Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Nerijaus Meilučio ir Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo M. J. ir nuteistojo L. J. gynėjo Dainiaus Dargevičiaus (toliau – ir gynėjas, apeliantas) apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 25 straipsnio 3 dalyje ir 199² straipsnio 2 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), 300 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas: pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199² straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 metams; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme – laisvės atėmimu 2 metams ir 148 MGL (5 572 Eur) dydžio bauda, bausmes iš dalies sudedant, ir M. J. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams ir 148 MGL (5 572 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į M. J. paskirtos bausmės laiką įskaityta pagal Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 22 d. nuosprendį atlikta paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis ir sumokėta 148 MGL (5 572 Eur) dydžio bauda.

L. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 199² straipsnio 2 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), 300 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas: pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199² straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 metams; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme – laisvės atėmimu 2 metams, bausmes iš dalies sudedant, ir L. J. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į L. J. paskirtos bausmės laiką įskaityta pagal Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 22 d. nuosprendį atliktos paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis.

Iš L. J. išieškota 1 546,37 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

1. M. J. ir L. J. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199² straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), 300 straipsnio 1 dalį nuteisti dėl to, kad nuo tiksliai nenustatytos datos iki 2019 m. birželio 4 d., veikdami tiesiogine tyčia, organizuota grupe su asmenimis, kurių atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis – R. G., J. K., A. K. ir nenustatytu asmeniu, dalyvavo sunkaus nusikaltimo – neteisėto disponavimo 250 MGL dydžio sumą viršijančiomis akcizais apmokestinamomis prekėmis (cigaretėmis) rengime ir padaryme bei panaudojo žinomai suklastotą dokumentą, o būtent: pažeidžiant Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ (redakcija, galiojusi iki 2021 m. rugsėjo 10 d.) 2.1.1, 2.2 punktų reikalavimus, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, kontrabandinius tabako gaminius, bei 3.5 punkto reikalavimus, jog fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintus gaminius, jeigu jie gabena įvežtus iš Europos Sąjungos valstybių narių į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija šių taisyklių 3.1.1 punktuose nustatytų šių prekių kiekio – 100 pakelių vienam asmeniui, 2019 m. gegužės mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, M. J., būdamas UAB „T.“ direktoriumi, per Ž. Č., nieko nežinantį apie nusikalstamos veikos vykdymą, pasiūlė R. G. gabenti krovinį į Švedijos Karalystę ir paliko Ž. Č. mobiliojo ryšio telefoną „Honor“ su SIM kortele bei su vieninteliu asmens „M.“ kontaktiniu numeriu slaptam ryšio palaikymui, ir šį telefoną Ž. Č. perdavė R. G., sutikusiam krovinį gabenti. Tokiu būdu M. J. nusikaltimo padarymui surado vilkiko vairuotoją, kuris išgabentų iš šalies teritorijos neteisėtą krovinį – akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes). Po to L. J., būdamas UAB „T.“ vadybininku, veikdamas pagal bendrą susitarimą su M. J., koordinavo R. G. veiksmus gabenant neteisėtą krovinį, o būtent : R. G., naudodamasis iš M. J. gautu telefonu „Honor“ su vieninteliu kontaktiniu numeriu asmens „M.“, bendravo su nenustatytu asmeniu ir vykdė jo duodamus nurodymus, turint vieningą tikslą neteisėtai laikomas akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes „Winston Blue“ gabenti iš Lietuvos Respublikos į Švedijos Karalystę, t. y. 2019 m. birželio 3 d. nuvyko nenustatyto asmens nurodytu adresu prie (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), kur susitiko su L. J., kuris neturinčiam darbo santykių su UAB „T.“ ar sutarties dėl krovinio pervežimo R. G. UAB „T.“ patalpose, (duomenys neskelbtini), perdavė UAB „T.“ nuosavybės teise priklausančio vilkiko „DAF FT 95XF.430“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „CHEREAU“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), raktus ir dalinai užpildytą tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį (CMR) BP Nr. 1205196, kuriame buvo įrašyti neteisingi duomenys: skiltyje „siuntėjas“ ranka įrašyta – UAB „Lietpak“, A. Mickevičiaus g. 165, Čekoniškių k., Vilniaus r., LT-14207“, o skiltyje „gavėjas“ – „OSV Solutions AB Hanholmsuagen 50 602 8 Norrkoping Swedden“, tuo pačiu šriftu įrašyta, kad krovinio pakrovimo vieta yra Vilniuje, o iškrovimo vieta Norrkoping (Švedijoje), krovinio vežėjas UAB „T.“, t. y. L. J. tokiu būdu kartu su M. J. panaudojo žinomai suklastotą dokumentą. Po to L. J. nurodė R. G., kad toliau važtaraščius užpildys pakrovimo metu Mažeikiuose 2019 m. birželio 3 d. vakare ir dėl krovinio pasikrovimo adreso Mažeikiuose su juo (R. G.) susisieks nenustatytas asmuo. Taip pat L. J. rezervavo vilkikui kelto į Švediją bilietus. Po to, 2019 m. birželio 3 d., apie 18.36 val., L. J. perdavė R. G. vilkiką „DAF FT 95XF.430“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „CHEREAU“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kuriuo pastarasis išvyko. 2019 m. birželio 3 d. apie 19.40 val. R. G. informavus L. J., kad su vilkiku yra netoli Alytaus, L. J., atvykęs į Alytuje esančią degalinę „Stateta“, sumokėjo 547,30 eurų už dyzelinį kurą, kurį į vilkiką „DAF FT 95XF.430“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), prisipylė R. G.

Po to, tęsiant nusikalstamą veiką, 2019 m. birželio 4 d. apie 00 val. 30 min. R. G. nuvažiavo į degalinę „Orlen“, esančią Skuodo g. 14, Mažeikiuose, ir laukė tolimesnių nurodymų dėl krovinio pasikrovimo vietos. 2019 m. birželio 4 d. apie 4 val. 30 min. toje pačioje degalinėje R. G. susitiko su nusikalstamos veikos bendrininkais A. K. ir J. K., kurie, važiuodami automobiliu „Mercedes-Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), parodė kelią iki cigarečių „Winston Blue“ laikymo vietos – sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), ir ten 210 000 pakelių, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 717 934 eurai, pakrovė į puspriekabę, ir šiuos 210 000 cigarečių „Winston Blue“ pakelių R. G. neteisėtai gabeno iš laikymo ir pakrovimo vietos vilkiku „DAF FT95XF.430“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „CHEREAU“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 6 val. 00 min Mažeikių m., Laisvės g., kur buvo sulaikytas Alytaus apskrities VPK ONTS pareigūnų, kuriems pareikalavus R. G. pateikė žinomai suklastotą važtaraštį (CMR) BP Nr. 1205196.

II. Apeliacinių skundų argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo M. J. gynėjas Dainius Dargevičius prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 7 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir M. J. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 3 dalyje, 199² straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Atsisakius patenkinti prašymą dėl M. J. išteisinimo, prašo paskirti M. J. subendrintą 400 MGL baudą, jos sumokėjimą atidedant dvejų metų terminui. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad įrodyta, jog M. J. veiksmuose yra nusikalstamų veikų požymių. Šios pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos, jos nulemtos teismo padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų vertinant įrodymus bei grindžiant nuosprendį ir neatitinka bylos aplinkybių.

1.2. Pažymima, kad M. J. kaltė yra grindžiama tik subjektyvaus pobūdžio įrodymų šaltiniais – netiesioginiais įrodymais: a) nuteistojo R. G. parodymais ir Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo duomenimis b) liudytojo Ž. Č. parodymais; c) CMR važtaraščiu; d) kita baudžiamosios bylos medžiaga, kuri neturi visiškai jokios įrodomosios galios M. J. kaltei pagrįsti bei kurios pirmosios instancijos teismas nesugebėjo įvertinti taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos – išsamiai ir nešališkai.

1.3. M. J., apklausiamas teisme, nurodė, jog M. V. jo paprašė paskolinti vilkiką ir puspriekabę. Su M. V. buvo gerai pažįstami, bendraudavo ir vienas kitu pasitikėjo. Susitarė, jog už vilkiko į Norvegiją paskolinimą M. V. jam sumokės 2 500 eurų. Dalį pinigų kurui ir kelto bilietams jis padavė iš anksto ir paprašė paruošti vilkiką. M. V. nurodė, jog jis iš Norvegijos gabens reikalingus įrenginius namo rekuperacinei sistemai. Apelianto manymu, tokia nuteistojo M. J. versija pirmosios instancijos teismo liko nepatikrinta ir nepaneigta.

1.4. Pažymima, jog objektyvūs bylos duomenys aiškiai atskleidžia, jog M. J. nesiruošė daryti nusikalstamų veikų, nes R. G. nebuvo įdarbintas UAB „T.“; M. J. buvo tiesioginis įmonės vadovas ir to neslėpė; jis CMR važtaraščio nepildė ir jokių duomenų į jį neįrašė, dokumento R. G. neperdavė; telefoninių pokalbių metu su R. G. bendravo įprastiniu GSM ryšiu bei labai formaliai. Savaime suprantama, jog vidutiniškai protingas ir atsakingas asmuo, gabenantis cigaretes į kitą šalį, būtų pasirūpinęs tinkama krovinio priedanga, tinkamai užpildytų CMR važtaraštį bei paruoštų krovinio dokumentus. Be to, krovinį gabentų įmonės darbuotojas, kuris jokių abejonių muitinės pareigūnams nesukeltų. Iš baudžiamosios bylos medžiagos yra akivaizdu, jog M. J. visiškai nebuvo susijęs su cigarečių gabenimu, nes jis asmeniškai nesiėmė jokių cigarečių maskavimo įprastinių priemonių krovinių gabenimo srityje.

1.5. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi R. G. ir Ž. Č. parodymais, jog mobilaus ryšio telefoną Vilniuje jam perdavė Ž. Č., kuris mobilaus ryšio telefoną „Huawei Honor“ neva gavo iš M. J. Gynėjas pažymi, jog tuo metu Ž. Č. artimai bendravo su R. G. dukra ir kartu vedė bendrą ūkį, taip pat abu buvo pažįstami su M. V., todėl, nenorėdami atskleisti M. V. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, nurodė klaidingas aplinkybes, kurių pasėkoje buvo apkalbėtas M. J.

