Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Tikniūtės ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Kokybiški namai“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto vizija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4100-560/2018 pagal ieškovės ieškinį atsakovui Ž. B. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso – toliau CPK, 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

20. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ieškinį, kuriuo buvo prašoma taikyti BUAB „Kokybiški namai“ akcininkui ir vadovui civilinę atsakomybę bei priteisti žalos atlyginimą, atmetė konstatavęs, kad ieškovas neįrodė sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei taikyti bei nustatęs, kad ieškinys pateiktas praleidus senaties terminą. Apeliantei ginčijant šias pirmosios instancijos teismo išvadas, teisėjų kolegija pasisako dėl kiekvienos iš jų pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl ieškinio senaties termino

21. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia ne ieškovo materialinės subjektinės teisės išnykimą, o asmens galimybių apginti savo teises teismine tvarka ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso – toliau CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).

22. Šio teisės instituto tikslas yra dvejopas: pirma, sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, antra, užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau imtis aktyvių procesinių veiksmų.

23. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškinio reikalavimams, dėl žalos atlyginimo iš buvusio įmonės vadovo, pareikšti taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Apeliantė nesutinka su teismo nustatytu terminu, nuo kurio skaičiuotinas senaties pradžios momentas.

24. Ieškinio senaties termino pradžios eigos momentui įvertinti svarbi yra ta aplinkybė, kad ieškinys šiuo atveju pareikštas bankrutuojančios įmonės vardu. Įmonei iškėlus bankroto bylą, kreditorių bei bankrutuojančios įmonės teises ir interesus teisme atstovauja bankroto administratorius. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus bankrutuojančios įmonės administratoriaus reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomos bendrosios ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklės (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, kad administratorius, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus ginantis subjektas, ieškinį reiškia dėl įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytos žalos atlyginimo, sudaro pagrindą ieškinio senaties terminą skaičiuoti būtent nuo to momento, kai apie tokią žalą sužino ar turėjo sužinoti bankroto administratorius. Bankrutuojančios įmonės administratorius sužino apie įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytą žalą ne anksčiau, negu įsiteisėja nutartis iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti jos bankroto administratorių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019 86 punktą).

25. Šiuo atveju remiantis BUAB „Kokybiški namai“ bankroto bylos medžiaga (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-904-653/2019) (CPK 179 straipsnio 3 dalis), nustatyta, kad 2013 m. rugpjūčio 28 d. įmonei iškėlus bankroto bylą, bankroto administratoriumi buvo paskirta UAB „Indepozit“. Nutartis įsiteisėjo 2013 m. spalio 24 d. Įmonės valdymo organams buvo nustatytas 15 dienų terminas perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Duomenų apie tai, kad įmonės vadovas šios pareigos neatliko, ar atliko pažeidęs terminus, nėra (remiantis bylos medžiaga nenustatyta, kad administratorius Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 10 straipsnio 7 punkto pagrindu kreipėsi į teismą dėl baudos įmonės vadovui skyrimo). Teisme gavus įmonės kreditorių prašymą atstatydinti paskirtąjį bankroto administratorių, 2015 m. birželio 16 d. BUAB „Kokybiški namai“ bankroto administratoriumi buvo paskirta UAB „Bankroto vizija“. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad BUAB „Kokybiški namai“, nepaisant pasikeitusių bankroto administravimo paslaugas teikiančių įmonių, atstovavo tas pats bankroto administratorių įgaliotas asmuo – J. V. (t. 2, b. l. 97, civilinės bylos Nr. B2-904-653/2019 medžiaga), todėl nuo pat dokumentų perdavimo pirmajam bankroto administratoriui momento turėjo ir galėjo būti įvertintas poreikis inicijuoti bylą dėl žalos atlyginimo, tačiau nepaisant to, ieškinys teismui buvo pateiktas tik 2018 m. birželio 14 d.

26. Įvertinusi aptartas faktines bylos aplinkybes bei CK 1.128 straipsnio nuostatas, kurios nustato, jog prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, teisėjų kolegija laiko pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, dėl to, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino eigos pradžia sietina su įmonės dokumentų perdavimu pirmajam įmonės bankroto administratoriui. Teismas, priešingai, nei nurodo apeliantė, tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai konstatavo, jog trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo priteisimo pareikšti ieškovė praleido, atsižvelgiant į nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo datą (2013 m. spalio 24 d.) ir ieškinio pareiškimo datą (2018 m. birželio 14 d.).

27. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

28. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė prašė atnaujinti terminą ieškiniui pareikšti tuo atveju, jei teismas konstatuotų, jog jis praleistas, tačiau prašymą išnagrinėjęs teismas nenustatė pagrindų jo tenkinti. Apeliantė nesutinka ir su šiomis teismo išvadomis ir mano, kad jos priimtos neįvertinus byloje vyraujančio viešo intereso, neatsižvelgus į apeliantės nurodytas aplinkybes, jog jai nebuvo perduoti visi įmonės dokumentai (nėra perduota buhalterinė programa).

29. Civiliniame kodekse arba kituose įstatymuose neįtvirtintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-248/2017). Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

30. Šiuo atveju apeliantė prašymą atnaujinti terminą grindė tuo pagrindu, jog byla pareikšta siekiant apginti bankrutuojančios įmonės ir visų jos kreditorių interesus ir byloje vyraujantis viešasis interesas yra pakankamas pagrindas terminą atnaujinti.

31. Teisėjų kolegija atsakydama į šį argumentą pažymi, kad bylose, kuriose sprendžiami su bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesais susiję klausimai, viešojo intereso buvimas įpareigoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyvų ir, sprendžiant konkrečius bankroto proceso metu kilusius klausimus, įvertinti reikšmingas jiems išspręsti aplinkybes, tačiau nenustato pareigos priimti išimtinai bankrutuojančia įmonei ir jos interesus atstovaujančiam bankroto administratoriui palankius sprendimus, nepaisant byloje nustatytų faktų ir aplinkybių.

32. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad iš esmės visos bankroto įstatymo nuostatos nukreiptos į tikslą kaip galima operatyviau užbaigti bankroto procedūras, patenkinti kreditorių reikalavimus ir kiek įmanoma išsaugoti skolininko turtą. Bankroto administratoriaus pagrindinės funkcijos (teisės ir pareigos) yra nustatytos ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalyje. Viena iš šių pareigų – pareiga ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktas). Todėl būtent bankroto administratoriui, o ne teismui yra nustatyta pareiga dėti visas pastangas siekiant užtikrinti bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių interesus, o taip pat ir viešąjį interesą.

33. Šiuo atveju nustatyta, kad UAB „Bankroto vizija“ bankrutavusios įmonės administratore buvo paskirta 2015 m. birželio 16 d., tačiau ieškinį dėl žalos atlyginimo pareiškė tik 2018 m. birželio 14 d., be to, kaip minėta abi bankroto administratorių įmones, BUAB „Kokybiški namai“ bankroto procese atstovavo tas pats fizinis asmuo, kuriam ir buvo pavesta atlikti visas bankroto administratoriaus funkcijas. Nepagrįstas delsimas įgyvendinti atstovaujamos įmonės ir jos kreditorių teises negali būti pateisinamas byloje vyraujančiu viešuoju interesu ir nepagrįstu viešojo intereso užtikrinimo naštos perkėlimu išimtinai teismui. Bankroto administratoriui keliami aukšti profesinio rūpestingumo standartai ir įstatyme nustatytas pareigas jis privalo vykdyti apdairiai, sąžiningai, tik įstatyme nurodytų asmenų interesais. Visi administratoriaus veiksmai turi būti nukreipti bankroto proceso tikslams pasiekti ir tam trukdančioms kliūtims šalinti.

34. Apeliantė taip pat teigė, jog praleistas terminas turi būti atnaujintas ir dėl tos priežasties, kad UAB „Kokybiški namai“ bankroto procese pasikeitė bankroto administratorius. Teisėjų kolegija, remiantis nutarties 25-26 punktuose nustatytomis aplinkybėmis, šių aplinkybių taip pat nevertina kaip sudarančių pagrindą prašymą tenkinti. Papildomai pažymėtina, kad administratorių pasikeitimas bankroto procese sudarytų pagrindą svarstyti praleisto termino ieškiniui pareikšti atnaujinimą tuomet, jei iš bylos faktinių aplinkybių būtų matyti, kad po naujojo administratoriaus paskyrimo jis dėjo pastangas tinkamai apginti bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesus, tačiau kaip nustatyta, šiuo atveju bankroto administratoriaus delsimas įgyvendinti jam pavestas funkcijas nepateisintas jokiomis objektyviomis aplinkybėmis.

