Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėjas Silvijus Balčytis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo VĮ „Turto bankas“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pareiškėjo V. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Šiaulių rajono savivaldybės administracija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

VĮ „Turto bankas“ pareiškimas tenkintinas, pareiškėjo V. V. pareiškimas netenkintinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas VĮ „Turto bankas“ pateikė NTR išrašus (byla 6490, b. l. 4-5), namo planą, savivaldybės raštus, paklausimą savivaldybei, archyvo raštą, seniūnijos raštą, pareiškėjo raštus institucijoms, Registrų centro raštą, komunalinės įmonės raštą, NTR pažymas, planus, susirašinėjimą su institucijomis, raštą apie privatizavimą, teikimą.

Pareiškėjas V. V. pateikė duomenis apie mokėtus mokesčius (byla 6490, b. l. 57-72), kadastrinių matavimų bylą, NTR išrašus, raštus, ūkinę knygą, gimimo, mirties liudijimus, registrų duomenis, mokesčius, nuotraukas, neįgaliojo pažymėjimą.

Teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 str. 1 d.). Teismas nagrinėja bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos (CPK 444 str. 2 d. 9 p.). Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 str.). Teismas nagrinėja bylas dėl pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (CPK 444 str. 2 d. 5 p.), dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo (CPK 530 str.).

Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 str. 1 d.). Nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagaminant naują daiktą; kitais įstatymo nustatytais pagrindais (CK 4.47 str. 4 p., 12 p.). Bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas (CK 4.57 str. 1 d.). Bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal valstybės arba savivaldybės institucijos pareiškimą (CK 4.58 str. 1 d.). Fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą (CK 4.68 str. 1 d.). Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus (CK 4.69 str. 3 d.).

Nagrinėjamu atveju keliamas ginčas dėl to, kam priklauso butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Šiaulių r. Šiaulių rajono savivaldybė pateikė duomenis, kad objektas savivaldybei nepriklauso. Taigi, jis gali priklausyti tik valstybei arba privačiam asmeniui. Iš pateiktų byloje įrodymų matyti, kad ginčo butas nuosavybės teise neregistruotas niekieno vardu. Buto statybos pabaigos metai yra 1927 m. Tai reiškia, kad namas, kuriame yra butas, buvo pastatytas tarpukariu, esant privačiai nuosavybei. Įrodymų apie tai, kam konkrečiai priklausė namas, nėra. Tačiau po antrojo pasaulinio karo privati nuosavybė buvo labai apribota dėl įvestos tarybinės sistemos. Pareiškėjas V. V. paaiškino, kad namas priklausė ūkininkui, kuris jame leido gyventi jam dirbusiems asmenims, įskaitant jo senelį, motiną. Dėl karo šis ūkininkas pabėgo iš šalies ir nebesugrįžo. Todėl tikėtina, kad tikrasis namo savininkas savo teisių į namą nebeatkūrė. Pareiškėjas V. V. taip pat paaiškino, kad name jie gyveno tarybinio ūkio leidimu. Jokių duomenų apie ginčo namą, kas juo disponavo tarybiniu laikotarpiu, byloje nėra. Tačiau iš V. V. paaiškinimų apie tai, jog namui tapus avariniu, tarybinis ūkis jo motinai paskyrė kitą namą, matyti, kad ginčo namu tarybiniu laikotarpiu disponavo tarybinis ūkis, kitaip tariant valstybinis juridinis subjektas.

