Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-353-813/2019

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-05-22
Bylos Nr.: 1A-353-813/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-00346-2018-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika, Darius Kantaravičius
Nuteistasis: R. S.
Nukentėjusysis: V. D., Z. D.
Civilinis atsakovas: UAB „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „S.“
Civilinis ieškovas: Z. D.
Advokatai: Tomas Bukelis, Lina Andriuškevičienė, Marija Židonienė

Baudžiamoji byla Nr. 1A-353-813/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00346-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.25.4.2.2; 2.1.14; 2.1.15.1.2; 2.4.1.2; 2.4.2.1; 2.4.6.1; 2.4.6.4.3; 2.4.6.4.4

Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 22 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Remeikos,

sekretoriaujant Kristinai Vitunskienei,dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliuinuteistajam R. S., jo gynėjai advokatei Linai Andriuškevičienei,

nukentėjusiajai ir nukentėjusiojo V. D. atstovei pagal įstatymą Z. D., nukentėjusiųjų V. D. ir Z. D. atstovui advokatui Tomui Bukeliui,

civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovei advokatei Marijai Židonienei,

civilinės atsakovės draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, veikiančios per filialą Lietuvoje, atstovei Aušrai Kunčiuvienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S., civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės advokatės Marijos Židonienės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį 75 MGL, t. y. 2824,5 Eur (dviejų tūkstančių aštuonių šimtų dvidešimt keturių Eur 50 ct) dydžio bauda, kurios sumokėjimas nustatytas 8 mėnesių laikotarpiui.

Nukentėjusiojo V. D. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, V. D. naudai priteista iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 40 000 eurų neturtinei žalai atlyginti bei iš bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, veikiančios per (duomenys neskelbtini) filialą Lietuvoje, nukentėjusiojo V. D. priežiūrai ir slaugai laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. – po 817,30 Eur kas mėnesį, o nuo 2018 m. rugsėjo 19 d. – po 593,30 Eur kas mėnesį iki V. D. nuolatinė kito asmens slauga taps nereikalinga. Taip pat iš civilinių atsakovių UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, veikiančios per filialą Lietuvoje, priteista 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistų sumų nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo civilinio ieškinio dalyje visiško įvykdymo.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės Z. D. civilinis ieškinys dėl 12293,04 Eur turtinės žalos (netektų darbinių pajamų) ir 5 procentų metinių palūkanų atmestas.

Nukentėjusiosios, nukentėjusiojo V. D. įstatyminės atstovės ir civilinės ieškovės Z. D. patirtos 600 Eur (šešių šimtų eurų) advokato teisinės pagalbos teikimo išlaidos priteistos iš R. S. nukentėjusiosios Z. D. naudai.

Civilinio atsakovo „S.“ prašymas priteisti 1000 Eur bylinėjimosi išlaidas atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. S. nuteistas už tai, kad 2017 m. rugsėjo 12 d. apie 11 val. 49 min. (duomenys neskelbtini) prospekte, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį „Peugeot Boxer“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbulas, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 27, 101 punktų reikalavimus tuo, kad prieš pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad tai daryti saugu, visais atvejais privalėjo duoti kelią pėsčiajam važiuodamas atbulas, dėl to parbloškė nuo (duomenys neskelbtini) g. namo Nr. (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) pr. važiuojamąja dalimi ėjusį pėsčiąjį V. D., padarydamas jam kūno sužalojimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą.

Žemesnės instancijos teismas

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga buvo kaltinamojo R. S. veiksmai, prieštaravę KET reikalavimams, nes jeigu kaltinamasis būtų laikęsis KET 27, 101 punktų reikalavimų, t. y. jeigu būtų buvęs dėmesingas ir atidus prieš pradedant važiuoti, įsitikinęs, kad tai daryti saugu, būdamas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas būtų įsitikinęs, kad tikrai, važiuodamas atbuline eiga davė kelią kitiems eismo dalyviams, būtų galėjęs išvengti eismo įvykio ir jo metu kilusių padarinių – žmogaus sužalojimo. Teismas padarė išvadą, kad R. S. padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir eismo įvykio metu kilusių padarinių pagrindinė priežastis.

2.1. Teismas padarė išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog R. S. eismo įvykio metu vykdė darbines pareigas bei naudojosi darbdaviui UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiu automobiliu „Peugeot Boxer“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) už jo padarytą žalą yra atsakingas darbdavys – UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiojo dėl eismo įvykio patirti žalingi padariniai yra labai sunkūs: jis tapo neįgalus, negali suprasti ir valdyti savo veiksmų visose turtinių bei asmeninių neturtinių santykių srityse, jam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, jis visiškai priklausomas nuo kitų asmenų, nebegali pasirūpinti net savimi, nebegali vaikščioti, byloje nėra duomenų apie teigiamas prognozes dėl nukentėjusiojo sveikatos būklės, jo gyvenimas, lyginant su buvusiu prieš įvykį, pasikeitė iš esmės. Taip pat atsižvelgta į tai, kad nukentėjusįjį kaltinamasis sužalojo veikdamas neatsargia kaltės forma, atlikdamas savo darbines pareigas, į civilinės atsakovės finansinę padėtį. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad nukentėjusiajam turi būti atlyginta jo prašoma neturtinė žala – 45 000 Eur, iš kurių 40 000 Eur, atsižvelgus į tai, kad 5000 Eur atlygino draudimo bendrovė, priteistini iš UAB „(duomenys neskelbtini)“.

2.2. Teismas konstatavo, kad nukentėjusiojo prašymas dėl periodinių išmokų jo priežiūrai ir slaugai laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. – po 817,30 Eur kas mėnesį, o nuo 2018 m. rugsėjo 19 d. – po 593,30 Eur kas mėnesį iki V. D. nuolatinė kito asmens slauga taps nereikalinga, yra pagrįstas ir įrodytas. Slaugai reikalingas periodinių išmokų dydis apskaičiuotas taikant Negalinčių savęs aptarnauti ligonių palaikomojo ilgalaikio gydymo vieno lovadienio įkainį (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. gruodžio 27 d. įsakymas Nr. V-1145 „Dėl Aktyviojo gydymo stacionarinėms paslaugoms nepriskiriamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių išlaidos apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, ir jų bazinių kainų sąrašų ir slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugų ir jų bazinių kainų sąrašo patvirtinimo“, 2017 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. V-792 redakcija, galiojęs iki 2018 m. gegužės 1 d.). Nukentėjusiajam prašomos priteisti periodinių išmokų sumos apskaičiuotos įvertinus neįgalumo pensijos kasmėnesinę sumą – 56 Eur bei nuo 2018 m. rugsėjo 19 d. paskirtą 280 Eur dydžio slaugos išlaidų tikslinę kompensaciją.

Šalies argumentai

3. Nuteistasis R. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 10 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, atmesti civilinės ieškovės Z. D. civilinį ieškinį 600 Eur advokato teisinės pagalbos teikimo išlaidoms atlyginti.

3.1. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neatsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, nenustatė eismo įvykio mechanizmo, nevertino nukentėjusiojo V. D. padarytų KET pažeidimų, visiškai nepagrįstai subjektyviai interpretavo liudytojos G. Č. parodymus, dėl to neteisingai konstatavo, kad nuteistojo R. S. veiksmai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir kad tarp nuteistojo padaryto KET pažeidimo ir padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino nuteistojo veiksmus priežastinio ryšio su padariniais nustatymo aspektu, visiškai neanalizavo nukentėjusiojo veiksmų neteisėtumo, neteisingai kvalifikavo eismo įvykio vietą kaip automobilių aikštelę, todėl neteisingai nusprendė, kad padariniai kilo dėl vairuotojo R. S. veiksmų.

3.2. Skunde nurodoma, kad byloje nustatyta, jog R. S. einant į automobilį, pastarasis apsidairė, nematė artėjančio V. D. ir negalėjo jo pamatyti. Kadangi nukentėjusysis į apelianto vairuojamą automobilį atsitrenkė šiam nuo krovinių iškrovimo vietos nuvažiavus apie 7 metrus, ši faktinė aplinkybė objektyviai patvirtina, kad V. D. ėjo ne pro stovintį automobilį, o važiuojančio automobilio kryptimi ir tą matė (galėjo ir privalėjo matyti): degė automobilio atbulinės eigos žibintas, degė automobilio gabaritinės lempos, veikė variklis bei automobilis judėjo, todėl privalėjo duoti jam kelią ar įsitikinti, kad automobilis nevažiuos jo ėjimo kryptimi, t. y., pirmasis turėjo pareigą būti atidžiu, juolab, kad buvo einama pro specifinę vietą — krovinių iškrovimo rampą, besiribojančia su važiuojamąja kelio dalimi.

3.3. Skunde tvirtinama, kad teismas netyrė ir nevertino reikšmingų aplinkybių apie tai, kad nuteistasis R. S., išgirdęs garsą automobilio galinėje dalyje, pamatė krentantį žmogų ir tuoj pat sustabdė transporto priemonę. Iš eismo įvykio vietos apžiūros protokolo priedo - schemos matyti, kad V. D. nukrito už 2,3 metrų nuo automobilio. Ši faktinė aplinkybė suponuoja išvadą, kad nukentėjusiojo nukritimo vieta įtakota jo paties judėjimo greičio ir krypties, t. y. pagrįstai tikėtina, kad pėsčiasis prarado pusiausvyrą ir nukrito dėl to, kad jis, judėdamas gerokai greičiau nei transporto priemonė važiavo, pats atsitrenkė į judančią transporto priemonę ir atšoko, priešingu atveju, jam lėtai einant pro važiuojantį automobilį ir automobiliui jį kliudant - V. D. būtų nukritęs iš karto, tad jo kūno padėtis negalėtų būti nutolusi nuo automobilio už 2,3 metro. Be to, V. D. kūno padėtis nebūtų nukreipta jo judėjimo kryptimi. Šių reikšmingų aplinkybių teismas nuosprendyje nevertino nei atskirai, nei santykyje su kitais įrodymais.