1.6. Pažymima, kad krovinių gabenimo bendrovėse yra įprasta darbo praktika perduoti mobilaus ryšio telefoną kartu su vilkiku arba pradėjus darbą bendrovėje. Šiuo konkrečiu atveju visiškai nelogiški Ž. Č. parodymai, jog M. J. perdavė telefoną R. G. per Ž. Č., nes M. J. per neva perduotą „Huawei Honor“ mobilaus ryšio telefoną niekada nebendravo su R. G.; M. J. mobilaus ryšio telefoną galėjo perduoti, kai R. G. buvo atvykęs į UAB „T.“ ir jam nereikėjo telefono perdavinėti per Ž. Č., jeigu jis darė nusikalstamą veiką. Be to, R. G. namuose rastas rankraštinis įrašas su UAB „T.“ telefonu, R. G. į savo asmeninį mobilaus ryšio telefoną buvo įsivedęs UAB „T.“ telefono numerį, taip pat į savo telefoną gavo žinutę iš L. J. su kelto rezervacijos numeriu.

1.7. 2019 m. birželio 25 d. tarnybiniame pranešime dėl R. G. telefono „Honor“ atliktos apžiūros ir SIM kortelės bei IMEI numerių kontrolės nurodoma, jog atlikus abonentinio numerio priklausomybę nustatyta, jog J. I. abonentinį numerį kaip asmeninį kontaktinį numerį yra nurodžiusi J. I. dukra A. V. t. y. M. V. sutuoktinė. Iš šių duomenų seka, jog telefoną Ž. Č. perdavė ne M. J., o M. V. Be to, nors 2019 m. birželio 4 d. apklausiamas įtariamuoju R. G. nurodė, jog „<...> Sekmadienį, birželio 2 d., būdamas Vilniuje paskambino Ž. šiaip pasikalbėti ir siūlė susitikti. Su Ž. susitiko Vilniuje, Metelių gatvėje, prie „Maxima bazės“. Tuo metu buvo grįžęs iš Švedijos su firmos „V.“ vilkiku. Ž. atvyko vienas, vairavo „Opel Astra” markės automobilį, ir vėl jo klausė, ar sutiktų važiuoti, jeigu būtų reisas. Koks tai būtų reisas, nepasakė. Jam sutikus, Ž. padavė auksinės spalvos mobiliojo ryšio telefoną „Honor”, kurį jis šiandien atidavė pareigūnams“, tačiau iš 2019 m. birželio 10 d. daiktų apžiūros protokolo, kuriame užfiksuota reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo metu R. G. pateiktų telefonų apžiūra, akivaizdu, jog R. G. ikiteisminiame tyrime nurodė melagingas aplinkybes, kuriomis vadovavosi Šiaulių apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nes 2019 m. birželio 2 d. 07:48 Ž. Č. rašo R. G., jog „Vis dėlto as atvarysiu iki Druskininku vakarop, nes dar negrizes pats po darbu“. Gynėjo vertinimu, objektyvūs baudžiamosios bylos duomenys atskleidžia, jog 2019 m. birželio 2 d. (sekmadienį) R. G. su Ž. Č. nebuvo susitikęs Vilniuje ir jis telefono „Huawei Honor“ jam neperdavė. Telefonų celės šio susitikimo taip pat nefiksavo, todėl iš išdėstyto seka, jog teismas, tikėdamas tik Ž. Č. parodymais, padarė prielaidą ir nepašalino baudžiamojoje byloje esančių prieštaravimų. Akivaizdu, jog „Huawei Honor“ telefonas nei M. J., nei L. J. nėra žinomas, nes kelto rezervacijos numeris buvo siunčiamas į „Huawei P8 Lite“ abonentinį mobilaus ryšio telefoną. Pabrėžiama, jog jeigu asmenys žinotų, kad kontrabandos būdu gabena cigaretes, tuomet kelto duomenų įprastiniu abonentiniu mobilaus telefono ryšiu neperdavinėtų, o su R. G. naudotų konspiracinį ryšį (neva perduotu) „Huawei Honor“ mobilaus ryšio telefonu.

1.8. Iš telefoninių pokalbių išklotinės analizės yra aišku, jog R. G. visiškai nepažįsta M. J., L. J. ir jų pokalbis yra visiškai formalus. Iš M. V. ir R. G. trumpųjų pranešimų turinio akivaizdu, jog su R. G. jie yra pažįstami, bendrauja telefonu ir gauna detalius nurodymus dėl nusikalstamos veikos darymo. Ikiteisminio tyrimo metu užfiksuoti 8 skambučiai ir 16 trumpųjų žinučių „M.“, t. y. R. G. gerai pažįsta minėtą asmenį, tačiau jo neatskleidžia ikiteisminio tyrimo pareigūnams, o pirmos instancijos teismas netenkino gynėjo prašymo dėl papildomos R. G. apklausos, ir M. J. parodymai liko nepatikrinti ir neištirti taip, kaip numato BPK 20 straipsnis.

1.9. Pažymima, kad 2019 m. rugpjūčio 8 d. tarnybiniame pranešime dėl telefono, priklausančio „M.“, buvimo vieta su M. J. ar L. J. buvimo vieta nesutampa, tačiau keletas buvimo vietų sutampa su T., kuris galimai pažįsta M. V. 2019 m. liepos 12 d. tarnybiniame pranešime nurodoma, jog „M.“ (M. V.) kontaktuoja su A. V., t. y. savo žmona.

1.10. Kriminalinės žvalgybos pranešimuose nurodoma, jog R. G. užsiima neteisėtu akcizinių prekių gabenimu. Priešingai, nei nurodo Šiaulių apygardos teismas, būtent R. G. organizuoja cigarečių gabenimą. Kriminalinės žvalgybos tarnybiniuose pranešimuose nėra nurodoma, jog M. J. būtų susijęs su cigarečių gabenimu. Visgi, Šiaulių apygardos teismas, M. J. pripažindamas kaltu, išskirtinai vadovavosi R. G. parodymais, kuris ir organizavo cigarečių gabenimą.

1.11. Pažymima, kad prokuratūra M. J. atžvilgiu nutraukė ikiteisminį tyrimą, nes ikiteisminio tyrimo medžiagoje nebuvo duomenų, patvirtinančių jo kaltę. Šis nutarimas buvo įsiteisėjęs, bet Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį, kurioje nurodė atnaujinti ikiteisminį tyrimą M. ir L. J. atžvilgiu. Pagal BPK 217 straipsnio 2 dalį ikiteisminis tyrimas gali būti atnaujintas, kai paaiškėja esminės aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurios nebuvo nustatytos priimant sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos teismų praktikoje BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas draudimo persekioti ir bausti už tą pačią veiką (non bis in idem) principas aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų. Sprendžiant, ar asmuo yra antrą kartą traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tą pačią veiką, turi būti vertinamos konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurios vyksta procesas, faktinės aplinkybės. Šis principas nedraudžia atnaujinti bylos proceso pagal valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą tuo atveju, kai iškyla naujai ar naujai paaiškėja faktai arba nustatomos esminės ankstesnio proceso klaidos, galėjusios turėti reikšmės bylos baigčiai. Įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, nutarčiai ar prokuroro nutarimui nutraukti procesą, baudžiamasis procesas laikomas baigtu ir naujas (pakartotinis) baudžiamasis procesas dėl tos pačios nusikalstamos veikos draudžiamas nepriklausomai nuo anksčiau priimto sprendimo rūšies ar proceso nutraukimo pagrindo. Abejonių dėl to, ar šis procesas BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme laikytinas tapačiu, nekyla, nes atnaujintas procesas buvo pradėtas dėl to paties įvykio, to paties baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens galimai padarytų nusikalstamų veikų, bei esant tiems patiems ikiteisminio tyrimo duomenims. BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą prilygina baigiamajam procesiniam sprendimui. Šiaulių apygardos teismas laikė, jog procesas M. J. atžvilgiu atnaujintas teisėtai ir pagrįstai, nors naujų duomenų ikiteisminiame tyrime nebuvo gauta.

1.12. Atkreipiamas dėmesys, jog M. J., duodamas parodymus teisme apie CMR važtaraštį, tiksliai negalėjo jo apžiūrėti, nes baudžiamosios bylos medžiagoje buvo fotonuotrauka, kurios neįmanoma įskaityti. Gynėjas prašė išreikalauti originalų CMR važtaraštį, tačiau pirmos instancijos teismas šį prašymą atmetė. Iš karto po sulaikymo apklausiamas įtariamuoju R. G. nurodė, jog krovinį sukrovė maždaug per valandą. Krovinį krovę asmenys jo paprašė duoti CMR ir jis jiems padavė automobilio kabinoje rastus blankus. Po to pats uždarė priekabą ir jų duota plomba užplombavo. Kai asmenys jam atidavė užpildytą CMR, pamatė, kad pasikrovimo adresas nurodytas Vilniuje, tačiau tai jam įtarimų nesukėlė, nes taip būna dažnai. Nurodyta, kad krovinys – 30 vnt. palečių, o koks jo turinys, nurodyta nebuvo. Matė, kad dokumente vietoje vardo ir pavardės nurodyta – „vardenis pavardenis“, bet jis asmenims nieko nesakė. CMR sudaro keturi lapai, vienas jų lieka krovinio siuntėjui, vienas - krovinio gavėjui, o likę du lieka vežėjui. Kartais jis, kaip vairuotojas, CMR pildo pats, tačiau šiuo atveju jis minėtų dokumentų nepildė, juos užpildė krovinį krovę vaikinai ar vienas jų. Apelianto vertinimu, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog CMR važtaraščio nei M. J., nei L. J. neužpildė, o vadovaujantis R. G. parodymais – juos užpildė krovinį pakrovę vaikinai. Iš bylos medžiagos akivaizdu, jog nesant originalaus dokumento bei duomenų, jog M. J. žinojo CMR važtaraštyje esančią informaciją, teismas negali priimti apkaltinamojo nuosprendžio dėl disponavimo ar panaudojimo suklastotu dokumentu. Kaip matyti ir iš nuosprendžio motyvų, M. J. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, grindžiama ne konkrečiais ir neabejotinai nuteistojo kaltę patvirtinančiais įrodymų šaltiniais, bet atvirkščiai – nenustatytomis aplinkybėmis ir prielaidomis.

