Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-2731-936/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-10-28
Bylos Nr.: e2A-2731-936/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-23462-2024-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jorūnė Pukinskienė, Urmila Valiukienė, Linas Zinkevičius
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Domanas“
Atsakovas: Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos

Kategorijos

2.6.10.2.1Neteisėta veika
2.6.10.2.2Priežastinis ryšys
2.6.10.2.4.1Turtinė žala
3.1.14.1Ieškinio samprata, jo turinys, elementai (ieškinio dalykas ir pagrindas)
3.1.18.2.2Įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo
3.1.18.8Kiti su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, pakeitimu, panaikinimu susiję klausimai
3.2.4.11Įrodymų vertinimas
3.2.4.4Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas tarp šalių
3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
3.3.1.21Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
3.3.1.13Apeliacijos dalykas ir ribos
3.3.1.11Naujų įrodymų ir motyvų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimai

Civilinė byla Nr. e2A-2731-936/2025Teisminio proceso Nr. 2-68-3-23462-2024-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.4.1; 3.1.14.1; 3.1.18.2.2; 3.1.18.8; 3.2.4.11; 3.2.4.4; 3.3.1.19.1; 3.3.1.21; 3.3.1.13; 3.3.1.11 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. spalio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jorūnės Pukinskienės, Urmilos Valiukienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Lino Zinkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Domanas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Domanas“ ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Domanas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 82 888,94 Eur nuostolių, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Ieškinyje nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla pagal Inspekcijos ieškinį, kuriuo buvo prašoma: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2020 m. spalio 21 d. išduoto leidimo Nr. LSKR-21-201021-00067 (toliau – Leidimas) galiojimą; 2) leisti UAB „Domanas“ per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka pertvarkyti projektinę dokumentaciją ir gauti naują statybą leidžiantį dokumentą – leidimą rekonstruoti pastatą – bendrabutį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane 4A4p, (duomenys neskelbtini) (toliau – bendrabutis), pakeičiant negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paskirtį į gyvenamąją; 3) UAB „Domanas“ nurodytų veiksmų neatlikus, įpareigoti UAB „Domanas“ per 3 mėnesius nuo termino pabaigos, kaltų asmenų lėšomis nugriauti / išardyti pagal UAB „Metrovila“ 2019 metais parengtą statinio projektą Nr. MIC-8-DOMAN-19-(083) „Pastato – bendrabučio (duomenys neskelbtini) kapitalinio remonto, keičiant neįrengtos palėpės patalpų paskirtį į gyvenamąją, projektas (unikalaus daikto Nr.: (duomenys neskelbtini)0)“ ir Leidimą atliktus statybos darbus ir sutvarkyti statybvietę. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2022 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Šis teismo sprendimas paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartimi.

1.2. Nagrinėjant nurodytą civilinę bylą, inspekcijos prašymu Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl ieškovei priklausančios 48620/51423 dalies negyvenamosios patalpos, esančios pastate – bendrabutyje, pažymėtame plane 4A4p, (duomenys neskelbtini), nuosavybės perleidimo draudimo, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti naudotis kitiems asmenims ar kitaip apsunkinti turtą. Dėl šių laikinųjų apsaugos priemonių ieškovė patyrė 82 888,94 Eur žalą. Neteisėtus atsakovės veiksmus, kaip civilinės atsakomybės sąlygą už žalą atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, patvirtina įsiteisėjusiu teismo sprendimu atmesti Inspekcijos reikalavimai.

1.3. Žalą, padarytą laikinosiomis apsaugos priemonėmis, ir jos dydį patvirtina šios aplinkybės: 1) sustabdžius teisę laiku pabaigti remonto darbus, dalis pirkėjų atsisakė įsigyti patalpas pagal preliminariąsias sutartis, t. y. MB „011“ su ieškove 2022 m. nutraukė preliminariąją sutartį, dėl ko ieškovė turėjo sumokėti 17 000 Eur netesybas; V. J. ir ieškovė 2021 m. gruodžio 16 d. sudarė taikos sutartį, kuria išspręstas ginčas dėl preliminariosios sutarties nutraukimo, dėl ko ieškovė turėjo grąžinti avansą ir sumokėti 3 000 Eur netesybas; 2) nutraukus preliminariąsias būsto pirkimo pardavimo sutartis ir sumokėjus netesybas, ieškovė turėjo refinansuoti turimą paskolą ir mokėti didesnes palūkanas: a) ieškovė ir UAB „Vepro“ 2022 m. birželio 3 d. sudarė paskolos sutartį Nr. VEPRO020022/01 dėl 48 000 Eur, ieškovė įsipareigojo sumokėti 3 360 Eur palūkanas; b) ieškovė su G. I. 2022 m. gruodžio 28 d. sudarė paskolos sutartį, kuria susitarė, kad suteikiamos papildomos apyvartinės lėšos ir bus refinansuoti ieškovės finansiniai įsipareigojimai, kylantys iš paskolos sutarties Nr. 16-2011-1, sudarytos tarp ieškovės ir UAB „Profitus“, papildomai sumokėta 2366 Eur palūkanų; 3) pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudus atlikti bet kokius veiksmus, taip pat sudaryti preliminariąsias pirkimo pardavimo sutartis, ieškovė neturėjo apyvartinių lėšų greičiau grąžinti kreditą, todėl papildomai UAB „Profitus“ už laikotarpį nuo 2021 m. rugsėjo 29 d. iki 2022 m. gruodžio 1 d. sumokėjo 23 360,56 Eur palūkanų; 4) ieškovė turėjo imti papildomas paskolas apyvartinėms lėšoms, dėl ko turėjo atlikti pakartotinius turto vertinimus ir patyrė 1 484 Eur nuostolių; 5) ieškovė turėjo daryti projekto vertinimą, siekiant išsiaiškinti, ar jis atitinka visus leidimus, patirtos 2 662 Eur išlaidos ekspertui; 6) ieškovė konsultavosi su specialistais, kokių veiksmų imtis, dėl ko patyrė 1464 Eur nuostolių, mokėjo žemės mokestį Kauno miesto savivaldybės administracijai – 503,30 Eur; 7) besitęsiant teisminiam procesui ieškovė turėjo mokėti atlyginimą darbų vykdytojui, dėl ko patyrė 14 999,24 Eur nuostolių; 8) ieškovė patyrė 762,30 Eur išlaidas už komunalines paslaugas. Laikotarpiu, kai buvo sustabdyti remonto darbai ir uždrausta disponuoti turtu, ieškovė turėjo mokėti Mickevičiaus bendrijai 6989 Eur administravimo išlaidas, pratęsti pastolių nuomą su UAB „Cramo“, dėl ko patyrė 450 Eur nuostolių, už laikotarpį, kai buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, už elektros energiją sumokėjo 4 498,13 Eur.

2. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Kauno miesto savivaldybės administracija 2020 m. spalio 21 d. išdavė UAB „Domanas“ statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) vykdyti statybos darbus pagal UAB „Metrovila“ (projektuotojas) parengtą statinio projektą „Pastato – bendrabučio (duomenys neskelbtini) kapitalinio remonto, keičiant neįrengtos palėpės patalpų paskirtį į gyvenamąją“, kuriuo leista atlikti negyvenamosios patalpos, esančios pastate – bendrabutyje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtame plane 4A4p, adresu (duomenys neskelbtini), kapitalinį remontą. Inspekcija, 2021 m. gegužės 31 d. gavusi skundą dėl atliekamų statybos darbų bendrabutyje, 2021 m. birželio 8 d. atliko patikrinimą vietoje ir 2021 m. birželio 17 d. surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą. Inspekcija, atsižvelgdama į tai, kad statytojui buvo išduotas leidimas, taip pat į patikrinimo aktu užfiksuotas aplinkybes bei po patikrinimo gautus dokumentus, 2021 m. birželio 21 d. inicijavo leidimo išdavimo teisėtumo patikrinimą ir 2021 m. birželio 23 d. surašė statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo aktą, kuriuo konstatavo, jog leidimas išduotas neteisėtai. Leidimo patikrinimo aktu konstatavusi teisės aktų pažeidimus išduodant leidimą, Inspekcija kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl leidimo galiojimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo. Nurodo, kad Kauno apylinkės teismas 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-21308-955/2021 pritaikė laikinąją apsaugos priemonę – „įrašą viešajame registre dėl nuosavybės perleidimo draudimo UAB „Domanas“ <...> nuosavybės teise priklausančios 48620/51423 dalies negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios pastate – bendrabutyje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtame plane 4A4p, adresu (duomenys neskelbtini)“. Šioje nutartyje taip pat konstatuota, kad ,,įrašo viešame registre apie draudimą perleisti nuosavybės teises atlikimas yra prevencinė priemonė, užtikrinanti status quo išsaugojimą <...>, tačiau netrukdanti atsakovei įgyvendinti jos turimas turto naudojimo, valdymo teises, todėl minėta laikinoji apsaugos priemonė niekaip nepažeidžia ir negali pažeisti atsakovės interesų ir (ar) neproporcingai suvaržyti jos teisių“. Teismas 2022 m. birželio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-331-955/2022 įpareigojo Inspekciją įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 35000,00 Eur nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, o Inspekcijai jų nesumokėjus, laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartimi.

2.2. UAB „Domanas“ 2022 m. rugpjūčio 22 d. surašė deklaraciją apie statybos užbaigimą, kuria paskelbė bendrabučio, esančio (duomenys neskelbtini), statybos (kapitalinio remonto) pagal išduotą leidimą pabaigą. Šios deklaracijos ir 2022 m. kovo 23 d. parengtų kadastro duomenų bylų pagrindu UAB „Domanas“ pateikė VĮ Registrų centrui prašymą pakeisti nekilnojamojo daikto – bendrabučio, kadastro duomenis ir įrašyti naujų patalpų (butų), suformuotų atidalijus kitos paskirties patalpą, kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre bei į šiuos butus įregistruoti UAB ,,Domanas“ nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre. VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto kadastro departamento Alytaus skyrius, išnagrinėjęs UAB „Domanas“ 2022 m. spalio 7 d. prašymą, 2022 m. spalio 12 d. atmetė prašymą pakeisti bendrabučio kadastro duomenis ir įrašyti butų kadastro duomenis į kadastrą, kadangi registre įrašytas juridinis faktas „Iškelta byla susijusi su nekilnojamuoju daiktu“ pagal 2021 m. rugpjūčio 26 d. teismo pranešimą Nr. e2-21308-955/2021 dėl 48620/51423 dalies Negyvenamosios patalpos, esančios bendrabutyje, teisinio statuso.

