- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-24
- Bylos Nr.
- e2A-1175-232/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-31881-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tomas Venckus, Liuda Uckienė, Irmantas Šulcas
- Ieškovas
- E. S.
- Atsakovas
- V. B.
- Trečiasis asmuo
- BUAB „AJ Turtas“, Vilniaus miesto 23-ojo notarų biuro
- Kategorijos
- 2.4.4.5Hipoteka
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Liudos Uckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. S. ieškinį atsakovui V. B. dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo, tretieji asmenys byloje BUAB „AJ Turtas“ ir Vilniaus miesto 23-ojo notarų biuro notarė D. J..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė E. S. (toliau -ieškovė) ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2013 m. rugsėjo 4 d. maksimaliosios svetimo turto hipotekos sandorį, o teismui netenkinus reikalavimo pripažinti hipotekos sandorį negaliojančiu, priteisti iš atsakovo V. B. (toliau -atsakovas) 25 505,03 Eur žalos atlyginimo.
2. Nurodė, kad 2013 09 04 tarp atsakovo ir trečiojo asmens BUAB „AJ Turtas" (toliau – trečiasis asmuo) buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią atsakovas perdavė trečiajam asmeniui 23 126,90 Eur paskolą, trečiasis asmuo įsipareigojo iki 2014 09 06 paskolą grąžinti ir sumokėti 10 procentų dydžio palūkanas. Trečiojo asmens įsipareigojimams pagal paskolos sutartį užtikrinti buvo sudarytas sandoris dėl neatlygintinės hipotekos, pagal kurį ieškovė įkeitė jai nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalusis numeris (duomenys neskelbtini) (toliau ginčo butas). Trečiasis asmuo įtikino ieškovę, kuri tuo metu buvo trečiojo asmens darbuotoja, kad hipotekos sandorio sudarymas bus nereikšmingas formalumas, kadangi pats trečiasis asmuo tinkamai ir laiku įvykdys savo įsipareigojimus pagal paskolos sutartį, o ieškovės turtas liks visiškai saugus ir neliečiamas. Sandorį ji sudarė siekdama apsaugoti savo darbo vietą, bendrovėje padarytą karjerą ir elementarų gyvenimo stabilumą, kuris būtų esmingai sutrikdytas, jeigu trečiasis asmuo būtų atleidęs ieškovę iš darbo ar ją pradėjęs persekioti dėl hipotekos sandorio nesudarymo. Ieškovei būnant garbaus amžiaus tektų patirti itin daug streso, prarasti darbo vietą ir ieškotis naujo darbo. Dėl šios priežasties, tuo pačiu neturėdama pagrindo abejoti, kad atsakovas yra jai atviras ir sąžiningas, veikiantis savo, kaip kreditoriaus interesais, ieškovė sudarė savo būsto hipotekos sandorį, visiškai nežinodama apie atsakovo glaudžius ryšius su trečiuoju asmeniu. Vis dėlto, vėliau ieškovei tapo žinoma, kad paskolos sutarties ir hipotekos sandorio sudarymo metu atsakovas buvo vieno iš pagrindinių trečiojo asmens tiekėjų UAB „Aquatera“ vadovas ir vienintelis akcininkas. Atsakovas apie glaudžius savo ryšius ir verslo santykius su trečiuoju asmeniu ieškovei neatskleidė. 2014 12 03, praėjus beveik 3 mėnesiams po paskolos grąžinimo termino, atsakovas kreipėsi į trečiąjį asmenį su prašymu grąžinti paskolą. Be pagrindo pralaukęs dar metus ir du mėnesius, 2016 01 01, atsakovas pakartotinai kreipėsi į trečiąjį asmenį su prašymu grąžinti sumokėtą paskolą. 2016 02 03 trečiojo asmens vadovas V. K. ant šio kreipimosi raštu patvirtino, kad prašymą gavo ir prašė atidėti mokėjimą iki 2016 06 30. Atsakovas 2016 04 04 kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš trečiojo asmens 23 169,70 Eur skolos, 3 044,49 Eur palūkanų ir kitas sumas. Pabrėžė, kad ieškovė šiame procese dalyvavo kaip trečiasis asmuo ir sutiko su pareikštu ieškiniu. Ieškovė laikėsi pozicijos, kad atsakovo reikalavimas nukreiptas į tinkamą skolininką ir pirmiausia iš paskolos sutarties kylanti skola turi būti išieškota iš pagrindinio skolininko, trečiojo asmens. 2016 07 11 Vilniaus apygardos teismo nutartimi byloje Nr. B2-4798-781/2016 trečiajam asmeniui iškelta bankroto byla. 2016 12 05 Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e2-5603-781/2016, kuria beveik visiškai tenkino atsakovo ieškinį ir priteisė jam iš trečiojo asmens 23 169,90 Eur skolos, 1 812,31 Eur palūkanų ir kitas sumas. Trečiajam asmeniui iškėlus bankroto bylą, skolos išieškojimas buvo nukreiptas į ieškovę. 2017 05 11 antstolio I. G. patvarkymu pradėtas išieškojimas iš ieškovės turto dėl 25 505,03 Eur sumos. Akivaizdu, kad toks atsakovo delsimas ir visiškas abejingumas skolos susigrąžinimui, ieškovės būsto sąskaita negali būti laikomas sąžiningu elgesiu. Ieškovė mano, kad atsakovas susitarė su trečiuoju asmeniu nereikalauti ir negrąžinti paskolos, nes žinojo, kad ieškovė turi būstą, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas (trečiasis asmuo yra buvęs ieškovės darbdavys). Hipotekos sutartį prašo pripažinti negaliojančia CK 1.90 straipsnio 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, o netenkinus šio reikalavimo, prašo tenkinti alternatyvų reikalavimą dėl 25 505,03 Eur žalos priteisimo iš atsakovo.