1.13. Pažymima, kad netikro ar suklastoto dokumento panaudojimo požymis nustatomas tada, kai kaltininkas neteisėtai pradeda netikro ar suklastoto dokumento teisinę apyvartą, siekdamas įrodyti ar patvirtinti juridinius faktus ar kitas teisinę reikšmę turinčias aplinkybes. Veika laikoma baigta panaudojus netikrą ar suklastotą dokumentą, nuo tokio dokumento paleidimo į teisinę apyvartą momento. Atkreipiamas dėmesys, jog šis dokumentas nebuvo panaudotas viešoje apyvartoje ir policijos pareigūnams nebuvo pateiktas, todėl baudžiamoji atsakomybė kilti negali. M. J. dokumento neklastojo, nes CMR važtaraščiu nedisponavo, o su R. G. susitikęs nebuvo, todėl perduoti jam CMR važtaraščio neturėjo objektyvios galimybės. Taip pat žinoti, kokie duomenys ateityje bus užpildyti CMR važtaraštyje, M. J. taip pat negalėjo. Iš CMR važtaraščio turinio akivaizdu, jog viešojoje apyvartoje jis panaudotas negalėtų būti, nes tokio asmens kaip „vardenis pavardenis“ Lietuvos Respublikoje nėra, o tokio CMR važtaraščio disponavimas ar pateikimas pareigūnams neturi teisinės reikšmės ir nesukuria jokių juridinių faktų. Advokato vertinimu, Šiaulių apygardos teismas padarė prielaidą, jog M. J. žinojo apie CMR važtaraščio turinį arba žinojo apie suklastoto dokumento panaudojimą, nors baudžiamojoje byloje tokių objektyvių duomenų nėra, todėl M. J. turi būti išteisintinas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

1.14. Šiaulių apygardos teismas nuosprendyje nurodė, jog M. J. veikė organizuotoje grupėje ir atliko tam tikrus konkrečius veiksmus, t. y. dalyvavo rengiant ir padarant nusikalstamas veikas, t. y. būdamas UAB „T.“ direktoriumi surado vairuotoją R. G., perdavė jam mobilaus ryšio telefoną „Huawei Honor“ su kontaktiniu asmeniu „M.“, nurodė L. J. perduoti vilkiką ir puspriekabę R. G. bei žinomai suklastotą važtaraštį. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nebuvo gauta aiškių duomenų, kaip veikė organizuotos grupės hierarchinė struktūra, kas konkrečiai finansavo cigarečių įsigijimą, organizavo jų perdavimą, kas davė ryšio priemones, kokiais kriminaliniais metodais organizuotai grupei buvo vadovaujama. Byloje nėra duomenų, jog M. J. veikė organizuotoje grupėje, byloje nebuvo nustatyta jokių tai pagrindžiančių objektyvių duomenų. M. V. davė nurodymus R. G., o M. J., paskolinęs vilkiką su puspriekabe, negalėjo žinoti, jog jis dalyvaus M. V. organizuotoje nusikalstamoje veikoje, priežastinio ryšio dalyvaujant organizuotoje grupėje M. J. veikoje nėra, nes jis nesuvokė, jog dalyvauja nusikalstamoje veikoje. Atsižvelgiant į tai, apeliantas daro išvadą, jog M. J. neveikė organizuotoje grupėje.

1.15. Taip pat nurodoma, kad M. J. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra pernelyg griežta, nes nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio įsiteisėjimo bus praėję daugiau nei penkeri metai, o M. J. bus atlikęs jam 2021 m. liepos 21 d. Kauno apygardos teismo paskirtą laisvės atėmimo ir baudos bausmę. Šiaulių apygardos teismas, paskirdamas M. J. laisvės atėmimo bausmę, netinkamai taikė BK bendrosios dalies nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, netinkamai įvertino visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, dėl ko paskirtoji bausmė yra netinkamai individualizuota bei aiškiai per griežta – ji neatitinka nei kaltininko asmenybės pavojingumo, nei veikos pavojingumo, nei teismų praktikos atitinkamos kategorijos bylose, nei lygiateisiškumo principo reikalavimo užtikrinimo vertinant nuteistiesiems šioje byloje paskirtas bausmes (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 2 punktas). Visa tai sudaro pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir, ištaisius baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas, iš naujo paskirti nuteistajam M. J. bausmę, parenkant kitą BK 199² straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės rūšį – baudą.

1.16. Pažymima, kad iš teismų praktikos nagrinėjamos kategorijos bylose, net ir esant kur kas didesniam realiam veikos pavojingumui ir esant panašioms kaltininką apibūdinančioms aplinkybėms, paprastai yra skiriama BK 199² straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės rūšis – bauda (pvz.: Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-307-891/2022, Panevėžio apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. e1-85-768/2022, Panevėžio apygardos teismo baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. e1-87-491/2022). Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu M. J. paskirta itin griežta bausmė – laisvės atėmimas, kuri yra aiškiai per griežta ir neteisinga.

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo L. J. gynėjas Dainius Dargevičius prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 7 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir L. J. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 3 dalyje, 199² straipsnio 2 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) ir 300 straipsnio 1 dalyje. Atsisakius patenkinti prašymą dėl L. J. išteisinimo, pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 7 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir paskirti L. J. subendrintą 400 MGL baudą, jos sumokėjimą atidedant dvejų metų terminui. Skundas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais, kaip ir aukščiau aprašytas M. J. gynėjo skundas todėl tų pačių argumentų teisėjų kolegija nekartos.

1.1. Papildomai skunde nurodyta, kad apklausiamas L. J. parodė, jog sūnaus M. J. pavedimu perdavė krovininį vilkiką su puspriekabe ir automobilio raktelius vairuotojui, kuris atvažiavo prie įmonės biuro. Su vairuotoju galbūt buvo užėję į vidų paimti CMR, užsakė kelto bilietą į Švediją šiai konkrečiai kelionei, gavo rezervacijos numerį, kurį SMS žinute perdavė vairuotojui. Alytuje degalinėje „Stateta“ užpylė dyzelinio kuro, sumokėjo grynaisiais pinigais. Šiaulių apygardos teismas tokius parodymus vertino kritiškai ir laikė, jog tai yra kaltinamojo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas nuosprendyje nurodė, jog jo parodymai nenuoseklūs, prieštaringi ir esmingai tarpusavyje nesutinkantys. Bandydamas nuosprendyje pagrįsti L. J. kaltę ir parodymų nenuoseklumą, pirmosios instancijos teismas 41 nuosprendžio lape cituoja R. G. parodymus, kuriuose nurodoma, jog R. G. 2019 m. birželio 3 d. apie 15 val. nuvyko į Druskininkus ir (duomenys neskelbtini) susitiko su L. J., kuris jam perdavė krovininį vilkiką su puspriekabe, raktus, dokumentus ir važtaraštį. CMR važtaraštyje buvo nurodyta, kad išsikrovimas Švedijoje, o pasikrovimas - Vilniuje, o vairuotojo pavardė buvo parašyta „vardenis pavardenis“. L. J. neva nurodė, jog su juo susisieks ir kad jis turės važiuoti krautis į Mažeikius. R. G. teigimu, jis į savo asmeninį mobilaus ryšio telefoną įsivedė L. J. telefoną, įvardindamas jį „T.“, kadangi jis turėjo atsiųsti kelto rezervacijos numerį. Po to nuvyko į Alytaus degalinę „Stateta“, kur prisipylė kuro, o atvykęs L. J. už kurą sumokėjo ir R. G. išvyko į Mažeikius. Pirmosios instancijos teismas nurodo, jog netikėti R. G. parodymais nėra jokio pagrindo, tačiau kaip R. G. parodymų kontekste teismas nustatė L. J. kaltę dėl cigarečių disponavimo, nuosprendyje nedetalizuota. Apelianto vertinimu, teismas padarė prielaidą dėl L. J. kaltės, nes R. G. nepatvirtino, jog L. J. gali būti susijęs su cigarečių kroviniu.

1.2. Priešingai, nei nurodoma Šiaulių apygardos teismo nuosprendyje, R. G. parodymai yra visiškai nepatikimi ir prieštaraujantys objektyviai baudžiamosios bylos medžiagai, teismas šio nuteistojo parodymais vadovautis negalėjo. Pažymima, kad 2019 m. birželio 5 d. kratos protokole užfiksuota, kad R. G. bute rastas ir paimtas popieriaus lapas su rankraštiniais įrašais. R. G. kratos metu parodė, kad jame esančius įrašus – telefono numerį (duomenys neskelbtini) ir įmonę UAB „T.“ užrašė pats. Šis kratos protokolas paneigia R. G. parodymų dalį, jog L. J. mobilaus ryšio telefoną (įvardindamas UAB „T.“) jis įsivedė susitikimo metu ir išvyko į Mažeikius, nes šis telefonas jam buvo žinomas anksčiau. Be to, R. G. ilgą laiką dirbdamas vairuotoju žino ir suvokia esminius šio darbo principus ir darbo sutarties reikšmę perimant padidintą pavojaus šaltinį – vilkiką ir ateityje galimas kilti autoįvykio pasekmes. Iš to seka, jog vairuotojas į reisą be darbo sutarties niekada nevyktų.

1.3. Baudžiamosios bylos medžiagoje esantys objektyvūs duomenys patvirtina, jog L. J. kuro išlaidas įtraukė į UAB „T.“ buhalterinę apskaitą, o kelto rezervaciją į Švediją atliko įmonės UAB „T.“ vardu bei apmokėjo iš įmonės banko sąskaitos. Taigi, L. J. nesiėmė jokių konspiracijos priemonių. Apeliantas daro išvadą, jog teismas L. J. kaltę grindė prielaidomis, todėl pastarasis turi būti išteisintas, nes neįrodyta jo kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 2 dalyje.

1.4. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas L. J. kaltę padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, taip pat išskirtinai vadovavosi R. G. parodymais, dėl kurių patikimumo jau buvo pasisakyta. Be to, iš susirašinėjimo su „M.“ akivaizdu, jog tolimesnius nurodymus R. G. gavo mobiliuoju telefonu. Savaime suprantama, jog įprastinėje krovinių pervežimo praktikoje CMR važtaraštį išduoda krovinio siuntėjas, bet ne krovinio vežėjas. Dar daugiau, L. J. nebuvo žinoma pasikrovimo vieta, laikas, ar kur bus tiksliai gabenamas krovinys, todėl pildyti važtaraščio L. J. negalėjo. Taip pat pažymima, jog rašysenos ekspertizė ir kita objektyvi baudžiamosios bylos medžiaga nepatvirtina, jog L. J. užpildė CMR važtaraštį ar jį panaudojo, todėl pirmos instancijos teismas suabsoliutino R. G. prieštaringus parodymus bei padarė prielaidas grįsdamas L. J. kaltę. Atsižvelgiant į tai, apeliantas daro išvadą, kad L. J. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, yra grindžiama ne konkrečiais ir neabejotinai nuteistojo kaltę patvirtinančiais įrodymų šaltiniais, bet atvirkščiai – nenustatytomis aplinkybėmis, spėlionėmis ir prielaidomis.

1.5. Pažymima, jog iš tarnybinių pranešimų ir pareigūnų apklausos protokolų matyti, kad iš karto po vilkiko sustabdymo buvo atidaryta puspriekabė ir tik po to iš R. G. paimti mobilaus ryšio telefonai ir CMR važtaraštis. Taigi, neva suklastotas CMR važtaraštis civilinėje apyvartoje nebuvo panaudotas ir jokių pasekmių nesukėlė. Dar daugiau, vargu ar vilkike rastą CMR važtaraštį galima laikyti oficialiu dokumentu, kai jame vairuotojas nurodomas kaip „vardenis pavardenis“. Atsižvelgiant į tai, kad šis dokumentas nebuvo panaudotas viešoje apyvartoje ir policijos pareigūnams nebuvo pateiktas, baudžiamoji atsakomybė dėl suklastoto dokumento panaudojimo negali kilti.

