- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-09-30
- Bylos Nr.
- e2A-1614-950/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14527-2022-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bartninkas, Tomas Ridikas, Simona Dementavičienė
- Atsakovas
- N. K.
- Ieškovas
- R. B.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Simonos Dementavičienės ir Tomo Ridiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės N. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-101-1098/2025, pagal ieškovo R. B. patikslintą ieškinį atsakovei N. K. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. B. (toliau – ieškovas) 2022 m. liepos 4 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei N. K. (toliau – atsakovė, apeliantė) dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, kurį vėliau patikslino.
2. Ieškovas 2024 m. balandžio 24 d. pateiktu paskutiniu patikslintu ieškiniu (reg. Nr. DOK-64856), kurio reikalavimus pakeitė 2025 m. sausio 17 d. pateiktu pareiškimu dėl ieškinio reikalavimų padidinimo (reg. Nr. DOK-7946), prašė priteisti iš atsakovės – 46 353,95 Eur nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškovas nurodė, kad jo tėvui D. B. asmeninės nuosavybės teise priklausė butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), kuris 2016 m. sausio 1 d. sudarytos panaudos sutarties pagrindu buvo perduotas laikinai (iki 2016 m. gruodžio 31 d.) valdyti ir naudotis atsakovei. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-14199-599/2018, patvirtino D. B. ir atsakovės N. K. taikos sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo išsikelti iš ginčo Buto ne vėliau kaip iki 2018 m. gruodžio 31 d., pakeisti savo deklaruotos gyvenamosios vietos duomenis, apmokėti visas paslaugų teikėjų pateiktas sąskaitas už suteiktas paslaugas (1 punktas). Taip pat taikos sutartimi šalys susitarė, kad 2016 m. sausio 1 d. tarp D. B. ir atsakovės sudaryta panaudos sutartis baigia galioti 2018 m. gruodžio 31 d. (2 punktas). Atsakovė, be kita ko, įsipareigojo perduoti gyvenamąsias patalpas D. B. tokios būklės ir tokios komplektacijos, kokios jos buvo sudarant 2016 m. sausio 1 d. panaudos sutartį bei, esant tokiam pagrindui, įsipareigojo atlyginti nuostolius / žalą už gyvenamųjų patalpų ir jame esančių daiktų / įrenginių sugadinimą (3 punktas). Nurodytos taikos sutarties pagrindu D. B. 2019 m. rugpjūčio 13 d. buvo išduotas vykdomasis raštas, tačiau D. B. (duomenys neskelbtini) mirė. Ieškovas, kaip mirusio tėvo teisių ir pareigų perėmėjas, 2020 m. rugsėjo 30 d. su pranešimu „Dėl išsikėlimo iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į atsakovę, nurodydamas, jog atsakovė iki 2020 m. spalio 16 d. išsikeltų iš Buto, perduotų Buto raktus ir garažo nuotolinio valdymo pultelį bei pakeistų savo deklaruotos gyvenamosios vietos adresą. Nurodytu terminu atsakovė iš Buto neišsikėlė, Buto raktų ir garažo nuotolinio valdymo pultelio neperdavė. Atsakovė ginčo Bute neteisėtai ir neatlygintinai gyveno nemokėdama mokesčių už komunalines paslaugas iki 2024 m. kovo 18 d., todėl ieškovas negalėjo laisvai naudotis ginčo Butu daugiau nei 4 metus ir dėl to patyrė turtinę žalą. Nors atsakovė kitoje civilinėje byloje buvo pareiškusi ieškinį dėl Buto nuosavybės teisės jai pripažinimo pagal su ankstesniu Buto savininku (t. y. D. B.) sudarytą 2019 m. rugpjūčio 2 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2024 m. vasario 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2A-84-640/2024, minėtą preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį pripažino niekine ir negaliojančia. Šis Vilniaus apygardos teismo sprendimas įsiteisėjo 2024 m. vasario 27 d. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 16 d. iki 2024 m. kovo 18 d., atsakovė naudojosi Butu neturėdama tam jokio teisinio pagrindo, o ieškovas dėl to patyrė 46 353,95 Eur dydžio žalą (nuostolius), kurią sudaro: 249,74 Eur už vandenį; 627,03 Eur už elektrą; 39,90 Eur už dujas; 124,74 Eur už atliekų (šiukšlių) tvarkymą; 371,37 Eur už ginčo Buto draudimą 2023–2024 m. kovo mėn. laikotarpiu; 44 941,18 Eur už Buto nuomą rinkos kainomis, nustatytomis byloje atliktos Nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizės aktu Nr. IK-28/2024 (toliau – Ekspertizės aktas).
Atsiliepimas
4. Atsakovė 2024 m. gegužės 8 d. pateiktame atsiliepime į patikslintą ieškinį (reg. Nr. DOK-72135) nurodė, kad su ieškovo reikalavimais nesutinka. Pažymėjo, kad nuo 2013 m. palaikė artimus ryšius su ankstesniu ginčo Buto savininku D. B. ir pastarajam 2015 m. gruodžio 1 d. įsigijus Butą, jame nuolat gyveno iki 2024 m. kovo 17 d. Pažymėjo, jog Butas įsigijimo momentu buvo tik 52 proc. baigtumo ir būtent atsakovė jį savo lėšomis įrengė, o buvęs jo savininkas apmokėjo tik dalį Buto įrengimo išlaidų. D. B. 2019 m. rugpjūčio 13 d. buvo išduotas vykdomasis raštas dėl jos iškeldinimo iš ginčo Buto, tačiau jiems susitaikius, ji toliau jame gyveno, o vykdomasis raštas priverstiniam vykdymui nebuvo pateiktas. D. B. mirė (duomenys neskelbtini), o jo teises ir pareigas perėmė sūnus (ieškovas) R. B.. Pastarasis 2020 m. rugsėjo 30 d. su pranešimu „Dėl išsikėlimo iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini)“ pareikalavo, jog atsakovė iki 2020 m. spalio 16 d. išsikeltų iš Buto, perduotų Buto raktus ir garažo nuotolinio valdymo pultelį bei pakeistų savo deklaruotos gyvenamosios vietos adresą. Tarp jos ir ieškovo vyko teisminis procesas dėl Buto nuosavybės teisės pripažinimo, kurį pralaimėjusi atsakovė geranoriškai 2024 m. kovo 17 d. išsikėlė iš Buto, o Buto raktus antstolei perdavė 2024 m. kovo 18 d. Laiko, kad jos atžvilgiu negali būti taikoma civilinė atsakomybė, nes tam nėra sąlygų. Asmeniškai ji iki 2022 m. birželio mėnesio mokėjo visus komunalinius mokesčius už Butą, kol ieškovas savo vardu sudarė sutartis su UAB „Vilniaus vandenys“ ir UAB „Ignitis“. Nors atsakovė 2022 m. rugpjūčio 1 d. kreipėsi į ieškovo atstovę prašydama pateikti sąskaitą, į kurią galėtų pervesti pinigus už komunalines paslaugas, tačiau atsakymo negavo. Vilniaus apygardos teismui 2024 m. vasario 27 d. priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-84-640/2024, atsakovė į ieškovo sąskaitą pervedė visus patikslintame ieškinyje nurodytus komunalinius mokesčius. Tai reiškia, kad ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų, sąlygojusių nuostolius, kuriuos sudaro komunalinių paslaugų mokesčiai. Atsakovė laiko, kad Buto draudimo išlaidos yra ieškovo pasirinkimas, nes tai nėra privalomos išlaidos, o be to, buvo apdraustas ne tik Butas, bet visas gyvenamasis namas. Ieškovas byloje nepateikė tinkamų įrodymų Buto nuomos rinkos kainai nustatyti, kas reiškia, jog jis neįrodė patirtų nuostolių dydžio, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos. Prašomi priteisti nuostoliai už Buto nuomą nepagrįsti dar ir dėl to, kad jis buvo tik 52 proc. baigtumo, todėl ieškovas neturi pagrindo reikalauti nuomos mokesčio kaip už 100 proc. baigtumo buto nuomą. Ieškovas ginčo Butą paveldėjo 2021 m. gruodžio 30 d., todėl ir nuostolių gali reikalauti tik nuo nurodyto momento. Be to, atsakovės nuomone, egzistuoja pagrindas ją