Atsiliepimas
3. Atsakovas atsiliepime su pareikštu ieškiniu nesutiko.
4. Nurodė, kad ieškovė jam buvo žinoma kaip trečiojo asmens vyriausioji finansininkė. Ji gerai žinojo (turėjo žinoti), kokią įmonę jis atstovauja, nes UAB AQUATERA verslo santykiai su trečiuoju asmeniu prasidėjo dar 2010 metais. Suteikdamas paskolą trečiajam asmeniui atsakovas pareikalavo prievolės įvykdymo užtikrinimo, įkeisti trečiojo asmens ar kito asmens turtą. Tokią valią nurodė trečiojo asmens vadovui V. K. prieš paskolos sutarties sudarymą. Trečiojo asmens atstovas po kurio laiko informavo, kad butą įkeisti sutinka ieškovė, kuri tuo metu buvo įmonės vyr. finansininkė. Ji laikytina asmeniu susijusiu su trečiojo asmens dalyviu, nes yra trečiojo asmens 50 proc. akcijų savininko L. M. uošvė, kuris tuo metu ir beveik iki pat bankroto bylos iškėlimo užėmė gamybos direktoriaus pareigas. Taip pat ieškovė yra A. M., kuri 2013 metais dirbo trečiojo asmens administratore ir kuriai vėliau buvo suteiktas įgaliojimas veikti už įmonės direktorių, kai šis buvo atostogose, motina. A. M. taip pat dirbo įmonėje beveik iki pat bankroto bylos iškėlimo. Pareiškė, kad neįtikinėjo ieškovės įkeisti jai nuosavybės teise priklausantį butą, juo labiau apgaulės būdu, nuslepiant bet kokią svarbią informaciją. Jam nebuvo svarbu, kas suteiks paskolos gražinimo užtikrinimą. Dėl paskolos suteikimo ir buto įkeitimo bendravo su trečio asmens vadovu V. K. ir komercijos direktoriumi L. M.. Su L. M. taip pat buvo pažįstamas, nes buvo atstovavęs UAB AQUATERA interesus įvairiose derybose su trečiuoju asmeniu. Abu trečiojo asmens akcininkai (V. K. ir L. M.) po to, kai buvo aptartos ir suderintos esminės paskolos suteikimo sąlygos, 2013-08-22 priėmė akcininkų sprendimą Nr. 13/08, kuriuo ir buvo nuspręsta sudaryti paskolos sutartį ir šis sprendimas minimas paskolos sutarties preambulėje. Paskolą trečiajam asmeniui suteikė atlygintinai, už jos gražinimą buvo sumokėta 10 proc. metinių palūkanų (paskolos sutarties 6 punktas). Pati paskolos sutartis nors ir nebuvo notarinės formos, tačiau buvo pasirašyta Vilniaus miesto 23-ajame notarų biure tuo pat metu, kai buvo pasirašomas ir hipotekos sandoris. Paskolos sutarties projektą paruošė minėto notarų biuro darbuotojai. Kiekvienam vidutiniškai išprususiam asmeniui butų aišku, kad negražinus paskolos laiku ieškovės butas bus priverstinai realizuotas. Sandoris buvo sudaromas Vilniaus miesto 23-ajame notarų biure, notarė išaiškino ieškovei, kad negražinus paskolos bus išduotas vykdomasis įrašas ir perduotas priverstinam vykdymui, tai vyko dalyvaujant atsakovui ir trečiojo asmens vadovui V. K.. Su tuo ieškovė sutiko, jai buvo aiškios paskolos sutarties neįvykdymo pasekmės. Nurodė, kad ir pats savais žodžiais paaiškinęs ieškovei jos atsakomybę, jei trečiasis asmuo negražins paskolos. Kartu notarų biure buvo ir sandorius pasirašinėjo trečiojo asmens vadovas V. K.. Pasirašymo metu nei atsakovas nei V. K. nebandė įtikinti ieškovę ar juo labiau ją apgauti. Ieškovė atvyko į notarų biurą su nuostata įkeisti butą už trečio asmens prievolę ir sudarė hipotekos sandorį. Tuo metu ieškovės dukra A. M. kartu su savo sutuoktiniu L. M. jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdė 50 proc. trečiojo asmens akcijų. Natūralu ir suprantama, kad motina siekė padėti dukrai gauti jos verslui apyvartinių lėšų, įkeisdama savo turtą. Nurodė, kad atsakovo tikslas buvo nesuklaidinti ieškovę ir realizuoti jos butą, o užsitikrinti paskolos su palūkanomis atgavimą iš trečiojo asmens.
5. Trečiasis asmuo pateiktu atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad bankroto procese trečiojo asmens atstovė bankroto administratorė O. P. pasiteiravo ieškovės, kodėl ji laidavo už įmonės įsipareigojimą, nes jei įmonė taptų nemoki, tai išieškojimas būtų nukreiptas į ieškovės įkeistą turtą, o įmonė neturėjo jokio nekilnojamo turto, kurį realizavus būtų galimybė atsiskaityti su kreditoriumi. Ieškovė paaiškino, kad tuo metu įmonė dirbo pelningai, be to UAB „Pineka“ buvo skolinga UAB „AJ Turtas“ už atliktus darbus, todėl ieškovė tikėjosi, kad atgavus skolą iš UAB „Pineka“ bus atsiskaityta su atsakovu. Nagrinėjant civilinę bylą dėl skolos priteisimo pagal V. B. ieškinį UAB „AJ Turtas“, ieškovė teigė suprantanti, kad jos turtas bus realizuotas, nes UAB „AJ Turtas“ jokio turto neturėjo.
6. Ieškovė pati dirbo trečiojo asmens vyriausiąja finansininke ir puikiai žinojo apie įmonės padėtį, mokumą, debitorines skolas ir pati pasiūlė įkeisti savo ginčo butą, už paskolą, nes jos duktė ir žentas užėmė įmonėje atsakingas pareigas, valdė 50 procentų trečiojo asmens akcijų, įmonė vykdė kelis stambius projektus, todėl visi (tame tarpe ir ieškovė netiesiogiai) buvo suinteresuoti paskolos gavimu iš atsakovo, nes įmonei reikėjo apyvartinių lėšų. Ieškovė, būdama įmonės vyr. finansininke turėjo galimybę kontroliuoti piniginius srautus ir reikalauti trečiojo asmens grąžinti paskolą nurodytu terminu. Bankroto administratorei yra žinoma, kad trečiojo asmens vadovas V. K. ne kartą prašė pratęsti paskolos gražinimą kreditoriui. Paskolos gražinimo termino pratęsimas buvo naudingas trečiajam asmeniui, nes suteikė galimybę bent laikinai, išvengti bankroto procedūros. Įmonė galėjo tęsti darbą, vykdyti sutartinius įsipareigojimus, sukurti pridėtinę vertę, mokėti mokesčius. Ieškovės teiginiai, kad jai buvo grasinama dėl atleidimo, kad ji bijojo darbdavio, neatitinka tikrovės. Nei bankroto procedūros metu, nei nagrinėjant bylą dėl skolos priteisimo iš trečiojo asmens Vilniaus apygardos teisme, kur ieškovė buvo bylos dalyvis, ji nei karto nebuvo apie tai užsiminusi. Jei ieškovė buvo įtikinta, kaip ji teigė, trečiojo asmens, ji galėjo ginčyti notaro vykdomąjį įrašą, tačiau ginčijo tik antstolio veiksmus dėl turto įvertinimo ir terminų savarankiškam įvertinimui pateikti. Sudarytas hipotekos sandoris buvo notarinės formos, notarė, tikėtina, išaiškino ieškovei sandorio pasekmes jei prievolės nevykdys pagrindinis skolininkas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės E. S. atsakovo V. B. naudai 1 880 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Teismas pažymėjo, kad naudos gavimas nėra privaloma sąlyga sudaryti hipotekos sandorį, sutiko su atsakovo argumentu, kad ieškovės lojalumas, kuomet jos dukra kartu su sutuoktiniu, būdami 50 proc. trečiojo asmens akcijų savininkai, turėjo tiesioginį suinteresuotumą bendrovės veiklos rezultatais, ir buvo ta tikroji priežastis, kodėl ieškovė sutiko sudaryti hipotekos sandorį.
9. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė, tiek iš sutarties bei hipotekos sandorio teksto, tiek iš notarės paaiškinimų, tiek iš bendravimo su paskolos davėju, turėjo aiškiai suvokti ir suvokė prisiimamą riziką, kad negrąžinus paskolos, priverstinis išieškojimas bus nukreiptas būtent į jos įkeistą turtą. Teismas konstatavo, kad ieškovei neįrodžius, jog ji buvo tyčia suklaidinta dėl esminių sandorio aplinkybių, kurios turėjo lemiamą įtaką jos valiai susiformuoti, nėra pagrindo pripažinti hipotekos sandorio negaliojančiu.
10. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, kaip įmonės paėmusios paskolą finansininkė, turėjo visas galimybes stebėti paskolos grąžinimo (negrąžinimo) procesą ir matant, kad įmonė laiku paskolos negrąžina, raginti tiek jos vadovą, tiek savo dukrą ir žentą (įmonės 50 proc. akcijų savininkus) minėtą paskolą grąžinti, o supratus, kad paskola dėl vienokių ar kitokių priežasčių laiku negali būti grąžinta – tartis su įmonės akcininkais dėl galimo įkaito pakeitimo ar kitokio susidariusios situacijos sprendimo, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, ji to nedarė.
Šalies argumentai
11. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškovė hipotekos sandorio neginčijo labai ilgą laiką ir tik nukreipus išieškojimą į jos butą, kreipėsi į teismą su ieškiniu šioje byloje. Tokį ieškovės elgesį, teismo vertino, kaip akivaizdų siekį išvengti savo laisva valia prisiimtų sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Teismas nurodė, kad ieškovė, pasirašydama 2013-09-04 paskolos sutartį, kaip įkeičiamo daikto savininkė ir pasirašydama sutartinės hipotekos sandorį, suvokė visas galimas neigiamas sudaromo sandorio pasekmes ir jas įvertinusi, priėmė sprendimą įkeisti jai nuosavybės teise priklausantį turtą tikslu užtikrinti paskolos gavimą įmonei, kurios dalis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausė jos dukrai A. M. ir žentui L. M.. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė esmingai suklydusi dėl esminių sudaromo sandorio elementų.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nurodė, kad jos patirtos žalos suma yra 25 505,03 Eur, nes būtent šiai sumai yra vykdomas išieškojimas iš hipoteka įkeisto ieškovės turto. Vertinant teoriškai, ši suma galėtų būti laikoma ieškovės patirta žala, kuomet būtų nustatytos visos civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos, tačiau ieškovė, teismo vertinimu, neįrodė kitų būtinųjų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų. Taigi, ieškovės patirta žala nėra susijusi su atsakovu. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas suteikė įmonei tuo metu ypatingai reikalingą paskolą, suteikė ją atlygintinai, paskolos užtikrinimui, kaip yra įprasta tokiais atvejais, pareikalavo užstato, paskolos laiku negrąžinus ir trečiojo asmens vadovui paprašius atidėti grąžinimo terminą, geranoriškai laukė ir nesikreipė dėl priverstinio skolos išieškojimo, tačiau po kiek laiko supratęs, kad paskolos geruoju neatgaus, kreipėsi dėl jos priteisimo į teismą. Įvertinęs byloje surinktą medžiagą, šiuose atsakovo veiksmuose teismas neįžvelgė kalto neveikimo požymių, todėl sprendė neturįs pagrindo išvadai, kad atsakovo veiksmai šiame sandoryje buvo neteisėti.
13. Teismas konstatavo, kad atsakovas jokių neteisėtų veiksmų (tame tarpe piktnaudžiavimo reikalavimo teise) neatliko, jo kaltės dėl to, kad trečiasis asmuo negali gražinti paskolos nėra, atsakovas nėra kaip nors įtakojęs trečiojo asmens nemokumo ar bankroto bylos iškėlimo, todėl atsakovo kaltė šiuo atveju taip pat nėra įrodyta. Nenustačius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo atsakovo civilinei atsakomybei kilti, todėl ieškovės reikalavimo dėl žalos atlyginimo ne tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Ieškovė apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti.
15. Nurodė, kad aukščiau įvardinti sutartiniai santykiai susiklostė tarp trečiojo asmens (paskolos gavėjo), jo verslo partnerio UAB „AQUATERA“ (toliau – AQUATERA) vienintelio akcininko ir faktinio vadovo atsakovo (paskolos davėjo), ir ieškovės, tuometinės trečiojo asmens darbuotojos. Pažymėjo, kad ieškovė nežinojo, kad atsakovas yra kokiu nors būdu susijęs su AQUATERA.
Žemesnės instancijos teismas
16. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas netgi numatydamas, kad pagrindinis skolininkas prievolės jam neįvykdys, laiku nesiėmė veiksmų skolai iš pagrindinio skolininko išsiieškoti. Pabrėžė, kad atsakovas ne tik, kad nesiėmė veiksmų skolai išsiieškoti, bet tai darė siekdamas gauti turtinę naudą. Šios aplinkybės suteikia pagrindą konstatuoti, kad atsakovo neveikimas, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, buvo neteisėtas, kaltas ir susijęs su ieškovės turto praradimu.
17. Pažymėjo, kad atsakovas, būdamas trečiojo asmens verslo partnerio vienintelis akcininkas, atstovavęs AQUATERA interesus santykiuose su trečiuoju asmeniu, žinojo, kad trečiasis asmuo susiduria su finansiniais sunkumais. Tai patvirtina aplinkybės: kad pats atsakovas bei jam priklausanti AQUATERA dalyvavo UAB „Pineka“ bankroto byloje, todėl žinojo, kad trečiasis asmuo nebeatgaus piniginių lėšų, kuriomis jis tikėjosi įvykdyti prievolę atsakovui, V. K. atsakovui raštiškai nurodė, kad neturi finansinių galimybių grąžinti skolą, trečiasis asmuo vėlavo vykdyti prievoles ne tik atsakovui, bet ir jam priklausančiai AQUATERA.