1.6. Taip pat apeliantas analogiškais ankstesniame skunde nurodytais argumentais kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti L. J. veikus organizuotoje grupėje, reziumuodamas, jog priežastinio ryšio dalyvaujant organizuotoje grupėje L. J. veikoje nėra, nes jis nesuvokė, jog dalyvauja nusikalstamoje veikoje.

1.7. Taip pat pažymima, kad L. J. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra pernelyg griežta, nes nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio įsiteisėjimo bus praėję daugiau nei penkeri metai, L. J. turi rimtų sveikatos problemų bei yra garbaus amžiaus, jis bus atlikęs 2021 m. liepos 21 d. Kauno apygardos teismo bausmę. Iš teismų praktikos nagrinėjamos kategorijos bylose matyti, jog paprastai yra skiriama BK 199² straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės rūšis – bauda, o skundžiamu nuosprendžiu L. J. paskirta itin griežta bausmė – laisvės atėmimas, kuri yra aiškiai per griežta ir neteisinga. Apeliantas prašo paskirti nuteistajam L. J. baudą tuo atveju, jei nebus patenkintas reikalavimas nuteistąjį išteisinti.

2. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti, nuteistieji ir jų gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo M. J. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, nuteistojo L. J. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas

3. Apeliaciniais skundais gynėjas prašo nuteistuosius M. J. ir L. J. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199² straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), 300 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius jų dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus bei skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus, atlikusi įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo nuteistojo M. J. nusikalstamas veikas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199² straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), 300 straipsnio 1 dalį, nuosprendyje padarytos išvados dėl šių nusikalstamų veikų sudėties buvimo šio nuteistojo veiksmuose pagrįstos teismo posėdyje ištirtais ir šioje dalyje teisingai įvertintais įrodymais. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dėl nurodytų nusikalstamų veikų padarymo pripažino kaltu L. J., kadangi byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo vienareikšmiškai išvadai, jog L. J. dalyvavo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl ši nuosprendžio dalis, vadovaujantis BPK 329 straipsnio 1 punktu, naikintina ir šioje dalyje priimtinas išteisinamasis nuosprendis (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Be to, atsižvelgiant į 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusius BK pakeitimus (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija; 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), teisėjų kolegija įvertins šių pakeitimų įtaką nuteistojo M. J. teisinei padėčiai.

Dėl M. J. inkriminuotų nusikalstamų veikų

4. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. J. kaltu padarius BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 199² straipsnio 2 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus vertinant įrodymus bei jais grindžiant nuosprendį, rėmėsi tik subjektyvaus pobūdžio netiesioginiais įrodymais, tačiau šie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

5. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1-4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-270-628/2020). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės.

6. Pažymėtina, jog šioje byloje M. J. kaltė grindžiama visuma pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų, kuriuos sudaro ne tik netiesioginiai įrodymai – nuteistojo R. G. parodymai, Kriminalinės žvalgybos įstatymo pagrindu gauti duomenys, CMR važtaraštis bei kita baudžiamosios bylos medžiaga, tačiau ir liudytojo Ž. Č. parodymais, kurie yra tiesiogiai susiję su M. J. veiksmais, rengiantis sunkaus nusikaltimo padarymui, veikiant organizuotoje grupėje, todėl laikytini tiesioginiu įrodymu byloje. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog įrodymais gali būti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Dėl šios priežasties teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi vienodą įrodomąją vertę. Nors įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, jis leidžia nustatyti tokias bylos aplinkybes, kurioms trūksta tiesioginių įrodymų, tačiau netiesioginiai įrodymai turi sudaryti sistemą, nepaliekančią jokių abejonių dėl remiantis netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju liudytojo Ž. Č. parodymus, kuriais, kaip minėta, tiesiogiai įrodinėjamos M. J. dalyvavimo organizuotoje grupėje aplinkybės, papildo ir kiti byloje esantys minėti netiesioginiai įrodymai, kurių visuma pagrindžia, jog M. J. iš tikrųjų dalyvavo organizuotos grupės veikloje darant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl apelianto pozicija dėl įrodymų nepakankamumo ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertinant įrodymus dalyje dėl M. J. nuteisimo yra nepagrįsta.

7. Šioje byloje nustatyta, kad BK 199² straipsnio 2 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos buvo padarytos veikiant organizuotoje grupėje (BK 25 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina M. J. dalyvavus organizuotos grupės nusikalstamoje veikoje, atliekant tam tikras užduotis. Visų pirma, šioje byloje yra objektyviai nustatyta, kad nusikalstamai veikai daryti buvo panaudotas vilkikas „DAF FT 95XF.430“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „CHEREAU“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kuris priklausė UAB „T.“, o šios įmonės direktorius buvo M. J. Nuteistojo versiją, kad jis paskolino nurodytą vilkiką su puspriekabe šioje byloje nenustatytam asmeniui, kuris, pasak nuteistojo, yra M. V. – „M.“, nežinodamas apie planuojamą cigarečių kontrabandą, teismas vertina kritiškai, šią versiją pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip gynybinę ir ją atmetė. Apklaustas pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme M. J. nurodė, kad M. V. užsiima neteisėta veikla – gabena cigaretes ir nelegalius asmenis. Taip pat nurodė, kad jis anksčiau Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 22 d. nuosprendžiu pagal BK 199² straipsnio 2 dalį, 292 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį teistas būtent už kartu su M. V. padarytas nusikalstamas veikas, tačiau tuomet neatskleidė, kad „M.“ yra būtent M. V. Nors M. J. paaiškino, kad pasitikėjo M. V., nemanė, kad jis panaudos vilkiką nusikalstamai veikai daryti, tačiau pagal pirmosios instancijos teisme duotus parodymus M. J. M. V. aptariamos nusikalstamos veikos padarymo metu pažinojo tik apie metus laiko, pagal nuteistojo parodymus, jiems susipažinus į nusikalstamą veiklą įtraukė būtent M. V., kuris pasiūlė vežti cigaretes ir „nelegalus“. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nuteistojo versija, kad jis nežinojo, jog M. V. prašė paskolinti vilkiką nusikalstamai veikai daryti, yra neįtikima.

8. Šioje byloje taip pat nustatyta, kad vilkiko, kuriuo buvo daroma nusikalstama veika, vairuotojo ieškojo būtent M. J. Pastarasis paprašė Ž. Č., nežinojusio apie organizuojamą nusikalstamą veiką, surasti vairuotoją krovinio vežimui į Švediją, vairuotojui R. G. perdavė mobiliojo ryšio telefoną, kuriuo buvo palaikomas ryšys tarp vairuotojo R. G. ir byloje nenustatyto asmens nusikalstamos veikos darymo metu. Apeliaciniame skunde šios aplinkybės neigiamos, nurodant, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Ž. Č. ir R. G. parodymais, jog mobilaus ryšio telefoną Vilniuje R. G. perdavė Ž. Č., kuris mobilaus ryšio telefoną „Huawei Honor“ gavo iš M. J. Dėl šio skundo argumento pažymėtina, jog proceso metu Ž. Č. nuosekliai aiškino, jog M. J. ieškojo vairuotojo, dėl to kreipėsi į jį, klausė, ar jis pažįstantis kokį asmenį, galintį vairuoti vilkiką. Ž. Č. nurodė, kad R. G. sutikus vairuoti, M. J. jam (Ž. Č.) davė telefoną, kurį jis vėliau perdavė R. G. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojo Ž. Č. parodymais, kurie dėl reikšmingų bylai aplinkybių iš esmės buvo nuoseklūs, be esminių prieštaravimų, nors R. G. proceso metu dėl L. J. veiksmų davė prieštaringus parodymus, tačiau šių asmenų parodymai dėl mobiliojo ryšio telefono perdavimo buvo nuoseklūs ir sutapo, apeliacinės instancijos teisme R. G. patvirtino, kad telefonas jam buvo perduotas Vilniaus priemiestyje. Teisėjų kolegijai nekelia abejonių liudytojo Ž. Č. proceso metu nurodyta aplinkybė, kad M. J. kreipėsi į jį ieškodamas vairuotojo, kadangi, kaip nurodė Ž. Č., jis anksčiau UAB „T.“ dirbo vairuotoju, M. J. buvo prašęs jo grįžti dirbti į paminėtą bendrovę, taigi jie buvo pakankamai gerai pažįstami. Šiuo atveju nenustačius aplinkybių, dėl kurių liudytojo Ž. Č. parodymus būtų pagrindas laikyti nepatikimais, juos vertinant kitų byloje esančių įrodymų visumoje, laikytina, jog aptartos aplinkybės patvirtina, kad kaltinime nurodytu laiku M. J., būdamas UAB „T.“ direktoriumi, surado vilkiko vairuotoją R. G., kuris turėjo nuvežti krovinį iš Lietuvos į Švediją, ir per Ž. Č. ryšiui palaikyti perdavė R. G. mobilųjį telefoną „Honor“ su vieninteliu kontaktiniu numeriu, įvardintu „M.“, priklausančiam byloje nenustatytam organizuotos grupės nariui, kuris nusikalstamos veikos darymo metu davė nurodymus R. G.

9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad M. J. per „Huawei Honor“ mobilaus ryšio telefoną niekada nebendravo su R. G., tačiau ši aplinkybė nuteistajam nėra inkriminuota ir nepaneigia paties telefono perdavimo fakto, kaip ir tai, jog iš šio telefono buvo skambinta M. V. sutuoktinei. Nors skunde teigiama, kad M. J. mobilaus ryšio telefoną galėjo perduoti, kai R. G. buvo atvykęs į UAB „T.“, ir nebuvo būtinybės telefono perdavinėti per Ž. Č., tačiau byloje nustatyta, kad R. G. į „T.“ pasiimti vilkiko atvyko jau vykdydamas nurodymus, gautus iš byloje nenustatyto asmens per aptariamą telefoną, o pats M. J. tiesiogiai su R. G. ryšio iki vilkiko sulaikymo nepalaikė, vilkiką vairuotojui nurodė perduoti L. J. Šiuo atveju skunde akcentuojamos aplinkybės, kad R. G. į savo asmeninį „Huawei P8 Lite“ mobilaus ryšio telefoną buvo įsivedęs UAB „T.“ mobilaus ryšio telefono numerį, kurį nurodė L. J., bei gavo žinutę iš L. J. su kelto rezervacijos numeriu, yra reikšmingos vertinant būtent nuteistojo L. J. suvokimą dalyvaujant organizuotos grupės veikoje, tačiau nepaneigia jau aptartų M. J. veiksmų atliekant užduotis organizuotoje grupėje.

