- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-08
- Bylos Nr.
- 2A-2279-430/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Visvaldas Kazakiūnas, Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Elis Textile Service“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei ,,Juviga“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Visvaldo Kazakiūno ir Dainiaus Rinkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Elis Textile Service“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Elis Textile Service“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Juviga“ dėl skolos ir kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Elis Textile Service“ (toliau UAB „Elis Textile Service“) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Juviga“ 762,41 Eur skolą, 26,47 Eur palūkanas, 2701,79 Eur kompensaciją pagal sutartį, 8 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad:
1.1. 2019 m. gruodžio 2 d. sudarė su atsakove nuomos sutartį (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu ieškovė atsakovei nuomojo purvą sugeriančius kilimėlius. Remiantis sutarties nuostatomis, sutarties galiojimo terminas 24 mėnesiai. Dėl atsakovės sistemingo sutarties pažeidimo (reikšmingo įsiskolinimo už kilimėlių nuomą) ieškovė 2020 m. vasario 27 d. pranešimu nutraukė sutartį dėl atsakovės kaltės nuo 2020 m. kovo 1 d. Pagal Sutarties 4.2 punktą, jei sutartis nutraukiama dėl kliento kaltės nesibaigus sutarties terminui, klientas (šiuo atveju atsakovė) privalo sumokėti kompensaciją, kuri padengtų išlaidas, kurias tiekėjas (šiuo atveju ieškovė), norėdamas įvykdyti sutartį, patyrė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą momento.
1.2. Kadangi sutartis nuo 2020 m. kovo 1 d. nutraukta dėl atsakovės kaltės, atsakovei, remiantis minėta sutarties nuostata, atsirado pareiga sumokėti ieškovei kompensaciją, kuri šalių sutarimu sudaro 50 proc. sumos, kurią atsakovė būtų sumokėjusi ieškovei iki sutarties galiojimo pabaigos. Remiantis sutartimi, kilimėlių nuomos mokestis per savaitę be PVM sudarė 59,38 Eur. Terminas, prieš kurį nutraukta sutartis iki jos galiojimo pabaigos, buvo 91 savaitė. Mokestis per terminą nuo sutarties nutraukimo iki jos numatytos pabaigos sudaro 5 403,58 Eur (91 x 59,38 Eur), taigi kompensacija pagal Sutarties 4.2 punktą sudaro 2 701,79 Eur, t. y. 50 proc. pagal sutartį mokėtinos sumos už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo iki sutarties pabaigos.
1.3. Ieškovės nuomone, ji pagrįstai ir teisėtai remdamasi sutartimi reikalauja kompensacijos iš atsakovės, o atsakovė turi pareigą ją sumokėti. Be to, ieškovė nurodė, kad atsakovei už kilimėlių nuomą pagal Sutartį buvo pateiktos apmokėti 3 PVM sąskaitos faktūros, pagal kurias atsakovė liko skolinga 762,41 Eur. Ieškovės teigimu, iš atsakovės taip pat priteistinos 26,47 Eur palūkanos už pažeistą terminą atsiskaityti.
Atsiliepimas
2. Atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Juviga“ (toliau UAB „Juviga“) atsiliepime sutiko su ieškinio dalimi dėl 762,41 Eur skolos už faktiškai suteiktas paslaugas apmokėjimo, tačiau nesutiko su ieškinio dalimi dėl 2 701,79 Eur netesybų sumokėjimo. Atsakovė nurodė, kad:
2.1. Atsakovės teigimu, ginčo sutartis turi esminį atlygintinų paslaugų teikimo elementą, todėl jai yra taikomos atlygintinų paslaugų teikimą reglamentuojančios įstatymo normos.
2.2. Sutartis nutraukta neteisėtai, nes, nors atsakovė nesumokėjo tris mėnesius už suteiktas paslaugas ir taip pažeidė sutartinių prievolių vykdymą, tačiau šis pažeidimas savo esme niekaip netrukdė tolimesniam sutarties vykdymui. Atsižvelgiant į kliento interesų prioriteto principą, sąžiningai ir protingai sutartį vykdantis paslaugų teikėjas turėjo imtis veiksmų išsiaiškinti, kodėl klientas vėluoja sumokėti už suteiktas paslaugas, ar vėluojama dėl klaidos ar laikinų mokumo sunkumų, ar kliento interesus atitinka tolimesnis sutarties vykdymas ir pan. Tačiau ieškovė nesiaiškino atsakovės valios, nesiekė išsaugoti sutarties, nesudarė galimybės pašalinti prievolės pažeidimų, o siekė sutartį nutraukti kaip įmanoma greičiau, kad pagal Sutarties 4.2 punktą gautų pinigus už faktiškai nesuteiktas paslaugas. Toks ieškovės sutarties nutraukimo būdas, atsakovės nuomone, prieštarauja kliento interesų prioriteto principui, todėl negali būti laikomas teisėtu.
2.3. Atsakovė taip pat nurodė, kad paslaugos teikėjas, vienašališkai nutraukęs sutartį, neturi teisės reikalauti nuostolių atlyginimo. Atsakovė, kaip klientė, turėjo teisę bet kada nutraukti sutartį, todėl nėra pagrindo teigti, kad sutartis būtų galiojusi nustatytą terminą ir ieškovė iš jos būtų gavusi pajamas. Atitinkamai, kadangi atsakovė galėjo bet kada nutraukti sutartį, netesybų, kildinamų iš negautų pajamų, reikalavimas yra nepagrįstas. Jei, teismo nuomone, ginčo sutarties 4.2 punkto sąlyga dėl netesybų nustatyta teisėtai ir ieškovė teisėtai reikalauja jas priteisti, netesybos turėtų būti mažinamos iki realių nuostolių.
2.4. Netesybos viršija pagrindinę prievolę beveik keturis kartus, be to, netesybos grindžiamos negautomis pajamomis, kurios nėra pagrįstos dėl atsakovės teisės bet kada vienašališkai nutraukti sutartį.
2.5. Ginčo sutartis buvo nutraukta neįspėjus apie ketinimą ją nutraukti ir atsakovei nesudaryta galimybė ištaisyti vykdymo trūkumus, ieškovė sąmoningai nesiekė jos išsaugoti, taigi pati ieškovė yra kalta dėl sutarties pabaigos. Duomenų apie realius ieškovės nuostolius ar specialias išlaidas, kurias ji patyrė tam, kad galėtų įvykdyti sutartį, byloje nėra. Šios aplinkybės rodo, kad ieškovė realių nuostolių dėl Sutarties nutraukimo nepatyrė, o reikalavimu dėl netesybų siekia ne kompensuoti savo išlaidas ar nuostolius, o nesąžiningai pasipelnyti atsakovės sąskaita.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 762,41 Eur skolą, 26,47 Eur palūkanų, 8 proc. procesines palūkanas bei 130,85 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė.
4. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2021 m. birželio 1 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės kasacinį skundą, 2022 m. balandžio 6 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 1 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 27 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
6. Bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovė atsisakė ieškinio dalies dėl 762,41 Eur skolos priteisimo, nes atsakovė 2021 m. gruodžio 21 d. (t. y. po pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje byloje, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės ieškinys ir kuris atsakovės nebuvo apskųstas, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo panaikintas) įvykdė dalį ieškinio reikalavimo, t. y. sumokėjo 762,41 Eur skolą.