18. Ieškovės nuomone, atsakovas nebuvo pakankamai rūpestingas, „siekdamas“ išsiieškoti skolą iš pagrindinio skolininko, kadangi daugiau nei 1,5 metus nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo ir nesiėmė kitų priemonių siekiant skolą išieškoti priverstine tvarka (pavyzdžiui, nereikalavo išduoti vekselį). Be to pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad atsakovas dėjo pakankamas pastangas skolai išsiieškoti, nepagrįstai suabsoliutino į bylą pateiktus atsakovo raštus (prašymus) Bendrovei ir to pasėkoje vadovavosi tik kvestionuotinais, galimai suklastotais įrodymais. Nurodė, kad atsakovas nedėjo pastangų susigrąžinti paskolą, nes tai jam buvo ne tik nepalanku, o priešingai – naudinga. Iš byloje esančių duomenų, matyti, kad atsakovas siekė pirmiau išsiieškoti skolas iš trečiojo asmens jo valdomos AQUATERA naudai, o ne savo asmeninę skolą.
19. Nurodė, kad ieškovė nežinojo apie atsakovo buvimą AQUATERA savininku. Pažymėjo, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, kuriuo remiantis būtų galima spręsti, kad ieškovė, dirbdama trečiojo asmens finansininke, sėdėdama atskirame kabinete, nedalyvaudama susitikimuose su verslo partneriais, klientais ir kitais asmenimis, buvo sutikusi ir pažinojo atsakovą, žinojo aplinkybes apie jam priklausančias AQUATERA akcijas, jo įgaliojimus atstovauti AQUATERA interesams, sudarant sandorius ir pan.
20. Pažymėjo, kad atsakovo asmenybė buvo esminė aplinkybė ieškovės apsisprendimui sandorį sudaryti ir aplinkybės, lėmusios ieškovės esminį suklaidinimą, egzistavo jau paskolos sutarties ir hipotekos sandorio sudarymo metu. Pabrėžė, kad esminė sąlyga, dėl kurios ieškovė sutiko sudaryti sandorį buvo tai, kad jai buvo žadama, jog paskola bus grąžinta iki 2014 09 06. Taigi, jeigu ieškovė būtų žinojusi apie atsakovo suinteresuotumą trečiojo asmens ir AQUATERA verslu, ji būtų galėjusi numatyti, kad atsakovas sutartį sudarė ne vien siekdamas iš jos gauti atlygį (palūkanas), bet taip pat ir pasipelnyti per jo faktiškai valdomą ir jam priklausančią AQUATERA. Priešingai, ieškovė žinodama apie atsakovo daugialypius interesus, būtų arba iš viso nesudariusi Hipotekos sandorio, arba ėmusis priemonių sandorio rizikingumui sumažinti, pavyzdžiui, reikalavusi į sandorius įtraukti nuostatas, nustatančias, kad prievolės įvykdymo termino pratęsimas galimas tik esant jos sutikimui, ar kad per paskolos grąžinimo termino pabaigą trečiajam asmeniui neįvykdžius prievolės, trečiasis asmuo privalės išduoti vekselį ar panašiai. Tokia galimybė reikalauti papildomos jos interesų apsaugos ieškovei nebuvo suteikta, nes jai nebuvo žinomos visos esminės sandorių sudarymo aplinkybės.
21. Ieškovės nuomone, ji suklydo ne dėl savo neatsargumo, o dėl apgaulės, nes negalėjo numatyti tokių aplinkybių kaip verslo ryšiai tarp atsakovo ir trečiojo asmens ir atsakovo teikiamo prioriteto atgauti AQUATERA skolas, o ne jo asmeniškai suteiktą paskolą. Sudarydama Hipotekos sandorį ieškovė buvo įsitikinusi, kad trečiajam asmeniui negrąžinus skolos atsakovas kreipsis dėl šios skolos išieškojimo iš trečiojo asmens (kuris turėjo turto) nedelsiant, paisys ieškovės interesų ir įgyvendins savo kaip kreditoriaus reikalavimo teisę, o ne dels ieškovės sąskaita. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė šiuo atveju suklydo dėl to, kad buvo suklaidinta atsakovo ir Bendrovės vadovo V. K..
22. Apgaulė pasireiškė tuo, kad atsakovas ir trečiojo asmens vadovas, žinodami, kad ieškovė, galėdama numatyti esmines Hipotekos sandorio sudarymui aplinkybes, jog atsakovas yra susijęs su vienu pagrindinių trečiojo asmens tiekėju AQUATERA, kad AQUATERA prievolėms vykdyti bus teikiamas prioritetas, ir kad paskolos grąžinimo terminas yra susijęs ne su konkrečiu laikotarpiu, o su trečiojo asmens pajėgumu grąžinti paskolą ir tuo pačiu metu bendradarbiauti su AQUATERA, gali nesutikti sudaryti Hipotekos sandorio, tyčia neatskleidė šių jos manymu esminių aplinkybių ieškovei, su tikslu toliau bendradarbiauti, generuoti pajamas ir sumažinti AQUATERA nuostolius, kurie galėjo atsirasti dėl trečiojo asmens nemokumo.
23. Nurodė jog vertinant pirmosios instancijos argumentą, kad ieškovė ginčo sandorį sudarė, siekdama pagelbėti jos dukrai ir jos šeimai, kurie buvo trečiojo asmens akcininkai būtina atkreipti dėmesį į tai, kad net jeigu apeliantė Hipotekos sandoriu siekė pagelbėti savo šeimai, akivaizdu, kad šis sandoris buvo sudarytas esant valios trūkumams – dėl baimės, kad nesudarius sandorio nukentės jos šeima ir pati Ieškovė. Byloje nebuvo ginčo, kad nebuvo kito turto, kuris galėtų būti įkeistas, tam kad sutartis būtų sudaryta ir paskola suteikta. Ieškovė, girdėdama nuolatinius trečiojo asmens vadovo V. K. nuogąstavimus dėl „apyvartinių lėšų trūkumo“ ir blogos trečiojo asmens būklės, žinodama, kad nuo trečiojo asmens gyvavimo priklauso ir jos šeimos bei jos pačios turtiniai interesai, jautė neproporcingai didelę naštą sudaryti šį sandorį. Todėl toks Hipotekos sandorio pagrindas negali būti laikomas teisėtu, o, priešingai, turėtų būti laikomas nesuderinamu su ieškovės galimybe laisva valia priimti sprendimą dėl tokio sandorio sudarymo.
