Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis P. M. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, savo kaltės nepripažino ir parodė, kad 2019 m. rugsėjo 13 d. maždaug 18.15 val. važiavo dešine šaligatvio puse, ties A. Jakšto gatve. Tuo metu Gedimino prospekte vyko Tautų mugė, buvo daug žmonių, jo greitis dėl to buvo nedidelis, artimas pėsčiojo greičiui, maždaug 5-6 km/h. Bevažiuodamas pastebėjo įstrižai šaligatviui, iš kaire puse einančio žmonių srauto, bėgantį berniuką link jo. Kaltinamasis berniuką pastebėjo likus maždaug 1 metro atstumui iki jo, dėl to kokių nors staigių veiksmų negalėjo atlikti: nei stabdyti, nei pasukti į šoną ir išvengti susidūrimo, berniukas bėgo į jį. Berniukas bėgo nusisukęs, galvą pasukęs per dešinį savo petį, žiūrėjo link A. Jakšto gatvės pusės, jo (P. M.) nematė, į jį nežiūrėjo ir trenkėsi į kairį dviračio šoną, ties kaire kaltinamojo koja. Smūgis nebuvo stiprus, berniukas atsitrenkęs nugriuvo ant šaligatvio, o kaltinamasis toliau nuvažiavo, visiškai nepraradęs pusiausvyros. Sustojo už kokių 2, 3 metrų. Nuvažiavęs sustojo, nes įvyko smūgis, incidentas. Pasižiūrėjo atgal ir pamatė ant šaligatvio nugriuvusį berniuką ir prie jo prieinantį vyrą, kuris, kaip vėliau sužinojo, buvo jo dėdė. Vaikas griuvo tikrai nestipriai. Kaltinamojo pirma nesąmoninga reakcija buvo, jis sušuko: „Vaikas į mane įbėgo“. Nulipo nuo dviračio, priėjo prie berniuko, vaikas verkė, jie pradėjo tartis su dėde, ką toliau daryti. Berniuko dėdė pasakė, kad reikia eiti į netoliese esančią polikliniką. Kaltinamasis tuo metu dirbo, turėjo paėmęs du (duomenys neskelbtini) užsakymus, pasakė, kad kai padarys darbus, atvyks pas juos prie poliklinikos. Jie susitarė su dėde, apsikeitė telefono numeriais. Po 20 minučių dėdė paskambino, jis (P. M.) buvo nuvažiavęs pas pirmąjį klientą, atidavinėjo jam (duomenys neskelbtini) ir pasakė, kad dar nebaigė išvežioti užsakymų. Dėdė pasakė, kad yra poliklinikoje, laukia specialisto. Apie policiją nieko neminėjo. Kaltinamasis pasakė, kad po antro užsakymo iškart atvažiuos. Po 5 minučių, kai jis leidosi iš antro kliento laiptinės, jam paskambino policijos pareigūnas ir nurodė atvykti į eismo įvykio vietą. Kaltinamasis atvažiavo. Berniuko su dėde nematė, nes jie buvo greitosios pagalbos automobilyje. Pripažįsta, kad buvo kontaktas, bet mano, kad šioje situacijoje kaltas neatsargus vaiko elgesys, kuris bėgo nusisukęs, nežiūrėjo prieš save. Jis važiavo dešine šaligatvio puse, nedideliu greičiu, atsižvelgdamas į pėsčiuosius. Pagal KET šioje vietoje jis turėjo teisę važiuoti šaligatviu. Jo nuomone, jis laikėsi visų pareigų ir taisyklių, numatytų KET. Berniuko kojos lūžis tikrai ne nuo smūgio galėjo įvykti, o jam nukritus ant šaligatvio. Dviračiui jokių sugadinimų nebuvo. Jo nuomone, vaikas neturėjo bėgti nusisukęs, korpusu tiesiai į jį, galvą nusukęs per petį. Toks vaiko bėgimas šaligatviu taip pat prisidėjo prie šio įvykio. Vaikas tokioje vietoje turėjo elgtis taip, kad nekeltų aplinkiniams pavojaus. Kaltinamojo nuomone, jo paties veiksmai atitiko esamą situaciją, greitis tinkamas, pasirinkta, kuria dalimi šaligatvio važiuoti, tai atitiko saugumą ir jis nekėlė pavojaus vaiko sveikatai. Tokį veiksnį, kaip įstrižai šaligatviu išbėgantį vaiką, nebuvo galima numatyti. Tuo metu šaligatviu ėjo daug žmonių, sunkiai tokiomis aplinkybėmis galima pastebėti kiekvieną individą. Tai buvo akimirkos klausimas, pamatęs berniuką, pagalvojo, kad susidūrimas neišvengiamai įvyks. Pagal KET šaligatviu pėstieji turi eiti dešine jo puse. Šiuo atveju jis veiksmų, siekdamas išvengti susidūrimo, būtų galėjęs imtis, jei tai būtų galėję padėti išvengti susidūrimo. Prieš jį kelias buvo tuščias, o stabdymas staiga galėjo apsunkinti situaciją, bet jo judėjimo greitis nebuvo didelis. Važiavo dešine šaligatvio puse, o prieš pat susidūrimą jam iš dešinės buvo kavinės, vitrinos. Jo