10. Taigi, aptartos byloje nustatytos aplinkybės atskleidžia, kad M. J. vykdė užduotis organizuotoje grupėje, kuriomis prisidėjo darant nusikalstamą veiką, t. y. panaudojo savo vadovaujamos įmonės „T.“ vilkiką akcizais apmokestinamoms prekėms neteisėtai gabenti, ieškojo ir rado šiai nusikalstamai veikai daryti reikalingą vairuotoją – R. G., kuriam per Ž. Č. perdavė mobiliojo ryšio telefoną, tikslu palaikyti ryšį byloje nenustatyto asmens nurodymų vykdymui. Taip pat krovinio – cigarečių gabenimui kuras vilkikui buvo parūpintas ir užsakytas keltas į Švediją būtent M. J. nurodymu, t. y. M. J. šiuos veiksmus atlikti pavedė L. J., nors šių veiksmų nebuvo jokios būtinybės atlikti, jei, pagal nuteistojo versiją, jis tik paskolino vilkiką M. V. Taip pat M. J. proceso metu negalėjo argumentuotai paaiškinti, kodėl, nors vilkiko vairuotojas pagal nuteistojo versiją buvo ne jo iniciatyva surastas, jis po įvykio fiktyviai R. G. įdarbino savo įmonėje UAB „T.“. Dėl šios aplinkybės M. J. davė nenuoseklius parodymus, t. y. kad galimai tai nurodė padaryti M. V., kad bandė išvengti problemų dėl nelegalaus darbo ar neteisėtai gabentų cigarečių. Tokie M. J. parodymai iš esmės tik patvirtina aplinkybę, jog šis nuteistasis dalyvavo bendroje nusikalstamoje veikloje, atlikdamas jau aptartus veiksmus, t. y. atlikdamas tam tikras užduotis ir turėdamas atitinkamą vaidmenį bendrame nusikalstame sumanyme, kaip tai apibrėžta BK 25 straipsnio 3 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-497 redakcija).

11. Pažymėtina, kad, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą, siekiant bendro tikslo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2013, 2K-301-924/2015, 2K-103-976/2016, 2K-109-746/2017 ir kt.). Organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-96/2012, 2K-303-699/2015, 2K-545-489/2015, 2K-173-489/2023 ir kt.). Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad organizuotos grupės nariai iš anksto aptaria, suderina svarbiausius bendros nusikalstamos veikos momentus: parengiamas nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo planas, numatomas nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo (ir slėpimo) mechanizmas, bendrininkams nurodomos užduotys, paskirstomi vaidmenys, susitariama dėl nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo būdo, vietos, laiko ir pan. Nebūtina, kad kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje nurodytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. Organizuota grupe veikiantys bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75-648/2017, 2K-78-648/2020, 2K-179-719/2022, 2K-30-788/2023, 2K-7-38-1073/2023, 2K-149-648/2023 ir kt.). Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat pažymima, kad, pripažįstant konkretų bendrininką veikus organizuota grupe, būtina nustatyti jo suvokimą, kad jis priklauso tokiai grupei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-304-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-109-746/2017, 2K-1-719/2020, 2K-81-719/2024 ir kt.).

12. Pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes pasirengimo padaryti aptariamą nusikaltimą stadijoje neabejotinai dalyvavo bent du asmenys – byloje nenustatytas asmuo, M. J. perduotame mobiliojo ryšio telefone įvardintas kaip „M.“, kuris davė nurodymus krovinio vairuotojui, bei M. J., kuris surado vairuotoją ir perdavė vilkiką nusikaltimui daryti. Pažymėtina, jog įstatyme nenurodyta, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas jų susitarimas, todėl bendrininkavimo atveju teismas šį būtiną bendrininkavimo požymį konstatuoja įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009, 2K-61-689/2020). Šioje byloje nustatytos aplinkybės, be kita ko, atskiri bendrininkų veiksmai vykdant užduotis organizuotoje grupėje, rastų neteisėtai gabentų cigarečių kiekis patvirtina, jog visi nustatyti organizuotos grupės nariai buvo susitarę padaryti aptariamą sunkų nusikaltimą. Nurodytų nusikaltimo parengiamųjų veiksmų pobūdis ir specifika patvirtina, jog M. J. nusikaltimą su byloje nenustatytu asmeniu buvo susitarę daryti iš anksto, t. y. organizuota grupė jau buvo susiformavusi prieš sunkaus nusikaltimo padarymą, darant nusikaltimą dalyvavo ir kiti grupės bendrininkai. Jau aptartos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, be kita ko, veikos padaryme dalyvavusių asmenų skaičius, jų užduočių ir vaidmenų pasiskirstymas, suklastoto dokumento panaudojimas patvirtina, jog nusikaltimas padarytas esant tokiam pavojingumo ir organizuotumo lygiui, kuris būdingas organizuotos grupės bendrininkavimo formai.

13. Pažymėtina, jog nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme, 2024 m. balandžio 25 d. buvo priimtas Baudžiamojo kodekso atitinkamų straipsnių pakeitimo ir papildymo atitinkamais straipsniais įstatymas Nr. XIV-2573, įsigaliojęs nuo 2025 m. vasario 1 d., kuriuo buvo pakeista BK 25 straipsnio 4 dalis (2024 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. XIV-2488 redakcija), pagal kurios naująją redakciją organizuota grupė yra tada, kai du ar daugiau asmenų iš anksto susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį.

14. BK 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

15. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pagal BPK 362¹ straipsnį įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą kaip pirmosios instancijos teismas. Tačiau sisteminis baudžiamojo proceso nuostatų aiškinimas yra toks, kad, nagrinėjant bylą apeliacine ar kasacine tvarka kitais pagrindais ir nustačius BPK 362¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą pagrindą, apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aktyvaus teismo konstitucine samprata, taip pat siekdamas proceso greitumo ir racionalumo, gali priimti BPK 362¹ straipsnio 4, 5 dalyse nurodytus sprendimus, taip pat, remdamasis BK 2 straipsniu bei BPK 3 straipsnio nuostatomis, nutraukti baudžiamąjį procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-635-976/2015, 2K-267-942/2016).

16. Atsižvelgiant į tai, kad nurodytas BK 25 straipsnio 4 dalies (2024 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. XIV-2488 redakcija) pakeitimas lengvina nuteistojo teisinę padėtį, nes reikalauja nustatyti išankstinį susitarimą organizuotai grupei konstatuoti, kai pagal ankstesnę baudžiamojo įstatymo redakciją susitarimas daryti atitinkamą nusikaltimą organizuotoje grupėje galėjo būti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, laikytina, kad naujoji BK 25 straipsnio 4 dalies redakcija lengvina nuteistojo M. J. padėtį, todėl yra pagrindas perkvalifikuoti nuteistojo veiką pagal galiojančio BK 25 straipsnio 4 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad pagal jau aptartas aplinkybes šioje byloje yra nustatytas M. J. ir kitų asmenų išankstinis susitarimas daryti sunkų nusikaltimą organizuotoje grupėje, laikytina, jog organizuotos grupės bendrininkavimo forma M. J. inkriminuota pagrįstai ir aptariamas perkvalifikavimas nekeičia M. J. teisinės padėties.

17. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad M. J. nepagrįstai nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes pats CMR važtaraščio neklastojo ir juo nedisponavo, tačiau byloje nustatyta, kad policijos pareigūnui buvo pateiktas žinomai suklastotas važtaraštis (CMR) BP Nr. 1205196, kas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį yra viena iš alternatyvių veikų – žinomai netikro dokumento panaudojimas. Aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje yra pažymima, kad žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimas – tai tokio dokumento pateikimas įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-117-697/2017, 2K-84-696/2017, 2K-385-942/2017, 2K-161-693/2019, 2K-104-1073/2020, 2K-246-648/2021). Nors šioje byloje nėra išsaugotas suklastoto dokumento originalas, kadangi vykdant Šiaulių apygardos teismo 2021 m. balandžio 14 d. nuosprendį dokumentas sunaikintas, apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta važtaraščio (CMR) BP Nr. 1205196 kopija, kuri yra identiška šioje baudžiamojoje byloje esančiai minėto važtaraščio kopijai, taigi apeliacinio skundo argumentas dėl šio dokumento originalo neišsaugojimo nesudaro pagrindo išvadai, kad byloje neįrodytas BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo faktas. Nurodytas dokumentas buvo suklastotas ir panaudotas darant bendrą nusikaltimą organizuotoje grupėje – neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, todėl M. J., kaip ir kiti organizuotos grupės nariai, nuteisti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį pagrįstai nuteistas kaip nusikaltimo organizuotoje grupėje vykdytojas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įrodyta pripažino aplinkybę, jog BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką M. J. įvykdė veikdamas organizuotoje grupėje, nors rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nuorodos į BK 25 straipsnio 3 dalį nėra. Teisėjų kolegija tai vertina kaip rašymo apsirikimą, kadangi iš nuosprendžio turinio akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas šio nuteistojo veiką kvalifikavo kaip įvykdytą organizuotoje grupėje.

18. Aptartos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės patvirtina, kad M. J. suvokė priklausąs organizuotai grupei, turinčiai tikslą daryti sunkų nusikaltimą – neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, organizuotoje grupėje veikė pagal išankstinį susitarimą su byloje nenustatytu asmeniu bei surado vairuotoją akcizais apmokestinamoms prekėms iš Lietuvos neteisėtai gabenti, panaudojant UAB „T.“, kurios direktorius buvo pats M. J., priklausantį vilkiką. Nustatytos aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai spręsti, kad M. J., veikdamas organizuota grupe kartu su kitais asmenimis (betarpiškai jau disponavusiais, t. y. laikiusiais 250 MGL dydžio sumą viršijančiomis akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis), žinojo, kad bus gabenamas neteisėtas krovinys, ir žinojo krovinio turinį, taigi dalyvavo sunkaus nusikaltimo – neteisėto disponavimo 250 MGL dydžio sumą viršijančiomis akcizais apmokestinamomis prekėmis (cigaretėmis), rengime ir padaryme, pažeidžiant Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ (redakcija, galiojusi iki 2021 m. rugsėjo 10 d.) 2.1.1, 2.2 ir 3.5 punktų reikalavimus. Nors pats M. J. tiesiogiai neįgyvendino BK 199² straipsnio 2 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų objektyviosios pusės požymių, tačiau atliko aptartus BK 25 straipsnio 3 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-497 redakcija), numatytus veiksmus kaip bendrininkas organizuotoje grupėje, kuriais prisidėjo prie nusikaltimo padarymo. Kadangi vaidmenų pasiskirstymas esant organizuotai grupei nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai ar iš dalies realizuotų nusikaltimo sudėtį, M. J. pagal BK 199² straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) ir 300 straipsnio 1 dalį atsako kaip vykdytojas, todėl jis pagal šiuos baudžiamojo įstatymo straipsnius pagrįstai nuteistas.