Šalies argumentai
7. Teismo posėdyje ieškovės atstovė prašė ieškinį tenkinti, remdamasi ieškinyje nurodytais argumentais. Ieškovės atstovė papildomai nurodė, kad Sutartis buvo nutraukta pagal CK 6.217 straipsnį dėl esminio sutarties pažeidimo. Vienintelė atsakovės pareiga pagal Sutartį buvo apmokėti ieškovės pateikiamas sąskaitas, tačiau atsakovė jos nevykdė. Susidariusią skolą atsakovė apmokėjo tik po teismo sprendimo. Taip pat paaiškino, kad trumpas pranešimo apie sutarties nutraukimą terminas buvo pasirinktas siekiant dar labiau nepadidinti susidariusio įsiskolinimo. Ieškovės atstovė nurodė, kad netesybų nėra pagrindo mažinti. Kaip nurodė kasacinis teismas, jei sutartis nutraukiama dėl esminio pažeidimo, iš to kylanti sutartinė atsakomybė gina tiek tikrumo, tiek lūkesčio interesą visa apimtimi. Tikrumo interesas saugo su sutarties įvykdymu patirtas išlaidas, o lūkesčio interesas – tinkamo sutarties įvykdymo piniginį ekvivalentą, kuris šiuo atveju pasireiškia negautu pelnu. Ieškovės teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovės pelnas tinkamo Sutarties vykdymo atveju būtų buvęs didesnis nei prašoma priteisti kompensacijos suma.
Atsiliepimas
8. Atsakovės atstovas teismo posėdyje prašė ieškinį atmesti, remdamasis atsiliepime nurodytais argumentais. Atsakovės atstovas papildomai nurodė, kad ieškovės pozicija, kokiu pagrindu buvo nutraukta Sutartis, yra nenuosekli – ieškinyje ieškovė teigia, kad sutartis nutraukta pagal Sutarties 4.3 punktą, vėliau nurodo CK 6.217 straipsnį. Pagrindo nutraukti Sutartį nebuvo, nes atsakovė nuolat vėlavo atsiskaityti su ieškove ir ieškovė tai toleravo. Ginčo sutartis buvo sudaryta, nors atsakovė buvo neatsiskaičiusi pagal 4 sąskaitas už 2019 m. Be to, ieškovė nesilaikė CK nustatyto įspėjimo apie sutarties nutraukimą termino, tokiu būdu atimdama atsakovei nutraukti sutartį pagal CK 6.721 straipsnį. Atsakovės atstovas taip pat nurodė, kad yra pagrindas mažinti netesybas, nes jos yra per didelės, be to, pagal Sutartį jos siejamos su negautomis pajamomis iki Sutarties nutraukimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Elis Textile Service“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Juviga“ 26,47 Eur (dvidešimt šešių eurų 47 ct) palūkanas, 8 (aštuonių) procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (26,47 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. birželio 15 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 332,91 Eur (trijų šimtų trisdešimt dviejų eurų 91 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Juviga“ 762,41 Eur skolą, kitą ieškinio dalį atmetė.
9.1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2019 m. gruodžio 2 d. ginčo šalys sudarė nuomos sutartį 24 mėn. laikotarpiui, kurios pagrindu ieškovė atsakovei nuomojo purvą sugeriančius kilimėlius ir už užmokestį atlikdavo šių kilimėlių keitimą (1 t., b. l. 8-9). Pagal Sutarties 4.2 punktą, jei klientas nutraukia Sutartį, raštu pranešęs apie tai tiekėjui prieš 3 mėnesius (arba Sutartis nutraukiama dėl kliento kaltės) nesibaigus Sutarties vykdymo terminui, jis privalo sumokėti kompensaciją, kuri padengtų išlaidas, kurias tiekėjas, norėdamas įvykdyti Sutartį, patyrė iki pranešimo apie Sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Šalių susitarimu nuostolių suma lygi 50 proc. sumos, kurią klientas būtų sumokėjęs tiekėjui iki Sutarties galiojimo pabaigos. Šis punktas netaikomas, jei klientas perduoda savo sutartinius įsipareigojimus trečiajai šaliai tokiomis pačiomis sutarties nuostatomis. 2020 m. vasario 27 d. pranešimu ieškovė informavo atsakovę apie susidariusią skolą už pagal Sutartį suteiktas paslaugas ir nurodė, kad nuo 2020 m. kovo 1 d. nutraukia Sutartį dėl atsakovės kaltės, nes neapmokėtos sąskaitos už praėjusius laikotarpius (1 t., b. l. 10). Skola susidarė pagal 2019 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) už 312,65 Eur su PVM (iš kurios atsakovė sumokėjo 99,57 Eur sumą), 2020 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) už 257,55 Eur su PVM ir 2020 m. vasario 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) už 291,78 Eur su PVM. Iš viso atsakovė neapmokėjo PVM sąskaitų faktūrų už 762,41 Eur sumą (1 t., b. l. 34–40). 2020 m. kovo 1 d. ieškovė pateikė atsakovei kompensacijos skaičiavimo pažymą, kurioje nurodyta, kad terminas prieš kurį nutraukiama Sutartis yra 91 savaitė, mokestis per terminą iki Sutarties pabaigos – 5 403,58 Eur, kompensacijos suma – 2 701,79 Eur (1 t., b. l. 11).
9.2. Pirmosios instancijos teismas dėl sutarties nutraukimo pagrindo ir teisėtumo sprendė, kad šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip mišrioji, nuomos ir atlygintinų paslaugų sutarties požymių turinti sutartis, kurioje atlygintinų paslaugų elementas yra svarbus ir išlaikęs esminius atlygintinų paslaugų požymius, o paslaugos sutarties elementai šalių susitarime buvo vyraujantys.
9.3. Nurodė, kad šiuo atveju nė viena iš šalių nesiekia išsaugoti Sutarties, net ir nesant priešieškinio, atsakovei siekiant nuginčyti Sutarties nutraukimo padarinius ir teigiant, jog Sutartis nutraukta neteisėtai, būtina nustatyti ne tik Sutarties nutraukimo pagrindą, bet ir įvertinti jo teisėtumą. Kaip minėta, ieškovė teigia nutraukusi Sutartį su atsakove dėl esminio sutarties pažeidimo – vėlavimo atsikaityti. Šalys Sutartyje nebuvo aptarusios, kas laikytina esminiu Sutarties pažeidimu, taigi vertinant, ar Sutartis minėtu pagrindu nutraukta teisėtai, svarbu įvertinti, ar vėlavimas atsiskaityti už kilimėlių nuomą su valymu už 3 mėn. gali būti laikomas esminiu Sutarties pažeidimu CK 6.217 straipsnio požiūriu.
9.4. Pagal Sutarties 2.1 punktą atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei mokestį už praėjusį mėnesį, remiantis Sutarties priedais, pagal pateiktą PVM sąskaitą faktūrą iki 10 einamojo mėnesio dienos. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė vėlavo atsiskaityti už jai pagal Sutartį suteiktas paslaugas ir Sutarties nutraukimo metu buvo skolinga ieškovei 762,41 Eur už 3 mėn. laikotarpiu suteiktas paslaugas. Taigi konstatuotina, kad ieškovė padarė Sutarties pažeidimą.
9.5. Teismo vertinimu, sprendžiant, ar toks pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu, svarbu atsižvelgti į tai, kad tarp ginčo šalių susiklostę kilimėlių nuomos ir keitimo santykiai buvo tęstinio pobūdžio: 2015 m. lapkričio 27 d. tarp šalių buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis dėl kilimėlių nuomos ir keitimo 12 mėn. terminui, 2017 m. rugpjūčio 31 d. tarp šalių buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis dėl kilimėlių nuomos ir keitimo 24 mėn. terminui (1 t., b. l. 4–7). Taigi ginčo Sutartis buvo jau trečia sutartis sudaroma su atsakove. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų apie atsakovės atsiskaitymus su ieškove (1 t., b. l. 41; 2 t., b. l. 51), atsakovė, galiojant ir ankstesnei sutarčiai dėl analogiškų paslaugų, nuolat vėlavo apmokėti ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras: 2018 m. lapkričio 30 d. sąskaita apmokėta 2019 m. sausio 22 d., 2018 m. gruodžio 31 d. sąskaita apmokėta 2019 m. balandžio 5 d., 2019 m. sausio 31 d. sąskaita apmokėta 2019 m. balandžio 8 d., 2019 m. vasario 28 d. sąskaita apmokėta 2019 m. gegužės 24 d., 2019 m. kovo 31 d. sąskaita apmokėta 2019 m. liepos 5 d., 2019 m. balandžio 30 d. sąskaita apmokėta 2019 m. liepos 5 ir 29 d., 2019 m. gegužės 31 d. sąskaita apmokėta 2019 m. rugsėjo 19 d., 2019 m. birželio 30 d. sąskaita apmokėta 2019 m. rugsėjo 19 d. ir 2019 m. spalio 8 d., 2019 m. liepos 31 d. sąskaita apmokėta 2019 m. spalio 8 d.
