Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-32-368/2024

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-02-14
Bylos Nr.: e2A-32-368/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-70-3-07121-2022-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Egidijus Mockevičius
Pareiškėjas: V. V., valstybės įmonės „Turto bankas“
Suinteresuotas asmuo: Šiaulių rajono savivaldybės administracija

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-32-368/2024Teisminio proceso Nr. 2-70-3-07121-2022-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.1; 2.4.2.8; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20; 3.4.5.2 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. vasario 14 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo valstybės įmonės „Turto bankas“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pareiškėjo V. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Šiaulių rajono savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Turto bankas“ pareiškimu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad 29,22 kv. m butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ir 40,85 kv. m butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), (toliau abu – Butai) yra valstybės nuosavybė.

2. Nurodė, kad pareiškėja gavo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos pranešimą apie galimai valstybei nuosavybės teise priklausančius Butus. Pagal Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašų duomenis Butai yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, tačiau nuosavybės teisės į juos nėra įregistruotos. Butai pastatyti 1969 ir 1927 metais, o jų teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre buvo atlikta valstybės institucijoms dėl to priėmus sprendimus. Butai yra išsaugoję valstybės nuosavybės statusą, kadangi buvo sukurti ir valdomi valstybės subjektų, kai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė 1990 m. vasario 12 d. Nuosavybės pagrindų įstatymas. 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punktas numatė, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Pagal Lietuvos Respublikos 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo ,,Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 3 straipsnį nurodytas turtas buvo perduodamas pagal perdavimo–priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Minėtas turtas išsaugojo valstybės nuosavybės teisinį statusą ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas, parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas privačių asmenų nuosavybėn, todėl jis turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise.

3. Pareiškėjas V. V. pareiškimu prašė nustatyti buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendro ploto 43,77 kv. m., adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), su šiam butui priklausančia 1/2 dalimi pastato – daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 2I1/ž (toliau – Daržinė), 1/4 dalimi pastato – tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 3I1/ž (toliau – Tvartas), adresu (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, bei nustatyti, kad šiuos nekilnojamuosius daiktus nuosavybės teise įgijo pareiškėjas.

4. Nurodė, jog nesat Buto teisinės registracijos, pareiškėjui buvo teigiama, kad jo valdomo buto adresas yra (duomenys neskelbtini). Gavus duomenis iš VĮ „Registrų centras“, apie (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo visų keturių butų ir jų priklausinių registruotas daiktines teises, paaiškėjo, kad daiktinės teisės neįregistruotos tik pareiškėjo valdomam butui, adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas Bute, iki 1990 m. gyveno kartu su savo motina S. V.. Šiaulių regioninio valstybės archyvo išduotose 1986-1990 m. (duomenys neskelbtini) ūkinės knygos ištraukos kopijose nurodyta, kad S. V. yra šeimos galva, o pareiškėjas V. V. jos sūnus. Dėl pastatų avarinės būklės S. V. apie 1990 metus buvo suteikta kita gyvenamoji patalpa, o pareiškėjas V. V. liko gyventi Bute, pagal savo galimybes tvarkė, remontavo, prižiūrėjo ir saugojo naudojamus statinius. Pareiškėjo mama mirė 2018 m. sausio 25 d. Pareiškėjas V. V. bei jo brolis A. V. yra priėmę likusį savo mamos S. J. V. palikimą. Butui teisinė registracija nebuvo atlikta, todėl šis turtas negalėjo būti paveldimas, kaip dalis S. J. V. palikimo, nes palikėja nuo 1990 m. Buto nevaldė, juo nesinaudojo bei šio buto savininke nebuvo registruota. Pareiškėjas kreipėsi į suinteresuotas institucijas dėl informacijos apie jo valdomą nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini) (nes taip pareiškėjui buvo nurodyta) suteikimo. VĮ Turto bankas pateikdamas informaciją 2022 m. birželio 14 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad VĮ Turto bankas neturi patikėjimo teise valdomo turto adresu (duomenys neskelbtini). Šiaulių rajono savivaldybės administracija pareiškėjui pateikė informaciją, kad butas, (duomenys neskelbtini), savivaldybei nuosavybės teise nepriklauso ir nėra įrašytas į bešeimininkio turto sąrašą. Šiaulių rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnija 2022 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė informaciją, kad pareiškėjas V. V. gyvena adresu (duomenys neskelbtini) Pareiškėjas yra sąžiningas ir teisėtas Buto su šiam butui priklausančia dalimi daržinės, dalimi tvarto, valdytojas. Šiuos nekilnojamuosius daiktus pareiškėjas valdo nuo 1990 m. iki šiol, t. y. daugiau kaip 10 metų ir visą šį laikotarpį nekilnojamųjų daiktų valdymas buvo atviras ir nepertraukiamas. Be pareiškėjo niekas daugiau neturi teisių minėtą turtą užvaldyti. Pareiškėjas Butą bei pagalbinių pastatų dalis vienas pats valdo ir naudojasi nuo 1990 metų, juos pagal galimybes remontavo, prižiūrėjo, saugojo ir naudojo pagal tiesioginę pastatų paskirtį, mokėjo būtinus mokesčius. Yra visos įstatyme nurodytos sąlygos pareiškimui dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymui.