nuomone, šaligatvio plotis buvo 8 metrai, todėl tarp jo ir vitrinų nuo dešinio krašto buvo gal 3 metrų atstumas, tačiau tiksliai negali įvertinti. Nuo jo pamatymo iki susidūrimo berniukas galėjo padaryti 1-2 žingsnius, pagal judėjimo greitį. Šalutiniai šaltiniai (riksmas, garsiniai signalai) nebuvo naudojami, nes nebūtų padėję. Jei vaiko amžius ir kitos jo asmeninės savybės neleido jam pastebėti kaltinamojo, tai tas, kas buvo su vaiku kartu, turėjo pasirūpinti, kad vaikas nekeltų sau pavojaus. Kaltinamasis pradėjęs dirbti (duomenys neskelbtini) nepasirašė jokių taisyklių, kaip turi dirbti, vadovaujamasi tik KET, vairuotojas pats atsako už savo saugumą. Pristatyti užsakymą tuo metu jis nevėlavo. Šiuo atveju nepasiliko prie vaiko, kadangi jis buvo kartu su dėde, su jį lydėjusiu asmeniu, jei būtų pasilikęs prie vaiko, tada tikrai būtų vėlavęs pristatyti užsakymą. Po įvykio, tą pačią dieną, vakare, skambino berniuko dėdei pasiteirauti dėl berniuko sveikatos, jam pasakė, kad berniukui ligoninėje nustatė dviejų kaulų lūžį, uždėjo gipsą. Paskui skambino po dviejų savaičių, pasiteiravo, kaip berniukas jaučiasi. Su civiliniu ieškiniu nesutinka. Kai sužinojo, kokie vaiko sužalojimai, neatsiprašė, nes nemato savo kaltės dėl šio įvykio. Jam buvo tiesiog gaila, kad taip nutiko. Skambino iš žmogiškumo. Dėl šios situacijos jaučiasi prastai, nes daug nervų kainavo, beveik pusmetį vyksta procesas, nemaloni situacija. Šiame darbe vis dar dirba, panašių įvykių anksčiau nebuvo įvykę. Liudytojui duodant parodymus apie susidūrimo mechanizmą įvykio schemoje, nuotraukose, kaltinamasis pažymėjo, kad suolus toje vietoje atsimena, bet eismo įvykis įvyko visai kitoje vietoje, apie 20 metrų nuo perėjos, susidūrimas įvyko ne ties suolais, kavinės pabaigoje, beveik ties poliklinika. Jeigu berniukas būtų elgęsis pagal taisykles, t. y. nekeltų kitiems pavojaus, būtų prognozuojamas, jeigu jis būtų vykdęs tas sąlygas, arba jį lydėjęs dėdė būtų jį sudrausminęs dėl šio elgesio, šis incidentas nebūtų įvykęs. KET dviratininkams keliamas reikalavimas duoti kelią visiškai nėra tas pats, kas gebėti išvengti bet kokių neprognozuojamo dalyvio veiksmų. Kadangi tas susidūrimas įvyko visiškai netikėtai, vaikas išbėgo iš priešinga kryptimi šaligatviu ėjusių žmonių srauto ir tą atstumą, kurį kaltinamasis paliko saugų įprastomis aplinkybėmis, įveikė labai greitai, nuo kaltinamojo pastebėjimo momento iki paties susidūrimo viskas vyko tik akimirką. Dėl to jokių teorinių galimybių išvengti šio susidūrimo kaltinamasis neturėjo. Kad berniukas bėgo, sprendė pagal bendrą vaizdą, ir pagal greitį, kuriuo jis judėjo. Jis buvo priekyje dėdės, dėdė dar turėjo paeiti iki susidūrimo vietos. Nuo žmonių srauto iki kaltinamojo buvo gal vienas ar pusantro metro. Patį priešinga puse judantį žmonių srautą matė ir laikėsi atstumo, kad nekiltų jokių incidentų. Jokių veiksmų nesiėmė, nes jau buvo per vėlu sureaguoti. Stabdžių iki susidūrimo nespaudė. Prieš susidūrimą negirdėjo jokių šūksnių, nei berniuko, nei kito žmogaus, kad jam kažkas šauktų, ne į tai buvo susikoncentravęs, todėl negali atsakyti, ar jam kažkas šaukė. Kai įvyko susidūrimas, šiek tiek nutolo nuo įvykio vietos ir tada sustabdė dviratį. Kadangi berniukas bėgo korpusu į jį, įstrižai šaligatvio, pirmasis sąlyčio taškas turėjo būti kaire puse. Dviračiui judant toliau tiesiai, jis sukosi aplink dešinę koją ir greičiausiai atsitrenkė į dviračio kažkurią dalį, galėjo būti ties priekine dviračio šake ir jo (kaltinamojo) koja. Jis jautė su savo koja, kad įvyko kontaktas su berniuku. Tai galėjo suminkštinti smūgį. Vairo berniukas nelietė, neatsitrenkė į jį. Galėjo atsitrenkti koja į pedalą, greičiausiai dešine koja, kuri liko pastatyta ant žemės kaip atraminė. Kontaktas labiau tęstinis, ne viena momentinis, galėjo liesti kelis taškus. Bet tai tikrai nebuvo priekinis, statmenas susidūrimas.