35. Apeliantė pažymi, kad jai laiku pareikšti ieškinį trukdė ir tai, jog bankroto administratoriui nebuvo perduota buhalterinė programa. Teisėjų kolegija šios priežasties taip pat nelaiko sudarančia pagrindą atnaujinti praleistą terminą. Kaip minėta, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad duomenų apie tai, kad BUAB „Kokybiški namai“ buhalterinė programa buvo perduota bankroto administratoriui ruošiant ieškinį, nėra, vadinasi, ši aplinkybė netrukdė pareikšti teismui ieškinio laiku. Be to, ieškinys dėl žalos atlyginimo nėra grindžiamas aplinkybėmis, kurioms nustatyti būtų buvusi reikšminga bankrutavusios įmonės buhalterinė programa ir joje esantys duomenys (reikalavimai atlyginti žalą grindžiamas ne aplaidžiu įmonės buhalterinių apskaitos dokumentų tvarkymu, o įmonės vadovo pareigų, nustatytų ABĮ, neįgyvendinimu).

36. Remiantis aptartomis aplinkybėmis teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai konstatavo, jog trejų metų ieškinio senaties terminą, reikalavimams dėl žalos atlyginimo priteisimo pareikšti, ieškovė praleido, o byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo jo atnaujinti. Teisėjų kolegijos nuomone, nors vien pripažinimas, jog byloje yra praleistas ieškinio senaties terminas sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti, tačiau tiek pirmosios instancijos teismui ginčijamame sprendime, tiek apeliantei (ieškovei) apeliaciniame skunde pasisakius dėl kitų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, tikslinga dėl to pasisakyti ir apeliacinės instancijos teismui, vertinančiam ginčijamą teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Dėl atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų

37. CK 2.87 straipsnio 7 dalis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais.

38. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų (išskyrus kaltės, nes nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama) įrodinėjimo pareiga priklauso ieškovui.

39. Bylą išnagrinėjęs teismas ieškinio reikalavimus atmetė nurodęs, kad ieškovė neįrodė visų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei taikyti, egzistavimo, o būtent – neteisėtų atsakovo veiksmų. Teismas šioms išvadoms pagrįsti kaip prejudicija rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartyje konstatuotais faktais.

40. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas, aiškindamas šią proceso normą, yra išaiškinęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-916/2019, 22 punktas ir kt.).

41. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019 50 punktą, kt.). Vis dėlto, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių (bent vienos iš jų) nustatymas, suponuojantis teismo pareigą pripažinti bankrotą tyčiniu, neatleidžia bankrutuojančios įmonės ir (ar) bankroto administratoriaus, jos kreditorių nuo pareigos įrodyti įmonės vadovo civilinės atsakomybės būtinas sąlygas, kai sprendžiama dėl vadovo civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019 49 punktas).

42. Tačiau šioje byloje susiklostė priešinga procesinė situacija. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, kurioje konstatuotais faktais rėmėsi bylą nagrinėjęs teismas, BUAB „Kokybiški namai“ bankrotas nepripažintas tyčiniu, o apeliantės ieškinys dėl žalos atlyginimo yra siejamas su įmonės vadovo ir akcininko pareigų neatlikimu, todėl remiantis aptarta kasacinio teismo praktika teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip prejudicija rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartyje konstatuotais faktais.

43. Nepaisant konstatuotos aplinkybės (nepagrįstai pripažinus tam tikrus faktus prejudiciniais), teisėjų kolegija vertina, ar teismo išvados, jog šiuo atveju neįrodytas atsakovo veiksmų neteisėtumas, yra iš esmės teisingos ir pagrįstos.

44. Nagrinėjamoje byloje apeliantė atsakovo veiksmų neteisėtumą įrodinėjo tuo pagrindu, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas ir akcininkas, neįgyvendino jam ABĮ 24 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 38 straipsnyje, 39 straipsnio 2 dalyje, 59 straipsnio 4, 5, 9, 10, 11 dalyse nustatytų pareigų, o būtent: nesiėmė priemonių susidariusiems nuostoliams dengti, nesuformavo privalomojo rezervo; nepriėmė ABĮ numatytų sprendimų, kai nuosavas kapitalas buvo mažesnis nei 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo; be to, susigrąžino įmonei suteiktas paskolas nesilaikant paskolos sutarčių sąlygų bei pažeidžiant kitų kreditorių turtinius interesus.

45. Teisėjų kolegija visų pirma nurodo, kad ABĮ 39 straipsnis nustato, kad bendrovėje yra sudaromi rezervai iš paskirstytino pelno, kuris gali būti naudojamas bendrovės nuostoliams padengti. Atkreiptinas dėmesys, jog tam, kad įmonė galėtų kaupti rezervą, ji turi gauti pelną, tačiau pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad įmonė nuo pat jos įsteigimo 2007 metais dirbo nuostolingai (pelną įmonė gavo tik 2011 m.), todėl akivaizdu, kad įmonei 2013 metais iškėlus bankrotą, bendrovei realiai neturint galimybės formuoti rezervo, atsakovui ABĮ 39 straipsnyje nustatyta pareiga nekilo.