Žemesnės instancijos teismas

2.3. Kauno apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-331-955/2022 Inspekcijos ieškinį atmetė, Kauno apygardos teismas 2023 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-47-924/2023 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Tačiau Inspekcija, teikdama ieškinį dėl neteisėtos statybos leidimo ir jo padarinių šalinimo, vykdė pareigą atlikti teisės aktuose nustatytą statybos valstybinės priežiūros funkciją ir nustačiusi atitinkamus pažeidimus, Inspekcija privalėjo inicijuoti teisminį ginčą ir negalėjo rinktis kito elgesio modelio.

2.4. Dėl ieškinio teiginių, jog UAB ,,Domanas“ turtinę žalą patyrė dėl negalėjimo įvykdyti preliminarių butų pirkimo-pardavimo sutarčių, atsakovė nurodė, kad procese dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo UAB ,,Domanas“ šių aplinkybių nenurodė ir skųsdama pirmosios instancijos nutartį įrodinėjo priešingai, t. y. kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jos ketinimą parduoti ar kitaip perleisti jai priklausančios negyvenamosios patalpos dalį. Būtent tokio UAB „Domanas“ atskirajame skunde pateikto patvirtinimo pagrindu apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad UAB „Domanas“ nepatirs neproporcingų suvaržymų, atsakovo turto valdymo ir naudojimo teisės nėra apribotos.

2.5. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpiu nuo 2021 m. rugpjūčio 25 d. iki 2022 m. birželio 23 d. UAB „Domanas“ nebuvo pasiruošusi disponuoti (parduoti, nuomoti ir pan.) jai priklausančiomis patalpomis, nes 2021-2022 m. vykdė statybos darbus, keitė statinio projekto sprendinius, siekiant pašalinti statybos nukrypimus nuo neesminių statinio projekto sprendinių, taip pat buvo kitų teisinių kliūčių viešajame registre įregistruoti statybos darbų rezultatą, nebuvo sudaryti reikalingi sandoriai dėl remontuojamų – pertvarkomų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių patalpų pasidalijimo tarp bendraturčių, nebuvo parengta nauja atskirų statinio projekto dalių pakeitimo laida, taip įteisinat neesminius nukrypimus nuo statinio projekto, todėl nebaigtų formuoti patalpų pagal ginčo statybos leidimą statytojas negalėjo parduoti tik dėl šių subjektyvių nuo paties statytojo priklausančių veiksnių, draudimas disponuoti nuosavybe statytojui kilo ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 2 dalies, Statybos įstatymo 28, 39 straipsnių pagrindu, o ne dėl pritaikyto draudimo disponuoti nuosavybe.

2.6. Ieškovė neįrodo, jog netesybų mokėjimas buvo atliktas dėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nes nepateiktos preliminariosios sutartys, 2022 m. gruodžio 20 d. nutraukiant preliminariąją sutartį laikinoji apsaugos priemonė jau nebegaliojo, todėl nėra priežastinio ryšio. Be to, dėl geopolitinių priežasčių, pandemijos ir pakitusių žaliavų kainos ieškovei galėjo nebeapsimokėti vykdyti kai kurių preliminariųjų sutarčių arba ieškovė nutraukdama sutartis galėjo remtis savo sąžiningumu ir nemokėti netesybų. Iš ieškovės sudarytų paskolos sutarčių turinio neaišku, kokiai konkrečiai veiklai ar projektui buvo imamos paskolos, dalis mokėjimų atlikta už sklypą (duomenys neskelbtini) g., kuris niekaip nėra susijęs su ginčo statybomis. Ieškovė imdama paskolas gavo finansinę naudą, kurią panaudojo savo reikmėms, todėl turi mokėti palūkanas kaip užmokestį už pinigų skolinimą. Palūkanos už paskolas nėra žala, priežastiniu ryšiu susijusi su Inspekcijos veiksmais. Turto vertinimo išlaidos, sietinos su finansine nauda, kurią gavo ieškovė ir laikytinos paskolų sudarymo kaštais. Ieškovės piktnaudžiavimą procesu rodo jos reikalavimas priteisti L. U. sumokėtus 2 662 Eur, kurie jau buvo priteisti ieškovei įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-331-955/2022. Verslo konsultavimo išlaidos neturi ryšio su įrodinėjamu dalyku, nes tai yra natūrali verslo dalis, o ieškovės pateiktuose įrodymuose nėra jokių duomenų, dėl ko buvo konsultuotasi, kaip tai susiję su laikinąja apsaugos priemone. Ieškovės nurodomas darbo užmokestis statybos darbų vadovui, pastolių nuomos išlaidos, atsiskaitymai už elektrą yra vykdomų darbų kaštai, kuriuos turi dengti pats statytojas, o komunaliniai, žemės mokesčiai susiję su ieškovės kaip turto savininko statusu, kuriuos jis turi mokėti už tenkančias naudas.

Šalies argumentai

3. Ieškovė dublike prašė tenkinti ieškinio reikalavimus ir papildomai nurodė:

3.1. Ieškinys dėl statybos leidimo buvo pateiktas remiantis vieninteliu dokumentu, t. y patikrinimo aktu, kuris buvo surašytas vizualiai apžiūrėjus objektą. Po patikrinimo akto surašymo atsakovė nesiūlė ieškoti sprendimo būdų, nors žinojo, kad kreipimasis į teismą ieškovei, kaip verslininkei, sukels ne tik nepatogumų, bet ir nuostolių, tačiau atsakovė neieškojo alternatyvių ginčo sprendimo būdų, o pateikė ieškinį ir pareikalavo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovės pareikštų reikalavimų atmetimas yra bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, vadinasi šios sąlygos, t. y. neteisėtų atsakovės veiksmų, papildomai įrodinėti nereikia. Atsakovei, kaip savo srities specialistei, kyla pareiga atidžiai vertinti išduoto statybos leidimo teisėtumą prieš teikiant ieškinį teismui, surinkti visus reikiamus duomenis, tačiau šiuo atveju atsakovė pateikė ieškinį bei paprašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones remiantis vieninteliu dokumentu – patikrinimo aktu, kuris buvo surašytas vizualiai apžiūrėjus objektą.

3.2. Pažymėjo, kad turi būti vertinami ne tik materialiniai nuostoliai bet ir procesiniai veiksmai. Nurodo, kad teismas ieškovės atžvilgiu vienašališkai taikė laikinąsias apsaugos priemones tik gavęs ieškinį, t. y. nepateikęs reikalavimo ieškovei pateikti atsiliepimo dėl nurodytų argumentų ir grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti.

3.3. Pateiktas ieškinys kartu pritaikant teisinius suvaržymus sukėlė neapibrėžtumą dėl turto naudojimo, todėl potencialūs pirkėjai galėjo atsisakyti sudaryti sandorius, o keli pirkėjai nutraukė preliminarias sutartis. Būtent dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovė patyrė nuostolius, privalėjo grąžinti sumokėtus avansus ir baudas.

3.4. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei buvo sudarytos kliūtys atlikti bet kokius veiksmus. Ieškovės teigimu, būtent dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ji patyrė nuostolius. Jei Inspekcija, kaip institucija, kuriai yra keliami didesni rūpestingumo ir atidumo standartai, būtų išsamiai ištyrusi bei įvertinusi projektą, bendradarbiavusi su ieškove, išanalizavusi esamą situaciją, ieškovė būtų galėjusi projektą užbaigti žymiai anksčiau ir nepatirti nuostolių.

Atsiliepimas

4. Atsakovė triplike prašė ieškinį atmesti. Pakartojo, kad Inspekcija privalėjo inicijuoti teisminį ginčą, negalėjo rinktis kito elgesio modelio, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu. Nurodo, kad dublike nenuginčyti Inspekcijos atsiliepime į ieškinį išdėstyti argumentai, kad ieškovės įrodinėjama turtinė žala negalėjo kilti dėl negalėjimo įvykdyti preliminariųjų butų pirkimo-pardavimo sutarčių, nes procese dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo UAB ,,Domanas“ šių aplinkybių ne tik nenurodė, bet ir skųsdamas pirmosios instancijos nutartį įrodinėjo priešingai, t. y. kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių UAB ,,Domanas“ ketinimą parduoti ar kitaip perleisti jai priklausančios negyvenamosios patalpos dalį. Būtent tokio UAB „Domanas“ atskirajame skunde pateikto patvirtinimo pagrindu apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo konstatuota, kad UAB „Domanas“ nepatirs neproporcingų suvaržymų. Pažymėjo, kad ieškovė itin plečiamai aiškina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padarinius ir painioja juos su teismo proceso dėl statybos leidimo panaikinimo padariniais, nors gali būti atlyginami tik tie realūs ieškovės patirti nuostoliai, kurie susidarė kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kitoje byloje tiesioginė pasekmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-378/2023). Atsakovės teigimu, ieškovė neįrodė Inspekcijos neteisėtų veiksmų, žalos ir tarp jų esančio priežastinio ryšio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškovės UAB „Domanas“ ieškinį atmetė.

5.1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Inspekcijos ieškinio reikalavimams, pareikštiems civilinėje byloje Nr. e2-331-955/2022 (buvęs Nr. e2-21308-955/2021) (toliau – ir Civilinė byla) užtikrinti, Kauno apylinkės teismas 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi Inspekcijos prašymu taikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl nuosavybės perleidimo draudimo atsakovei UAB „Domanas“ priklausančios 48620/51423 dalies negyvenamosios patalpos, esančios bendrabutyje, (duomenys neskelbtini). Taikyta laikinoji apsaugos priemonė (draudimas perleisti nuosavybės teisę) galiojo nuo 2021 m. rugpjūčio 25 d. iki 2022 m. liepos 1 d., Inspekcijos ieškinys buvo atmestas įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu, kuris paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-47-924/2023.

