- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-28
- Bylos Nr.
- e2-68-464/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01447-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mobili Baltija“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „B-link pharma“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mobili Baltija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-4326-643/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mobili Baltija“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „B-link pharma“ dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Mobili Baltija“ 2020 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, prašydama iš atsakovės UAB „B-link pharma“ priteisti 92 798,12 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 808 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už šio ieškinio pareiškimą.
2. Ieškinyje nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovės yra susiklostę komercinio atstovavimo santykiai, kurių pagrindu ieškovė, kaip prekybos agentė, pati arba per trečiuosius asmenis surasdavo Kinijoje gamintojus / pardavėjus, kurie parduodavo atsakovei jos užsakytas prekes. Ieškovė komercinio atstovavimo sutartį vykdė, surado Kinijoje pardavėjų, tiekusių ieškovei prekes, tačiau atsakovė už paslaugas su ieškove pagal jai išrašytas keturias PVM sąskaitas faktūras galutinai neatsiskaitė: 1) pagal 2020 m. balandžio 23 d. sąskaitą Nr. MBA 138930, kurios suma 45 980 Eur, skolos likutis 18 539 Eur; 3) pagal 2020 m. balandžio 30 d. sąskaitą Nr. MBA 139262, kurios suma 365 035,22 Eur, skolos likutis 11 048,72 Eur; 3) pagal 2020 m. gegužės 22 d. sąskaitą Nr. MBA 140170, kurios suma 64 722,90 Eur, nesumokėta visa suma; 4) pagal 2020 m. birželio 3 d. sąskaitą Nr. MBA 140635, kurios suma 2 117,50 Eur, nesumokėta visa suma. Ieškovė ir atsakovė 2020 m. rugsėjo 30 d. sudarė tarpusavio skolų suderinimo aktą, kuriame susitarta, kad atsakovės skola ieškovei yra 92 798,12 Eur, šią skolą ir prašo iš atsakovės priteisti.
3. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės UAB „B-link pharma“ turtą už ne mažesnę nei 92 798,12 Eur sumą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį ieškovė grindė argumentais, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, atsakovė neturi jokio nekilnojamojo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, o ieškinio suma yra pakankamai didelė. Todėl, jos vertinimu, galimai ieškovei palankus teismo sprendimas gali likti neįvykdytas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 25 d. nutartimi ieškovės UAB „Mobili Baltija“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
5. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei dalyką, išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikė reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė bus nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, teismas sprendė, kad ieškinys yra prima facie (preliminariai, tikėtinai) pagrįstas.
6. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo praktikos pavyzdžiais, nurodė, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovei yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tokios priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo galimą nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą, kitaip jį apsunkinti ar apie kitokį jo elgesį, nesuderinamą su sąžiningo asmens elgesio principu. Taip pat pažymėjo, kad pareiga įrodyti nesąžiningumą tenka tam asmeniui, kuris ir prašo taikyti šias itin asmens interesus varžančias priemones.
7. Teismo vertinimu, byloje nėra objektyvių duomenų, kad atsakovė gali kaip nors perleisti ar suvaržyti savo turtą (pinigines lėšas), o prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išdėstyti argumentai grindžiami prielaidomis ir tikėtinumu, galimybe, bet ne realiais įrodymais. Be to, ieškovės pateiktas 2020 m. rugsėjo 30 d. skolų suderinimo aktas, teismo vertinimu, patvirtina, kad atsakovė tokios apimties skolinę prievolę pripažįsta, todėl šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo padaryti išvadą apie atsakovės nesąžiningumą.
III. Atskirojo skundo argumentai
8. Ieškovė UAB „Mobili Baltija“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Nutartyje nurodydamas, kad aktualioje ir šiuo metu vyraujančioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra ne kartą pasakyta, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas pateikia nuorodas į 2016-2017 metų nutartis. Tačiau vėlesniame apeliacinės instancijos teismo išaiškinime nurodoma, kad didelė ieškovo pareikštų reikalavimų suma vertintina kaip teismo sprendimo neįvykdymo rizikos padidėjimas (žr. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-605-603/2019). Taigi, naujausioje teismų praktikoje yra išaiškinta, kad didelė ieškinio suma leidžia teismui įžvelgti grėsmę teismo sprendimo vykdymui.