Atsiliepimas

5. Suinteresuotas asmuo Šiaulių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškimą prašo klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad Butai Šiaulių rajono savivaldybei nuosavybės teise nepriklauso ir nėra apskaitomas Šiaulių rajono savivaldybės administracijos balanse.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. spalio 3 d. sprendimu teismas: 1) pareiškėjos VĮ Turto bankas pareiškimą tenkino: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad Lietuvos Respublika nuosavybės teise valdo 29,22 kv. m. butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir 40,85 kv. m. butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); juridinę reikšmę turintį faktą nustatė valstybės nuosavybės teisės įgyvendinimo tikslu. 2) Pareiškėjo V. V. pareiškimo netenkino.

7. Teismas nustatė, kad nuosavybės teisės į Butą nėra registruotos. Namas, kuriame yra Butas, buvo pastatytas tarpukariu, esant privačiai nuosavybei, kuri tarybinės sistemos buvo apribota, ir tikėtina, kad vėliau buvęs namo savininkas nuosavybės teisių neatkūrė. Pareiškėjas V. V. paaiškino, kad name jie gyveno tarybinio ūkio leidimu. Duomenų apie namą, kas juo disponavo tarybiniu laikotarpiu, byloje nėra. Teismas įvertinęs pareiškėjo V. V. paaiškinimą, jog namui tapus avariniu, tarybinis ūkis jo motinai paskyrė kitą namą, sprendė, kad namu tarybiniu laikotarpiu disponavo tarybinis ūkis (valstybinis juridinis subjektas).

8. Teismas pažymėjo, kad pagal VĮ Registrų centras duomenis name buvo suformuoti keturi butai, informacijos apie Buto privatizavimą nėra, kiti trys butai asmenų buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Privatizacijos objektais galėjo būti tik valstybinės nuosavybės objektai. Toks faktas patvirtina, kad namas kartu su jame suformuotais butais buvo valstybės nuosavybė. Namas kartu su Butu tapo valstybės nuosavybe tarybiniu laikotarpiu, o privačios nuosavybės teisių pirmasis jų savininkas neatkūrė, pareiškėjas V. V. patvirtino, kad Buto neprivatizavo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas V. V., kaip ir jo motinai, buvo leista gyventi valstybės nuosavybe tapusiame Bute, tačiau dėl to jie buto savininkais savaime netapo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas V. V. turėjo teisėtą pagrindą gyventi Bute tarybiniu laikotarpiu, o jam pasibaigus tikėtinai turėjo teisę Butą privatizuoti, tačiau to nepadarė. Teismas vertino, kad pastatas yra labai senas ir prastos būklės, o kiti trys butai buvo, todėl tikėtina, jog Butas liko nepastebėtas valstybinių institucijų, kol klausimo neiškėlė komunalinių paslaugų įmonė. Kitų trijų butų privatizavimo name faktas rodo, kad privatizavimo metu, prieš 30 ar panašiu laiku, buvo žinoma, jog šis turtas priklauso valstybei. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas konstatavo, jog Butas nuosavybės teise priklauso valstybei ir sprendė, kad, nėra pagrindo konstatuoti, jo Butas priklauso pareiškėjui V. V.