3.4. Skunde pažymima, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad iš liudytojos G. Č. parodymų akivaizdžiai matyti, jog nukentėjusysis V. D. atėjo link mašinos tokia kryptimi, kurios trajektoriją buvo galima matyti per šoninius galinio vaizdo veidrodėlius, be to, jis ne atbėgo, o atėjo neskubia eisena, taigi neatsirado iš nežinia kur staiga ir negalėjo nepamatytas patekti į automobilio akląją zoną. Apie V. D. veiksmus — ėjimo kryptį ir greitį — tiesiogiai įtakojusius jo pareigą važiuojamoje dalyje elgtis atsargiai, byloje nėra nustatyta ir nėra žinoma, nors akivaizdu, kad šie duomenys yra reikšmingi V. D. veiksmų kvalifikavimui bei atitinkamai priežastinio ryšio tarp R. S. veiksmų ir kilusių pasekmių nustatymui.

3.5. Skunde tvirtinama, kad faktinę aplinkybę, jog būtent pėstysis V. D. sudarė R. S. neprognozuojamą kliūtį, dėl ko pats atsitrenkė į R. S. vairuojamą automobilį, patvirtina tai, kad V. D. tikrai žinojo, jog eina važiuojamąją dalimi (riba tarp aikštelės ir važiuojamosios kelio dalies, nutolusia nuo artimiausio kelkraščio 3 metrus); tikrai žinojo, kad visai nemato dešine akimi, todėl privalėjo suvokti, kad dalies eismo objektyviai gali nematyti ir taip sudaryti pavojingą eismo situaciją; tikrai žinojo, kad nešasi nešulį, kuris gali reikalauti jo dėmesio (pakeisti jo nešimą kita ranka, pataisyti rankeną, pažiūrėti į jį ir pan.). Maža to, V. D. nukritimo vieta — už 2,3 metro nuo automobilio — visgi rodo pastarojo greitą ėjimo tempą, dėl ko net minimali kliūtis, šiuo atveju - lėtai judėjęs automobilis — tapo pakankamai ženklios inercinės atatrankos priežastimi. Kitaip tariant, V. D. tikėtinai sparčiai iš nenustatytos automobilio judėjimo atžvilgiu pusės ėjo automobilio važiavimo kryptimi, todėl eliminavo R. S. galimybę jį pamatyti, kol galiausiai atsitrenkė į jį. Šios reikšmingos faktinės įvykio aplinkybės byloje nei tirtos, nei nustatytos nebuvo, nors nuteistojo R. S. gynėja apie tai nurodė baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu.

3.6. Skunde akcentuojama, kad teismas nevertino fakto, patvirtinančio paties nukentėjusiojo didelį neatsargumą, t. y., kad kai V. D. nusprendė eiti atbuline eiga važiuojančio automobilio važiavimo kryptimi, R. S. vairuojamas automobilis jau važiavo ir atlikinėjo išsukimo veiksmą. Nuteistasis yra įsitikinęs, kad šiuo atveju nukentėjusysis pažeidė KET 9, 36, 44 punktų reikalavimus, tačiau teismas jo padarytų pažeidimų nevertino, o atsižvelgė į asmenines savybes, nors padaryti pažeidimai turėjo būti teisiškai įvertinti ir turėjo būti nustatyta, kokią įtaką jie turėjo eismo įvykio kilimui ir padarytų sužalojimų atsiradimui.

3.7. Apelianto įsitikinimu, teismas netinkamai nustatė būtinąją padarinių kilimo sąlygą ir būtinąjį priežastinį ryšį su kilusiais padariniais, todėl neteisingai kvalifikavo R. S. padarytą veiką, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teigiama, kad būtent nukentėjusiojo V. D. veiksmai turėjo įtakos šiam eismo įvykiui kilti ir buvo šio eismo įvykio būtinoji kilimo sąlyga. Jei V. D., matydamas, kad įžengia į aikštelės/važiuojamosios dalies teritoriją, kuria atbuline eiga juda automobilis, būtų įvykdęs pareigą įžengti į tokią teritoriją tik įsitikinęs kad tai daryti saugu, kaip to reikalauja KET 44 punktas, eismo įvykis nebūtų įvykęs. V. D. turėjo pareigą susilaikyti nuo aktyvių veiksmų pats, o ne tikėtis, kad jam ignoruojant judantį automobilį, pastarojo vairuotojas kažkokiu būdu sugebės jį pamatyti prieš jam priėmus sprendimą eiti neprognozuojama trajektorija aikštelės ir važiuojamosios kelio ribos viduryje. Būtent dėl to, kad nevykdė pareigos imtis visų būtinų priemonių eismo įvykiui išvengti, V. D. pats ir nukentėjo, t. y., patyrė sužalojimą ne dėl atsitrenkimo į automobilį, o dėl nukritimo ant važiuojamosios kelio dalies dėl savo paties judėjimo greičio įtakotos inercinės atatrankos, kurios pasėkoje jis atšoko ir nukrito už 2.3 metro nuo automobilio. Tokiu būdu, pasak apelianto, akivaizdus priežastinis ryšys tarp nukentėjusiojo V. D. veiksmų ir patirto sužalojimo nukrentant. Būtent šio priežastinio ryšio pobūdis yra dėsningas, t. y. neprognozuojamai greitai artėjant link važiuojančio automobilio yra dėsninga į jį atsitrenkus nusiblokšti 2,3 metro nuo automobilio dėl inercinės atatrankos, ir atvirkščiai - nėra tikėtina būti partrenktam automobilio, jei neini jo važiavimo keliu.

3.8. Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai eismo įvykio vietą įvardino kaip prekių iškrovimo aikštelę, kadangi eismo įvykis vyko prekių iškrovimo aikštelės ir su ja besiribojančios gatvės ribose.

3.9. Skunde nesutinkama su nuteistajam inkriminuotų KET 27, 101 punktų reikalavimų pažeidimais. Nurodoma, kad prieš pradedant R. S. važiuoti atbuline eiga — už jo automobilio ar jo važiavimo kryptimi nebuvo jokių pėsčiųjų, tame tarpe ir nukentėjusiojo. Nuteistasis pradėjo važiuoti atgaline eiga nukentėjusiajam V. D. dar neįžengus nei į važiuojamąją dalį nei teismo įvardinamos aikštelės teritoriją ir vairuotojui objektyviai neturint galimybės daryti išvados, kad V. D. kažkokiu būdu atsidurs R. S. važiavimo trajektorijoje. Tokiu būdu vertintina, kad R. S. objektyviai negalėjo pažeisti šių KET reikalavimų, nes prieš jam pradedant važiuoti kliūties, t. y. V. D. už automobilio nebuvo ir jis jos numatyti net negalėjo.

3.10. Skunde pabrėžiama, kad nuosprendyje nėra duomenų apie tai, kada R. S. pamatė (turėjo ir galėjo pamatyti) pėsčiąjį ir koks tuo metu buvo atstumas iki jo, nors ši aplinkybė, pasak apelianto, yra esminė sprendžiant priežastinio ryšio klausimą. Transporto priemonę vairuojantis asmuo privalo imtis papildomų atsargumo priemonių (pvz., sulėtinti greitį, sustabdyti transporto priemonę) tada, kai kyla pavojus eismo saugumui. Todėl nustatant priežastinį ryšį labai svarbu, kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes, ir teismas turi atsižvelgti į tai vertindamas jo veiksmus.

3.11. Skunde teigiama, kad teismo pozicija dėl to, kad V. D. atėjo link mašinos tokia kryptimi, kurios trajektoriją buvo galima matyti per šoninius galinio vaizdo veidrodėlius, be to, jis neatbėgo, o atėjo neskubia eisena, taigi neatsirado iš nežinia kur staiga ir negalėjo nepamatytas patekti į automobilio akląją zoną, yra visiškai nekonkreti ir nemotyvuojama bei sukelianti tik dar daugiau painiavos ir neaiškumų.

3.12. Skunde tvirtinama, kad teismas nenustatė pagrindinių eismo įvykio aplinkybių, t. y. ar R. S. turėjo realią galimybę iki V. D. atsitrenkimo į jo vairuojamą automobilį jį pamatyti, ir jei taip, tai kiek laiko tuo metu buvo likę iki jų susidūrimo, kurioje vietoje buvo V. D. R. S. pajudėjus iš stovėjimo vietos, ar V. D. ėjo lėtai ar ėjo greitu žingsniu, ir kt. Teismas taip pat nepagrįstai plečiamai interpretavo pagrindinės bylos liudytojos G. Č., kuri nurodė, jog matė tik V. D. žengiamą žingsnį iki jo partrenkimo, parodymus. Teismas taip pat visiškai nevertino įvykio vietos apžiūros metu nustatytų faktinių duomenų apie tai, kad R. S. nuo stovėjimo vietos nuvažiavo beveik 7 metrus, o tai reiškia, kad V. D. prieš įžengdamas į važiuojamąją dalį jau turėjo pareigą įsitikinti, kad tai daryti saugu, nes matė ir privalėjo matyti atbuline eiga važiuojantį automobilį.