apskritai atleisti nuo civilinės atsakomybės, nes ieškovas nesiėmė jokių teisinių priemonių dėl atsakovės iškeldinimo po to, kai ji neišsikėlė iš Buto 2020 m. rugsėjo 30 d. pranešime nurodytu terminu. Tokiu būdu ieškovas buvo pasyvius ir prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir ieškovui iš atsakovės priteisė – 45 126,86 Eur nuostolių atlyginimą (44 941,18 Eur nuomos mokesčio + 185,68 Eur išlaidų už Buto draudimą), 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (45 126,86 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. liepos 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 10 714,02 Eur bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas prejudiciniais faktais laikė Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2A-84-640/2024, nustatytas aplinkybes, susijusias su 2019 m. rugpjūčio 24 d. preliminariąja ginčo Buto pirkimo–pardavimo sutartimi, su atsakovės teise gyventi ginčo Bute, su atsakovės prisidėjimu prie jo įrengimo. Pažymėjo, kad atsakovė ne tik, kad nepateikė nei vieno įrodymo, pagrindžiančio, jog ji savo lėšomis ginčo Butą įrengė ar pagerino, tačiau nepagrindė ir to, jog ginčo laikotarpiu ji galėjo disponuoti tokio dydžio piniginėmis lėšomis. Teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog būtent ankstesnis Buto savininkas D. B. jį įrengė savo lėšomis, o tai patvirtina 2013–2020 m. banko sąskaitų išrašai (lėšas už Buto įrengimą jis pervesdavo į atsakovės banko sąskaitą arba tretiesiems asmenims). Teismas sprendė, jog aplinkybes, kad atsakovė 2015–2016 m. į ginčo butą investavo 100 000 Eur sumą, paneigia ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-14199-599/2018, patvirtintos D. B. ir atsakovės sudarytos taikos sutarties sąlygos, o būtent tai, kad patvirtinus nurodytą taikos sutartį ir šalims ją pilnai įvykdžius, jos įsipareigojo viena kitai ateityje nebereikšti bet kokių turtinio ar / ir neturtinio pobūdžio pretenzijų dėl Buto. Tai, teismo vertinimu, reiškia ne ką kitą, o tai, jog atsakovė, sutikdama su tokiomis taikos sutarties sąlygomis, iš esmės patvirtino, kad visas ginčo Butas, kartu su jame esančiais daiktais ar įrengimais, priklauso D. B. ir ji neturi teisės reikšti jokių turtinio / neturtinio pobūdžio reikalavimų, susijusių su juo. Teismas pažymėjo ir tai, jog mirus D. B. atsakovė per įstatyme nustatytą terminą jokių turtinių reikalavimų jo teisių ir pareigų perėmėjui nepateikė, nagrinėjamoje byloje savarankiško reikalavimo dėl Buto įrengimui panaudotų piniginių lėšų priteisimo iš ieškovo pareiškusi taip pat nebuvo.
7. Teismas priėmė išvadą, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių galima būtų spręsti, jog atsakovė nuo 2018 m. kovo mėnesio teisėtu pagrindu gyveno ginčo Bute bei turėjo teisę juo naudotis savo nuožiūra, ir netgi priešingai – byloje esantys duomenys patvirtina tai, kad nuo 2018 m. kovo mėnesio atsakovė žinojo ir turėjo suprasti, jog ginčo Bute ji gyvena nesant tam jokio teisinio pagrindo. Todėl (duomenys neskelbtini) mirus D. B. ji turėjo pareigą Butą atlaisvinti ir perduoti jį D. B. teisių ir pareigų perėmėjui – ieškovui (mirusiojo sūnui R. B.), tačiau šios pareigos tinkamai ir laiku neįvykdė bei priverstinai iš ginčo Buto buvo iškeldinta tik 2024 m. kovo 18 d.
8. Teismas sprendė, jog atsakovės neatlygintinas naudojimasis svetimu daiktu yra jos, kaip atsakingo asmens, iš savo neteisėtų veiksmų gauta nauda, nes atsakovei be teisinio pagrindo naudojantis ieškovui priklausančiu ginčo Butu, ji tokiu būdu sutaupė pinigines lėšas gyvenamojo būsto nuomai, kas laikytina ieškovo patirtais nuostoliais. Be to, dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, ieškovas negalėjo ginčo Buto išnuomoti kitiems asmenims ar kitaip savo nuožiūra įgyvendinti nuosavybės teisių bei gauti atitinkamas pajamas.
9. Teismas nurodė, kad mirus turto palikėjui, teisės ir pareigos į paveldėtą turtą, įpėdiniui pereina nuo jo mirties dienos, neatsižvelgiant į tai, kada jam buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas ar kada paveldėjimo būdu įgytos nuosavybės teisės įregistruojamos Nekilnojamojo turto registre. Dėl to, būtent nuo palikimo atsiradimo momento ((duomenys neskelbtini)) ieškovas (įpėdinis) R. B. perėmė mirusio D. B. (palikėjo) turtines teises, tarp jų ir teisę naudotis ir disponuoti ginčo Butu, sudaryti jo nuomos sutartis ar kitokio pobūdžio sandorius. Dėl šių priežasčių, teismas visiškai nepagrįstais laikė atsakovės argumentus, kad ieškovas, kaip Buto savininkas, gali įrodinėti tik tuos nuostolius, kuriuos patyrė nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo bei nuosavybės teisių į ginčo Butą įregistravimo (2021 m. gruodžio 30 d.).
10. Teismas konstatavo, jog nepaistant to, kad Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas 52 proc. ginčo Buto baigtumas, tačiau faktiškai jis buvo ir yra naudojamas kaip pilnai įrengtas nekilnojamojo turto objektas. Tokias išvadas teismas grindė tuo, kad: byloje nebuvo objektyvių duomenų, jog laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 16 d. iki 2024 m. kovo 18 d. faktiškai ginčo Butas būtų nepilnai įrengtas, o atsakovė naudojosi tik atitinkama Buto dalimi; Ekspertizės akte esančios ginčo Buto nuotraukos liudijo, jog Butas yra pilnai įrengtas tiek viduje, tiek iš išorės, Butas yra eksploatuojamas, jame gyvenama nuolat. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad aktualiu laikotarpiu ginčo Buto faktinis baigtumas buvo ir šiuo metu yra 100 proc.
11. Atsakovei neįrodžius, kad ji dalinai (40 proc.) prisidėjo prie ginčo Buto įrengimo, teismas sprendė, jog dėl jos neteisėto naudojimosi Butu, laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 16 d. iki 2024 m. kovo 18 d., atsakovas patyrė 44 941,18 Eur dydžio nuostolius (negautas pajamas už jo nuomą), kuriuos atsakovė privalo atlyginti ieškovui.
12. Teismas pažymėjo, jog labiau tikėtina, kad atsakovė mokesčių už Butui suteiktas komunalines paslaugas nemokėjo ne dėl to, jog nežinojo ieškovo banko sąskaitos rekvizitų, nes tokie duomenys jai buvo prieinami, o dėl negalėjimo ir / ar kitų priežasčių, susijusių su kitoje civilinėje byloje sprendžiamais klausimais. Todėl atsakovei ieškinio reikalavimą dėl 1 041,41 Eur sumos už komunalinių mokesčių sumokėjimą patenkinus tik bylos nagrinėjimo metu, teismas jį atmetė, tačiau kartu nurodė, jog tai nesudaro pagrindo mažinti ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų šio reikalavimo apimtyje.
13. Teismas sprendė, kad draudimo sutartyse numatytos mokėtinos įmokos apskaičiuotos už du nekilnojamojo turto objektus, esančius adresu: (duomenys neskelbtini), todėl ieškovui tenkanti įmoka turi sudaryti 1/2 dalį draudimo sumos. Atsižvelgęs į tai, jog atsakovė nesant teisinio pagrindo ilgą laiką gyveno ginčo Bute ir naudojosi juo savo poreikiams tenkinti, teismo vertinimu, draudimo sutarčių sudarymas buvo pagrįstas bei racionalus ieškovo sprendimas siekiant apsaugoti turtą. Todėl teismas ieškovui iš atsakovės priteisė 185,68 Eur išlaidų už ginčo Buto draudimą laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 23 d. iki 2024 m. kovo mėnesio, o likusioje dalyje šį reikalavimą atmetė.
