Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Duomenys neskelbtini“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Duomenys neskelbtini“ ieškinį atsakovui A. K. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat sąlygų peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama pagal ieškovės apeliaciniame skunde apibrėžtas ribas.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

15. Ieškovė, atstovaujama nemokumo administratorės, pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo, grindžiamą atsakovui, kaip bendrovės vadovui ir akcininkui, įstatyme numatytų pareigų pažeidimu, t. y. nesikreipimu laiku į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje ir 59 straipsnio 11 dalyje numatytų imperatyvių reikalavimų nepaisymu (atsakovas nesvarstė dėl bendrovės nuosavo kapitalo atkūrimo, bendrovės pertvarkymo ar likvidavimo).

16. Nustatyta, kad ieškovė BUAB „Duomenys neskelbtini“ buvo įsteigta 2018 m. sausio 10 d. Nuo įsteigimo iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo (bankroto byla bendrovei iškelta Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1422-324/2022 pagal pareiškėjos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Kauno skyriaus prašymą (b. l. 7–10)) bendrovės vadovu ir vieninteliu akcininku buvo atsakovas A. K. (b. l. 40–41).

18. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ieškinį, kuriuo buvo prašoma taikyti bendrovės akcininkui ir vadovui civilinę atsakomybę bei priteisti žalos atlyginimą, atmetė, nurodęs, kad ieškovė neįrodė sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei taikyti egzistavimo. Ieškovė apeliaciniame skunde kvestionuoja teismo išvadas, teigdama, kad byloje įrodytos sąlygos tiek atsakovo, kaip bendrovės dalyvio, tiek atsakovo, kaip bendrovės vadovo, civilinei atsakomybei taikyti.

Dėl bendrovės valdymo organų ir dalyvių civilinės atsakomybės ypatumų

20. Fiduciarinės juridinio asmens valdymo organų pareigos įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnyje: juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (straipsnio 1–6 dalys). ABĮ 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta bendrovės vadovo pareiga veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, teismų praktikoje suformuluota kaip pareiga veikti išimtinai bendrovės interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-469/2022 28 punktas).

21. Įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei, atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-107-403/2022 32 punktas).

22. Pagal bendrąją taisyklę akcininko atsakomybė, kitaip nei valdymo organo nario atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, yra ribota. CK 2.50 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta šios taisyklės išimtis: kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai.

23. Bendrovės vadovas atsako tiesiogiai bendrovei pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostatas, o juridinio asmens dalyvis – pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatas subsidiariai tuo atveju, kai žala atsiranda dėl jo nesąžiningų veiksmų ir kreditoriai neturi galimybės savo reikalavimų patenkinti iš bendrovės turto.

24. Kasacinis teismas pažymėjo, kad, kvalifikuojant akcininkų ir vadovų atsakomybės konkurencijos atvejus, reikia nustatyti, ar žala kilo pažeidus vadovo pareigas (CK 2.87 straipsnis), ar akcininko pareigą nepiktnaudžiauti ribota atsakomybe (CK 2.50 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).

25. Analizuojamu atveju byloje nagrinėjami juridinio asmens vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės, kylančios konkrečiais įstatyme įtvirtintais pagrindais (pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei nesiėmus veiksmų bendrovės nuosavam kapitalui atkurti) klausimai. Dėl sąlygų taikyti atsakovo, kaip bendrovės akcininko, ir (ar) jo, kaip bendrovės vadovo, civilinę atsakomybę egzistavimo teisėjų kolegija toliau pasisakys atskirai.

Dėl atsakovo, kaip bendrovės dalyvio, civilinės atsakomybės

26. Tiek juridinio asmens vadovo, tiek dalyvio civilinė atsakomybė grindžiama kalte, todėl abiem atvejais turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, kaltė, žala, priežastinis ryšys (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-930-943/2019 22 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

27. Nagrinėjamoje byloje apeliantė atsakovo, kaip bendrovės dalyvio, veiksmų neteisėtumą įrodinėjo tuo pagrindu, kad atsakovas, būdamas bendrovės akcininku, neįgyvendino ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje, 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte ir 11 dalyje nustatytų pareigų, t. y. bendrovės nuosavam kapitalui tapus mažesniu kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, nekėlė ir nesvarstė klausimų dėl galimų priimti akcininko (akcininkų) sprendimų, nurodytų ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte ir 11 dalyje.

