Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs suinteresuoto asmens Ž. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-648-653/2017 pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kokybiški namai“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto vizija“ pareiškimą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Kokybiški namai“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo Ž. B.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Kokybiški namai“ bankroto administratorė „Bankroto vizija“ kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti BUAB „Kokybiški namai“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad UAB „Kokybiški namai“ vadovas (ir vienintelis įmonės akcininkas) Ž. B. netinkamai vykdė pareigas, susijusias su bendrovės valdymu. Jis nevykdė pareigos kasmet laiku teikti finansines ataskaitas valstybės įmonei (toliau – VĮ) Registrų centrui. Už 2007 metus finansinių ataskaitų rinkinys buvo pateiktas tik 2010 m. birželio 7 d. Taip pat jis nuo 2007 m. neatliko privalomos kasmetinės inventorizacijos pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (toliau – ir ĮFAĮ) 15 straipsnį, todėl negalima nustatyti, kiek pradelstų įsipareigojimų bendrovė turėjo kiekvienų finansinių metų pabaigoje ir ar nebuvo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokia informacija neatskleista ir aiškinamajame rašte prie kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinių. Finansinės atskaitomybės dokumentai buvo tvirtinami neįsitikinus bendrovės įsipareigojimų realumu. Pareiškėjos teigimu, Ž. B. neatliko jam, kaip vieninteliam bendrovės akcininkui ir vadovui, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 24 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 38 straipsnyje, 39 straipsnio 2 dalyje, 59 straipsnio 4, 5, 9, 10, 11 dalyse numatytų pareigų, sudarinėjo nesąžiningus paskolų sau grąžinimo sandorius, pažeisdamas paskolų sutarčių nuostatas ir sukeldamas nepagrįstai didelę finansinę naštą bendrovei, o tai nulėmė bendrovės bankrotą. Pareiškėja nurodė, kad bendrovė nuo pat įsteigimo veikė nuostolingai, nuostoliai nuolatos augo, pelningai dirbo tik 2011 m. Jau 2009 m. kovo 31 d. sudarius finansinių ataskaitų rinkinį už 2008 m. buvo aišku, kad bendrovės nuosavas kapitalas tapo neigiamas, todėl vadovas turėjo priimti sprendimą padengti susidariusius nuostolius, kadangi pervedimų iš rezervo neužteko nuostoliams padengti (ABĮ 59 straipsnio 9 dalis). Be to, Ž. B. nevykdė pareigos suformuoti privalomą rezervą, todėl pažeidė ABĮ 59 straipsnio 5 dalį, 39 straipsnio 2 dalį. Pareiškėja pažymėjo, kad 2008 – 2013 m. Ž. B. patvirtino susidariusių nuostolių perkėlimą į kitus metus, neatsižvelgęs į ABĮ imperatyvias normas, jog nepaskirstyti nuostoliai negalėjo būti keliami į kitus finansinius metus, nes nuosavas kapitalas kasmet buvo mažesnis nei ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo. Akcininkui nepadengus nuostolių ir neatkūrus nuosavo kapitalo iki ½ įstatinio kapitalo dydžio, turėjo būti svarstoma dėl įstatinio kapitalo mažinimo, juridinio asmens pertvarkymo arba likvidavimo, tačiau Ž. B. šių veiksmų nesiėmė, tokiu būdu sąmoningai blogindamas bendrovės finansinę būklę. Taip pat pareiškėja atkreipė dėmesį, kad pagal finansinį rodiklį „bendrasis mokumas“ bendrovė per visą savo veiklos laikotarpį buvo susidūrusi su finansinio mokumo problemomis ir finansine prasme įmonė buvo nemoki, tačiau tai buvo ignoruojama, įmonė vykdė veiklą, dėl ko liko nepatenkinti kreditoriniai reikalavimai. Pažymėjo, kad nepaisant 2011 m. - 2013 m. kreditorių teiktų ieškinių, Ž. B. iki 2012 m. kovo 13 d. sau grąžino visas bendrovei suteiktas paskolas (iš viso 779 310 Lt) ir bendrovė jam neliko skolinga. Paskolos buvo grąžintos ne pagal sutarčių sąlygas (sutarčių 2.2.1 ir 2.2.2 punktus), taip pat neatsižvelgus į bendrovės finansinę būklę, apyvartinio kapitalo trūkumą, kreditorių interesus. Pareiškėjos teigimu, bendrovė buvo valdoma taip, kad kasmet patirdavo nuostolius, finansinė būklė nuolat buvo kritinė, tačiau veikla vis tiek buvo tęsiama didinant nuostolius. Jei nebūtų tokių į finansinės padėties pabloginimą nukreiptų veiksmų, bendrovei nebūtų konstatuotas teisinis nemokumas. Suinteresuotas asmuo Ž. B. su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti. Aiškino, kad pareiškėja neįrodė, jog bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia.

