Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. A. ir D. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2068-262/2015 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams R. A. ir D. R. dėl nuostolių ir skolos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Daira“, ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Daira“ priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl atsakovų kaip laiduotojų pareigos sumokėti ieškovui pagal lizingo sutartis lizingo gavėjo nesumokėtus mokėjimus ir atlyginti iš turto pardavimo atsiradusius nuostolius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėja bylą, neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Dėl nagrinėjamos bylos ribų

Kaip žinoma, apeliacinį skundą padavęs asmuo turi teisę atsisakyti jo (dalies) iki baigiamųjų kalbų, o jeigu skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka – iki skundo nagrinėjimo iš esmės pradžios (CPK 308 str. 1 d.), jeigu tai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad R. A. ir D. R. apeliacinio skundo dalies atsisakymas pateiktas iki bylos nagrinėjimo pradžios, įvertinusi bylos faktines aplinkybes ir nenustačiusi CPK 42 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių atsisakymas nuo skundo dalies negalimas, o taip pat tai, kad apeliantai raštu patvirtino, jog jiems žinomos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės, priima jų apeliacinio skundo dalies atsisakymą (kiti proceso dalyviai šios teismo sprendimo dalies neskundė) ir apeliacinį procesą nutraukia (CPK 308 str. 2, 3 d.).

Faktinės bylos aplinkybės

Byloje nustatyta, kad 2008-08-19 ieškovas ir pagrindinis skolininkas (trečiasis asmuo UAB „Daira“, klientas) sudarė lizingo sutartis Nr. LT078042 ir LT078043, pagal kurias ieškovas įsipareigojo iš UAB „Daira“ nurodyto pirkėjo nupirkti turtą – autovežio važiuoklę ir priekabą – bei perduoti jį naudoti ir valdyti trečiajam asmeniui su sąlyga, kad jis sutartyje numatytais terminais mokės sutartines įmokas (T. 1, b. l. 6-13). Ieškovas 2008-08-19 su kiekvienu atsakovu sudarė laidavimo sutartis Nr. LT078042L ir LT078043L, kuriomis atsakovai įsipareigojo įvykdyti UAB „Daira“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis, prisiimtas kliento pagal Lizingo sutartį su visais jos papildymais ir pakeitimais (T. 1, b. l. 14-15, 16-17, 18-19, 20-21). Sutarčių 3 punkte numatyta, kad klientui neįvykdžius prievolės pagal išperkamosios nuomos sutartį, klientas ir laiduotojas atsako lizingo bendrovei kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Sutarčių 21 punkte numatyta, kad laidavimo sutarties galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal Lizingo sutartį.

Dėl laidavimo sutarčių pabaigos

Kaip žinoma, bendrasis principas yra tas, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 str. 2 d., 6.87 str. 1 d.). Apeliantai teisingai cituoja CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Tačiau nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė teismas, Laidavimo sutarčių 21 punkte numatyta, kad jų galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal Lizingo sutartį. Tuo tarpu Lizingo sutarties 10.1 punkte numatyti šie sutarties pabaigos pagrindai: klientui visiškai ir laiku apmokėjus lizingo bendrovei įsiskolinimą ir kitus mokėjimus, taip pat įvykdžius visus įsipareigojimus pagal sutartį; ankščiau termino išpirkus turtą; sutartį nutraukus prieš terminą. Taigi prievolė pagal Lizingo sutartį laikytina pasibaigusia, kai ji tinkamai įvykdyta, t. y. įvykdyti visi įsipareigojimai pagal sutartį (10.1.1 p.). Dėl to sistemiškai aiškinant Laidavimo sutarčių 21 punktą kartu su Lizingo sutarties 10.1.1 punktu sutiktina su teismo išvada, kad minėtu 21 punktu buvo pakeistas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas ir sutartimi buvo susitarta dėl laidavimo iki visiško prievolių įvykdymo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei teigia apeliantai, toks aiškinimas atitinka sutarčių laisvės principą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl laidavimo sutarties pabaigos. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje ne kartą pasisakyta, kad CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti CK 6.88 straipsnyje nurodytą terminą. Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012). Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į laidavimo bei lizingo sutarčių sąlygas, todėl padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad atsakovų prievolė pagal laidavimo sutartį nepasibaigė suėjus trims mėnesiams nuo Lizingo sutarčių nutraukimo (CPK 178, 185 str.).