46. Teisėjų kolegija nuomone, įmonės vadovo veiksmų neteisėtumo nepagrindžia ir byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovas 2008-2012 metais įmonei buvo suteikęs ir vėliau susigrąžino paskolas (t. 1, b. l. 228-286). Pažymėtina, kad paskolos sutartimis buvo sutarta, kad paskolos gavėjas, be kitko, įsipareigoja: grąžinti paskolą paskolos davėjui iš įmonės metinio pelno (pagal metinę finansinę ataskaitą); paskolos davėjui raštiškai pareikalavus, grąžinti visą ar dalį paskolos sumos anksčiau numatyto termino. Taigi, buvo atskirai susitarta ir dėl galimybės reikalauti paskolos grąžinimo anksčiau nustatyto termino (t. y. ne tik tada, kai bus gautas pelnas), todėl šiuo atveju negalima daryti išvados, jog jos buvo grąžintos anksčiau sutarto laiko ar pažeidžiant sutarčių sąlygas. Įvertinusi tai, jog paskolos buvo grąžinamos visą nurodytą laikotarpį, be palūkanų, teisėjų kolegija pagrįstais laiko atsakovo paaiškinimus, kad paskolos buvo suteikiamos įmonės veiklai palaikyti, einamiesiems atsiskaitymams vykdyti ir atsakovo veiksmų neteisėtumo neįrodo. Pažymėtina, kad ieškovė klausimo dėl atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo šiuo atveju nekėlė, todėl teismas šiuo aspektu įmonės vykdytų paskolų grąžinimo nevertina.

47. Sprendžiant dėl ABĮ 24 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 38 str., 59 straipsnio 4, 5, 9, 10, 11 dalyse nustatytų pareigų atlikimo nustatyta, jog atsakovas neginčijo, kad jo vadovavimo įmonei laikotarpiu nebuvo svarstyti klausimai dėl nuosavo kapitalo atkūrimo akcininko įnašais arba įmonės likvidavimo, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad įmonės vadovas nesilaikė šios jam įstatymu nustatytos pareigos, tačiau tik ši aplinkybė nesudaro pagrindo taikyti atsakovui civilinę atsakomybę, kadangi be neteisėtų veiksmų turi būti nustatytos visos kitos civilinės atsakomybės sąlygos.

48. Vertinant, ar atsakovo įstatymu jam pavestų pareigų neatlikimas galėjo sukelti prašomą atlyginti žalą, kurią sudaro įmonės bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų suma, visų pirma pažymėtina, kad ABĮ imperatyviai nenumato akcininkui pareigos įmonės nuosavą kapitalą atkurti akcininkų įnašais ar priimti sprendimą dėl įmonės likvidavimo. Ginčo laikotarpiu aktualios redakcijos ABĮ (nuo 2008 m. lapkričio 5 d. įsigaliojusi redakcija) 38 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu įmonės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio akcininkų susirinkimas turi svarstyti klausimus dėl sprendimų, nurodytų šio įstatymo 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte ir 10 dalyje. Pagal ABĮ 59 straipsnio 9 dalies 2 punktą ABĮ akcininkai gali padengti nuostolius akcininkų įnašais, o tais atvejais, kai akcininkai nepriima tokio sprendimo, tada turi svarstyti klausimus, numatytus ABĮ 59 straipsnio 10 dalyje, taip pat ir dėl įmonės likvidavimo (ABĮ 59 str. 10 d. 3 p.). Taigi nagrinėjamu atveju atsakovas, kaip įmonės akcininkas ir vadovas, neturėjo imperatyvios pareigos naudoti savo lėšas, siekiant padengti įmonės nuosavo kapitalo nuostolius.

49. Konstatavus, kad atsakovas neprivalėjo savo įnašais padengti įmonės nuostolių, spręstina, ar tai, jog atsakovas nepriėmė sprendimo dėl įmonės likvidavimo, gali būti laikoma nesąžiningu atsakovo neveikimu (ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, tam tikrais atvejais net ir po to, kai nuosavo kapitalo dydis sumažėja žemiau įstatyme nustatytos ribos, įmonės nelikvidavimas, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes dėl įmonės veiklos perspektyvų, gali būti pateisinamas ir toks akcininko neveikimas nelaikomas nesąžiningu veiksmu CK 2.50 straipsnio 3 dalies prasme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma skirta tam, kad juridinio asmens dalyviai negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti turtinės atsakomybės, prisidengdami ribota turtine atsakomybe, tais atvejais, kai jų veiksmai lemia, kad juridinis asmuo negali iki galo įvykdyti prievolės kreditoriui ir jos siekia išvengti nesąžiningais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis Nr. 3K-3-252-690/2017 ir joje nurodyta praktika).

50. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo atsakovo neveikimo, nesvarstant klausimo dėl įmonės likvidavimo, laikyti nesąžiningu, ar, kad juo būtų siekta, jog UAB ,,Kokybiški namai“ negalėtų įvykdyti prievolių savo kreditoriams, kadangi tokioms išvadoms pagrįsti ieškovė nepateikė jokių įrodymų, be to įrodyta, kad nurodytu laikotarpiu (2009 m. ir vėliau) atsakovas teikė įmonei paskolas veiklos sąnaudoms padengti, todėl šiuo atveju atsakovo veiksmų, numatytų ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje, neatlikimas nelaikytinas priežastiniu ryšiu susijęs su ieškovės nurodomų nuostolių atsiradimu, dėl ko ieškinio reikalavimai buvo pagrįstai atmesti.

Dėl reikalavimo atlyginti bankroto administravimo išlaidas

51. Apeliaciniu skundu apeliantė kelia reikalavimą panaikinti skundžiamą sprendimą ir tuo pagrindu, kad teismas nepasisakė ir neįvertino ieškinio reikalavimo priteisti 38 087,04 Eur sumą už bankroto administravimo paslaugas, paskaičiuotas iki ieškinio teikimo dienos, ir 1 068,86 Eur per mėnesį nuo ieškinio teikimo dienos iki bankroto proceso pabaigos.

52. Teisėjų kolegija aplinkybės, jog ginčijamame teismo sprendime atskirai nepasisakyta šiuo klausimu, nevertina kaip savaime sudarančios pagrindą naikinti sprendimą. Visų pirma pažymėtina, kad bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinys pareikštas praleidus senaties terminą, kas sudarė savarankišką pagrindą teismui ieškinį atmesti (CK 1. 131 straipsnio 1 dalis). Antra, CPK 135 straipsnis įpareigoja ieškinį pareiškiantį asmenį nurodyti ne tik ieškinio dalyką, bet ir jo pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai). Šiuo atveju ieškovė ieškiniu prašė priteisti ir administravimo išlaidas, tačiau nenurodė, kuo grindžia šį reikalavimą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą spręsti, jog reikalavimas priteisti šias sumas kildinamas iš ieškinyje įrodinėjamų neteisėtų atsakovo veiksmų.

53. Apeliantė, teikdama skundą ir ginčydama teismo sprendimą tuo pagrindu, kad teismas nepasisakė dėl reikalavimo atlyginti bankroto administravimo išlaidas, teigė, kad šis reikalavimas kildinamas iš Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 10 straipsnio 11 dalies nuostatų, įtvirtinančių bankroto administratoriaus teisę kreiptis į teismą prašant priteisti iš įmonės vadovo jo lėšomis apmokėtas administravimo išlaidas. Tai iš esmės reiškia naujo faktinio reikalavimo pagrindo nurodymą apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija išaiškina apeliantei, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), todėl tokie argumentai bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 312 straipsnis).

54. Be to, teisėjų kolegija išaiškina, kad ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytas specialus pagrindas išieškoti administravimo išlaidas, gali būti reiškiamas tik asmenims, kurie, pažeisdami įstatyme jiems nustatytą pareigą, įmonei tapus nemokiai, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, taip dar labiau apsunkindami kreditorių bei įmonės turtinę padėtį ir apribodami galimybes tinkamai įvykdyti bankroto procedūras (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2019 30-31 ir 34 punktai). Šiuo atveju ieškovė ieškinio ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, t. y. atsakovui neįgyvendinus pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nereiškė, todėl teisėjų kolegijos vertinimu jos prašymas atlyginti bankroto administravimo išlaidas nagrinėjamoje byloje buvo netenkintas pagrįstai.

Dėl procesinės bylos baigties

55. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nepaisant padarytų materialiosios teisės taikymo klaidų, atmesdamas ieškovės ieškinį, iš esmės šalių ginčą išsprendė teisingai. Dėl to skundžiamas sprendimas paliekamas galioti iš esmės nepakeistas, jo motyvus (dėl sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei taikyti egzistavimo) iš dalies pakeičiant išdėstytais šioje nutartyje.

56. Atsakovui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme nepateikus įrodymų apie jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliantės netenkinamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.