Nukentėjusiojo D. G. atstovas pagal įstatymąs A. G. (A. G.) apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis pats (A. G.) įvykyje nedalyvavo, jis tuo metu buvo užsienyje, jam po įvykio iškart paskambino jo buvusi žmona. Kitą dieną jis grįžo į Lietuvą. Jam papasakojo, kad vaiką partrenkė dviratininkas, ir kad jie važiuoja į ligoninę. Pasakė, kad koja lūžo dvejose vietose. Papasakojo, kad (duomenys neskelbtini) partrenkė. Sūnus jam maždaug pasakojo, kas nutiko, buvo šoko būsenos. Po partrenkimo nukrito, susiėmė už kojos, pradėjo verkti. Jam vaikas nesakė, kad jis bėgo. Vaikui (duomenys neskelbtini) metai, jis bėgioja taip, kaip suaugę vaikšto, dėdė nesakė, kad konkrečiai bėgo, nes jie perėjo gatvę ir ėjo link poliklinikos. Kai dviratininkas vaiką partrenkė, jis (dviratininkas) pasakė, kad čia nieko baisaus. Taip pasakojo dėdė. Nors jo (A. G.) įvykio vietoje nebuvo, tačiau dėdė pasakė, kad dviratininkas važiavo iš dešinės pusės ir vaikas buvo nublokštas. Dėdė neminėjo, į kurią pusę vaikas buvo nublokštas. Vaikas neatsimena ar bėgo, ar ėjo. Vaikas neminėjo, kada konkrečiai pajuto skausmą – kai atsitrenkė, ar kai nukrito. Vaikai dažnai krenta ant žemės, bet niekas nelūžta. Kadangi koja lūžo dvejose vietose, tai tikrai nebuvo pasirinktas saugus greitis, buvo stiprus smūgis. Vaikas buvo partrenktas ir su kažkokia dviračio dalimi buvo stiprus smūgis į koją, dėl ko ji lūžo. Kaip kaltinamasis minėjo, jis važiavo, o vaikas ėjo korpusu į jį, bet koja lūžo dešinė, ne kairė, o tai nelogiška pagal jo pasakojimą. Vaikas kirto jam kelią ir jis, kaip suprantu, trenkė vaikui į dešinę koją, jei, kaip sako dviratininkas, vaikas ėjo korpusu į jį, tai smūgis būtų į kairę koją ir lūžtų kairė, o ne dešinė. Dėl civilinio ieškinio nurodė, kad vaikas tik pradėjo lankyti (duomenys neskelbtini) klasę, tik nuėjo į mokyklą, o po įvykio nevaikščiojo į ją tris mėnesius. Buvusi žmona (vaiko mama) negalėjo išeiti į darbą, turėjo vaiku rūpintis, nes vaikas du mėnesius nesistojo ant kojų. Paskui reikėjo į polikliniką važiuoti, pusantro mėnesio į reabilitaciją. Buvusi žmona gyvena (duomenys neskelbtini), apie (duomenys neskelbtini) kilometrų nuo (duomenys neskelbtini). Į polikliniką reikėjo važiuoti apie 20 kartų, nes buvo masažai daromi, šildymai. Vaikui šokas. Tie sugiję kaulai ateityje gali skaudėti, nors vaikas mažas, kaulai greitai gyja, bet lūžis net dvejose vietose, o tai nėra gerai. Prašoma atlyginti žala labiau moralinio pobūdžio. Pinigų, išlaidų, neskaičiavo, nes tikėjosi, kad su laiku dviratininkas susitars, bandys kalbėtis, tačiau jis telefonu sakė, kad nepripažįsta kaltės. Jie, kaip šeima, neskubėjo į teismą. Galvojo, kad pasiūlys pinigų išlaidoms padengti, vaikui dviratį padovanos. Jie neplanavo ir nesiruošė tokiam procesui, kiek išleido ir kiek gydė, nefiksavo. Dabar vaikas apie tai nekalba, bijo važiuoti dviračiu, patyrė šoką ir baimę. Tik sausio mėnesį jis baigė šlubuoti, negali dabar metus laiko nei šokinėti ant batuto, nei fizinio lavinimo pamokas lankyti, tai irgi traumuojantis dalykas. Vaikas važiavo 12 kartų mankštoms, buvo 10 šildymų ir vienas ar du masažai. Reabilitacija buvo (duomenys neskelbtini) atlikta, (duomenys neskelbtini) gatvėje. Visus užsiėmimus lankė pagal grafiką.