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 31 d. nutartimi BUAB „Kokybiški namai“ bankrotą pripažino tyčiniu.Teismas laikėsi nuostatos, kad vienkartinis pavėluotas įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2007 metus pateikimas VĮ Registrų centrui pirmaisiais veiklos metais po įmonės įsteigimo negali būti vertinamas kaip tyčinio bankroto požymis. Įvertinęs tai, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, jog įmonėje buvo atliekama kasmetinė viso įmonės turto inventorizacija pagal ĮFAĮ 15 ir 16 straipsnius, teismas sprendė, kad toks pažeidimas yra reikšmingas sprendžiant dėl tyčinio bankroto, nes įrodo netinkamą įmonės valdymą, dėl ko buvo apsunkintos galimybės nustatyti įmonės pradelstų įsipareigojimų dydį per visus įmonės veiklos metus. Teismas, atsižvelgė į tai, jog Ž. B. skolino įmonei pinigines lėšas siekiant vystyti įmonės veiklą, jog skolintas lėšas jis susigrąžino iki 2012 m. kovo 13 d. Ž. B., nesutikęs su bankroto administratorės teiginiais, kad laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. sausio 5 d. jis paskolino bendrovei bendrą 779 310 Lt sumą, nenurodė kitos paskolintos sumos bei nepateikė įrodymų, pagrindžiančių netinkamą paskolų sumos apskaičiavimą, todėl teismas sprendė nesant pagrindo pareiškėjos nurodytą sumą laikyti neteisinga. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad suinteresuotas asmuo Ž. B. šioje byloje nepateiikė argumentų, paneigiančių pareiškėjos nurodytą aplinkybę, jog jis, kaip įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas, neatliko ABĮ 59 straipsnio 4, 5, 9, 10, 11 dalyse, 24 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 38 straipsnyje, 39 straipsnio 2 dalyje numatytų pareigų. Pažymėjo, kad nors nuo 2008 m. nuosavo kapitalo santykis su įstatiniu kapitalo buvo arba neigiamas, arba mažesnis kaip ½ dalis, įmonės vadovas ir akcininkas neteisėtai perkėlė susidariusius nuostolius į kitus metus, nesiėmė priemonių padengti nuostolius, atkurti nuosavo kapitalo iki ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, nesiėmė veiksmų dėl įstatinio kapitalo mažinimo, nepriėmė sprendimo dėl juridinio asmens pertvarkymo arba likvidavimo, kaip numatyta minėtose ABĮ normose. Suinteresuotas asmuo neneigė fakto, jog jis pažeidė pareigą suformuoti privalomąjį rezervą, naudojamą bendrovės nuostoliams padengti. Teismas padarė išvadą, jog nuostolinga įmonės veikla buvo nuolatos tęsiama pažeidžiant ABĮ įstatymo imperatyvias normas dėl įmonės kapitalo valdymo, todėl buvo pažeisti kreditorių interesai. Teismo nuomone, suinteresuoto asmens nurodytos kitos aplinkybės apie vadovo veiksmus siekiant vystyti veiklą (standartų steigimas, darbuotojų įdarbinimas, darbo sąlygų sudarymas ir pan.) nepateisina esminių pareigų pažeidimo valdant įmonę bei susidariusioje įmonės finansinėje padėtyje nevertinamos kaip proporcingos ir racionalios. Teismas pažymėjo ir tai, kad bendro įmonės mokumo rodiklis visais įmonės veiklos metais rodė blogą finansinę padėtį. Aplinkybė, kad įmonės vadovas ir akcininkas iki 2012 m. kovo 13 d. atsiėmė visas įmonei skolintas sumas, teismo vertinimu, taip pat įrodo jo nesąžiningumą ir kryptingą veiklą, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Šią išvadą patvirtina tai, kad paskolos buvo grąžintos tada, kai įmonėje atsirasdavo lėšų, o ne pagal paskolos sutarčių sąlygas. Aplinkybė, kad bankroto byloje buvo patvirtintas Ž. B. kreditorinis reikalavimas, teismo įsitikinimu, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog aptarti Ž. B. veiksmai buvo sąžiningi, jog buvo siekiama vystyti verslą. Suinteresuoto asmens atsikirtimus, jog įmonės bankrotą nulėmė verslo nesėkmė, užsakovo UAB „Genstata“ bankrotas, teismas laikė deklaratyviais, todėl juos atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad suinteresuoto asmens pateikti išrašai iš kasos knygos parodo tik epizodinius atsiskaitymus su kitais kreditoriais, be to, bankroto byloje buvo