9.6. Teismas iš byloje esančių duomenų apie atsakovės atsiskaitymus pagal Sutartį nustatė, kad ieškovei sudarant su atsakove ginčo 2019 m. gruodžio 2 d. nuomos sutartį, atsakovė tuo metu buvo skolinga ieškovei 1 270,44 Eur pagal 2019 m. rugpjūčio 31 d., 2019 m. rugsėjo 30 d., 2019 m. spalio 31 d. ir 2019 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitas faktūras. Pažymėtina, kad 2019 m. rugpjūčio 31 d., 2019 m. rugsėjo 30 d., ir dalis 2019 m. spalio 31 d. sąskaitos buvo apmokėta tik 2020 m. sausio mėn. Nors ieškovė nurodė, kad atsakovė nuolat buvo informuojama elektroninėmis priemonėmis, jog, atsakovei tinkamai nevykdant savo įsipareigojimų, sutartis gali būti nutraukta (1 t, b. l. 79–81), tačiau jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikė. Pažymėtina, kad byloje esančiose priminimo pažymose (1 t., b. l. 83–86), jokių įspėjimų apie galimą Sutarties nutraukimą taip pat nėra.
9.7. Teismo vertinimu, tokiu atveju atsakovė negalėjo turėti lūkesčio, kad jos pažeidimas yra reikšmingas ir sudarantis pagrindą nutraukti sutartį dėl esminio jos pažeidimo. Tai, kad ieškovė sudarė Sutartį su atsakove, kai atsakovė jau buvo skolinga ieškovei už suteiktas analogiškas paslaugas pagal ankstesnę 2017 m. sudarytą sutartį, leidžia teigti, kad ieškovė galėjo pasikliauti atsakove, jog ši vienašališkai nenutrauks sutarties dėl tokio pobūdžio pažeidimo.
9.8. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovės padaryto Sutarties pažeidimo pobūdį, mastą ir tarp Sutarties šalių susiklosčiusius tęstinius sutartinius santykius, darė išvadą, kad nėra CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų atsakovės neteisėtus veiksmus (mokėjimo terminų praleidimą) kvalifikuoti kaip esminį sutarties pažeidimą. Atsakovės vėlavimas atsikaityti pagal Sutartį už 3 mėnesius, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes negali būti kvalifikuojamas kaip lemiantis kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Ieškovės veiksmai iš esmės toleruojant atsakovės vėlavimą atsiskaityti pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras ir neįspėjant apie dėl to gresiantį sutarties nutraukimą, be kita ko, naujos sutarties sudarymas su atsakove, kuri tuo metu jau buvo įsiskolinusi už pagal ankstesnę sutartį suteiktas paslaugas, leidžia daryti išvadą, kad pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis, t. y. atsiskaitymas Sutartyje nustatytais terminais, neturėjo ieškovei esminės reikšmės.
9.9. Teismas sprendė, kad ieškovė nepagrįstai nutraukė Sutartį su atsakove, vadovaudamasi CK 6.217 straipsniu.
9.10. Dėl kompensacijos, skolos ir palūkanų ir priteisimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad konstatavus, jog Sutartis su atsakove CK 6.217 straipsnio pagrindu nutraukta neteisėtai, darytina išvada, kad ieškovė neturi teisės į Sutarties 4.2 punkte nurodytą kompensaciją, todėl reikalavimas priteisti iš atsakovės 2 701,79 Eur kompensaciją (nuostolius) atmetamas.
9.11. Atmetus reikalavimą dėl nuostolių priteisimo, atsiliepimo argumentai, susiję su pranešimo apie Sutarties nutraukimą terminu, netesybų dydžiu yra teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų išsamiau nepasisako.
Šalies argumentai
9.12. Nurodė, kad ieškovė ieškiniu taip pat prašė priteisti iš atsakovės 762,41 Eur skolą ir 26,47 Eur palūkanų. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą pagal ieškovės ieškinį pirmąjį kartą, 2021 m. sausio 27 d. sprendimu priteisė ieškovei iš atsakovės 762,41 Eur skolą ir 26,47 Eur palūkanų. Nors ši pirmosios instancijos sprendimo dalis nebuvo skundžiama nei apeliaciniu, nei kasaciniu skundais, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. balandžio 6 d. nutartimi, pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimo priteisti netesybas (kompensaciją), panaikino visą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 27 d. sprendimą, todėl bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, turi būti išspręstas ir skolos bei palūkanų priteisimo klausimas.
9.13. Bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovė atsisakė ieškinio dalies dėl 762,41 Eur skolos priteisimo, nes atsakovė įvykdė dalį ieškinio reikalavimo, t. y. sumokėjo 762,41 Eur skolą. Atsižvelgiant į tai, ieškovės ieškinio dalies atsisakymas priimamas ir bylos dalis dėl reikalavimo priteisti iš atsakovės 762,41 Eur skolą nutraukiama (CPK 293 straipsnio 4 punktas).
9.14. Sprendė, nors atsakovė sumokėjo 762,41 Eur skolą, tačiau reikalavimo sumokėti palūkanas už vėlavimą atsiskaityti geruoju netenkino. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalies ir CK 6.37 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsakovei kyla pareiga sumokėti ieškovei 8 proc. dydžio metines palūkanas nuo pradelstos sumokėti sumos: pagal 2019 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) nuo neapmokėtos 213,08 Eur dalies nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2020 m. liepos 21 d., palūkanos sudaro 8,96 Eur (192 d. x 0,0467 Eur (palūkanų suma dienai)); pagal 2020 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 257,55 Eur sumos nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2020 m. liepos 21 d. palūkanos sudaro 9,08 Eur (161 d. x 0,0564 Eur (palūkanų suma dienai)); pagal 2020 m. vasario 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 291,78 Eur sumos nuo 2020 m. kovo 11 d. iki 2020 m. liepos 21 d. palūkanos sudaro 8,43 Eur sumą (132 d. x 0,0639 Eur (palūkanų suma dienai)). Taigi iš viso ieškovei iš atsakovės už delsimą atsiskaityti pagal nurodytas PVM sąskaitas faktūras priteistina 26,47 Eur palūkanų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Ieškovė UAB „Elis Textile Service“ apeliaciniu skundo prašo sprendimo dalį, kuria atmesta dalis ieškinio reikalavimo panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti pilna apimtimi, sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų pakeisti, ieškovės naudai priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Pirma, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. balandžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K3-83-1075/2022, grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nurodė pirmosios instancijos teismui, kad byloje būtina nustatyti Sutarties nutraukimo teisinį pagrindą, t. y. kasacinis teismas nurodė pirmosios instancijos teismui ne vertinti Sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumą ar neteisėtumą, o įpareigojo teismą kvalifikuoti ginčo Sutarties nutraukimą pagal atitinkamą CK normą. Pirmosios instancijos teismas to nepadarė.