9. Teismas atsižvelgęs, kad Butas tikėtinai nuo pat tarybinės sistemos įvedimo po 1944 m. priklausė valstybei, sprendė, kad pareiškėjas V. V. įgyjamąja senatimi Buto negalėjo įgyti, kai egzistavo tarybinė sistema. Teismas nurodė, kad pareiškėjas V. V. įgyjamąja senatimi Buto negalėjo įgyti atgavus nepriklausomybę ir atsiradus privačios nuosavybės sistemai, kadangi vadovaujantis CK 4.69 straipsnio 3 dalimi, įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei priklausančius daiktus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo V. V. mokėti mokesčiai nesuteikia nuosavybės teisių į Butą. Teismas vertino, kad tokia padėtis nepažeidžia pareiškėjo V. V. teisių, kadangi jis šiuo metu turėtų teisę įgyti nuosavybės teisę į ginčo butą dalyvaudamas aukcione.

10. Teismas pastebėjo, kad daržinės ir tvartas yra Buto priklausiniai, todėl jų faktinė padėtis turėtų būti analogiška ginčo buto padėčiai. VĮ Turto bankas dėl šių papildomų objektų į teismą nesikreipė, nes objektai tikėtinai nėra registruoti registre, todėl dėl jų valstybės nuosavybės šioje byloje teismas nesprendė. Teismas suabejojęs, ar daržinė ir tvartas nėra sunykę, įvertinęs, kad pareiškėjas nenurodė, kam priklauso kitos daržinės ir tvarto dalys, bei tai, kad minėti pastatai yra Buto priklausiniai, padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas V. V. šių statinių dalį įgijo įgyjamosios senaties pagrindu.

11. Teismas pažymėjo, kad dėl buto adresu (duomenys neskelbtini), ginčas byloje nebuvo keliamas, nėra duomenų, kad jis priklausytų kokiam nors asmeniui, savivaldybei, pagal pateiktus duomenis kiti butai nurodytu adresu buvo privatizuoti, todėl yra pagrindas vertinti, jog šis butas taip pat yra valstybės nuosavybė. Teismas atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad Butai priklauso valstybei nuosavybės teise.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

12. Apeliaciniu skundu pareiškėjas V. V. prašo patenkinti apeliacinį skundą – panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. spalio 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. eA2-6490-1028/2023 dalyje dėl 40,85 kv. m buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo valstybės nuosavybe ir priimti naują sprendimą, kuriuo V. V. pareiškimas nustatyti buto unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendro ploto 43,77 kv. m., adresas (duomenys neskelbtini), su šiam butui priklausančia ½ dalimi pastato – daržinės unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 2I1/ž, ¼ dalimi pastato – tvarto unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 3I1/ž, adresas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, bei nustatyti, kad šiuos nekilnojamuosius daiktus nuosavybės teise įgijo pareiškėjas V. V. Prašo priteisti valstybei turėtas išlaidas už suteiktas apeliantui V. V. teisines paslaugas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Pareiškėjas nuo savo gimimo, t. y. (duomenys neskelbtini), gyvena ir valdo Butą, su šiam butui priklausančia ½ dalimi pastato – daržinės unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ dalimi pastato – tvarto unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini). Buto teisinės registracija neatlikta. Pareiškėjas Bute iki 1990 m. gyveno kartu su savo motina S. V. Pareiškėjo mamai dėl pastatų avarinės būklės apie 1990 metus buvo suteikus kitą gyvenamąją patalpą, pareiškėjas V. V. liko gyventi bute, tvarkė, remontavo, prižiūrėjo ir saugojo naudojamus statinius. Pareiškėjui pasikreipus į VĮ Turto bankas ir Šiaulių rajono savivaldybės administraciją, dėl informacijos apie jo valdomą nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini) (toks adresas pareiškėjui buvo nurodytas) suteikimo, VĮ Turto bankas pateikė 2022 m. birželio 14 d. rašte nurodė, kad VĮ Turto bankas neturi patikėjimo teise valdomo turto adresu (duomenys neskelbtini) (adresas bylos nagrinėjimo metu patikslintas į (duomenys neskelbtini)). Šiaulių rajono savivaldybės administracija pareiškėjui pateikė informaciją, kad butas adresu (duomenys neskelbtini) (adresas bylos nagrinėjimo metu patikslintas į (duomenys neskelbtini)), savivaldybei nuosavybės teise nepriklauso ir nėra įrašytas į bešeimininkio turto sąrašą.