24. Pažymėjo, kad pagal CK 6.228 straipsnio 1 dalį šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą.
Atsiliepimas
25. Atsakovas atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą, prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
26. Atkreipė dėmesį, jog bylos nagrinėjimo metu pati ieškovė, patvirtino, kad jokio smurto ar grasinimo jai nebuvo, o spaudimas pasireiškė tik tuo, kad trečiojo asmens vadovas „įtikinėjo subtiliai“. Tačiau tai nėra nei teisės pažeidimas, nei poveikis valiai. Reklama kasdien įtikinėja vartotojus pirkti vieną ar kitą produktą ar paslaugą, tačiau niekas neverčia to daryti ir valios neįtakoja vartotojai yra laisvi elgtis kaip nori. Todėl ir ieškovė galėjo įkeisti butą, bet galėjo ir neįkeisti. Juo labiau, kad ji buvo L. M., 50 % trečiojo asmens akcijų turėtojo, uošvė, ji pavirtino, kad jos santykiai su žentu ir dukra visą laiką buvo ir yra geri, todėl atleidimas iš darbo jai tikrai negrėsė, tai patvirtino ir liudytoja apklausta apeliantės dukra ir buvusi trečiojo asmens darbuotoja A. M..
27. Iš byloje apklaustų liudytojų paaiškinimų seka, kad ieškovė pati, savo gera valia pasiūlė įkeisti jai priklausantį butą, niekas to daryti jos nevertė. Kaip nurodė liudininkai ir ieškovė - trečiojo asmens situacija buvo gana sunki. Vienas didžiausių trečiojo asmens kreditorių UAB „Pineka“ negrąžino uždirbtų pajamų, skola sudarė apie 240 000 litų. Trečiasis asmuo ėmė ieškoti kreditorių, pradėjo nuo bankų, kuriems akivaizdu reikėjo užstato. Bankai nesutiko, tada ėmė ieškoti kreditorių tarp fizinių asmenų.
28. Nurodė, kad byloje nustatyta, jog atsakovas ne kartą buvo trečiojo asmens biure, bendraudamas verslo reikalais gerai pažinojo trečiojo asmens vadovus - direktorių V. K. ir gamybos direktorių L. M.. Trečiojo asmens biuras nebuvo didelis, todėl atsakovas buvo matęs ir ieškovę, kuri prieš Hipotekos sandorio sudarymą ir vėliau beveik iki bankroto bylos iškėlimo dirbo trečiojo asmens vyr. finansininke. Ji gerai žinojo (turėjo žinoti), kokią įmonę atstovauja atsakovas, nes UAB AQUATERA verslo santykiai su trečiuoju asmeniu prasidėjo dar 2010 metais, o atsakovo pokalbiai su trečiojo asmens vadovais iki ginčijamo sandorio sudarymo būdavo apie abiejų įmonių verslo projektus. Kaip paliudijo ir liudytojas V. K. net ir sudarant hipotekos sandorį ir pasirašant paskolos sutartį notarų biure, kur dalyvavo ir ieškovė, atsakovas ir trečiojo asmens vadovas, visi kalbėjo apie verslą, tai yra apie trečiojo asmens ir UAB AQUATERA ateityje planuojamus sandorius, todėl ieškovei turėjo būti akivaizdu, kokios įmonės interesus atsakovas atstovavo.
29. Atsakovo nuomone, svarbi dar viena aplinkybė - ieškovės konkliudentiniai veiksmai (neveikimas). Nors hipotekos sandoris buvo sudarytas 2013 metais, ginčai dėl įsiskolinimo tarp trečio asmens ir UAB AQUATERA prasidėjo 2015 metų viduryje, ieškinį dėl skolos priteisimo iš trečiojo asmens atsakovas pateikė 2016 metų pavasarį, bankroto byla trečiajam asmeniui buvo iškelta 2016 metų viduryje, ieškovė tik 2017-08-21 kreipėsi su ieškiniu dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu, o ne tuoj pat po to, kai neva sužinojo apie atsakovo ryšius su UAB „AQUATERA. Net ir nagrinėjant bylą dėl skolos priteisimo iš trečiojo asmens ieškovė teisme sutiko su ieškiniu. Ji posėdžio metu net neminėjo to, kad atsakovas kreipėsi į teismą „tik dėl akių“, ar kad atsakovo veiksmai prilygintini „delsimui ir visiškam abejingumui“, ką teigė ieškinyje.
30. Atsakovas pažymėjo, kad pati ieškovė neatliko jokių, nuo jos priklausančių veiksmų, kad paskola atsakovui būtų gražinta. Trečiojo asmens situacija po paskolos gavimo pagerėjo. Tai patvirtino visi liudiję byloje asmenys. Piniginiai srautai padidėjo, buvo galimybė grąžinti paskolą. Ieškovė, kaip įmonės finansininkė, teikdavo finansines ataskaitas (tame tarpe kasmėnesines PVM deklaracijas), turėjo prieigą prie finansinių dokumentų, todėl gerai žinojo įmonės pajamas ir įsiskolinimų gražinimą kreditoriams. Be to, ji pati teikdavo duomenis akcininkams, tarp kurių buvo ir jos žentas, o akcininkų susirinkimus protokoluodavo jos dukra. Ieškovė teigė, kad pati „spaudė K.“, kad mokėtų atsakovui palūkanas (atkreipė dėmesį, kad palūkanos atsakovui buvo sumokėtos už pirmus paskolos metus tuoj po to, kai paskola buvo suteikta ir dar neatėjus jos gražinimo terminui). Pats V. K. teismo posėdyje 2018-06-26, atsakydamas į klausimą, kodėl nebuvo mokama atsakovui paliudijo, kad L. M. ir ieškovė prašė pratęsti sutartį su atsakovu, kad būtų galima tomis lėšomis įsigyti prekių ir ieškovė sutiko dėl Hipotekos sandorio pratęsimo. Visi pavedimai kitiems kreditoriams buvo daromi visų pritarimu.
Atsiliepimas
31. Trečiojo asmens bankroto administratorė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinė skundą atmesti, palikti pirmos instancijos sprendimą nepakeistu ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
32. Nurodė, kad bankroto procedūroje ne kartą bendravo su ieškove, kaip buvusia ilgamete trečiojo asmens vyriausiąja finansininke, taip pat su trečiojo asmens ilgamečiu vadovu V. K., tačiau nei vienas niekada nebuvo teigęs, kad egzistavo toks susitarimas tarp ieškovės ir trečiojo asmens. Nagrinėjant bylą dėl skolos priteisimo Vilniaus apygardos teisme, trečiojo asmens bankroto administratorės bendravimo su ieškove metu ji teigė suprantanti, kad jos turtas bus realizuotas, nes trečiasis asmuo jokio turto neturi. Teismo posėdžio metu buvo detaliai paaiškinta kaip, kur ir kokiomis aplinkybėmis ieškovė taip teigė. Ieškovė yra trečiojo asmens kreditorė, aktyviai dalyvavusi bankroto procedūroje ir ne kartą reikalavusi įvairių dokumentų susipažinimui, todėl jai žinoma trečiojo asmens finansinė padėtis. Be to, jai būnant trečiojo asmens finansininke iki bankroto bylos iškėlimo, ji turėjo priėjimą prie visų finansinių dokumentų ir žinojo, kam buvo skirtos trečiojo asmens lėšos, su kokiais kreditoriais ir kokiomis sumomis buvo atsiskaitoma. Todėl ji galėjo reikalauti, kad dar iki bankroto bylos iškėlimo trečias asmuo gražintų paskolą atsakovui.