CK 6.76 straipsnio 1 dalyje numatyta bendro pobūdžio taisyklė, kad laiduotojas įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jei tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. CK 6.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kai prievolė neįvykdyta skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jei kitaip nenustatyta sutartyje. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas, jei kitaip nenustatyta sutartyje. Šios teisės normos iš esmės analogiškai yra perkeltos į Laidavimo sutarčių 4 punktą, numatantį, kad laiduotojas už kliento įsipareigojimus pagal lizingo sutartį atsako lizingo bendrovei visu savo turtu, tomis pačiomis sąlygomis ir apimtimi kaip ir klientas.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija nesutinka su apeliantais, kad minėta nuostata buvo numatyta ribota laiduotojų atsakomybė tik tuo turtu, kurį jie faktiškai turėjo, o kadangi, jų pačių tvirtinimu, turto jie neturi, tai ir tuo pagrindu Laidavimo sutartys yra pasibaigusios. Be to, kaip teisingai nurodoma atsiliepime į skundą, nei įstatymas, nei teismų praktika tokio laidavimo sutarties pasibaigimo pagrindo nenumato (CK 6.87 str.).

Dėl ieškovo nuostolių, patirtų pardavus turtą (autovežio važiuoklę), dydžio

Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, patenkinęs ieškovo reikalavimą, priteisė solidariai iš atsakovų R. A. ir D. R. 11 252,01 Lt (3 258,81 Eur) nesumokėtų mokėjimų ir 192 906,34 Lt (55 869,54 Eur) nuostolių iš turto pardavimo. Atsakovai apeliaciniame skunde neginčija 3 258,81 Eur nesumokėtų mokėjimų, tačiau nesutinka, su teismo išvada, kad ieškovas turi teisę į 55 869,54 Eur nuostolių, patirtų pardavus atsiimtą lizingo objektą – autovežio važiuoklę – atlyginimą. Anot jų, teismas neobjektyviai ir šališkai įvertino trečiojo asmens BUAB „Daira“ pateiktus VšĮ „Emprekis“ duomenis apie vidutinę autovežio važiuoklės ir priekabos bei teismo ekspertizės akto išvadas dėl autovežio važiuoklės vertės.

Antra, pirmiau minėta, kad ieškinys reiškiamas tik dėl nuostolių, patirtų lizingo davėjui pardavus autovežio važiuoklę, todėl apeliantų argumentai, susiję su lizingo davėjo parduotos autovežio priekabos verte, nėra apeliacinio skundo dalykas ir apeliacinis teismas dėl jų nepasisako.

Kaip nustatyta pirmiau, ieškovas 2010-05-05 pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė lizinguotą autovežio važiuoklę už 35 272,65 Eur be PVM. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas prieš parduodamas minėtą turtą 2009-06-03, 2009-12-07 ir 2010-04-14 jį preliminariai įvertino, o 2010-02-19 pasiūlymuose atsakovui ir trečiajam asmeniui detaliai nurodė, kad 2004-12-07 buvo atliktas autovežio važiuoklės rinkos kainos vertinimas ir dėl šio turto pardavimo jis gali patirti 185 899,65 Lt nuostolių; kad neatsiradus turto pirkėjui, kaina bus mažinama 20 procentų (T. 1, b. l. 209, 210, 211, 212, 213, 214). Atsakovų prašymu teismas šioje byloje buvo paskyręs ekspertizę, kuri nustatė, kad autovežio važiuoklės vertė 2009-05-06 (turto perėmimo metu) buvo 57 634,38 Eur (199 000 Lt), 2010 m. gegužę (turto pardavimo metu) – 49 814,64 Eur (172 000 Lt), o likvidacinė – 39 851,71 (137 600 Lt); kad nėra galimybės nustatyti rinkos vertės paklaidos turto pardavimo dieną (restrospektyvinis ir lyginamosios vertės turto vertinimas) (T. 2, b. l. 25). Taigi, kaip nurodoma atsiliepime į skundą, autovežio važiuoklė buvo parduota už kainą, artimą teismo ekspertizės akte nurodytą likvidacinei šio turto kainai (12 proc. mažesne).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas įpareigoja šalis įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Atsakovai, teigdami, kad atsiimtas turtas parduotas už pernelyg mažą kainą, privalėjo įrodyti, kad atitinkamas turtas realiai galėjo būti parduotas už didesnę kainą, t. y. galėjo teikti įrodymus apie panašaus turto pardavimo kainas, sudarytų panašių turto sandorių vertę, kad buvo asmenų, realiai ketinančių nurodytą turtą įsigyti už didesnę nei ieškovas pardavė kainą ir pan. Tačiau tokie įrodymai nebuvo pateikti. Negalima sutikti su apeliantų argumentais, kad vadovaujantis ekspertizės išvadomis turtas privalėjo būti parduotas už didesnę kainą, nes teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad daikto rinkos kainos nustatymas, atliekant turto vertinimą ar ekspertizę, nereiškia (ne visada reiškia), kad daiktas gali būti parduotas už nustatytą kainą, t. y. realiai sudaryto pirkimo–pardavimo sandorio kaina gali būti daug mažesnė arba didesnė. Tam įtakos gali turėti įvairūs veiksniai ar jų visuma: turto vertinimo atlikimo metodika (buvo lyginami skelbimai informaciniuose šaltiniuose ar realiai įvykę sandoriai, vertinamas atliktas visos šalies ar atskirų regionų mastu ir pan.), daikto specifika, staigus ekonominės padėties pasikeitimas šalyje, laikotarpis nuo daikto vertės nustatymo iki jo pardavimo bei kitos reikšmingos aplinkybės, dėl kurių daikto vertė gali kisti. Be to, kasacinio teismo išaiškinta, kad tuo atveju, kai lizingo davėjas grąžintą turtą parduoda, jo patirtų nuostolių dydį sudaro ne turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu, o skirtumas tarp sumažėjusios dėl dalinio lizingo sutartimi prisiimtų mokėjimų įsipareigojimų vykdymo turto vertės ir gautos turto pardavimo kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad turto vertę tam tikru laikotarpiu geriausiai atspindi realūs sandoriai su juo, t. y. rinka, o ne abstraktus šio turto vertinimas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-44/2012).

Be to, teisėjų kolegija, atmesdama apeliantų teiginius dėl netinkamo įrodymų vertinimo, sutinka su teismu, kad sprendžiant dėl minėto turto realizavimo kainos pagrįstumo šiuo konkrečiu atveju, nelaikytini tinkamais įrodymais bendro pobūdžio ir orientaciniai VšĮ „Emprekis“ internetiniai duomenys (www.emprekis.lt), kadangi iš jų nėra galimybės individualizuoti tuo metu internete parduodamo turto ir sulyginti jo su ginčo turto savybėmis (pvz., techninės būklės, aptarnavimo ir kt.).

Apibendrindama aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal byloje esančius duomenis nėra pagrindo sutikti su apeliantų teiginiais, jog turtas buvo parduotas už nepagrįstai mažą kainą (CPK 185 str.).

Dėl kitų skundo argumentų

Teisėjų kolegija taip pat kaip nepagrįstus atmeta apeliantų teiginius, kad prieš sudarydamas Lizingo sutartis ieškovas pagal Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punktą privalėjo atlikti išsamų apeliantų mokumo vertinimą, todėl ieškovui turėjo būti žinoma, kad jų finansinė būklė neleidžia tikėtis, jog jie įvykdys savo įsipareigojimus, todėl ieškovas pats prisiėmė galimų nuostolių iš Lizingo sutarčių riziką ir jie laikytini jam įprastiniais (CK 6.206 str., 6.253 str. 5 d.).

Šiuo klausimu pažymėtina tai, jog, kaip teisingai atsiliepime nurodė ieškovas, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apeliantų nurodytas atsakingo skolinimo principas reiškia, jog finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti, be kita ko, privalo įsitikinti, jog kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; kad klientas pagal Finansų įstaigos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį yra asmuo, kuriam finansų įstaiga teikia finansines paslaugas (finansinė nuoma (lizingas), finansinių laidavimų ir garantijų teikimas, konsultacijų kredito teikimo ir mokėjimo klausimais teikimas); kad laiduotojai už finansų įstaigos kliento (lizingo gavėjo) prievoles nėra finansų įstaigos klientai, todėl, gindamiesi nuo jiems pareikštų reikalavimų pagal sudarytus laidavimo sandorius, neturi teisinio pagrindo remtis aplinkybe, jog finansų įstaiga neįvykdė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2014.). Pažymėtina, jog šioje byloje nebuvo įrodinėjama, kad ieškovas būtų netinkamai įvertinęs kliento – UAB „Daira“ – galimybes vykdyti Lizingo sutartis. Taigi teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su skundo argumentu, kad bylą nagrinėjęs teismas, spręsdamas dėl ginčijamo laidavimo galiojimo, be pagrindo netaikė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio reikalavimų (CPK 185 str.).

Kiti apeliantų skundo ir ieškovo atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamo teismo sprendimo nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartimi apeliantams buvo atidėtas 1 472,14 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki byla bus išnagrinėta apeliaciniame teisme (T. 2, b. l. 85). Atmetus apeliantų skundą, šis mokestis valstybei priteistinas iš jų lygiomis dalimis, t. y. po 736,07 Eur (CPK 84, 93 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal atsakovų R. A. ir D. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo dalies, kuria netenkintas trečiojo asmens bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Daira“ priešieškinis.

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinys.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovų R. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir D. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 736,07 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (šios išlaidos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).