Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almanto Padvelskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Seselskytės, Larisos Šimanskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „L. B.“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „L. B.“ ieškinį atsakovui A. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė ((duomenys neskelbtini) 338 straipsniai).

6. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog įstatymo nustatyta teismo pareiga motyvuoti priimtą teismo procesinį sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas pritaria esminiams teismo sprendime išdėstytiems motyvams.

Faktinės aplinkybės

7. Nustatyta, kad BnP Finance, UAB (toliau – pradinė kreditorė) ir atsakovas sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovui 36 mėnesių terminui buvo suteiktas 250 Eur kreditas. S. B. sąlygų 6.2 punkte numatyta, jog vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito sutartį laiku ir dėl to vartojimo kredito davėjui pasikreipus į teismą dėl skolos priteisimo, šalys susitaria, jog vartojimo kredito gavėjui bus skaičiuojamos 12 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki priteistos skolos visiško grąžinimo. Atsakovui tinkamai nevykdant sutartinių įsipareigojimų pradinė kreditorė nuo 2022 m. spalio 1 d. sutartį nutraukė. Pradinė kreditorė, remdamasi 2021 m. gegužės 19 d. periodine reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovei perdavė reikalavimą į atsakovo įsiskolinimą, apie tai atsakovas informuotas 2022 m. lapkričio 11 d. pranešimu.

Dėl ginčo

8. Šioje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria netenkintas ieškovės reikalavimas priteisti sandorio sudarymo mokestį ir 12 procentų procesines palūkanas.

Dėl sutarties sudarymo mokesčio

9. Apeliantė teigia, kad sandorio sudarymo mokestis yra bendros vartojimo kredito kainos sudėtinė dalis, todėl šis mokestis turi būti priteistas apeliantei. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantės argumentais nesutinka.

10. Kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, ginčo sutarties Bendrųjų sąlygų 1.18 punkte numatyta, kad sutarties sudarymo mokestis – tai vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose numatytas fiksuotas vartojimo kredito gavėjo vartojimo kredito davėjui mokamas mokestis už vartojimo kredito gavėjo pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su sutartimi susijusių dokumentų parengimą. Sutarties sudarymo mokesčio mokėjimas išdėstomas visam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui. Sutarties 1.9 punkte nurodyta, jog į bendrą vartojimo kredito kainą įeina visos išlaidos, įskaitant palūkanas ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius. Ši kaina apskaičiuojama ir nurodoma tik pagal vartojimo kredito paraišką suteikiamo vartojimo kredito atžvilgiu ir neapima jokių išlaidų, susijusių su vartojimo kredito davėjo iki tol vartojimo kredito gavėjui suteiktais vartojimo kreditais ar ateityje suteikiamais kreditais. Kaina apskaičiuojama preziumuojant, kad vartojimo kredito gavėjas visas iš šios sutarties kylančias prievoles vykdys laiku, tinkamai ir neapima palūkanų bei kompensacinių palūkanų, kurias vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei už pradelstą laikotarpį. Sutarties bendrųjų sąlygų 8.6 punkte numatyta, kad įsigaliojus vartojimo kredito sutarties nutraukimui, vartojimo kredito gavėjas privalo sugrąžinti visą paimtą vartojimo kreditą, sumokėti sutarties sudarymo mokestį už visą vartojimo kredito sutarties terminą pagal grafiką bei iki faktinio vartojimo kredito grąžinimo dienos priskaičiuotas sutartines palūkanas ir netesybas.

11. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 7 punktą, vartojimo kredito sutartyje turi būti aiškiai nurodyta bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma, bendros vartojimo kredito kainos metinė norma ir visos šios normos apskaičiavimo prielaidos. Nagrinėjamu atveju sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, kad konkreti sandorio sudarymo mokesčio suma 67,68 Eur. P. V. kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, į šią sumą įeina visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės teiginiais, kad S. S. dalies sąlyga, kuria sulygta konkreti sutarties sudarymo mokesčio suma – 67,68 Eur, yra aiški, apibrėžta, atsakovui turėjo būti suprantama, kad šį mokestį reikės sumokėti grąžinant kreditą, be to, būtent tokio dydžio sutarties sudarymo mokesčio mokėjimas buvo išdėstytas kas mėnesį, nustatant atsakovo mokėtinų mėnesinių įmokų dydį. Tačiau tai savaime nereiškia, kad vartojimo kredito sutarties nutraukimo atveju kredito davėjas turi teisę reikalauti viso sutarties sudarymo mokesčio, t. y. tos jo dalies, kuri būtų mokama, jeigu sutartis nebūtų nutraukta ir būtų vykdoma toliau. Pažymėtina, kad vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo esamų sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje, tačiau kredito davėjui išlieka teisė reikalauti atlyginti nuostolius dėl sutarties nevykdymo (netinkamo vykdymo). Sutarties sudarymo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei negautas pajamas (nuostolių atlyginimą), todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutarties sudarymo mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo, nagrinėjamu atveju iki 2022 m. spalio 1 d.

12. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, kad reikalavimo dėl sutarties sudarymo mokesčio nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos tenkinti nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas šį ieškinio reikalavimą atmetė pagrįstai.

Dėl procesinių palūkanų

14. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

15. Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis).

16. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios yra priskiriamos prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Pagal teisinį reglamentavimą kompensuojamosios procesinės palūkanos ir jų dydis gali būti nustatomi šalių susitarimu, jo nesant – pagal įstatymą (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016, 32 punktas, 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

17. Kaip byloje nustatyta, S. B. sąlygų 6.2 punkte numatyta, jog vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito sutartį laiku ir dėl to vartojimo kredito davėjui pasikreipus į teismą dėl skolos priteisimo, šalys susitaria, jog vartojimo kredito gavėjui bus skaičiuojamos 12 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki priteistos skolos visiško grąžinimo.

18. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas). Taigi teismo pareiga ex officio vertinti sąžiningumą yra ir vartojimo kredito teisinių santykių atveju.

19. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.228-4 straipsnis (buvęs CK 6.188 straipsnis), įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. T. D. 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva), todėl, taikant nurodyto straipsnio nuostatas, jos aiškintinos atsižvelgiant ir į Direktyvos tekstą bei tikslus, aktualią E. S. T. T. praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 37, 38 punktai).

20. Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino Sutarties sąlygos, kurioje nustatytas 12 procentų dydžio procesinių palūkanų dydis, atitiktį teisiniam reglamentavimui bei sąžiningumo ir protingumo principams, atsižvelgdamas į tai, kad vertinamos vartojimo kredito sutarties sąlygos, ir taikydamas vartotojų teisių apsaugą įtvirtinančios teisės normos (CK XVIII-1 skyrius).

21. Pagal CK 6.228-4 straipsnio 2 dalį, nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.

22. Taigi, pirma, nesąžiningų sąlygų kontrolė taikoma vartojimo sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. CK 6.228-4 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

23. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Sutarties nuostata dėl procesinių palūkanų dydžio šalių nebuvo individualiai aptarta (CK 6.228-4 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kadangi Sutarties sąlyga, numatanti procesinių palūkanų dydį, nurodyta S. B. sąlygose, yra standartinė, iš anksto ieškovės paruošta, su kuria atsakovas susipažino ir sutiko, nuotoliniu būdu sudarydamas Sutartį. Nors apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad atsakovas sudarydamas Sutartį susipažino, suprato ir sutiko su Sutarties sąlygomis, prieštaravimų nepareiškė, todėl minėta sąlyga atitinka abiejų šalių valią, tačiau nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme ieškovė nepateikė įrodymų, jog Sutarties nuostatos, įskaitant ir nuostatas dėl procesinių palūkanų dydžio, šalių buvo aptartos individualiai. Byloje nėra įrodymų, kad dėl Sutarties sąlygos, numatančios procesinių palūkanų dydį, vyko derybos ir atsakovas realiai turėjo galimybę derėtis su ieškove dėl procesinių palūkanų dydžio ((duomenys neskelbtini) straipsnis).

24. Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat nenurodo argumentų, pateisiančių 12 procentų dydžio procesinių palūkanų nustatymą. Apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę, todėl turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes, neįrodo procesinių palūkanų dydžio pagrįstumo bei neatitinka procesinių palūkanų paskirties kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius ir skatinti įvykdyti teismo sprendimą. Toks procesinių palūkanų dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinas akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir numatančiu nepagrįstai didelę atsakovo civilinę atsakomybę Sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju. Atsižvelgiant į tai, Sutarties sąlyga, numatanti tokį nepagrįstai didelį procesinių palūkanų dydį, pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta nustatančia neproporcingai didelę atsakovo civilinę atsakomybę (CK 6.228-4 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

25. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino Sutarties 6.2 punkto sąlygą dėl procesinių palūkanų dydžio individualiai neaparta bei nustatančia neproporcingai didelę atsakovo civilinę atsakomybę, ir dėl to nesąžininga (CK 6.228-4 straipsnio 2 dalis).

26. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog pagal CK 6.228-4 straipsnio 8 dalį, kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-611/2020). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog E. S. T. T. (toliau – ESTT), pasisakydamas dėl nesąžiningos sąlygos sukeliamų teisinių pasekmių, išaiškino, kad iš Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, jog nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio (ESTT 2012 m. birželio 14 d. sprendimas byloje BancoEspanol de Crédito SA prieš JoaquinCalderónCamino, C-618/10, 65 punktas) Jei nacionaliniam teismui būtų leidžiama keisti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų turinį, tokia galimybė galėtų kliudyti siekti Direktyvos 93/13 7 straipsnyje nurodyto ilgalaikio tikslo. Ši galimybė padėtų panaikinti atgrasomąjį poveikį, kurį pardavėjams ar tiekėjams sukuria visiškas tokių nesąžiningų sąlygų netaikymas vartotojui, nes jie vis dar būtų linkę naudoti šias sąlygas, žinodami, kad, net jas pripažinus negaliojančiomis, sutartis tiek, kiek būtina, galėtų būti pakeista nacionalinio teismo ir taip būtų užtikrinti šių pardavėjų ar tiekėjų interesai (2012 m. birželio 14 d. Sprendimo B. E. de Crédito, C‑618/10, EU:C:2012:349, 69 punktas; 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, C‑26/13, EU:C:2014:282, 79 punktas ir 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo A. C. Bancaria ir Bankia, C‑70/17 ir C‑179/17, EU:C:2019:250, 54 punktas). Tais atvejais, kai pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudaryta sutartis nebegali būti vykdoma panaikinus nesąžiningą sąlygą, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalimi nedraudžiama nacionaliniam teismui, taikančiam sutarčių teisės principus, panaikinti nesąžiningą sąlygą ir ją pakeisti nacionalinės teisės nuostata tais atvejais, kai dėl nesąžiningos sąlygos pripažinimo negaliojančia teismas būtų priverstas panaikinti visą sutartį ir dėl to vartotojui galėtų atsirasti itin neigiamų padarinių, dėl kurių jis nukentėtų (2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, C‑26/13, EU:C:2014:282, 80–84 punktus; 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo A. C. Bancaria ir Bankia, C‑70/17 ir C‑179/17, EU:C:2019:250, 56 ir 64 punktus ir 2019 m. spalio 3 d. S. D., C‑260/18, EU:C:2019:819, 48 punktą).

27. Esant nurodytai teismų bei ESTT praktikai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, pripažinęs Sutarties sąlygą dėl procesinių palūkanų dydžio nesąžininga ir negaliojančia ab initio, netenkino ieškovės reikalavimo priteisti procesines palūkanas, nes, kaip nurodyta anksčiau paminėtoje ESTT praktikoje, teismas gali pakeisti nesąžininga pripažintą sąlygą (šiuo atveju sumažinti procesinių palūkanų dydį iki įstatyme numatytų 5 procentų dydžio) tik tais atvejais, jeigu dėl šios sąlygos pripažinimo nesąžininga ir dėl to negaliojančia nebebūtų įmanoma įvykdyti Sutarties, visa Sutartis turėtų būti panaikinta ir dėl to sukeltų neigiamų pasekmių vartotojui. Šiuo atveju pripažinimas Sutarties sąlygos dėl procesinių palūkanų nesąžininga ir dėl to negaliojančia ab initio, Sutarties įvykdymui įtakos neturi, todėl kaip nepagrįstas atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas pripažinęs Sutarties sąlygą dėl procesinių palūkanų dydžio nesąžininga ir negaliojančia turėjo priteisti bent jau įstatyme numatyto dydžio procesines palūkanas.

28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tokios praktikos laikomasi ir kitose tos pačios kategorijos bylose (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1000-1012/2023; 2023 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje Nr. e2A-887-1012/2023; 2023 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-665-1012/2023; 2023 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-572-1187/2023; 2023 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-315-1097/2023).

Dėl kitų argumentų

29. Nagrinėjamoje byloje dėl esminių apeliacinio skundo aspektų ir bylos aplinkybių pasisakyta. Darytina išvada, kad kiti apeliacinio skundo argumentai ir pateikti duomenys neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

30. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė civilinio proceso ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

31. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

32. Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, ieškovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.