33. Pažymėjo, kad ieškovė teigė, jog įkeitė butą geranoriškai, pati pasiūlė tai, nes jos duktė ir žentas užėmė įmonėje atsakingas pareigas, valdė 50 procentų trečiojo asmens akcijų, įmonė vykdė kelis stambius projektus, todėl visi (tame tarpe ir ieškovė netiesiogiai) buvo suinteresuoti paskolos gavimu iš atsakovo, nes įmonei reikėjo apyvartinių lėšų.
34. Nurodė, kad bankroto administratorei yra žinoma, kad trečiojo asmens vadovas V. K. ne kartą prašė pratęsti paskolos grąžinimą, nes pratęsimas buvo naudingas trečiajam asmeniui, suteikė galimybę, nors ir laikinai, išvengti bankroto procedūros, įmonė galėjo dirbti, aprūpinti darbu darbuotojus, sukurti pridėtinę vertę, mokėti mokesčius. Paskola buvo skirta apyvartinėms lėšoms, kurių pagalba trečias asmuo galėjo atlikti statybos rangos darbus ir gauti pelną.
35. Atkreipė dėmesį, kad trečiasis asmuo kaip atsakovas dalyvavo civilinėje byloje, kurioje buvo prašoma pripažinti BUAB „AJ Turtas“ atsakovės UAB AQUATERA naudai išduotus vekselius negaliojančiais CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, ieškovai buvo Linas ir A. M.. Minėtoje byloje, kurioje sprendimu ieškinys atmestas, buvo analizuojami vekselių išdavimo klausimai ir šalių sąžiningumas. Nei Vilniaus apygardos teismas, nei Lietuvos apeliacinis teismas nenustatė jokių vekselių išdavimo trūkumų ar šalių neteisėtų veiksmų. Todėl visi apeliantės teiginiai šiame apeliaciniame skunde, kuriais teigiama, neva UAB AQUATERA, BUAB „AJ Turtas“ (ar jos vadovas) atliko neteisėtus veiksmus jau yra įvertinti teismų, be to neturi nieko bendro su hipotekos sandoriu.
36. Pažymėjo, kad sudarytas hipotekos sandoris buvo notarinės formos, notarė išaiškino ieškovei pasekmes, jei trečiasis asmuo nevykdys prievolės atsiskaityti su atsakovu. Ieškovė patvirtino, kad jai yra žinomos paskolos sutarties sąlygos. Ieškovė yra finansininkė pagal profesiją, jai yra žinomas paskolos institutas. Todėl nėra pagrindo teigti, jog ji nesuvokė savo pasirašomų dokumentų esmės ar suklydo dėl sandorio. Ieškovė sutiko įkeisti turtą už kito asmens prievolę, kuris suteikė paskolą jos dukters ir žento valdomai įmonei, o kas ją suteikė - trečiajam asmeniui ir ieškovei neturėjo būti svarbu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
37. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
38. Ginčas byloje yra kilęs dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu, kaip sudaryto suklydimo ar apgaulės įtakoje.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės dėl kurių ginčo tarp byloje dalyvaujančių asmenų nėra.
39. 2013 09 04 atsakovo V. B. (paskolos davėjo) ir trečiojo asmens UAB „AJ Turtas" paskolos gavėjo buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią atsakovas suteikė trečiajam asmeniui 23 126,90 Eur dydžio paskolą, kurią trečiasis asmuo įsipareigojo gražinti iki 2014 09 06 ir sumokėti 10 procentų dydžio metines palūkanas. Tą pačią dieną (2013 09 04) paskolos grąžinimui užtikrinti trečiasis asmuo (skolininkas), atsakovas (kreditorius) ir ieškovė (įkaito davėja) Vilniaus miesto 23-ojo notarų biure pasirašė sutartinės maksimalios svetimo turto hipotekos sandorį, kuriuo ieškovė įkeitė jai nuosavybės teise priklausantį ginčo butą, sandorį patvirtino minėto biuro notarė D. J. (notarinio registro Nr. 1681), kurio maksimaliosios hipotekos suma – 105 000 Lt/30410 Eur, ieškovė užtikrino pagrindinio reikalavimo (paskolos) ir kitų, su pagrindiniu reikalavimu susijusių paskolos sutartyje numatytų mokėjimų atsakovui (paskolos davėjui), netesybų, paskolos davėjo nuostolių padengimo, įvykdymą.
40. Suėjus paskolos grąžinimo terminui, atsakovas 2014-12-03 raštu kreipėsi į trečiojo asmens direktorių V. K., prašydamas grąžinti suteiktą paskolą, trečiojo asmens vadovas ant gauto rašto užrašė prašymą atidėti mokėjimus, nes trečiasis asmuo tuo metu neturėjo galimybės grąžinti paskolos.
41. 2015-12-01 atsakovas dar kartą raštu kreipėsi į trečiojo asmens atstovą, prašydamas kuo skubiau grąžinti suteiktą paskolą, o minėtas pagrindinio skolininko vadovas dar kartą paprašė pratęsti paskolos grąžinimo terminą.
42. 2016-02-01 atsakovas trečią kartą kreipėsi į trečiojo asmens vadovą reikalaudamas grąžinti paskolą iki 2016-03-15, tačiau ir šį kartą V. K. paprašė pratęsti mokėjimą terminą iki 2016-06-30.
43. 2016-04-04 atsakovas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, su ieškiniu UAB „AJ Turtas“ (trečiajam asmeniui šioje byloje) dėl suteiktos paskolos ir kitų susijusių mokėjimų išieškojimo, trečiuoju asmeniu atsakovo pusėje minėtoje byloje buvo įtraukta ieškovė šioje byloje (įkaito davėja).
44. Vilniaus apygardos teismui 2016 07 11 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-4798-781/2016, UAB „AJ Turtas“ iškėlus bankroto bylą ir bankroto administratore paskyrus O. P. ir nutarčiai įsiteisus 2016 07 22 civilinė byla Nr. e2-17987-155/2016 dėl paskolos priteisimo buvo perduota Vilniaus apygardos teismui, kuris 2016-12-05 nutartimi priteisė paskolos davėjo (atsakovo šioje byloje) naudai iš paskolos gavėjo (trečiojo asmens šioje byloje) 23 169,60 Eur skolos, 1 812,31 Eur palūkanų ir 5 (penkių) proc. dydžio metines procesines palūkanas. Trečiajam asmeniui neturint turto ir lėšų, išieškojimas buvo nukreiptas į ieškovės įkeistą turtą.
Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog ginčijamą sandorį ieškovė pasirašė būdama suklaidinta dėl sandorio esmės arba apgaulės ir ekonominio spaudimo pasėkoje
45. Remiantis 1.90 straipsnio 1 dalies nuostata iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Minėto straipsnio 2,3 dalyse numatyta, jog suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Jeigu iš esmės suklydus sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos. Šalis, pagal kurios ieškinį sandoris pripažintas negaliojančiu, turi teisę reikalauti iš antrosios šalies atlyginti turėtas išlaidas, taip pat savo turto netekimą ar sužalojimą, jeigu įrodo, kad suklydo dėl antrosios šalies kaltės. Jeigu tai neįrodyta, šalis, pagal kurios ieškinį sandoris pripažintas negaliojančiu, privalo atlyginti antrajai šaliai turėtas išlaidas, taip pat jos turto netekimą ar sužalojimą.
46. Pagal 1.90 straipsnio 4 dalyje pateiktą esminio suklydimo sąvoką Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams.
47. Remiantis minėto straipsnio 5 dalimi suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti.
48. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu 50 procentų trečiojo asmens akcijų valdė ieškovės žentas L. M. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kartu su ieškovės dukra A. M.. L. M. įmonėje dirbo gamybos direktoriumi, A. M. - administratorės pareigose, o pati apeliantė dirbo trečiojo asmens finansininkės pareigose, byloje buvo nustatyta, jog ieškovės santykiai su dukra ir jos vyru buvo geri. Todėl apeliantė negalėjo nežinoti apeliaciniame skunde jos kartojamų aplinkybių, jog suklydo dėl sandorio esmės, nes atsakovas neinformavo jos apie savo glaudžius verslo ryšius su trečiuoju asmeniu, apie tai kad jis yra pagrindinio trečiojo asmens tiekėjo ir kreditoriaus UAB AQUATERA akcininkas. Turint omenyje, jog verslo santykiai tarp trečiojo asmens truko ilgą laiką (nuo 2010 metų), būdama trečiojo asmens finansininke ieškovė negalėjo nežinoti apie vieno iš pagrindinių trečiojo asmens verslo partnerį ir jo dalyvį (atsakovą), nes per jos kaip finansininkės rankas ėjo buhalteriniai trečiojo asmens dokumentai, kuriuose be abejonės atsispindėjo trečiojo asmens įsipareigojimai UAB AQUATERA, o taip pat ji negalėjo nežinoti ir trečiojo asmens galimybių išmokėti skolas, nes pati tvarkė ir teikė trečiojo asmens finansines ataskaitas juridinių asmenų registrui, jai buvo žinomi trečiojo asmens finansinė padėtis, aplinkybė, kad trečiasis asmuo turto, iš kurio galėtų būti išieškoma skola neturėjo. Todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai jog jos suklydimui esminės reikšmės turėjo tai, jog atsakovas būdamas trečiojo asmens verslo partnerio UAB AQUATERA akcininku žinojo ir nuo apeliantės neva nuslėpė, jog trečiasis asmuo neturi galimybių atgauti didelės skolos iš savo pagrindinio ir didžiausio skolininko UAB „Pineka“ ir gražinti paskolą atsakovui, į ką dėjo viltis trečiasis asmuo. sandorio sudarymo metu.
49. Taip pat nesudaro pagrindo naikinti ginčo hipotekos sandorį ir apeliantės teiginys, jog atsakovas veikė nesąžiningai, nes siekė pirmiausia atgauti iš trečiojo asmens ne savo skolą, bet skolas bendrovei UAB AQUATERA. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas tam, kad sandorį pripažinti negaliojančiu dėl suklydimo turi būti konstatuotas ne tik suklydimo faktas, nustatyta, kad suklydimas buvo esminis, bet ir kad suklysta buvo dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2011). Kasacinio teismo praktikoje „esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas jis sandorio nebūtų sudaręs" (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2012; 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2014).
50. Kolegija pažymi jog pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje pateiktus įrodymus laikėsi CPK suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos formuojamos įrodymų vertinimo klausimais ir pagrįstai konstatavo, jog ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų patvirtinančių jos teiginius apie tai, jog ji nežinojo, kad atsakovas yra susijęs verslo ryšiais su BUAB „AJ Turtas“. Teismas pagrįstai remdamasis nustatytomis byloje faktinėmis aplinkybėmis priėjo išvados jog bylos duomenys patvirtina, kad ieškovei būnant trečiojo asmens finansininke, o UAB AQUATERA atstovui (atsakovui) dažnai lankantis trečiojo asmens įmonės būstinėje, aptariant verslo planus su apeliantės žentu, ji negalėjo nežinoti, kad šias dvi įmones sieja verslo ryšiai.
51. Kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos išvadai, jog nėra pagrindo teigti, kad atsakovas tyčia nesikreipė dėl skolos išieškojimo iš trečiojo asmens, laukdamas kol pastarasis taps nemokus, kad galėtų nukreipti išieškojimą į ieškovės įkeistą turtą. Priešingai, pats trečiasis asmuo kelis kartus prašė skolos gražinimo terminus atidėti ir šios aplinkybės negalėjo nežinoti ieškovė, kurios dukros šeimai priklausė 50 proc. trečiojo asmens akcijų ir kuri pati kartu su dukra ir žentu užėmė tam tikras pareigas bendrovėje. Šie trečiojo asmens prašymai, paaiškinami, trečiojo asmens siekiu išvengti arba atitolinti skolos išieškojimą iš įkeisto ieškovės nekilnojamojo turto, nes pati bendrovė turto, iš kurio galėtų būti išieškota skola neturėjo. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovė, būdama įmonės skolininkės finansininke, akcininkams artima giminaite (motina ir uošve) turėjo visas galimybes stebėti ir įtakoti paskolos grąžinimo procesą, tartis su įmonės akcininkais dėl galimo įkaito pakeitimo kita užtikrinimo priemone ar kitokio susidariusios situacijos sprendimo, tačiau to nedarė.
Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog ginčijamą sandorį ieškovė apgaulės ir ekonominio spaudimo pasėkoje
52. CK 1.91 straipsnio 1 dalis numato, jog dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Pagal šio 4 ir 5 dalyse pateikiamas sąvokas realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones, ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę bei ekonominę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.