12.2. Pareiškėjas yra sąžiningas ir teisėtas Buto, su šiam butui priklausančia ½ dalimi daržinės ir ¼ dalimi tvarto, valdytojas. Šiuos nekilnojamuosius daiktus pareiškėjas valdo nuo 1990 m. iki šiol, t. y. daugiau kaip 10 metų, ir visą šį laikotarpį nekilnojamųjų daiktų valdymas buvo atviras ir nepertraukiamas. Į pareiškėjo valdomą Butą, su šiam butui priklausančia ½ dalimi daržinės, ¼ dalimi tvarto, niekas daugiau teisių neturi. Pareiškėjas visą šį laiką mokėjo būtinus mokesčius. CK 4.68 straipsnyje - 4.71 straipsnyje numatytų apribojimų nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą nėra, nes Butas su jam priklausančia ½ dalimi daržinės, ¼ dalimi tvarto nėra registruoti nuosavybės teise priklausantys valstybei, savivaldybei ar kitam asmeniui. Šiuo atveju yra visos įstatyme nurodytos sąlygos pareiškimui dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymui bei pareiškėjos VĮ Turto banko reikalavimui nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Lietuvos Respublika nuosavybės teise valdo Butą.

12.3. Skundžiamas teismo sprendimas dalyje dėl Buto pripažinimo valstybės nuosavybe yra neteisingas ir nepagrįstas, pažeidžiantis pareiškėjo teisėtu turtinius interesus. Teismas sprendime nepagrįstai padarė išvadas, kad Butas, esantis pastate, kurio statybos metai yra 1927 m., buvo sukurtas ir pastatytas valstybės lėšomis ir nuosavybės teise priklausė valstybei, nors jokių faktinių duomenų šiai aplinkybei patvirtinti nepateikta. Taip pat teismas nepagrįstai sprendė, kad turtas nuosavybės teise priklauso valstybei, tik nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Šiai išvadai pagrįsti turėjo būti pateikti duomenys apie šio pastato galimą nacionalizavimą bei perdavimą valstybės nuosavybėn, tačiau tokių duomenų į šią bylą nepateikta.

12.4. Jei kiti Butų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkai nesigilindami į realias faktines aplinkybes nusprendė privatizuoti butus, tai nereiškia, kad ir likęs Butas pareiškėjo taip pat turėjo būti privatizuotas, darant prielaidą, kad turtas priklauso valstybei. Apie Buto priklausymą valstybei nėra jokių įrodymų, ir nėra duomenų, kad tokie dokumentai iš viso galėjo egzistuoti. Todėl šį teisinį pagrindą juridiniam faktui konstatuoti, teismas taikė nepagrįstai. Atsižvelgiant į tai yra pagrįstas pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą dalyje dėl Buto pripažinimo valstybės nuosavybe ir nustatyti, kad Butas su priklausančia ½ dalimi daržinės, ¼ dalimi tvarto nuosavybės teise įgijo pareiškėjui V. V. įgyjamosios senaties pagrindu.

12.5. Pirmosios instancijos teismo išvados nėra pagrįstos, jos paremtos tinkamai neįvertinus visas faktines ir teisines bylos aplinkybes, netinkamai ištyrus rašytinius dokumentus, dėl ko teismas padarė nepagrįstas, klaidingas išvadas, kas sąlygojo neteisėto, nepagrįsto sprendimo priėmimą.

Atsiliepimas

13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėja VĮ Turto bankas prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. spalio 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. eA2-6490-1028/2023 palikti nepakeistą ir apelianto V. V. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijose teismas visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyrė bei įvertino visus byloje esančius įrodymus, teisingai išaiškino ir nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su reiškiamais prašymais, taip pat pagrįstai ir motyvuotai savo sprendime nurodė faktus dėl kurių egzistavimo turi būti nustatyta, jog Butas pripažintinas valstybės nuosavybe.

14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Šiaulių rajono savivaldybės administracija prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Sutinka su argumentais, motyvais nurodytais pirmosios instancijos teismo sprendime.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

16. Bylos duomenimis nustatyta, kad Butas nėra apskaitomas Šiaulių rajono savivaldybės administracijos balanse ir neturi duomenų apie Buto statybą ir privatizavimą. Šiaulių rajono savivaldybės archyve dokumentų apie gyvenamąjį namą ar Butą nėra (Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 2022 m. rugsėjo 5 d. pažyma Dėl informacijos pateikimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2022 m. rugpjūčio 30 d. pažyma Dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). Šiaulių regioninis valstybės archyvas 2022 m. rugpjūčio 29 d. pažymoje nurodė, jog negali suteikti duomenų apie Butą.