5.2. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ginčo išsprendimo, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, veikė savo rizika, kurią turėjo ir galėjo įvertinti. Tačiau laikinųjų apsaugos priemonių byloje, kurioje ieškinys buvo atmestas, pritaikymas savaime nereiškia žalos skolininkui (atsakovui) padarymo.

5.3. Pažymėta, kad siekiant kuo mažiau varžyti bei apsunkinti ieškovės teises ir teisėtus interesus Civilinėje byloje, įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais ieškovės teisė naudotis ir valdyti ginčo turtą nebuvo ribojama jokiu laikotarpiu, tai konkrečiai bei tiesiogiai nurodant teismo nutartyje. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti laikyti ieškovės argumentai, kad ieškovei buvo taikyta laikinoji apsaugos priemonė, draudžianti (sustabdžiusi teisę) atlikti remonto darbus ginčo objekte. Kaip matyti iš ieškovės ir MB „011“ preliminariosios sutarties, ji buvo sudaryta jau galiojant teismo taikytai laikinajai apsaugos priemonei, o nutraukta – jau beveik pusei metų nebegaliojant šiai priemonei. Be to, ieškovės 17 000 Eur pavedimas MB „011“ atliktas 2023 m. liepos 5 d., t. y. galiojant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, kuriuo atsakovės ieškinys buvo atmestas. Kaip matyti iš 2022 m. kovo 30 d. preliminariosios sutarties nuostatų, ieškovė, sudarydama šią sutartį ir žinodama apie tai, kad ginčas yra nagrinėjamas teisme, kad yra taikyta laikinoji apsaugos priemonė dėl disponavimo turtu, patvirtino kitai sutarties šaliai, kad nėra jokių ginčų teisme dėl šio turto. Dėl to, teismo vertinimu, ieškovė, būdama savo srities profesionalė, pasirinkusi ikisutartiniuose santykiuose su MB „011“ tokį veikimo modelį, galėjo įvertinti ir pati prisiėmė su tokios preliminariosios sutarties sudarymu, vykdymu ir jos nutraukimu susijusias pasekmes.

5.4. Vertinant dėl 3 000 Eur netesybų, sumokėtų pagal į bylą pateiktą taikos sutartį, pažymėtina, kad pati preliminarioji sutartis į bylą nebuvo pateikta, todėl jos turinys teismui nebuvo atskleistas (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi nors taikos sutartyje nurodoma teismo 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, kuria taikyta laikinoji apsaugos priemonė, bei tai, kad pagrindinė sutartis nebus sudaryta nei iki 2021 m. gruodžio 31 d., nei iki 2022 m. kovo 31 d., tai nesudaro pagrindo vienareikšmei išvadai, jog šios ieškovės patirtos išlaidos yra ieškovės žala dėl taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovė savo pasirinkimu neatskleidė teismui faktinės aplinkybės, susijusios su tuo, kad pagal 2021 m. balandžio 1 d. preliminarią sutartį turi sudaryti pagrindinę sutartį su pirkėja iki 2021 m. gruodžio 31 d., nors kaip galima matyti iš taikos sutarties sąlygų dar iki apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo pirkėjos iš ieškovės buvo pareikalauta patvirtinti, kad preliminari sutartis bus įvykdyta joje numatytomis sąlygomis ir terminu (D punktas), o apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu vertino pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę, remdamasis pačios UAB „Domanas“ nurodytomis aplinkybėmis. Nutraukus preliminariąją 2021 m. balandžio 9 d. sutartį taikos sutartimi, dėl to paties objekto buvo sudaryta kita 2022 m. kovo 30 d. preliminarioji sutartis. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina atsakovės atsikirtimus, kad ginčo laikotarpiu ieškovė dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių nebuvo pasirengusi sudaryti nuosavybės perleidimo sandorio į butą Nr. 3. Dėl to negalima daryti vienareikšmės išvados, kad 3 000 Eur sumokėti pagal šalių taikos sutartį laikytini ieškovės patirtais nuostoliais, kurie susidarė kaip laikinosios apsaugos priemonės taikymo kitoje byloje tiesioginė pasekmė.

5.5. Pažymėta, kad, kaip buvo nurodyta, 2022 m. kovo 20 d. preliminarioji sutartis su MB „011“ buvo nutraukta 2022 m. gruodžio 20 d., 17 000 Eur sumokėta tik 2023 m. liepos 5 d., t. y. jau po to, kai Civilinė byla buvo baigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Duomenų apie tai, kada minėtas juridinis asmuo sumokėjo ieškovei avansą, kada tas avansas jai buvo grąžintas, ieškovė į bylą neteikė. Paminėtina ir tai, kad pagal 2021 m. gruodžio 16 d. taikos sutartį 21 150 Eur avansą ieškovė buvo įsipareigojusi grąžinti dalimis iki 2022 m. kovo 31 d. Ieškovė neįrodinėjo, kad šio avanso grąžinimas dalimis reikšmingai pakeitė jos finansinę padėtį, įskaitant apyvartines lėšas, kad dėl to jai ėmė trūkti apyvartinių lėšų, kaip teigiama ieškinyje, bei lėmė objektyvų poreikį sudaryti pirmiau nurodytas paskolos sutartis su trečiaisiais asmenimis. Į bylą taip pat nepateikti jokie duomenys, iš kurių būtų galima spręsti, kad galiojant laikinajai apsaugos priemonei (iki 2022 m. liepos 1 d.) potencialūs pirkėjai kreipėsi į ieškovę, pageidaudami įsigyti butus, tačiau sužinoję apie galiojantį ribojimą atsisakydavo sudaryti sutartis. Draudimas ieškovei perleisti nuosavybės teisę į ginčo patalpas galiojo iki įsiteisėjo teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis, kas rodo, jog paskolos sutartis su G. I. buvo sudaryta praėjus pusmečiui po to, kai jokie draudimai sudaryti turto perleidimo sandorius nebegaliojo. Pažymėta, kad UAB „Vepro“ paskolą pagal sutartį ieškovė įsipareigojo grąžinti ir sumokėti palūkanas iki 2022 m. gruodžio 31 d.; G. I. grąžinti 111 326,49 Eur paskolą ir sumokėti palūkanas ieškovė įsipareigojo iki 2023 m. gruodžio 28 d. Ieškovė dar iki pirmiau nurodytų sutarčių sudarymo 2022 m. gegužės 13 d. kreipėsi į teismą dėl galimų nuostolių dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo atlyginimo užtikrinimo ir teismas 2022 m. birželio 1 d. nutartimi taikė nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą. Teismas sutiko su atsakove, kad iš gautų paskolų ieškovė gavo finansinę naudą, o palūkanų mokėjimas už pasiskolintas lėšas yra užmokestis už pinigų skolinimą. Įvertinus nurodytas faktines aplinkybes, spręsta, kad ieškovė nepagrindė, jog nurodytų paskolos sutarčių sudarymas, jų sudarymui reikalingas turto vertinimas bei sumokėtos kreditoriams palūkanos buvo tiesioginė taikytos laikinosios apsaugos priemonės pasekmė.

5.6. Įvertinęs tai, kad laikinoji apsaugos priemonė buvo pritaikyta teismo 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi, o minėta paskolos sutartis sudaryta 2021 m. gruodžio 21 d., byloje esančios dvi preliminarios sutartys nutrauktos 2021 m. gruodžio 16 d., 2022 m. gruodžio 20 d. (avansas grąžintinas įmokomos nuo 2022 m. sausio 31 d. iki 2022 m. kovo 31 d. pagal taikos sutartį, 2023 m. liepos 5 d. – 17 000 Eur pagal 2022 m. gruodžio 20 d. sutarties nutraukimą), pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad minėtą paskolos sutartį ieškovė turėjo sudaryti išimtinai dėl to, kad buvo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė. Tuo labiau, kad viena iš šios paskolos sutarties paskirčių buvo apyvartinės lėšos ieškovei. Duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie tai, kad laikotarpiu nuo 2021 m. rugpjūčio 25 d. iki 2021 m. lapkričio 12 d. (apie 2,5 mėn.) ieškovė būtų buvusi pajėgi grąžinti nurodyto dydžio paskolą ir turėti tokią sumą papildomų apyvartinių lėšų, jei nebūtų pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė, ieškovė į bylą neteikė ir neįrodinėjo. Ieškovė neteikė į bylą duomenų, patvirtinančių, kad dėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – draudimo perleisti ieškovei priklausantį turtą laikotarpiu nuo 2021 m. rugpjūčio 25 d. iki 2022 m. birželio 23 d. nutarties įsiteisėjimo į ieškovę kreipėsi potencialūs pirkėjai, tačiau jie atsisakė sudaryti sutartis paaiškėjus teismo taikytam laikinam ribojimui, kad ieškovė turėjo apyvartinių lėšų, tačiau jų neteko teismui taikius laikinąją apsaugos priemonę ir tik dėl to iškilo poreikis papildomai skolintis lėšas iš trečiųjų asmenų, refinansuoti paskolą ir pan., t. y. kad nurodytos paskolos sutarties sudarymas ir sumokėtos palūkanos buvo tiesioginė taikytos laikinosios apsaugos priemonės pasekmė.

Šalies argumentai

5.7. Ieškovė teigė, kad patyrė 2 662 Eur išlaidų, susijusių su specialisto L. U. atliktu projekto vertinimu, tačiau šios išlaidos jau yra priteistos Civilinėje byloje, todėl ieškovės reikalavimas pakartotinai priteisti tas pačias išlaidas tik jau kaip nuostolius atmestas kaip nepagrįstas.