8.2. Teismas nepagrįstai nenustatė atsakovės nesąžiningumo. Atsakovė yra skolinga ieškovei didelę – 92 798,12 Eur sumą, kuri susidarė dar iš 2020 m. balandžio – birželio mėnesiais ieškovės atsakovei išrašytų PVM sąskaitų faktūrų. Ši aplinkybė įrodo, kad atsakovė neatsiskaito su ieškove daugiau nei pusę metų. Ir nors 2020 m. rugsėjo 30 d. ieškovė ir atsakovė sudarė tarpusavio skolų suderinimo aktą, tačiau per beveik du mėnesius nuo akto sudarymo iki ieškinio teismui pateikimo atsakovė ieškovei nesumokėjo nei dalies skolos. Šios aplinkybės vienareikšmiškai įrodo atsakovės nesąžiningumą, siekio atsiskaityti su ieškove nebuvimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis – eliminuoti riziką (grėsmę), kad teismo priimtas sprendimas bus neįvykdytas. Jų taikymui būtina nustatyti kumuliatyvių (abiejų būtinų) sąlygų visumą – tikėtiną ieškinio pagrįstumą ir grėsmę teismo sprendimo įvykdymui (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, kad apeliantės ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, tačiau jos prašymą atmetė nenustatęs antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.
10. Pirmosios instancijos teismas apeliantės prašymo argumentus, kuriais ši grėsmę teismo sprendimo įvykdymui susiejo su didele atsakovei ieškinio suma, vertino kaip nepakankamus laikinųjų apsaugos taikymo poreikiui konstatuoti. Apeliacinės instancijos teismas su tokia teismo pozicija sutinka, ji visiškai atitinka Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai jau suformuotą praktiką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu, o apeliantės atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė konstitucinę teismų precedentų taikymo doktriną ir nesivadovavo naujausiu teismo praktikos pavyzdžius, atmestini kaip deklaratyvūs ir aiškiai nepagrįsti. Ir nors pati apeliantė cituoja atitinkamas Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, tačiau neteisingai jas interpretuoja kaip pagrindą paviene žemesnės instancijos teismo (Vilniaus apygardos teismo) nutartimi pakeisti aukštesnės instancijos teismo (Lietuvos apeliacinio teismo) precedentines taisykles, susijusias su grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nustatinėjimu ir tokios grėsmės konstatavimo prielaidomis.
11. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta teismų pareiga, priimant procesinius sprendimus bylose, taikyti savo pačių sukurtas teisės aiškinimo taisykles, suformuluotas analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, o žemesnių instancijų teismai yra saistomi aukštesnės instancijos teismų suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių. Jurisprudencijos tęstinumą suponuoja ir Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai), be kita ko, reiškiantis, kad tokios pat bylos (pagal analogiją – ir savarankiški procesiniai klausimai) turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. nekuriant naujų teismo precedentų, konkuruojančių su esamais, bet paisant jau įtvirtintų kitose panašiose bylose (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose saisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus.
12. Pažymėtina, kad precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose ar dėl analogiškų procesinių klausimų priimti teismų procesiniai sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat būtina atsižvelgti į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, pavyzdžiui, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Konstitucinio teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
13. Lietuvos apeliacinis teismas per kelerius pastaruosius metus jau yra suformavęs nuoseklią laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei jos sąlygų „tikėtinas ieškinio reikalavimų pagrįstumas“, „grėsmė teismo sprendimo įvykdymui“ aiškinimo praktiką, todėl sprendžiant šioje civilinėje byloje dėl grėsmės būsimo galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymo rizikos, būtina ja ir vadovautis. Šioje suformuotoje praktikoje tiek dėl didelės ieškinio sumos, tiek dėl jos santykio su atsakovo turtine padėtimi yra pasisakyta, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti lemianti ir vertinama kaip savaime pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes didelė ieškinio suma nei palengvina, nei pasunkina ar padaro neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl šio procesinio instituto taikymas yra itin ribotas ir galimas labai išimtinais atvejais, tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (paprastai ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje 2-28-407/2016; 2016 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-203-464/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1150-464/2016; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-313-186/2018; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018; 2018 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1462-516/2018; 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-24-464/2019).
14. Nors apeliantė kaip naujausiu ir todėl, jos vertinimu, nagrinėjamu klausimu aktualiausiu pavyzdžiu remiasi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartimi, kurioje, kaip ji teigia, kitaip pasisakyta dėl didelės ieškinio reikalavimo sumos reikšmės, nei teismo pacituotose Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, visgi Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl aptariamo kriterijaus nepakankamumo teismo sprendimo vykdymo grėsmei pripažinti nėra pakitusi (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1762-516/2020; 2021 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-798/2021; 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-32-516/2021). Vadinasi, skundžiamoje nutartyje nurodytose Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016, 2017 m. liepos 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1000-196/2017, 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017 pateikti išaiškinimai dėl vien didelės ieškinio sumos nepakankamumo ir jo reikšmės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste tebėra aktualūs.