VĮ Turto bankas pateiktais duomenimis, gautais iš VĮ Registrų centras (2021-02-11 raštas, į 2021-02-05 paklausimą), ginčo name buvo suformuoti keturi butai, informacijos apie ginčo buto privatizavimą nėra, tuo tarpu kiti trys butai asmenų buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Pastebėtina, kad privatizacijos objektais galėjo būti tik valstybinės nuosavybės objektai. Toks faktas patvirtina, kad ginčo namas kartu su ginčo butu buvo valstybės nuosavybė, kaip ir kiti trys privatizuoti butai. Situacija, kad trys butai būtų priklausę valstybei, o ginčo butas – ne, yra neįmanoma. Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad ginčo namas kartu su ginčo butu tapo valstybės nuosavybe tarybiniu laikotarpiu, o privačios nuosavybės teisių pirmasis jų savininkas neatkūrė. Ir pats pareiškėjas posėdžio metu nurodė, kad neturėjo investicinių čekių (ar kitokių vertybinių dokumentų), su kuriais būtų galėjęs privatizuoti ginčo butą. Taip pat jis nurodė, kad jo mama, kuriai buvo paskirtas kitas namas, tą namą privatizavo. Taigi, iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad V. V., kaip ir jo motinai, buvo tik leista gyventi valstybės nuosavybe tapusiame ginčo bute, dėl ko jie buto savininkais savaime netapo.

Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad pareiškėjas V. V. turėjo teisėtą pagrindą gyventi ginčo bute tarybiniu laikotarpiu, o jam pasibaigus tikėtinai turėjo teisę ginčo butą privatizuoti, tačiau to nepadarė. Kadangi ginčo pastatas yra labai senas ir prastos būklės, o kiti trys butai buvo privatizuoti to norinčių asmenų, tikėtina, jog ginčo butas liko nepastebėtas valstybinių institucijų iki pat šiol, kol to klausimo neiškėlė komunalinių paslaugų įmonė. Tačiau tai nereiškia, kad ginčo butas nustojo priklausyti valstybei. Kitų trijų butų privatizavimo ginčo name faktas rodo, kad privatizavimo metu, prieš 30 ar panašiai metų, buvo aiškiai žinoma, jog šis turtas priklauso valstybei.

Esant nustatytoms aplinkybėms yra pagrindas konstatuoti faktą, jog ginčo butas nuosavybės teise priklauso valstybei. Konstatavus tokį faktą, nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčo butas priklauso pareiškėjui V. V.. Kadangi ginčo butas tikėtinai nuo pat tarybinės sistemos įvedimo po 1944 m. priklausė valstybei, pareiškėjas V. V. įgyjamąja senatimi ginčo buto negalėjo įgyti tada, kai buvo tarybinė sistema. Be to, butas buvo skirtas ne jam, o motinai. Taip pat pareiškėjas teigia, jog tokią teisę turi tik nuo 1990 m. Taip pat pareiškėjas V. V. įgyjamąja senatimi ginčo buto negalėjo įgyti atgavus nepriklausomybę atsiradus privačios nuosavybės sistemai, kadangi vadovaujantis CK 4.69 str. 3 d. įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei priklausančius daiktus. Net jei daiktas būtų bešeimininkis, ko šiuo atveju nėra, vadovaujantis CK 4.58 str. 1 d. jis vis tiek galėtų atitekti tik valstybei.

Šioje situacijoje pažymėtina, kad tokia padėtis nereiškia pareiškėjo V. V. teisių pažeidimo, kadangi jis galimai turėjo teisę privatizuoti ginčo butą seniau, o šiuo metu turėtų teisę įgyti nuosavybės teisę į ginčo butą dalyvaudamas aukcione, kurį VĮ Turto bankas atstovo pateikta informacija skelbs VĮ Turto bankas, ir tokio objekto kaina net nenumatoma, jog būtų didelė (tą galima suprasti ir iš nuotraukų). Iš esmės procesas gana panašus, kadangi privatizacijos procesas irgi nevyko už dyką. Taip pat pareiškėjo V. V. mokėti mokesčiai nesuteikia nuosavybės teisių į ginčo butą, nes naudojantis svetimu turtu savo naudai savaime suprantamas ir su tuo susijusių paslaugų apmokėjimas.