3.13. Apibendrinant skundo argumentus nurodoma, kad R. S. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, nes nėra nustatytų aplinkybių, patvirtinančių, jog jis pažeidė KET 27 ir 101 punktų reikalavimus. Byloje ištirti įrodymai patvirtina, jog R. S., įsėdęs į automobilį tinkamai apsidairė, pažiūrėjo tiek per dešinįjį, tiek per kairįjį veidrodėlius, įsitikino, kiek galėdamas, kad nėra praeivių, pradėjo važiuoti ir važiavo atgaline eiga ir negalėjo numatyti, kad važiuojamąja kelio dalimi, matant, kad yra įjungtas automobilio atgalinės eigos žibintas ir automobilis važiuoja, pro jį visgi nuspręs eiti pėsčiasis. Akcentuotina, kad R. S. turėjo pagrįstą tikimybę manyti, kad už jo vairuojamo automobilio nebus ir neatsiras pėsčiųjų, nes zona, kurioje įvyko eismo įvykis, yra skirta parduotuvės aptarnaujančiam transportui atvažiuoti iškrauti prekes ar jas pasikrauti ir išvažiuoti, t. y. visuotinai žinoma ne pėsčiųjų zona. Atitinkamai nuosekliai vertinant V. D. veiksmus, matyti jo nerūpestingas požiūris į nustatytą kelių eismo tvarką važiuojamojoje kelio dalyje, iš esmės ignoruojant akivaizdų pavojingumą, neprognozuojamą netikėtos kliūties sudarymą transporto priemonių vairuotojams, maža to, prastą aplinkos matymą ir orientaciją joje.

4. Civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė advokatė Marija Židonienė apeliaciniame skunde prašo atnaujinti įrodymų tyrimą, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 10 d. nuosprendį, priimtą nepagrįstai eliminavus nukentėjusiojo didelį neatsargumą ir nerūpestingumą, neatsižvelgiant į aktualią teismų praktiką analogiškose bylose.

4.1. Skunde teigiama, kad šiuo atveju išvis nėra nusikalstamos veikos, o įvykis laikytinas kazusu. R. S. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, nes nėra aplinkybių, patvirtinančių, jog jis pažeidė KET 27 punkto reikalavimus. Byloje patvirtinti faktai, jog nuteistasis, įsėdęs į autobusiuką, tinkamai apsidairė, pažiūrėjo tiek per dešinįjį, tiek per kairįjį veidrodėlius, įsitikino, kiek galėdamas, kad nėra praeivių, nors judėdamas važiuojamąja kelio dalimi ir negalėjo numatyti, kad ja gali eiti pėstieji. Vairuotojas galėjo pagrįstai manyti, kad už jo nebus pėsčiųjų, nes zona, kurioje įvyko eismo įvykis, yra skirta aptarnaujančiam transportui atvažiuoti iškrauti prekes ar jas pasikrauti ir išvažiuoti.

4.2. Skunde tvirtinama, kad eismo įvykis įvyko važiuojamojoje kelio dalyje, todėl nukentėjusysis turėjo laikytis KET 36 punkto, numatančio pėsčiųjų pareigas kertant važiuojamąją kelio dalį, reikalavimų, tačiau teismas dėl šios jo pareigos išvis nieko nepasisakė. Jei nukentėjusysis būtų elgęsis taip, kaip numatyta KET, padarinių būtų išvengta. Atsižvelgiant į tai, skunde daroma išvada, kad eismo įvykį lėmė ir paties nukentėjusiojo veiksmai.

4.3. Skunde nesutinkama su teismo išvada, kad eismo įvykio neįtakojo tai, jog nukentėjusysis nemato dešine akimi ir nurodoma, kad V. D. buvo parblokštas į dešinį petį, kas reiškia, jog jis iš dešinės pusės nepastebėjo artėjančio techniškai tvarkingo automobilio, kuriame degė įspėjamasis žibintas. Apeliantės įsitikinimu, ši ir aukščiau paminėta aplinkybė, kad nukentėjusysis pats pažeidė KET taisykles, turėjo būti įvertintos ir į jas atsižvelgiant turėjo būti mažinama priteista turtinė ir neturtinė žala.

4.4. Skunde teigiama, kad nuosprendis dalyje dėl priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžio yra nemotyvuotas, neteisėtas, pažeidžiantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, prieštaraujantis nusistovėjusiai teismų praktikai, todėl turi būti pakeistas. Teismas privalėjo mažinti prašomos priteisti neturtinės ir turtinės žalos dydį, nes: byloje yra akivaizdus paties nukentėjusiojo neatsargumas (pažeidė Kelių eismo taisykles), o nuteistasis veikė neatsargia kaltės forma. Teismas privalėjo vadovautis teismų praktikoje nustatytais kriterijais priteisiant neturtinės žalos dydį, naujausia teismų praktika. Be to, teismas pažeidė protingumo bei teisingumo principus vertindamas civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtinę padėtį.

4.5. Skunde akcentuojama, kad nagrinėjamu atveju buvo išvengta pačių tragiškiausių pasekmių žmogaus gyvybei. Pabrėžiama, kad nukentėjusysis yra daugiau nei septyniasdešimties metų amžiaus, todėl nors jis ir gyveno pilnavertį gyvenimą, jo praradimų negalima lyginti su jauno žmogaus neturtiniais praradimais. Priteista suma dvigubai viršija priteistinų sumų dydžius dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo. Teismas pažeidė teisingumo bei protingumo principus priteistinos neturtinės žalos dydį siedamas su civilinės atsakovės finansine padėtimi. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad kompensacija už patirtą neturtinę žalą atlieka kompensuojamąją funkciją, bet jokiu būdu ne nubaudimo funkciją.

4.6. Skunde taip pat teigiama, kad teismas nepagrįstai sprendė dėl priteistinos nuolatinės slaugos dydžio. Nukentėjusiojo atstovė Z. D. apklausos metu pati patvirtino, jog iš valstybės priklausytų skiriamas slaugytojas, tačiau jo atsisakė, nes niekas taip gerai nepasirūpins, kaip ji pati. Šiuo atveju teismas neįvertino tokios pozicijos ir neteisingai sprendė visą finansinę naštą perkelti draudimo bendrovei. Periodinių išmokų suma yra per didelė, net viršijanti minimalų atlyginimą.

Atsiliepimas

5. Nukentėjusysis V. D. ir nukentėjusioji bei V. D. įstatyminė atstovė Z. D. atsiliepime į nuteistojo R. S. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 10 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

5.1. Atsiliepime nurodoma, kad nuteistasis apeliaciniame skunde neteisingai vertina atstumus. Eismo įvykio plane nurodytas 6,9 m atstumas atvaizduoja ne R. S. nuvažiuotą atstumą, o automobilio priekinės ašies atstumą iki krovinių rampos. Be to, ir liudytoja G. Č. nurodė, kad automobilis pavažiavo labai nedaug. 2,3 m yra ne nuo automobilio iki nukentėjusiojo kūno, o nuo galinės automobilio ašies iki kraujo dėmės. Įvertinant tai, kad R. S. vairuojamas automobilis nukentėjusiajam buvo iš dešinės pusės, yra visiškai logiška, kad, smūgiui buvus iš dešinės pusės, nukentėjusysis visu ūgiu krito ant kairiojo šono, o kraujo dėmės buvimas 2,3 m atstumu nuo automobilio galinės ašies, įvertinant suaugusio vyro ūgį, yra visiškai logiškas. Priešingai nei teigia nuteistasis, visiškai neįtikėtina versija, kad suaugęs senyvo amžiaus žmogus net teoriškai galėtų judėti tokiu greičiu, kad atsitrenkęs į lėtai judantį automobilį, atšoktų net 2,3 metro. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nukentėjusysis buvo partrenktas, o ne pats neva nukrito 2,3 m nuo automobilio.

5.2. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į R. S. parodymus, iš kurių galima spręsti, kad galimai matomumą ribojo šalia esančios transporto priemonės. Vadinasi, nuteistasis matė ir žinojo, kad matomumas buvo ribotas, tačiau vis tiek, neįsitikinęs, kad išvažiuoti atbuline eiga yra saugu, pradėjo važiuoti.

5.3. Atsiliepime tvirtinama, kad priešingai nei teigia apeliantas, byloje buvo nustatyta, iš kurios pusės atėjo nukentėjusysis ir kuria kryptimi krito. Dėl V. D. judėjimo greičio teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nukentėjusysis ne atbėgo, o atėjo neskubia eisena, kadangi G. Č. teigia mačiusi, kaip V. D. žengė žingsnį, o ne bėgo. Be to, tokią išvadą patvirtina ir nukentėjusiojo amžius (71 m.) eismo įvykio metu. Pėsčiojo patekimas į automobilio akląją zoną neeliminuoja vairuotojo pareigos judant atbulomis duoti kelią ar praleisti pėsčiąjį ir jo atsakomybės už šios pareigos nevykdymą.

5.4. Atsiliepime nesutinkama su apelianto argumentu dėl eismo įvykio vietos įvardijimo prekių iškrovimo aikštelės ir su ja besiribojančios gatvės riba ir teigiama, kad teismas pagrįstai pripažino, jog eismo įvykis įvyko aikštelėje, ką patvirtina ir eismo įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotos aplinkybės.

5.5. Atsiliepime nurodoma, kad bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad nukentėjusysis pats pažeidė KET taisykles ar kad nagrinėjamas įvykis yra kazusas.

6. Nukentėjusysis V. D. ir nukentėjusioji bei V. D. įstatyminė atstovė Z. D. atsiliepime į civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 10 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

6.1. Atsiliepime nurodoma, kad apeliantė vietą, kurioje įvyko eismo įvykis, įvardina nukrypdama nuo Lietuvos Respublikos teisės aktuose pateiktų sąvokų bei nuo faktiškai naudojamos paskirties.

6.2. Atsiliepime nurodoma, kad apeliantės teiginius, jog V. D. parblokštas dėl jo regos sutrikimo paneigia liudytojų, tame tarpe ir medikų parodymai.

