgesio teigiama linkme, reikiamų išvadų nepadarė ir toliau renkasi neteisėtus elgesio variantus. Vertintina, kad maksimalus baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis specialia teise, maksimaliam įstatyme nustatytam terminui, šiuo atveju, yra proporcinga tiek veikos padarymui, tiek nuteistojo asmenybei. Nepatogumai darbinėje veikloje, atsirandantys dėl teisės vairuoti transporto priemones netekimo, negali būti vertinami kaip pagrindas švelninti apelianto teisinę padėtį. Keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. Z. apeliacinį skundą atmesti.