- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-14
- Bylos Nr.
- e2-32-516/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01322-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Dairosta“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Stukma“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
- 3.1.18.2.3Kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštas
- 3.3.2.5Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dairosta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 29 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-4143-640/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dairosta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Stukma“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Dairosta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, kuriuo prašė iš atsakovės UAB „Stukma“ priteisti 99 547,02 Eur skolą už atliktus darbus, 17 688,46 Eur delspinigių, 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą – atsakovės UAB „Stukma“ piniginėms lėšoms, esančioms bankų sąskaitose, atsakovės gryniesiems pinigams, pas trečiuosius asmenis esančioms piniginėms lėšoms, kitam turtui piniginio reikalavimo sumos ribose, leidžiant vykdyti atsiskaitymus su ieškove.
3. Pažymėjo, kad atsakovė turi neįvykdytų finansinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims, atsakovei priklausantis nekilnojamasis turtas yra įkeistas, kito turto, iš kurio galėtų būti padengtas įsiskolinimas ieškovei, atsakovė neturi, įsiskolinimas ieškovei 4,5 karto viršija atsakovės įstatinį kapitalą, kas akivaizdžiai reiškia, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, todėl turi būti taikytinos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 29 d. nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
5. Teismas, preliminariai įvertinęs ieškovės nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, sprendė, kad ieškovė tikėtinai pagrindinė ieškinio reikalavimus.
6. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovė byloje nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad atsakovė ėmėsi veiksmų, siekdama sumažinti savo turto vertę, ar elgėsi nesąžiningai, siekdama, jog būtų sukliudyta ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, teismas pripažino, kad ieškovė neįrodė grėsmės, jog atsakovė elgiasi nesąžiningai ieškovės atžvilgiu ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei galimai teismo sprendimo įvykdymas iš esmės pasunkės arba praras prasmę.
7. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, kad neturint byloje duomenų apie atsakovės nesąžiningumą ar keliamą grėsmę teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas lemptų neproporcingą atsakovės teisių suvaržymą, kuris šioje bylos stadijoje nėra tikslingas, todėl ieškovės prašymą atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Ieškovė UAB „Dairosta“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartį ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Ieškovės pateikti VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad atsakovė įkeičia vis daugiau jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – hipoteka registruojama 2019 m. pabaigoje – 2020 metais. Šiuo metu yra neįkeista tik atsakovei nuosavybės teise priklausanti ½ žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,1070 ha ploto, kurio vidutinė rinkos vertė – 20 600,00 Eur. Atsakovės nekilnojamam turtui registruota hipoteka patvirtina, kad atsakovė turi ir kitų skolinių įsipareigojimų, be to, remiantis duomenimis iš www.rekvizitai.lt, atsakovė nuo 2020 m. rugsėjo mėn. yra skolinga Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Šios aplinkybės rodo, kad atsakovės įsiskolinimai didėja. Įvertinus atsakovės turtą bei įstatinio kapitalo dydį, akivaizdu, kad atsakovei įsiskolinimo ieškovei suma yra didelė.
8.2. Nors ieškovė jau atliko visus darbus, atsakovė piktybiškai vengia atsiskaityti ir nuo 2020 m. spalio 16 d. nebevykdo jokių, net ir dalinių, mokėjimų. Ieškovei nebepavyksta susisiekti su atsakove, o jau po kreipimosi į teismą paaiškėjo, kad atsakovė pakeitė faktinės buveinės vietą. Nurodyti atsakovės veiksmai patvirtina, kad atsakovė siekia išvengti atsiskaitymo su ieškove ir elgiasi nesąžiningai.
Atsiliepimas
9. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymą, kad egzistuoja grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, neapribojus atsakovės galimybių disponuoti jos turimu turtu. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė, sužinojusi apie ieškovės pareikštus reikalavimus, perleido kitiems asmenims, įkeitė ar kitu būdu apsunkino savo turimą turtą, siekė nuslėpti ir sumažinti gaunamas pajamas.
9.2. Naujausioje teismų praktikoje jau yra paneigta didelės ieškinio sumos, kaip savaime teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą pagrindžiančios aplinkybės, prezumpcija. Juridinio asmens įstatinio kapitalo dydis taip pat nėra rodiklis, kuris yra svarbus vertinant būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
9.3. Atsakovė nesutinka su apeliantės argumentais, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos, nes atsakovei priklausantys žemės sklypai yra įkeisti ir atsakovė turi skolų kitiems asmenims. Apeliantė šių aplinkybių neįrodė, be to, žemės sklypai buvo įkeisti dar iki sudarant sutartį su ieškove.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
11. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
12. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-181-330/2019 ir joje nurodyta praktika).
13. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas nustatė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir pirmoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistuoja.