14. Teismas pažymėjo ir tai, jog nėra pagrindo atsakovės atleisti nuo civilinės atsakomybės Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.253 straipsnio 5 dalies pagrindu, nes dar Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 22 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi atsakovė buvo įsipareigojusi išsikelti iš Buto iki 2018 m. gruodžio 31 d. Ieškovas savalaikiai ir tinkamai išdėstė savo poziciją dėl atsakovės išsikėlimo iš ginčo Buto 2020 m. rugsėjo 30 d. pranešimu ir tai atsakovei visą laiką buvo žinoma, o kad ieškovas anksčiau nepateikė vykdomojo dokumento priverstiniam vykdymui, teismo vertinimu, niekaip nepateisina atsakovės netinkamų veiksmų be pagrindo gyvenant ginčo Bute beveik 4 metus, taip pat nepaneigia jos pareigos atlyginti ieškovui patirtus nuostolius.
15. Spręsdamas dėl byloje susidariusių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teismas konstatavo, kad šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos), nustatytų dydžių, ir bylinėjimosi išlaidas sumažino tik toje apimtyje, kuria ieškinys buvo atmestas, t. y. dėl 185,68 Eur reikalavimo už ginčo Butą draudimo, kuris, teismo vertinimu, sudarė tik 0,4 proc. visų ieškovo reikalavimų. Taigi, proporcingai patenkintų / atmestų ieškinio reikalavimų daliai, teismas ieškovui iš atsakovės priteisė 10 740,74 Eur ((1 091,00 Eur + 8 091,88 Eur + 1 601,00 Eur) x 99,6 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o atsakovei iš ieškovo – 26,72 Eur ((5 178,80 Eur + 1 501,00 Eur) x 0,4 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atlikęs minėtų sumų įskaitymą, teismas ieškovui iš atsakovės priteisė 10 714,02 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų sumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Atsakovė N. K. 2025 m. gegužės 12 d. pateiktu apeliaciniu skundu (reg. Nr. DOK-73081) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 22 d. sprendimo dalį (t. y. dalį, kuria buvo patenkinti ieškinio reikalavimai dėl 45 126,86 Eur nuostolių atlyginimo ir 5 proc. dydžio procesinių palūkanų priteisimo, taip pat dalį, kurioje atmetus ieškinio reikalavimą dėl 1 041,41 Eur sumos už komunalinius mokesčius priteisimo, nebuvo sumažintos ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos ir nebuvo proporcingai priteistos atsakovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos) ir toje dalyje priimti naują sprendimą – atmesti ieškinio reikalavimus, kurie buvo patenkinti, taip pat iš naujo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas reikalavimo dėl 1 041,41 Eur sumos už komunalinius mokesčius priteisimo apimtyje. Pateiktas apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
16.1. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti iš atsakovės 185,68 Eur išlaidas už Buto draudimą, nes tai nėra privalomosios išlaidos, kurias patiria visi nekilnojamojo turto savininkai. Šios išlaidos patirtos išimtinai ieškovo laisvu apsisprendimu. Nors teismas teisingai sprendė, kad draudimo objektas yra ne ginčo Butas, o visas namas, tačiau nepagrįstai konstatavo, kad draudimo įmoka yra paskaičiuota už du objektus, dėl ko ieškovui tenkanti įmokos dalis sudaro 1/2 dalį draudimo sumos. Todėl nesant byloje įrodymų, kokia konkrečiai turėjo būti draudimo įmoka už ginčo Butą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės 185,68 Eur sumą.
16.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo ieškovo poziciją dėl Buto baigtumo. Būtent atsakovė teismui akcentavo, jog ieškovas gali remtis ir įrodinėti tik tą Buto nuomos rinkos kainos nuostolį, kurį sudaro 52 proc. baigtumo buto nuomos rinkos kaina ar maksimaliai 60 proc. baigtumo buto nuomos rinkos kaina (atsižvelgiant į D. B. investuotas lėšas į ginčo Buto įrengimą), o ne 100 proc. baigtumo buto nuomos rinkos kaina, nes ginčo Butas buvo pilnai įrengtas ne vien D. B. lėšomis, o iš esmės atsakovės lėšomis. Kadangi į bylą nebuvo pateikti įrodymai dėl ginčo Buto 52 proc. (ar maksimaliai – 60 proc.) baigtumo nuomos rinkos kainos, todėl atsakovas neįrodė vienos iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – nuostolių (žalos) dydžio, todėl jo ieškinys vien dėl to buvo nepagrįstai skundžiamu sprendimu patenkintas.
Žemesnės instancijos teismas
16.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovė neįrodė, kad ji savo lėšomis įrengė ginčo Butą. Teismas, padarydamas tokią išvadą, ignoravo faktą, kad butas šiuo metu yra 100 proc. baigtumo, taip pat tai, kad byloje yra įrodymai, jog D. B. apmokėjo tik konkrečias Buto įrengimo išlaidas, kurios sudaro nedidelę dalį visų išlaidų, kurių reikėjo Butui pilnai įrengti. Atsakovė pažymi ir tai, kad nors ji ir neturi visų išlaidas patvirtinančių rašytinių įrodymų, tai jokiu būdu, nereiškia, jog teismas gali nesivadovauti jos paaiškinimais, pateiktais teismo posėdžio metu, davus priesaiką, ypač atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra priešingų įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovės pateiktoje išlaidų lentelėje nurodytas išlaidas apmokėjo D. B..
16.4. Atsakovė, pasisakydama dėl pagrindo atleisti ją nuo civilinės atsakomybės egzistavimo, laikosi pozicijos, kad jeigu ieškovas būtų laiku kreipęsis į antstolį dėl atsakovės priverstinio iškeldinimo iš ginčo Buto, atsakovė būtų išsikrausčiusi iš jo ir ieškovas nebūtų patyręs 44 941,18 Eur dydžio nuostolių. Kadangi ieškovas pats buvo pasyvus, taigi, anot atsakovės, jis sąmoningai prisiėmė nuostolių kilimo riziką, t. y. patirtus nuostolius (žalą) sąlygojo nukentėjusiojo asmens veiksmai – aktyvių teisinių veiksmų nesiėmimas beveik 4 metus (nuo 2020 m. spalio 16 d., kai buvo pareikalauta išsikelti iš ginčo Buto, iki 2024 m. kovo 18 d., kai atsakovė faktiškai iš jo pati išsikėlė) dėl atsakovės priverstinio iškeldinimo. Be to, pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik atsakovės neteisėtų veiksmų nustatymų, o ieškovo pasyvaus elgesio net nevertino.
16.5. Nors teismas nurodė, kad atsakovė nekėlė klausimo dėl komunalinių paslaugų išlaidų savo procesiniuose dokumentuose, tačiau neįvertino to, jog pradiniu ieškiniu ieškovas reikalavimo dėl tokių išlaidų priteisimo net nereiškė. Reikalavimas dėl išlaidų už komunalines paslaugas priteisimo buvo suformuluotas tik 2024 m. balandžio 24 d. patikslintame ieškinyje, o atsakovė šias išlaidas sumokėjo per protingą terminą nuo patikslinto ieškinio gavimo, t. y. 2024 m. gegužės 7 d. Atsižvelgiant į tai, laiko, jog pagrįstai ir sąžiningai sumokėjo visas komunalinių paslaugų išlaidas per protingą terminą. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad atmetus ieškinio reikalavimą dėl 1 041,41 Eur sumos už komunalinius mokesčius priteisimo, tai nesudaro pagrindo mažinti ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų šio reikalavimo apimtyje, taip pat visiškai nepagrįstai nepriteisė atsakovei proporcingos dalies jos turėtų bylinėjimosi.