Dėl draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą (non bis in idem)

19. Apeliantas skunde teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu prokuroras M. J. ir L. J. atžvilgiu nutraukė ikiteisminį tyrimą, nes nebuvo duomenų, patvirtinančių jų kaltę. Šis nutarimas buvo įsiteisėjęs, bet Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį, kurioje nurodė atnaujinti ikiteisminį tyrimą M. ir L. J. atžvilgiu. Apeliantas teigia, jog tyrimas negalėjo būti atnaujintas, nes jokių naujų esminių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nepaaiškėjo. Su šiuo apelianto argumentu teisėjų kolegija nesutinka.

20. BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Sprendžiant, ar asmuo yra antrą kartą traukiamas atsakomybėn už tą pačią nusikalstamą veiką, turi būti vertinamos konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurios vyksta procesas, faktinės aplinkybės. Draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą (non bis in idem) principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį).

21. Šioje byloje priešingai, nei teigia apeliantas, M. ir L. J. atžvilgiu niekada nebuvo priimtas prokuroro nutarimas nutraukti pastarųjų atžvilgiu ikiteisminį tyrimą dėl aptariamų nusikalstamų veikų. Ikiteisminio tyrimo metu abu nuteistieji buvo apklausti specialiaisiais liudytojais, pranešimas apie įtarimą pastariesiems nebuvo teikiamas. Ikiteisminis tyrimas dėl M. J. ir L. J. veiksmuose nustatytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 straipsnio 3 dalyje, 199² straipsnio 2 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), 300 straipsnio 1 dalyje, pradėtas BPK 166 straipsnio 1 dalies pagrindu, Lietuvos apeliaciniam teismui, nagrinėjusiam apeliacinį skundą jau išnagrinėtoje byloje, kurioje už aptariamas veikas nuteisti R. G., J. K. ir A. K., pranešus apie galimus nurodytų nusikalstamų veikų požymius M. J. ir L. J. veiksmuose. Taigi šioje byloje nenustatyta jokių duomenų, kad specialiaisiais liudytojais apklaustų M. J. ir L. J. teisinės atsakomybės klausimai būtų kaip nors išspręsti, todėl baudžiamasis procesas nuteistųjų M. J. ir L. J. atžvilgiu nelaikytinas pakartotiniu, taigi non bis in idem principas šioje byloje nėra pažeistas.

Dėl nuteistajam M. J. paskirtos bausmės

22. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma iš naujo paskirti nuteistajam M. J. bausmę, parenkant kitą BK 199² straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės rūšį – baudą. Šis skundo prašymas netenkinamas.

23. Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 7 d. nuosprendžiu M. J. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199² straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) skirta laisvės atėmimo bausmė 2 metams; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausmė 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

24. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės, pažymėtina, kad bausmės skyrimas pirmiausia yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

25. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, ir įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. Individualizuojant bausmę visoms minėtoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, Nr. 2K-118/2011, Nr. 2K-148/2014, Nr. 2K-492/2014, Nr. 2K-334-699/2017). Be šių esminių bausmės skyrimo pagrindų tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga.

26. Konstitucinėje bei kasacinėje jurisprudencijoje taip pat pripažįstama, kad paskirta bausmė turi būti proporcinga ir teisinga. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449-942/2016; 2K-209-222/2018; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

27. BK 199² straipsnio 2 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) numatytos baudos arba laisvės atėmimo iki aštuonerių metų bausmės. BK 300 straipsnio 1 dalies sankcijoje (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) numatytos baudos arba arešto arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmės. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas M. J. laisvės atėmimo bausmę, netinkamai taikė BK bendrosios dalies nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, netinkamai įvertino visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, dėl ko paskirtoji bausmė yra netinkamai individualizuota bei aiškiai per griežta – ji neatitinka nei kaltininko asmenybės pavojingumo, nei veikos pavojingumo, nei teismų praktikos atitinkamos kategorijos bylose, nei lygiateisiškumo principo reikalavimo užtikrinimo vertinant nuteistiesiems šioje byloje paskirtas bausmes, tačiau šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

28. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę M. J., atsižvelgė į visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, į nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių santykį – tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalto veikdamas organizuotoje grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas), esant nusikaltimų recidyvui (BK 27 straipsnio 1 dalis), kas taip pat sunkina nuteistojo atsakomybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), t. y. nustatytos dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės.

29. Pažymėtina, jog nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo nauja BK 27 straipsnio 1 dalies redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymas Nr. XIV-2573), pagal kurią teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Šis baudžiamojo įstatymo pakeitimas laikytinas lengvinančiu nuteistojo teisinę padėtį, nes nelieka savaiminio asmens pripažinimo recidyvistu, teismas turi motyvuoti savo sprendimą, todėl, remiantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, aptariamas pakeitimas turi grįžtamąją galią bylą nagrinėjant instancine tvarka.

30. Bylos duomenimis nustatyta, kad M. J. teistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 5 MGL dydžio bauda, baudą sumokėjo 2013 m. gegužės 27 d.; Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 199 straipsnio 1 dalį galutine 4 mėn. laisvės atėmimo bausme ir 148 MGL (5 572 Eur) dydžio bauda; Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 25 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį 10 mėn. laisvės apribojimo bausme, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtą bausmė subendrinus su Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme – nesumokėta bauda, paskirta galutinė bausmė – 10 mėn. laisvės apribojimas ir 148 MGL (5 572 Eur) bauda; Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 22 d. nuosprendžiu pagal BK 199² straipsnio 2 dalį, 292 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtą bausmę subendrinus su Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 25 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 148 MGL (5 572 Eur) dydžio bauda. LITEKO duomenimis, Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu paskirta ir nesumokėta bauda, kuri bendrinta su vėlesniais teismų procesiniais sprendimais, išieškota 2020 m. birželio 2 d. Iš to seka, kad M. J. jam skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotas nusikalstamas veikas nuo tiksliai nenustatytos datos iki 2019 m. birželio 4 d. padarė neišnykus teistumui pagal Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nuosprendį ir Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 25 d. baudžiamąjį įsakymą, kuriais jis nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, kadangi nuteistasis vengė sumokėti jam nurodytais procesiniais sprendimais paskirtą baudą, t. y. nebuvo atlikęs bausmės dalies, o bauda buvo išieškota tik 2020 m. birželio 2 d.

31. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl nuteistojo pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į tai, kad M. J. inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė esant neišnykusiam teistumui už ankstesnių tyčinių nusikaltimų, tarp jų ir kontrabandos, padarymą, anksčiau taip pat yra teistas dėl dokumento klastojimo, t. y. iš esmės už panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, už dokumento klastojimą M. J. taip pat teistas užsienyje – Lenkijos Petrakovo apylinkės teismo 2018 m. birželio 22 d. procesiniu sprendimu, kuriuo jam pagal 270 paragrafą 1kk – „Klastojimas“ paskirta bausmė – bauda bei konfiskavimas (44 paragrafas 2kk), jis ilgą laiką nevykdė Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu už kontrabandos nusikaltimą paskirtos bausmės – baudos, kol ji nebuvo išieškota. Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 22 d. nuosprendžiu M. J. taip pat teistas pagal BK 199² straipsnio 2 dalį, 292 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams, t. y. ir už analogiškas nusikalstamas veikas, padarytas iki skundžiamu nuosprendžiu nustatytų nusikalstamų veikų padarymo. Iš nurodytų aplinkybių matyti, jog M. J. anksčiau teistas įvairiomis bausmių rūšimis, be kita ko, laisvės atėmimo bausme, tačiau vis tiek pakartotinai nusikalto, padaryti nusikaltimai – neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis ir suklastoto dokumento panaudojimas yra panašaus pobūdžio kaip ir ankstesni nusikaltimai. Šių aplinkybių visuma leidžia pagrįstai spręsti, kad M. J. tinkamų išvadų iš savo ankstesnių teistumų nėra padaręs, savo gyvenimo būdo iš esmės nekeičia ir nepaisydamas visuotinai priimtinų elgesio normų toliau daro nusikaltimus, todėl tai leidžia spręsti apie didesnį M. J. asmenybės pavojingumą. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 199² straipsnio 2 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), 300 straipsnio 1 dalyje, M. J. padarė būdamas recidyvistas.

32. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes M. J. už atskiras nusikalstamas veikas, pagrįstai atsižvelgė ir į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį ir pobūdį – padarytos dvi baigtos nusikalstamos veikos – vienas tyčinis sunkus nusikaltimas veikiant organizuotoje grupėje (BK 25 straipsnio 3 dalis ir 199² straipsnio 2 dalis, 2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) ir vienas tyčinis nesunkus nusikaltimas (BK 300 straipsnio 1 dalis). Vertindamas M. J. asmenybę, teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis yra ne kartą teistas, taip pat ir už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas, baustas administracine tvarka, dėl ko yra pagrindas manyti, kad nuteistasis yra linkęs daryti teisės pažeidimus. Teismas pagrįstai sprendė, kad ankstesniais procesiniais sprendimais iki nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo nuteistajam paskirtos tiek švelnesnės, tiek griežčiausios bausmių rūšys nesulaikė M. J. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Išdėstytos aplinkybės iš esmės neigiamai charakterizuoja M. J., leidžia spręsti, kad tik griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas šiuo atveju yra tinkama bausmės paskirčiai keliamiems tikslams įgyvendinti. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam pagal jam inkriminuotus BK straipsnius pagrįstai skyrė realią laisvės atėmimo bausmę, neatidedant dalies jos vykdymo, kadangi aptarti M. J. charakterizuojantys duomenys nesudaro pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba atlikus tik jos dalį.