17. VĮ Registrų centras 2021 m. vasario 11 d. pažymoje Dėl informacijos pateikimo nurodė, kad informacijos apie Buto privatizavimą nekilnojamojo turto registre nėra. Kitus butus, esančius gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), asmenys privatizavo pagal 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymą Nr. 1-1374. Nekilnojamojo turto registro centro duomenų bazėje nėra duomenų apie Buto nuosavybę.

18. Iš mokėjimo kvitų ir kitų mokėjimo dokumentų nustatyta, kad V. V. moka mokesčius už teikiamas paslaugas Butui.

Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąja senatimi nustatymo

19. Apeliantas skunde teigia, kad jis Butą ir jo priklausinius nepertraukiamai ir atvirai valdo daugiau nei 10 metų, mokėjo mokesčius, Butas nėra įregistruotas jokio asmens nuosavybės teise, nėra jokių duomenų apie jo perdavimą Valstybei, todėl yra visos sąlygos nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymui.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime padarė išvadą, kad apeliantas neįrodė, jog Butą ir jo priklausinius įgijo įgyjamosios senaties pagrindu, kadangi butas priklauso Valstybei, o mokesčių mokėjimas nesuteikia nuosavybės teisių.

21. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

22. Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 25 punktas; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

23. Pagal CK 4.69 straipsnio 1 dalį, įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

24. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-916/2023, 31 punktas)

25. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų tokio įgijimo sąlygų buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

26. Byloje nėra ginčo, kad apeliantas nėra Buto savininkas. Jis pats pripažįsta faktą, kad Bute, kurį mamai S. V. suteikė tarybinis ūkis, jis gyveno kartu su mama iki 1990 m., vėliau mamai buvo suteiktas kitas būtas, o apeliantas liko toliau gyventi Bute.

27. Iš nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo nustatyta, kad gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), pastatytas 1927 m.

28. 1964 m. CK 97 straipsnyje buvo nustatyta, kad viešosios nuosavybės teisės subjektai Lietuvos Respublikoje yra valstybė ir savivaldybės. Šio CK 98 straipsnio 4 punkte buvo nurodyta, kad viešosios nuosavybės teisės objektai Lietuvos Respublikoje yra valstybinių (savivaldybių) įmonių, įstaigų ir organizacijų turtas. Pagal 1964 m. CK 99 straipsnio 1 dalį, valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais. 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad priklausinį, tai yra daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita. Tokia pat nuostata numatyta ir 2000 m. CK 4.14 straipsnio 1 dalyje.

29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007, 2008 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008, 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2015). Kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, 2023 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-916/2023).

30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir, pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį, draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

31. Kartu pažymėtina, kad okupacinei valdžiai 1940 m. ir vėliau įvykdžius nacionalizaciją ir kitais neteisėtais būdais nusavinus privačią nuosavybę, buvo paneigta teisė turėti privačią nuosavybę, tačiau nuosavybės teisių, pažeistų neteisėtai nusavinant privačią nuosavybę, atkurti remiantis tuo metu galiojusiais įstatymais buvo neįmanoma, t. y. tam buvo būtina įstatymu nustatyti specialų (ad hoc) teisinį reguliavimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas). Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 18 d. priėmė įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, įsigaliojusį 1991 m. rugpjūčio 1 d., kuriame buvo nustatyta, kokiems asmenims, į kokį turtą, kokiomis sąlygomis ir kokia tvarka yra atkuriamos nuosavybės teisės. Byloje nėra duomenų, kad dėl gyvenamojo namo, kuriame yra Butas, vyktų nuosavybės teisių atkūrimas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.

32. Byloje esanti VĮ Registrų centras 2021 m. vasario 11 d. pažyma Dėl informacijos pateikimo patvirtina, kad kiti butai, esantys gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), yra privatizavo pagal 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymą Nr. 1-1374.