Atsiliepimas
17. Ieškovas R. B. 2025 m. birželio 3 d. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (reg. Nr. DOK-85843), kuriuo prašė jį atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė tokius esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
17.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė egzistuojant visas civilinės atsakomybės sąlygas ir priteisė iš atsakovės 185,68 Eur ginčo Buto draudimo išlaidų sumą, nes būtent atsakovė naudojosi juo be teisinio pagrindo, todėl draudimo išlaidos tokiomis aplinkybėmis buvo būtinos siekiant apsaugoti turtą nuo žuvimo, palaikyti jo naudingąsias ir vertingąsias savybes. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog Buto draudimo išlaidos sudaro 185,68 Eur, t. y. 1/2 dalį bendros draudimo sumos pagal pateiktus draudimo polisus, nes draudimo įmokos buvo paskaičiuotos už du identiškus nekilnojamojo turto objektus. Pažymėjo, jog pati atsakovės bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nesiūlė jokio alternatyvaus pagrįsto draudimo išlaidų paskirstymo principo, nepagrindė ir neįrodė, jog Buto draudimui tenkanti draudimo išlaidų dalis turėtų būti mažesnė.
17.2. Ieškovo nuomone, byloje nenustačius aplinkybės, jog 40 proc. ginčo Buto įrengta atsakovės lėšomis, nėra pagrindo skaičiuoti negautas pajamas už jo nuomą pagal 60 proc. buto baigtumo proporciją. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi prejudiciniais faktais, nustatytais įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2A-84-640/2024, konstatuodamas tai, jog byloje nėra objektyvių duomenų, kad atsakovė savo lėšomis ginčo Butą įrengė ar pagerino, ir kad ginčo laikotarpiu galėjo disponuoti 100 000 Eur dydžio lėšomis. Pačios atsakovės žodiniai paaiškinimai ne tik nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis, bet ir prieštarauja byloje pateiktiems rašytiniams įrodymams, teismo nustatytiems prejudiciniams faktams bei 2018 m. gegužės 22 d. tarp D. B. ir atsakovės sudarytos taikos sutarties sąlygų teisinės reikšmės aiškinimui.
17.3. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės dėl neva pasyvaus ieškovo elgesio, yra visiškai pagrįsta ir motyvuota, atitinka teisinį reguliavimą, teismų praktiką, objektyvumo bei protingumo principus. Bylos aplinkybės patvirtina, jog ieškovas elgėsi visiškai teisėtai, tuo tarpu būtent atsakovė, 2018 m. gegužės 22 d. sudaryta taikos sutartimi įsipareigojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d. išsikelti iš ginčo Buto, šios pareigos nevykdė ir juo neteisėtai toliau naudojosi, net ir gavusi ieškovo reikalavimą iš Buto išsikelti per papildomą terminą, t. y. iki 2020 m. spalio 16 d. Todėl atsakovė, aiškiai žinodama apie turimą pareigą išsikelti iš ginčo Buto elgėsi nesąžiningai, netgi piktybiškai, toliau juo savavališkai naudodamasi net 4 metus.
17.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui ir bylinėjimosi išlaidas dalyje dėl reikalavimo priteisti iš atsakovės 1 041,41 Eur dydžio įsiskolinimą už komunalinius mokesčius, nes minėtas reikalavimas buvo atmestas tik dėl to, kad atsakovė jį patenkino bylos nagrinėjimo metu. Reikalavimas dėl įsiskolinimo už komunalinius mokesčius priteisimo buvo pareikštas išimtinai dėl netinkamo atsakovės elgesio, kadangi ji tokių mokesčių nemokėjo. Atsakovei turėjo būti žinoma jos pareiga sumokėti komunalinių paslaugų mokesčius, net ieškovui ir nereiškiant reikalavimo dėl to. Kadangi jau su pradiniu ieškiniu buvo pateiktas žyminio mokesčio sumokėjimo dokumentas, kuriame aiškiai matomi ieškovo banko sąskaitos rekvizitai, atsakovės teiginiai, kad ji negalėjo laiku sumokėti ieškovui komunalinių paslaugų mokesčių, yra akivaizdžiai nepagrįsti ir klaidingi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, nenustatė (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl reikšmingų bylai išnagrinėti faktinių aplinkybių
19. Nekilnojamojo turto registro duomenys liudija, kad D. B. (ieškovo R. B. tėvas) 2015 m. gruodžio 1 d. buto ir žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu (not. reg. Nr. 10969-7), asmeninės nuosavybės teise, įsigijo ginčo Butą, t. y. butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini).
20. D. B. ir N. K. 2016 m. sausio 1 d. sudarė panaudos sutartį, kurios pagrindu Butas buvo perduotas laikinai (iki 2016 m. gruodžio 31 d.) valdyti ir naudotis atsakovei.
Žemesnės instancijos teismas
21. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-14199-599/2018, patvirtino 2018 m. gegužės 22 d. D. B. ir N. K. sudarytą taikos sutartį. Nurodyta taikos sutartimi šalys, be kita ko, susitarė: kad N. K. išsikels iš D. B. priklausančio Buto ne vėliau kaip iki 2018 m. gruodžio 31 d., išsikeldama pakeis savo deklaruotos gyvenamosios vietos duomenis, apmokės visas paslaugų teikėjų pateiktas sąskaitas už suteiktas iki 2018 m. gruodžio 31 d. paslaugas (taikos sutarties 1 punktas); kad 2016 m. sausio 1 d. sudaryta panaudos sutartis baigia galioti 2018 m. gruodžio 31 d. (taikos sutarties 2 punktas); kad N. K. perduoda D. B. Buto durų raktus ir garažo nuotolinio valdymo pultelį, įsipareigoja perduoti Butą tokios būklės ir tokios komplektacijos, koks jis buvo sudarant 2016 m. sausio 1 d. panaudos sutartį, taip pat įsipareigoja atlyginti nuostolius / žalą už Buto ir jame esančių daiktų / įrenginių sugadinimą (taikos sutarties 3 punktas); kad teismui patvirtinus taikos sutartį ir šalims ją pilnai įvykdžius, jos viena kitai ateityje nebereikš bet kokių turtinio ar / ir neturtinio pobūdžio pretenzijų dėl Buto (taikos sutarties 4 punktas).
22. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 13 d. išdavė ieškovui D. B. vykdomąjį raštą dėl 2018 m. gegužės 22 d. nutarties priverstinio vykdymo.
23. D. B. mirė (duomenys neskelbtini).
24. Ieškovas R. B. 2020 m. rugsėjo 30 d. pranešimu „Dėl išsikėlimo iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į atsakovę N. K., prašydamas iki 2020 m. spalio 16 d. išsikelti iš ginčo Buto, perduoti Buto raktus ir garažo nuotolinio valdymo pultelį bei pakeisti savo deklaruotos gyvenamosios vietos adresą.
25. Ieškovui R. B. 2021 m. gruodžio 30 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas į mirusio tėvo D. B. turtą (be kita ko, ir į ginčo Butą).
Žemesnės instancijos teismas
26. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. vasario 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2VP-7707-599/2022, pakeitė pradinį išieškotoją D. B. į naująjį išieškotoją R. B. bei išdavė jam vykdomąjį raštą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-14199-599/2018 (dėl taikos sutarties patvirtinimo).
27. Vykdomasis raštas buvo pateiktas vykdyti antstolei N. Š.-S., kuri 2024 m. kovo 5 d. patvarkymu Nr. S-24-33-6983 paragino atsakovę nedelsiant išsikeldinti iš ginčo Buto bei įspėjo, kad to nepadarius geruoju, 2024 m. kovo 18 d. 13.00 val., bus vykdomas priverstinis iškeldinimas.
28. 2024 m. kovo 18 d. pranešimu atsakovė N. K. perdavė antstolei ginčo Buto raktus, garažo vartų pultelį, taip pat pašto dėžutės ir kiemo raktus. Tą pačią dieną (t. y. 2024 m. kovo 18 d.) antstolė N. Š.-S. surašė iškeldinimo protokolą, kuriuo konstatavo, kad iškeldino skolininkę N. K. iš ginčo Buto, užfiksavo vandens, elektros ir dujų skaitiklių rodmenis.