15. Nei didelė ieškinio reikalavimų suma atsakovei, nei tai, kad ji nesumoka apeliantei skolos, net ir pripažindama jos faktą bei dydį, nėra pakankamos aplinkybės sprendimo neįvykdymo grėsmei konstatuoti, neįrodinėjant nesąžiningų veiksmų, nukreiptų turtui paslėpti, jo masei ar vertei sumažinti. Priešingu atveju turto areštą iš esmės būtų galima taikyti visose bylose, kuriose reiškiamas didelės sumos reikalavimas, o tai akivaizdžiai prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinio procesinio instituto, paskirčiai – užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, t. y. pašalinti galimą jo neįvykdymo riziką.
16. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tokius Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus, kad jeigu ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018; 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020). Todėl net ir pateikus duomenis apie ne itin gerą atsakovės finansinę padėtį nebūtų pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
17. Kitokio skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo vertinimo nesuponuoja ir atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovės neatsiskaitymo su apeliante faktą po tarpusavio skolų suderinimo akto pasirašymo, nepagrįstai šios aplinkybės nepripažino atsakovės nesąžiningumą įrodančiu faktu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apeliantės dėstoma pozicija jau vien dėl to, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą vertinamas ne atsakovės nesąžiningumas sutartiniuose santykiuose, dėl kurių vykdymo ar netinkamo vykdymo byloje yra kilęs ginčas, o galimas jos nesąžiningumas kaip siekis pakeisti savo turtinę padėtį (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti) ir taip apsunkinti galbūt apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymą ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-32-516/2021).
18. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 25 d. priėmė ne tik skundžiamą nutartį, tačiau ir preliminarų sprendimą, kuriuo apeliantės ieškinį patenkino, tačiau atsakovė 2020 m. gruodžio 18 d. teismui pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo ir priešieškinį. Priešieškinyje atsakovė UAB „B-link pharma“ teismo prašo, įskaičius ieškiniu reiškiamo reikalavimo dalį (17 026,50 Eur), priteisti jai iš apeliantės 398 951,08 Eur sumą, sumokėtą už nekokybiškas prekes, bei 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos, o kitą apeliantės UAB „Mobili Baltija“ ieškinio dalį atmesti.
19. Priešieškinyje atsakovė nurodo, kad, siekdama išvengti atsakomybės, apeliantė neteisingai nurodo tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį, pasak atsakovės, šalis sieja ne komercinio atstovavimo, o pirkimo–pardavimo santykiai. Taip pat tvirtina, kad apeliantė atsakovei teikė netinkamos kokybės, nesaugias ir Europos Sąjungos rinkoje nerealizuojamas apsaugines prekes, todėl apeliantei 2020 m. spalio 26 d. ir 2020 m. lapkričio 13 d. pretenzijomis ji yra pranešusi apie atsisakymą nuo sutarties remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir reikalaujanti grąžinti atsakovei už nekokybiškas prekes sumokėtą kainą, atliekant įskaitymus ir pripažįstant, kad atsakovės prievolė atsiskaityti su apeliante pagal 2020 m. balandžio 23 d. sąskaitą faktūrą Nr. MBA 138930 ir 2020 m. birželio 3 d. sąskaitą faktūrą Nr. MBA 140635 pasibaigė.
20. Vadinasi, tarp šalių yra kilęs ginčas dėl priešpriešinių prievolių vykdymo. Apeliantė tvirtina negavusi dalies apmokėjimo už atsakovei pateiktas prekes, o atsakovė tvirtina, kad ieškovės pateiktos prekės yra netinkamos kokybės, todėl reikalauja grąžinti jau sumokėtą prekių kainos dalį. Tokioje situacijoje akivaizdu, kad apeliantės akcentuojamos aplinkybės, jog atsakovė net ir po skolų suderinimo akto pasirašymo su ja neatsiskaitė, negali patvirtinti atsakovės nesąžiningumo ir apeliantės prašomų taikyti draudimų disponuoti turtu, jį areštuojant, nustatymo atsakovei.
21. Šiame kontekste būtina pažymėti ir tai, kad prievolės nevykdymas yra prielaida kreditoriui kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo, tačiau jokiu būdu ne sąlyga automatiškai taikyti tokias varžančias priemones, kaip turto areštas. Teisės aktai asmenų nesąžiningumo neapreziumuoja, išskyrus įstatymų leidėjo aptartus atskirus atvejus, todėl apeliantei teko bendroji įrodinėjimo pareiga konkrečiais įrodymais pagrįsti atsakovės atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti nesąžiningus veiksmus, tikslingai nukreiptus į būsimo teismo sprendimo įvykdymo išvengimą ar apsunkinimą (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantei tokių argumentų ir įrodymų nepateikus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepatenkino. Teisės aiškinimo ir taikymo klaidų ar nukrypimo nuo aktualios tokiam procesiniam klausimui išspręsti teismų praktikos apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.