Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M. D., atstovaujamos atstovės pagal įstatymą V. D., apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. liepos 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. B. patikslintą ieškinį atsakovei M. D., atstovaujamai atstovės pagal įstatymą V. D., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, „Swedbank“, AB, dėl avanso grąžinimo ir baudos sumokėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės ir atsakovės (apeliantės) atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atsakovė buvo įpareigota grąžinti ieškovui pagal nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo preliminariąją sutartį gautą 10 000 Eur avansą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

12. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

13. 2018 m. spalio 10 d. teisme (per EPP sistemą) gautas apeliantės prašymas prie bylos pridėti naujus įrodymus, t. y. pridėti liudytojos A. Š. pareiškimą dėl jos teisme teikto liudijimo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi liudytojos pareiškime nurodytas aplinkybes, nustatė, jog šiuo pareiškimu iš esmės yra nurodoma, kaip teismas turėtų vertinti liudytojos teiktus parodymus. Be to, šios aplinkybės taip pat yra nurodytos ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiame paaiškinime nurodytos aplinkybės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, atsižvelgiant į tai, jog liudytojų parodymų vertinimas yra teismo kompetencija, darytina išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo prie bylos pridėti liudytojos A. Š. pareiškimą dėl liudijimo.

Dėl liudytojos A. Š. liudijimo

14. Apeliaciniu skundu teigiama, jog teismas aprašomojoje dalyje neteisingai užrašė liudytojos A. Š. liudijimą, t. y. teismas klaidingai parašė: ,,Kadangi į namą turėjo būti įvestos komunikacijos liudytoja preliminarioje sutartyje numatė ilgesnį terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti, t. y. iki 2017 m. birželio 30 d.“ Teigia, jog liudytoja tokio teiginio neišsakė. Apeliantės vertinimu, liudytoja, teikdama paaiškinimus, nurodė, kad birželio 30 dienos terminas buvo nustatytas atsižvelgiant į galimybę parduoti ieškovui priklausantį namą (duomenys neskelbtini), todėl prašė konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai užrašė liudytojos A. Š. parodymus. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. CPK 270 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog sprendimą sudaro įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys, t. y. šiame straipsnyje numatyta, kokios dalys sudaro teismo sprendimą ir kas šiose dalyse turi būti nurodyta. Minėto straipsnio 3 dalis numato, jog aprašomojoje sprendimo dalyje turi būti nurodyta šalių reikalavimų ir atsikirtimų santrauka. Tai reiškia, jog teismas sprendimo aprašomojoje dalyje trumpai aprašo esminius įrodymus ir liudytojų teisme duotus paaiškinimus, bet ne visiškai perrašo procesinius dokumentus ar stenografuoja teisme duotus parodymus. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs visus šios bylos garso įrašus, konstatuoja, jog liudytoja teismo posėdžio, vykusio 2018 m. liepos 11 d. metu, atsakydama į teisėjos klausimą dėl komunikacijų įvedimo nurodė, jog buvo nustatytas pusės metų terminas, o tokį terminą ji parinko tyčia, kadangi R. D. ne pirmą kartą tokius darbus darė ir liudytojai nurodė, kad komunikacijas įvesti galėtų per 2–3 mėnesius, tačiau dirbdamas kiekvieną dieną. Kadangi jis turėjo ir kitą darbą, buvo žiema, liudytoja numatė terminą iki vasaros (garso įrašas nuo 1.36.53 iki 1.37.30). Nors liudytoja teikdama paaiškinimus papildomai nurodė, jog pardavėjas bijojo, kad ieškovui gali nepavykti parduoti namo ir jis neturės pinigų R. D. namui įsigyti, todėl dar ir dėl šios priežasties buvo numatytas ilgesnis terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, tačiau, kaip jau minėta šiame nutarties punkte, teismas sprendimo aprašomojoje dalyje tik glaustai aprašo teiktų paaiškinimų ir atsikirtimų esmę, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybės bei teisinį reglamentavimą, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai aprašomojoje dalyje užrašė liudytojos A. Š. parodymus, todėl šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl ieškovo, D. B. ir liudytojos A. Š. teisme duotų paaiškinimų

15. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantė labai plačiai analizuoja tiek ieškovo, tiek liudytojos A. Š. teiktus paaiškinimus (apeliacinio skundo punktai nuo 6 iki 24) ir apeliaciniu skundu prašo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo aprašomojoje dalyje užrašyti ne visi ieškovo paaiškinimai ir ne visos liudytojos A. Š. paliudytos aplinkybės. Teisėjų kolegija pažymi, jog šios nutarties 13 punkte nustatyta, jog sprendimą sudaro įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys (CPK 270 straipsnio 1 dalis). Aprašomojoje sprendimo dalyje turi būti nurodyta šalių reikalavimų ir atsikirtimų santrauka (CPK 270 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad įstatymas apskirtai nenumato pareigos teismui, surašant sprendimą, aprašomojoje dalyje aprašyti proceso šalių ar liudytojų duotus paaiškinimus, juolab nenumato pareigos, kad aprašomi paaiškinimai būtų atkartoti pažodžiui, tačiau tai, kad teismas siekdamas aiškumo šiuos duomenis aprašomojoje dalyje nurodė, teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytina CPK 270 straipsnio pažeidimu. Iš skundžiamo teismo sprendimo aprašomosios dalies matyti, jog šioje dalyje pateikta glausta ieškinio bei atsiliepimo į ieškinį santrauka, taip pat glaustai aptarti tiek proceso šalių, tiek jų atstovų bei liudytojos A. Š. teisme duoti paaiškinimai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK reikalavimus, numatančius, kad aprašomojoje sprendimo dalyje turi būti išdėstyti visi ieškovo ar liudytojos A. Š. atsikirtimai ir paaiškinimai.

16. Be to, apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, jog teismo sprendimas nėra teismo posėdžio protokolas ar juo labiau nėra teismo proceso stenograma, todėl teismo sprendime neturi būti pateikiami absoliučiai visi pažodiniai proceso šalių ir liudytojų paaiškinimai. Šias išvadas patvirtina ir Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 13P-65-(7.1.2) patvirtintų Rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų 5.7 punktas, kuris numato rekomendaciją teismui, nesant svarbių priežasčių, į teismo sprendimą neperrašinėti procesinių dokumentų, teismo posėdžio protokole, ar kaltinamajame akte užfiksuotų liudytojų ir kitų asmenų parodymų ar kitos bylos medžiagos. Visos nustatytos aplinkybės ir nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK reikalavimų, numatytų sprendimo turiniui, todėl apeliacinio skundo reikalavimas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo aprašomojoje dalyje užrašyti ne visi ieškovo paaiškinimai ir ne visos liudytojos A. Š. paliudytos aplinkybės, laikytini nepagrįstais.

Dėl ginčo esmės

17. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis.

18. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs apeliacinio skundo turinį, nustatė, jog apeliantė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje nustatytų įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija pažymi, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ v. UAB „Bioetan LT“, bylos Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Dalis erdvės“ v. V. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-84/2013; kt.).

19. Apeliaciniu skundu iš esmės įrodinėjama, jog dėl pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo yra kaltas ieškovas, kadangi jis nebeturėjo pinigų R. D. namui įsigyti, kadangi ieškovas įsigijo kitą butą dar nepasibaigus preliminariojoje sutartyje numatytam terminui. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog preliminariąja sutartimi įtvirtinti šalių teisiniai santykiai nutrūko 2017 m. vasario mėnesį. Šias aplinkybes procesiniuose dokumentuose bei teiktuose paaiškinimuose patvirtino tiek proceso šalys, tiek liudytoja A. Š., tačiau abi šalys mano, jog teisiniai santykiai nutrūko dėl priešingos šalies kaltės (ieškovas įrodinėja, jog atsakovas neįvedė komunikacijų į namo dalį, atsakovė – kad ieškovas atsisakė sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį). Apeliantės vertinimu, šalių teisiniai santykiai nutrūko dėl ieškovo kaltės, kadangi jis susitikimo su pardavėju R. D. metu nurodė, kad ginčo namo dalies nebepirks, nes dėl asmeninių aplinkybių jam tenka išvykti gyventi į užsienį. Ieškovas nesutikdamas su apeliantės įrodinėjamomis aplinkybėmis nurodė, jog jis 2017 m. vasario mėnesį susitiko su R. D. ir klausė, ar iki numatyto termino bus įvykdyti įsipareigojimai, tačiau R. D. nurodęs, jog reikia daugiau pinigų, kad viskas vyktų greičiau, teigė, jog iki preliminariojoje sutartyje nurodyto termino komunikacijų įvesti nepavyks, todėl ieškovas susitarė dėl avanso grąžinimo.