28. Ginčo laikotarpiu galiojusios ABĮ redakcijos (galiojo nuo 2018 m. liepos 1 d.) 38 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, valdyba (jeigu valdyba nesudaroma, – bendrovės vadovas) ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį, privalo sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, kuris turi svarstyti klausimus dėl sprendimų, nurodytų ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punkte ir 11 dalyje.

29. ABĮ 59 straipsnio 9 dalies normos nustatė, kad jeigu ankstesnių finansinių metų nepaskirstytojo pelno (nuostolių) ataskaitinių finansinių metų pabaigoje ir ataskaitinių finansinių metų pelno (nuostolių) suma yra neigiama, t. y. susidaro nuostoliai, visuotinis akcininkų susirinkimas turi priimti sprendimą padengti šiuos nuostolius – į paskirstytinąjį pelną (nuostolius) pervedamas sumas įtraukti tokia seka: pervedamas iš rezervų, nepanaudotų ataskaitiniais finansiniais metais; pervedamas iš privalomojo rezervo; pervedamas iš akcijų priedų. Jeigu pirmiau nurodytų pervedamų sumų nuostoliams padengti nepakanka, tai: 1) likę nepaskirstytieji nuostoliai perkeliami į kitus finansinius metus, jeigu bendrovės nuosavas kapitalas sudaro ne mažiau kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio; 2) akcininkai gali padengti nuostolius akcininkų įnašais – bendrovės nuosavas kapitalas turi būti atkurtas taip, kad jis nebūtų mažesnis kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio (ABĮ 59 straipsnio 10 dalis).

30. Visuotiniam akcininkų susirinkimui nepriėmus sprendimo padengti bendrovės nuostolius akcininkų įnašais arba priėmus tokį sprendimą, tačiau neatkūrus nuosavo kapitalo iki 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, visuotinis akcininkų susirinkimas turi svarstyti klausimą dėl: 1) įstatinio kapitalo sumažinimo, tačiau sumažintas įstatinis kapitalas negali būti mažesnis už ABĮ 2 straipsnyje nustatytą minimalų įstatinio kapitalo dydį, arba 2) bendrovės pertvarkymo į ABĮ 72 straipsnyje numatytą juridinį asmenį, arba 3) bendrovės likvidavimo (ABĮ 59 straipsnio 11 dalis).

31. Bendrovės įstatinis kapitalas buvo minimalaus dydžio – 2 500 Eur (b. l. 40). 2018 m. bendrovė patyrė 13 209 Eur nuostolius, o 2019 m. – 31 352 Eur nuostolius (b. l. 35). Pasak ieškovės, esant tokiai situacijai, atsakovas privalėjo imtis priemonių susidariusiems nuostoliams padengti, t. y. priimti sprendimą padengti juos (nuostolius) akcininkų įnašais, to neatlikus – spręsti dėl bendrovės pertvarkymo ar likvidavimo. Kadangi to nebuvo daroma, ieškovė prašo taikyti atsakovui, kaip bendrovės dalyviui, civilinę atsakomybę ir priteisti iš jo žalą.

32. Sprendžiant dėl ABĮ 38 straipsnyje bei 59 straipsnio 10 ir 11 dalyse nustatytų pareigų atlikimo, nustatyta, kad atsakovas neginčijo, jog jo vadovaujamoje bendrovėje nebuvo svarstyti klausimai dėl bendrovės nuosavo kapitalo atkūrimo akcininko įnašais arba bendrovės likvidavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tik ši nurodyta aplinkybė nesudaro pagrindo taikyti atsakovui civilinę atsakomybę, nes, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, ABĮ imperatyviai nenumato akcininkų pareigos bendrovės nuosavą kapitalą atkurti akcininkų įnašais (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-590-943/2019 48 punktas).