14. Informacinės teismų sistemos Liteko duomenimis, Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 30 d. preliminariu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, 2020 m. gruodžio 17 d. galutiniu sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 30 d. preliminarų sprendimą pakeitė ir ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės UAB „Stukma“ ieškovei UAB „Dairosta“ 91 547,02 Eur skolos, 17 688,46 Eur delspinigių, 1 260,01 Eur už ieškovės atsakovei parduotas medžiagas, 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bei 2 970 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad egzistuoja pirmoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (tikėtinas ieškinio pagrįstumas), nepaisant to, kad galutinis teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs.
15. Antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nustatymu, kurios, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė neįrodė.
16. Ieškovė, siekdama pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį ir paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas, priimtas aptariamu klausimu, nurodo, kad atsakovė įkeičia vis daugiau jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – hipoteka registruojama 2019 m. pabaigoje – 2020 metais. Be to, ieškovės teigimu, įvertinus atsakovės turtą bei įstatinio kapitalo dydį, akivaizdu, kad atsakovei įsiskolinimo ieškovei suma yra didelė.
17. Aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019; 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-676-585/2019; 2019 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-611-464/2019; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-370/2019; 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-215-236/2019; 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019; 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-24-464/2019). Nesąžiningų atsakovės veiksmų, kuriais būtų siekiama išvengti teismo sprendimo įvykdymo, apeliantei neįrodžius, ieškinio suma negali būti savarankišku pagrindu laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.
18. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui yra siejama su atsakovo elgesiu – siekiu sumažinti turimo turto vertę, turint tikslą išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018).
19. Pažymėtina, kad net jei byloje ir būtų duomenys apie blogą atsakovės turtinę padėtį, tai savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019).
20. Įvertinus apeliantės procesinių dokumentų turinį, nustatyta, kad iš esmės ji jokių konkrečių duomenų, įrodymų apie atsakovės atliktus ar ketinamus atlikti veiksmus paslepiant, perleidžiant ar kitu būdu sumažinant turimo turto masę, kurie leistų spręsti dėl atsakovės nesąžiningumo (CPK 12, 17, 178 straipsniai) nepateikė. Apeliantė nurodo, kad atsakovė įkeičia vis daugiau jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, nes atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka registruojama 2019 m. pabaigoje – 2020 metais. Kaip matyti iš pačios apeliantės prie ieškinio pridėtų Nekilnojamojo turto registro išrašų, atsakovei nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai įkeisti iki 2020 m. birželio 29 d., t. y. dar iki sudarant ginčo sutartį su ieškove, ieškovė šiomis aplinkybėmis galėjo pasidomėti prieš sudarant minėtą sutartį su atsakove, todėl šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad atsakovė, įkeisdama turimą nekilnojamąjį turtą, elgėsi nesąžiningai.
21. Apeliantės akcentuojami atsakovės įsiskolinimai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui, įvertinus periodinių mokesčių mokėjimo specifiką, taip pat negali būti vertinami kaip pagrindžiantys grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pažymėtina, kad įsipareigojimai, susiję su socialinio draudimo įmokų mokėjimu, nuolatos (periodiškai) kinta dėl atsinaujinančios ūkio subjekto pareigos vykdyti mokestinę prievolę. Duomenų, kad atsakovė sistemingai nevykdytų įsipareigojimų, susijusių su socialinio draudimo įmokų mokėjimu, byloje nėra.
22. Pasak apeliantės, atsakovės nesąžiningumą pagrindžia ir aplinkybė, kad ji piktybiškai vengia atsiskaityti ir nuo 2020 m. spalio 16 d. nebevykdo jokių, net ir dalinių, mokėjimų, ieškovei nebepavyksta susisiekti su atsakove, o jau po kreipimosi į teismą paaiškėjo, kad atsakovė pakeitė faktinės buveinės vietą. Teismas šių aplinkybių nevertina kaip sudarančių pagrindą taikyti apeliantės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, kadangi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą vertinamas ne atsakovės nesąžiningumas sutartiniuose santykiuose, dėl kurių vykdymo ar netinkamo vykdymo byloje yra kilęs ginčas, o galimas nesąžiningumas kaip siekis pakeisti savo turtinę padėtį (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti) ir taip apsunkinti galbūt apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymą ateityje.
23. Lietuvos apeliacinis teismas, apibendrindamas aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovės veiksmai liudija apie egzistuojančią grėsmę apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, ginčijama pirmosios instancijos teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
24. Atsakovė atsiliepime į apeliantės atskirąjį skundą pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
25. Nors apeliantės atskirasis skundas netenkintas, apeliacinės instancijos teismas atkreipia atsakovės dėmesį, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turi būti išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 88, 93, 98 straipsniai, 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas), priklausomai nuo visos bylos baigties, o ne nuo atskiro procesinio veiksmo byloje rezultato (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1119-186/2018; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-552-943/2017 ir kt.), todėl bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą atlyginimo klausimas šioje stadijoje, įvertinus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies, dar nėra įsiteisėjęs, nesprendžiamas, išaiškinant apeliantei, kad dėl tokių išlaidų priteisimo ji turi teisę kreiptis į bylą iš esmės nagrinėjantį teismą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.