patvirtinti 389 543,47 Lt dydžio kreditoriniai reikalavimai. Teismas padarė išvadą, kad Ž. B., nesant įmonėje pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, suteikė savo reikalavimams pirmenybę ir dėl to kitų kreditorių reikalavimai liko nepatenkinti. Išmokėdamas įmonės pinigus savo reikalavimams patenkinti, Ž. B. elgėsi nesąžiningai, pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytų atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir kreditorių lygiateisiškumo principą. Be to, panaudodamas didžiąją dalį įmonės turto (įmonės pinigus) savo interesams tenkinti, Ž. B. pažeidė įmonės interesus, nes blogą įmonės turtinę padėtį dar labiau pablogino ir, sąmoningai tai atlikęs, suprato (turėjo suprasti), kad kiti kreditoriai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų. Pasak teismo, tai įrodo, kad įmonės vadovas ir akcininkas siekė sukelti (ir sukėlė) visišką įmonės nemokumą – t. y. privedė įmonę prie bankroto. Teismas padarė išvadą, kad įmonės bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai neteisėti įmonės vadovo ir vienintelio akcininko veiksmai, susiję su sąmoningai netinkamai vykdomu įmonės valdymu, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

Suinteresuotas asmuo Ž. B. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos BUAB „Kokybiški namai“ bankroto administratorės UAB „Bankroto vizija“ prašymą atmesti; pripažinus, kad neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, – perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; iš pareiškėjos priteisti suinteresuoto asmens Ž. B. naudai bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į apelianto paaiškinimus, kad paskolos įmonei buvo teikiamos faktiškai iš tų pačių anksčiau grąžintų lėšų, todėl bankroto administratorė nurodė neteisingą suteiktų bendrovei paskolų bendrą sumą. Pažymėtina, kad apeliantas tokio dydžio – 779 310 Lt suma laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2011 m. nedisponavo.Teismas netyrė ir nenagrinėjo, kaip ir kam buvo naudojamos apelianto suteiktos paskolos, kokie mokėjimai buvo iš jų daromi, kaip tos lėšos buvo panaudotos įmonės veikloje.Paskolų suteikimas ir jų grąžinimas nenulėmė įmonės tyčinio bankroto. Iš šių paskolų ilgą laiką buvo finansuojama bendrovės veikla, mokamas darbo užmokestis bendrovės darbuotojams, atsiskaitoma su kontrahentais, dengiami mokesčiai. Tyčinio bankroto faktą paneigia ir tai, kad paskolos buvo teikiamos be palūkanų, be to, paskolos sutartyse buvo numatyta galimybė paskolas grąžinti anksčiau laiko.Dalis paskolų susidarė pagal avansines apyskaitas, t. y. suinteresuotas asmuo, kaip bendrovės darbuotojas, pirko iš savo lėšų medžiagas, kitas prekes ir šiuos pirkimus reikėjo tinkamai įforminti. Šiuo atveju negalima laikyti paskola sumas ir pinigus pagal avansines apyskaitas.Nepagrįstai teismas nurodė, kad apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių netinkamą paskolos sumos paskaičiavimą. Apeliantas, iškėlus įmonei bankroto bylą, laiku perdavė bankroto administratorei visą bendrovės turtą ir dokumentus, todėl jo atsikirtimų pagrindimo dokumentais galimybės yra ribotos. Teismas, žinodamas, kad byloje yra kilęs ginčas dėl esminių paskolos suteikimo aplinkybių, turėjo imtis veiksmų nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, tačiau to nepadarė.Inventorizacijos tariamas neatlikimas, rezervo nesudarymas, atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas patys savaime nesudaro tyčinio bankroto pagrindų. Inventorizacija įmonėje buvo atliekama kiekvienais metais, tą patvirtino ir buvusi įmonės buhalterė, kuri buvo įtraukta į inventorizacijos komisiją. Be to, bankroto administratorė neįrodinėjo, kad finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodyti duomenys buvo neteisingi, neatitiko realybės, nors jai buvo perduoti visi įmonės dokumentai ir turtas.Nepagrįsti teismo teiginiai dėl privalomojo rezervo neformavimo, nes pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 30 straipsnio 4 dalį (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. balandžio 24 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d.), įmonė turėjo teisę perkelti nuostolius iš vienų finansinių metų į kitus metus. Pažymėtina, kad privalomas rezervas formuojamas, jeigu yra paskirstytinojo pelno, tačiau įmonė pelningai veikė tik 2011 m., todėl 2012 m. buvo priimtas sprendimas padengti ankstesnio laikotarpio nuostolius. Dėl šios priežasties privalomojo rezervo formavimo klausimas būtų aktualus 2013 m., tačiau 2013 m. rugpjūčio 28 d. bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Vadinasi, įstatinio kapitalo mažinimo, nuosavo kapitalo atkūrimo, juridinio asmens pertvarkymo arba likvidavimo ir kiti teismo spręsti klausimai tapo neaktualūs.CK 6.930¹ straipsnis įsigaliojo tik 2013 m. spalio 1 d., todėl nagrinėjamu atveju ši teisės norma negali būti taikoma. Be to, kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai. 2017 m. spalio 18 d. teismo posėdyje dalyvavo tiek suinteresuotas asmuo, tiek buvusi įmonės buhalterė. Teismas, turėdamas galimybę apklausti šiuos asmenis ir nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes (dėl inventorizacijos, rezervo sudarymo, įstatinio kapitalo mažinimo), šių aplinkybių netyrė ir klausimų dėl jų neuždavė. Pažymėtina, kad teismo posėdyje nedalyvavo bankroto administratorė, kurios žinioje buvo visi dokumentai. Teismas nesiėmė veiksmų patikrinti bankroto administratorės teiginių, neišreikalavo iš jos pirminių finansinių dokumentų. Teismas vertino tik atskirus suinteresuoto asmens veiksmus ir nenustatinėjo reikšmingų aplinkybių, kaip įmonės nemokumo momento, mokumo situacijos dinamikos, veiksmų sekos nuo to momento, kai įmonė pasiekė nemokumo būseną iki bankroto bylos iškėlimo ir kt., todėl padarė nepagrįstą išvadą neva įmonė sąmoningai ir kryptingai tyčia buvo privesta prie bankroto. Teismas iš esmės nustatinėjo ne tyčinio bankroto požymius, o vertino apelianto veiksmus, kurie atitinka bylos dėl žalos atlyginimo įrodinėjimo sąlygas.Pareiškėja BUAB „Kokybiški namai“ bankroto administratorė „Bankroto vizija“ atsiliepime į suinteresuoto asmens Ž. B. atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Apeliantas atskirajame skunde išdėstytus argumentus grindžia prielaidomis, o ne įrodymais pagrįstais faktais.Apelianto suteiktų paskolų dydį patvirtina valstybinei mokesčių inspekcijai teiktos deklaracijos. Teismas teisingai įvertino apelianto suteiktų paskolų grąžinimo įmonei neteisėtumą ir jo nesąžiningumą atliekant sandorius, kai suteiktas paskolas susigrąžino sau, o skolos kitiems kreditoriams iki šiol liko negrąžintos. Pažymėtina, kad nors paskolos sutartys numatė galimybę paskolas grąžinti anksčiau laiko, tačiau tai buvo galima padaryti neprieštaraujant paskolų sutarčių 2.2.1. ir 2.2.2. sąlygoms.Nagrinėjant pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, svarbu nustatyti, ar vadovas laiku atliko pareigą inventorizuoti gautinas sumas bei įsipareigojimus, nes kitu atveju vadovas prisiima riziką laiku neidentifikuoti bendrovės nemokumo būklės, didinti finansinius įsipareigojimus ir laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos inicijavimo sukelti žalą kreditoriams bei pačiai bendrovei. Nagrinėjamu atveju inventorizavimo pareigos nevykdymas buvo įrodytas.Nepagrįstai apeliantas remiasi Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymu, nes jis skirtas reguliuoti pelno mokesčio apskaičiavimo klausimus, o ne uždarosios akcinės bendrovės privalomojo rezervo formavimo klausimus.Lietuvos teismų praktikoje pasisakyta, kad sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, laikytina nusikalstamo bankroto požymiu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Akivaizdu, jog apeliantas susigrąžino paskolintas sumas pažeisdamas paties sudarytų sutarčių sąlygas bei tokiu būdu sukeldamas nepagrįstai didelę finansinę naštą nuostolingai dirbusiai ir su mokumo problemomis susiduriančiai įmonei.Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog teismas nustatinėjo ne tyčinio bankroto požymius, o vertino apelianto veiksmus, kaip žalos atlyginimo įrodinėjimo sąlygą. Nuo apelianto priimtų sprendimų priklausė įmonės veikla, todėl jo veiksmų vertinimas tyčinio bankroto aspektu yra privalomas ir būtinas.BUAB „Kokybiški namai“ bankroto administratorė UAB „Bankroto vizija“ ir apelianto Ž. B. atstovė advokatė J. S. Lietuvos apeliaciniam teismui 2018 m. sausio 16 d. pateikė prašymus atidėti bylos nagrinėjimą dėl galimo taikos susitarimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 18 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atidėtas, paskiriant kitą teismo posėdį 2018 m. vasario 1 d.BUAB „Kokybiški namai“ bankroto administratorė UAB „Bankroto vizija“ prieš paskirtą teismo posėdį pranešimu informavo Lietuvos apeliacinį teismą apie tai, kad šalims nepavyko taikiai susitarti.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai BUAB „Kokybiški namai“ bankrotą pripažino tyčiniu.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl tyčinio bankroto sampratos

Galiojančios Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) redakcijos 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnyje yra išvardyti konkretūs tyčinio bankroto požymiai.Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintos dvi prezumpcijos, kuomet bent vieną jų nustačius bankrotas taip pat laikytinas tyčiniu: 1) veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys; 2) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.Dabar galiojančios Įmonių bankroto įstatymo redakcijos 20 straipsnio nuostatos įsigaliojo nuo 2013 m. spalio 1 d. (2013 m. balandžio 18 d. įstatymas Nr. XII-237). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013, išaiškino, kad įstatymų leidėjas tyčinio bankroto sąvoką ir jo požymius detalizavo pagal teismų praktikoje susiformavusius kriterijus. Teismų praktikoje išaiškinta ir tai, kad ĮBĮ 20 straipsnio normos yra procesinės, todėl taikomos procesinio veiksmo atlikimo teisme metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1991/2014). Taigi, nagrinėjamu atveju klausimas dėl BUAB „Kokybiški namai“ bankroto pripažinimo tyčiniu sprendžiamas pagal ĮBĮ 20 straipsnyje apibrėžtus tyčinio bankroto požymiais.Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto sąvokos, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Įmonei iki tyčinių veiksmų atlikimo jau esant nemokiai, tokios įmonės padėties pabloginimas gali pasireikšti kaip vengimas atsiskaityti su bendrovės kreditoriais ĮBĮ numatyta tvarka ir schemų, kurios užtikrina, kad dar likęs nemokios įmonės turtas bus paskirstytas apeinant bankroto procedūroje numatytą tvarką, įgyvendinimas. Kadangi pagal kasacinio teismo išaiškinimą tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017 16 punktą). Tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; kt.). Tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra (investicijos į nerealius ar pasenusius projektus, neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, nepaklausių prekių gamyba ir pan.), blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimu tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013; kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo teisės taikymo taisyklę: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktą). Šiame kontekste pažymėtina, kad kaip teisingai nurodė BUAB „Kokybiški namai“ bankroto administratorė atsiliepime į atskirąjį skundą, nors CK 6.930¹ straipsnis, reglamentuojantis atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, įsigaliojo tik nuo 2013 m. spalio 24 d., teismų praktikoje jau iki šios teisės normos įsigaliojimo buvo išaiškinta, kad sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, laikytina nusikalstamo bankroto požymiu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje NR. 3K-3-680/2004).