33. Pagal ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punktą akcininkai gali padengti nuostolius akcininkų įnašais, o tais atvejais, kai akcininkai nepriima tokio sprendimo, tada turi svarstyti klausimus, numatytus ABĮ 59 straipsnio 11 dalyje, taip pat ir dėl bendrovės likvidavimo (ABĮ 59 straipsnio 11 dalies 3 punktas.). Nagrinėjamu atveju atsakovas, kaip bendrovės akcininkas ir vadovas, neturėjo imperatyvios pareigos naudoti savo lėšas, siekdamas padengti bendrovės nuostolius ir atkurti jos nuosavą kapitalą iki įstatyme reikalaujamo dydžio.

34. Konstatavus, kad atsakovas neprivalėjo savo įnašais padengti bendrovės nuostolius, svarstytina, ar ta aplinkybė, jog atsakovas nepriėmė sprendimo dėl bendrovės pertvarkymo ar likvidavimo, gali būti laikoma atsakovo nesąžiningu neveikimu (ABĮ 59 straipsnio 11 dalies 2-3 punktai).

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, tik ta aplinkybė, kad akcininkas nepriėmė sprendimo dėl bendrovės likvidavimo, nagrinėjamos bylos kontekste per se (savaime) nelaikoma jo nesąžiningu veikimu, galinčiu lemti civilinės atsakomybės jam taikymą. Tam tikrais atvejais, net ir po to, kai nuosavo kapitalo dydis sumažėja žemiau įstatyme nustatytos ribos, įmonės nelikvidavimas, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes dėl įmonės veiklos perspektyvų, gali būti pateisinamas ir toks akcininko neveikimas nelaikomas nesąžiningu CK 2.50 straipsnio 3 dalies prasme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tam, jog būtų galima taikyti įmonės dalyvio civilinę atsakomybę, būtina, be kitų civilinės atsakomybės sąlygų, nustatyti ne bet kokį nesąžiningumą, o būtent nesąžiningus juridinio asmens dalyvio veiksmus, dėl kurių juridinis asmuo prarado galimybę įvykdyti prievolę (šio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-252-690/2017 40 punktas).

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje atsakovo neveikimo, susijusio su sprendimo pertvarkyti arba likviduoti bendrovę nepriėmimu, nėra pagrindo laikyti nesąžiningu. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad tokiu neveikimu buvo siekiama, jog bendrovė negalėtų įvykdyti prievolių savo kreditoriams. Atsakovo pateikti duomenys paneigia aplinkybę apie jo tikėtinai sąmoningą veikimą prieš bendrovę ir jos kreditorius, jie patvirtina, kad atsakovas ieškojo būdų bendrovės veiklai stabilizuoti. Nustatyta, kad atsakovas bendrovės ūkinės veiklos poreikiams pervedė 63 362,55 Eur asmenines lėšas (b. l. 67-77), perleido bendrovei lengvąjį automobilį (b. l. 79-87).

37. Pažymėtina, kad nors pirmiau nurodytų lėšų pervedimu atsakovas įrodinėjo aplinkybę dėl bendrovės nuosavo kapitalo padidinimo, tačiau tiek bendrovei pervedamų piniginių sumų dydžiai (atsakovas per mėnesį bendrovei pervesdavo nuo 34 Eur iki 4 000 Eur), tiek lėšų mokėjimo paskirtis (mokėjimo pavedimuose nurodoma, kad lėšos pervedamos „ūkio reikmėms“, „atlyginimams“ (b. l. 67-77)), leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, jog šie mokėjimai buvo atliekami ne siekiant atkurti bendrovės kapitalą, bet vykdyti atsiskaitymus (nors ir dalinius) su kreditoriais, palaikyti bendrovės einamąją veiklą.

38. Aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nesant įrodymų, jog atsakovo veiksmų, numatytų pirmiau nurodytose ABĮ normose, neatlikimas, būtų nukreiptas į sąmoningą siekį sukelti bendrovei žalą bei priežastiniu ryšiu susijęs su ieškovės prašomos priteisti žalos atsiradimu, ieškinio reikalavimus, grindžiamus atsakovo, kaip bendrovės dalyvio (akcininko), neteisėtais veiksmais, pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai.

Dėl atsakovo, kaip bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės

39. Bendrovės vadovo civilinė atsakomybė savo teisine prigimtimi yra deliktinė, todėl, kaip jau minėta, civilinės atsakomybės prievolei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-469/2022 26 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

40. Ieškinys dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovui gali būti pareikštas skirtingais pagrindais: dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo ir (arba) netinkamo verslo sprendimo priėmimo, dėl imperatyvių įstatymo nuostatų (nustatytų vadovo pareigų) pažeidimo, dėl kurių atsirado žala. Priklausomai nuo ieškinio reikalavimo pagrindo, skiriasi įrodinėjimo pareigos nustatant vadovo civilinės atsakomybės sąlygas apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017 44 punktas).

41. Fiduciarinės juridinio asmens valdymo organų pareigos įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje: juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (straipsnio 1–6 dalys) ir kt. ABĮ 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta bendrovės vadovo pareiga veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai teismų praktikoje suformuluota kaip pareiga veikti išimtinai bendrovės interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018 50 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

42. Bendrovės vadovas civiline tvarka atsako ir už imperatyvių pareigų, nustatytų valdymo organams, pažeidimą. Vienasmenio juridinio asmens valdymo organo pareigos yra įtvirtintos CK bei specialiuosiuose įstatymuose. Vadovas, be kita ko, atsako už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas), tinkamą finansinės apskaitos organizavimą (Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis) bei bankroto bylos inicijavimą laiku (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

43. Nagrinėjamoje byloje keliamas atsakovo (juridinio asmens vadovo) civilinės atsakomybės konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu – pažeidimu pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo – klausimas.

44. Kasacinio teismo praktika dėl bendrovės vadovo atsakomybės jam laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo yra išplėtota ir nuosekli. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Bendrovės vadovui nevykdant pareigos ar pavėlavus pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiranda įstatyme nustatyta civilinė atsakomybė ir vadovas turi atlyginti dėl to kreditorių patirtą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020 20 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

45. Teisėjų kolegija, visų pirma, atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti atsakovui, kaip bendrovės dalyviui, civilinę atsakomybę (nevykdžius ABĮ nustatytų akcininkui pareigų bendrovės nuosavam kapitalui tapus mažesniu kaip 1/2 įstatinio kapitalo), nurodė, kad „bendrovė, vertinant formaliai, jau 2018 m. atitiko tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalyje numatytą nemokumo apibrėžimą” (sprendimo 6 puslapis, pirma pastraipa). Šią nuostatą teismas pakartojo ir išanalizavęs bendrovės finansines ataskaitas: „bendrovė, vertinant formaliai <∙∙∙>, tiek 2018 m., tiek ir vėlesniais metais, buvo nemoki ir neturėjo pakankamai turto skoloms bei sukauptam nuostoliui dengti“ (sprendimo 6 puslapio paskutinė pastraipa).