33. Pažymėtina, jog po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, t. y. nuo 2025 m vasario 1 d. įsigaliojo ir BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimai, priimti 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573. Pagal šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Taigi, bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip buvo numatyta iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusioje BK 62 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Nauja BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija, kuri yra lengvinanti nuteistojo teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią, t. y. taikoma ir nusikalstamoms veikoms, padarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad M. J. skundžiamu nuosprendžiu bausmės dydžiai už atskiras veikas nustatyti kur kas mažesni, nei įstatymų sankcijose numatyti tokios bausmės vidurkiai, paskirti laisvės atėmimo bausmių terminai artimesni minimaliems šios bausmės terminams už atskirų nusikaltimų kategorijas, nei sankcijose numatytas šių bausmių vidurkis. Taigi pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė atitinka galiojančias bausmės skyrimo taisykles, numatytas BK 61 straipsnyje, todėl nėra pagrindo išvadai, nurodomai apeliaciniame skunde, kad paskirta bausmė yra per griežta ir neproporcinga. Teismas, skirdamas bausmę, kiekvienu atveju ją individualizuoja pagal konkrečias bylos aplinkybes, vadovaudamasis įstatymu, todėl nepagrįstas ir skundo argumentas, kad teismas, skirdamas laisvės atėmimo, o ne baudos, bausmę, nukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose. Jau aptartos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės, taip pat įvertinus ir vykusio baudžiamojo proceso trukmę, šioje byloje pagrindžia griežčiausios – laisvės atėmimo bausmės skyrimą M. J., kuri šioje byloje tinkamai individualizuota. Kaip minėta, nuteistajam už atskiras veikas skirtos laisvės atėmimo bausmės yra proporcingos nuteistojo padarytoms nusikalstamoms veikoms bei jo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisingos ir tinkamai individualizuotos, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai, todėl apeliacinės instancijos teismas nenustato pagrindo M. J. mažinti už atskiras nusikalstamas veikas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtų bausmių. Be to, bendrindamas M. J. paskirtas bausmes pirmosios instancijos teismas įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

34. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad tiek BK 62 straipsnio, tiek BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, suteikiančios teisę teismui išeiti už baudžiamojo įstatymo ribų ir skirti kaltininkui švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, taip pat buvo pakeistos nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusiais BK pakeitimais (2024 m. balandžio 25 d. įstatymas Nr. XIV-2573). Nors naujasis baudžiamasis įstatymas ir išplėtė galimybes šių straipsnių pagrindu nuteistiesiems skirti švelnesnes bausmes, kas atitinkamai švelnina baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų padėtį, tačiau šiuo atveju net ir pasikeitus minėtoms įstatymo nuostatoms teisėjų kolegija nenustatė pagrindo ar aplinkybių, kurios leistų nuteistajam M. J. skirti švelnesnes bausmes, nei numatyta įstatyme. Nagrinėjamoje byloje sąlygų taikyti BK 62 straipsnio nuostatas nenustatyta, o pagal suformuotą teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalis paprastai taikoma, esant visumai išimtinių aplinkybių, dėl kurių įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K‑98‑1073/2019, Nr. 2K-40-648/2020 ir kt.). Tokių aplinkybių teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju taip pat nenustatė. Dėl šios priežasties netenkinamas gynėjo baigiamųjų kalbų metu išsakytas prašymas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), įsigaliojusias nuo 2025 m. vasario 1 d., pagal kurias, nustačius, jog paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas.

35. Taip pat pažymėtina tai, jog nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme, 2024 m. lapkričio 7 d. buvo priimtas ir 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo Baudžiamojo kodekso atitinkamų straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas Nr. XIV-3060, kuriuo buvo pakeistas BK 300 straipsnis, šio straipsnio 1 dalies sankcijoje numatant papildomas viešųjų darbų ir laisvės apribojimo bausmes. Atsižvelgiant į tai, kad papildomų alternatyvių bausmių įrašymas į baudžiamojo įstatymo sankciją lengvina asmenų teisinę padėtį, laikytina, kad naujoji BK 300 straipsnio 1 dalies redakcija lengvina nuteistojo M. J. padėtį, todėl, remiantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, yra pagrindas perkvalifikuoti nuteistojo veiką pagal galiojančio BK 300 straipsnio 1 dalį. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad perkvalifikavus nusikalstamą veiką, neprivaloma skirti švelnesnės bausmės, šiuo atveju atsižvelgiama į aplinkybes, buvusias nuosprendžio priėmimo metu. Nuteistajam M. J. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) paskirta laisvės atėmimo bausmė 6 mėnesiams, kaip minėta, nėra per griežta, teisingumo principo nepažeidžia, pagrįsta teismo apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytais motyvais, be kita ko, teismo vertinimu, jog tik sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatyta griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimo bausmė gali apriboti nuteistojo galimybes daryti naujas nusikalstamas veikas, galimai sudaryti sąlygas jam pakeisti savo elgesį ateityje ir užtikrinti BK 41 straipsnio paskirtį. Jokia kita bausmės rūšis nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių kontekste nebūtų teisinga, paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas yra artimas minimaliam, todėl ši bausmė laikytina pagrįsta ir paliktina nepakeista.

Dėl L. J. inkriminuotų nusikalstamų veikų

36. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, kuriais grindė L. J. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, iš esmės klydo dėl byloje esančių įrodymų turinio, todėl padarė neteisingą bei byloje esančių įrodymų visuma nepagrįstą išvadą dėl L. J. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 199² straipsnio 2 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), 300 straipsnio 1 dalyje. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kas turėjo esminės reikšmės teismo išvadoms dėl L. J. dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

37. Pirmosios instancijos teismas L. J. kaltę grindė tuo, jog jis, būdamas UAB „T.“ vadybininku, vykdydamas minėtos bendrovės direktoriaus – M. J. nurodymus, aktyviais veiksmais dalyvavo ruošiantis neteisėto krovinio paėmimui iš Mažeikių ir gabenimui į Švediją – koordinavo vilkiko vairuotojo R. G. veiksmus tiek pats tiesiogiai, tiek informuodamas R. G., jog pastarasis turės važiuoti pasikrauti krovinį į Mažeikius, kad su juo susisieks tyrimo metu nenustatytas asmuo ir pasakys, kur konkrečiai važiuoti pasikrauti krovinį, rūpinosi su krovinio gabenimu susijusiais finansiniais ir organizaciniais klausimais (sumokėjo už kurą, rezervavo kelto bilietą), taip pat perdavė R. G. iš dalies užpildytą tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį (CMR). Teisėjų kolegijos vertinimu, dalis nurodytų aplinkybių, kuriomis grįstas apkaltinamasis nuosprendis L. J. atžvilgiu, pirmosios instancijos teismo nustatytos nepagrįstai, kita dalis teismo nustatytų aplinkybių nepatvirtina, kad L. J. suvokė dalyvavęs organizuotos grupės daromame nusikaltime.

38. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme L. J. paaiškino, kad įvykio metu dirbo vadybininku UAB „T.“, jo sūnus M. J. buvo direktorius. Įmonė užsiėmė krovinių pervežimu. Įmonė realiai veikė ir jis realiai dirbo. Aplinkybę, kad ši įmonė vykdė veiklą, proceso metu nurodė ir liudytojas Ž. Č., kuris pats kurį laiką dirbo UAB „T.“. Taigi, šioje byloje nustatyta, kad UAB „T.“ nebuvo fiktyvi bendrovė, skirta nusikalstamai veiklai. Todėl nėra pagrindo paneigti L. J. nurodytos aplinkybės, kad jis šioje įmonėje vykdė realią veiklą ir įmonės direktoriaus nurodymus. L. J. proceso metu neneigė byloje nustatytų aplinkybių dėl to, kad jis perdavė vilkiką R. G., sumokėjo už kurą, rezervavo kelto bilietą, tačiau nurodė, kad viską darė UAB „T.“ direktoriaus nurodymu, pasitikėjo sūnumi, nežinojo, kad dalyvauja nusikalstamoje veikoje. M. J. patvirtino, kad pavedė L. J. atlikti nurodytus veiksmus. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės, jog L. J., kaip UAB „T.“ darbuotojas, įmonės direktoriaus nurodymu perdavė įmonės vilkiką vairuotojui R. G., paruošė vilkiką kelionei, sumokėdamas už kurą, bei rezervavo kelto bilietą, savaime nepatvirtina, kad L. J. suprato, jog prisideda prie nusikalstamos veikos darymo veikiant organizuotoje grupėje, kadangi UAB „T.“ vykdė veiklą, susijusią su logistikos, transporto paslaugomis, taigi L. J. pavesti atlikti veiksmai, perduodant vilkiką vairuotojui reisui į užsienį, iš esmės atitiko įmonės veiklą, todėl patys savaime nelaikytini kaip galintys sukelti įtarimą, kad vykdydamas pavestus įmonės direktoriaus nurodymus L. J. prisidės prie bendro nusikalstamo sumanymo. Taigi, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės – rūpinimasis su krovinio gabenimu susijusiais finansiniais ir organizaciniais klausimais nepatvirtina, kad L. J. žinojo, jog ši transporto priemonė bus panaudota nusikalstamai veikai daryti, taip pat nenustatyta, kad jis žinojo, koks krovinys bus gabenamas. Šiuo atveju L. J. proceso metu nurodytos aplinkybės, jog jis nežinojo, jog dalyvauja nusikalstamoje veikoje, yra nepaneigtos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad L. J. jam pavestus veiksmus atliko veikdamas UAB „T.“ vardu, R. G. davė savo mobiliojo telefono numerį, t. y. L. J. savo veiksmų nesiekė nuslėpti, kas tik sustiprina abejonę, jog L. J. suprato, jog prisideda prie organizuotos grupės rengiamo nusikaltimo.