Liudytoju apklausiamas R. L. (R. L.) teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jie važiavo su vaiku į polikliniką. Tą dieną vyko Tautų mugė, automobilio nebuvo kur pastatyti, todėl pastatė prie Pramogų banko. Perėjo pėsčiųjų perėją per A. Jakšto gatvę, pasuko į dešinę link poliklinikos ir įvyko susidūrimas su dviratininku. Tai buvo 2019 m. rugsėjo 13 d., laikas – 17-18 val. Kai perėjo Jakšto g. perėją, jis kalbėjo su vaiku ir tik pakėlė galvą ir pamatė, kad dviratis atvažiuoja, jis tik spėjo pasakyti vaikui „atsargiai“, bet jis nespėjo vaiko už rankos pagriebti, nes vaikas pasitraukė į kairę pusę vengdamas susidūrimo, bet dviratininkas taip pat šiek tiek pasuko į savo dešinę pusę. Dviračiui nebuvo kur dėtis, nes aplink buvo sustatyti stalai, kėdės, suolai, todėl būtent toje vietoje šaligatvis buvo susiaurintas. Kai ėjo per gatvę, jis laikė vaiką už rankos, perėjus gatvę paleido ranką, pasuko į dešinę ir iškart dviratis. Tai sekundžių reikalas. Nuo perėjos nutolo gal 3-5 metrus. Susidūrimas įvyko ties suolais prie kavinės vitrinų. Vaikas bandė pasitraukti būtent į suolų pusę, o dviratis partrenkęs vaiką įsirėmė į suolus. Tokio tiesioginio smūgio nebuvo. Su priekiniu ratu (dviračio padanga) vaikas gal ir gavo smūgį į kairę koją, nes kairė koja smūgio metu buvo pasikėlusi į orą, vaikas jau buvo palindęs po dviračio vairu, o ne po suolu, nes vaikas buvo kairėje pusėje dviračio. Dešine koja jis buvo įsirėmęs į grindinį ir jam pagrindinis smūgis buvo būtent į tą koją, jį tiesiog išmušė ir jis nugriuvo ant nugaros. Vaikas nukrito prie pat dviračio. Smūgis greičiausiai buvo pedalu, nes ir lūžis dviračio pedalo aukštyje. Buvo slystantis smūgis. Kai vaikas gavo pagrindinį smūgį, jis palindo po dviračio vairu, jį atmetė ir jis nukrito, dviratis jo nepervažiavo. Pirmiausia vaikas buvo užkabintas priekiniu ratu (dviračio padanga), pasisuko šonu ir buvo pagrindinis smūgis į jo dešinę koją, kuria buvo įsirėmęs į grindinį, maždaug per vidurį dviračio. Taigi galimai buvo du smūgiai, tačiau jų atskirti negalima, viskas įvyko labai greitai, per kelias sekundes. Kai liudytojas paleido vaiką perėjus sankryžą, vaikas ėjo, bet nebėgo, jis neturi įpročio bėgioti. Kai įvyko susidūrimas, vaikas buvo nutolęs nuo jo (liudytojo) per žingsnį, apie 1 metrą. Vaikas nebuvo nuo jo nubėgęs, jis ėjo žiūrėdamas į priekį. Einat iš toli jis (liudytojas) dviračio nepastebėjo, jį pamatė jau visai arti. Tuomet sušuko „Atsargiai dviratis!“ ir iškart susidūrimas įvyko. Viskas įvyko vienu metu. Vaiką bandė patraukti, bet nespėjo. Dviratis judėjo tikrai greičiau negu pėsčiojo judėjimo greitis, jis negali važiuoti pėsčiojo greičiu. Negali pasakyti, ar dviratininkas suko vairą, bandydamas išvengti smūgio, nes jis (liudytojas) buvo susikoncentravęs į vaiką. Pamena tik, kad dviratis užkabino, atsirėmė į suolus, nes jam nebuvo daugiau vietos susidūrimo metu. Negali tiksliai atsakyti, ar dviratininkas stabdė įvykio metu, ar po susidūrimo. Dviratis sustojo užkabinęs vaiką gal pusę metro už įvykio vietos. Susidūrimas įvyko arčiau kavinės vidurio, ten tikrai buvo suolai su kėdėmis, jie buvo užėmę didesnę dalį šaligatvio. Vaikas nukrito, pradėjo verkti, jis (liudytojas) vaiką pasisodino ant kelių. Dviratininkas tuo metu stovėjo, nieko nesakė, jis (liudytojas) klausinėjo vaiko, ką jam skauda. Jis (liudytojas) pakėlė žvilgsnį ir pamatė, kad dviratininkas jau ruošiasi važiuoti, jau buvo paėjęs keletą metrų nuo jų. Jis (liudytojas) jam sušuko: „stok, kur važiuoji?“. Tada jis (dviratininkas) grįžo pas juos, jis (liudytojas) nežinojo, ką daryti, buvo šoko būsenos, pasakė dviratininkui, kad eitų kartu į polikliniką. Dviratininkas atsisakė, pasakė, kad neturi laiko, kad turi dirbti, važiuoti. Dviratininkas davė savo telefono numerį ir nuvažiavo. Dviratininkas nesakė, kad sugrįš. Jis (liudytojas) daug kartų prašė, kad dviratininkas eitų kartu į polikliniką, kol vaiką apžiūrės gydytojas. Jis (liudytojas) nepamena, kad dviratininkas būtų kažką sakęs iš karto po susidūrimo, kad čia nieko baisaus, ar panašiai. Prieš pat susidūrimą vaikas ir dviratininkas judėjo vienas priešais kitą, vaikas buvo maždaug šaligatvio viduryje, liudytojui iš kairės pusės. Kai kirto gatvę, šaligatvis buvo tuščias. Kai jis įspėjo vaiką, dviratis buvo maždaug pusantro metro atstumu. Dviratis važiavo labiau iš dešinės, į vidurį ir į kairę, nes jam iš dešinės kliudė suolai, reklamos stendas. Kiek metrų paėjo nuo sankryžos išilgai Jakšto gatvės link poliklinikos, iki susidūrimo, tiksliai negali pasakyti, bet ne daugiau 5 metrų. Gali būti, kad pirminiuose parodymuose jis nenurodė tyrėjai apie tai, kad susidūrimas įvyko ties suolais. Jis akcentavo, kad įvykis įvyko tikrai ne ties poliklinika, nes tikrai nespėjo tiek nutolti nuo sankryžos. Kai jie perėjo perėją, nebuvo žmonių. Kartu su jais gatvę perėjo keli žmonės, o susidūrimas įvyko tik perėjus gatvę. Iki kavinės galo jie tikrai nespėjo nueiti, nes ten buvo daugiau vietos ir būtų buvę galima išvengti susidūrimo. Kai vaikas nukrito, sužalojimų nesimatė, tik per rentgeną pamatė. Matėsi mėlynė nuėmus gipsą. Vaiko ūgis maždaug (duomenys neskelbtini), lūžis buvo maždaug tokiame aukštyje, kuriame yra dviračio pedalas. Nemano, kad toks lūžis, ir dar dvejose vietose, galėjo būti nukritus. Vaikas nukrito, pradėjo sakyti „kojytė“, jis nekrito ant kojų, krito ant nugaros. Liudytojas palaikė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu.