10.2. Atsakovė po ieškovės pranešimo apie vienašališką Sutarties nutraukimą gavimo nesiėmė jokių veiksmų sutartiniams santykiams išsaugoti ir niekaip nepademonstravo, kad jis turėjo „teisėtą lūkestį, jog Sutarties pažeidimas bus toleruojamas“ (pavyzdžiui: nesikreipė į ieškovę su prašymu tęsti sutartinius santykius, nepadengė skolos, nepasiūlė jokių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių, nepasiūlė skolos išdėstymo ar pan.). Nepaisant to, sprendimu teismas konstatuoja, kad atsakovė neva turėjo lūkestį, jog ieškovė Sutarties vienašališkai nenutrauks, sprendime, darydamas prielaidą jog atsakovė turėjo lūkestį, jog šalių sutartiniai santykiai nenutrūks ir tęsis nepaisant atsakovės vėlavimo atsiskaityti su ieškove. Atsakovė iki bylos pakartotinio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme (po jos grąžinimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo) visų trijų instancijų teismuose neginčijo Sutarties vienašališko nutraukimo ir neįrodinėjo, kad vienašališkas Sutarties nutraukimas jam buvo netikėtas, siurpirizinis ir pažeidė kažkokią susiformavusią praktiką.
10.3. Atsakovė, atsikirsdamas į ieškinį bei paskesniuose procesiniuose dokumentuose nekėlė klausimo dėl Sutarties vienašališko nutraukimo pagrįstumo ir teisėtumo, o jo atsikirtimai į ieškovės reikalavimus iš esmės buvo susiję su Sutartyje numatytos kompensacijos Ieškovui dydžio pagrįstumu. Ši aplinkybė reikšminga vertinant sprendimo motyvus dėl atsakovės lūkesčių, jog Sutartis nebus vienašališkai nutraukta.
10.4. Nurodo, kad argumentais apie tariamai neteisėtai vienašališkai nutrauktą Sutartį atsakovė ėmė gintis nuo ieškovės reikalavimo tik po to kai parengiamajame teismo posėdyje (2022 m. gegužės 10 d.) tokią strategiją pasiūlė pats bylą po jos grąžinimo iš kasacinio teismo nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas.
10.5. Mano, kad bylą nagrinėjantys teismai ieško būdų tik kaip netenkinti pagrįsto ir teisėto ieškovės reikalavimo ir ginti kito verslininko tariamai pažeistas teises taikydami teisės normas, kurios ginčo santykio nereglamentuoja arba sukurdami „teisėtą lūkestį“, kuris niekad paties atsakovės nebuvo deklaruotas, todėl ir negalėjo būti pažeistas.
10.6. Teismas, aiškindamas apie „tarp šalių susiklosčiusią praktiką“, iš esmės rėmėsi anksčiau sudarytomis sutartimis, kurios nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalyku. Pagal Sutartį jokių vėlavimo toleravimų ar „susiklosčiusių praktikų“ nebuvo. Sprendime teigdamas, kad atsakovė negalėjo turėti lūkesčio, kad atsiskaitymo tvarkos pažeidimas yra reikšmingas ir sudarantis pagrindą nutraukti Sutartį dėl esminio jos pažeidimo, savo sprendimą grindžia niekuo nepagrįsta prielaida (spėjimu) apie menamus atsakovės lūkesčius, kurią paneigia pačių ginčo šalių elgesys ir byloje esantys įrodymai. Atsakovė neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų mėginama pašalinti įvykdytą sutarties pažeidimą ar išsaugoti sutartinius santykius. Jis niekada neginčijo Sutarties vienašališko nutraukimo, iki pat bylos iškėlimo ir bylą nagrinėjant trijų instancijų teismuose atsakovė niekuomet nebuvo nurodžiusi, kad jam nutraukimas yra „siurprizinis“ ar netikėtas, ar kad pagal kažkokią susiklosčiusią praktiką ieškovė būtų leidusi atsakovei vėluoti, nesilaikyti Sutarties.
10.7. Nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų apie tai, kad atsakovė būtų dėjusi bent minimalias pastangas sutartinių santykių išsaugojimui, sprendimo išvados apie menamus atsakovės lūkesčius, susijusius su sutartinių santykių tęstinumu, nepaisant jo įvykdyto pažeidimo, nepagrįstos. Būtent Atsakovės pasyvumas (neveikimas) laikotarpiu nuo pranešimo apie vienašališką Sutarties nutraukimą gavimo momento iki ieškovės kreipimosi į teismą paneigia bet kokias teismo sprendimo prielaidas apie tariamą atsakovės lūkestį, jog šis vienašališkai Sutarties nenutrauks.
10.8. Bylą nagrinėjant pakartotinai pirmosios instancijos teisme po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-1075/2022 priėmimo), parengiamojo teismo posėdžio metu teismas pats atsakovei pasiūlė tokią gynybinę taktiką ir atsakovės atstovas advokato padėjėjas nurodė, kad „sugalvojo“ įrodinėti šalių praktiką toleruojant vėlavimą.
10.9. Atsakovė, prieš sudarydama ginčo Sutartį, turėjo veikti kaip bonus pater familias (t. y. apdairiai ir rūpestingai). Įprastai, pakankamai apdairus ir rūpestingas žmogus, prieš sudarydamas nuomos sutartį, t. y. prieš išsinuomodamas tam tikrą turtą, turėtų įvertinti galimybę dėl priešlaikinio sutarties nutraukimo. Atsakovė, sudarydama ginčo Sutartį, prisiėmė ir iš to kylančias pasekmes. Kadangi Atsakovė Sutartį pasirašė laisva valia, ji turėjo teisę teikti pasiūlymą keisti Sutartyje numatytą atsiskaitymo tvarką, todėl konstatuotina, jog Atsakovė, būdama verslo subjektu, kuriam taikomas didesnis atidumo ir rūpestingumo standartas, galėjo susitarti dėl kitokių atsiskaitymo sąlygų, tačiau to nepadarius, turi prisiimti kylančias pasekmes.
10.10. Teigia, jog atsakovė pasirašydama Sutartį iš anksto žinojo, kad netinkamai vykdys savo įsipareigojimus ir neatsiskaitys su ieškove ketinamoje sudaryti Sutartyje numatytomis sąlygomis, tačiau, nepaisydamas iš anksto numatomo sutarties pažeidimo, pasirašė Sutartį, laikytina, kad atsakovė buvo nesąžiningas jau ikisutartiniuose santykiuose, nes prisiėmė sutartines prievoles, kurias iš anksto planavo pažeisti.
10.11. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsiskaitymas Sutartyje nustatytais terminais, neturėjo ieškovei esminės reikšmės yra neteisus. Pagal Sutartį (turinčią nuomos ir paslaugų elementų) vienintelė atsakovės sutartinė prievolė buvo pareiga atsiskaityti už kilimėlių nuomą ir jų keitimą (valymą), jokių kitų prievolių ieškovės atžvilgiu išskyrus pareigą sumokėti už ieškovės paslaugas atsakovė neturėjo, tuo tarpu Sutarties vykdymas ieškovei sąlygoja kaštus (veiklos sąnaudas). Ieškovė, nuomodamas purvą sugeriančius kilimėlius ir teikdama jų periodinio valymo (keitimo) paslaugas, patiria išlaidas paslaugų teikimui ir viso proceso organizavimui (transportavimo kaštai, kilimėlių valymo kaštai, administracinės išlaidos, darbo užmokestis ir kt.). Skirtingai nuo nekilnojamojo turto nuomos sutarčių, kurių vykdymo metu nuomotojas praktiškai nepatiria jokių ženklių sąnaudų, ginčo Sutarties vykdymas nuomotojui (Ieškovui) yra pakankamai brangus (sąlygoja dideles išlaidas). Todėl sprendime teismas nepagrįstai prieina išvados, kad tinkamas atsiskaitymas pagal Sutartį ieškovei ypatingos reikšmės neturėjo.