20. Apeliaciniu skundu nurodoma, jog ieškovo teisme duoti paaiškinimai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, kadangi iš pradžių ieškovas teigė, jog ginčo namo dalį ketina pirkti šeimai gyventi, o vėliau pakeitė savo poziciją ir nurodė, jog nekilnojamąjį turtą ketina pirkti kaip investiciją. Taip pat nurodė, jog šios aplinkybės prieštarauja kitiems ieškovo paaiškinimams, jog net ir nutraukus preliminariąją sutartį ieškovas dėl nepaaiškinamų aplinkybių vis vien tikėjosi nupirkti puse namo. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Išklausius 2018 m. liepos 11 d. teismo posėdžio garso įrašą nustatyta, jog ieškovas su šeima ieškojo naujo būsto, kadangi jie gyveno (duomenys neskelbtini), o užaugus vaikams ten gyventi tapo nepatogu (garso įrašas nuo 4.30 iki 4.50). Taip pat nurodė, jog jei pardavėjas būtų spėjęs iki 2017 m. birželio 30 d. įvykdyti savo įsipareigojimus, numatytus preliminariojoje sutartyje, ieškovas vis tiek būtų pirkęs ginčo nekilnojamąjį turtą kaip investiciją, nes kaina buvo labai gera (garso įrašas nuo 11.57 iki 12.20). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie ieškovo paaiškinimai reiškia, jog ieškovas ieškojo būsto, kuriame galėtų gyventi su šeima, tačiau dėl pasiūlytos kainos manė, jog šis pirkimas taip pat būtų labai gera investicija. Teisėjų kolegija. įvertinusi šiuos ieškovo paaiškinimus, nesutinka, kad ieškovo teikti paaiškinimai nėra nuoseklūs ir neprieštaringi, todėl šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

21. Apeliantė taip pat nurodo, kad ieškovas nebendradarbiavo su R. D., nes 2017 m. vasario mėnesį neinformavo jo apie surastą pirkėją, o vietoj to inicijavo preliminariosios sutarties nutraukimą. Teigia, jog po sutarties nutraukimo R. D. išnyko poreikis toliau vykdyti namo padalijimo ir papildomų įvadų įrengimo darbus. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą konstatavo: „<...> abi šalys kaltos dėl pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo, nes būsimas turto pardavėjas R. D. neįvykdė savo sutartinių pareigų numatytų tarp šalių sudarytos sutarties 4.3 ir 4.4 punkte, o ieškovas dar nesibaigus terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti, t. y. 2017 m. vasario mėnesį reikalaudamas grąžinti savo sumokėtą avansą ir neprašydamas sumokėti netesybų pagal sutarties 7.1 punktą, suteikė pagrįstą pagrindą R. D. manyti, kad ieškovas nebesudarys pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties. Nei ieškovas, nei R. D. vienas į kitą dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo pas notarą nesikreipė, nei viena iš preliminarios sutarties šalių sutarties nutraukimo neiniciavo, t. y. nebendradarbiavimo tarpusavyje, pažeidė kooperacijos ir sąžiningumo principus viena kitos atžvilgiu <...>.“ Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovas apeliacinio skundo dėl skundžiamo sprendimo nepateikė, vadinasi, sutinka, jog ieškovas nebendradarbiavo su R. D.. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog skundžiama nutartimi taip pat buvo konstatuota, jog pardavėjas R. D. taip pat pažeidė šalių bendradarbiavimo ir kooperacijos principus, nes taip pat nesikreipė į ieškovą dėl preliminariosios sutarties nutraukimo.