Dėl apeliacijos objekto
29. Apeliacijos objektą byloje sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovui (ginčo Buto savininkui) iš atsakovės (ilgą laiką neteisėtai valdžiusios ginčo Butą ir savavališkai jame gyvenusios) buvo priteisti nuostoliai (negautos nuomos pajamos ir Buto draudimo išlaidos) bei proporcinga dalis patirtų bylinėjimosi išlaidų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
30. Atsakovė kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinį skundą grindžia keturiais esminiais argumentais: 1) kad iš jos nepagrįstai buvo priteistos 185,68 Eur dydžio išlaidos už ginčo Buto draudimą; 2) kad iš jos nepagrįstai buvo priteisti 44 941,18 Eur dydžio nuostoliai (negautos nuomos pajamos); 3) kad ji turėjo būti atleista nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 5 dalies pagrindu; 4) kad iš dalies neteisingai buvo paskirstytos pirmosios instancijos teisme šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisakys dėl visų nurodytų atsakovės apeliacinio skundo argumentų.
Dėl 185,68 Eur dydžio išlaidų už ginčo Buto draudimą priteisimo (ne) pagrįstumo
31. Ieškovas R. B. byloje prašė iš atsakovės priteisti nuostolius, susidedančius iš trijų skirtingų sumų, t. y. už Buto draudimą (2023 m. ir 2024 m. sausio–kovo mėn.) (371,37 Eur), už Buto nuomą negautų pajamų (44 941,18 Eur) bei nesumokėtų mokesčių už Butui suteiktas komunalines paslaugas (1 041,41 Eur).
32. Spręsdamas dėl prašomos priteisti 371,37 Eur sumos už ginčo Buto draudimą pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo byloje pateiktais draudimo polisais buvo apdraustas visas pastatas, esantis adresas: (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas yra 259,30 kv. m. Teismas nustatė, kad minėtame pastate esančio ginčo Buto plotas yra 129,58 kv. m., todėl ieškovui tenkanti už Butą mokėti draudimo įmoka sudaro 1/2 dalį nurodytos sumos – 186,68 Eur. Šią sumą teismas priteisė iš atsakovės, tokį sprendimą motyvuodamas tuo, jog atsakovei, be jokio teisinio pagrindo ilgą laiką gyvenant ginčo Bute ir jį naudojant išimtinai savo asmeninių poreikių tenkinimui, draudimo sutarčių sudarymas buvo pagrįstas ir racionalus ieškovo sprendimas, siekiant apsaugoti jam priklausantį turtą (t. y. Butą).
33. Su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti ieškovui 186,68 Eur sumą už ginčo Buto draudimą nesutinka atsakovė. Apeliaciniame skunde atsakovė akcentuoja iš esmės tai, kad minėta suma negali būti apskritai pripažįstama nuostoliais, nes turto draudimo išlaidos nėra būtinos ir privalomosios išlaidos, kurias patiria visi nekilnojamojo turto savininkai, nurodytas išlaidas ieškovas patyrė laisvu savo apsisprendimu. Taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad ginčo Butui tenkanti draudimo išlaidų sumą sudaro būtent 186,68 Eur suma. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje surinktus faktinius duomenis, neturi pagrindo sutikti su nurodytais atsakovės apeliacinio skundo argumentais.
Žemesnės instancijos teismas
34. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad, remiantis šios teisės normos nuostatomis, galima teigti, jog žala yra nukentėjusiojo bet kokie turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015). Žala suprantama kaip tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų. Žalos dydis nėra preziumuojamas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju žalos dydį turi įrodyti ieškovas, o teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai jį apskaičiavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-684/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017).
35. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad be anksčiau minėto CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodytų tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į asmens patirtus nuostolius įskaičiuojamos ir protingos išlaidos, skirtos žalos prevencijai ar jai sumažinti (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 1 punktas)
36. Nagrinėjamu atveju, be kita ko, aktuali yra ir CK 4.10 straipsnyje įtvirtinta daikto išlaidų samprata. Pagal nurodyto straipsnio 1 dalį, daikto išlaidos skirstomos į įprastines ir ypatingąsias. Atitinkamai įprastinėmis išlaidomis laikomos išlaidos, būtinos daikto saugumui užtikrinti arba daiktui išsaugoti nuo žūties ar aiškaus pablogėjimo (CK 4.10 straipsnio 2 dalis), o ypatingosiomis išlaidomis laikomos išlaidos, daromos tiek pačiam daiktui pagerinti, tiek ir gaunamoms iš daikto pajamoms padidinti (CK 4.10 straipsnio 3 dalis).
37. Kasacinio teismo praktikoje taikant ir aiškinant daikto išlaidas apibrėžiančias nuostatas yra pasisakyta, kad išlaidos daiktui išlaikyti ir išsaugoti yra suprantamos kaip išleidžiamos lėšos, kurių paskirtis – išsaugoti turtą nuo žuvimo ar jo vertės pablogėjimo. Jas apibūdina būtinumo ir protingumo kriterijai. Išlaidos daiktui gali būti pripažįstamos būtinomis, jei jos reikalingos turtui išsaugoti nuo žuvimo, jo naudingoms ir vertingoms savybėms palaikyti, neleisti turtui labai pablogėti. Tai daikto išlaikymo išlaidos, kuriomis išlaikoma esama turto vertė, bet nesiekiama daikto pagerinti. Tokių išlaidų antrasis kriterijus yra protingumas. Pagal jį įvertinama, kokio dydžio išlaidos, atsižvelgiant į konkretaus turto ypatybes ar savybes, yra reikalingos jam tinkamai išsaugoti ir išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-903/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2021).
38. Byloje yra pateikti Būsto draudimo liudijimai Nr. 857225465 (draudimo laikotarpis – nuo 2023 m. sausio 23 d. iki 2024 m. sausio 22 d.; draudimo įmokos suma – 307,74 Eur) ir Nr. 857225465 (draudimo laikotarpis – nuo 2024 m. sausio 23 d. iki 2025 m. sausio 22 d.; draudimo įmokos suma – 325 Eur), kuriais ieškovas buvo apdraudęs 259,30 kv. m ploto gyvenamąjį namą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), kartu su jame esančiu turtu. Nekilnojamojo turto registro duomenimis nustatyta, kad minėtame gyvenamajam name yra du butai, t. y. ginčo Butas, priklausantis ieškovui (kurio plotas 129,58 kv. m) ir dar vienas iš esmės analogiško (t. y. 129,72 kv. m) ploto butas, nuosavybės teise priklausantis K. R. ir R. R..
39. Atsižvelgiant į šios nutarties 34–38 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ieškovo išlaidos, patirtos draudžiant ginčo Butą (be kita ko, ir jame esantį kilnojamąjį turtą) tuo metu, kai jį neteisėtai valdė ir juo savo nuožiūrą savavališkai naudojosi išimtinai atsakovė (2023 m. ir 2024 m. sausio–kovo mėn.), pripažintinos ieškovo patirtais nuostoliais. Buto draudimu ieškovas siekė apsaugoti jį (t .y. ginčo Butą ir jame esantį kitą turtą) nuo įvairių rizikų (ugnies, vandens, gamtinių jėgų ir t. t.), Buto draudimo išlaidos nebuvo skirtos jam pagerinti ar suteikti kokių nors papildomų naudingų savybių, juo iš esmės buvo apsaugotas ir tuo metu Bute buvęs atsakovei priklausantis turtas (jai priklausantys kilnojamieji daiktai).
40. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, jog už ginčo Butą ieškovui mokėti tenkanti draudimo įmoka sudaro 185,68 Eur (t. y. 1/2 dalį už viso gyvenamojo namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), draudimą sumokėtos įmokos), tačiau su tuo, vėlgi, sutikti nėra galima.
41. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių faktinių duomenų, kurie leistų daryti pagrįsta prielaidą, jog iš esmės už analogiškus (identiškus) nekilnojamojo turto objektus (už ginčo Butą (kurio plotas 129,58 kv. m) ir iš esmės analogiško (t. y. 129,72 kv. m) ploto greta esantį butą) turėjo būti mokamos skirtingo (nevienodo) dydžio draudimo įmokos. Tokius įrodymus, nagrinėjamu atveju privalėjo pateikti atsakovė (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis), tačiau to nepadarė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo išlaidos patirtos ginčo Buto draudimui aktualiu laikotarpiu (2023 m. ir 2024 m. sausio – kovo mėn.) sudaro 1/2 dalį bendrai sumokėtos draudimo įmokos sumos (371,37 Eur / 2) bei pagrįstai kaip nuostolius jam priteisė iš atsakovės būtent 185,68 Eur sumą.