Specialistė J. M. – Č. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad jos tyrimas buvo atliktas pagal medicinos dokumentus. Viskas, kas buvo surašyta dokumentuose, buvo surašyta apžiūros protokole, 2019 m. spalio 4 d. Buvo nustatytas minkštųjų audinių patinimas dešinėje čiurnoje su blauzdikauliu ir šeivikaulio apatinio trečdalio lūžis. Kojos apačioje. Blauzdikaulis ir šeivikaulis nelūžta iš kairės ar dešinės, lūžta visas kaulas. Bendrai dokumentuose nurodyta patinimas su šeivikaulio lūžiu. Kurioje vietoje patinimas, tiksliai nenurodyta. Jei dokumentuose būtų nurodyta, viskas būtų surašyta išvadose. Galimi du mechanizmai: iš pradžių lūžis, paskui patinimas, arba lūžimas ir patinimas nuo smūgio vyksta kartu. Kaip buvo konkrečiai šiuo atveju, negali pasakyti, nes asmuo nebuvo apžiūrėtas, jis buvo tirtas pagal medicinos dokumentus: ką gydytoja nustatė gydymo įstaigoje, tas buvo surašyta specialisto išvadoje. Bet kokiu atveju veiksmas vyksta vienmomentiškai. Minkštųjų audinių patinimas ir kaulo lūžis būna tik dėl smūgio. Ar smūgis gaunamas, kai žmogus gauna tiesiogiai smūgį į tą koją, ar jis pats į kažką atsitrenkia, bet kokiu atveju tai yra trauminis-smūginis poveikis į šitą vietą. Jeigu kažkas būdinga būtų šiam atvejui, tai būtų pažymėjusi savo išvadoje. Šiuo atveju smūgis buvo į čiurną. Arba į blauzdos apatinį trečdalį. Iš kurios pusės, atsakyti negali. Kadangi čia buvo nurodytas blauzdikaulio ir šeivikaulio apatinio trečdalio lūžis, nenurodyta kulkšnis, kas būdinga griūnant, kategoriškai pasakyti, kad vien griuvimo metu įvyko šis lūžis, negali. Šiuo atveju peržiūrėjus visą bylą, ištyrus visas aplinkybes ir suderinus visa tai, nebuvo atmesta, kad būtent susidūrimo momentu įvyko šis lūžis. Ar žmogus griuvo ir įvyko lūžis, ar lūžis įvyko ir po to žmogus griuvo, vis tiek tai yra eismo įvykis, nes žmogus ne pats ėjo ir nugriuvo. Nukentėjusysis griūdamas ant nugaros gali patirti sužalojimus dešinėje kojoje. Kad ant nugaros ar juosmens jokių sužalojimų nebuvo, negali pasakyti, jų tiesiog nebuvo aprašyta. Žmogus skundėsi kojos skausmu, koja ir buvo apžiūrėta. Jei po kelių dienų atsirado skausmai ar kraujosruvos kitoje vietoje, tai šeimos gydytojas tai ir pažymi, arba ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali nufotografuoti, tada jie ir šitą sužalojimą prideda prie išvados. Šiuo atveju buvo išnagrinėta pirminė medžiaga ir kas buvo aprašyta, tas buvo surašyta išvadoje. Buvo aprašyta tik koja. Ji pati žmogaus neapžiūrinėjo ir negali pasakyti, ar buvo nugaroje kitų sužalojimų, ar nebuvo. Šiuo atveju turėjo būti trauminis poveikis į blauzdos ar čiurnos sritį, nuo kurio ir įvyko šitas sužalojimas. Jeigu yra kažkas nebūdinga tomis aplinkybėmis, ekspertas tą išvadose nurodo. Jeigu tuomet, nagrinėjant dokumentus, būtų aišku, kad čia vien tik griuvimas ar kitoks trauminis poveikis, tuomet išvadoje tai būtų surašyta: kad nebūdinga eismo įvykiui, nebūdinga būtent tokiam eismo įvykiui, bet kadangi viskas išnagrinėta, suderinta, sugretinta, peržiūrėti visi vaizdai, negalėjo atmesti galimybės, kad būtent to eismo įvykio metu įvyko tas sužalojimas, kuris aprašytas medicinos dokumentuose. Trauminis-smūginis poveikis yra poveikis į tam tikrą kūno sritį, nuo kurio įvyksta tam tikri sužalojimai. Ar tik išoriškai matomi, su kraujosruvomis, ar su kaulų, raiščių sužalojimais. Tai gali būti ir griuvimas iš aukštai, ir griuvimas iš savo aukščio, ir susidūrimas, sutrenkimas pačiam žmogui. Teismo posėdžio metu peržiūrėjusi rentgeno nuotraukas specialistė parodė, jog smūgis buvo į blauzdikaulio pusę, tai yra vidinis blauzdos apatinio trečdalio paviršius. Trauminis poveikis galėjo būti arba priekiu ir į vidų, arba labiau į vidų, ir tai buvo tiesioginis smūgis. Pirminis smūgis buvo į blauzdikaulį, dėl ko antru momentu lūžo šeivikaulis, nes šeivikaulyje yra besiformuojanti ta būdinga trikampė skeveldra, kuri parodo, kad smūgis yra tiesioginis. Remiantis būdingu lūžimu: vieno stambaus kaulo ir šalia esančio smulkesnio ir tų kaulų poslinkiu, ir kaulinė skeveldra išmušta šeivikaulyje, poslinkis yra iš vidinės blauzdos pusės link šeivikaulio, link išorės. Galima sakyti, kad besiformuoja kampinė dislokacija, minimali. Kampų atvejų į vidinę priekinę pusę. Šitas lūžis galėjo būti padarytas ir vienu trauminiu. Nes lūžis vienoje vietoje, toje pačioje linijoje, į blauzdos sritį trauminis poveikis. Toks lūžis galėjo įvykti kontaktuojant su kietu buku daiktu, tai galėjo būti bet kas.