10.12. Kiekvienas periodiškai atliekamas purvą sugeriančių kilimėlių keitimas ieškovės sąskaita, grindžiamas tik tikėjimu jog kita sutarties šalis kada nors atsiskaitys, būtų ne tik didinęs atsakovės įsiskolinimą ieškovei bei ir sąlygojęs ieškovės ženklias papildomas su Sutarties vykdymu susijusias išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
10.13. Sprendime išvada dėl to, kad tinkamas atsiskaitymas pagal Sutartį ieškovei neturėjo esminės reikšmės grindžiama tuo, kad ieškovė sudarė Sutartį su atsakove, kai ši jau buvo skolinga ieškovei už suteiktas analogiškas paslaugas pagal ankstesnę sutartį. Ieškovė su tokiais sprendimo motyvais nesutinka. Teismas nepagrįstai ginčo Sutarties sudarymo, vykdymo ir jos nutraukimo aplinkybių vertinimui pasitelkė tariamai egzistavusią šalių ankstesnę bendradarbiavimo praktiką. Ankstesnė šalių bendradarbiavimo praktika pagal anksčiau sudarytas sutartis, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl Sutarties nutraukimo. Tai yra nauja Sutartis, naujos numatytos ir šalių aptartos sąlygos.
10.14. Nurodo, kad byloje nebuvo nė vieno įrodymo apie atsakovės „teisėtą lūkestį“, kad Sutarties pažeidimas bus toleruojamas. Atsakovės pateikti vienašališkai sudaryti 2022 m. gegužės 10 d. Aktai dėl skolos suderinimo (2022 m. gegužės 23 d. atsakovės prašymas prijungti įrodymus) nei galėjo patvirtinti, nei galėjo paneigti kad atsakovė turėjo teisėtą lūkestį, jog Sutarties nuo pat jos sudarymo nevykdymas nėra esminis pažeidimas. Aktai negali įrodyti subjektyvaus atsakovės suvokimo dėl pažeidimo ir jo (ne) toleravimo, o subjektyvų atsakovės suvokimą patvirtinančių įrodymų byloje nėra.
10.15. Teigia, kad ieškovė turėjo teisėtą lūkestį, jog naująją Sutartį atsakovė vykdys taip ir tokiomis sąlygomis, kaip šalys aptarė.
10.16. Mano, kad teismas sprendimą grįsdamas aplinkybėmis, kurios nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku, pažeidė CPK įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, o pats pasiūlydamas atsakovei naują gynybinę strategiją teismas buvo tendencingas ir pažeidė rungimosi bei dispozityvumo principus.
10.17. Nurodo, kad ieškovė į bylą pateikė įrodymus, kuriuose užfiksuoti duomenys apie tiesiogines išlaidas patiriamas kilimėlių išvalymui ir tinkamais ir leistinais įrodymais pagrindė savo prašomą priteisti kompensacijos sumą.
Atsiliepimas
11. Atsakovė UAB „Juviga“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
11.1. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Kasacinio teismo išaiškinimus, sprendė, kad ieškovė Sutartį nutraukė CK 6.217 straipsnio pagrindu dėl esminio Sutarties pažeidimo. Tačiau, priešingai nei teigia ieškovė, grąžinus bylą į pirmą instanciją, teismas nėra apribotas tik Sutarties nutraukimo pagrindo nustatymu. Teismas turi pareigą pilnai išnagrinėti bylą - įvertinti atsakovės pateiktus atsikirtimus į ieškinį ir tą pagrindžiančius įrodymus bei spręsti ar ieškovė pasirinktu pagrindu Sutartį nutraukė pagrįstai, ką būtent pirmos instancijos teismas ir padarė.
11.2. Nurodė, kad teismų praktikoje vienareikšmiškai yra išaiškinta, kad vertinant ar sutarties pažeidimas buvo esminis, vienas iš kriterijų, į kurį yra atsižvelgiama yra tarp šalių susiklosčiusi sutarties vykdymo praktika. Sutarties vykdymo praktikos negalima ignoruoti, nes neretai raštu sutarta sutarties vykdymo tvarka neatitinka faktiškai susiklosčiusios vykdymo tvarkos, kas leidžia daryti išvadas kokią reikšmę turi griežtas konkrečių sąlygas vykdymas. Šiuo atveju, nors šalių santykiai truko nuo 2015 iki 2019 m., sąlygų pokyčiai kaip sutarties kaina ir keičiamų kilimėlių kiekis buvo įforminami ne keičiant sutartį, o sudarant naują sutartį. Tai lemia, kad nepaisant santykių skaidymo į atskiras sutartis, visgi šalių santykiai truko nepertraukiamai daugiau nei ketverius metus, buvo teikiamos tapačios paslaugos, buvo nustatyti tapatus atsiskaitymo terminai (10 dienų skaičiuojamų nuo sąskaitos gavimo) ir tapačios kitos sąlygos. Būtent per šį laikotarpį formavosi ir šalių sutarčių vykdymo praktika ir su tuo susiję šalių lūkesčiai, kas nulėmė kaip atsakovė vykdė 2019 m. gruodžio 2 d. Sutartį. Atsižvelgiant į tai, vertinant ar vėlavimas atsiskaityti 3 mėnesius yra esminis Sutarties pažeidimas, todėl ir turi būti vertinama ne pavienės 2019 m. gruodžio 2 d. Sutarties vykdymas, o tai kokia buvo susiklosčiusi sutarčių vykdymo praktika, į ką pirmos instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė.
11.3. Nurodė, kad byloje yra pateikta 2018-2019 m. ieškovės pateiktų sąskaitų suvestinė ir jų apmokėjimo data, rodo, kad atsiskaitymo vėlavimas siekdavo 3-4 mėn. ir ieškovė visada tą toleravo, dėl ko susiformavo atsakovės lūkestis, kad pažeidimas nėra reikšmingas.
11.4. Mano, kad išskirtinę reikšmę turi aplinkybė, kad 2019 m. gruodžio 2 d. sudarant Sutartį atsakovė turėjo įsiskolinimą už 4 mėnesius, kas vėlgi aiškiai rodė, kad kelių mėnesių vėlavimas atsiskaityti yra priimtinas elgesys. Ieškovė niekada nėra įspėjusi, kad vėluojant atsiskaityti ji vienašališkai nutrauks sutartį. Jeigu ieškovė vėlavimą atsiskaityti būtų tą traktavusi kaip esminį sutarties pažeidimą, ji neabejotinai netgi nebūtų sudariusi 2019 m. gruodžio 2 d. Sutarties su atsakove.
11.5. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad griežtas terminų laikymasis ieškovei neturėjo esminės reikšmės, todėl vėlavimo atsiskaityti 3 mėnesius pagrįstai nelaikė esminiu Sutarties pažeidimu. Taip pat reikia pabrėžti, kad ieškovė neturėjo pagrindo tikėtis, kad Sutartis nebus įvykdyta – nors atsakovė vėluodavo atsiskaityti už suteiktas paslaugas, tačiau visad atsiskaitydavo.
11.6. Mano, kad priešingai nei teigia ieškovė, teismas nustatė ne hipotetinį atsakovės lūkestį - kad toks jos elgesys nelems Sutarties nutraukimo - o tarp šalių buvusia sutarčių vykdymo praktika ir šalių elgesiu, pagrįstą lūkestį. Nurodo, kad šalių praktika rodo ne tik egzistavusi atsakovės lūkestį, tačiau aiškiai atskleidžia, kad ieškovei savalaikis atsiskaitymas neturėjo esminės reikšmės.
11.7. Nurodė, kad atsakovei nebuvo reikšmingas Sutarties išsaugojimas – ji niekada to neteigė ir to nenustatė teismas. Jeigu atsakovei būtų buvęs svarbus Sutarties išsaugojimas, ji būtų pareiškusi priešieškinį.
11.8. Nurodė, kad grąžinus bylą nagrinėti į pirmos instancijos teismą, atsakovė atsikirsdama dėl Sutarties nutraukimo CK 6.217 straipsnio 1 dalies pagrindu gynėsi kitais argumentais nei nuo pirminio ieškinio, kuriame buvo nurodyta, kad Sutartis buvo nutraukta CK 6.217 straipsnio 5 dalies pagrindu. Taigi, atsakovės gynybos argumentai nėra hipotetiniai, o sąlygoti ieškinio pagrindo.