53. Apeliantė savo reikalavimą, jog hipotekos sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu ir CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu (kaip sudarytas dėl apgaulės), iš dalies rėmė tai pačiais jau išdėstytais argumentais dėl neva tyčinio jos suklaidinimo, dėl jos manymu esminių aplinkybių sudarant hipitekos sandorį, kad atsakovas tikėtinai tyčia nutylėjo itin reikšmingą aplinkybę, jog jis buvo vieno iš pagrindinių trečiojo asmens tiekėjų UAB AQUATERA vadovu ir vieninteliu akcininku, kad žinodama šias aplinkybes, ieškovė sandorio niekada nebūtų sudariusi, kadangi atsakovo ir trečiojo asmens verslo ryšiai leido faktiškai perkelti visą paskolos grąžinimo naštą ieškovei pagal nesąžiningą išankstinį atsakovo ir trečiojo asmens sumanymą. Kad atsakovas, piktnaudžiaudamas savo turima reikalavimo teise, laiku nesikreipė dėl skolos išieškojimo iš trečiojo asmens teismine tvarka, kadangi laukė, kuomet trečiasis asmuo pasidarys nemokus ir galės nukreipti išieškojimą į ieškovę.
54. Bylos nagrinėjimo eigoje buvo nustatyta, kad hipotekos sandorio sudarymo metu, laikotarpiu nuo 2011-03-01 iki 2014-10-14 UAB AQUATERA vadove buvo K. M., atsakovas šios bendrovės vadovu niekada nebuvo, o įmonės akcininku tapo tik prieš pat ginčijamo sandorio sudarymą – 2013-07-05, todėl ieškovės argumentas kad ji buvo suklaidinta, nuo jos nuslėpus informaciją apie tai, kad atsakovas yra UAB „AQUATERA vadovas, teismas pagrįstai atmetė, nustatęs, kad UAB AQUATERA ir trečiojo asmens verslo santykiai prasidėjo dar 2010 metais, verslo klausimais atsakovas, kaip UAB AQUATERA atstovas, dažnai lankydavosi pagrindinio skolininko, trečiojo asmens buveinėje, kur finansininke dirbo pati ieškovė. Todėl ieškovės teiginį, kad ji nežinojusi, atsakovą esant susijusį su UAB AQUATERA pagrįstai laikė mažai tikėtinu, deklaratyviu, nepagrįstu jokiais neginčytinais ir leistinais įrodymais.
55. Teismas taip pat rėmėsi liudytojų paaiškinimais, kad ieškovė pati, savo gera valia pasiūlė įkeisti jai priklausantį butą, niekas to daryti jos nevertė. Teismas taip pat rėmėsi rašytine bylos medžiaga, atsakovo rašytais raštais, kuriais jis reikalavo paskolos grąžinimo, ir priėjo išvados, jog jais ieškovas ėmėsi veiksmų susigrąžinti paskolą, iš prijungtos civilinės bylos Nr. e2-17987-155/2016 medžiagos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas pagrįstai nustatė, jog nepavykus atgauti skolos ne teismo tvarka, jis kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, todėl ieškovės teiginį, kad atsakovas laiku nesikreipė dėl skolos išieškojimo teismine tvarka, tikslu nukreipti išieškojimą į ieškovę, pagrįstai laikė akivaizdžiai nepagrįstu, neparemtu jokiais į bylą pateiktais įrodymais, todėl atmestinu.
56. Iš byloje pateikto 2013-08-22 įmonės trečiojo asmens akcininkų susirinkimo protokolo teismas nustatė, kad abu įmonės akcininkai, turintys po 50 proc. įmonės akcijų - L. M. (ieškovės žentas) ir V. K., nusprendė paimti iš atsakovo V. B. 80 000 Lt/23169,60 Eur dydžio paskolą ir jos užtikrinimui kaip įkaitą priimti ieškovei priklausantį ginčo butą. Pati paskolos sutartis nors ir nebuvo notarinės formos, tačiau, kaip buvo nustatyta bylos nagrinėjimo eigoje, buvo pasirašyta Vilniaus miesto 23-ajame notarų biure tuo pat metu, kai buvo pasirašomas ir hipotekos sandoris, o paskolos sutarties projektą paruošė minėto notaro biuro darbuotojai. Paskolos sutarties 2 punkte nurodyta, kad paskolos gražinimui ir kitų įsipareigojimų užtikrinimui ieškovė įkeičia jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą. Sutartyje yra nurodyta „Aš, E. S., pareiškiu, kad su šios rašytinės paskolos sutarties sąlygomis susipažinusi, pasekmės yra žinomos ir pretenzijų neturiu. Paskolos sutartis neprieštarauja mano ir šeimos interesams“ ir po šiuo tekstu yra ieškovės parašas. Paskolos sutarties 8 punkte yra nurodyta, kad ieškovei yra žinoma, jog esant CK 4.196 straipsnyje numatytiems pagrindams hipotekos kreditorius, turi teisę reikalauti patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą net ir prieš terminą tam tikrais žemiau nurodytais atvejais, tame tarpe ir kai pradedama skolininko bankroto procedūra. Sutartinės hipotekos sandoryje, nurodyta, kad maksimalios hipotekos suma yra užtikrinama paskola ir kiti su ja susiję mokėjimai, o taip pat nustatyta visa eilė apribojimų ieškovei - be kreditoriaus sutikimo neparduoti, neįkeisti, nedovanoti, neapsunkinti įkeičiamo daikto, nesumažinti jo vertės.
57. Kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog akivaizdu, kad kiekvienas vidutiniškai išprusęs asmuo, iš sutarties ir hipotekos sandorio teksto turėjo suvokti, kad negražinus paskolos laiku (o kai kuriais atvejais ir prieš terminą), įkeistas butas bus priverstinai realizuotas; juo labiau tokios sąlygos turėjo būti aiškios ieškovei, kaip pakankamai didelės įmonės, kurioje dirbo kelios dešimtys darbuotojų, finansininkei. Taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį, kad sandoris buvo sudaromas Vilniaus miesto 23-ajame notarų biure, todėl savaime suprantama, kad notarė D. J. privalėjo išaiškinti ieškovei, kad negražinus paskolos bus išduotas vykdomasis įrašas ir perduotas priverstinam vykdymui, tai yra, kad įkeistas daiktas būtų parduotas iš varžytynių ir iš gautų pinigų bus grąžinta paskolos suma. Minėtos aplinkybės ieškovė bylos nagrinėjimo eigoje neginčijo, šį faktą taip pat patvirtino ir atsakovas, nurodydamas, kad būnant notarų biure ir notarė ir jis pats išaiškino ieškovei apie galimas neigiamas pasekmes negrąžinus paskolos.
58. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė, tiek iš sutarties bei hipotekos sandorio teksto, tiek iš notarės paaiškinimų, tiek ir iš bendravimo su paskolos davėju, turėjo aiškiai suvokti ir suvokė prisiimamą riziką, kad negrąžinus paskolos, priverstinis išieškojimas bus nukreiptas būtent į jos įkeistą turtą.
59. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
60. Vadovaudamasis prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą.
61. Apeliacinį skundą atmetus, iš ieškovės, atsakovo naudai, remiantis CPK 98 straipsniu priteisiamos bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą, apmokėti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto 2018 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės E. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovo V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 700 Eur (septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą, apmokėti.