Kaltinamasis P. M. ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. spalio 29 d. apklaustas įtariamuoju parodė, kad savo poziciją, dėl jam pareikšto įtarimo pateiks vėliau, kai atvyks pas tyrėją į apklausą su pasirinktu gynėju (b. l. 38–39).

Kaltinamasis P. M. ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. lapkričio 8 d. papildomai apklaustas įtariamuoju parodė, jog neprisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu yra įtariamas. Neserga ir niekada nesirgo psichikos sveikatos ligomis, nėra gydytas psichikos sveikatos gydymo įstaigose, nėra įtrauktas į Priklausomybės ligų centro įskaitą, rimtų galvos traumų nėra turėjęs. 2019 m. rugsėjo 13 d. apie 18.20 val., vairuodamas dviratį (duomenys neskelbtini), važiavo A. Jakšto gatvės dešiniuoju šaligatviu, kryptimi nuo Kaštonų gatvės link Gedimino pr. Važiavo šaligatvio dešiniąja puse nedideliu apie 5-6 km/val. greičiu, t. y. greičiu, artimu pėsčiojo ėjimo greičiui. Turėjo du užsakymus, vežė (duomenys neskelbtini) pagal (duomenys neskelbtini) (dirba įmonėje (duomenys neskelbtini), kuri užsiima (duomenys neskelbtini)). Oro sąlygos buvo geros, jokių kritulių, šiek tiek apsiniaukę. Buvo dar šviesu. Gedimino prospekte vyko mugė, todėl transportas Gedimino prospektu nevažiavo, ten stovėjo prekeivių palapinės. Šaligatviu ėjo daug pėsčiųjų į mugę ir iš jos. Jam ramiai važiuojant link Gedimino prospekto važiuojamosios dalies, kai buvo ties kavine „Vero Cafe“, Gedimino pr. 27, Vilniuje (priešais Muitinės departamentą, esantį A. Jakšto g. 1, Vilniuje), netikėtai pamatė iš kairės link jo įstrižai atbėgantį vaiką. Vaikas buvo pasukęs galvą į dešinę ir, nors bėgo link jo, į jį nežiūrėjo. Kai P. M. jį pamatė, atstumas tarp jų buvo apie 1 metrą. Kitą momentą vaikas priekiu, kuria tiksliai kūno dalimi, pasakyti negali, trenkėsi į jo dviratį, kažkur tarp priekinio rato kairės pusės šakės ir jo kojos. Smūgis buvo nestiprus, t. y. P. M. nei prarado pusiausvyrą, nei nukrito ir, jam atrodo, net nepakeitė judėjimo trajektorijos, nebent nežymiai. Po smūgio jis sustabdė dviratį ir sustojo kažkur 2-3 metrų atstumu nuo susidūrimo su vaiku vietos. Stovėdamas apžergęs dviratį, pažiūrėjo atgal ir pamatė, kad vaikas sėdi ant šaligatvio toje vietoje, kur įvyko susidūrimas su jo dviračiu, o prie šio stovi arba prieina (tiksliai pasakyti negali, nes neprisimena) vyras. Pagalvojo, kad tai berniuko tėvas ir pasakė, kad berniukas į jį atsitrenkė. Po to jis nulipo nuo dviračio, atrėmė jį į kojelę ir priėjo prie berniuko su vyru. Vaikas verkė, o vyras bandė šį nuraminti. Po to pradėjo kalbėti su vyru, ką toliau daryti. Vyras pasiūlė jam nueiti kartu su juo ir berniuku į šalia esančią polikliniką ir įsitikinti, kad vaikui nieko blogo neatsitiko. Jis (P. M.) atsakė, kad šiuo metu turi du užsakymus ir juos būtinai turi nuvežti. Jie susitarė, kad jis paliks vyrui savo telefono numerį ir kad jie susisieks. Savo numerį jis užrašė vyro telefone, po ko išvažiavo nuvežti užsakymus. Maždaug po 10 minučių jam į telefoną paskambino su vaiku buvęs vyras ir paprašė jo grįžti į įvykio vietą. Jis atsakė, kad dar nenuvežė (duomenys neskelbtini), tuoj nuveš ir atvažiuos. Dar po 5 minučių jam į telefoną paskambino vyras, prisistatęs pareigūnu, ir taip pat pasakė grįžti į įvykio vietą. Jis jau buvo pristatęs užsakymus, todėl iš karto grįžo į įvykio vietą. Ten buvo greitosios medicinos pagalbos automobilis ir policijos pareigūnai. Vaikas ir vyras greičiausiai buvo greitosios medicinos pagalbos automobilyje, nes jis šių nematė. Iš policijos pareigūnų sužinojo, kad vyras, buvęs su vaiku, yra šio dėdė, o ne tėvas. Pareigūnai įformino įvykį, jis surašė vietoje paaiškinimą ir jam leido važiuoti. Jam įteikto pranešimo apie įtarimą, pagal BK 139 straipsnio 1 dalį esmę suprato, savo kaltės nepripažįsta, nes nesijaučia padaręs nusikalstamą veiką, mano, kad vaikas sukėlė šį įvykį ir nukentėjo dėl savo veiksmų. (b. l. 40–42).

Liudytojas A. G. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. rugsėjo 17 d. parodė, kad yra nukentėjusiojo D. G. tėvas. 2019 m. rugsėjo 13 d., kai dar buvo (duomenys neskelbtini), žmona jam pranešė, kad jų vaiką partrenkė dviratininkas ir vaikas buvo išvežtas į ligoninę. Jis į Lietuvą atvyko kitą dieną, t. y. 2019 m. rugsėjo 14 d. Sūnus buvo paleistas iš ligoninės ir buvo pas žmonos tėvus, kurie šį prižiūri ir juo rūpinasi, kai jie su žmona dirba (duomenys neskelbtini). Sūnus jam papasakojo, kad jis kartu su dėde (žmonos broliu) perėjo gatvę pėsčiųjų perėja ir kai įžengė ant šaligatvio, jį partrenkė šaligatviu važiavęs dviratininkas. Žmonos brolis R. L. papasakojo, kad po partrenkimo jo sūnus iš karto pradėjo verkti, skundėsi kojos skausmais, todėl R. L. iškvietė medikus ir policijos pareigūnus į įvykio vietą. Atvykę į įvykio vietą medikai išvežė sūnų į (duomenys neskelbtini) ligoninę, kur šiam nustatė dešinės blauzdos daugybinius lūžius. R. L. taip pat papasakojo, kad dviratininkas – (duomenys neskelbtini), norėjo išvažiuoti iš įvykio vietos, aiškino, kad skuba, sakė, kad nieko baisaus neatsitiko, paliks telefono numerį ir važiuos. R. L. nenorėjo leisti dviratininkui išvažiuoti, bet dviratininkas paliko šiam savo telefono numerį ir vis tiek išvažiavo. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai patys paskambino dviratininkui ir nurodė grįžti į įvykio vietą, kitaip šis bus sulaikytas. Dviratininkas pakluso ir grįžo. Daugiau neturi ką papasakoti, nes nieko nežino (b. l. 16–18).

Liudytojas R. L. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. rugsėjo 18 d. parodė, jog 2019 m. rugsėjo 13 d. apie 18.10 val. savo automobiliu atvažiavo prie Pramogų banko A. Stulginskio gatvėje ir pastatė jį automobilių stovėjimo aikštelėje prie Pramogų banko. Atvažiavo kartu su sūnėnu D. G., kurį jo tėvai (vaiko seneliai) paprašė nuvežti į polikliniką pas (duomenys neskelbtini) gauti pažymą į mokyklą. Palikę automobilį aikštelėje, jie su sūnėnu pėsčiomis nusileido A. Stulginskio gatvės dešiniuoju šaligatviu, žiūrint kryptimi link upės, link A. Stulginskio g. – Gedimino pr. – A. Jakšto g. sankryžos. Priėję prie Gedimino prospekto važiuojamosios dalies, jie ramiai perėjo į kitą gatvės pusę. Tądien vyko tautų mugė ir transporto judėjimas Gedimino prospektu buvo uždraustas. Gedimino prospekte netoli nuo perėjos matė stovintį, tvarką prižiūrintį pareigūną. Perėjus Gedimino prospektą, priėjo prie reguliuojamos pėsčiųjų perėjos per A. Jakšto gatvės važiuojamąją dalį, iš karto už A. Stulginskio g. – Gedimino pr. – A. Jakšto g. sankryžos. A. Jakšto gatve transporto judėjimas uždraustas nebuvo, šviesoforai veikė, todėl sustojęs prie perėjos jis paspaudė pėsčiųjų šviesoforo mygtuką ir jie laukė, kol užsidegs žalias signalas. D. G. visą tą laiką buvo jam iš kairės ir jis laikė šį už dešinės rankos. Užsidegus žaliam signalui, jie, laikydamiesi už rankų, perėjo į kitą gatvės pusę, tada jis paleido D. G. ranką ir jie pasuko į dešinę, ketindami A. Jakšto gatvės kairiuoju šaligatviu eiti kryptimi link upės. Jie padarė kokius 1-2 žingsnius, jis pasižiūrėjo į D. G., einantį šalia, tada atsisuko į priekį ir tuo metu pamatė prie pat jų važiuojantį tiesiai į juos dviratininką. (Duomenys neskelbtini) sūnėnui šūktelėjo „Atsargiai!“ ir tuo pat metu, jam nepabaigus žodžio, dviratininkas priekiniu ratu rėžėsi į sūnėną. Nuo smūgio D. G. apsisuko per kairįjį petį ir griuvo ant šaligatvio, iš karto pradėjo verkti. Dviratininkas sustojo šalia jo. Jis (liudytojas) puolė prie vaiko. Kol šį ramindamas pakėlė, pastebėjo, kad dviratininkas stovi apžergęs dviratį kažkur 2 metrų atstumu nuo jų ir pasiruošęs išvažiuoti. Jis garsiai pasakė dviratininkui grįžti. Vaikinas grįžo. Jis (liudytojas) jam paaiškino, kad reikia nueiti į polikliniką, kad vaiką patikrintų, ar šiam nėra nieko rimto. Dviratininkas pasakė, kad jis skuba, kad dirba, kad jam reikia važiuoti. Jis (liudytojas) matė ant dviračio bagažinės dėžę su užrašu (duomenys neskelbtini) ir suprato, kad dviratininkas yra (duomenys neskelbtini), pasakė jam palikti liudytojui savo telefono numerį. Vaikinas sutiko ir į jo (liudytojo) telefoną pats įrašė savo numerį, paskambino iš jo telefono sau ir po šito išvažiavo. Skambutis iš jo (liudytojo) telefono buvo padarytas 16.12 val. D. G. paklausė, ar labai skauda, vaikas patvirtino, kad labai. Iki poliklinikos, kur jie ir ėjo, buvo likę keli metrai, todėl jis paėmė vaiką ant rankų ir nunešė iki poliklinikos. Poliklinikoje pasakė, kas įvyko. (Duomenys neskelbtini), pas kurį ėjo, iškvietė kitą gydytoją. Atėjusi moteris pasakė, kad jie su vaikais nedirba, reikia važiuoti į (duomenys neskelbtini) ligoninę. Jie išėjo iš poliklinikos ir jis (liudytojas) paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą Nr. 112, pranešė, kas įvyko, pranešimo laikas 16.26 val. Nuo partrenkimo buvo praėję 14 minučių. Atsiliepęs Bendrojo pagalbos centro operatorius pasakė jiems laukti įvykio vietoje. Laukdamas policijos pareigūnų ir medikų, jis paskambino dviratininkui, pasakė šiam grįžti į įvykio vietą, kad atvažiuoja policija. Dviratininkas atsakė, kad neatvažiuos, kad neturi laiko. Tuo metu prie jų privažiavo policijos pareigūnai. Jis šiems paaiškino, kas įvyko. Pareigūnas iš savo telefono paskambino dviratininkui ir griežtai nurodė po 5 minučių būti vietoje. Kuriuo metu dviratininkas grįžo į įvykio vietą, pasakyti negali, nematė, nes atvažiavo medikai ir jis kartu su sūnėnu ir medikais greitosios pagalbos automobiliu išvažiavo į (duomenys neskelbtini) ligoninę. Ligoninėje D. G. nustatė dešinės kojos blauzdikaulio ir šeivikaulio lūžius, uždėjo gipsą ir paleido namo (b. l. 30–32).

Iš policijos įvykių registro išrašo matyti, kad 2019 m. rugsėjo 13 d. 18.29 val. buvo gautas pranešimas, kad pranešėjo sūnų partrenkė dviratininkas, dviratininkas pasišalino, palikęs savo telefono numerį, vaikui 6 metai, skauda koją, reikalinga greitoji medicinos pagalba, iškviesta policija (b. l. 3).

Iš P. M. 2019 m. rugsėjo 13 d. paaiškinimo matyti, kad 2019 m. rugsėjo 13 d. maždaug 18.15 val. vairavo dviratį. Važiavo Jakšto g. šaligatviu tarp Kaštonų g. ir Gedimino pr. (link Gedimino pr.). Tuo metu nelijo, bet danga galėjo būti šiek tiek drėgna, buvo šviesu, danga – šaligatvio plytelės. Greitis buvo nedidelis. Iki įvykio jis kilo nedidele įkalne, šaligatvio pakraščiu (dešiniąja puse). Staiga į jį, važiuojantį dviračiu, įbėgo vaikas. Prieš susidūrimą jis neturėjo laiko staigiai sureaguoti ir sustabdyti ar pasukti į šoną. Vaikas bėgo nusisukęs į už jo einantį tėvą. P. M. važiavo tiesia kryptimi, o vaikas į jį įbėgo įstrižai šaligatviu. Su tėvu susitarė, kad jis duos savo telefono numerį ir esant bet kokioms problemoms ar klausimams jis P. M. paskambins (tuo metu P. M. dirbo). Vaikas išvežtas į (duomenys neskelbtini) ligoninę apžiūrai (b. l. 43).

Iš alkotesterio kvito rodmenų matyti, kad P. M. 2019 m. rugsėjo 13 d. 19.15 val. buvo blaivus (b. l. 44).