5.8. Ieškovė teigė, kad dėl verslo galimybių turėjo konsultuotis su K. V. ir dėl to patyrė 1 464 Eur nuostolių, tačiau sutartis nebuvo pateikta, o mokėjimai nepatvirtina, kad šie nuostoliai, atsiradę dėl teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

5.9. Reikalavimas priteisti 14 990,24 Eur, kurie sumokėti dabų vykdytojui kaip darbo užmokestis, nepagrįstas, kadangi projekto vadovui mėnesinis darbo užmokestis buvo padidintas nuo 2021 m. spalio 1 d., t. y. iš esmės po mėnesio, kai buvo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė, o teisė statyti (rekonstruoti, remontuoti) yra neatsiejamai susijusi su statinio savininko valdymo ir naudojimo teisių įgyvendinimu. Teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė nedraudė ieškovei turtu naudotis ir jį valdyti, vykdyti darbus, o ieškovė, teigdama, jog šio darbuotojo darbo užmokestis yra jos patirti nuostoliai, neteikė duomenų, kokių darbų, funkcijų minėtas darbuotojas negalėjo atlikti dėl teismo taikyto laikino ribojimo, dėl kokių priežasčių darbo užmokestis buvo didinamas, jei asmuo nedirbo, ir pan., be to, negalima daryti išvados, kad šis darbuotojas priimtas išskirtinai dirbti darbą, susijusį su ieškovei priklausančios negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), dalies nuosavybės teisės perleidimu.

5.10. Pirmosios instancijos teismas reikalavimus priteisti 503,30 Eur, kurie sumokėti Kauno miesto savivaldybės administracijai kaip žemės mokestis, bei 6 989 Eur, kurie sumokėti Mickevičiaus būsto bendrijai, atmetė, kadangi nebuvo sustabdyti ieškovės vykdomi darbai. Ieškovė neįrodė šioje byloje, kad dėl teismo taikyto laikino ribojimo perleisti nuosavybės teisę buvo nutrauktos preliminariosios sutartys (išskyrus sprendime analizuotas), o nenutraukus tokių sutarčių minėtu laikotarpiu būtų sudarytos pagrindinės pirkimo-pardavimo sutartys ir šiuos mokesčius (ar kokią konkrečią jų dalį) būtų sumokėję kiti asmenys (nauji savininkai). Paminėta, kad iš byloje pateiktos vienintelės 2022 m. kovo 30 d. preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties nenustatyta, kad pirkėjas būtų įsipareigojęs mokėti žemės mokestį ar mokesčius bendrijai. Išvardyti mokesčiai sietini su ieškovės kaip turto savininkės statusu. Šiuos mokesčius ieškovė turėjo pareigą mokėti nepriklausomai nuo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir nėra laikytini nuostoliais.

5.11. Mokėjimai UAB „Ecoservice“ 762,30 Eur už biotualetų nuomą, UAB „Cramo“ 450 Eur už pastolių nuomą, o Elektros skirstymo operatoriui 4 498,13 Eur už elektros energiją yra verslo (statybos) sąnaudos, o ne nuostoliai, patirti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Žemesnės instancijos teismas

5.12. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, kad prašoma priteisti žala yra realūs ieškovės patirti nuostoliai, kurie susidarė kaip laikino draudimo perleisti nuosavybės teisę į atsakovei priklausančią negyvenamosios patalpos dalį Civilinėje byloje tiesioginė pasekmė. Kadangi nenustatytos visos būtinosios atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos – žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, tai nėra pagrindo atsakovės civilinei atsakomybei kilti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Ieškovė UAB „Domanas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovės 77 278,00 Eur nuostolių, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Teismas pernelyg formaliai interpretavo laikinųjų apsaugos priemonių apimtį, konstatuodamas, kad ieškovės teisė naudotis ir valdyti ginčo turtą nebuvo ribojama, o remonto darbai nebuvo draudžiami. Tačiau draudimas disponuoti turtu, t. y. perleisti, yra esminis apribojimas nekilnojamojo turto vystytojui. Šis draudimas tiesiogiai paralyžiavo ieškovės galimybes užbaigti projektą, parduoti patalpas ir gauti lėšų tolesniems darbams bei finansinių įsipareigojimų vykdymui. Teismas neįvertino, kad statybos darbų užbaigimas ir pardavimas yra neatsiejami procesai nekilnojamojo turto vystymo projekte, o negalint parduoti, ieškovė netenka pagrindinio pajamų šaltinio, skirto statybų finansavimui, būtent tai ir lėmė finansinį trūkumą, o ne tiesioginis draudimas remontuoti.

6.2. Nors preliminarioji sutartis buvo ieškovės ir MB 011 sudaryta galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, tai nepaneigia fakto, kad disponavimo draudimas objektyviai apribojo galimybes įvykdyti pagrindinę sutartį (parduoti patalpas), dėl ko vėliau preliminarioji sutartis buvo nutraukta ir teko mokėti netesybas. Svarbu ne tik formalus sutarties sudarymo ar nutraukimo laikas, bet ir priežastinis ryšys tarp laikinosios apsaugos priemonės ir to, kad nebuvo galima įvykdyti sutarties (pvz., negalint užbaigti remonto, negalint parduoti butų, nes jie negalėjo būti suformuoti kaip atskiri vienetai ir įteisinti VĮ Registrų centre dėl galiojančio įrašo viešajame registre). Tai, kad pavedimas atliktas atmetus Inspekcijos ieškinį, rodo, kad jau buvo patirta žala, kurią teko padengti. Atmetus ieškinį Inspekcija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nepagrįstai pratęsė situaciją, kad patalpos kaip atskiri nekilnojamo turto objektai, negalėjo būti įregistruotos VĮ „Registrų centras“ dėl įrašo viešajame registre apie teisminį procesą.

6.3. Teismas klaidingai vertina ieškovės „profesionalumą“ ir rizikos prisiėmimą, kuris nereiškia, kad profesionalas turi numatyti ir prisiimti riziką, susijusią su valdžios institucijos neteisėtais veiksmais ir nepagrįstai pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Inspekcijos veiksmų neteisėtumas patvirtintas teismo sprendimu. Ieškovė negalėjo numatyti, kad teisminis procesas bus inicijuotas nepagrįstai ir kad bus taikytos neteisėtos apsaugos priemonės. Ieškovės ir MB 011 preliminarioje sutartyje numatyta sąlyga, kad nėra jokių ginčų dėl turto tik patvirtinto faktą, kad nėra jokios teisminės bylos, kurioje būtų ginčijamas nuosavybės teisėtumas, taigi tiek ieškovė, tiek MB 011 prisiėmė riziką. Tačiau pažymėtina, kad byla buvo užvesta ne dėl turto, o dėl statybos leidimo teisėtumo. Dėl šios priežasties laikytina, kad teismas neteisingai interpretavo sutarties su MB 011 nuostatas.

6.4. Pirmosios instancijos teismas ignoravo šiuos bylos nagrinėjimo metu nustatytus ir akivaizdžius faktus: pirma, Inspekcijos prašymu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones buvo padarytas įrašas viešajame registre, įspėjantis apie nuosavybės teisės perleidimo draudimą. Šis įrašas yra tiesioginė ir akivaizdi atsakovės veiksmų pasekmė. Antra, net ir panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, minėtas įrašas iš viešojo registro nebuvo automatiškai panaikintas ir faktiškai toliau kliudė atlikti būtinus VĮ „Registrų centras“ veiksmus dėl patalpų teisinės registracijos ir tinkamo objekto patalpų įteisinimo. Trečia, pati atsakovė savo procesiniuose dokumentuose ir bylos nagrinėjimo metu pripažino ir patvirtino, kad toks įrašas viešajame registre buvo ir yra esminė kliūtis gauti statybos užbaigimo aktą bei atlikti kitus būtinus veiksmus dėl objekto teisinės registracijos, kadangi toks draudimas yra tiesiogiai numatytas Lietuvos Respublikos statybos įstatyme.

6.5. Nors tiesiogiai nebuvo uždrausti remonto darbai ar fizinis naudojimas, nuolatinis ir teisiškai pagrįstas teisinio disponavimo draudimas, išlikęs viešajame registre, faktiškai paralyžiavo bet kokias ieškovės galimybes užbaigti projektą, jį tinkamai įteisinti ir realizuoti rinkoje, o toks draudimas padarytas atsakovės iniciatyva.

6.6. Teismas neturėjo pagrindo vienareikšmiškai atmesti reikalavimo dėl 3 000 Eur nuostolių priteisimo tik dėl to, kad preliminarioji sutartis nebuvo pateikta. Byloje buvo pateikta Taikos sutartis, kurioje yra aiškiai ir nedviprasmiškai įvardinta, kad preliminari sutartis yra nutraukiama dėl to, kad ieškovei buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atsakovė nepateikė reikalavimo ginčyti preliminarią sutartį, abejonių, kad ji buvo sudaryta ir nutraukta, taip pat nėra, nes ieškovė pateikė Taikos sutartį ir mokėjimo pavedimą 3000 Eur, kas pagrindžia faktą, jog ieškovė patyrė tiesioginių nuostolių dėl nutrauktos preliminarios sutarties. Nesuprantama, kuo remiantis teismas padarė išvadas, kad Taikos sutarties nuostatos, kurios įvardija preliminarios sutarties nutraukimo pagrindą, t. y. laikinąsias apsaugos priemonės, yra nepakankamas pagrindas išvadai dėl nuostolių atsiradimo dėl sutarties nutraukimo. Teismas turi vertinti visus bylos duomenis kompleksiškai, o ne formaliai atmesti reikalavimą. Netesybos mokamos tada, kai neįmanoma įvykdyti pagrindinės sutarties, o tai tiesiogiai susiję su disponavimo draudimu.