Dėl kitų minimų ginčo buto priklausinių – daržinės ir tvarto – pastebėtina, kad jie yra ginčo buto priklausiniai, ką nurodo ir pareiškėjas V. V.. Pastatai statyti 1927 metais, todėl yra sodybos, kurios pagrindinis pastatas yra ginčo namas su ginčo butu, dalis. Todėl jų faktinė padėtis turėtų būti analogiška ginčo buto padėčiai. VĮ Turto bankas dėl šių papildomų objektų į teismą nesikreipė, nes objektai tikėtinai nėra registruoti registre, todėl dėl jų valstybės nuosavybės šioje byloje nespręstina, tačiau visų faktų visuma ir situacija, pareiškėjo V. V. nurodytos aplinybės sudaro pagrindą vertinti, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas V. V. šių statinių dalį įgijo įgyjamosios senaties pagrindu. Taip pat kyla klausimų, ar pastatai negali būti laikomi sunykusiais. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad priklauso kitos pastato dalys, ar kas nors yra įsiteisinęs jų nuosavybės dalį. Dėl nurodytų aplinkybių ši pareiškimo dalis taip pat netenkintina.

Dėl kito buto adresu (duomenys neskelbtini) Šiaulių r., ginčas byloje nebuvo keliamas, nėra duomenų, kad jis priklausytų kokiam nors asmeniui, savivaldybei, pagal pateiktus duomenis kiti butai nurodytu adresu taip pat buvo privatizuoti (VĮ Registrų centras 2020-02-24 raštas į 2020-02-13 paklausimą), todėl galima vadovautis panašiais argumentais, kaip ir prieš tai, ir yra pagrindas vertinti, jog šis butas taip pat yra valstybės nuosavybė. Nekilnojamojo turto registras neturi jokių duomenų apie fizinius ar juridinius asmenis, kurie turėtų nuosavybės teisę į nurodytą butą, nuosavybės teisė registre neregistruota. Jei turtas nepriklauso privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims bei savivaldybei, nėra pripažintas bešeimininkiu, jo nuosavybės teisė gali priklausyti tik valstybei. Nagrinėjamu atveju butai yra tokie nuosavybės teisės objektai, kurie ir negali būti paprastai pripažinti bešeimininkiais, kadangi buvo kažkada sukurti kaip daiktai, todėl jiems savaime atsiranda nuosavybės teisės pagal CK 4.47 str. 4 p. Butai yra nekilnojamasis turtas, kurio neįmanoma pamesti, prarasti. Tarybiniu laikotarpiu galiojo valstybinės nuosavybės koncepcija, atkūrus nepriklausomybę asmenims, turėjusiems atitinkamas teises, į tam tikrą nekilnojamąjį turtą buvo atkurtos nuosavybės teisės, taip pat daug nekilnojamojo turto buvo privatizuota. Tuo tarpu dėl pareiškėjos VĮ Turto bankas nurodytų butų nuosavybės teisinės padėties klausimo niekas neiškėlė iki pat šios bylos.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes yra pagrindas daryti išvadą, kad nurodyti butai priklauso valstybei nuosavybės teise.

Prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas sukels teisines pasekmes, kadangi pareiškėja šiuo pagrindu galės įgyvendinti valstybės nuosavybės teisę.

Išnagrinėjęs bylą, teismas turi teisę priimti naują sprendimą (CPK 371 str. 1 d. 3 p). Atnaujinus procesą buvo sujungtos bylos ir teko nagrinėti du pareiškimus. Nors faktinis atnaujintos bylos rezultatas nesikeičia, priimtinas naujas sprendimas, kadangi apimama daugiau ginčo klausimų iš abiejų bylų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259 – 270 str., 442 – 448 str., teismas

nusprendžia:

VĮ Turto bankas pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Lietuvos Respublika nuosavybės teise valdo 29,22 kv. m. butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių r., ir 40,85 kv. m. butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių r.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas valstybės nuosavybės teisės įgyvendinimo tikslu.

Pareiškėjo V. V. pareiškimo netenkinti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.