Dėl ginčo esmės

Nagrinėjamu atveju pareiškėja BUAB „Kokybiški namai“ bankroto administratorė bendrovės privedimą prie tyčinio bankroto įrodinėjo tuo, kad suinteresuotas asmuo Ž. B. netinkamai vykdė savo, kaip vadovo ir akcininko, pareigas, numatytas ĮFAĮ 15 straipsnyje, ABĮ 24 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 38 straipsnyje, 39 straipsnio 2 dalyje, 59 straipsnio 4, 5, 9, 10, 11 dalyse, o būtent: pavėluotai teikė finansinės atskaitomybės dokumentus juridinių asmenų registrui; neatliko įmonės turto kasmetinės pilnos inventorizacijos, nesiėmė priemonių susidariusiems nuostoliams dengti, nesuformavo privalomojo rezervo; nepriėmė ABĮ numatytų sprendimų, kai nuosavas kapitalas buvo mažesnis nei ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo; be to, Ž. B. susigrąžino įmonei suteiktas paskolas nesilaikant paskolos sutarčių sąlygų bei pažeidžiant kitų kreditorių turtinius interesus.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą motyvus, laikosi nuostatos, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja BUAB „Kokybiški namai“ bankroto administratorė neįrodė, jog pareiškime nurodytais veiksmais suinteresuotas asmuo Ž. B. sąmoningai tyčia siekė privesti UAB „Kokybiški namai“ prie bankroto – t. y. neįrodytas priežastinio ryšio egzistavimas.Bylos medžiaga patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. sausio 5 d. Ž. B. nuolatos skolindavo santykinai nedideles pinigines sumas UAB „Kokybiški namai“ tam tikram konkrečiam tikslui, pavyzdžiui, padengti skolas tiekėjams, pirkti prekes, išmokėti darbo užmokestį ir kt. Byloje ginčo nėra dėl to, kad įmonei paskolintas lėšas suinteresuotas asmuo susigrąžino iki 2012 m. kovo 13 d. Tačiau suinteresuotas asmuo Ž. B. pirmosios instancijos teisme nesutiko su bankroto administratorės teiginiais, kad jis įmonei paskolino iš viso 779 310 Lt sumą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad suinteresuotas asmuo kitos sumos nenurodė, įrodymų, patvirtinančių netinkamą sumos apskaičiavimą, nepateikė, sprendė nesant pagrindo laikyti pareiškėjos nurodytą sumą nepagrįsta. Tačiau įvertinus bylos medžiagą, tame tarpe ir bankroto administratorės pirmosios instancijos teismui teiktus įrodymus, bei atsižvelgus į tai, kad suinteresuoto asmens įrodinėjimo galimybės šioje byloje yra ribotos, nes visi UAB „Kokybiški namai“ dokumentai yra perduoti bankroto administratorei, yra pagrindas tikėti suinteresuoto asmens tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme pateiktais paaiškinimais, kad paskolos įmonei buvo teikiamos iš esmės tomis pačiomis lėšomis, kurios suinteresuotam asmeniui Ž. B. prieš tai būdavo sugrąžinamos, kad jis 779 310 Lt dydžio suma laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2011 m. nedisponavo (tokios pinigų sumos neturėjo).Bankroto administratorės pateiktos paskolos sutartys bei sąskaitų aktyvumo ataskaitos (V t., b. l. 120-220) leidžia daryti išvadą, jog iš tiesų, kaip ir nurodo apeliantas, jis teikdavo įmonei paskolas, o vėliau jas susigrąžinęs, vėl (atsiradus poreikiui) tas pačias lėšas skolindavo įmonės veiklai užtikrinti pagal naujai įforminamas paskolos sutartis. Pavyzdžiui, 2008 m. balandžio 1 d. paskolos sutarties Nr. 8/01 pagrindu gauta paskola (11 000 Lt) buvo grąžinta suinteresuotam asmeniui 2009 m. kovo 13 d. (V t., b. l. 120, 170), 2008 m. lapkričio 4 d. paskolos sutarties Nr. 8/08 pagrindu gauta paskola buvo grąžinta dalimis, t. y. 2009 m. rugpjūčio 4 d., 2009 m. spalio 27 d., 2009 m. lapkričio 5 d. (V t., b. l. 163, 179,181, 183), 2008 m. gruodžio 1 d. paskolos sutarties Nr. 8/09 pagrindu gauta paskola buvo grąžinta dalimis, t. y. 2009 m. lapkričio 5 d., 2009 m. lapkričio 6 d., 2009 m. lapkričio 10 d., 2009 m. lapkričio 11 d. (V t., b. l. 165, 183) ir kt. Atsižvelgiant į piniginių lėšų judėjimą tarp UAB „Kokybiški namai“ ir suinteresuoto asmens, nėra pagrindo netikėti apelianto