Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Birutės Simonaitienės ir Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) UAB „Edama“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-970-294/2020 pagal ieškovės UAB „Nanosta“ ieškinį atsakovei UAB “Edama“ dėl netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

4. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

5. Apeliacijos objektas – teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės reikalavimas dėl netesybų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ginčo esmės

6. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

7. Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakovė 2017m. spalio 31 d. sudarė Rangos darbų sutartį Nr. EVG/Nanosta-01 (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė kaip rangovė turėjo atlikti rangos darbus objekte (adresu: duomenys neskelbtini), o atsakovė už juos sumokėti. Po šios sutarties pasirašymo paaiškėjus, kad objekte būtina atlikti papildomus darbus, šalys pasirašė papildomus susitarimus prie rangos darbų sutarties 2018-04-09 Nr. l, 2018-04-27 Nr. 2, 2018-05-24 Nr. 3, 2018-10-12 Nr. 4, 2018- 11-26 Nr. 5. Ieškovės nurodymu visų darbų apimtis pagal sutartį ir papildomus susitarimus sudarė 351 553,65 Eur sumą, atsakovės nurodymu - 350 686,56 Eur, kadangi pagal susitarimą atlikta mažesnės darbų kaina – už 24 258 Eur vietoje 25 729,30 Eur.

8. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė savo pozicija grindžia sekančiais argumentais. Pirma, jog teismas neteisingai nustatė, kad delspinigiai turi būti skaičiuojami nuo sutarties kainos, o ne nuo nesumokėtos sumos, be to, Sutarties 10.4 punkto sąlygą dėl delspinigių dydžio vėluojant, yra aiškiai neproporcinga ir neteisinga atsakovės atžvilgiu. Antra, teismas turėjo iš skolos sumos, kuriai skaičiuojami delspinigiai, arba visiškai atimti 2018-11-29 PVM sąskaitoje faktūroje UAB Nr. 300 nurodytus 48 362,61 Eur, arba atleisti atsakovę UAB „Edama“ nuo prievolės mokėti bet kokio dydžio delspinigius už ieškovės UAB „Nanosta“ 2018-11-29 PVM sąskaitos faktūros UAB Nr. 300 neapmokėjimą laiku. Trečia, nepagrįstai teismas sprendė, kad atsakovės vėlavimas truko 165 dienas. Ketvirta, teismas nemotyvuotai nurodė, kad ieškovė, įrodinėdama netesybų dydį, įrodymais pagrindė patirtus nuostolius. Teigia, jog pati ieškovė atliko darbus su trūkumais dėl kurių atsakovė jai teikė pretenzijas ir dėl to yra pagrindas mažinti priteistinų netesybų dydį, taikant mišrią atsakomybę. Su šiais atsakovės argumentais, apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

9. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir ginčo esmę, pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog ginčas tarp šalių kilo dėl netesybų atlyginimo iš rangos teisinių santykių, o ne dėl skolos kaip reikalavo ieškinyje ieškovė, todėl teismas byloje pagrįstai nagrinėjo būtent tokį reikalavimą, kaip ir dėstomas iš esmės ir įrodinėjamas ieškovės ieškinyje.

11. Atsakant į šiuos atsakovės argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Be to, aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Teismas turi kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinti šalių valią, išreikštą joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-219/2015; 2011 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos yra aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-691-313/2015; 2009 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2009; kt.).

12. Pagal CK 6.185 straipsnio 2 dalį nustatyta pareiga šaliai, parengusiai sutartį, sudaryti tinkamas galimybes kontrahentui susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis. Tik įvykdžius šią pareigą sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai. CK 6.185 straipsnio 3 dalyje nustatyti supažindinimo pareigos tinkamo įvykdymo alternatyvūs būdai, kai abi sutarties šalys yra juridiniai asmenys (verslininkai). Pagal CK 6.185 straipsnio 3 dalį laikoma, kad sutarties standartines sąlygas parengusi šalis tinkamai įvykdė supažindinimo pareigą, jeigu ji: 1) įteikė standartines sąlygas kitai šaliai raštu iki sutarties pasirašymo ar ją pasirašant; 2) iki sutarties pasirašymo pranešė kitai šaliai, kad sutartis bus sudaroma pagal sutarties standartines sąlygas, su kuriomis kita šalis gali susipažinti standartines sutarties sąlygas parengusios šalies nurodytoje vietoje; 3) pasiūlė kitai šaliai, jei ši pageidautų, atsiųsti tų sąlygų kopiją. Jeigu supažindinimas įvykdytas ar galimybė sužinoti sutarties standartines sąlygas sudaryta bent vienu iš nurodytų būdų, tai pripažįstama, kad supažindinimas atliktas tinkamai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-691-313/2015; 2006 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-689/2006). Aplinkybę, kad kita šalis buvo tinkamai supažindinta su standartinėmis sutarties sąlygomis, privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006).

13. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nurodyta kasacinio teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo taisyklių, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas tinkamai taikė CPK 6.193 straipsnyje reglamentuotas sutarčių aiškinimo taisykles bei rėmėsi kasacinio teismo praktika šiais klausimais. Byloje nustatyta, kad ginčo šalys yra juridiniai asmenys (verslininkės), kuriems keliami didesni rūpestingumo ir apdairumo reikalavimai nei paprastiems vartotojams. Ginčijama 2017 m. spalio 31 d. sudaryta Rangos darbų sutartis Nr. EVG/Nanosta-01 yra nedidelės apimties – su visais sutarčiai būdingais rekvizitais surašyta aštuoniuose (8) lapuose, o ginčo dėl netesybų (delspinigių) mokėjimo sąlygų visas tekstas nurodytas šios sutarties 10-10.4 punktuose. Akivaizdu, kad sutarties punktai dėl netesybų (delspinigių) mokėjimo sąlygų apeliantei turėjo būti esmini?i, todėl šalys turėjo aptarti jame išdėstytas mokėjimo sąlygas, jeigu kilo kokių nors neaiškumų. Juo labiau, kaip matyti iš šios sutarties 10.1.1.-10.1.2. papunkčių pakankamai dideli delspinigiai, dar didesni nei apeliantei už darbų atlikimo terminų praleidimą, yra nustatyti ir ieškovei. Sprendžiant pagal Rangos darbų sutarties Nr. EVG/Nanosta-01 struktūrą, tai, kad būtent rangovui, šiuo atveju ieškovei skirti net 3 punktai ir 2 papunkčiai, kai tuo tarpu apeliantei (užsakovei) tik 1 punktas, nustatytus didesnius delspinigius ieškovei, manytina, kad tokias sutarties sąlygas galimai pasiūlė pati apeliantė. Teismo nenustatyta, kad apeliantė būtų šias sąlygas ginčijusi tiek pasirašydama sutartį, tiek vėliau. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad ieškovė elgėsi nesąžiningai, Sutarties 10.4 punkte yra nustatyta šokiruojanti disproporcija, o teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles.

15. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad teismas yra saistomas pareikšto ieškinio ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014). Be to, pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti tik vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Statybos rangos sutartis gali būti priskirta vartojimo sutarčių kategorijai (CK 6.681 straipsnis), jei ji atitinka tam tikrus vartojimo sutarties požymius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 39-40 punktus). Nagrinėjamoje byloje statybos rangos šalimis tiek užsakovu, tiek rangovu buvo juridiniai asmenys (verslininkės), todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, pagrįstai neatsižvelgė į atsakovės prašymą dėl ex officio taikymo nustatant netesybų (delspinigių) skaičiavimą ne nuo sutarties kainos, o nuo nesumokėtos sumos, kadangi nėra jokio pagrindo pripažinti, kad tarp šalių – juridinių asmenų verslininkų sudaryta sutartis yra vartojimo. Skaičiavimą nuo sutarties kainos numatė ir tarp šalių 2017 m. spalio 31 d. sudarytos Rangos darbų sutarties Nr. EVG/Nanosta-01 3.7-3.8 punktai. Apeliantė iki pat ieškovės ieškinio teismui pateikimo dienos sutarties sąlygų neginčijo, byloje priešieškinio dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, taip pat nereiškė. Tai, kad atsakovės teigimu, ieškovė su kitais subjektais yra sudariusi sutartis dėl netesybų (delspinigių) mokėjimo nuo „neapmokėtų sumų“, jokios įtakos ir reikšmės nagrinėjamam atvejui neturi. Taigi, atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija apeliantės argumentus dėl neteisingo Sutarties 10.4 punkto ir kitokio netesybų (delspinigių) skaičiavimo nustatymo, taip kaip pageidauja apeliantė, pripažįsta nepagrįstais ir nesudarančiais pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumu.