46. Tačiau, svarstydamas, ar atsakovui, kaip bendrovės vadovui, atsirado pareiga inicijuoti bankroto bylos bendrovei iškėlimą, teismas nurodė, kad byloje esančios medžiagos nepakanka tam, jog būtų pagrindas pripažinti įrodytais ieškovės teiginius dėl akivaizdaus bendrovės nemokumo (sprendimo 8 puslapio 2 pastraipa). Dar daugiau – teismas, įvertinęs duomenis apie bendrovės veiklos pajamas (atsietai nuo kitų finansinių rodiklių), atsakovo piniginius įnašus į bendrovės sąskaitą, informaciją apie tai, kad VSDFV 2020 m. rugsėjo 11 d. atidėjo bendrovės pradelstų įmokų (11 859,57 Eur) mokėjimą, nurodė, jog iki pat bankroto bylos iškėlimo bendrovė faktiškai vykdė ūkinę komercinę veiklą, kuri iš dalies buvo sėkminga (sprendimo 9 puslapio paskutinė pastraipa). Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad bankroto bylos iškėlimo metu bendrovėje dirbo 7 darbuotojai, jos didžiausi kreditoriai buvo tik VSDFV ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), o naujų kreditorių bendrovėje neatsirado. Šių aplinkybių pagrindu teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė tikslaus bendrovės tapimo nemokia momento, todėl negalima nustatyti, kada atsakovui, kaip bendrovės vadovui, kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

47. Vertindama skundžiamame sprendime išdėstytas prieštaringas pirmosios instancijos teismo išvadas (spręsdamas dėl atsakovo, kaip bendrovės dalyvio, civilinės atsakomybės teismas nurodė, kad bendrovė 2018 m. buvo faktiškai nemoki, todėl negalėjo būti sprendžiami ABĮ 59 straipsnio 11 punkte numatyti klausimai, tačiau ištyręs aplinkybes, ar atsakovui, kaip bendrovės vadovui, kilo pareiga inicijuoti bendrovei bankroto bylą, nurodė, jog, remiantis ieškovės pateiktais duomenimis, nėra pagrindo konstatuoti akivaizdų bendrovės nemokumą), teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad, spręsdamas dėl atsakovo, kaip bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės teismas neatskleidė bylos esmės, jos (atsakomybės) nevertino nemokumo procesą reglamentuojančių teisės normų kontekste. Pripažinęs, kad ieškovės įrodinėjamu metu (2018 m. gruodžio 31 d.) bendrovė buvo nemoki, teismas apsiribojo deklaratyvia išvada, jog ieškovė neįrodė bendrovės nemokumo atsiradimo momento, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atmetus ieškinį ir šiuo ieškovės įrodinėtu pagrindu, byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

48. Tuo atveju, kai yra reiškiamas ieškinys dėl atsakomybės už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą, teismas turi įvertinti, ar kilo ir kada kilo ši pareiga, ar bendrovės vadovas šią pareigą pažeidė, kokios šio pažeidimo teisinės pasekmės. Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausia turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas, nes, esant įmonės nemokumo faktui, įmonės vadovas privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018 54, 56 punktai).

49. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovė įrodinėjo, kad bendrovė jau 2018 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, nes: bendrovės nuosavas kapitalas buvo neigiamas (minus 10 709 Eur), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (58 383 Eur) viršijo bendrovės turto vertę (47 684 Eur). Ieškovės teigimu, laiku neinicijavus bendrovei bankroto bylos, jos finansinė padėtis nuosekliai prastėjo: nors 2019 m. balanse apskaityto turto vertė padidėjo iki 63 778 Eur, tačiau mokėtinos sumos ir įsipareigojimai išaugo iki 105 838 Eur, o nuosavas kapitalas tapo dar labiau neigiamas (minus 42 060 Eur); 2020 metais nuosavas kapitalas toliau mažėjo (minus 79 639 Eur), nuostoliai padidėjo iki 82 139 Eur, o turto vertė sumažėjo iki 58 701 Eur.

50. Atsižvelgiant į tai, kad teisės normos, reglamentuojančios įmonės nemokumo nustatymo kriterijus, yra materialiosios teisės normos, nustatant konkrečios įmonės tapimo nemokia momentą, remiamasi tomis teisės normomis, kurios galiojo ieškovo įrodinėjamu įmonės tapimo nemokia momentu, ginčo šioje byloje atveju – iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusio ĮBĮ normomis.