22. Be to, nepagrįstais laikytini skundo argumentai, jog R. D. neatliko papildomų įvadų įrengimo darbų dėl to, kad ieškovas nurodė, jog ginčo namo dalies nebepirks. Ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog R. D. susitikimo metu paaiškino, jog papildomų įvadų įrengti nespės, nes jam trūksta pinigų. Bylos duomenimis nustatyta, jog su AB „Klaipėdos vanduo“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartis buvo pasirašyta tik 2017 m. rugpjūčio 28 d. V. D.. R. D. į „Swedbank“, AB, dėl leidimo parduoti įkeisto namo dalį, adresu (duomenys neskelbtini), nesikreipė. Pagal AB „Energijos skirstymo operatorius“ pateiktą informaciją bei duomenis, R. D. 2017 m. liepos 13 d. pateikė paraišką dėl galios didinimo. 2017 m. liepos 14 d. ESO išdavė technines sąlygas Nr. TS17-28490 dėl galios didinimo, taip pat parengė Vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus tinklų paslaugos sutartį, tačiau R. D. šios sutarties nepasirašė ir nesumokėjo prijungimo paslaugos mokesčio. Šios aplinkybės rodo, jog R. D. neįvykdė savo įsipareigojimų pagal sutarties 4.3 ir 4.4 punktus, t. y. iki 2017 m. birželio 30 d. neįvedė į planuojamą parduoti namo dalį visų reikalingų komunikacijų ir nesutvarkė visų su parduodamu turtu susijusių dokumentų, taip pat negavo kreditoriaus, kuriam įkeistas nekilnojamasis turtas, sutikimo parduoti šį turtą, tokiais savo veiksmais pažeisdamas preliminariąja sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

23. Nors apeliantė nurodė, kad ieškovui atsisakius pirkti namo dalį R. D. išnyko poreikis toliau vykdyti namo padalijimo ir įvadų įrengimo darbus, tačiau tokie jos argumentai laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008.). Bylos duomenimis nustatyta, jog R. D. ginčo name laikinai leido apsigyventi G. K. bei V. D. su dukra M. D.. Apeliantė apeliacinio skundo 21 punkte nurodė: „Papildomų įvadų įrengimo darbus R. D. atliko G. K. pinigais <...>.“ Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad labiau tikėtini ieškovo nurodomi argumentai, jog R. D. nespėjo įvykdyti visų preliminariąja sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ne dėl to, jog išnyko poreikis atlikti įvado įrengimo darbus, tačiau dėl to, kad jam trūko pinigų. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pagrindinė namo dalies pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl abiejų šalių (tiek ieškovo, tiek pardavėjo R. D.) kaltės.

24. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstais laiko ir apeliantės nurodomus argumentus, jog ieškovas privalėjo apie sutarties nutraukimą informuoti liudytoją A. Š., o tai, kad R. D. informavo liudytoją, įrodo, kad dėl sutarties nutraukimo yra kaltas tik vienas ieškovas. Teisėjų kolegija pažymi, jog preliminariojoje pirkimo–pardavimo sutartyje nėra nurodyta pareiga apie sutarties nutraukimą informuoti liudytoją A. Š.. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojos paaiškinimai, kad atsakovas ją informavo apie preliminariosios sutarties nutraukimą ir sutarties nutraukimo pagrindus, nelaikytini objektyviais, neginčijamais įrodymais, jog ieškovas sutartį nutraukė dėl to, kad jam reikėjo išvykti į užsienį. Tokias išvadas apeliacinės instancijos teismas daro įvertinęs tai, kad liudytoja asmeniškai ieškovo ir pardavėjo susitikime nedalyvavo, taip pat minėtą informaciją sužinojo iš R. D., kuris buvo tiesiogiai suinteresuota šalis, o nesant kitų tokius apeliacinio skundo argumentus patvirtinančių įrodymų šis argumentas laikytinas nepagrįstu.