11.9. Jeigu ieškovė būtų elgusis sąžiningai, ji, atsižvelgdama į ilgametę praktiką, turėjo aiškiai parodyti, kad jai nėra priimtinas atsikaitymo terminų praleidimas ir pateikti dėl to pretenziją, kurioje būtų nurodoma, kad tęsiantis tokiam atsakovės elgesiui, ieškovė vienašališkai nutrauks sutartį t. y. bendradarbiauti su atsakove ir komunikuoti apie nepriimtiną Sutarties vykdymą. Po tokio įspėjimo tęsiantis Sutarties pažeidimui, manytina, kad vienašalis Sutarties nutraukimas būtų pagrįstas bei atitiktų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, atitinkamai, ieškovė nepagrįstai teigia esą pagal pirmos instancijos teismo motyvus turėtų neatlygintinai teikti paslaugas ir prisiimti riziką, kad atsakovė su ja neatsiskaitys.
11.10. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė nepadarė esminio pažeidimo, buvo grindžiama ne tuo, kad vėluojama tik tris ar keturis mėnesius, o tuo kaip šalių praktikoje toks vėlavimas buvo vertinamas.
11.11. Nurodė, jeigu teismas spręstų, kad ieškovės apeliacinis skundas yra pagrįstas ir panaikintų pirmos instancijos teismo sprendimą, tampa aktualūs atsakovės argumentai, kuriais buvo ginamasi nuo ieškinio, tačiau kurių pirmos instancijos teismas nevertino. Ieškovė nutraukė sutartį pateikdama pranešimą 2020 m. vasario 27 d., kad sutartį nutraukia 2020 m. kovo 1 d. t. y. įspėdama prieš dvi dienas, taip pažeisdama įstatyme numatytą 30 dienų įspėjimo terminą (CK 6.218 straipsnio 1 dalis). Jeigu būtų laikytasi sutarties nutraukimo tvarkos ir ieškovė būtų pateikusi įspėjimą dėl sutarties nutraukimo prieš 30 dienų, tuomet atsakovė būtų galėjusi įvertinti ar jai tikslinga tęsti santykius ir pašalinti sutarties vykdymo pažeidimus arba nutraukti sutartį savo iniciatyva. Tai atitiktų ir atlygintinų paslaugų santykiuose dominuojanti kliento interesų prioriteto principą. Per įspėjimo terminą atsakovei nutraukus Sutartį savo iniciatyva, ieškovė netektų teisės reikalauti mokėti netesybas.
11.12. Teigia, kad ginčo atveju, reikšminga tai, kad netesybos (2 701, 79 Eur) viršija pagrindinę prievolę (762,41 Eur) keturis kartus – prievolės ir netesybų santykis teismų praktikoje yra reikšmingas kriterijus sprendžiant ar netesybos nėra per didelės.
11.13. Mano, kad atsakovė šią sutartį galėjo nutraukti bet kada dėl bet kokių priežasčių ir, tikėtina, tą būtų padariusi, jeigu ieškovė būtų laikiusis įstatymų ir tinkamai informavus apie ketinimą sutartį nutraukti. Jeigu ne ieškovės teisės pažeidimas, ieškovė iš viso nebūtų įgijusi teisės į netesybas.
11.14. Ieškovė sutartį nutraukė nesąžiningai, ignoruodama tarp šalių apie 7 metus susiklosčiusia vykdymo praktiką, pagal kurią ieškovė toleruodavo iki 4 mėnesių vėluojančius atsiskaitymus ir neinformuodama, kad tokia praktika jai tapo nepriimtina.
11.15. Duomenų apie realius ieškovės nuostolius ar specialias išlaidas, kurias ji patyrė tam, kad galėtų įvykdyti Sutartį, byloje nėra. Šalių santykiai nebuvo tokio masto, kad ieškovei būtų reikėję specialiai dėl to didinti įmonės pajėgumus teikti paslaugas.
11.16. Nurodė, kad sutarties 4.2. punkte numatyta, kad jeigu sutartis nutraukiama dėl kliento kaltės nesibaigus jos vykdymo terminui, jis privalo sumokėti kompensaciją, kuri padengtų išlaidas, kurias tiekėjas, norėdamas įvykdyti sutartį patyrė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą pranešimo pateikimo dienos. Šalių sutarimu, ši suma lygi 50 procentų sumos, kurią klientas būtų sumokėjęs iki Sutarties galiojimo dienos. Šalių susitarimas rodo, kad netesybos nėra susietos su negautomis pajamomis, o su patirtomis išlaidomis iki pranešimo apie sutarties nutraukimą, todėl teismo išaiškinimas, kuriame ieškovės netesybos siejamos su negautomis pajamomis neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir šiai bylai nėra aktualus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.
13. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
14. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 15 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl 2701,79 Eur kompensacijos priteisimo.
Dėl apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo
15. Apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimą kvestionuoja tuo pagrindu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino Sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumą ar neteisėtumą, nors kasacinis teismas įpareigojo teismą kvalifikuoti ginčo Sutarties nutraukimą pagal atitinkamą CK normą.
16. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išaiškinęs, jog tuo atveju, kai kasacinis teismas panaikina skundžiamą teismo sprendimą (nutartį) ir perduoda bylą žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai kasacinio teismo nutartyje paprastai gali būti nurodoma, kaip reikia aiškinti atitinkamą teisės normą, kokias faktines aplinkybes privalu aiškintis, kokius procesinius veiksmus reikia atlikti. Tokie teismo išaiškinimai ir motyvai nereiškia, kad kasacinis teismas nurodo žemesnės instancijos teismui, kaip išspręsti bylą, tačiau, atsižvelgiant į CPK 362 straipsnio 2 dalį, įpareigoja teismą teisingai išaiškinti ir taikyti ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, jeigu būtina – dar kartą analizuoti bylos medžiagą, pakartotinai tirti ir vertinti bylos faktus, kas išlieka žemesnės instancijos teismo prerogatyva. Pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėjantis bylą, negali nepaisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų konkrečioje byloje ir neatsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-701/2016, 18 punktas; 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-469/2017, 27 punktas). Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nuo kasacinio teismo, turi išnagrinėti ir įvertinti ne tik teisinius, bet ir faktinius bylos aspektus, tam įstatyme jam suteikta teisė iš naujo atlikti įrodymų vertinimą, priimti ir vertinti naujus įrodymus, kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 314 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-701/2022).
17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės kasacinį skundą, 2022 m. balandžio 6 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 1 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 27 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Kasacinis teismas šios nutarties 49 punkte nurodė, kad skirtingas sutarties nutraukimo pagrindas lemia skirtingas teisines pasekmes, todėl siekiant teisingai išspręsti šalių ginčą dėl ieškovės teisės į netesybas šioje byloje svarbu nustatyti, kokiu pagrindu pasibaigė sutartis. Kasacinis teismas konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškovės reikalavimą dėl netesybų priteisimo vien CK 6.721 straipsnio 1 dalies pagrindu ir ją aiškinančia praktika, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarties nutraukimo teisinius pagrindus ir teisines pasekmes dėl sutarties nutraukimo, o spręsdami dėl ginčo paslaugų sutarties nutraukimo pasekmių nenustatę teisinio sutarties nutraukimo pagrindo, neatskleidė bylos esmės. Šie pažeidimai sudarė pagrindą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis). Kasacinis teismas pažymėjo, kad nustatęs, jog sutartis nutraukta CK 6.217 straipsnio pagrindu, bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, turėtų įvertinti atsakovės argumentus dėl aiškiai per didelių netesybų ir dėl jų pasisakyti.