6.3. Atsiliepime taip pat nesutinkama su apeliantės argumentais dėl priteistos neturtinės žalos dydžio. Nurodoma, kad apeliaciniame skunde nurodytose bylose, kuriose buvo nustatyti mažesni neturtinės žalos dydžiai, nukentėjusiajam kilusios pasekmės skiriasi nuo aptariamo įvykio metu kilusių pasekmių. Šiuo atveju svarbu tai, kad V. D. patyrė ne tik sunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. fiziologiškai nevaldo net elementariausių gyvybinių funkcijų: nejaučia alkio, sotumo, nesupranta ir nevaldo fiziologinių šalinimo funkcijų, savarankiškai neatlieka net būtiniausių higienos veiksmų, tačiau patyrė ir itin sunkų psichinės sveikatos sutrikdymą, tapo visiškai neveiksniu.

6.4. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad civilinė atsakovė nesant jokio pagrindo pasisakė ir dėl Z. D. priteistos nuolatinės slaugos dydžio, kadangi šios išmokos yra priteistos iš draudimo bendrovės, o pastaroji apeliacinio skundo nepateikė. Be to, apeliantės argumentai dėl šių išmokų dydžio yra nepagrįsti nei teisės aktais, nei teismų praktika.

7. Civilinė atsakovė draudimo bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvoje veikianti per „ (duomenys neskelbtini)“ filialą atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo palaikanti civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą, mano, kad teismas nepagrįstai priteisė iš civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ V. D. naudai 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, taip pat mano, kad teismas netinkamai apskaičiavo civilinio ieškovo V. D. naudai iš draudiko priteistas periodines išmokas priežiūrai ir slaugai, todėl prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 10 d. nuosprendį.

7.1. Atsiliepime nurodoma, kad civilinė atsakovė nebuvo informuota apie priimtą Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 10 d. nuosprendį ir taip jai buvo užkirsta galimybė pateikti apeliacinį skundą, todėl dėl V. D. naudai iš draudiko priteistų periodinių išmokų priežiūrai ir slaugai pasisako atsiliepime. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad V. D. patikslintas civilinis ieškinys su nauju reikalavimu – periodinių išmokų priežiūrai ir slaugai iš draudiko priteisimo nebuvo gautas, apie šį reikalavimą draudikas sužinojo tik gavęs apeliacinius skundus, todėl buvo apribota galimybė pareikšti nuomonę dėl tokio prašymo.

7.2. Atsiliepime teigiama, kad teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias periodinių išmokų priežiūrai ir slaugai priteisimą, nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, dėl ko V. D. naudai iš draudiko priteisė nepagrįstai dideles išmokas priežiūrai ir slaugai. Draudiko nuomone, teismo cituojama 2014 m. lapkričio 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2014 nėra tinkamas teisės išaiškinimas, turintis precedentinę reikšmę ginčo atveju. Cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išlaidos slaugai ir priežiūrai buvo skaičiuojamos kaip nukentėjusiosios sutuoktinio negautos pajamos, tuo tarpu civilinės ieškovės Z. D. civilinis ieškinys dėl 12 293,04 Eur negautų pajamų atmestas, nurodant, jog nėra įrodytas priežastinis ryšys tarp nusikalstamos veikos ir Z. D. padarytos žalos (negautų pajamų). Be to, cituojamoje nutartyje nurodoma, kad kai šalis negautų pajamų dydžio tiksliai negali įrodyti, turi būti taikomas minimalių negautų pajamų kompensavimo mechanizmas naudojant minimalios mėnesinės algos dydžius. Taigi, nėra aišku, kodėl teismas nuosprendyje taikė vieno lovadienio įkainį, kai, anot Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, turi būti taikomas minimalių negautų pajamų kompensavimo mechanizmas naudojant minimalios mėnesinės algos dydžius.

7.3. Atsiliepime taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad slaugos ir priežiūros išlaidų tikslines kompensacijas reglamentuoja Lietuvos Respublikos tikslinių kompensacijų įstatymas. Šiuo atveju priteistos sumos viršija šiame įstatyme nurodytas maksimalias galimas slaugos ir priežiūros tikslinių kompensacijų sumas.

8. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusiųjų atstovas prašė apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė prašė civilinės atsakovės apeliacinį skundą tenkinti, civilinės atsakovės draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, veikiančios per filialą Lietuvoje, atstovė nurodė, kad apeliacinio skundo nepateikė, tačiau nežiūrint to prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 10 d. nuosprendį dalyje dėl periodinių išmokų priteisimo pakeisti.

Motyvuojamoji dalis

9. Nuteistojo R. S. apeliacinis skundas atmetamas, civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės advokatės Marijos Židonienės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

10. Įvertinusi ir ištyrusi visą baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl R. S. kaltės įvykdžius BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau nuosprendžio nustatomoje dalyje nurodydamas nusikaltimo padarymo vietą (važiuojamoji dalis) padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, be to, netinkamai išsprendė nukentėjusiojo V. D. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl nuosprendis šiose dalyse keičiamas (BPK 328 straipsnio 3, 4 punktai)

Dėl BK 281 straipsnio 3 dalies taikymo

11. Nuteistojo R. S., o taip pat ir civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės apeliaciniuose skunduose nesutinkama su R. S. pripažinimu kaltu įvykdžius BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, teigiama, kad aptariamas įvykis turėtų būti pripažintas kazusu, taip pat nurodoma, kad eismo įvykio kilimą sąlygojo paties nukentėjusio pėsčiojo padaryti KET pažeidimai, jo sveikatos būklė, keliama versija, kad nukentėjusysis V. D. pats atsitrenkė į atbuline eiga važiuojantį R. S. vairuojamą automobilį ir dėl inercinės jėgos nuo transporto priemonės atšokęs 2,3 m. patyrė sužalojimus, lėmusius sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantų teiginiais.

12. Pagal BK 281 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas, vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šiame BK straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 3 dalį būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų trijų įvardytų požymių buvimą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad išvada apie priežastinio ryšio buvimą daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus ir ar šie eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastis yra tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant R. S. kaltės klausimą dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Teismas nuosprendį grindė teisme ištirtais įrodymais, juos pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, todėl naikinti nuosprendį apeliaciniuose skunde nurodytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo. Vien tai, kad apeliaciniais skundais nesutinkama su apylinkės teismo išvadomis savaip interpretuojant baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nelaikytina pagrindu naikinti apkaltinamąjį nuosprendį R. S. atžvilgiu ir padaryti priešingas išvadas. Motyvai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė išvadas, kad nuteistasis pažeidė KET reikalavimus, yra pakankamai išsamūs ir įtikinami, teisėjų kolegija neturi pagrindo su jais nesutikti.

Žemesnės instancijos teismas

14. Nors nuteistasis, o taip pat ir civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė tai ir neigia, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog R. S. pažeidė KET 27 ir 101 punktų reikalavimus, t. y., prieš pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir važiuodamas atbuline eiga nedavė kelio pėsčiajam, dėl ko pastarąjį parbloškė ir sunkiai sutrikdė jo sveikatą ir kad būtent šie nuteistojo padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių – eismo įvykio, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta V. D. sveikata, kilimo sąlyga.

15. Apeliantas, neigdamas minėtų KET pažeidimų padarymą, visų pirma, tvirtina, kad prieš pradėdamas važiuoti įsitikino, jog tai daryti saugu, kad eidamas link automobilio apsidairė ir nematė artėjančio V. D., prieš pradedant važiuoti atbuline eiga už jo automobilio ar jo važiavimo kryptimi nebuvo jokių pėsčiųjų, teigia, kad pradėjo važiuoti nukentėjusiajam dar neįžengus į važiuojamąją dalį, R. S. neturint objektyvios galimybės nuspėti, kad žmogus atsidurs jo važiavimo trajektorijoje.

16. Atsakydama į šiuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad KET 27 punktas imperatyviai numato, kad vairuotojas visais atvejais privalo duoti kelią pėsčiajam važiuodamas atbulas, be to, ir KET 101 punkte numatyta pareiga prieš pradedant važiuoti įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad vairuotojas, prieš važiuodamas atbuline eiga, įsitikino, kad tai daryti saugu ir kad toks jo manevras nekliudys kitiems eismo dalyviams.

17. Liudytoja G. Č. teisme paaiškino, kad to momento, kada ir kaip mikroautobuso vairuotojas atėjo į automobilį, nematė. Kai ji išėjo į lauką, šis jau buvo transporto priemonėje, bet dar nevažiavo. Kada nukentėjusysis įėjo į prekių iškrovimo aikštelę, taip pat nepastebėjo. O daugiau, kaip ji nurodė, viskas vyko labai greitai. Vairuotojas užvedė variklį ir pajudėjo, o pėsčiasis tuo tarpu jau buvo už automobilio galo. Automobilis atsitrenkė į žmogų, dėl ko šis nukrito ir galva trenkėsi į asfaltą. Kita vertus, ši liudytoja nestebėjo einančio nukentėjusiojo, ji tik spėjo pamatyti, kaip jis žengė žingsnį tuo metu, kai automobilis judėjo, ir buvo partrenktas mikroautobuso. Šiuo atveju svarbūs ir paties nuteistojo parodymai bei eismo įvykio vietos plane užfiksuoti duomenys. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis teisme aiškino, jog jam atbuline eiga nuo rampos pajudėjus apie 6 metrus, įvertinus tai, kad nuo automobilio priekinės ašies iki rampos užfiksuotas 6,9 metrų atstumas, sprendžiama, kad tokį atstumą jis išties galėjo pajudėti (apeliaciniame skunde jau aiškino, kad apie 7 metrus, tačiau įtikinamesni yra nuteistojo teisme duoti parodymai, nes, kaip ir minėta, atstumas nuo priekinės automobilio ašies iki rampos užfiksuotas 6,9 m), o kontaktas su nukentėjusiuoju užfiksuotas šiam būnant ties automobilio viduriu (ką patvirtina purvo braukimo žymė ant automobilio galinių durelių apačios), galima spręsti, jog, R. S. prieš pradedant važiuoti, nukentėjusysis dar nebuvo užėjęs už mikroautobuso galo. Įvertinus eismo įvykio vietos plane nurodytus atstumus nuo vietų, iš kurių galėjo ateiti nukentėjusysis (žalia veja, šalia prekybos centro esantis takelis), galima daryti išvadą, kad vairuotojui prieš pradedant važiuoti ir turint pareigą įsitikinti, jog tai daryti saugu, nukentėjusysis jau buvo aikštelės teritorijoje. Nors nuteistasis nurodė, kad prieš pradedant važiuoti, pažiūrėjo per abu šoninius galinio vaizdo veidrodėlius, tačiau, akivaizdu, kad tokio jo veiksmo tam, kad įsitikintų, jog nėra kliūčių, nepakako. Po eismo įvykio rašytame paaiškinime R. S. nurodė, kad atbuline eiga išvažinėjo tarp dviejų šonuose pastatytų automobilių (1 t., b. l. 22). Kad tuo metu aikštelėje buvo ir kitų transporto priemonių, nurodė ir liudytoja G. Č.. Prie eismo įvykio vietos plano pridėtose nuotraukose taip pat užfiksuota, kad prie rampos, ties ta vieta, iš kur išvažiavo nuteistojo vairuojamas automobilis, iš abiejų šonų stovi ir kiti mikroautobusai. Nors vairuotojas teisme ir tvirtino, kad šalia buvo automobilis tik kairėje pusėje, tačiau kad gretimais iš abiejų pusių stovėjo kitos transporto priemonės, galima spręsti ir iš teisme duotų nuteistojo parodymų, kur jis nurodė, jog atbuline eiga pavažiavo, kad galėtų apsisukti, iškart išsukti nebuvo galimybės (pastebėtina, kad, važiuojant atbuline eiga, iškart išsukti nėra galimybės būtent tada, kai šalia iš abiejų pusių stovi kitos transporto priemonės). Todėl galima spręsti, kad R. S. matomumą užstojo ir gretimais stovinčios transporto priemonės, todėl jis, nebūdamas pakankamai atsargus ir atidus, galėjo nepastebėti į prekių iškrovimo aikštelę įėjusio pėsčiojo. Vairuodamas didesnių gabaritų transporto priemonę, juolab tokią, kuri neturi galinio lango, vaizdo stebėjimo kamerų, atstumų jutiklių ar kitų saugumo sistemų, ir vaizdas gale matomas tik per šoninius galinio vaizdo veidrodėlius, be to, dar esant šalia sustojusių ir kitų transporto priemonių, kurios užstoja matomumą, vairuotojas turi būti ypatingai dėmesingas, atidus, reikalui esant tam, kad geriau būtų matomas vaizdas gale, maksimaliai pasilenkti link vairo, pažiūrėti per pravirą langą ir pan., siekdamas įsitikinti, kad jam nėra kliūties iš galo ir kad važiuodamas atbuline eiga niekam nesukels pavojaus. Šiuo gi atveju R. S. nurodė, kad aikštelę apžvelgė eidamas rampa ir jokių kliūčių nematė. Tačiau pastebėtina, kad kol jis nusileido nuo rampos laipteliais žemyn, įsėdo į automobilį, praėjo taip pat šiek tiek laiko, o situacija kelyje, aikštelėse nuolat ir labai greitai kinta, tad vien to, kad jis eidamas rampa nematė jokių kliūčių, nereiškia, jog įsėdus į automobilį jų taip pat nebus, tad vairuotojas, būdamas padidinto pavojaus šaltinio valdytoju ir siekdamas išvengti eismo įvykių, visuomet privalo būti maksimaliai atsargus. Atsižvelgus į visa tai, kas paminėta, daroma išvada, kad apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog R. S. važiuodamas atbulas, pažeidė KET 27 ir 101 punktų reikalavimus, jog, važiuodamas atbulas, vairuotojas privalo duoti kelią kitiems eismo dalyviams, tai yra, nedavė kelio per prekių iškrovimo aikštelę ėjusiam pėsčiajam V. D. ir jį kliudė. Tarp R. S. padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

18. Tiek nuteistojo, tiek civilinės atsakovės apeliaciniuose skunduose tvirtinama, kad šiuo atveju KET pažeidė ir nukentėjusysis. Teigiama, kad jis nesilaikė KET 9, 36 ir 44 punktų reikalavimų. Kalbant apie KET 9 punktą, pažymėtina, kad jis reglamentuoja visų eismo dalyvių teises ir pareigas, šiuo atveju nuteistojo ir nukentėjusiojo. KET 36, 44 punktai reglamentuoja pėsčiųjų pareigas, tačiau važiuojamojoje kelio dalyje. Tad šiuo atveju svarbu tiksliai apibrėžti vietą, kurioje įvyko eismo įvykis.

18.1. Kaltinimas pažeidus KET 27 ir 101 punktų reikalavimus R. S. pareikštas dėl to, kad jis važiuodamas atbulas parbloškė nuo (duomenys neskelbtini) g. namo Nr. (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) pr. važiuojamąja dalimi ėjusį V. D., dėl tokių veiksmų jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Tačiau tiek iš apkaltinamojo nuosprendžio motyvų, tiek iš proceso dalyvių pasisakymų, argumentų apeliaciniuose skunduose matyti, kad vieta, kurioje įvyko eismo įvykis, buvo įvardijama ne kaip važiuojamoji kelio dalis, o kaip prekių iškrovimo aikštelė. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 95 punkte numatyta, kad važiuojamoji kelio dalis – kelio dalis važiuoti transporto priemonėms. Važiuojamosios dalies riba yra šaligatvis, kelkraštis arba skiriančioji juosta. Kaip matyti iš eismo įvykio vietos apžiūros plano ir prie jo pridėtų nuotraukų (1 t., b. l. 11-15), taip pat ir iš nukentėjusiosios atstovo pateiktų nuotraukų (1 t. b. l. 192-196) įvykio vietoje eina 6,1 m pločio kelias, vedantis nuo (duomenys neskelbtini) pr. link (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) kiemo. Važiuojamosios dalies riba yra paženklinta ištisine geltona linija. Kad ši linija žymi būtent važiuojamosios dalies kraštą, galima spręsti iš Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 3-82 patvirtintų „Kelių horizontaliojo ženklinimo taisyklių“ 18, 105, 162 punktų, kuriuose nurodyta, kad geltona siaura ištisinė linija, žyminti vietas, kur uždrausta sustoti (stovėti), dažoma palei važiuojamosios dalies kraštą arba gatvės bortelio viršuje. Teritorija, esanti už geltonos linijos, yra skirta į prekybos centrą atvykusioms transporto priemonėms išsikrauti – pasikrauti prekes, eismo įvykio vietos apžiūros plane ji taip pat įvardinta kaip prekių iškrovimo aikštelė. Kad ir pats nuteistasis šią vietą suvokė kaip aikštelę, galima spręsti ir iš jo teisme duotų parodymų, kur jis nurodė, kad eidamas link automobilio peržvelgė visą aikštelę. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodydamas, kad eismo įvykis įvyko važiuojamojoje dalyje, nors iš visos nuosprendyje pateiktos argumentacijos matyti, kad išties šią vietą vertino kaip aikštelę, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas ir pripažįstama, kad R. S., važiuodamas atbulas parbloškė nuo (duomenys neskelbtini) g. namo Nr. (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) pr. prekių iškrovimo aikštele ėjusį V. D. (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

18.2. Konstatavus, kad aptariamas įvykis buvo prekių iškrovimo aikštelėje, daroma išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog nukentėjusysis pažeidė KET 36 ir 44 punktų reikalavimus, kadangi, kaip ir minėta, šie punktai numato pėsčiųjų pareigas kelyje, važiuojamojoje dalyje. Apylinkės teismas teisingai nurodė, jog byloje nėra jokių duomenų, kad eismo įvykio vietoje pėsčiajam buvo draudžiama eiti. Toje vietoje nėra jokių kelio ženklų, draudžiančių pėsčiųjų eismą, KET taip pat nenumato draudimo pėstiesiems eiti prekių iškrovimo aikštele. Be to, kaip ir nurodyta nuosprendyje, atsižvelgus į minėtos aikštelės paskirtį (prie prekybos centro esanti prekių iškrovimo vieta), savaime suprantama, kad ši vieta skirta ne tik važiuoti transporto priemonėms, bet ir vaikščioti pėstiesiems: sustojusių transporto priemonių vairuotojams, kurjeriams, pagalbiniams darbuotojams, prekybos centro darbuotojams ir t. t. Be to, iš liudytojos G. Č. parodymų matyti, kad čia dažnai vaikščiodavo žmonės. Taigi nepagrįsti apeliacinių skundų argumentai, kad byloje nebuvo vertinti įrodymai, pagrindžiantys galimus nukentėjusiojo KET pažeidimus. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas pasisakė dėl to, kad nėra pagrindo išvadai, jog nukentėjusysis padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimų, kurie turėtų priežastinį ryšį su šio eismo įvykio pasekmėmis. Teismas aiškiai nustatė, kad pirminę pareigą būti atsargiam ir duoti kelią kitiems eismo dalyviams turėjo vairuotojas, važiuodamas atbulas. Vieta, kurioje įvyko eismo įvykis, buvo prekių iškrovimo aikštelė, kurioje automobiliui manevruojant galioja pareigos, nustatytos Kelių eismo taisyklių XIII skyriuje Važiavimo pradžia ir manevravimas. Be to, KET 27 punktas imperatyviai numato, kad vairuotojas visais atvejais privalo duoti kelią pėsčiajam važiuodamas atbulas. Ši vairuotojo pareiga, palyginus su skunde nurodomomis pėsčiojo pareigomis, yra specialioji. Be abejo, kad pėstieji, eidami tiek keliu, tiek būdami kiemuose, automobilių stovėjimo ar kitoje aikštelėje, turi būti atidūs ir jiems galioja pėsčiųjų pareigos, tačiau šiuo atveju įvykį nulėmusi aplinkybė yra ta, kad vairuotojas, manevruodamas automobilį atbuline eiga, turėjo būti išskirtinai atidus bei rūpestingas ir pirmas duoti kelią kitiems eismo dalyviams. Visiškai nepagrįsti apelianto teiginiai, kad pats nukentėjusysis turėjo pirminę pareigą būti atidžiu, praleisti automobilį, kadangi, kaip ir minėta, KET 27 punkte išdėstytas imperatyvus reikalavimas vairuotojui važiuojant atbuline eiga visais atvejais duoti kelią pėsčiajam, o ne atvirkščiai – pėsčiajam praleisti atbuline eiga judantį automobilį.

19. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė eismo įvykio kilimo priežastį, asmenį, pažeidusį KET taisykles, priežastinį ryšį tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad nukentėjusysis pažeidė KET, kad nukentėjusiojo veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su eismo įvykiu ir kilusiais padariniais bei pasekmėmis. Nenustačius, jog nukentėjusysis padarė pažeidimų, kurie turėtų priežastinį ryšį su šio eismo įvykio pasekmėmis, nėra pagrindo svarstyti ir abipusės kaltės klausimo.

20. Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, kad eismo įvykio kilimą galėjo sąlygoti nukentėjusiojo sveikatos sutrikimai, ypač tai, kad jis nematė dešine akimi, pabrėžtina, kad apylinkės teismas gana išsamiai tyrė šią aplinkybę, apklausė eilę liudytojų, tame tarpe ir medikus, ir padarė įrodymų visumos vertinimu pagrįstą išvadą, kad minimi nukentėjusiojo sveikatos sutrikimai jokios įtakos šio eismo įvykio kilimui neturėjo. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nepritarti šiai pirmosios instancijos teismo išvadai. Iš nukentėjusiosios Z. D., liudytojų K. R., N. S., S. S., L. Š. parodymų matyti, kad nors V. D. ir sirgo uždaro kampo glaukoma, nematė viena akimi, tačiau regėjimas kita akimi, net joje esant pakitimų, buvo šimtaprocentinis. Liudytoja gydytoja oftalmologė L. Š. paaiškino, kad žmonės, matydami viena akimi, net vairuoja, tad akivaizdu, jog geba puikiai orientuotis aplinkoje, V. D. ne išimtis, o iš anksčiau paminėtų liudytojų parodymų matyti, kad nukentėjusysis iki eismo įvykio išties gyveno pilnavertį gyvenimą, puikiai orientavosi aplinkoje, naudojosi internetu, rašydamas pataikydavo į eilutes, tad aplinkiniams (net ir medikams) nekilo įtarimo, kad jis gali blogai matyti. Tokiu būdu nėra pagrindo sutikti su nuteistojo skundo argumentais, kad nukentėjusysis, eidamas pro iš vietos atbuline eiga važiuojantį automobilį, dėl savo turimų sveikatos sutrikimų (nematymo dešine akimi) nepastebėjo mikroautobuso ir laiku nesustojo ir šio nepraleido, dėl to ir kilo eismo įvykis.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai nelogiški nuteistojo apeliacinio skundo argumentai apie nukentėjusiajam kilusių padarinių kilmę, t. y., kad V. D. sveikata sutrikdyta ne dėlto, kad jis buvo parblokštas mikroautobuso, o todėl, kad pats atsitrenkė į transporto priemonę ir nukrito už 2,3 m nuo automobilio ant važiuojamosios kelio dalies.

Žemesnės instancijos teismas

21.1. Visų pirma, pats nuteistasis pripažino, kad važiuodamas atbuline eiga, pajuto smūgį ir iš karto sustojo, išlipęs iš mikroautobuso pamatė ant žemės gulintį žmogų. Kadangi mašina buvo neplauta, toje vietoje, kur buvo smūgis, ant jos esančios dulkės buvo pasivaliusios. Purvo braukimo žymės ant galinių durų užfiksuotos nuotraukoje (1 t., b. l. 15) bei transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokole (1 t., b. l. 16-17). Šios aplinkybės patvirtina buvus kontaktą. Be to, ir liudytoja G. Č. nurodė, kad pėsčiąjį į dešinįjį šoną partrenkė mikroautobusas. Nukentėjusysis nuo patirto smūgio iškart krito ant kairiojo šono ir galva trenkėsi į asfaltą.

21.2. Paminėtos aplinkybės paneigia ir apeliacinio skundo teiginius, kad nukentėjusysis, judėdamas greičiau nei važiavo transporto priemonė, pats į ją atsitrenkė ir dėl inercinės jėgos atšoko 2,3 m. Pažymėtina, kad 2,3 m atstumas, užfiksuotas eismo įvykio plane, yra ne atstumas nuo automobilio iki nukentėjusiojo kūno, o nuo galinės automobilio ašies iki kraujo dėmės. Atsižvelgus į liudytojos G. Č. parodymus, kad smūgiui buvus į dešiniąją nukentėjusiojo pusę šis visu ūgiu krito ant kairiojo šono, kraujo dėmės buvimas 2,3 m atstumu nuo automobilio galinės ašies (o ne nuo automobilio galo, bamperio), įvertinant suaugusio vyro ūgį, tai, kad nukentėjusiajam buvo sužalota tik galva ir iš jos bėgo kraujas, yra visiškai logiškas. Priešingai ne teigia nuteistasis, neįtikėtina, kad senyvo amžiaus žmogus (71 metų), nepasižymintis dideliu fiziniu aktyvumu (nesportuojantis, nedirbantis aktyvių fizinių darbų), galėtų judėti tokiu greičiu, kad atsitrenkęs į lėtai judantį automobilį atšoktų nuo jo 2,3 m. Be to, ir liudytojai G. Č., nors ji ir matė nukentėjusįjį labai trumpai, susidarė įspūdis, kad jis judėjo lėtai, kas, beje, kaip ir minėta, įvertinus pastarojo amžių, yra visiškai natūralu.

21.3. Visa tai neabejotinai patvirtina, kad V. D. sunkų sveikatos sutrikdymą patyrė ne dėl to, jog susipynus kojoms ar pasimaišius nešamam maišeliui, iš inercijos ar dėl dar kokių nors kitų priežasčių nukrito, o dėl to, jog buvo patrenktas R. S. vairuojamo atbuline eiga važiavusio mikroautobuso. Kaip jau ir anksčiau minėta, KET 27 punktas numato, kad vairuotojas visais atvejais privalo duoti kelią pėsčiajam važiuodamas atbulas, o KET 101 punkto reikalavimai taip pat įpareigoja vairuotoją, važiuojantį atbulomis duoti kelią kitiems eismo dalyviams (taip pat ir pėstiesiems). R. S. važiuojant atbulomis, o nukentėjusiajam einant aikštele, ne kas kitas, o būtent R. S., vairuodamas automobilį ir važiuodamas atbuline eiga, turėjo pareigą duoti kelią kitiems eismo dalyviams, tačiau nebūdamas pakankamai atidus, rūpestingas, jis to nepadarė ir pažeidė minėtus KET reikalavimus. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai nustatė, jog R. S. nebuvo pakankamai dėmesingas ir atidus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, būdamas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju neįsitikino, kad važiuodamas atbula eiga davė kelią kitiems eismo dalyviams, dėl ko kilo eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta V. D. sveikata, todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai atmetė kazuso buvimą ir laikė įrodytą R. S. kaltę inkriminuotos veikos padarymu.

22. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste darytina pagrįsta išvada, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas dėl R. S. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, grindė byloje esančiais įrodymais. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ir jo darbdavio (civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“) lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Esant šiems duomenims, sutikti su R. S., o tuo pačiu ir su civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri ginčydama priteistą neturtinės žalos dydį, pasisakė ir kaltės klausimu, apeliacinių skundų motyvais ir jų pagrindu naikinti/keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio objektyvaus pagrindo

Dėl nukentėjusiajam V. D. priteistos neturtinės žalos dydžio

23. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis), atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingomis pripažintas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose.

24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra ne kartą pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 3K-3-103/2009). Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Kaip jau buvo minėta, neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Jie apibrėžiami konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šioje teisės normoje nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, kad teismo sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio kriterijų nurodymo: jie turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno atskiro kriterijaus ir jų visumos reikšmę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti. Be to, pažymėtina ir tai, kad esant situacijai, kai įstatymas nereglamentuoja konkrečių žalos atlyginimo dydžių, teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, remiasi teismų praktikos formuojamais pavyzdžiais.

25. Šioje byloje nukentėjusysis V. D., atstovaujamas atstovės pagal įstatymą Z. D., dėl eismo įvykio patirtą neturtinę žalą įvertino 50 000 eurų, kadangi draudimo bendrovė atlygino 5 000 eurų, likusius 45 000 eurų prašė priteisti iš už žalą atsakingo asmens (1 t. b l. 81-84, 122-130, 2 t. b. l. 187). Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiojo prašoma suma neturtinei žalai atlyginti buvo sumažinta (nors motyvuojamojoje dalyje ir nurodyta, kad turi būti atlyginta prašoma suma) ir iš civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusiojo naudai priteista 40 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

26. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nustatant nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, buvo atsižvelgta į tai, kad nukentėjusysis dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų tapo neįgalus, negali suprasti ir valdyti savo veiksmų visose turtinių bei asmeninių neturtinių santykių srityse, jam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, jis visiškai priklausomas nuo kitų asmenų, pats negali savimi pasirūpinti, vaikščioti, nėra duomenų apie teigiamas prognozes dėl jo sveikatos būklės. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nukentėjusįjį R. S. sužalojo veikdamas neatsargia kaltės forma, atlikdamas darbines funkcijas, kad nėra duomenų, paneigiančių civilinio atsakovo galimybes atlyginti prašomos priteisti neturtinės žalos dydį. Tačiau teisėjų kolegija, iš dalies pritardama civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ argumentams, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo dydžio nukentėjusiajam klausimą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose. Neturtinės žalos atlyginimo nustatymo kriterijai nors formaliai ir nurodyti, tačiau nustatant nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį įvertinti pasirinktinai išskiriant ir sureikšminant tik atskirus iš jų, ypač kilusius pasekmes ir tai, kad civilinė atsakovė tikėtina yra finansiškai pajėgi atlyginti nukentėjusiojo prašomą sumą neturtinei žalai atlyginti.

27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį turi būti vertinama žalos dydžio nustatymo kriterijų visuma, o padarinių, kad ir kokie jie skaudūs būtų, sureikšminimas, formaliai įvertinant kitus neturtinės žalos dydžio kriterijus, įtvirtintus įstatyme, yra netinkamas įstatymo, reglamentuojančio žalos dydžio nustatymą, taikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243-648/2015).

28. Nors byloje nustatyta, jog nuteistasis R. S. nesilaikė KET reikalavimų ir dėl tokių jo pažeidimų buvo itin sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata, tačiau, kita vertus, jis vairavo blaivus, skaudžios pasekmės kilo dėl neatsargumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad, asmeniui veikiant tyčia, padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju, todėl, esant šiai kaltės formai, priteistinos neturtinės žalos dydis turėtų būti atitinkamai mažesnis nei tyčinių veikų atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-470/2006). Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą.

29. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismams sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti į kasacinio teismo praktiką, formuojamą aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms aplinkybėms, būtina vadovautis konkrečioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje suformuotu precedentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2010). Šis reikalavimas kildinamas iš teismo precedento esmės – stare decisis principo, grindžiamo teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuotas teismo precedentas (lot. auctoritas rerum similiter judicatum) (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Nukrypimas nuo susiformavusios (besiformuojančios) teismų praktikos galimas ir yra pateisinamas, kai jis yra proporcingas konkrečios situacijos išskirtinių aplinkybių kontekste, o ne beveik dvigubai viršijantis įprastai priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžius analogiškos kategorijos bylose.

30. Teismų praktikoje susiformavusi nuostata, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo neturtinės žalos dydis paprastai svyruoja nuo 5000 eurų iki 35 000 eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-351/2009, 2K-50/2010, 2K-211/2011, 2K-453/2011, 2K-370/2012, 2K-374/2012, 2K-95/2013, 2K-61-696/2016, 2K-225-895/2016, 2K-331-976/2018, 2K-362-697/2018 ir kt.). Pasisakant apie bylas, kuriose buvo priteisti neturtinių žalų dydžiai, artimi įprastai priteistinų sumų vidurkiams ir daugiau, pastebėtina, kad:

30.1. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-374/2012 sunkiai sužalotai nukentėjusiajai priteisti 20 273 eurai neturtinei žalai atlyginti. Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusioji, būdama 43 metų amžiaus, dėl patirtos traumos po eismo įvykio neteko 85 procentų darbingumo, jai sutriko kalba, visiškai paralyžiuota kairioji kūno pusė, ji nevaikšto, negali atlikti elementarių buities ar apsitarnavimo veiksmų;

30.2. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-507/2009 eismo įvykio metu sunkiai sužalotam nukentėjusiajam, kuriam nustatytas stiprus pilvo sumušimas, lydimas kasos uodegos bei blužnies plyšimo, kraujo išsiliejimo į pilvaplėvės ertmę bei šoko po nukraujavimo, krūtinės ląstos dešinės pusės 6-o šonkaulio lūžis, dėl trauminių kasos uodegos ir blužnies plyšimų operacijos metu buvo pašalinta kasos dalis ir visa blužnis, dėl to nukentėjusysis prarado 80 procentų bendro darbingumo, priteista 50 000 Lt (14 481 euras);

30.3. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2010 eismo įvykio metu sunkiai sužalotai nukentėjusiajai, kuriai nustatytos muštinės žaizdos dešiniame skruoste, dešinio skruostikaulio lūžimai, dešinio gaktikaulio abiejų šakų lūžimas, kryžkaulio lūžių, dešinės šlaunies sumušimas, lengvas galvos smegenų sukrėtimas, ji neteko 60 procentų pastovaus bendro darbingumo, sužalojimo pasekmės gydant konservatyviai yra negrįžtamos ir ateityje gali progresuoti, iki įvykio nukentėjusioji buvo sveika ir darbinga, kėlė kvalifikaciją darbe ir gyveno pilnavertį gyvenimą, eismo įvykis ir jo pasekmės tai iš jos atėmė, priteista 65 000 Lt (18 825 eurai) neturtinės žalos atlyginimo;

30.4. Baudžiamojoje byloje 2K-346-699/2015 eismo įvykio metu sunkiai sužalotai nukentėjusiajai, kuriai padaryta muštinė žaizda kairiame skruoste, plėštinė žaizda viršugalvio-kaktos srityje, vidutinio sunkumo formos trauminė galvos smegenų liga, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų minkštaisiais dangalais ir po galvos smegenų kietuoju dangalu, potrauminis sindromas, dėl kurio jai nustatytas 40 proc. darbingumo lygis, priteista 8688,60 Eur;

30.5. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-696/2016 eismo įvykio metu sužalotam 2 mėnesių kūdikiui, kuriam konstatuoti daugybiniai sužalojimai, reikalingas ilgalaikis ir specialus gydymas, pasekmės sunkiai prognozuojamos, tačiau raida nuosprendžio priėmimo metu buvo ženkliai sutrikusi, neturtinei žalai atlyginti, įskaitant draudimo išmoką, nustatyta 23 169 eurų suma (prašyta priteisti beveik 58 000 eurų);

30.6. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225-895/2016 nukentėjusiajai 35 000 eurų suma (buvo prašoma priteisti beveik 58 000 eurų) neturtinei žalai atlyginti priteista dėl to, kad eismo įvykio metu buvo sunkiai sužalota jauna mergina, dėl patirtų sužalojimų ji patyrė komą, buvo ištikusios klinikinės mirtys, ilgą laiką buvo vegetacinėje būsenoje, jai reikalinga nuolatinė slauga, ateities perspektyvos menkavertės, anot medikų, labai nedidelė tikimybė, kad ji ateityje vaikščiotų, šnekėtų ir t.t. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje nustatyta, jog eismo įvykio kaltininkė buvo neblaivi;

30.7. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-362-697/2018 nukentėjusiajam mažamečiui neturtinei žalai atlyginti priteista 20 000 eurų. Šioje byloje dėl eismo įvykio nukentėjęs mažametis buvo operuojamas, ilgą laiką buvo ištiktas komos, vėliau reabilitavosi specializuotose įstaigose, patirta smegenų trauma paliko sunkių liekamųjų reiškinių, likęs kairės pusės paralyžius, iki šiol reikalinga nuolatinė reabilitacija ir tai turės įtakos jo sveikatai ir ateityje.

31. Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį šioje byloje, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos priteisiant neturtinės žalos dydį panašaus pobūdžio bylose, netinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas, neatsižvelgė į teisingumo kriterijų, kurio tikslas – skirtingų interesų pusiausvyros siekimas, įpareigojantis, kad būtų atlyginta asmeniui padaryta žala, tačiau taip pat turi būti atsižvelgta ir į žalą padariusio asmens kaltę, kitas bylos aplinkybes, ir priteisė per didelę kompensaciją nukentėjusiojo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

32. Kaip ir minėta anksčiau, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šio eismo įvykio padariniai yra labai skaudūs, kad nukentėjusiojo gyvenimas dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų niekad nebebus toks, koks buvo anksčiau. Tačiau išanalizavus teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo kuomet nukentėjusiajam eismo įvykio metu sunkiai sutrikdoma sveikata, visgi matyti, kad didesni neturtinės žalos dydžiai nustatomi bylose, kuomet panašios pasekmės kaip šioje byloje kyla mažamečiams ar pakankamai jauno amžiaus žmonėms. Tad ir šiuo atveju atsižvelgus į garbingą nukentėjusiojo amžių (71 metai), savaime suprantama, kad jo patirti praradimai, nors ir labai skaudūs, bet visgi ne tokie, kokie būna jauno amžiaus žmonėms. Nagrinėjamu atveju dėl patirtų sveikatos sužalojimų nukentėjusysis prarado galimybę džiaugtis oria senatve, užsiimti mėgstamomis veiklomis, auginti, prižiūrėti anūkus ir pan., tuo tarpu analogiškus sužalojimus patyrusiam jaunam žmogui ar net mažamečiui iš jo atimama galimybė mokytis, tobulėti, įgyti profesiją, dirbti mėgstamą darbą, siekti karjeros, užsiimti mėgstamomis veiklomis, sukurti šeimą, susilaukti vaikų, juos užauginti ir t.t., ir galų gale sulaukti orios senatvės ir ja pasidžiaugti. Tad šie praradimai, išreikšti pinigine išraiška, taip pat turi būti didesni. Be to, kaip ir minėta aukščiau, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio būtina atsižvelgti ir į kitus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytus neturtinės žalos atlyginimo kriterijus. Būtina įvertinti tai, kad V. D. sveikata sunkiai sutrikdyta buvo neatsargiais nuteistojo veiksmais, kad jis sąmoningai nesiekė nukentėjusiajam sukelti fizinių ir dvasinių kančių, tad ir priteistinos neturtinės žalos dydis turėtų būti atitinkamai mažesnis nei tyčinių veikų atveju. Eismo įvykio kaltininkas buvo blaivus, eismo įvykį sukėlė atlikdamas darbines funkcijas. Tai, kad šiuo atveju neturtinė žala priteisiama iš juridinio asmens, kuris aktyviai vykdo ūkinę veiklą ir kurio finansinė padėtis galimai nėra bloga, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindas didinti priteistinos neturtinės žalos dydį ir nustatyti jį ženkliai didesnį, nei įprastai yra priteisiama panašaus pobūdžio bylose.

33. Kadangi atsakant į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus jau pasisakyta, kad šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti abipusę eismo dalyvių kaltę, nėra pagrindo sutikti su civilinės atsakovės apeliacinio skundo argumentais, kad neturtinės žalos dydis turi būti mažinamas konstatavus paties nukentėjusiojo didelį neatsargumą. Byloje nustatyta, jog V. D. nepažeidė KET reikalavimų, duomenų, kad jis buvo neatsargus ir kad jo veiksmai būtų sudarę sąlygas kilusiems padariniams atsirasti, byloje nėra, todėl šiuo pagrindu mažinti priteistinos neturtinės žalos dydį nėra pagrindo.

34. Remdamasi išdėstytais argumentais bei atsižvelgdama į tai, kad civilinė atsakovė draudimo bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, veikianti per filialą Lietuvoje, nukentėjusiajam yra atlyginusi maksimalią įstatyme numatytą sumą neturtinei žalai atlyginti, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajam V. D. iš nuteistojo darbdavio priteistinos neturtinės žalos dydis mažintinas iki 20 000 eurų. Kolegijos vertinimu, toks nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos dydis atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus bei teismų praktiką.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo

35. Nuteistojo apeliaciniu skundu taip pat prašoma panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš R. S. nukentėjusiosios Z. D. naudai priteista 600 eurų advokato teisinės pagalbos teikimo išlaidoms apmokėti.

36. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

37. Šiame baudžiamajame procese nukentėjusioji ir nukentėjusiojo V. D. atstovė pagal įstatymą Z. D., siekdama, kad būtų tinkamai įgyvendintos jos bei nukentėjusio sutuoktinio teisės ir užtikrinti teisėti interesai, naudojosi įgaliotojo atstovo (advokato) paslaugomis. Tokią nukentėjusiųjų teisę garantuoja BPK 55 straipsnis. Nukentėjusioji advokato paslaugoms apmokėti išleido 600 eurų ir prašė šią sumą priteisti iš nuteistojo (2 t., b. l. 130-132).

38. Aukštesnysis teismas pažymi, jog sprendžiant dėl prašomų priteisti sumų išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti pagrįstumo, atsižvelgiama ir įvertinama bylos apimtis ir sudėtingumas, faktiškai advokato sugaištas laikas ir teiktos teisinės pagalbos pobūdis bei apimtis. Nagrinėjamu atveju byloje buvo surašyti civiliniai ieškiniai, advokatas dalyvavo teismo posėdžiuose, teikė įrodymus, aktyviai dalyvavo bylos nagrinėjime. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, jog prašoma priteisti 600 eurų suma advokato paslaugoms apmokėti yra pagrįsta ir nėra aiškiai per didelė ar neteisinga, todėl pirmosios instancijos teismas, pripažinęs R. S. kaltu padarius BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pagrįstai iš jo nukentėjusiosios naudai priteisė 600 eurų išlaidoms už advokato pagalbą padengti.

Dėl teisės paduoti apeliacinį skundą ir apeliacinės bylos nagrinėjimo ribų

39. BPK 312 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu. Taigi šioje normoje įtvirtinta ribota apeliacijos teisė joje išvardytiems asmenims, suteikiant jiems teisę ginčyti tik civilinio ieškinio dydį, jo priteisimo pagrįstumą, su civiliniu ieškiniu susijusius įrodymus. Civilinio ieškinio dydis (padaryta žala (nuostoliai)) yra tik viena iš civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlygų. Kitos atsakomybės sąlygos yra neteisėta (baudžiamojoje byloje – nusikalstama) veika, priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusios žalos, kaltė. Visos šios sąlygos yra civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pagrindas. Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį (BPK 109 straipsnis). Iš to išplaukia, kad civilinis ieškovas apeliaciniu skundu gali ginčyti teismo nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio pagrindo ir dalyko, tačiau civilinio ieškovo apeliacinio skundo ribas apibrėžia jo procesinis statusas baudžiamajame procese ir įstatymo leidėjo valia nustatyta teisių ir pareigų visuma (pavyzdžiui, civilinis ieškovas gali ginčyti kaltininko išteisinimą, tačiau tiek, kiek tai susiję su civiliniu ieškiniu).

40. Civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliaciniame skunde ginčijamos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados dėl R. S. kaltės padarius BK 281 straipsnio 3 dalyje, teigiama, kad aptariamą eismo įvykį sąlygojo paties nukentėjusiojo padaryti KET pažeidimai ir dėl to nesutinkama su nustatytos neturtinės žalos dydžiu. Pastebėtina, kad civilinės atsakovės argumentai šioje dalyje iš esmės identiški nuteistojo apeliacinio skundo argumentams, tik ne taip detaliai išdėstyti, ir į juos jau atsakyta pasisakant dėl R. S. kaltės įvykdžius BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą.

41. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu iš civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusiojo naudai buvo priteistas tik neturtinės žalos atlyginimas. Tuo tarpu periodinės išmokos nukentėjusiojo V. D. priežiūrai ir slaugai priteistos iš draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, veikiančios per filialą Lietuvoje. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir priteisti periodines išmokas nukentėjusiojo priežiūrai ir slaugai iš draudimo bendrovės buvo išdėstytas ir nukentėjusiojo civiliniame ieškinyje. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, civilinė atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“, apeliaciniame skunde pasisakydama dėl priteistų periodinių išmokų dydžio nustatymo, viršijo jai kaip civilinei atsakovei, BPK 312 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisės paduoti apeliacinius skundus ribas, todėl dėl minėtų civilinės atsakovės argumentų nepasisakoma.

42. Periodinės išmokos nukentėjusiojo V. D. priežiūrai ir slaugai skundžiamu nuosprendžiu priteistos iš kitos civilinės atsakovės – draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, veikiančios per filialą Lietuvoje. Draudimo bendrovė apeliacinio skundo dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 10 d. nuosprendžio nepateikė, o savo reikalavimus pakeisti nuosprendį išdėstė atsiliepime į civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir nuteistojo R. S. apeliacinius skundus. Tokį savo poelgį teisino tuo, kad pavėluotai gavo nuosprendį. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad BPK 310 straipsnyje numatyta, kad nuosprendžio nuorašai privalomai įteikiami ar išsiunčiami tik išteisintajam, nuteistajam ar asmeniui, kuriam byla nutraukta, tuo tarpu kitiems asmenims jie siunčiami tik jų prašymu. Nagrinėjamu atveju tokio prašymo pateikta nebuvo, draudimo bendrovės atstovai posėdžiuose nedalyvavo, nors šaukimus ir pranešimus, siųstus adresu: Žalgirio g. 88, Vilnius, gaudavo. Pažymėtina, kad proceso dalyvis, siekdamas aktyviai ginti savo teises ir interesus, turi domėtis bylos eiga, prašyti pateikti procesinių sprendimų nuorašus, tačiau aptariamu atveju civilinė atsakovė to nepadarė. Nežiūrint to, draudimo bendrovė su nuosprendžiu susipažino ir turėjo teisę pateikti apeliacinį skundą, o esant praleistam apeliacinio skundo padavimo terminui, galėjo prašyti jį atnaujinti, tačiau tokia įstatyme numatyta galimybe nepasinaudojo, o savo savarankiškus reikalavimus išdėstė tik atsiliepime į apeliacinius skundus.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Šiuo atveju esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Kadangi civilinė atsakovė draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, veikianti per filialą Lietuvoje, nepateikė apeliacinio skundo, o baudžiamojo proceso normos, kaip ir minėta, nenumato, kad atsiliepimuose į apeliacinius skundus gali būti keliami savarankiški reikalavimai, tad klausimu dėl periodinių išmokų nukentėjusiojo slaugai ir priežiūrai dydžio teisėjų kolegija nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 328 straipsnio 3, 4 punktais,

nutaria:

nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti, civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 10 d. nuosprendį:

Pašalinti iš nuosprendžio nustatomosios dalies neteisingai nustatytą faktinę aplinkybę, kad „R. S. parbloškė važiuojamąja dalimi ėjusį pėsčiąjį V. D.“ ir nustatyti, kad „R. S. parbloškė prekių iškrovimo aikštele ėjusį pėsčiąjį V. D.“.

Iš civilinės atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusiajam V. D. priteistos neturtinės žalos dydį sumažinti iki 20 000 (dvidešimties tūkstančių) eurų.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Teisėjai Jūratė JakubonienėDarius KantaravičiusAlgirdas Remeika