25. Su apeliaciniu skundu pateiktas detalus ieškovo turtinės padėties apskaičiavimas, kuris, apeliantės nuomone, įrodo, jog ieškovas neturėjo pakankamai lėšų ginčo namo daliai įsigyti. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais. Šios nutarties 19 punktu neginčytinai nustatyta, kad preliminarioji sutartis nutraukta 2017 m. vasario mėnesį. Taip pat šios nutarties 22 ir 23 punktuose konstatuota, jog ieškovas neįvykdė preliminariąja sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. neįvedė į planuojamą parduoti namo dalį visų reikalingų komunikacijų ir nesutvarkė visų su parduodamu turtu susijusių dokumentų. Iš apeliantės pateiktų apskaičiavimų matyti, jog ieškovas 2017 m. kovo 20 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 145 000 Eur pardavė jam priklausantį namą (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad pagal 2013 m. sausio 16 d. kredito sutarties Nr. BP32H301307647 3.3.3.1 punktą sutarčiai dengti AB „Swedbank“ atiteko 65 493,64 Eur, todėl ieškovui pardavus namą liko 79 506,36 Eur. Taip pat ieškovas pateikė kredito sutarties Nr. 17-021070 specialiąją dalį, kurioje nurodyta, kad ieškovui suteikiamas 94 000,00 Eur kreditas būstui su priklausiniais pirkti. Šios aplinkybės rodo, jog ginčo laikotarpiu ieškovas neginčytinai turėjo ne mažiau kaip 173 506,36 Eur lėšų. Iš ginčo preliminariosios sutarties matyti, jog ginčo namo dalis buvo parduodama už 158 000 Eur. Tai reiškia, jog minėtu laikotarpiu ieškovas turėjo pakankamai lėšų, kad galėtų įsigyti parduodamą namo dalį.

26. Pagal bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nurodyti apskaičiavimai neįrodo, jog ieškovas neturėjo pakankamai lėšų būstui pirkti, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jog vien tai, kad vienam nekilnojamajam daiktui pirkti ieškovas pasiėmė paskolą iš banko ar iki 2017 m. birželio 30 d. įsigijo dar vieną nekilnojamojo turto objektą, neįrodo, jog ieškovas negalėjo įsigyti R. D. planuojamo parduoti nekilnojamojo turto pagal 2016 m. gruodžio 10 d. sudarytą preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį.

27. Apeliantė taip pat nurodo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl netesybų (10 000 Eur baudos) pateikti ir kad ieškovas pats buvo atsisakęs reikalavimo sumokėti preliminariąja sutartimi numatytas netesybas. Teisėjų kolegija pažymi, jog skundžiamu sprendimu buvo netenkintas ieškinio reikalavimas priteisti 10 000 Eur baudą, o nesant ieškovo apeliacinio skundo papildomai pasisakyti dėl šių apeliacinio skundo argumentų nėra teisinio pagrindo, todėl plačiau apie tai apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018 išaiškino, kad CK 5.53 straipsnio 1 dalies formuluotė „už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu“ iš esmės reiškia tai, kad kreditoriai neturi teisės reikalauti, kad įpėdiniai, priėmę palikimą pagal apyrašą, patenkintų jų reikalavimus didesne apimtimi, negu yra vertas paveldėtas turtas. Kita vertus, kai įpėdinis siekia išsaugoti paveldėtą turtą ir pageidauja kreditorių reikalavimus tenkinti iš kitų lėšų, tokia įpėdinio teisė neturėtų būti ribojama su sąlyga, kad yra užtikrinama kreditoriaus teisė gauti reikalavimo patenkinimą tokia apimtimi, kokia yra paveldėto turto vertė.

29. Atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė paveldėjimo santykius reglamentuojančias materialiąsias teisės normas. Atsakovės atsakomybė yra apribota, todėl pirmosios instancijos teismas priteisti skolą (avansą) ieškovui galėjo tik iš konkretaus turto, įvardyto antstolio sudarytame paveldimo turto apyraše, ir apie tai turėjo būti pažymėta sprendime. Pirmosios instancijos teismas avansą priteisė iš atsakovės neapribodamas jos atsakomybės apyraše esančiu turtu, todėl netinkamai taikė CK 5.53 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Šie atsakovės argumentai pagrįsti iš dalies. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė paveldėjimą reglamentuojančias CK nuostatas, nes nenustatė, kad atsakovė pagal šią prievolę ieškovui atsako tik paveldėtu turtu. Esant nurodytoms aplinkybėms dėl netinkamo materialinės teisės normos taikymo pirmosios instancijos sprendimo dalis, kuria patenkintas ieškinys, keistina, nurodant (papildant sprendimo rezoliucinę dalį), jog atsakovė pagal R. D. prievoles ieškovui atsako paveldėtu turtu (CPK 326 straipsnio 3 dalis).

30. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tačiau netinkamai taikė paveldėjimo santykius reglamentuojančias materialiąsias teisės normas, todėl pirmosios instancijos sprendimo dalis, kuria patenkintas ieškinys, keistina, nurodant (papildant sprendimo rezoliucinę dalį), jog atsakovė pagal R. D. prievoles ieškovui atsako paveldėtu turtu (CPK 326 straipsnio 3 dalis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

32. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2018 m. vasario 14 d. nutartimi ieškovo reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, o, šio turto neradus ar esant nepakankamai, – atsakovei priklausančias pinigines lėšas, neviršijant 20 000 Eur (dvidešimt tūkstančių eurų 00 ct) sumos, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, tačiau iš sąskaitose esančių piniginių lėšų atsakovei leidžiant atlikti pinigines operacijas, susijusias su susijusias su privalomųjų įmokų mokėjimu valstybės, savivaldybės ir socialinio draudimo biudžetams, atsiskaitymu su ieškovu.

33. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2018 m. kovo 2 d. nutartimi taikė papildomą laikinąją apsaugos priemonę – padarė įrašą viešajame registre apie draudimą perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), iki kol bus priimtas įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas nagrinėjamoje byloje.

34. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2018 m. liepos 20 d. sprendime nurodė, kad 2018 m. vasario 14 d. ir 2018 m. kovo 2 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

35. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartimi, išnagrinėjęs atsakovės M. D. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. balandžio 19 d. nutarties, kuria atmestas atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. balandžio 19 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – patenkino atsakovės M. D. įstatyminės atstovės V. D. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir panaikino Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės M. D. turto areštą bei paliko galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešajame registre apie draudimą perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

36. Esant anksčiau nutartyje nurodytoms aplinkybėms, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. kovo 2 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

37. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

38. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisintos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

39. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo priteisti iš apeliantės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios sudaro 600 Eur. Pagrįsdamas patirtas bylinėjimosi išlaidas, ieškovas į bylą pateikė šiuos išlaidas patvirtinančius dokumentus: 2018 m. rugsėjo 11 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 2018/09/11, kurioje nurodyta, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą mokėtina suma sudaro 600 Eur, taip pat 2018 m. rugsėjo 12 d. mokėjimo nurodymą, kuriuo ieškovas sumokėjo advokatei 600 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, konstatuoja, kad ieškovo prašymas priteisti 600 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, patirtų apeliacinės instancijos teisme, tenkintinas (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. liepos 20 d. sprendimą pakeisti iš dalies.

Nustatyti, kad atsakovė M. D. pagal R. D. prievoles ieškovui D. B. atsako paveldėtu turtu.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. kovo 2 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. padaryta įrašą viešajame registre apie draudimą perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti ieškovui D. B. iš atsakovės M. D., atstovaujamos atstovės pagal įstatymą V. D., 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.