39. Be nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad L. J. informavo R. G., jog su juo susisieks tyrimo metu nenustatytas asmuo ir nurodys tolesnius veiksmus, perdavė R. G. žinomai suklastotą tarptautinio krovinių transportavimo važtaraštį (CMR), tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios aplinkybės nustatytos remiantis išimtinai nuteistojo R. G. parodymais, kurie šioje dalyje yra prieštaringi, ir jokie kiti bylos duomenys šių aplinkybių nepatvirtina. Pirmosios instancijos teisme apklaustas R. G. nurodė, kad 2019 m. birželio 3 d. susitiko su L. J., kuris padavė vilkiko raktus, o jis apžiūrėjo automobilį. Tuo automobiliu turėjo vykti krautis ir važiuoti į Švediją. L. J. padavė automobilio dokumentus. Dėl krovinio pasikrovimo pasakė, kad su juo (R. G.) susisieks ir kad jis turės važiuoti krautis į Mažeikius. Krovinio važtaraštį L. J. padavė kartu su automobilio dokumentais. Krovinio važtaraštyje buvo duomenys – iškrovimas Švedijoje, o pasikrovimo adresas – Vilnius. Vairuotojo pavardės vietoje įrašyta „Vardenis, Pavardenis“. Išvažiavęs iš susitikimo vietos nuvažiavo į degalinę „Stateta“ Alytuje. Ten nuvažiavo pagal susitarimą su L. J. Prisipylė kuro ir išvažiavo, o L. J. už kurą apmokėjo. Telefonu paskambinęs asmuo „M.“ nurodė adresą Mažeikiuose, kur nuvykęs padavė broliams K. krovinio važtaraštį, bet jie tą patį važtaraštį grąžino atgal. Į CMR jis nieko nerašė, galimai tik datą. Ikiteisminio tyrimo metu R. G. nurodė, kad L. J. sakė, kad reikės važiuoti į Švediją, ten nuvežti krovinį, o po to jau bus matyti, kaip jam pasiseks rasti krovinių ir kokių; vakare reikės pasikrauti Mažeikiuose, dėl pasikrovimo dar susiskambins. Mažeikiuose broliai K. jo paprašė duoti CMR ir jis jiems padavė automobilio kabinoje rastus blankus. K. jam atidavė užpildytą CMR, dokumentus užpildė minėti vaikinai ar vienas jų. Papildomai apklaustas nurodė, kad važtaraščio (CMR) blankas, kai jį padavė asmenims, pakrovusiems krovinį, buvo iš dalies užpildytas, t. y. buvo užpildyta, kad krovinys važiuoja iš Vilniaus į Švediją. Tokį iš dalies užpildytą važtaraštį jis gavo su vilkiko raktais iš L. J. Druskininkuose. Jis pats asmeniškai jokių įrašų CMR neatliko. Transporto priemonės valstybinį numerį ir plombos, kuria buvo užplombuota puspriekabė, numerį į važtaraštį įrašė vyriškiai, kurie pakrovė. Kai jam vyriškiai grąžino CMR, jis šį dokumentą skaitė ir matė, kad vietoje vairuotojo pavardės buvo parašyta „Vardenis Pavardenis“ ir parašas. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme R. G. nurodė, kad iš L. J. gavo tuščius CMR, nematė, kas užpildė CMR. L. J. perdavęs vilkiką nurodė, kad kolonėlėje užpils kuro. Daugiau J. jam nieko nenurodė. Visus nurodymus, kur važiuoti, kur pasikrauti gavo per programėlę iš asmens „M.”. Nei vienas iš nuteistųjų nekalbėjo apie krovinį, jo turinį. Nepamena, ar L. J. minėjo, kad teks važiuoti pasikrauti krovinį į Mažeikius. Kai pylėsi kurą, CMR negavo. Vadinasi, CMR važtaraštį gavo Mažeikiuose.

40. Taigi apklaustas apeliacinės instancijos teisme R. G. patvirtino tik tai, kad buvo susitikęs su L. J., kuris jam perdavė vilkiką ir užpylė kuro, dėl visų kitų aplinkybių – krovinio važtaraščio perdavimo, užpildymo, nurodymų, kur reikės vežti krovinį, R. G. viso proceso metu davė prieštaringus parodymus, keitė savo poziciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti parodymai kaip savarankiškas įrodymų šaltinis, nesant jokių kitų duomenų byloje, patvirtinančių minėtas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, negali būti vertinami kaip patvirtinantys L. J. dalyvavimą darant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teisme R. G. nurodytos aplinkybės, proceso metu duotų parodymų prieštaringumas ir nenuoseklumas nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadai, kad R. G. iš dalies užpildytą tarptautinio krovinių transportavimo važtaraštį (CMR) perdavė būtent L. J., taip pat kad būtent pastarasis nurodė, kokius tolimesnius veiksmus turi atlikti R. G., veikdamas pagal susitarimą su M. J., kadangi šioje byloje tai neabejotinai patvirtinančių duomenų nėra. Kaip minėta, šioje byloje paneigti L. J. versijos, kad jis, vykdydamas M. J. nurodymus, nesuprato, jog dalyvauja nusikalstamoje veikoje, negalima.

41. Pažymėtina, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-90-976/2016, 2K-440-976/2015, 2K-7-173/2014). Kaip minėta, pripažįstant konkretų bendrininką veikus organizuota grupe, būtina nustatyti jo suvokimą, kad jis priklauso tokiai grupei. Taip pat pagal naująją BK 25 straipsnio 4 dalies redakciją inkriminuojant organizuotą grupę būtina nustatyti išankstinį susitarimą daryti sunkų nusikaltimą, tačiau šios aplinkybės šioje byloje nėra nustatytos. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra įrodyta, kad L. J. dalyvavo organizuotos grupės nusikalstamoje veikloje darant BK 199² straipsnio 2 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, todėl L. J. pagal nurodytus baudžiamojo įstatymo straipsnius išteisinamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodyta, kad nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo yra išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), o ne neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-648/2017, Nr. 2K-248-697/2017, Nr. 2K-243-699/2018). Šiuo konkrečiu atveju matyti, kad L. J. veikoje nėra nustatyta subjektyviųjų aptariamų nusikalstamų veikų požymių, todėl L. J. išteisinamas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

42. Atsižvelgiant į tai, kad L. J. atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 7 d. nuosprendyje nustatytos M. J. faktinės nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 199² straipsnio 2 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybės turi būti patikslintos ir byloje pripažintos įrodytomis šios M. J. nusikalstamos veikos aplinkybės : M. J. nuo tiksliai nenustatytos datos iki 2019 m. birželio 4 d., veikdamas tiesiogine tyčia, organizuota grupe su asmenimis, kurių atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, – R. G., J. K., A. K. ir nenustatytu asmeniu, dalyvavo sunkaus nusikaltimo – neteisėto disponavimo 250 MGL dydžio sumą viršijančiomis akcizais apmokestinamomis prekėmis (cigaretėmis), rengime ir padaryme bei panaudojo žinomai suklastotą dokumentą, o būtent: pažeidžiant Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ (redakcija, galiojusi iki 2021 m. rugsėjo 10 d.) 2.1.1, 2.2 punktų reikalavimus, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, kontrabandinius tabako gaminius, bei 3.5 punkto reikalavimus, jog fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintus gaminius, jeigu jie gabena įvežtus iš Europos Sąjungos valstybių narių į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija šių taisyklių 3.1.1 punktuose nustatytų šių prekių kiekio – 100 pakelių vienam asmeniui, 2019 m. gegužės mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, M. J., būdamas UAB „T.“ direktoriumi, per Ž. Č., nieko nežinantį apie nusikalstamos veikos vykdymą, pasiūlė R. G. gabenti krovinį į Švedijos Karalystę ir paliko Ž. Č. mobiliojo ryšio telefoną „Honor“ su SIM kortele bei su vieninteliu asmens „M.“ kontaktiniu numeriu slaptam ryšio palaikymui, ir šį telefoną Ž. Č. perdavė R. G., sutikusiam krovinį gabenti. Tokiu būdu M. J. nusikaltimo padarymui surado vilkiko vairuotoją, kuris išgabentų iš šalies teritorijos neteisėtą krovinį – akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes). R. G., naudodamasis iš M. J. gautu telefonu „Honor“ su vieninteliu kontaktiniu numeriu asmens „M.“, bendravo su nenustatytu asmeniu ir vykdė jo duodamus nurodymus, turint vieningą tikslą neteisėtai laikomas akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes „Winston Blue“ gabenti iš Lietuvos Respublikos į Švedijos Karalystę, t. y. 2019 m. birželio 3 d. nuvyko nenustatyto asmens nurodytu (duomenys neskelbtini), ir ten susitiko su L. J., nežinojusiu apie rengiamą nusikaltimą, kuris M. J. nurodymu neturinčiam darbo santykių su UAB „T.“ ar sutarties dėl krovinio pervežimo R. G. UAB, „T.“ patalpose, (duomenys neskelbtini), perdavė UAB „T.“ nuosavybės teise priklausančio vilkiko „DAF FT 95XF.430“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „CHEREAU“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), raktus. Taip pat L. J. rezervavo vilkikui kelto į Švediją bilietus. Po to 2019 m. birželio 3 d. apie 18.36 val. L. J. perdavė R. G. vilkiką „DAF FT 95XF.430“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „CHEREAU“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kuriuo pastarasis išvyko. 2019 m. birželio 3 d. apie 19.40 val. R. G. informavus L. J., kad su vilkiku yra netoli Alytaus, L. J., atvykęs į Alytuje esančią degalinę „Stateta“, sumokėjo 547,30 eurų už dyzelinį kurą, kurį į vilkiką „DAF FT 95XF.430“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), prisipylė R. G. Po to, tęsiant nusikalstamą veiką, 2019 m. birželio 4 d. apie 00 val. 30 min. R. G. nuvažiavo į degalinę „Orlen“, esančią Skuodo g. 14, Mažeikiuose, ir laukė tolimesnių nurodymų dėl krovinio pasikrovimo vietos. 2019 m. birželio 4 d. apie 4 val. 30 min. toje pačioje degalinėje R. G. susitiko su nusikalstamos veikos bendrininkais A. K. ir J. K., kurie, važiuodami automobiliu „Mercedes-Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), parodė kelią iki cigarečių „Winston Blue“ laikymo vietos – sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), ir ten 210 000 pakelių, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 717 934 eurai, pakrovė į puspriekabę, ir šiuos 210 000 cigarečių „Winston Blue“ pakelių R. G. neteisėtai gabeno iš laikymo ir pakrovimo vietos vilkiku „DAF FT95XF.430“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „CHEREAU“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 6 val. 00 min Mažeikių m., Laisvės g., kur buvo sulaikytas Alytaus apskrities VPK ONTS pareigūnų, kuriems pareikalavus R. G. pateikė žinomai suklastotą važtaraštį (CMR) BP Nr. 1205196.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos 2024 m. balandžio 24 d. Įstatymu Nr. XIV-2573, Lietuvos Respublikos 2024 m. lapkričio 7 d. Įstatymu Nr. XIV-3060 bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 7 d. nuosprendžio dalį, kuria L. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalį ir 199² straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), 300 straipsnio 1 dalį, ir jam, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams, bei šioje dalyje priimti naują nuosprendį – L. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalį ir 199² straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), 300 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 7 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, L. J. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme.

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 7 d. nuosprendžio dalį dėl 1 546,37 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo valstybei iš L. J.

L. J. taikomą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti paskelbus nuosprendį.

Pašalinti iš teismo nustatytų faktinių aplinkybių aprašant nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199² straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), 300 straipsnio 1 dalį, jog organizuota grupė susidėjo ir iš L. J. ir jis žinojo apie daromą nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi, M. J., pripažinto Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 7 d. nuosprendžiu kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-497 redakcija) ir 199² straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), veiką perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 4 dalį (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) ir 199² straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), ir paskirti laisvės atėmimą 2 metams;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-497 redakcija) ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija), veiką perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 4 dalį (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), ir paskirti laisvės atėmimą 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šią bausmę subendrinti su Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams ir 148 MGL dydžio (5 572 Eur) baudą.

M. J. taikomą kardomąją priemonę – užstatą palikti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti bausmę – panaikinti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo M. J. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus apeliacinį skundą atmesti.