17. Nors apeliantė ir remiasi CK 6.64 str. 1 d. 1 p., 4 d., 6.262 str. 1, 3 d., 6.259 str., laikydama, kad turi teisę į nuostolių, patirtų dėl to, kad kreditorius pažeidė prievolę, atlyginimą, neprivalo mokėti palūkanų už kreditoriaus praleisto termino laiką ir kt., tačiau pagal CK 6.206 straipsnį viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka. Teisėjų kolegija šiuo aspektu sutinka su ieškovės pozicija, kad pagal rangos darbų sutartį, būtent atsakovė buvo atsakinga už tai, kad darbai būtų organizuojami tinkamai ir būtų užtikrintas statybos proceso finansavimas ir tik dėl atsakovės netinkamo darbų organizavimo finansavimas buvo nutrauktas. Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė sutartimi ir papildomais susitarimais sulygtus darbus atliko laiku ir tinkamai pagal šalių suderintą grafiką, o atsakovė savo įsipareigojimų organizuoti ir tinkamai finansuoti statybos projektą nevykdė. Dėl to, kad ieškovė vieną sąskaitą Nr. 300 pateikė 4 dienomis vėliau nei numatė šalių sudaryta sutartis (kai visas atsakovės projektas vėlavo 12 mėn.) neturi įtakos atsakovės pareigai tinkamai (o ne vėluojant 165 dienas) sumokėti už ieškovės atliktus darbus. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė apie finansavimo sutarties pasibaigimą 2018-11-30 d. buvo informuota. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovės pozicija, jog ieškovė turi prisiimti atitinkamą riziką ir laiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl šių atsakovės nurodomų aplinkybių sprendime nepasisakė, nes šios aplinkybės neturėjo esminės reikšmės bylos išnagrinėjimui ir galutinio sprendimo priėmimui.

18. Apeliantė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės vėlavimas truko 165 dienas. Nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra atsakinga už pavėluotą 2018-11-29 aktų ir pažymų pateikimą po 2018-11-26 ir todėl praleistą sąskaitos apmokėjimo kredito lėšomis terminą, tai netesybos (delspinigiai) už 2018-11-29 PVM sąskaitos faktūros UAB Nr. 300 neapmokėjimą neskaičiuotini už visą neapmokėjimo laiką, nes pateikus laiku, nebūtų reikėję laukti 2018 m. gruodžio - 2019 m. gegužės mėnesius iki naujos kredito sutarties sudarymo.

19. Šių apeliantės argumentų kontekste, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal CK 6.687 straipsnio nuostatas užsakovas privalo apmokėti už atliktus statybos darbus statybos rangos sutartyje nustatytais terminais ir tvarka. Vienos rangos sutarties šalies teisės atitinka kitos šalies pareigas; tik savo pareigas pagal sutartį įvykdžiusi šalis gali reikalauti iš kitos sutarties šalies atitinkamo pareigų vykdymo; jeigu rangovas savo pareigas įvykdo netinkamai, užsakovas turi teisę atitinkamai nevykdyti savo pareigos priimti darbą ir už jį apmokėti ir priešingai. Atlikęs sutartus darbus, rangovas praneša užsakovui apie pasirengimą perduoti atliktų darbų rezultatą arba, jeigu tai numatyta sutartyje, apie įvykdytą darbų etapą, o šis turi nedelsiant pradėti jų priėmimą (CK 6.694 str. 1 d.). Darbų perdavimas ir priėmimas įforminamas aktu (CK 6.694 str. 4 d.). Abiejų sutarties šalių pasirašomas darbų perdavimo – priėmimo aktas yra dvišalis sandoris, sukuriantis šalims atitinkamas teises ir pareigas, todėl turi didelę reikšmę vykdant statybos rangos sutartį: jame fiksuojami nustatyti darbų trūkumai, o jų nenurodymas akte reiškia trūkumų nekonstatavimą, todėl trūkumų faktu vėliau remtis negalima (CK 6.662 str. 2 d.); nuo darbų perdavimo akto pasirašymo momento užsakovui pereina atsitiktinio darbų rezultato žuvimo ar sugedimo rizika; su darbų priėmimo faktu susijęs apmokėjimas rangovui už atliktus darbus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 22 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2009; kt.). Tokiame akte yra faktinio pobūdžio duomenys apie tai, ar pagal rangos sutartį nurodyti darbai buvo atlikti, kada jie buvo atlikti ir ar jų atlikimas atitinka sutarties sąlygas. Pagrindas rangovui reikalauti užsakovą vykdyti jo priešpriešinę pareigą – sumokėti už darbus yra pagrindinės sutartinės rangovo pareigos įvykdymas – sutarto darbo atlikimo faktas, o darbų perdavimo-priėmimo aktas yra tik šį faktą patvirtinantis dokumentas.