51. Vadovaujantis ĮBĮ, bankroto byla keliama nustačius vieną iš šio įstatymo 9 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintų pagrindų, todėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga, sisteminio ĮBĮ normų aiškinimo kontekste, reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

52. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, pagal ĮBĮ nuostatas įmonės nemokumas nustatomas vertinant jos pradelstų įsipareigojimų santykį su puse į balansą įrašyto turto vertės (pagal dabar galiojančio JANĮ normas – visų įmonės įsipareigojimų (ne tik pradelstų) santykį su į balansą įrašyto turto verte).

53. Kasacinio teismo išaiškinta, kad nemokumo būsenai ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies normos taikymo prasme konstatuoti yra būtini du elementai: 1) prisiimtų įsipareigojimų nevykdymas ir 2) pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įrašyto turto vertės santykis, kai pradelsti įsipareigojimai viršija pusę tokio turto vertės. Tačiau juridinio asmens faktinis nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą bei stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019 50 punktas).

54. Analizuojamu atveju iš ieškovės pateiktos bendrovės finansinių ataskaitų už 2018–2022 m. suvestinės (ieškinio priedas Nr. 9) bei bendrovės 2018 m. gruodžio 31 d. balanso (ieškinio priedas Nr. 5) nustatyta, kad 2018 m. bendrovėje buvo apskaitytas 47 684 Eur vertės turtas, iš kurio 22 384 Eur sudarė ilgalaikis (materialusis) turtas, 23 946 Eur – trumpalaikis turtas (atsargos, per vienerius metus gautinos sumos, trumpalaikės investicijos) bei 1 254 Eur pinigai. Bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 58 393 Eur, iš kurių – 11 210 Eur po vienerių metų mokėtinos sumos bei įsipareigojimai ir 47 183 Eur per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai.

55. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad per vienerius mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – tai įsipareigojimai, kuriuos įmonė turės įvykdyti per vieną įmonės įprastinės veiklos ciklą arba per vienus metus nuo paskutinės ataskaitinio laikotarpio dienos (Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. VAS-41 patvirtinto 2-ojo verslo apskaitos standarto „Balansas“ 14 punktas). Tai reiškia, kad 2018 m. gruodžio 31 d. balanso eilutėje „Per vienerius metus mokėtinos sumos“ nurodyta 47 183 Eur suma galėjo atspindėti tiek pradelstus finansinius įsipareigojimus, tiek įsipareigojimus, kurie dar nėra pradelsti, tačiau kuriuos bendrovė privalės padengti per vienerius metus nuo balanso sudarymo dienos.

56. Siekiant nustatyti bendrovės (ne)mokumo būklę, pirmiau aptartos sąlygos reikalauja įvertinti būtent pradelstų įsipareigojimų santykį su į balansą įrašyto turto verte (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Akivaizdu, kad nesant duomenų apie tai, kurie iš nurodytų trumpalaikių bendrovės įsipareigojimų buvo pradelsti, teismas negalėjo tinkamai įvertinti bendrovės mokumo būklės ieškovės įrodinėjamu momentu – 2018 m. gruodžio 31 d. Šių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, jog byloje neįrodytas ieškovės nemokumo faktas 2018 m. gruodžio 31 d., padaryta neįvertinus visų šio klausimo išsprendimui reikšmingų duomenų, todėl tokios išvados negalima laikyti pagrįsta.

57. Be to, kaip nurodyta pirmiau, apie bendrovės nemokumą galima spręsti ne tik iš duomenų, pateikiamų finansinėse ataskaitose (nutarties 54 punktas), bet ir įvertinus bendrovės veiklos rodiklius. Kaip išaiškinta kasacinio teismo, tai, kad įmonės vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą bei stabilizuoti padėtį, be kita ko, taip pat gali rodyti ir įmonės nemokumą. Nors pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, kad bendrovė 2018–2022 m. gavo pardavimo pajamas, jos akcininkas pervesdavo bendrovei asmenines lėšas, jos kreditoriais buvo tik VSDVF bei VMI, šių duomenų pagrindu nusprendė, jog bendrovė iki pat bankroto bylos iškėlimo vykdė ūkinę komercinę veiklą, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, šios teismo nurodytos aplinkybės įvertintos atsietai nuo byloje esančių kitų duomenų visumos, todėl jomis grindžiamos išvados dėl to, kad nebuvo įrodytas bendrovės akivaizdaus nemokumo faktas ir (ar) tokio fakto atsiradimo momentas, negali būti laikomos teisingomis.

58. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2018–2022 m. bendrovė gavo pardavimo pajamas, tačiau tik šis veiklos rodiklis neparodo realios jos finansinės padėties. 2018 m. bendrovė gavo 149 221 Eur pardavimo pajamų, tačiau pajamos nepadengė einamųjų metų sąnaudų, bendrovė 2018 m. patyrė 13 209 Eur nuostolius. Bedrovės finansinė padėtis netapo stabili ir 2019 m., nes gavusi 262 167 Eur pardavimo pajamas, bendrovė jomis nepadengė veiklos sąnaudų, o nuostoliai išaugo iki 31 352 Eur (ieškinio priedas Nr. 5). 2020 m. bendrovės nuostoliai sudarė 37 579 Eur, o 2021 m. – 160 179 Eur (ieškinio priedai Nr. 6 ir 7). Nurodyti duomenys, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, rodo, kad bendrovės patiriami nuostoliai sistemiškai didėjo, bendrovės veikla ilguoju periodu nebuvo stabilizuota. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad atsakovo daryti piniginiai įnašai pagrindžia bendrovės veiklos tęstinumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad bendrovės akcininkas ir vadovas periodiškai skirdavo asmenines lėšas bendrovės ūkinėms reikmėms, patvirtina nuolatinį bendrovės nepajėgumą dengti savo kasdienes (einamąsias) veiklos išlaidas iš savo pajamų.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

59. Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta (prieštaringos teismo išvados dėl bendrovės (ne)mokumo būklės, klausimo dėl bendrovės nemokumo momento svarstymas neturint duomenų apie pradelstus bendrovės įsipareigojimus, atsietai nuo kitų byloje esančių duomenų vertinti atskiri bendrovės finansinių ataskaitų rodikliai), daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos visapusiškai ir objektyviai ištirti bei įvertinti visas nagrinėjamam ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, vertino įrodymus selektyviai, tokiu būdu neatskleisdamas bylos esmės, o tokioje teisinėje situacijoje nebuvo galima objektyviai nuspręsti dėl ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (CPK 177–179, 183, 185 straipsniai).

60. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nesilaikė proceso teisės normų ir dėl to galėjo neteisingai išspręsti bylą, be to, liko neanalizuotas ir nevertintas kitų sąlygų atsakovo, kaip bendrovės vadovo, civilinei atsakomybei taikyti egzistavimas, daroma išvada, jog yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo, turės būti įvertinti atsakovo, kaip bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės taikymo dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo (ne)egzistavimo pagrindai ir sąlygos (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

61. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, jog byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, kad būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018 31 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

62. Atsižvelgiant į neištirtų aplinkybių (kiek iš 2018 m. ir (ar) paskesnių metų balansuose nurodytų bendrovės per vienerius metus vykdytinų įsipareigojimų buvo pradelsti) ir klausimų apimtį (nevertintas kitų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų buvimas) bei pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi (reikalaujama naujų įrodymų, sprendžiama dėl klausimų, kurių pirmosios instancijos teismas netyrė, nevertino ir dėl jų nepasisakė). Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos tokia apimtimi nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje reikštų jos išnagrinėjimą iš esmės tik apeliacinės instancijos teisme, o tai neatitinka apeliacijos paskirties (apeliacine tvarka patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą) bei apriboja šalių teisę į apeliaciją. Teisėjų kolegijos konstatuotas bylos esmės neatskleidimas vertinamas kaip esminis proceso teisės normų pažeidimas, kuris apeliacinės instancijos teisme negali būti ištaisytas, todėl, kaip jau nurodyta pirmiau, egzistuoja pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

63. Teisėjų kolegijai nutarus, kad byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiami (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 13 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.