6.7. Pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo ir iškraipė ieškovės (tuometinės atsakovės) atskirajame skunde pateiktus argumentus, susijusius su ketinimų parduoti turtą neturėjimu. Šis pareiškimas buvo suformuluotas konkrečiame procesiniame kontekste – siekiant įrodyti, kad Inspekcijai nebuvo būtina taikyti būtent šią laikinąją apsaugos priemonę (draudimą perleisti nuosavybę), kadangi ieškovė neturėjo skubių ketinimų perleisti ar apsunkinti turtą ir nebuvo pagrindo manyti, kad toks sandoris būtų neišvengiamas. Tai buvo gynybinis argumentas, skirtas paneigti konkrečios laikinosios apsaugos taikymo būtinybę toje procesinėje stadijoje, o ne apskritai atsisakymas savo nuosavybės teisės disponavimo galimybės neribotam laikui ar pripažinimas, kad bet kokie suvaržymai nepažeis ieškovės interesų. Pažymėjo, kad žala atsirado ne dėl ieškovės deklaruotų ketinimų tuo metu, kai byla buvo nagrinėjama dėl statybos leidimo teisėtumo, o dėl faktinio ir ilgalaikio draudimo disponuoti turtu, įrašo viešajame registre ir šio įrašo sukeltų teisinių bei ekonominių pasekmių, įskaitant negalėjimą notariškai įforminti sandorių ir gauti statybos užbaigimo aktą. Žala atsirado dėl objektyvių teisinių ir ekonominių kliūčių, o ne dėl subjektyvių ieškovės ketinimų ar pareiškimų.

6.8. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimus dėl papildomai paimtų paskolų, refinansavimo išlaidų bei sumokėtų palūkanų UAB „Vepro“, G. I. ir UAB „Profitus“, taip pat turto vertinimo išlaidų UAB „Latmas“, netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir taikė per siaurą priežastinio ryšio sampratą. Teismas nepagrįstai argumentavo, kad nebuvo įrodytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir nurodytų nuostolių, ignoruodamas nekilnojamojo turto vystymo verslo specifiką ir realias ekonomines pasekmes. Pažymėjo, kad teismo 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – draudimas perleisti nuosavybės teisę į ginčo patalpas – faktiškai galiojo iki teismo 2022 m. birželio 23 d. nutarties įsiteisėjimo. Nors 2022 m. kovo 20 d. preliminarioji sutartis su MB 011 buvo nutraukta 2022 m. gruodžio 20 d. (t. y. po panaikinimo), o 17 000 Eur suma sumokėta tik 2023 m. liepos 5 d. (t. y. jau po Inspekcijos ieškinio atmetimo), tai atspindi ne priežastinio ryšio nebuvimą, o užsitęsusios ir neteisėtai sukeltos teisinės kliūties pasekmes.

6.9. Preliminariųjų sutarčių nutraukimas ir finansiniai įsipareigojimai yra tiesioginis padarinys to, kad ieškovė negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų dėl jai neteisėtai pritaikytų suvaržymų. Teismas neteisingai konstatavo, kad ieškovė neįrodinėjo avanso grąžinimo poveikio finansinei padėčiai. Būtent objekto neapibrėžtumas ir negalėjimas jo realizuoti lėmė apyvartinių lėšų trūkumą ir privertė ieškovę ieškoti papildomų finansavimo šaltinių. Su UAB „Vepro“ 2022 m. birželio 3 d. sudaryta paskolos sutartis dėl 48 000 Eur, už kurią ieškovė įsipareigojo sumokėti 3 360 Eur palūkanų. Nors teismo sprendime nurodoma, kad ši paskola gauta galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, svarbu akcentuoti, kad būtent laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas sukėlė lėšų trūkumą, o paskola buvo imama situacijai stabilizuoti. Su G. I. 2022 m. gruodžio 28 d. sudaryta sutartis dėl papildomų apyvartinių lėšų ir UAB „Profitus“ Etapinio finansavimo paskolos refinansavimo, už kurią sumokėta 2 366 Eur palūkanų. Teismas teisingai nurodo, kad ši paskola sudaryta praėjus pusmečiui po to, kai jau buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau tai nepaneigia priežastinio ryšio. Įrašas viešajame registre išliko ir po laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, faktiškai kliudydamas parduoti turtą. Ieškovė dėl UAB „Profitus“ paskolos refinansavimo nurodė, kad refinansavimas buvo neišvengiamas, siekiant išvengti didesnių delspinigių ir finansinių sankcijų dėl negalėjimo įvykdyti pradinių įsipareigojimų, dėl neteisėtų atsakovės veiksmų.

6.10. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir ieškovei negalint vykdyti įsipareigojimų buvo nutrauktos preliminarios sutartys, antra, nutraukus sutartis, ieškovė turėjo grąžinti ne tik avansus, bet ir sumokėti netesybas, trečia, grąžinus avansus, sumokėjus, netesybas, negalint pritraukti kitų potencialių pirkėjų, sumažėjo apyvartinės lėšos darbuotojams, įrangos nuomai ir pan., ko pasėkoje, galiausiai ieškovė turėjo imti papildomas paskolas. Teismas neteisingai ir siaurai ima vieną laikotarpį, t. y. 2021 m. rugpjūčio 25 d. iki 2021 m. lapkričio 12 d., kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, visas trunkantis procesas turėjo tęstinių neigiamų padarinių, o kiti veiksniai yra paraleliniai arba tų veiksmų pasekmė.

6.11. Apyvartinės lėšos, gautos 2021 m. gruodžio 21 d. paskolos sutarties pagrindu, buvo panaudotos tik įmonės veiklos tikslais – medžiagų pirkimui, įsipareigojimų vykdymui tiekėjams ir veiklos tęstinumui užtikrinti. Tai rodo, kad paskola buvo būtina ne dėl nereikalingų išlaidų, o siekiant išvengti veiklos sustojimo, kurį sukėlė teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

6.12. Dėl kitų ieškovės patirtų nuostolių (turto vertinimas, ekspertų išlaidos, konsultacijos, mokesčiai, darbo užmokestis, komunaliniai mokesčiai, pastoliai, elektra, bendrijos mokesčiai) pažymėjo, kad šios išlaidos tapo nuostoliais būtent dėl užsitęsusio proceso ir negalėjimo realizuoti objekto. Draudimas perleisti nekilnojamąjį turtą ir sukėlė papildomų nuostolių darbo užmokesčiui. Jei ieškovei nebūtų sudarytos kliūtys sudaryti pirkimo – pardavimo sutartis, tokiu atveju, naujais savininkais būtų tapę patalpų pirkėjai. Šiuo atveju ieškovei buvo sudarytos kliūtys perleisti turtą, taigi visa finansinė našta išlaikyti turtą ir mokėti mokesčius teko ieškovei kaip turto savininkei.

6.13. Nors formaliai draudimas disponuoti turtu tiesiogiai neuždraudė fizinio naudojimosi ar valdymo, faktinė situacija buvo tokia, kad dėl neteisėtai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ieškovė buvo priversta neplanuotai ilgą laiką išlaikyti neužbaigtą projektą. Pabrėžta, kad būtent šis teisinis suvaržymas ir su juo susijęs negalėjimas gauti statybos užbaigimo akto (ką pati atsakovė pripažino) ir realizuoti objekto sukėlė nuostolius. Per šį neplanuotai užsitęsusį laikotarpį, kurį lėmė atsakovės neteisėti veiksmai, ieškovė buvo priversta patirti ir toliau patyrė būtinas objekto priežiūros ir palaikymo išlaidas, kurios normaliomis sąlygomis būtų buvusios padengtos per žymiai trumpesnį laikotarpį ir būtų įskaičiuotos į pardavimo kainą. Biotualetų nuoma ir pastolių nuoma buvo būtinos, siekiant palaikyti darbinę aplinką objekte, kuris negalėjo būti užbaigtas ir perduotas dėl teisinių kliūčių. Elektros energijos sąnaudos už laikotarpį, kai galiojo laikinosios apsaugos priemonės, yra tiesioginė žala. Objektui reikėjo elektros apšvietimui, apsaugos sistemoms, minimaliai įrangai, kol jis laukė teisinio ginčo pabaigos ir galimybės būti realizuotas. Šios išlaidos būtų buvusios perkeltos naujam savininkui ar nutrauktos objekto realizavimo metu, jei ne Inspekcijos neteisėti veiksmai. Priežastinis ryšys čia yra netiesioginis, bet akivaizdus: Inspekcijos neteisėti veiksmai lėmė projekto sustabdymą/įšaldymą, o šis sustabdymas neišvengiamai generavo papildomas ir nereikalingas objekto išlaikymo išlaidas. Mokesčiai, komunalinės paslaugos, bendrijos mokesčiai, pastoliai, elektra: tai yra fiksuotos išlaidos, kurios būtų buvusios proporcingos trumpesniam objekto valdymui ir statybai, jei objektas būtų buvęs realizuotas laiku. Užsitęsus procesui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šios išlaidos kaupėsi ir tapo nuostoliais, nes objekto pardavimas buvo sustabdytas. Pastolių nuoma tikrai yra susijusi su statyba, bet papildoma nuoma atsirado dėl to, kad statyba negalėjo būti užbaigta laiku ir objektas negalėjo būti perduotas naujiems savininkams.

Atsiliepimas

7. Atsakovė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepime į ieškovės UAB „Domanas“ apeliacinį skundą nurodė su juo nesutinkanti, prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Ieškovė, keldama Inspekcijos deliktinės atsakomybės klausimą, kituose savo procesiniuose dokumentuose ir teismui teiktuose paaiškinimuose ėmė plečiamai aiškinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padarinius ir tapatino juos su viso teismo proceso dėl statybos leidimo panaikinimo padariniais, tokiu būdu nesilaikydama savo pačios ieškinyje apibrėžtų ginčo nagrinėjimo ribų, t. y. reikalavimas pareikštas dėl žalos, kuri atsirado dėl Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-21308-955/2021 taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas truko daug trumpesnį laiką negu visa civilinė byla, kurioje šios laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos. Todėl Inspekcijai nepalanki civilinės bylos baigtis pati savaime negali būti Inspekcijos pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo ir Inspekcijos neteisėtų veiksmų įrodymu – civilinėje byloje Nr. e2-21308- 955/2021 priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas Inspekcijos ieškinį atmesti nebuvo laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindas (CPK 150 straipsnio 2 dalis), o byla buvo išnagrinėta nebegaliojant nustatytam draudimui disponuoti turtu.