18. Nurodytos nutarties 34-35 punktuose Lietuvos Aukščiausiasis teismas išaiškino, kad CK 6.721 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.217 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtinti atskiri ir skirtingi sutarčių pabaigos pagrindai, lemiantys skirtingas teisines pasekmes. Nors įstatymų leidėjas CK 6. 721 straipsnyje apibrėždamas paslaugų sutarties šalių teisę nutraukti sutartį vartoja sąvoką „sutarties nutraukimas“, savo prigimtimi ir teisinėmis pasekmėmis šiame straipsnyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas skiriasi nuo CK 6.217 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sutarties nutraukimo pagrindo, t. y. šie pagrindai yra netapatūs. CK 6.721 straipsnyje įtvirtinta sutarties nutraukimo teisė yra teisės vienašališkai išsilaisvinti nuo sutarties (teisės laisvai nuspręsti dėl paslaugos sutarties pabaigos) įgyvendinimo būdas, o CK 6.217 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtinta nutraukimo teisė yra sutarties šalies pažeistų teisių gynimo būdas. Tai atitinkamai lemia ir teisines pasekmes: jei sutarties šalis pasinaudoja savo teise vienašališkai išsilaisvinti nuo sutarties, ji turi kompensuoti kitai šaliai tokios teisės įgyvendinimu sukeltas teisines pasekmes, o tokiu atveju, jei sutarties šalis nutraukia sutartį gindamasi nuo kitos sutarties šalies padaryto pažeidimo, ji kaip nukentėjusi šalis turi teisę į atitinkamus teisių gynimo būdus, pvz., taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, t. y. teisę reikalauti dėl tokios šalies pažeidimo atsiradusių nuostolių atlyginimo, netesybų. Kitaip tariant, nagrinėjamoje byloje teismui nustačius, kad ieškovė pasinaudojo savo teise nutraukti sutartį pagal CK 6.721 straipsnio 2 dalį, būtent ieškovė turėtų mokėti kompensaciją atsakovei, o ne atsakovė – ieškovei; teismui nustačius, kad ieškovė sutartį nutraukė CK 6.217 straipsnio 1–3 dalių pagrindu, teisę į žalos atlyginimą įgyja ieškovė. Esminis sutarties pažeidimas lemia, kad nukentėjusi nuo šio pažeidimo sutarties šalis turi teisę į nuostolių atlyginimą, kuris apima visišką tikrumo ir lūkesčio intereso apsaugą. Visiškas lūkesčio intereso gynimas reiškia, kad taikant nuostolių atlyginimą kaip pažeistų teisių gynybos būdą nukentėjusi šalis turi atsidurti tokioje padėtyje, kiek tai leidžia pinigai, tarsi sutartis būtų tinkamai įvykdyta. Todėl ginant lūkesčio interesą turi būti įvertinama dėl esminio sutarties pažeidimo nutrauktos, t. y. tinkamai neįvykdytos, sutarties piniginė išraiška, kuri įprastai pasireiškia negautu pelnu, kuris būtų gautas tinkamai įvykdžius sutartį.
19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, turėjo pareigą nustatyti šalių sudarytos sutarties nutraukimo pagrindą, išspręsti klausimą dėl netesybų priteisimo, atsižvelgiant į nustatytą sutarties nutraukimo pagrindą taikyti atitinkamas teisines pasekmes, nustatęs, jog sutartis nutraukta CK 6.217 straipsnio pagrindu, bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, turėjo įvertinti atsakovės argumentus dėl aiškiai per didelių netesybų ir dėl jų pasisakyti.
20. Pabrėžtina, kad atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė teisinius argumentus dėl sutarties nutraukimo neteisėtumo. Tokie atsakovės teisiniai argumentai, o taip pat jų pateikimas ne reiškiant savarankišką reikalavimą priešieškiniu, o išdėstant atsiliepime atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-196-915/2015 išplėstinės teisėjų kolegijos suformuluotą teisės aiškinimo taisyklę: tais atvejais, kai abi šalys nesiekia tęsti sutarties ir ginčas kyla tik dėl sutarties nutraukimo padarinių (restitucijos, nuostolių atlyginimo) taikymo, nėra būtina, kad su ieškovo reikalaujamų padarinių taikymu nesutinkanti šalis reikštų savarankišką reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Bylą nagrinėjantis teismas privalo iš esmės įvertinti šalies argumentus, kuriais ji įrodinėja, kad sutarties nepažeidė, nepriklausomai nuo to, tokie argumentai pateikiami atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinio forma. Sutartį pažeidusios šalies iniciatyva teismas gali patikrinti sutartyje nustatytų jos nutraukimo sąlygų ar sutarties nutraukimo teisėtumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021 71 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsižvelgiant į tai, kad ieškovė sutartį nutraukė dėl esminio sutarties pažeidimo, atsakovei įrodinėjant, jog šiuo atveju pažeidimas nėra esminis, sutartis nutraukta neteisėtai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, ar šalių sudarytos sutarties nutraukimas yra teisėtas, todėl apeliantės apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
22. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas aiškindamas apie tarp šalių susiklosčiusią praktiką iš esmės rėmėsi anksčiau sudarytomis sutartimis, kurios nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalyku.
23. Kasacinio teismo praktikoje sutarčių aiškinimo klausimu yra nurodyta, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018 21 punktą; 2019 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2020 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-326-381/2022).
24. Pažymėtina, kad šalių visas sudarytas sutartis su priedais teismui pateikė ieškovė kartu su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šių priedų pateikimas pradinėje civilinės bylos pradėjimo stadijoje vertintinas, kaip ieškovės civilinės bylos ribų apibrėžimas, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai vertino visus ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus, o taip pat visas šalių sudarytas sutartis. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas. Priešingai, iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog ieškovės ieškinio reikalavimų pagrįstumas įvertintas ir sprendimas paremtas visapusiška ir išsamia byloje pateiktų įrodymų, faktinių aplinkybių analize ir tinkamai paskirsčius įrodinėjimo pareigą tarp šalių.
25. Apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija taip pat tuo pagrindu, jog 2022 m. gegužės 10 d. parengiamojo teismo posėdžio metu teismas pats atsakovei pasiūlė gynybinę taktiką ir atsakovės atstovas advokato padėjėjas nurodė, kad „sugalvojo“ įrodinėti šalių praktiką toleruojant vėlavimą. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs 2022 m. gegužės 10 d. teismo posėdžio įrašą garso neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais, todėl juos atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo užduoti klausimai dėl šalių sutartinių santykių, kuriais siekiama atskleisti ginčo esmę, išsiaiškinti faktines aplinkybes ir kito teismo užduodami šalims klausimai negali būti laikomi strategijos šalims parinkimu.
26. Apeliaciniame skunde ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutarties pažeidimas nebuvo esminis. Apeliantės apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo, jog apeliantės teigimu atsakovė pažeidė bonus pater familias (apdairaus ir atidaus asmens) principą. Pažymėtina, kad bonus pater familias (apdairaus ir atidaus asmens) – standarto taikymas, reiškia kad, nesant galimybės nustatyti sutarties šalių tikrųjų ketinimų, sutarčiai priskirtina tokia jos prasmė, kokią tokiomis pačiomis aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Be to, siekiant, kiek tai objektyviai įmanoma, išsiaiškinti sutarties šalių tikrąją valią, įvertintinos sutarties sudarymo aplinkybės, kiti teisiškai reikšmingi kriterijai.
27. Ginčo, jog atsakovė pažeidė šalių sudarytą 2019 m. gegužės 2 d. sutartį nėra. Ginčas kilo byloje, ar atsakovės padarytas pažeidimas yra esminis ir kyla atsakovei pažeidimo padarymo teisinės pasekmės.
28. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šalys sutartyje nebuvo aptarusios, kas laikytina esminiu Sutarties pažeidimu. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, jog nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.
29. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reglamentavimas Civiliniame kodekse įtvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus (prioritetas sutarties vykdymui) principo taikymą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė). Nukentėjusi šalis negali remtis CK 6.217 straipsnio 2 dalies ir sutartyje nustatytais vienašalio nutraukimo pagrindais kaip pretekstu vienašališkai nutraukti sutartį. Nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-378/2018 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
30. Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos) nukentėjusiai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo, o nukentėjusios šalies rėmimasis tokia aplinkybe vienašališkai nutraukiant sutartį reiškia bandymą įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą. Vienašalis sutarties nutraukimas kaip nukentėjusios šalies interesų savigynos priemonė įstatymų leidėjo yra įtvirtintas ir laikomas adekvačia reakcija į sutartį pažeidusios šalies elgesį, pasireiškusį esminiu sutarties pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-1075/2018 27 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2018 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-378/2018 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sutarties nutraukimas yra išimtinis sutarties šalių teisių gynimo būdas, todėl jo taikymui turi būti konstatuotas pakankamas įstatyminis ir faktinis pagrindas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-823/2021 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Vienašalis sutarties nutraukimas, laikantis šalių susitarime nustatytų sąlygų ir tvarkos, savaime negali būti pripažintas favor contractus principo pažeidimu. Tačiau, spręsdamas, ar vienašalis sutarties nutraukimas, kaip vienašalis sandoris, yra teisėtas, teismas jį turi įvertinti ir pagal CK 1.5, 1.6 ir 6.158 straipsnių nuostatas, kuriose įtvirtintos šalių pareigos elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu yra imperatyvaus pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021, 38 punktas; 2021 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-823/2021, 36 punktas).
31. Sutarties vykdymas yra jos šalių bendradarbiavimo procesas, kuris turi vykti sąžiningumo ir geros valios sąlygomis (CK 6.158, 6.200 straipsniai). Sąžiningumo principas yra fundamentalus sutarčių teisės principas, kuriuo turi būti vadovaujamasi visuose sutartinių santykių etapuose; šalys negali jo atsisakyti ar apriboti jo taikymą (CPK 6.158 straipsnio 2 dalis). Vienas sąžiningumo principo sutartiniuose santykiuose aspektų yra draudimas vienai šaliai elgtis taip, kad būtų pažeisti kitos šalies teisėti lūkesčiai, kuriuos sukėlė pirmosios šalies atlikti veiksmai, su sąlyga, kad antroji šalis turėjo protingą pagrindą teisėtiems lūkesčiams susiformuoti, t. y. kontrahento elgesį vertino adekvačiai, tinkamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013).
32. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šalys nesiekė sutarties išsaugoti. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl pažeidimo kvalifikavimo, teisėjų kolegijos vertinimu, vertinant, ar pažeidimas esminis, ypač svarbios šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės: 1) 2019 m. gruodžio 2 d. sutartis buvo trečioji šalių sudaryta sutartis, šalys anksčiau buvo sudariusios dar dvi sutartis, kurių objektas buvo tapatus, t. y. 2015 m. lapkričio 27 d. paslaugų teikimo sutartis dėl kilimėlių nuomos ir keitimo 12 mėn. terminui ir 2017 m. rugpjūčio 31 d. paslaugų teikimo sutartis dėl kilimėlių nuomos ir keitimo 24 mėn. terminui (1 t., b. l. 4–7), 2) Duomenys apie atsakovės atsiskaitymus su ieškove (1 t., b. l. 41; 2 t., b. l. 51) patvirtina, kad atsakovė, galiojant ir ankstesnei sutarčiai dėl analogiškų paslaugų, nuolat vėlavo apmokėti ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras, t. y. buvo nuolatos apmoka praleidus apmokėjimo terminą, sąskaitos buvo apmokamos nuo sąskaitos išrašymo praėjus 2-3 mėnesiams, 3) Ieškovei sudarant su atsakove ginčo 2019 m. gruodžio 2 d. nuomos sutartį, atsakovė tuo metu buvo skolinga ieškovei 1 270,44 Eur pagal 2019 m. rugpjūčio 31 d., 2019 m. rugsėjo 30 d., 2019 m. spalio 31 d. ir 2019 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitas faktūras, 4) Ieškovė priminimo pažymomis patvirtina, kad ieškovė įspėdavo atsakovę, kad vėluojama apmokėti sąskaitas, nurodant skolos dydį bei, kad paslaugos bus sustabdytos laiku negavus įmokos, tačiau ieškovė nė karto neinformavo sutartis gali būti nutraukta (1 t, b. l. 82-86). Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tarp šalių buvo susiklostę kilimėlių nuomos ir keitimo santykiai tęstinio pobūdžio. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškovei, sudarant 2019 m. gruodžio 2 d. sutartį, buvo žinomos atsakovės, kaip juridinio asmens individualios savybės charakterizuojančios atsakovės elgesį sutarčių vykdymo metu bei aplinkybė, jog atsakovė yra linkusi vėluoti apmokėti pateiktas sąskaitas faktūras daugiau nei du-tris mėnesius. Esant tokiai išvadai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2019 m. gruodžio 2 d. sutarties sudarymo metu ieškovė, žinodama atsakovės sutarčių vykdymo ir sąskaitų apmokėjimo praktiką, būdama kilimėlių nuomos ir keitimo paslaugų teikimo specialiste, veikdama bonus pater familias, turėjo numatyti, kad atsakovė ir 2019 m. gruodžio 2 d. sutartį pažeis, sutartyje nustatyta tvarka neapmokėdama pateiktų sąskaitų, todėl sudarydama naują sutartį su atsakove dėl tų pačių paslaugų teikimo ir numatydama analogišką apmokėjimo tvarką prisiėmė sąmoningai riziką, kad ir 2019 m. gruodžio 2 d. sutartis nebus vykdoma tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas, esant išdėstytoms aplinkybėms, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad toks ieškovės elgesys sukūrė teisėtą lūkestį atsakovei, kad ieškovei yra priimtina, jog sąskaitos apmokamos ne sutartyje nustatytais terminais ir , kad atsakovė negalėjo turėti lūkesčio, kad jos pažeidimas yra reikšmingas ir sudarantis pagrindą nutraukti sutartį dėl esminio jos pažeidimo.
33. Teisėjų kolegija, neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų atsakovės neteisėtus veiksmus (mokėjimo terminų praleidimą) kvalifikuoti kaip esminį sutarties pažeidimą. Nuosekliai įvertinus šalių teisinius santykius vykdant sutartis, tai, kad 2019 m. gruodžio 2 d. sutartis buvo sudaryta atsakovei turint skolą ieškovei, ieškovė nė karto dėl susidariusių skolų nesikreipė į teismą dėl jų priteisimo, nė viename siųstame pranešime dėl susidariusios skolos ieškovė nenurodė, atsakovei, kad sutartis bus nutraukta neapmokėjus skolų, o tik informavo apie skolos dydį bei skaičiuojamus delspinigius, pagrįstai leidžia manyti, kad būtent ieškovės elgesys sukūrė atsakovei teisėtą lūkestį, jog sutartis nebus nutraukta.
34. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė nepagrįstai nutraukė Sutartį su atsakove, vadovaudamasi CK 6.217 straipsniu, kadangi atsakovės padarytas pažeidimas neatitinka esminio pažeidimo kriterijų, todėl apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
35. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
36. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
37. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
38. Ieškovė pateikė prašymą priteisti 1 379,40 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
39. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
40. Atsakovė pateikė prašymą priteisti 700 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Ieškovės apeliacinio skundo netenkinimo atveju atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą. Atsakovė pateikė 2022 m. rugpjūčio 29 d. sąskaitą išrašytą 700 Eur sumai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir mokėjimo dokumentą, patvirtinantį, kad sąskaita apmokėta 2022 m. rugsėjo 16 d. Atsakovės patirtos išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. balandžio 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio), todėl šios išlaidos atsakovei priteistos iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Elis Textile Service“ apeliacinį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Elis Textile Service“, juridinio asmens kodas 110694894, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Juviga“, juridinio asmens kodas 300091743, 700,00 Eur (septynis šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidas.