- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-19
- Bylos Nr.
- 1A-101-885/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-39505-2019-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Bielskė, Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė
- Nuteistasis
- P. M.
- Nukentėjusysis
- D. G., D. G., atstovaujamam A. G.
- Advokatai
- Džigintas Žebelys
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aušros Bielskės, Nijolės Žimkienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo P. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalį, laisvės apribojimo bausme 1 metams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, P. M. įpareigotas išdirbti 50 valandų per 5 mėnesius sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
Nukentėjusiojo D. G. atstovo pagal įstatymą A. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista nukentėjusiajam D. G., atstovaujamam A. G., 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. P. M. nuteistas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį už tai, kad nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą dėl neatsargumo, o būtent:
jis 2019 m. rugsėjo 13 d., apie 18.29 val., vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį dviratį „Cube“ ir važiuodamas Vilniuje, A. J. gatvės dešiniuoju šaligatviu, kryptimi nuo Kaštonų gatvės pusės link Gedimino prospekto, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Žin., 2003, Nr. 7-263; 2008, Nr. 88-3530) patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 57 punkto (2016 m. lapkričio 2 d. nutarimo Nr. 1077 redakcija) reikalavimus, numatančius, kad važiuodamas šaligatviu, dviračio vairuotojas privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti paliekant tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus, ir 127 punkto reikalavimus, numatančius, kad pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, taip pat sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, t. y. buvo neatsargus, pasirinkdamas saugų važiavimo greitį, užtikrinantį galimybę esant būtinybei sustabdyti vairuojamą dviratį iki iš anksto numatomos kliūties, neatsižvelgė į šaligatviu vykstantį intensyvų pėsčiųjų judėjimą, ties (duomenys neskelbtini), iš anksto pastebėjęs šaligatviu judantį pėsčiąjį D. G., gimusį (duomenys neskelbtini), kuriam privalėjo duoti kelią, laiku nesustabdė vairuojamo dviračio iki pėsčiojo ar palikdamas saugų tarpą iš šono jo neapvažiavo, dėl ko susidūrė su pėsčiuoju D. G., kuriam dėl patirtų sužalojimų (minkštųjų audinių patinimas dešinėje čiurnoje su blauzdikaulio ir šeivikaulio apatinio trečdalio lūžiais) buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis P. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti.
2.1. Skunde nurodoma, kad teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas įrodymus vertino neatsižvelgdamas į jų prieštaravimus vieni kitiems, vieniems įrodymams suteikdamas didesnę įrodomąją reikšmę (liudytojo R. L. parodymams) negu kitiems (apelianto parodymams), kaltinimą pagrindžiančius įrodymus traktavo kaip pakankamus, kai jų pakankamumas kelia pagrįstų abejonių.
2.2. Apelianto teigimu, liudytojo R. L. parodymų esmė yra ta, kad berniuką apeliantas kliudė dviračio priekine dalimi iš priekio bei jį partrenkė. Tačiau atkreipia dėmesį, kad liudytojo parodymai, kuriais teismas pirmiausia ir grindžia apelianto kaltę, prieštarauja jo, kaip tiesiogiai įvykyje dalyvavusio žmogaus, parodymams, kurie taip pat yra nuoseklūs. Apelianto parodymų esmė yra ta, kad berniukas nebuvo partrenktas, o pats, bėgdamas nusisukęs ir žiūrėdamas atgal per dešinį petį, atsitrenkė į apelianto vairuojamo dviračio kairės pusės šoną, dėl ko ir patyrė kūno sužalojimus. Liudytojo R. L. parodymai kelia abejonių savo pagrįstumu, nes prieštarauja tarpusavyje bei kitiems byloje ištirtiems įrodymams. Pirma, liudytojas R. L. ikiteisminio tyrimo metu savo parodymuose neminėjo jokių įvykio aplinkybėms reikšmingų suolų. Jis tvirtino, jog po smūgio dviratininkas pavažiavo dar 2 metrus ir, apžergęs dviratį, sustojo. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas R. L. jau teigė, jog prie pat susidūrimo vietos buvo sustatyti suolai, kuriuos po susidūrimo dviratininkas užkabino ir į juos atsirėmė. Antra, liudytojas R. L. savo apklausų metu įvardijo skirtingą eismo įvykio vietą. Ikiteisminio tyrimo metu pirma teigė, jog nuo sankryžos iki susidūrimo su dviratininku spėjo padaryti vos 1-2 žingsnius (teismo posėdyje kalbama apie 3-5 metrus), o tuo tarpu vėliau tvirtino, jog nuo įvykio vietos iki poliklinikos buvo likę vos keli metrai. Realybėje šis atstumas skiriasi apie 50 metrų, tai atsispindi ir eismo įvykio schemoje. Ir nei viena iš liudytojo minimų lokacijų neatitinka šioje eismo įvykio vietoje sudarytoje schemoje nurodytų duomenų. Trečia, įvykį tiesiogiai matęs liudytojas R. L. yra nukentėjusiojo vaiko įstatyminio atstovo giminaitis, o tai rodo, jog jis yra suinteresuotas šios baudžiamosios bylos baigtimi. Dėl šios ir anksčiau įvardintų priežasčių liudytojo parodymus teismas privalėjo vertinti atsargiai, lygindamas juos su kitais byloje esančiais ir liudytojo parodymus patvirtinančiais duomenimis, tačiau tokių duomenų nėra arba jų nepakanka.
2.3. Pasak apelianto, liudytojo R. L. parodymų nepatvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertė J. M.-Č. ir eismo įvykių specialisto-eksperto H. V. paaiškinimai. Ekspertė paaiškino, kad minkštųjų audinių patinimas ir kaulo lūžis būna tik dėl smūgio. Ar smūgis gaunamas, kai žmogus gauna smūgį tiesiogiai į tą koją, ar jis pats į kažką atsitrenkia, bet kokiu atveju tai yra trauminis-smūginis poveikis į šią vietą. Trauminis-smūginis poveikis yra poveikis į tam tikrą kūno sritį, dėl kurio įvyksta tam tikri sužalojimai. Tai gali būti ir griuvimas iš aukštai, ir griuvimas iš savo aukščio, ir susidūrimas, sutrenkimas pačiam žmogui. Tad iš paaiškinimų matyti, jog patvirtinama galimybė, kad nukentėjęs pėsčiasis sužalojimus patyrė dėl savo paties veiksmų, lėmusių atsitrenkimą į pravažiuojantį dviratį. Tai atitinka apelianto duotus parodymus, jog pėsčiasis bėgdamas atsitrenkė į apelianto pravažiuojantį dviratį ir, kad dviračio kairės pusės pedalo smūgiu buvo sužalota jo koja. Ekspertas nurodė, kad byloje nėra pakankamai duomenų, kad būtų galima patvirtinti liudytojo įvardijamą susidūrimo mechanizmą. Tai reiškia, kad eismo įvykių ekspertas tiksliai negalėjo pasakyti, kaip įvyko pats eismo įvykis (susidūrus dviračiui ir nukentėjusiajam ar bėgančiam berniukui atsitrenkus į važiuojančio dviračio šoną). Eismo įvykių eksperto paaiškinimai yra tik bendro pobūdžio, grindžiami tik jo ekspertinės veiklos praktika panašaus pobūdžio bylose, o ne tiksliais šios baudžiamosios bylos duomenimis. Eksperto paaiškinimas yra tik prielaidų, spėlionių pobūdžio. Be to, baudžiamojoje byloje nebuvo atlikta ir eismo įvykio ekspertizė, nes tam byloje nebuvo pakankamai objektyvių duomenų.
2.4. Apelianto teigimu, nėra jokių kitų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių liudytojo R. L. parodymus. Nėra kitų apklaustų įvykį galimai mačiusių liudytojų, nors tokių tikrai galėjo būti, žinant, jog tą dieną vyko Tautų šventė ir buvo intensyvus pėsčiųjų judėjimas. Nėra ir įvykio vietos filmuoto vaizdo įrašo, kuriame būtų aiškiai užfiksuotas įvykis.
2.5. Apelianto manymu, baudžiamojoje byloje ištirti ir įvertinti teismo įrodymai nėra pakankami grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad apeliantas dviračiu važiavo šaligatviu, kad įvyko pėsčiojo berniuko kontaktas su jo pravažiuojančiu dviračiu (eismo įvykis), dėl kurio nukentėjusysis patyrė kūno sužalojimus, dar nereiškia, kad eismo įvykis įvyko būtent dėl apelianto neteisėtų veiksmų ir kaltės. Nei vienas iš teisme apklaustų skirtingų sričių specialistų (teismo medicinos ekspertė ir eismo įvykių ekspertas) negalėjo tiksliai pasakyti, kokio konkretaus eismo įvykio mechanizmo eigoje galėjo atsirasti nurodyti sužalojimai, nes byloje nepakanka duomenų tokiems atsakymams pateikti. O kaip tik nuo eismo įvykio mechanizmo ir priklauso apelianto baudžiamosios atsakomybės ribos pagal inkriminuojamą Baudžiamojo kodekso straipsnį.
2.6. Apeliantas nurodo, kad jis, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo metu davė nuoseklius, tarpusavyje neprieštaraujančius parodymus. Jis, važiuodamas dešine kairio A. J. g. šaligatvio puse pėsčiojo judėjimui artimu greičiu ir palikęs 1-2 m tarpą iš šono, pavojaus pėstiesiems nekėlė. Iš kaire šaligatvio puse priešinga kryptimi ėjusių žmonių srauto skersai šaligatviui išbėgo galvą per dešinį petį pasukęs ir į priekį nežiūrintis berniukas. Kadangi berniukas bėgo į apelianto šoną ir į regėjimo lauką iš anksto nepateko, apeliantas jį pamatė tarp jų likus maždaug 1 metrui. Dėl suminio jų judėjimo greičio, vos po akimirkos berniukas priekine kūno dalimi trenkėsi į jo vairuojamo dviračio kairę pusę, t.y. tarp priekinio rato šakės ir kairės apelianto kojos. Jo atsitrenkimas į apelianto vairuojamo dviračio kairę pusę buvo nestiprus, minkštas (greičiausiai dėl to, kad atsitrenkė į apelianto koją). Atsitrenkęs į dviratį berniukas nugriuvo ant šaligatvio. Apeliantas nenugriuvo nuo dviračio ir nuvažiavęs porą metrų sustojo pažiūrėti, kas įvyko. Išvengti apelianto vairuojamo dviračio ir nukentėjusiojo berniuko susidūrimo (kontakto) nebuvo įmanoma, nes vaiko išbėgimas skersai šaligatviui į apelianto šoną buvo nenuspėjamas, netikėtas, staigus.
2.7. Apelianto teigimu, teismas argumentuodamas ir priimdamas kaltinamąjį nuosprendį neatsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, nevienodai vertino liudytojo ir jo, kaip kaltinamojo, parodymus, neįvertino paties nukentėjusiojo padarytų KET pažeidimų ir dėl to neteisingai konstatavo, kad būtent jo veiksmai buvo būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga ir kilusių padarinių priežastis.
2.8. Pasak apelianto, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, KET 57 punkte dviračio vairuotojams numatomas pareigas (duoti kelią pėstiesiems, jiems netrukdyti ar nekelti pavojaus) vertino kaip būtinybę gebėti išvengti bet kokius neprognozuojamo eismo dalyvio veiksmus. Tokia šio KET punkto interpretacija neatitinka protingumo kriterijaus, žmogiškų galimybių, realiomis aplinkybėmis vykstančio eismo sąlygų bei prieštarauja kitiems KET punktams (4, 9, 36, 127). Šiuo atveju nukentėjusysis, neatsižvelgdamas į eismo sąlygas, jog šaligatviu judėjo ir kiti eismo dalyviai, iš dešinės šaligatvio pusės išbėgo į kairę, galvą buvo nusukęs per dešinį petį ir savo judėjimo kryptimi nežiūrėjo, dėl to buvo neatsargus, sudarė kliūtį kito eismo dalyvio, t. y. apelianto, vairuojamo dviračio judėjimui ir atsitrenkė į dviračio šoną. Būtent šie nukentėjusiojo veiksmai buvo būtinoji eismo įvykio sąlyga ir kilusių padarinių priežastis. Jeigu analogiškoje situacijoje nukentėjusysis būtų laikęsis minėtų taisyklių, nebūtų buvę sudarytos sąlygos nagrinėjamam eismo įvykiui kilti ir nukentėjusysis nebūtų patyręs bylos medžiagoje įvardintų padarinių. Taip pat tokiu atveju iš jo, kaip dviračio vairuotojo, nebūtų reikalaujama išvengti kliūties, kurios dėl susiklosčiusių aplinkybių (tai, kad kliūtis artėjo iš šono, iš anksto nepateko į regėjimo lauką ir dėl to buvo visiškai netikėta, kad nukentėjusysis bėgo ir greitai įveikė iš šono paliktą saugų tarpą) išvengti jam nebuvo teorinių galimybių.
2.9. Apelianto nuomone, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neteisingai įvertino nukentėjusiojo asmenines savybes. Bet koks pėsčiasis turėtų ir privalėtų numatyti tai, jog tokie neatsargūs veiksmai (bėgimas skersai šaligatviui, staigus išbėgimas iš dešinės šaligatvio pusės į kairę, kuria ėjo priešinga kryptimi judančių žmonių srautas, bėgimas nusisukus, t.y. nežiūrint savo judėjimo kryptimi, neprognozuojamumas) gali kelti pavojų jo paties bei aplinkinių saugumui ir lemti minėtus padarinius. Tinkamas savo veiksmų įvertinimas yra ypač svarbus, kai šaligatviu abiem kryptimis vyksta gana intensyvus pėsčiųjų eismas, toks kaip aptariamo įvykio metu. Jeigu dėl savo amžiaus, fizinių ar asmeninių savybių jis to padaryti negalėjo, tai užtikrinti buvo jį lydėjusio asmens, t. y. nukentėjusiojo dėdės, pareiga.
2.10. Apeliantas nurodo, kad KET 127 punkte numatoma pareiga vairuotojui pasirinkti tokį judėjimo greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę „iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties“. Šiomis aplinkybėmis, kai šaligatviu ėjo nemažai kitų pėsčiųjų, kai nukentėjusysis beveik statmenai išbėgo į kairę šaligatvio pusę ir kai tai darė nežiūrėdamas savo judėjimo kryptimi, t. y. neatsižvelgdamas į aplinkinius ir neprognozuodamas savo veiksmų padarinių, tai nebuvo iš anksto numatyta kliūtis. Tokiomis aplinkybėmis bet kuris KET numatytą tvarką pažeidžiantis asmuo gali tapti iš anksto nenumatyta kliūtimi. Dviračiu judėdamas šaligatviu ir žiūrėdamas tiesiai priešais save iš anksto nukentėjusiojo D. G. kaip atskiro individo neišskyrė, nes jis buvo kaire šaligatvio puse judėjusių žmonių sraute ir jo eismui netrukdė. Važiuodamas iš šono buvo palikęs įprastomis aplinkybėmis saugų (1-2 m) tarpą nuo priešinga kryptimi judėjusių žmonių. Pastebėjęs už 1 metro atstumo iš šono tiesiai į jį bėgantį D. G., iki įvykstant susidūrimui sustabdyti judantį dviratį dėl netikėtumo faktoriaus ir riboto žmogaus reakcijos greičio teorinių galimybių neturėjo. Visa tai truko tik akimirką ir viršijo žmogiškąsias galimybes sureaguoti į nenumatytą kliūtį. Pėsčiojo veiksmų svarbą, kylant eismo įvykiui, bei žmogaus reakcijos greitį, siekiant jų išvengti, akcentavo ir eismo įvykių ekspertas H. V.. Teismas, neatsižvelgdamas į šias faktines aplinkybes, klaidingai vertino kliūtį kaip iš anksto pastebėtą. Ir būtent pėsčiojo veiksmai (tai, kad D. G. į jo vairuojamą dviratį artėjo iš šono), ir lėmė, jog kliūties iš anksto nepastebėjo ir nespėjo imtis jokių apsaugos priemonių.
2.11. Šiuose punktuose (KET 4, 9, 36, 57, 127) keliami reikalavimai apibrėžia pėsčiojo ir dviratininko santykį eismui vykstant šaligatvyje. Tiek pėsčiasis, tiek dviratininkas turi teisę judėti šaligatviu, tačiau abu privalo laikytis tam tikrų pareigų. Reikalavimas dviračio vairuotojui duoti kelią pėstiesiems turėtų būti vertinamas kaip bendro pobūdžio tvarką šaligatvyje reguliuojanti priemonė. Jis turėtų būti taikomas įprastomis aplinkybėmis, kai abu eismo dalyviai judėdami šaligatviu laikosi kitų jiems keliamų reikalavimų, t. y. laikosi visų būtinų atsargumo priemonių, nekelia pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams ir nesudaro kliūčių jų eismui. Tačiau, pasak apelianto, šis reikalavimas, priešingai nei jis yra interpretuojamas teismo priimtame nuosprendyje, neturėtų iškelti nei vieno iš eismo dalyvių, šiuo atveju pėsčiojo, virš racionalaus taisyklių visumos vertinimo bei realiai vykstančio eismo sąlygų. Paprasčiausiai yra nerealu reikalauti iš dviratininko gebėti išvengti bet kokių neapdairiai besielgiančio pėsčiojo veiksmų, nes tai prieštarautų jo teisei ir, tam tikromis aplinkybėmis (tame tarpe – ir šio eismo įvykio aplinkybėmis), pareigai važiuoti šaligatviu. Dviratininkas negali likti kaltas dėl eismo įvykio net kai jis ėmėsi visų nuo jo priklausančių atsargumo priemonių. Šiuo atveju, kai šaligatvio plotis buvo apie 8 m, apeliantas, važiuodamas dviračiu, iš šono paliko jo judėjimo greitį (5-6 km/h) atitinkantį, saugų ir pakankamą 1-2 m tarpą nuo artimiausių pėsčiųjų, tokiu būdu įprastomis aplinkybėmis užtikrindamas saugų visų šaligatviu judėjusių eismo dalyvių eismą. Tačiau tai, kad nukentėjusysis dėl anksčiau minėtų savo veiksmų įbėgo į jo dviračio šoną, nebuvo įprastos, KET reglamentuojamos aplinkybės, kurių numatyti ir išvengti dėl jų kylančių padarinių apeliantui buvo neįmanoma.
Šalies argumentai
2.12. Apeliantas dėl pripažintos jo neatsargios kaltės formos skunde pripažino, kad jis, kaip dviratininkas, privalo žinoti ir laikytis KET nustatytų reikalavimų dviračių vairuotojams, tačiau, pasak apelianto, teismo išvada, jog šiomis aplinkybėmis būtent jo veiksmai buvo neteisėti ir lėmė šį eismo įvykį bei iš jo kylančius padarinius, nėra pakankamai pagrįsta ir kyla iš neteisingai išnagrinėtos byloje sukauptų įrodymų visumos. Todėl toks apkaltinamasis nuosprendis negali būti teisėtas ir pagrįstas.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais. Prokuroras ir nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
4. Nuteistojo P. M. apeliaciniame skunde nesutinkama su jo nuteisimu pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, teigiama, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu neatsargiai nesunkiai sutrikdęs nukentėjusiojo D. G. sveikatą, tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio, nenustatytas eismo įvykio mechanizmas, teigiama, kad jo ir pėsčiojo susidūrimą, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta pastarojo sveikata, sąlygojo paties nukentėjusiojo padarytas KET pažeidimas. Atsižvelgdama į apeliaciniame skunde suformuluotus prašymus bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
5. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant P. M. kaltės klausimą dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Teismas nuosprendį grindė teisme ištirtais įrodymais, juos pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, todėl naikinti nuosprendį apeliaciniuose skunde nurodytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo. Vien tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su apylinkės teismo išvadomis savaip interpretuojant baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nelaikytina pagrindu naikinti apkaltinamąjį nuosprendį P. M. atžvilgiu ir padaryti priešingas išvadas. Motyvai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė išvadas, kad nuteistasis pažeidė KET reikalavimus, yra pakankamai išsamūs ir įtikinami, teisėjų kolegija neturi pagrindo su jais nesutikti.
6. Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2019 m. rugsėjo 13 d., apie 18.29 val., Vilniuje, A. J. g. dešiniuoju šaligatviu nuo Kaštonų g. link Gedimino pr. dviračiu važiavęs P. M. ir šaligatviu judėjęs pėsčiasis D. G. ties (duomenys neskelbtini) susidūrė, dėl ko D. G. patyrė sužalojimus, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą – minkštųjų audinių patinimą dešinėje čiurnoje su blauzdikaulio ir šeivikaulio apatinio trečdalio lūžiais. Ginčas kyla dėl to, kuris iš susidūrime dalyvavusių asmenų pažeidė KET ir kuris pažeidimas priežastiniu ryšiu yra susijęs su D. G. nesunkiu sveikatos sutrikdymu.
7. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju sutinka su baudžiamąją bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo išvada, jog, pasisakant dėl P. M. kaltės, pažeidus KET 57 ir 127 punktų reikalavimus, pirmiausia remiamasi paties P. M. parodymais, iš kurių matyti, kad jis neneigia, jog pats susidūrimas tarp jo vairuojamo dviračio ir nukentėjusiojo įvyko, kad nukentėjusysis patyrė nustatytus sužalojimus. Tačiau neigia, kad atliko neteisėtus veiksmus ir teigia nesantis kaltas dėl kilusių padarinių, mano, kad šioje situacijoje kaltas neatsargus vaiko arba jį prižiūrėjusio suaugusiojo elgesys, o jis pats elgėsi pagal KET (1 t., b. l. 82-84, 170). Pirmos instancijos teismas taip pat rėmėsi liudytojo R. L. parodymais, kuris nurodė, kad įvykio dieną jis su sūnėnu apie 18 val. atvyko į miesto centrą, apsilankyti pas gydytoją, todėl pastatę automobilį prie Pramogų banko, kirtę Gedimino pr. (kuriame vyko Tautų mugė bei eismas buvo apribotas), perėję su nukentėjusiuoju mažamečiu A. J. gatvę pėsčiųjų perėja, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini) pasuko link Centro poliklinikos ir nuėjus iki 5 metrų atstumą nuo sankryžos, įvyko dviratininko ir nukentėjusiojo susidūrimas. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas patikslino patį susidūrimo mechanizmą, t. y. kad iš pradžių buvo kliudyta vaiko kairė koja, o jam pasisukus gavo pagrindinį smūgį į dešinę koją, maždaug toje vietoje, kur ir buvo nustatytas kaulų lūžis, kur buvo dviračio pedalas, taip pat patikslino, kad susidūrimas įvyko maždaug ties kavinės viduriu, už susidūrimo vietos buvo sustatyti suolai, o apie juos ikiteisminio tyrimo metu gali būti, kad nenurodė, kadangi akcentavo tai, jog įvykis įvyko tikrai ne ties poliklinika, nes tiek nutolti nuo sankryžos nespėjo (1 t., b. l. 87-88).
8. Apeliantas skunde akcentuoja tai, kad liudytojo R. L. parodymai tarpusavyje yra prieštaringi, jis duoda šiek tiek kitokius parodymus teisme nei jie buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu (pvz., eismo įvykis įvyko šalia prie kavinės pastatytų suolų, ikiteisminio tyrimo metu jis neminėjo, kad buvo trenktasi į suolus). Taip pat liudytojo R. L. parodymai šiek tiek skiriasi nuo eismo įvykio schemos, kurioje numatyta, kad berniuko atsitrenkimas į dviratį įvyko 30 metrų nuo Gedimino pr. – A. J. g. sankryžos, kai liudytojo teigimu, perėjus sankryžą (2-3 metrus), pasisukus į dešinę, paėjus 2-3 metrus įvyko eismo įvykis. Anot apelianto, tai parodymai, kurie neatitinka eismo įvykio schemoje nurodytos situacijos, lokalizacijos ir atstumų. Pažymėtina, kad vien tos aplinkybės, kad liudytojo R. L., tiesiogiai mačiusio įvykį, parodymai šiek tiek skiriasi nuo eismo įvykio schemoje nurodytos situacijos nagrinėjamu atveju teisiškai nėra reikšmingos aplinkybės ir jokiu būdu nereiškia, kad liudytojo R. L. parodymai yra nenuoseklūs ir, kad jais baudžiamąją bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis. Vien tai, kad liudytojas R. L. yra nukentėjusiojo D. G. giminaitis, nereiškia, kad jo parodymai turi būti savaime atmesti. Pažymėtina, kad liudytojas R. L. parodymus davė prisiekęs dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tai rodo jo patikimumą, nėra jokių duomenų, kad šis liudytojas duotų melagingus parodymus ir siektų apkalbėti P. M., jo aiškinimai buvo nuoseklūs, logiški ir atitiko kitas byloje nustatytas aplinkybes, netikėti šio liudytojo parodymais nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Proceso dalyviai gali tik siūlyti, kaip turėtų būti vertinami vieni ar kiti duomenys, tačiau proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Teismui nėra privaloma proceso dalyvių pozicija dėl duomenų vertinimo, jei teismo įsitikinimas, vadovaujantis bylos duomenų visuma, yra kitoks.
9. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju, vertinant liudytojo R. L. parodymus, teisiškai nereikšmingos aplinkybės, kuria konkrečiai dviračio priekine dalimi, viduriu (pedalu ar rėmu tarp priekinės šakės ir pedalo) kliudyta nukentėjusiojo dešinė koja, ar nukentėjusysis pirmiau buvo kliudytas priekine padanga, o vėliau pasisukęs gavo smūgį į dešinę koją dviračio priekine dalimi, ar iš karto gavo smūgį į dešinę koją, ar tai buvo statmenas ar šoninis nukentėjusiojo ir apelianto vairuojamo dviračio susidūrimas, ar susidūrimas įvyko (duomenys neskelbtini) ties pastato (kavinės) viduriu, priekiu ar jo pabaigoje, 2-3 metrai nuo sankryžos ar toliau, 25-30 m ar 50 m iki poliklinikos durų, ar už susidūrimo vietos (ties ja) stovėjo suolai, ar ne, ar apeliantas sustojo iš karto po susidūrimo, ar toliau pavažiavęs. Nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga aplinkybė, kuris – apeliantas ar nukentėjusysis – padarė KET reikalavimų pažeidimus, lėmusius apelianto vairuoto dviračio ir nukentėjusiojo susidūrimą šaligatvyje.
10. Nuteistasis neigia pažeidęs KET reikalavimus. Tikina, kad jis važiavo dešine šaligatvio puse, pasirinkęs saugų važiavimo greitį (5-6 km/h), palikęs saugų atstumą iš šono einančių pėsčiųjų, teigia, kad nėra nustatytas susidūrimo mechanizmas, o bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepašalino abejonių dėl apelianto kaltės. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.
11. Pirmosios instancijos teisme apklausta teismo medicinos ekspertė J. M.-Č. patvirtino, kad neatmesta galimybė, jog būtent susidūrimo metu įvyko lūžis; ar žmogus griuvo ir įvyko lūžis, ar lūžis ir po to žmogus griuvo, vis tiek tai yra eismo įvykis, nes žmogus ne pats ėjo ir nugriuvo (1 t., b. l. 141). Apklaustas eismo įvykių specialistas-ekspertas H. V. nors ir nurodė, kad šiuo atveju susidūrimo mechanizmo elementų yra nedaug, tokio kaip mechanizmo iš tokių duomenų nėra, tačiau ekspertas nurodė, kad šiuo atveju veiksmas vyko ant šaligatvio, kur yra pėstieji, kurie nėra netikėti, nes jie turi pirmumo teisę. Dviratininkui, važiuojant 5 km/h greičiu, sustabdyti dviratį reakcijos laikas yra minimalus ir stabdymo atstumas yra minimalus. Tai yra momentinis sustojimas. Tam, kad vaikas atsitrenktų ir susilaužytų koją, dviratis vis tiek turi į jį smūgiuoti, į kūną. Tokios aplinkybės, kaip atstumas, kiek jis nubėga, koks tas laikas, kur buvo dviratininkas, kur buvo berniukas, kai jis išbėgo, bylos esmės nekeičia. Dviratininkas pagal KET privalo važiuoti tokiu greičiu ir nekelti pavojaus kitiems, kad jis galėtų sustoti visada. Dviratininkas iš esmės gali važiuoti šaligatviu, bet jis turi nekelti grėsmės pėstiesiems. O pėstieji ar šaligatviu vaikšto, ar bėga, tai jų zona, tai nėra dviračių eismo juosta. Eismo įvykio sąlyga šioje situacijoje aiški. Pėsčiasis nebūtinai turi eiti ramiai šaligatviu. Kitaip būtų, jei jis mato dviratininką ir į jį bėga. Techniniu požiūriu, važiuojant šaligatviu, nekeliant grėsmės pėstiesiems, eismo įvykis neįvyksta. Nebent kažkas tyčia į tave bėga, į tave atsitrenkia. Jeigu važiuojama šaligatviu, pėstieji nėra netikėti eismo dalyviai, jie turi pirmumo teisę (1 t., b. l. 177-178).
12. Nuteistasis P. M. skunde nurodo, kad neatsižvelgta į paties nukentėjusiojo (mažamečio berniuko) veiksmų svarbą, kylant eismo įvykiui bei kad buvo neteisingai nustatyta būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga. Pažymi, kad nukentėjusysis nesilaikė KET 36 punkto reikalavimo, nes jis iš dešine šaligatvio puse ėjusio žmonių srauto staiga išbėgo į kairę pusę, galvą buvo nusukęs per dešinį petį, nežiūrėjo kur bėgo, savo judėjimo krypties bei greičio kitų eismo dalyvių atžvilgiu neprognozavo, dėl to buvo neatsargus, sudarė kliūtį apelianto vairuojamam dviračiui ir atsitrenkė į dviračio kairį šoną. Anot apelianto, būtent šie nukentėjusiojo veiksmai buvo būtinoji įvykio sąlyga ir kilusių padarinių priežastis. Apelianto teigimu, baudžiamojoje byloje nėra pakankamai duomenų netgi ekspertizei atlikti. Atsakant į šiuos skundo argumentus pažymima, kad, pagal teismų praktikos išaiškinimus, nors nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio vertinimui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, tačiau priežastinį ryšį konstatuoja teismas. Ekspertai, pateikdami ekspertizės aktus, eismo įvykį, eismo dalyvių veiksmus vertina techniniu požiūriu. Tuo tarpu priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jo įrodinėjimas yra teismo, o ne ekspertų kompetencija, ir rėmimasis vien tik eksperto išvada gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2013). Ekspertizės akto išvados yra techninio pobūdžio išvados dėl eismo įvykio, o kaltė pagal BK straipsnius konstatuojama teismo pagal bylos aplinkybių visumą ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Ekspertizės išvada teismo turi būti vertinama kaip vienas iš įrodymų. Nustatant, ar kaltininko padarytas kelių transporto eismo saugumo pažeidimas yra būtina padarinių kilimo sąlyga, taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus – sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Pageidautinas vairuotojo elgesys avarinėje situacijoje, vertinant, ar jis buvo saugus, priimtinas, efektyvus, yra teisės klausimas, pagrindžiantis veikos požymius ir kaltės buvimą, ir tai yra išskirtinė teismo kompetencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2013).
13. Nagrinėjamos bylos kontekste yra svarbūs KET 36 ir 57, 127 punktų reikalavimai. KET 36 punkte numatyta, kad pėstieji privalo eiti šaligatviais arba pėsčiųjų takais dešine puse, o ten, kur jų nėra, – kelkraščiu. KET 57 punkte numatyta, kad važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, pėsčiųjų ir dviračių takais arba dviračių juostomis <...>. Važiuodamas kelkraščiu, pėsčiųjų ir dviračių taku, šaligatviu, dviračio vairuotojas privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3–7 km/h), paliekant tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus. Pagal KET 127 punktą vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Kalbant apie KET 36 punktą, pažymėtina, kad jis reglamentuoja pėsčiųjų pareigas, tačiau važiuojamojoje kelio dalyje. Šaligatvis – kelio dalis pėstiesiems prie važiuojamosios kelio dalies, atskirta arba neatskirta nuo jos (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 67 punktas). Apylinkės teismas teisingai nurodė, jog šaligatvis yra skirtas pirmiausia pėsčiųjų eismui ir šie eismo dalyviai šiame kelyje turi pirmenybę (prioritetą) kitų eismo dalyvių (dviračių, paspirtukų vairuotojų, riedutininkų ir kt.) atžvilgiu.
14. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad įvykis kilo dėl paties mažamečio nukentėjusiojo veiksmų, nes berniukas bėgo šaligatviu ir atsidūrė kairėje šaligatvio pusėje, t. y. apelianto važiavimo pusėje, nepatvirtintos jokiais objektyviais duomenimis. Pats apeliantas nurodė, kad berniukas jo nematė, nes buvo nusisukęs, žiūrėjo A. J. g. link, taigi tyčia į apeliantą nebėgo, į jį tyčia neatsitrenkė. Liudytojo R. L. teigimu, vaikas šaligatviu ėjo šalia jo, žiūrėjo į priekį, įvykus susidūrimui, buvo nutolęs apie 1 metrą nuo liudytojo, o jis, pamatęs dviratininką, sušuko vaikui „atsargiai“, taip pat bandė paimti, patraukti vaiką už rankos, tačiau nespėjo (1 t., b. l. 86). O, kaip nurodė eismo įvykių specialistas-ekspertas H. V., pėstieji šaligatvyje nėra netikėti eismo dalyviai. Be to, tai nepaneigia priežastinio ryšio tarp apelianto veiksmų ir atsiradusių padarinių buvimo, neturi įtakos padarytos veikos kvalifikavimui, nes nustatyta, kad tiesioginė ir pagrindinė padarinių (nesunkaus sveikatos sutrikdymo) atsiradimo priežastis ir sąlyga buvo P. M. veiksmai. Tai, kad sužalojimai atsirado nukentėjusiajam nukritus, nepaneigia priežastinio ryšio tarp apelianto veiksmų ir atsiradusių padarinių buvimo, nes, ar žmogus griuvo ir įvyko lūžis, ar lūžis įvyko ir po to žmogus griuvo, vis tiek tai yra eismo įvykis (specialistės J. M.-Č. paaiškinimas). Tai, kad P. M. nesilaikė KET 57 punkto reikalavimų ir nepasirinkęs saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgęs į važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, iš anksto pastebėjęs šaligatviu judantį nukentėjusįjį, nedavė jam kelio, laiku nesustabdė vairuojamo dviračio iki pėsčiojo ar palikdamas saugų tarpą iš šono jo neapvažiavo ir dviračiu kliudė nukentėjusįjį D. G., dėl ko įvyko susidūrimas, ir buvo priežastis, dėl kurios nukentėjusysis susižalojo. Kaip minėta, šaligatvyje pirmenybė vis dėl to yra teikiama pėstiesiems, todėl P. M., važiuodamas dviračiu miesto šaligatviu, kai įvykio metu vyko mugė ir esant intensyviam pėsčiųjų srautui, turėjo būti itin dėmesingas, sutelkti ypatingą dėmesį bei žinoti, kad bet kada gali pasipainioti pėsčiasis – vaikas ar suaugęs žmogus. Mažametis nukentėjusysis ir jį lydėjęs giminaitis judėjo šaligatviu, miesto šventės metu, esant nemažam pėsčiųjų eismui, todėl jie negalėjo ir neprivalėjo numatyti, jog toks jų judėjimas šaligatviu gali kelti pavojų ir dviračių eismui tame pačiame šaligatvyje. Taigi P. M. privalėjo nekelti pavojaus pėstiesiems. Šiuo atveju P. M. nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, ir nesilaikydamas KET 75 punkte jam keliamų reikalavimų sukėlė pavojų pėstiesiems, dėl to sužalojo D. G.. Anot P. M., pats nukentėjusysis galėjo pažeisti KET reikalavimus, tačiau pažymėtina, kad vieno eismo dalyvio KET pažeidimas neatleidžia kitų eismo dalyvių, šiuo atveju P. M., nuo pareigos nekelti pavojaus pėstiesiems. Todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad šaligatvyje partrenktas nukentėjusysis buvo neatsargus, ši aplinkybė vis vien nepaneigia fakto, kad būtina sąlyga ir dėsninga eismo įvykio ir kilusių padarinių priežastis yra P. M., kuris važiuodamas dviračiu šaligatviu nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti dviratį iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties ir taip sukėlė pavojų pėstiesiems, padarytas pažeidimas. Kaip nustatyta byloje, eismo įvykis įvyko Vilniaus mieste, šaligatvyje, kurioje pėsčiųjų srautas buvo gana intensyvus, reikalaujantis iš eismo dalyvių maksimalaus dėmesio ir susikaupimo. Kaip pats apeliantas nurodė, kad jam judant dešine šaligatvio puse, artimu pėsčiojo greičiu, iš anksto pastebėjus nukentėjusįjį, vertinant ir likusį 1 metro atstumą, jokių veiksmų nesiėmė, stabdžių iki susidūrimo nespaudė (1 t., b. l. 170). Faktą, kad P. M. padarė KET pažeidimus ir šie pažeidimai buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, patvirtina bylos medžiaga. Eismo įvykio mechanizmas yra dviratininko ir pėsčiojo susidūrimas šaligatvyje. O šaligatviu važiuojantis dviratis, kaip akcentavo ir apylinkės teismas, yra padidinto pavojaus šaltinis, todėl būtent jo vairuotojas turi pareigą elgtis itin atsargiai ir numatyti bei gebėti kiek įmanoma išvengti galimų susidūrimų su pėsčiaisiais, kurie, kaip minėta, šaligatvyje turi pirmenybę (prioritetą) kitų eismo dalyvių atžvilgiu. Būtent P. M. padaryti KET pažeidimai buvo būtina sąlyga padariniams kilti, nes jei jis būtų laikęsis KET reikalavimų važiavimo dviračiu šaligatvyje, eismo įvykio būtų pavykę išvengti. Visa tai patvirtina, kad P. M. buvo neatidus ir neatsargus ir taip pažeidė KET 75, 127 punktų reikalavimus, nors važiuodamas dviračiu privalėjo ir esamoje situacijoje, teisėjų kolegijos manymu, galėjo juos vykdyti ir taip išvengti kilusių padarinių. Todėl daroma išvada, kad P. M. kaltė, padarius BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytą neatsargų nusikaltimą, įrodyta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo P. M. apeliacinį skundą atmesti.