7.2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ieškovės turtui, padarant įrašą viešajame registre dėl nuosavybės perleidimo draudimo, nors ir sukėlė tam tikrus nepatogumus, tačiau nebuvo ieškinyje nurodytos žalos atsiradimo priežastimi. Kaip tik tariami finansiniai nuostoliai atsirado dėl visai kitų veiksnių, už kuriuos didžiąja dalimi atsakinga pati ieškovė, o ne Inspekcija. UAB ,,Domanas“ neįrodė, kad turtinę žalą patyrė dėl negalėjimo įvykdyti preliminarių butų pirkimo – pardavimo sutarčių, o priešingai, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad realių ketinimų parduoti ar kitaip perleisti jai priklausančios negyvenamosios patalpos dalį net nebuvo.

7.3. Disponavimo teisės apribojimo nedraudė įgyvendinti projektuotojo UAB „Metrovila“ 2019 metais parengto statinio projekto Nr. MIC-8-DOMAN-19-(083) „Pastato – bendrabučio (duomenys neskelbtini) kapitalinio remonto, keičiant neįrengtos palėpės patalpų paskirtį į gyvenamąją, projektas (unikalaus daikto Nr.: (duomenys neskelbtini)0)“, kuriam buvo išduotas civilinėje byloje ginčytas statybos leidimas – ginčo turto valdymo ir naudojimo teisės nebuvo apribotos.

7.4. Inspekcijos byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpiu nuo 2021 m. rugpjūčio 25 d. iki 2022 m. birželio 23 d. UAB ,,Domanas“ nebuvo realiai pasiruošusi disponuoti (parduoti, nuomoti ir pan.) jai priklausančiomis patalpomis, nes beveik visą tą laiką vykdė statybos darbus jose ir šio proceso pabaigoje keitė statinio projekto sprendinius tam, kad pašalintų statybos nukrypimus nuo neesminių statinio projekto sprendinių, o taip pat buvo kitų teisinių kliūčių dėl tinkamai neatidalintų kartu su kitais bendraturčiais valdomų bendro naudojimo patalpų, kas net ir panaikinus laikinąsias apsaugos priemones neleido viešajame registre įregistruoti statybos darbo rezultatą – pagal ginčo leidimą pertvarkytas patalpas, ir jas parduoti. Šiuo atveju būtina pažymėti, kad ieškovė byloje nėra pateikusi jokių įrodymų, kada ginčo patalpos apskritai buvo baigtos remontuoti surašius teisėtą deklaraciją apie statybos užbaigimą, ar jos pagrindu statybos darbai atnaujintų kadastro duomenų pagrindu iš viso buvo kada nors įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre ir registre, o sandoriai dėl turto perleidimo sudaryti.

7.5. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu ieškovė taip pat neįrodė, kad kitų finansinių sutartinių įsipareigojimų vykdymo metu turėtos išlaidos, verslo konsultavimo, turto išlaikymo ir su jo remontu susiję kaštai buvo tiesioginė pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių draudimų pasekmė. Inspekcija sutinka su pirmosios instancijos teismo šioje dalyje atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, todėl papildomai jų nebekartoja.

7.6. Taip pat Inspekcija nepritaria pateiktų įrodymų priėmimui, kadangi ieškovė turėjo galimybę teikti tokius įrodymus pirmosios instancijos teismui.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

9. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

10. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 14 d. sprendimo dalies, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas dėl 77 278,00 Eur nuostolių priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

11. Apeliantė UAB „Domanas“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui naujus įrodymus – 2023 m. birželio 30 d. ir 2023 m. liepos 3 d. lėšų pervedimo nurodymus; iškarpą iš dokumento, kuriame matyti atliktas MB „011“ mokėjimas; 2021 m. balandžio 9 d. preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, kuriuos prašo priimti ir vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

12. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.

13. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

14. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovei buvo žinoma apie naujai pateiktų įrodymų egzistavimą iki nagrinėjamos bylos išnagrinėjimo pabaigos, tačiau ji nesiėmė jokių veiksmų pateikti tokius įrodymus pirmosios instancijos teismui, nors galėjo tai padaryti. Nagrinėjamu atveju naujų įrodymų rinkimas ir pateikimas netoleruotinas. Be to, atsakovė dar atsiliepime į ieškinį buvo nurodžiusi, kad ieškovė nepateikė preliminariųjų sutarčių, nepaisant to, ieškovė pirmosios instancijos teismui 2021 m. balandžio 9 d. preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties nepateikė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, nurodytus šios nutarties 11 punkte, kadangi jie galėjo būti pateikti anksčiau pirmosios instancijos teismui.

Dėl žalos, atsiradusios dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, atlyginimo

15. CPK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsakovas turi teisę įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu teismo byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Kasacinio teismo išaiškinta, kad ieškinio atmetimas yra būtina atsakovo patirtų nuostolių atlyginimo sąlyga pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį, nes ieškovas, reikšdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, suvokia, jog tokio prašymo tenkinimas dar nereiškia ieškinio pagrįstumo. Dėl to tokiu atveju ieškovas veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti atsakovui atsiradusius nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-378/2021, 28 punktas).

16. Kasacinis teismas dėl CPK 146 straipsnio 2 dalies taikymo taip pat yra išaiškinęs, kad ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ginčo išsprendimo, veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti atsakovui atsiradusius nuostolius, o ieškovo neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį laikytini nustatytais ir įrodytais, jeigu ieškinys byloje, kurioje jo prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, buvo pripažintas nepagrįstu ir atmestas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-378/2021, 29 punktas).

17. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismas, taikydamas deliktinę civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese (CPK 146 straipsnio 2 dalis), turi nustatyti tris civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai), o kaltė šiuo atveju nenustatinėjama, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-213-313/2017, 26 punktas).

18. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad atsakovės neteisėti veiksmai šioje byloje laikytini įrodytais. Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi Inspekcijos prašymu buvo taikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl nuosavybės perleidimo draudimo atsakovei UAB „Domanas“ priklausančios 48620/51423 dalies negyvenamosios patalpos, esančios bendrabutyje, (duomenys neskelbtini), kuri Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1852-945/2021 palikta nepakeista. Inspekcijos ieškinys dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-331-955/2022 atmestas. Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-47-924/2023 2022 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas paliktas iš esmės nepakeistas. Taigi Inspekcijos ieškinys buvo atmestas įsiteisėjusiu sprendimu, o šioje byloje tam tikrą laikotarpį buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas perleisti nuosavybės teisę.

19. Pažymėtina, Civilinėje byloje laikinosios apsaugos priemonės galiojo ne visą bylos nagrinėjimo laikotarpį, o tik nuo 2021 m. rugpjūčio 25 d. iki 2022 m. liepos 1 d., kai įsiteisėjo Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis, kuria UAB „Domanas“ prašymu, Inspekcijai nesumokėjus į teismo specialiąją sąskaitą 35 000 Eur nuostolių, galinčių atsirasti dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo, laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registrui ši nutartis išsiųsta 2022 m. liepos 19 d., tačiau nepaisant to, ieškovės teisė perleisti nekilnojamąjį turtą nebebuvo ribojama nuo 2022 m. liepos 1 d., įsiteisėjus nutarčiai, kuri panaikino laikinąsias apsaugos priemones.

20. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti žalą, kilusią dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, todėl būtent bylos nagrinėjimo ribos ir yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpis bei iš to laikotarpio kilusi žala, tačiau ne žala, susijusi su pačia Civiline byla, ką nepagrįstai teigia apeliantė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad žala galėjo atsirasti ir vėliau dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau privalo egzistuoti tiesioginis priežastinis ryšis tarp pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir atsiradusios žalos.

21. Apeliantė nepagrįstai sutapatina juridinio fakto - „iškelta civilinė byla, susijusi su nekilnojamojo daikto teisiniu statusu“, egzistavimą Civilinės bylos nagrinėjimo metu Nekilnojamojo turto registre, su laikinosiomis apsaugos priemonėmis – įrašu viešame registre dėl nuosavybės perleidimo draudimo. CPK 137 straipsnio 6 dalis teismą (teisėją) įpareigoja visuomet, priėmus pareiškimą dėl civilinės bylos dėl registruojamo daikto teisinio statuso arba daiktinių teisių į jį iškėlimo, ne vėliau kaip kitą darbo dieną apie tai pranešti viešo registro tvarkytojui, kuriame įregistruotas daiktas ar daiktinės teisės į jį. Taigi juridinis faktas apie iškeltą bylą, susijusią su nekilnojamojo daikto statusu, registruojamas visuomet įstatymo pagrindu ir tai nėra laikinoji apsaugos priemonė, o toks įrašas Nekilnojamojo turto registre skirtas perspėti trečiuosius asmenis, kad turtas yra susijęs su teisiniu ginču ir perspėja, kad sandoris sudaromas rizikingai, kadangi galutinis teismo sprendimas gali turėti įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui. Taigi minėto juridinio fakto egzistavimas ir dėl jo egzistavimo sukeltos teisinės galimos pasekmės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, ką apeliaciniu skundu bandoma nepagrįstai teigti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės nebegaliojo nuo 2022 m. liepos 1 d., o Nekilnojamojo turto registre vėliausiai 2022 m. liepos 20 d. turėjo būti panaikintas įrašas apie pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, todėl visi apeliantės argumentai, kad laikinosios apsaugos priemonės nebuvo panaikintos, galiojo iki bylos išnagrinėjimo pabaigos, yra atmestini kaip nepagrįsti.

22. CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Todėl priežastinio ryšio taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010; 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2013).

23. Priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima išskirti į du etapus. Pirmame etape conditio sine qua non (privaloma sąlyga) testu nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Kitame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019, 36 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

24. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, laikinųjų apsaugos priemonių byloje, kurioje buvo atmestas ieškinys, pritaikymas savaime nereiškia žalos skolininkui (atsakovui) padarymo. Ar dėl tokių priemonių pritaikymo galėjo būti padaryta žala, sprendžiama nustačius, kokį poveikį jos turėjo asmens, kurio turtiniai ar kitokie interesai konkrečiu laikotarpiu buvo suvaržyti, galimybėms dalyvauti civilinėje teisinėje apyvartoje ir prisiimti konkrečias teises bei pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2014). Taigi, gali būti atlyginami tik tie realūs ieškovo patirti nuostoliai, kurie susidarė kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kitoje byloje tiesioginė pasekmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-378/2023, 37 punktas).

25. Minėta, kad Civilinėje byloje buvo atliktas įrašas Nekilnojamojo turto registre dėl nuosavybės perleidimo draudimo, kuris nedraudė nekilnojamuoju daiktu naudotis ir jį valdyti. Taigi apeliantė turėjo galimybę toliau vykdyti remonto darbus visą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpį, todėl ieškinyje ir apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad buvo sustabdyta teisė laiku pabaigti remonto darbus. Pažymėtina, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neturėjo įtakos dėl VĮ „Registrų centras“ 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimo nepakeisti kadastro duomenų kadastro registre, kadangi deklaracija apie statybos darbų užbaigimą negalėjo būti parengta ir negalėjo būti tvirtinama, vadovaujantis Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalies 5 punktu, t. y. ne laikinosios apsaugos priemonės, kurios jau nebegaliojo minimo sprendimo priėmimo metu, buvo priežastiniame ryšyje su negalėjimu užbaigti ieškovės vystyto projekto.

26. Ieškovė teigia, kad sumokėta 17 000 Eur netesybų MB „011“ suma yra tiesioginė pasekmė dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su tuo sutikti ir, pritardamas pirmosios instancijos teismui, pažymi tik esminius argumentus. Ieškovė ir MB „011“ 2022 m. kovo 30 d. sudarė preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo parduoti pirkėjai butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei susitarė, kad pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį sudarys 2022 m. rugpjūčio 1 d. Taigi, ši 2022 m. kovo 30 d. preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms. Pažymėtina, kad šia sutartimi, nepaisant iškeltos bylos dėl parduodamo turto ir egzistuojančių laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovė nurodė ir įsipareigojo, kad iki pagrindinės pirkimo pardavimo sutarties sudarymo dienos jokių areštų, disponavimo, valdymo, ar naudojimo apribojimų nėra ir nebus, tiesiogiai ar netiesiogiai su butu susijusių ginčų teisme nėra ir nebus (šios sutarties 4.3.1 punktas). Nagrinėjamu atveju esant faktui, kad iškelta Civilinė byla dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, tai susiję ir su butu, adresu (duomenys neskelbtini), bei taikytos laikinosios apsaugos priemonės dėl draudimo perleisti nekilnojamąjį turtą, ieškovė, būdama tokios srities profesionalė, ne tik sudarydama minimą sutartį neatskleidė tokių aplinkybių, bet ir galėjo numatyti, kad apribojai iki 2022 m. rugpjūčio 1 d. bus nepanaikinti ir Civilinė byla neužbaigta. Todėl ieškovė veikdama tokiu būdu prisiėmė riziką, kad 2022 m. kovo 30 d. preliminarios nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties negalės įvykdyti susitartu laiku. Šiuo atveju pačios ieškovės veiksmai buvo netesybų mokėjimo priežastimi. Pažymėtina, kad apeliantės profesionalumas siejamas su tuo, kad egzistuojant laikinosioms apsaugos priemonėms, iškeltai Civilinei bylai, pati apeliantė nusprendė sudaryti preliminarią sutartį, t. y. veikė savo rizika, bei esant tokiems faktams apeliantei nereikėjo numanyti, kad bus iškelta civilinė byla ir pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kas nepagrįstai teigiama apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai interpretavo 2022 m. kovo 30 d. preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, kadangi joje tiesiogiai nurodomi apeliantės patvirtinimai, kad tiesiogiai ar netiesiogiai su butu susijusių ginčų teisme nėra ir nebus, o šiuo atveju būtent tiesiogiai teisme buvo ginčas, susijęs su parduodamu turtu. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė 2022 m. gruodžio 20 d. sudarė susitarimą dėl preliminarios buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo nutraukimo, t. y. tik beveik po pusės metų nuo laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, o netesybos sumokėtos 2023 m. liepos 5 d., t. y. po Civilinės bylos užbaigimo. Dėl nurodytų aplinkybių pagrįsta daryti išvadą, kad 17 000 Eur netesybos sumokėtos MB „011“ nėra priežastiniame ryšyje su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.

Žemesnės instancijos teismas

27. Ieškovė taip pat teigė, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių buvo nutraukta preliminari sutartis, sudaryta su V. J., ir ieškovė sumokėjo pirkėjai 3000 Eur nuostolių pagal 2021 m. gruodžio 16 d. taikos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vien tai, jog 2021 m. gruodžio 16 d. taikos sutartyje paminėta, kad 2021 m. balandžio 9 d. preliminari nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis nutraukta dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tai nepatvirtina, kad iš tiesų žala atsirado dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Tokia išvada darytina, visų pirma, dėl to, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad tokia 2021 m. balandžio 9 d. sutartis egzistavo, t. y. nepateikė šios sutarties ir neatskleidė šios sutarties turinio (CPK 178 straipsnis), nors atsakovė tokius argumentus buvo nurodžiusi. Įrodymų visuma taip pat leidžia daryti išvadą, kad ieškovė negalėjo sudaryti pardavimo sutarties, kadangi faktiškai nebuvo pasirengusi sudaryti tokį sandorį, kadangi vyko statybos darbai (ieškovė pati pripažino dubliko 21 punkte, kad darbų neužbaigė dėl apyvartinių lėšų trūkumo), nebuvo sudaryto sandorio dėl pertvarkomų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių patalpų pasidalijimo tarp bendraturčių, nebuvo naujos statinio kadastro duomenų bylos, t. y. ieškovė tik 2022 m. kovo 3 d. parengė pažymą apie statinio atitiktį projektui, tik 2022 m. kovo 25 d. ieškovė pateikė prašymą suteikti butams adresus, esantiems (duomenys neskelbtini), o 2022 m. spalio 7 d. prašymas (teiktas VĮ „Registrų centras“) dėl kadastro duomenų pakeitimo atmestas ne dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Būtent dėl pačios ieškovės atliekamų veiksmų darbai nebuvo užbaigti laiku, dėl ko negalima daryti išvados, kad šie nuostoliai (3 000 Eur) yra laikinųjų apsaugos priemonių tiesioginė pasekmė. Kitiems pirmosios instancijos teismo argumentams, t. y. dėl nustatytos ieškovės pozicijos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, kad neketina parduoti ar kitaip perleisti negyvenamosios patalpos, bei vėliau dėl to paties buto, esančio (duomenys neskelbtini), sudarytos 2022 m. kovo 30 d. preliminarios sutarties, apeliacinės instancijos teismas pritaria ir jų nekartoja.

28. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne tik kasacinio teismo, bet taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, paraiškos Nr. 16034/90).

29. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl paskolų, palūkanų ir turto vertinimo išlaidų, kaip nuostolių priteisimo, pirmiausia, pažymėtina, kad apeliantės argumentai dėl to, kad draudimas perleisti nuosavybės teisę į ginčo patalpas – faktiškai galiojo iki teismo 2022 m. birželio 23 d. nutarties įsiteisėjimo, yra nepagrįsti ir dėl jų pasisakyta šios nutarties 19-21 punktuose.

30. Nustatyta, kad UAB „Vepro“ ir ieškovė 2022 m. birželio 3 d. sudarė paskolos sutartį dėl 48 000 Eur paskolos suteikimo ieškovei, kurią ji turėjo grąžinti iki 2022 m. gruodžio 31 d. ir sumokėti 3 360 Eur palūkanų. Ieškovė grąžino UAB „Vepro“ 53 000 Eur tik 2023 m. gegužės 11 d. Taip pat G. I. ir ieškovė 2022 m. gruodžio 28 d. sudarė paskolos sutartį, kuria ieškovei suteikta 111 326,49 Eur paskola, kurią ji turėjo grąžinti ir sumokėti 5 proc. metines palūkanas iki 2023 m. gruodžio 28 d. Ieškovė paskolą galutinai grąžino dviem mokėjimais: 2023 m. birželio 1 d. ir 2023 m. birželio 2 d. Ieškovė ir UAB Sutelktinio finansavimo platforma „Profitus“ 2021 m. gruodžio 21 d. sudarė paskolos sutartį dėl 180 000 Eur paskolos suteikimo, kurios dalis 103 863,74 Eur užskaitoma Projekto savininko įsipareigojimų pagal 2020 m. lapkričio 13 d. Paskolos sutartį Nr. 16-2011-1 padengimui, o likusi dalis apyvartinėms lėšoms, paskola ir palūkanos (kurios mokamos kas tris mėnesius) turėjo būti grąžinta iki 2022 m. gruodžio 20 d. Iš priedo Nr. 1 prie 2020 m. lapkričio 13 d. paskolos sutarties Nr. 16-2011-1 matyti išmokėta 100 000,00 Eur už Projekto „Palėpės rekonstrukcija Kauno centre“ I etapą, kuri turėjo būti grąžinta iki 2021 m. lapkričio 12 d. Ieškovė siekiu gauti paskolas sudarė 2021 m. spalio 19 d. turto vertinimo sutartį dėl negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), įvertinimo, pagal kurią sumokėjo 1 000 Eur, bei 2021 m. lapkričio 29 d. turto vertinimo sutartį dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įvertinimo, pagal kurią sumokėjo 484 Eur.

31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė byloje pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad grąžino avansus pagal 2022 m. kovo 30 d. ir 2021 m. balandžio 9 d. preliminarias buto pirkimo – pardavimo sutartis, taip pat, kad gavo avansą iš MB „011“ (CPK 178 straipsnis). Matyti, kad ieškovė sumokėjo baudą MB „011“ tik 2023 m. liepos 5 d., bei nesant įrodymų, kad grąžino sumokėtą avansą, negalima spręsti, kad dėl šių aplinkybių ieškovė neturėjo apyvartinių lėšų, ir tokia aplinkybė nepagrindžia, kad buvo reikalinga sudaryti paskolų sutartis, kadangi ieškovė disponavo pagal 2022 m. kovo 30 d. gautomis sumomis. Todėl apeliantės argumentai, kad ji grąžino avansus ir sumokėjo netesybas, todėl turėjo sudaryti paskolų sutartis, laikytini nepagrįstais, kadangi paskolos sutartys sudarytos anksčiau nei atliktas mokėjimas, be to, UAB „Vepro“ ir G. I. ieškovė grąžino paskolas anksčiau nei sumokėjo netesybas MB „011“.

32. Nustatyta, kad pagrindinės sutarties nesudarymą su V. J. nulėmė ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, bet iš esmės tai, kad pati ieškovė dar nebuvo užbaigusi darbų ir negavusi atitinkamų dokumentų, kad būtų galima sudaryti pagrindinę sutartį, todėl negalima daryti neabejotinos išvados, kad 2021 m. gruodžio 21 d. paskolos sutartį dėl 180 000 Eur paskolos suteikimo reikėjo sudaryti vien dėl to, kad buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atkreiptinas dėmesys, kad palūkanos pagal 2020 m. lapkričio 13 d. Paskolos sutartį Nr. 16-2011-1 būtų turėjusios būti sumokėtos nepriklausomai nuo to, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kadangi ši sutartis sudaryta iki 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones priėmimo, taigi šių palūkanų mokėjimas nėra priežastiniame ryšyje su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad ieškovė galėjo įvykdyti 2020 m. lapkričio 13 d. Paskolos sutartį Nr. 16-2011-1 anksčiau laiko, jei nebūtų pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė.

33. Deklaratyvūs teiginiai apie potencialių pirkėjų praradimą, nesant įrodymų, kad bent kokie pirkėjai domėjosi nurodytu turtu, laikytini neįrodytais ir neleidžiančiais daryti pagrįstos išvados, kad būtent dėl laikinųjų apsaugos priemonių niekas nenorėjo įsigyti ieškovės parduodamų patalpų (CPK 178 straipsnis). Apeliantė potencialiais pirkėjais įvardina V. J. ir MB „011“, tačiau pažymėtina, kad ieškovės nurodoma 2021 m. balandžio 9 d. preliminarioji buto pirkimo pardavimo sutartis ir 2022 m. kovo 30 d. preliminarioji buto pirkimo pardavimo sutartis yra dėl to paties buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Be to, iš ieškovės pateikto Civilinėje byloje prašymo dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo bei prie jo pridėtų įrodymų matyti, kad ieškovė 2018 m. lapkričio 13 d. sudarė preliminarias sutartis dėl butų 11 ir 12, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo, taip pat 2021 m. sausio 28 d. preliminarią sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagal kurias įsipareigota sudaryti pirkimo pardavimo sutartis iki 2021 m. gruodžio 31 d., tačiau nesant įrodymų, kad ir šios sutartys buvo nutrauktos ir ieškovė turėjo grąžinti avansus, negalima daryti išvados, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovė prarado potencialius pirkėjus.

34. Kadangi nenustatyta, kad paskolų sutarčių sudarymas yra priežastiniame ryšyje su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis Civilinėje byloje, todėl ir išlaidos, kurios patirtos atliekant turto vertinimą, kad būtų galima sudaryti paskolos sutartis, taip pat nėra tokios laikinosios apsaugos priemonės pasekmė.

35. Pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamą teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022, 23 punktas).

36. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas ir patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018, 68 punktas). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktą). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022, 37 punktas).

37. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į 29-34 punktuose nurodytus argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė nepagrindė, kad tai yra realūs ieškovės patirti nuostoliai, kurie susidarė kaip laikino draudimo perleisti nuosavybės teisę į atsakovei priklausančią negyvenamosios patalpos dalį Civilinėje byloje tiesioginė pasekmė.

38. Pažymėtina, kad nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad teikiami argumentai dėl kitų ieškovės patirtų nuostolių, t. y. turto vertinimo, ekspertų išlaidų, konsultacijos, mokesčių, darbo užmokesčio, komunalinių mokesčių, pastolių, elektros, bendrijos mokesčių, tačiau realiai argumentų dėl 2 662 Eur išlaidų, susijusių su specialisto L. U. atliktu projekto vertinimu, bei 1 464 Eur nuostolių, patirtų konsultuojantis su K. V., nepateikiama, be to, matyti, kad apeliaciniu skundu ieškovė ieškinį palaiko iš dalies, kadangi apeliaciniu skundu prašoma priteisti nebe 82 888,94 Eur nuostolių, kurių prašyta ieškiniu, o tik 77 278 Eur. Konkrečiai apeliantė neįvardino, kokių nuostolių nebeprašo priteisti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad dėl 2 662 Eur sumokėtų L. U. ir 1 464 Eur sumokėtų K. V., nepateikti jokie argumentai, darytina išvada, kad apeliantė neginčija pirmosios instancijos išvadų dėl šių nepriteistų sumų, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, detaliau dėl jų nepasisako.

39. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog 14 990,24 Eur darbo užmokestis, sumokėtas ieškovės darbuotojui, yra ieškovės patirti nuostoliai, kurie susidarė dėl Civilinėje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo kitokiai išvadai. Kaip minėta, Civilinėje byloje laikinoji apsaugos priemonė taikyta nuo 2021 m. rugpjūčio 25 d., tačiau darbuotojui, kuris įdarbintas pas ieškovę nuo 2019 m. sausio 9 d. projektų vadovo pareigose neterminuotam laikui, nuo 2021 m. spalio 1 d. buvo padidintas darbo užmokestis. Tokios aplinkybės leidžia daryti logišką išvadą, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neturėjo tiesioginės įtakos šio darbuotojo funkcijoms, kitokiu atveju, neaišku ir ieškovė nepagrindė, kodėl buvo padidintas darbo užmokestis, be to, ieškovė nepagrindė, kokių funkcijų darbuotojas negalėjo atlikti dėl disponavimo apribojimo, nors faktiškai ieškovė galėjo atlikti remonto darbus. Taip pat darbo sutartis neterminuota, todėl nėra pagrindo daryti išvadai, kad su šiuo darbuotoju sutartis buvo sudaryta tik dėl projekto, adresu (duomenys neskelbtini). Apeliantė, neigdama pirmosios instancijos teismo išvadas, tik pakartojo, kad darbuotojas galėjo būti atleistas, bet atleidimas užtruktų ir būtų patirta dar didesnių nuostolių, tačiau jokių kitų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas nepateikė, todėl vien deklaratyvūs teiginiai negali būti pagrindu abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis ir įrodymų vertinimu.

40. Ieškovė nuostoliais dėl taikytos laikinosios apsaugos priemonės laiko ir Mickevičiaus būsto bendrijai per laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 29 d. iki 2023 m. vasario 28 d. sumokėtus 6 989 Eur bei 503,30 Eur žemės mokestį, sumokėtą Kauno miesto savivaldybės administracijai. Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šiuos nuostolius, pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės galiojo nuo 2021 m. rugpjūčio 25 d. iki 2022 m. liepos 1 d., todėl mokestį bendrijai, kurio mokėjimas yra turto savininko prievolė (CK 4.82 straipsnis), ieškovė nepagrįstai prašo priteisti už jos nurodomą laikotarpį. Pažymėtina, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, kaupti lėšas namo atnaujinimui, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturėjo įtakos tokių mokesčių mokėjimui. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad buto pirkėjai būtų įsipareigoję sumokėti namo bendrijos mokesčius ar žemės mokestį, kurie susidarė iki pagrindinės pirkimo pardavimo sutarties sudarymo. Kaip minėta, pagrindinės sutarties nesudarymą su V. J. nulėmė ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, bet iš esmės tai, kad pati ieškovė dar nebuvo užbaigusi darbų ir negavusi atitinkamų dokumentų, kad būtų galima sudaryti pagrindinę sutartį, todėl negalima daryti išvados, kad kitas turto savininkas (ne ieškovė) butų turėjęs mokėti bendrijos mokesčius ir žemės mokestį ar atitinkamą jų dalį. Be to, minėta, kad ieškovė negalėjo atlikti tinkamos objekto registracijos (kadastrų bylos registravimo) ne dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (žiūrėti šios nutarties 25 punkte), o dėl Statybos įstatyme nustatyto pagrindo. Todėl negalima daryti išvados, laikinosios apsaugos priemonės buvo tiesioginė priežastis, kodėl ieškovei reikėjo sumokėti žemės mokestį ir mokesčius Mickevičiaus būsto bendrijai.

41. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės sumokėtos sumos: UAB „Ecoservice“ 762,30 Eur už biotualetų nuomą, UAB „Cramo“ 450 Eur už pastolių nuomą ir Elektros skirstymo operatoriui 4 498,13 Eur už elektros energiją per laikotarpį nuo 2021 m. spalio 21 d. iki 2023 m. kovo 30 d., yra ieškovės verslo (statybos) sąnaudos, tačiau ne nuostoliai atsiradę dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad: 1) ieškovė turėjo galimybę vykdyti remonto darbus, kadangi jai nebuvo uždrausta valdyti ir naudoti turtą; 2) nebūtų protinga turėti įrangos (biotualetų ir pastolių), jei nebūtų realiai vykdomi kažkokie darbai, o bylos duomenys rodo, kad tokie darbai buvo vykdomi. Nors perleidimas pirkėjui nebuvo galimas, tačiau užbaigimas remonto / rekonstrukcijos darbų buvo įmanomas; 3) patirtos elektros išlaidos taip pat rodo, kad ieškovė įgyvendino savo teisę valdyti ir disponuoti turtu, t. y. vykdė veiklą ir turėjo verslo sąnaudų, kurios patirtos, nepaisant taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

42. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė būtinųjų sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti (žalos ir priežastinio ryšio), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės ieškinį atmetė.

43. Kadangi kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui, dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne tik kasacinio teismo, bet taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, paraiškos Nr. 16034/90).

Dėl bylos baigties

44. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, taikė teisės aktus ir teismų praktiką, susijusius su ginčo dalyku, todėl atmesdamas ieškovės ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 14 d. sprendimą nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Jorūnė PukinskienėUrmila ValiukienėLinas Zinkevičius