20. Kai rangovas reiškia reikalavimą užsakovui sumokėti už atliktus rangos darbus, o užsakovas ginčija tokį reikalavimą, remdamasis darbų trūkumais, teismas turi tirti, ar užsakovas tinkamai įvykdė pareigą priimti ir apžiūrėti darbų rezultatą, ar darbai (rezultatas) atitinka kokybės reikalavimus, ar darbai (rezultatas) turi trūkumų, ar tie trūkumai buvo akivaizdūs ir galėjo būti pastebėti darbų perdavimo–priėmimo metu, ar reikalavimas dėl darbų trūkumų pareikštas laikantis įstatymo nustatytų terminų, kitas reikšmingas aplinkybes, su kuriomis įstatymas ar šalių sutartis sieja rangovo atsakomybę už atliktų darbų trūkumus, ir atitinkamai spręsti, ar užsakovas turi teisę sumažinti darbų kainą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010).

21. Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vėlavimas truko 165 dienas, grindžia tuo, kad ieškovė sąskaitą 2018-11-29 UAB 300 laikytina pateikusia 2018-12-19, todėl mokėjimo terminas yra 2019-01-07, o laikas iki galutinio atsiskaitymo buvo 144 dienos. Tokius teiginius atsakovė sieja su sutarties nuostatomis ir kasmėnesinių aktų pateikimu iki kiekvieno kalendorinio mėnesio 25 dienos, jų tikrinimą 5 darbo dienas ir jų pasirašymą, nurodant darbų atlikimo datą ir trūkumus. Atsakovės teigimu, 2018-11-29 aktas buvo pasirašytas 2018-12-19, todėl laikytina, kad ir sąskaita pateikta šią dieną, o mokėjimo terminas tuomet buvo tik 2019-01-07. Šiuos apeliantės argumentus teisėjų kolegija laiko nepagrįstais. Pritartina tiek pirmosios instancijos teismo, tiek ieškovės terminų skaičiavimui, nes bylos duomenimis nustatyta, kad PVM sąskaita faktūra yra pateikta 2018-11-29, o tarp šalių pasirašytos Sutarties 8.2 punktas numatė, kad sąskaitos apmokamos per 15 dienų nuo jų pateikimo dienos. Kaip nurodo ieškovė, visą Sutarties vykdymo laikotarpį sąskaitos buvo teikiamos kartu su atliktų darbų aktais ir dėl to atsakovė neprieštaravo ir šių ieškovės nurodomų aplinkybių nepaneigė. Kadangi atsakovė dėl atliktų darbų aktų už 2018 m. lapkričio mėnesį jokių pastabų (trūkumų) nepareiškė, ji remiantis Sutarties 8.2 punktu, ieškovės pateiktą sąskaitą privalėjo apmokėti per 15 dienų nuo jos pateikimo t. y. iki 2018-12-14, todėl netesybos (delspinigiai) pradėti skaičiuoti nuo 2018-12-19 iki pilno atsiskaitymo 2019-06-03 t. y. už 165 dienas. Ir vertinti pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl terminų skaičiavimo kitaip, nei ją įvertino pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo.

22. Apeliantė apeliuoja ir į tai, kad skundžiamoje nutartyje teismas nemotyvuotai nurodė, jog ieškovė, įrodinėdama netesybų dydį, įrodymais pagrindė patirtus nuostolius: įsiskolinimą kitiems kreditoriams, paskolų ėmimą, darbuotojams užtikrinimą nepertraukiamą darbą ir pan. Teismas neturėjo apsiriboti vien tik įrodymų išvardinimu, o privalėjo, nurodydamas įrodomąją reikšmę, išdėstyti jų turinį. Kreditorius privalo pagrįsti netesybas įrodinėdamas nuostolius, jeigu pareiškiamas reikalavimas mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas. Pati ieškovė atliko darbu su trūkumais dėl kurių atsakovė jai teikė pretenzijas ir dėl to yra pagrindas mažinti priteistinų netesybų dydį, taikant mišrią atsakomybę.

23. Teisėjų kolegija pastebi, jog netesybos tarp šalių nustatomos siekiant keleto tikslų. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Kitaip tariant, vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus. Kita vertus, kaip nurodoma kasacinio teismo jurisprudencijoje, netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007).

24. CK 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti du savarankiški pagrindai, kada teismas gali mažinti netesybas – jeigu jos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės. Taigi, teismo teisė mažinti netesybas kyla nustačius vieną arba abi šias sąlygas. Akcentuotina, kad teismų praktikoje yra laikomasi bendros netesybų priteisimo taisyklės – tai yra minimalūs kreditoriaus nuostoliai, kurių dydžio ar realumo kreditoriui pareiškus reikalavimą jas atlyginti nereikia įrodinėti. Tačiau kartu kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tam tikrais atvejais kreditorius privalo pagrįsti netesybas įrodinėdamas nuostolius – jeigu pareiškiamas reikalavimas mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas. Tokiais atvejais kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius, tačiau tik tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015).

25. Teismas turi teisę, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, mažinti netesybų (delspinigių) dydį. Mažindamas netesybas teismas taiko esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais – nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta. Teismas, nustatydamas, ar netesybos, palyginus su nuostoliais, nėra pernelyg didelės ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008).

26. Taigi, įvertinus nurodytą teismų praktiką bei byloje esančius įrodymus, priešingai nei teigia apeliantė, teisėjų kolegija laiko, kad ieškovė įrodė jos patirtus nuostolius, kuriuos pagrindė rašytiniais įrodymais ir išlaidas patvirtinančiais dokumentais. Šie nuostoliai buvo tiesiogiai susiję su atsakovės netinkamu sutarties vykdymu, tokių nuostolių atsiradimą nevykdant įsipareigojimų atsakovė galėjo numatyti dar sudarydama sutartį. Kaip teisingai nagrinėjamu atveju nurodė pirmosios instancijos teismas, yra pagrindas iš dalies mažinti netesybas, tačiau ne iki atsakovės prašomo dydžio (kuris paneigtų šalių teisę ir laisvę susitarti dėl sąlygų – šiuo atveju dėl netesybų skaičiavimo tvarkos). Pritartina ir teismo išvadai, kad ginčo situacijoje neaktualus faktas, kad šiek tiek sumažėjo faktiškai atliktų darbų apimtis pagal papildomą 4 susitarimą, nes netesybos siejamos ne su faktiniu darbų atlikimu, o su ieškovės pagrįstu tikėjimusi gauti pinigine išraiška naudą (sutarties kainą su visais papildymais). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog pirmosios instancijos teismas įvertino atsakovės vėlavimo trukmę, neatlygintą ieškovei sumą, tai, kad ieškovės kaip rangovo atlikti darbai su trūkumais, sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadą dėl prašomų priteisti delspinigių sumažinimo trečdaliu neteisinga, nesąžininga, neteisėta ar nepagrįsta. Trečdaliu sumažinta priteistina delspinigių suma ieškovei tinkamai atliks kompensacinę funkciją, nepažeis sutarčių laisvės principo ir sutarties šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-565-790/2019).

27. Apeliantė kelia klausimą taip pat ir dėl skaičiavimo apsirikimo sprendime. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į 332,58 Eur delspinigių sumokėjimą, o sprendimu priteistos 11 601,26 Eur sumos negalima pagrįsti motyvais dėl jos apskaičiavimo mažinant trečdaliu. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo apeliantės argumentu ir laiko, jog sumos apskaičiavimas turi būti aiškus ir pagrįstas, iš priteistinų delspinigių atimtina atsakovės sumokėta delspinigių suma, ką patvirtino ir ieškovė. Dėl nurodyto, šioje dalyje sprendimas tikslintinas, priteisiant iš atsakovės ieškovei 11 379,54 Eur (17 401,89 Eur – 332,58 ?ur/3 x 2) delspinigių sumą.

28. Kiti apeliantės argumentai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

Dėl bylos baigties

29. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, tinkamai vadovavosi proceso teisės normomis ir rėmėsi kasacinio teismo praktika šiais klausimais, todėl apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas, apeliacinio skundo argumentai pripažintini nesudarančiais pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, tik sprendime tikslintinas priteistinų delspinigių dydis (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

30. Netenkinus apeliacinio skundo, iš apeliantės priteistinas kitos šalies patirtų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo priteisti 1100 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio, todėl ši suma priteistina iš apeliantės ieškovei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, patikslinti rezoliucinę dalį ir išdėstyti ją taip:

„Ieškovės UAB „Nanosta“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)), ieškinį patenkinti iš dalies ir priteisti jai iš atsakovės UAB „Edama“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) sumažintas 11 379,54 Eur (vienuoliką tūkstančių tris šimtus septyniasdešimt devynis eurus 54 centus) netesybas, 6 proc. metines palūkanas už priteistą 11 379,54 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019-07-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 488,74 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus 74 centus) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš ieškovės UAB „Nanosta“ atsakovei UAB „Edama“ 510 Eur (penkis šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas.“

Priteisti iš apeliantės UAB „Edama“ ieškovei UAB „Nanosta“ 1100,00 Eur (vieną tūkstantį šimtą eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.