Dėl 44 941,18 Eur nuostolių (negauto nuomos mokesčio) priteisimo (ne) pagrįstumo
42. Atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš jos priteisti ieškovui 44 941,18 Eur dydžio nuostolius kaip negautas ginčo Buto nuomos pajamas. Tokį nesutikimą, atsakovė iš esmės motyvuoja tuo, kad D. B. įsigyjant Butą, jo baigtumas siekė vos 52 proc., ji išimtinai savo asmeninėmis lėšomis prisidėjo įrengiant jį iki 100 proc. baigtumo, todėl ieškovas gali pretenduoti tik į tokio dydžio nuostolius, kuriuos sudaro 52 proc. baigtumo (maksimaliai – 60 proc. baigtumo) buto nuomos rinkos kaina. Iš to seka, kad atsakovė apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo nustatytu ir ieškovui priteistų nuostolių dydžiu (laikydama, kad buvo priteista per didelė sumą), neginčydama kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio, kaltės).
43. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos civilinės bylos faktinių duomenų visetą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovui iš atsakovės priteisė visą jo prašytą nuostolių atlyginimo sumą (44 941,18 Eur), t. y. teisingai nustatė jo patirtų nuostolių dydį.
Žemesnės instancijos teismas
44. Kaip jau buvo pažymėta šios nutarties 34 punkte, remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Be to, jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažintina nuostoliais (CK 6.249 straipsnio 2 dalis).
45. Padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas, kurio esmė – siekis grąžinti nukentėjusį asmenį į padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę atsakovo žalingų veiksmų. Civilinė atsakomybė atlieka ne baudinę, bet kompensacinę funkciją žalą patyrusiam asmeniui, todėl nustatant žalos dydį siekiama kompensuoti tik tiek, kiek būtina, kad nukentėjęs asmuo būtų grąžintas į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę padaryta žalos. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad visiško žalos atlyginimo principo esmė ta, jog žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Tuo atveju, kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, o kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018; Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-701/2019).
46. Nagrinėjamu atveju ieškovas pareikštu ieškiniu prašė priteisti dėl galimybės naudotis jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu (t. y. ginčo Butu) praradimo patirtų nuostolių atlyginimą. Pažymėtina, kad tokie nuostoliai atsiranda dėl to, kad asmuo (nagrinėjamu atveju – ieškovas) dėl kito asmens (nagrinėjamu atveju – atsakovės) neteisėtų veiksmų tam tikrą laiką negali naudotis savo nuosavybe (nekilnojamuoju turtu) ir gauti iš to ekonominės naudos. Nuostoliai, atsiradę dėl naudojimosi galimybės naudotis nekilnojamuoju turtu praradimo, gali būti įrodinėjami ir kaip negautos pajamos, pavyzdžiui reikalaujant kompensuoti nuomos vertę, kurią paprastai sudaro suma, už kurią įprastomis sąlygomis būtų galima išnuomoti tokios pačios ar labai panašios paskirties nekilnojamą tuo laikotarpiu, kol nukentėjęs asmuo negalėjo juo naudotis (nagrinėjamu atveju – kol atsakovė neišsikėlė iš ginčo Buto, kuriame savavališkai gyveno neturėdama tam jokio teisėto pagrindo). Kartu pripažintina, jog atsakovė, be teisinio pagrindo gyvendama ginčo Bute ir iš jo sąmoningai ilgą laiką neišsikeldama, tokią pačią sumą (t. y. nuomos vertę) sutaupė. Teismų praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad dėl neteisėto naudojimosi nekilnojamuoju turtu gali būti priteisiamas negautas (sutaupytas) nuomos mokestis kaip nuostoliai (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1141-392/2018; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1069-643/2019; Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-296-921/2023; Kauno apygardos teismo 2024 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-107-1041/2024).
47. Ieškovas negautas nuomos pajamas įrodinėjo byloje atlikus paskirtą nekilnojamojo turto nuomos rinkos kainos ekspertizę gautu Ekspertizės aktu. Nurodytu Ekspertizės aktu buvo konstatuota, kad ginčo Buto nuomos rinkos vertė (eurais per mėnesį) už laikotarpį nuo 2020 m. spalio 16 d. iki 2024 m. kovo 18 d. buvo 44 941,18 Eur. Taip pat, minėtame Ekspertizės akte nurodoma ir tai, kad negalima nustatyti ginčo Buto nuomos rinkos vertės (eurais per mėnesį) už analogišką laikotarpį, jeigu Buto baigtumas būtų 52 proc., nes toks turtas rinkoje apskritai negali būti nuomojamas.
Žemesnės instancijos teismas
48. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė byloje gauto Ekspertizės akto išvadų dėl ginčo Buto nuomos rinkos kainos aktualiu laikotarpiu neginčijo, sprendė, jog dėl neteisėto naudojimosi ginčo Butu, laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 16 d. iki 2024 m. kovo 18 d., ieškovas patyrė būtent 44 941,18 Eur dydžio nuostolius (negautų pajamų forma), kuriuos jam ir priteisė iš atsakovės. Kartu teismas laikė, kad pagrindo mažinti priteistinų nuostolių sumą iki 52 proc. (ar maksimaliai iki 60 proc.) dydžio ginčo Buto nuomos rinkos kainos nėra, nes atsakovė neįrodė, jog būtų nurodyta apimtimi prisidėjusi prie jo įrengimo savo lėšomis. Apeliacinės instancijos teismas tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai taip pat visiškai pritaria.
49. Bylos duomenys liudija, kad D. B. ginčo Butą įsigijo 2015 m. gruodžio 1 d. buto ir žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu (not. reg. Nr. 10969-7). Įsigijimo metu Butas nebuvo baigtas statyti, jo statybos baigtumo lygis sudarė 52 proc. (žr. 2015 m. gruodžio 1 d. Buto ir žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarties 2.1.1 punktas). Iš byloje pateikto Ekspertizės akto turinio (fotonuotraukų) matyti, kad šiuo metu Butas yra pilnai įrengtas ir pritaikytas pastoviam gyvenimui.
Žemesnės instancijos teismas
50. Byloje tarp šalių nebuvo ginčo, kad Buto įsigijimo metu, D. B. ir N. K. siejo artimi tarpusavio santykiai, pateiktuose procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį (reg. Nr. DOK-131674); atsiliepime į patikslintą ieškinį (reg. Nr. DOK- 72135)) atsakovė nurodytą aplinkybę visiškai pripažino (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis). Įsigijęs ginčo Butą, D. B. 2015 m. gruodžio 3 d. išdavė N. K. įgaliojimą (not. reg. Nr. 11097-7), kuriuo pavedė jai: 1) atstovauti Valstybės įmonėje Registrų centre, įregistruojant 100 procentų baigtumą jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiam butui / patalpai - butui, būklė: nebaigtas statyti, baigtumo procentas: 52 proc., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam adresu: (duomenys neskelbtini)) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka jo vardu, savo nuožiūra, sudaryti sutartis su rangovais, architektais ir bet kurias kitas reikiamas sutartis, susijusias su statyba, atlikti inventorizaciją, teisinę registraciją, vertinimą, įkainavimą, kadastro duomenų tikslinimą, įregistruoti kadastro duomenų pakeitimus, gauti registraciją liudijanti (-us) dokumentą (-us), o taip pat būti atstovu visose statinių eksploataciją atliekančiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, tame tarpe ryšio, šilumos, elektros, dujų, vandentiekio, kanalizacijos bei kitus tinklus eksploatuojančiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose bei seniūnijoje ir komunalinio ūkio įmonėse, viešosios tvarkos palaikymo įstaigose, sudaryti ir pasirašant eksploatacijos sutartis; 3) nurodytiems tikslams atstovauti visose įstaigose, įmonėse, tame tarpe savivaldybėse, archyvuose, Valstybes įmonėje Registrų centre, Gyventojų registro tarnyboje prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos, notarų biuruose bei visose kitose įstaigose, įmonėse ir organizacijose, vykdant aukščiau nurodytus pavedimus, jo vardu gauti bei pateikti visas reikiamas pažymas, pažymėjimus ir dokumentus (jų dublikatus), sumokėti visus būtinus mokesčius, daryti jo vardu pareiškimus, pasirašyti jo vardu prašymus, paraiškas bei visus kitus reikiamus dokumentus ir atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiais pavedimais. Minėtas įgaliojimas buvo atšauktas D. B. tik 2018 m. balandžio 11 d. pareiškimu (not. reg. Nr. 2569-7).