33. Gyvenamųjų patalpų privatizavimą Lietuvoje reglamentavo Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo Nr. 1-1374, įsigaliojusio 1991-06-30, 2 straipsnis numatė, kad pirkimo–pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose, butai ir kambariai bendrabučiuose. Šiuo atveju, įvertinus, kad gyvenamasis namas, kuriame yra Butas, po antrojo pasaulinio karo tapo valstybės nuosavybe ir buvę savininkas nesikreipė dėl nuosavybės teisių atstatymo, bei tai, kad Butas apelianto mamai buvo suteiktas gyventi tarybinio ūkio sovietmečiu, kiti gyvenamajame name esantys butai yra privatizuoti pagal 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymą, darytina išvada, kad pagal kilmę Butas priklausė valstybiniam ir visuomeniniam butų fondui, tai yra buvo viešoji nuosavybė. Pats apeliantas patvirtino, kad gyvendamas Bute, iki kol VĮ Turto bankas nesikreipė į teismą pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto dėl daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turo registre tikslu nustatymo, kad Butas yra valstybės nuosavybė, jokių aktyvių veiksmų siekdamas Butą įsigyti nuosavybėn, neatliko.

34. Įvertinus byloje pateiktus duomenis, apelianto paaiškinimus, darytina išvada, kad iki 1990 m. valstybė apelianto mamai suteikė Butą tam, kad šeima būtų aprūpinta gyvenamuoju būstu. Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad nuosavybės teisės į Butą nėra įregistruotos. Vien tik faktinis naudojimasis butu, jo išlaikymas ir tai, kad dėl to neprieštaravo kiti asmenys, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog apeliantas atvirai valdė daiktą (butą) kaip savą kad yra sąžiningas valdytojas ir įgijo butą nuosavybėn įgyjamąja senatimi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008). Tai, kad nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre į Butą nebuvo įregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog Butas perėjo apeliantui ir jis yra sąžiningas šio buto įgijėjas. Valdymo institucijų nepakankamas atlikimas joms pavestų funkcijų rūpintis viešąja nuosavybe ir valstybės nuosavybės teisių neįregistravimas į Butą, nesudaro pagrindo Buto nepripažinti viešąja nuosavybe ar vertinti jį kaip bešeimininkį turtą.

35. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, kad, pagal VĮ Registrų centro duomenis, Buto teisės į jį neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas Butą vertinti kaip bešeimininkį, nes Butas yra viešoji nuosavybė, į kurį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjamos nuosavybės teisės (CK 4.69 straipsnio 3 dalis)

36. Be to, kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje draudimas kitam asmeniui pagal įgyjamąją senatį įgyti valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantį daiktą nesaistomas sąlygų ar išlygų. Net ir tais atvejais, kai valstybė ar savivaldybė ilgą laiką nesinaudoja jai nuosavybės teise priklausančiu daiktu, neregistruoja nuosavybės teisių, tai nereiškia, kad į tokį daiktą galimas nuosavybės teisių įgijimas pagal įgyjamąją senatį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013).

37. Sprendžiant dėl Buto priklausinių įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu, pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jei speciali įstatymo nuostata dėl daiktų specifiškumo nedaro išimties (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-289-421/2017).

38. Byloje nėra duomenų, kad Daržinė ir Tvartas būtų registruoti nekilnojamojo turto registre, ir į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, išskyrus pačio apelianto paaiškinimo, apie šių daiktų egzistavimą (pvz. duomenų iš archyvų). Be to, pripažinus, kad Daržinės dalis ir Tvarto dalis yra Buto priklausiniai, juo ištinka pagrindinio daikto likimas, t. y. konstatavus, kad apeliantas neįgijo Buto nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu, apeliantas taip pat neįgijo nuosavybės teisių tokiu būdu ir į Daržinės dalį bei Tvarto dalį.

39. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadai, kad yra visos sąlygos konstatuoti nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi fakto. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien ilgas Buto ir jo priklausinių ¼ dalies Daržinės bei ¼ dalies Tvarto valdymas negali būti pagrindu nustatyti įgijimo įgyjamąja senatimi faktą.

40. Pažymėtina, kad tai, jog apeliantas nesutinka su teismo sprendime padarytomis išvadomis, nėra pagrindas pripažinti, kad skundžiamas sprendimas priimtas pažeidus įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, nepažeidė kiekvieno įrodymo ir jų viseto įvertinimo, įrodymų pakankamumo taisyklių, teismo išvados dėl įrodinėjimo dalyku byloje esančių faktų buvimo ar nebuvimo atitinka surinktus faktinius duomenis (CPK 176, 185 straipsnis). Todėl tenkinti suinteresuoto asmens apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

41. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylos procesinės baigties

42. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimo į skundą argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

43. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Atmetus apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos patirtos už apeliantui suteiktą teisinę pagalbą neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Egidijus Mockevičius