teiginiais, jog naujoms paskoloms suteikti buvo naudojamos ir tos lėšos, kurios buvo susigrąžintos iš bendrovei anksčiau suteiktų paskolų. Pareiškėja BUAB „Kokybiški namai“ bankroto administratorė nurodė, kad paskolos bendra suma buvo nustatyta pagal valstybinei mokesčių inspekcijai teiktas deklaracijas, tačiau iš jų matyti, kad metų eigoje teikiant paskolas, dalis paskolų buvo ir grąžinama, todėl jomis (deklaracijomis) remtis darant išvadą dėl faktiškai suteiktos bendros paskolos sumos negalima.Iš byloje esančių UAB „Kokybiški namai“ finansinės atskaitomybės dokumentų (V t., b. l. 24-59) matyti, kad bendrovė nuo pat įsteigimo veikė nuostolingai (tik 2011 m. buvo gautas 327 190 Lt grynasis pelnas), todėl nėra abejonių, jog apeliantas, būdamas šios bendrovės savininkas (V t., b. l. 17), paskolas bendrovei teikė siekdamas užtikrinti bendrovės veiklą, išsaugoti bendrovę, kaip veikiantį ūkio subjektą, o susigrąžindamas paskolas įgyvendino savo teisę į bendrovei paskolintų piniginių sumų grąžinimą, bet ne kryptingai siekė privesti bendrovę prie bankroto. Tuo labiau, kad nedidelės paskolos buvo teikiamos nuo 2008 m. (beveik nuo bendrovės veiklos pradžios) per visą bendrovės veiklos laikotarpį, be to, ir gautos paskolos taip pat buvo periodiškai grąžinamos beveik per visą įmonės veiklos laikotarpį (nuo 2009 metų). Nėra faktinio pagrindo teigti, kad visa per kelerius metus skolintų pinigų suma buvo suinteresuotam asmeniui grąžinta (išmokėta) vienu metu prieš pat iškeliant UAB „Kokybiški namai“ bankroto bylą, o tokia išvada paneigia bankroto administratorės įrodinėtas aplinkybes dėl apelianto nesąžiningumo bendrovės ir/ar jos kreditorių atžvilgiu. Pažymėtina, kad paskolos sutartimis buvo sutarta, kad paskolos gavėjas, be kitko, įsipareigoja: grąžinti paskolą paskolos davėjui iš įmonės metinio pelno (pagal metinę finansinę ataskaitą); paskolos davėjui raštiškai pareikalavus, grąžinti visą ar dalį paskolos sumos anksčiau numatyto termino. Taigi, buvo atskirai susitarta ir dėl galimybės reikalauti paskolos grąžinimo anksčiau nustatyto termino (t. y. ne tik tada, kai bus gautas pelnas), todėl šiuo atveju negalima daryti išvados, jog grąžinant apeliantui paskolas buvo pažeistos paskolos sutarčių sąlygos. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad įmonė, grąžindama apeliantui paskolas, sugrąžindavo tą sumą, kuri jam priklausė, bet ne daugiau, nes paskolos buvo teikiamos be palūkanų, todėl šiuo atveju išvados apie kokius nors nepagrįstus įmonės turtinius praradimus daryti negalima, kaip ir negalima teigti, jog apeliantas, susigrąžindamas paskolintus pinigus, siekė iš esmės pabloginti ir taip jau nuostolingą bendrovės turtinę padėtį. Priešingai, apelianto elgesys per visą įmonės valdymo laikotarpį, kai jis nuolatos teigdavo finansinę pagalbą savo valdomai įmonei ir jo teiktos paskolos buvo naudojamos atsiskaitymams su kreditoriais, atsiskaitymams su darbuotojais, mokesčių pervedimams (suinteresuotas asmuo pateikė šias aplinkybes pagrindžiančius duomenis, kurių teisingumo bankroto administratorė neginčijo; VI t., b. l. 57-88), įrodo jo siekį ir pastangas išsaugoti įmonės vykdomą veiklą. Todėl nepagrįstai bankroto administratorė, nepateikdama kitų įrodymų (patvirtinančių, jog bendrovė faktiškai nevykdė veiklos, jog pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės ir kt.), o vien tik akcentuodama bendrovės nuostolingą veiklą, bando įrodyti suinteresuoto asmens pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimą. Kaip minėta, UAB „Kokybiški namai“ visą veiklos laikotarpį veikė nuostolingai (išskyrus 2011 m.), todėl jeigu būtų galima sutikti su bankroto administratorės išsakytais teiginiais, tai jau pačioje įmonės veiklos pradžioje apeliantas būtų turėjęs kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Kokybiški namai“ iškėlimo, o tai prieštarautų bankroto bylos iškėlimo tikslams – siekiui iš rinkos pašalinti tik tokius subjektus, kurie, nesugebėdami organizuoti rentabilios veiklos, tampa nemokūs. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju tyčinio bankroto požymių bankroto administratorė neįrodė ir kitomis išvardintomis aplinkybėmis. Nors apelianto į bylą pateikti įsakymai dėl komisijos sudarymo ilgalaikio turto atsargų metinei inventorizacijai atlikti iš tiesų negali pavirtinti, jog buvo atlikta viso turto (taip pat ir įmonės įsipareigojimų) privaloma inventorizacija, tačiau tai negali suponuoti ir vienareikšmiškos išvados, jog tokia inventorizacija nebuvo atliekama, turint omenyje, kad apeliantas šiai dienai gali tokiais dokumentais nedisponuoti. Kita vertus, jei ir pasitvirtintų, jog apeliantas nevykdė pareigos atlikti kasmetinę įmonės įsipareigojimų inventorizaciją, bankroto administratorė, turėdama pareigą įrodyti tyčinio bankroto požymius, nepateikė įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog apeliantas, būdamas bendrovės vadovas ir akcininkas, tokiu neveikimu sąmoningai siekė nuslėpti bendrovės pradelstų įsipareigojimų dydį, tikrąją bendrovės turtinę padėtį ir tokiu neveikimu kryptingai siekė bendrovę privesti prie bankroto.Tokia pati išvada darytina ir vertinant bankroto administratorės teiginius, kad apeliantas nevykdė ABĮ 24 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 38 straipsnyje, 39 straipsnio 2 dalyje, 59 straipsnio 4, 5, 9, 10, 11 dalyse (11 dalis atsirado nuo 2012 m. kovo 1 d.) numatytų pareigų – t. y. neteikė laiku juridinių asmenų registrui finansinių ataskaitų, neformavo privalomojo rezervo, nesiėmė priemonių susidariusiems nuostoliams padengti, nepriėmė ABĮ numatytų sprendimų, kai nuosavas kapitalas buvo mažesnis nei ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės aplinkybė, ar minėtas pareigas apeliantas vykdė tinkamai, ar netinkamai, nes bendrovės mokumo būklės nelemia tų pareigų vykdymo (ne)tinkamumas. Be to, netinkamas tokių pareigų vykdymas, nesant kitų duomenų, negali savaime įrodyti kokius nors bendrovės savininko (vadovo) nesąžiningus veiksmus, siekiant tyčia pabloginti bendrovės turtinę padėtį, išvengti kreditorių reikalavimų tenkinimo, nuslėpti tikrąją bendrovės padėtį, t. y. kad buvo nuosekliai įgyvendinamas siekis bendrovę privesti prie bankroto. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis neturi būti aiškinamas taip, kad bet koks įmonės valdymo organo (organų) įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose numatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas gali patvirtinti tyčinį įmonės privedimą prie bankroto. Įmonės valdymo organo (organų) netinkamas jiems priskirtų pareigų vykdymas gali būti pripažintas tik tada, jei galima neabejotinai daryti išvadą, jog tokiais veiksmais valdymo organas (organai) sąmoningai siekė įmonės nemokumo, siekė išvengti kreditorinių reikalavimų tenkinimo, kad tokiu būdu buvo iš esmės pabloginama bendrovės finansinė padėtis ir kad tarp tokių pareigų netinkamo vykdymo bei įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo yra priežastinis ryšys. Nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, jog pareiškėja įrodė egzistuojant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį.BUAB „Kokybiški namai“ bankroto administratorei neįrodžius ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje apibrėžtų tyčinio bankroto požymių, nebuvo pagrindo pripažinti BUAB „Kokybiški namai“ bankrotą tyčiniu, todėl apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, o bankroto administratorės prašymas BUAB „Kokybiški namai“ bankrotą pripažinti tyčiniu atmestinas, kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliantui nepateikus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kokybiški namai“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto vizija“ prašymą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kokybiški namai“ bankroto pripažinimo tyčiniu.