51. Atsižvelgdamas į šios nutarties 49–50 punktuose nurodytas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė byloje niekaip neįrodė, jog būtent ji savo lėšomis prisidėjo prie ginčo Buto įrengimo (pagerinimo). Nors atsakovė minėtą aplinkybę įrodinėjo kartu su 2024 m. balandžio 16 d. prašymu (reg. Nr. DOK-59742) pateiktais įvairiais dokumentais (užsakymais, darbų sąmatomis, sąskaitomis, pristatymo važtaraščiais, ir kt.), tačiau nurodyti dokumentai niekaip nepatvirtina ir negali patvirtinti to, kad ji reikšmingai prisidėjo prie ginčo Buto įrengimo. Pažymėtina, kad iš esmės beveik visi atsakovės pateikti dokumentai yra išrašyti po anksčiau minėto 2015 m. gruodžio 3 d. įgaliojimo (not. reg. Nr. 11097-7) jai išdavimo (t. y. 2016 m.). Nors atsakovės pateikti dokumentai (užsakymai, darbų sąmatos, sąskaitos, važtaraščiai, kt.) ir yra išrašyti jos vardu, tačiau kad ji už juose nurodytas prekes / paslaugas / darbus ir atsiskaitė (apmokėjo), duomenų byloje nėra, kaip kad nėra duomenų ir apie tai, jog atsakovė tam turėjo savo piniginių lėšų. Visa tai leidžia daryti kategorišką išvadą, kad ginčo Buto įrengimo procese atsakovė dalyvavo išimtinai kaip D. B. įgaliotinė (pagal 2015 m. gruodžio 3 d. įgaliojimą (not. reg. Nr. 11097-7)), savo vardu ir savo lėšomis jokių veiksmų su ginčo Butu neatliko, o Butas buvo įrengtas D. B. lėšomis, kurių pastarasis turėjo pakankamai (žr. D. B. banko sąskaitų išrašai už 2013 m. – 2020 m.). Nurodytą išvadą galinčių paneigti įrodymų, atsakovė byloje nepateikė.
52. Tai, kad ieškovė savo lėšomis neprisidėjo prie Buto įrengimo pagrindžia ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-14199-599/2018, kuria buvo patvirtinta tarp D. B. ir N. K. sudaryta taikos sutartis (žr. šios nutarties 21 punktas). Nurodyta taikos sutartimi šalys, be kita ko, susitarė: kad N. K. išsikels iš D. B. priklausančio Buto ne vėliau kaip iki 2018 m. gruodžio 31 d., išsikeldama pakeis savo deklaruotos gyvenamosios vietos duomenis, apmokės visas paslaugų teikėjų pateiktas sąskaitas už suteiktas iki 2018 m. gruodžio 31 d. paslaugas (taikos sutarties 1 punktas); kad 2016 m. sausio 1 d. sudaryta Panaudos sutartis baigia galioti 2018 m. gruodžio 31 d. (taikos sutarties 2 punktas); kad N. K. perduoda D. B. Buto durų raktus ir garažo nuotolinio valdymo pultelį, įsipareigoja perduoti Butą tokios būklės ir tokios komplektacijos, koks jis buvo sudarant 2016 m. sausio 1 d. Panaudos sutartį, taip pat įsipareigoja atlyginti nuostolius / žalą už Buto ir jame esančių daiktų / įrenginių sugadinimą (taikos sutarties 3 punktas); kad teismui patvirtinus taikos sutartį ir šalims ją pilnai įvykdžius, jos viena kitai ateityje nebereikš bet kokių turtinio ar / ir neturtinio pobūdžio pretenzijų dėl Buto (taikos sutarties 4 punktas). Vertinant šalių sulygtas taikos sutarties sąlygas, galima spręsti, kad N. K. sutikdama su tokiomis taikos sutarties sąlygomis iš esmės patvirtino, kad visas ginčo Butas, kartu su jame esančiais daiktais ar įrengimais, priklauso D. B., jokių turtinio / neturtinio pobūdžio reikalavimų, susijusių su ginčo Butu, ji nereiškia ir ateityje nereikš. Tai vėlgi leidžia konstatuoti, kad ieškovė į Butą (jo įrengimą) nebuvo investavusi savo asmeninių lėšų.
53. Todėl, apibendrindamas visas nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje šalių pateiktus įrodymus bei pagrįstai sprendė, kad atsakovo nuostoliai dėl galimybės naudotis jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu (t. y. ginčo Butu) praradimo sudaro 44 941,18 Eur sumą (pagal byloje pateiktą Ekspertizės aktą).
Dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindo (ne) buvimo
54. Atsakovė apeliaciniame skunde iš esmės atkartodama savo atsiliepime į patikslintą ieškinį (reg. Nr. DOK-721235) nurodytus argumentus, teigia, kad nagrinėjamu atveju apskritai turėjo būti atleista nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 5 dalies pagrindu, kadangi dėl atsiradusių nuostolių (44 941,18 Eur negautų nuomos pajamų) yra kaltas pats ieškovas, kuris net 4 metus nesiėmė jokių aktyvių veiksmų dėl jos priverstinio iškeldinimo iš ginčo Buto. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos civilinės bylos aplinkybes, neturi pagrindo sutikti su tokiais atsakovės teiginiais ir laiko juos nepagrįstais.
55. Pažymėtina, kad tam tikrais atvejais paties nukentėjusio asmens kaltė gali būti pagrindas žalą padariusį asmenį visiškai ar iš dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės. Asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, kai yra nustatyti CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nurodyti pagrindai. CK 6.253 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas pagrindas visiškai ar iš dalies atleisti žalą padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės yra nukentėjusiojo veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Prie tokių veiksmų įstatyme nurodytas nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Toks asmuo, atlikdamas tam tikrus veiksmus, žino ir supranta, kad jo atliekami veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, ir prisiima jų padarinių riziką. Priklausomai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles atsakingas už žalą asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo pareigos ją atlyginti nukentėjusiam, jeigu šis veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą ar jos padidėjimą, atliko savo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-231-969/2017).
56. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės tinkamai įvertino visus atsakovės argumentus dėl jos atleidimo nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 5 dalies pagrindu bei pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neatliko jokių veiksmų, dėl kurių atsirado ar padidėjo jam padaryta žala (nuostoliai).
57. Bylos duomenys liudija, kad atsakovei neabejotinai buvo žinoma, kad pagal su D. B. pasirašytą taikos sutartį, ji iš ginčo Buto turi išsikelti iki 2018 m. gruodžio 31 d. Atsakovė sąmoningai šios pareigos nevykdė, suėjus nustatytam terminui iš ginčo Buto gera valia neišsikėlė. Po D. B. mirties, jau ieškovas (mirusiojo sūnus), negalėdamas netrukdomai naudotis ginčo Butu, 2020 m. rugsėjo 30 d. pranešimu „Dėl išsikėlimo iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini)“ nustatė atsakovei papildomą terminą (iki 2020 m. spalio 16 d.) gera valia išsikelti iš ginčo Buto. Atsakovė į tai vėl nereagavo, iš ginčo Buto neišsikėlė, toliau savavališkai, neturėdama tam jokio teisinio pagrindo, juo disponavo (t. y. jame savavališkai ir nepertraukiamai gyveno). Ieškovui paveldėjimo teisės liudijimas į mirusio tėvo turtą buvo išduotas tik 2021 m. gruodžio 30 d., po ko jis itin greitai kreipėsi į teismą dėl išieškotojo pakeitimo ir vykdomojo rašto išdavimo (pagal D. B. ir N. K. sudarytą taikos sutartį), kas buvo padaryta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2VP-7707-599/2022. Tačiau tuomet atsakovė iniciavo teisminį ginčą su ieškovu dėl Buto nuosavybės teisės pripažinimo (žr. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-564-845/2023), jos prašymu netgi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (uždrausta R. B. atlikti bet kuriuos vykdymo veiksmus vykdomojo rašto, išduoto pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-14199-599/2018, pagrindu), kurios Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-1118-967/2022, buvo panaikintos kaip nepagrįstos (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, gauti CPK 179 straipsnio 3 dalies pagrindu). Nurodytas ginčas galutinai buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2A-84-640/2024, kuriuo atsakovės N. K. reikalavimas pripažinti nuosavybės teisę į Butą buvo atmestas kaip nepagrįstas. Po nurodyto teismo sprendimo priėmimo ieškovas iš karto pateikė antstolei N. Š.-S. vykdomąjį raštą dėl atsakovės iškeldinimo iš ginčo Buto, kas sąlygojo, jog N. K. jį atlaisvino 2024 m. kovo 18 d.
58. Visos šios nutarties 57 punkte nurodytos aplinkybės neleidžia laikyti ieškovą nesąžiningu ar kokia nors apimtimi atsakingu už jam padarytus nuostolius, kadangi tokie nuostoliai (negautos nuomos pajamos) atsirado išimtinai dėl neteisėto ir nesąžiningo atsakovės elgesio (nepagrįsto (netgi – piktybiško) neišsikraustymo iš ginčo Buto, nesąžiningo teisminio proceso iniciavimo). Todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo visiškai ar iš dalies atleisti N. K. nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 5 dalies pagrindu.
Dėl pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (ne) pagrįstumo
59. Bylos duomenys liudija, kad atsakovė ginčo Butą atlaisvino 2024 m. kovo 18 d. (žr. antstolės N. Š.-S. iškeldinimo protokolas). Atsižvelgiant į tai, ieškovas 2024 m. balandžio 24 d. nagrinėjamoje byloje pateikė patikslintą ieškinį (reg. Nr. DOK-64856), kuriuo, be kita ko, į patirtų nuostolių sumą papildomai įtraukė 1 041,41 Eur sumą už nesumokėtus Buto komunalinius mokesčius. Atsakovė 2024 m. gegužės 7 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1270 pervedė ieškovui nurodytą sumą. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės 1 041,41 Eur (kaip nuostolius), tačiau sprendė, kad patikslinto ieškinio atmestinas nurodytoje dalyje nesudaro pagrindo mažinti ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų.
60. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad sąžiningai sumokėjo ieškovui reikalaujamą komunalinių mokesčių sumą per protingą terminą po to, kai toks reikalavimas pirmą kartą buvo pareikštas teisme. Atsižvelgiant į tai laiko, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atmetus patikslinto ieškinio reikalavimą dėl 1 041,41 Eur už nesumokėtus komunalinius mokesčius priteisimo, tai nesudaro pagrindo mažinti ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų šio reikalavimo apimtyje bei nepagrįstai nepriteisė jai proporcingos turėtų bylinėjimosi išlaidų dalies.
61. Susipažinus su skundžiamu teismo sprendimu nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimą nemažinti ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atmesto reikalavimo (dėl 1 041,41 Eur už nesumokėtus komunalinius mokesčius priteisimo) dalyje motyvavo tuo, kad minėtas reikalavimas buvo atmestas ne todėl, jog buvo nepagrįstas, bet todėl, kad jis buvo atsakovės patenkintas bylos nagrinėjimo metu, bei rėmėsi CPK 93 straipsnio 1 dalimi ir 4 dalimi.
62. CPK 93 straipsnyje yra įtvirtintos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, t. y. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (1 dalis), o tuo atveju kai ieškinys patenkintas iš dalies, tai bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (2 dalis). Tačiau teismas gali nukrypti nuo nurodytų bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.
63. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant išimtinai tik į bylos baigtį (ieškinio / priešieškinio patenkinimo apimtį), nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, privalo vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos
64. Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros.
65. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo ginčo, kad atsakovė, gyvendama ginčo Bute be jokio teisėto pagrindo, nemokėjo komunalinių mokesčių, taip pat nebuvo ginčo ir dėl to, kad 1 041,41 Eur dydžio tokių mokesčių sumą faktiškai sumokėjo ieškovas (žr. 2024 m. balandžio 214 d. pateikto patikslinto ieškinio (reg. Nr. DOK-64856) priedas Nr. 8). Siekdamas, kad jam būtų kompensuoti dėl tokio neteisėto atsakovės elgesio atsiradę turtiniai nuostoliai, ieškovas po to, kai 2024 m. kovo 18 d. N. K. atlaisvino ginčo Buto, privalėjo tikslinti teisme pareikštą ieškinį ir į atlygintinų nuostolių sumą papildomai įtraukti 1 041,41 Eur už nesumokėtus Buto komunalinius mokesčius. Tik gavusi patikslintą ieškinį, atsakovė minėtą sumą ieškovui pervedė 2024 m. gegužės 7 d. mokėjimo nurodymu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovo procesinis elgesys buvo sąžiningas ir tinkamas, nes byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad ieškovui 2024 m. balandžio 24 d. byloje nepateikus patikslinto ieškinio, atsakovė gera valia būtų atlyginusi jam 1 041,41 Eur dydžio nuostolių suma už nesumokėtus Buto komunalinius mokesčius. Tai reiškia, kad ieškinio tikslinimas (taip patiriant ir papildomas bylinėjimosi išlaidas) buvo nulemtas išimtinai atsakovės neteisėtų veiksmų, kai neturėdama jokio faktinio ar teisinio pagrindo, ji ilgą laiką savavališkai gyveno ginčo Bute, taip pat naudojosi jam teikiamomis komunalinėmis paslaugomis už jas nemokėdama. Todėl vien tai, kad ieškovui pateikus byloje patikslintą ieškinį, atsakovė gera valia pervedė jam 1 041,41 Eur sumą už nesumokėtus Buto komunalinius mokesčius, negali pateisinti anksčiau nurodyto neteisėto atsakovės elgesio ir sudaryti sąlygas jai nepatirti jokių neigiamų tokio neteisėto savo elgesio padarynių, t. y. bylinėjimosi išlaidų ieškovui nepriteisimo už minėtą reikalavimą, kas neatitiktų ir sąžiningumo bei teisingumo kriterijų.
66. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta šios nutarties 62–66 punktuose, nėra pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi CPK 93 straipsnio 4 dalimi ar, kad jis neturėjo teisės nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.
Dėl procesinės bylos baigties
67. Apibendrindamas visa tai, kas buvo išdėstyta šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą nepažeidė nei materialiosios teisės, nei proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovės pateikto apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti nėra jokio pagrindo. Todėl atsakovės pateiktas apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
68. Kiti apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi jokios esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl dėl jų plačiau apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
69. CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
70. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jai bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nėra atlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
71. Byloje pateikti duomenys liudija, kad ieškovas R. B. apeliacinio proceso metu patyrė 1 996,50 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas advokatų profesinės bendrijos „Makauskas ir Gečaitė MONERE LEGE“ teisinei pagalbai apmokėti (žr. 2025 m. birželio 2 d. PVM sąskaita faktūra ML Nr. 1968-0100 ir 2025 m. birželio 2 d. mokėjimo nurodymas Nr. 391). Kadangi ieškovo patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijų 7 ir 8.11 punktuose nustatytų maksimalių dydžių, todėl jos priteistinos iš atsakovės, kurios pateiktas apeliacinis skundas buvo pripažintas nepagrįstu ir atmestas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
72. Valstybė, procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, apeliacinės instancijos teisme, nepatyrė.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui R. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės N. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1 996,50 (vieną tūkstantį devynis šimtus devyniasdešimt šešis eurus ir 50 centų) Eur.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.