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK) Kelių policijos valdybos (toliau – ir KPV) Kelių patrulių rinktinės (toliau – ir KPR) 2-os kuopos 2-ojo būrio vyriausiojo patrulio V. P. (V. P.) 2019 m. rugsėjo 13 d. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad 2019 m. rugsėjo 13 d. dirbant kartu su Vilniaus apskrities VPK KPV KPR 2-os kuopos 2-ojo būrio vyriausiąja patrule E. Č. 18.35 val. iš VPK Operatyvaus valdymo skyriaus (toliau – ir OVS) budėtojo gavo pranešimą, kad Vilniaus m., A. Jakšto g. 1, eismo įvykis, kurio metu nukentėjo (duomenys neskelbtini) metų berniukas, o įvykio vietoje jau yra atvykę V1935. Atvykus minėtu adresu, juos pasitiko V1935, kurie paaiškino, kad Jakšto g. 1, šaligatviu einantį vaiką (kaip paaiškėjo – tai buvo D. G., gimęs (duomenys neskelbtini)) partrenkė dviratininkas (duomenys neskelbtini). Berniukas ėjo su dėde (R. L., gimusiu (duomenys neskelbtini)). Po susidūrimo, vaikas parkrito ant žemės, skundėsi dešinės kojos skausmais. Berniukas GMP0803 buvo išvežtas į (duomenys neskelbtini). Dviratininkas (P. M., gimęs (duomenys neskelbtini)) pareigūnams paaiškino, kad 2019 m. rugsėjo 13 d. apie 18.15 val. važiavo dviračiu (duomenys neskelbtini) šaligatviu link Gedimino pr. A. Jakšto g. dešiniąją puse, kuomet į jo važiavimo kryptį išbėgo vaikas ir dėl ko įvyko susidūrimas. Vaikas išbėgo staiga ir sustabdyti dviračio ar pasukti dviračio vairą į kitą pusę, siekiant išvengti susidūrimo, nepavyko. Įvykio vieta galimai filmuojama, eismo įvykio metu nukentėjo D. G., pašaliniai liudytojai nesikreipė. Alkotesteriu patikrinus dviračio vairuotojo blaivumą nustatyta 0,00 promilių (b. 1. 6).

Vilniaus apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Mobilios kuopos 4-ojo būrio vyriausiojo patrulio K. S. 2019 m. rugsėjo 13 d. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad 2019 m. rugsėjo 13 d. apie 18.29 val., dirbant kartu su vyriausiuoju patruliu M. R. ir R. A. iš VPK OVS gavo pranešimą, kad Jakšto g. 1 šaligatviu einantį vaiką partrenkė dviratininkas (duomenys neskelbtini). Berniukas ėjo su dėde. Po susidūrimo vaikas parkrito ant žemės, skundžiasi dešinės kojos skausmu. Berniukas, D. G., gimęs (duomenys neskelbtini), dėdė R. L., gimęs (duomenys neskelbtini), dviratininkas P. M., gimęs (duomenys neskelbtini). Berniuką GMP0803 išvežė į (duomenys neskelbtini). Įvykio vietoje dirba KPR 1855 (b. l. 7).

Iš 2019 m. rugsėjo 13 d. kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėta eismo įvykio vieta, esanti ties A. Jakšto g. 1 pastatu, Vilniuje, ir nurodyta: kelio dangos būklė, tipas – grindinys, šlapias; duomenys apie kelią: važiuojamosios kelio dalies plotis – 8,1 m, kairės pusės šaligatvio plotis – 8,7 m; kelio aplinka – pastatai, šaligatvis nepaženklintas. Prie protokolo pridėta eismo įvykio vietos schema bei fotonuotraukos (b. l. 8–11).

Iš 2019 m. rugsėjo 13 d. transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtas dviratis (duomenys neskelbtini), priklausantis P. M. Nurodyta, jog dviratis neapgadintas (b. l. 12–14).

Iš 2019 m. spalio 4 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertė J. M.-Č., susipažinusi su pateiktais D. G. medicininiais dokumentais ir nurodytomis eismo įvykio aplinkybėmis, pateikė išvadą, jog D. G. nustatytas minkštųjų audinių patinimas dešinėje čiurnoje su blauzdikaulio ir šeivikaulio apatinio trečdalio lūžiu. Sužalojimai galėjo būti padaryti aptariamo eismo įvykio metu ir kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 25–26).

BK 139 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (elgesio saugumo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata) bei priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo kvalifikavimui reikšmės neturi, ar tai buvo padaryta pažeidžiant bendrąsias, ar teisės aktų nustatytas specialiąsias elgesio saugumo taisykles. BK 139 straipsnis inkriminuojamas nustačius, kad objektyviai būtent kaltininko veika buvo nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, kad yra teisiškai reikšmingas priežastinis veikos bei padarinių ryšys ir kad šie padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas.

BK 139 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika padaroma tik neatsargia kaltės forma. Pagal BK 16 straipsnio 1 dalies nuostatas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo.

Nusikalstamo nerūpestingumo atveju kaltininkas nenumatė, kad dėl jo veikos gali būti nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, tačiau jeigu būtų buvęs apdairesnis, atsargesnis pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

Šioje baudžiamojoje byloje analizuojamu atveju BK 139 straipsnio 1 dalies teisės normos dispozicija yra blanketinė, jos turinį atskleidžia Kelių eismo taisyklės.

KET 57 punktas apibrėžia reikalavimą dviračių vairuotojams, t. y. važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, pėsčiųjų ir dviračių takais arba dviračių juostomis, o kur jų nėra, – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu. Kai kelyje nėra dviračių tako, pėsčiųjų ir dviračių tako arba dešinėje kelio pusėje nėra dviračių juostos, kelkraščio, taip pat tais atvejais, kai jais važiuoti negalima (duobėti ir panašiai), leidžiama važiuoti šaligatviu arba viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto, išskyrus Taisyklių 106 punkte nurodytus atvejus, taip pat kai reikia apvažiuoti kliūtį, važiuoti tiesiai, kai iš pirmosios eismo juostos leidžiama sukti tik į dešinę. Važiuodamas kelkraščiu, pėsčiųjų ir dviračių taku, šaligatviu, dviračio vairuotojas privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3–7 km/h), paliekant tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus.

Pagal KET 127 punktą vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas.