Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus, Tatjanos Žukauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams I. P. ir J. M. dėl draudimo išmokos solidaraus priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ (toliau AB „Lietuvos draudimas“) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams I. P. ir J. M., prašydama priteisti solidariai iš atsakovų 18 372,38 Eur žalos atlyginimą, iš atsakovo I. P. 18 372,38 Eur išmokėtos draudimo išmokos, 5 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad:

1.1. 2020 m. rugsėjo 24 d. Vilniuje, Saulėtekio al. ir Nemenčinės pr. sankryžoje įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadintos transporto priemonės „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Volvo XC90, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) „Land Rover“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) „Citroen Berlingo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kitas turtas ir sutrikdyta nukentėjusiosios J. Š. ir M. U.-R. sveikata, o transporto priemonės „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoja D. V. ir keleivė A. D. dėl patirtų sužalojimų mirė. Eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės „Toyota Prius“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo I. P. kaltės. Šios transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta ieškovės, draudėjas J. M..

1.2. 2020 m. rugsėjo 24 d. įvykusio eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti ieškovė draudimo sutarties pagrindu išmokėjo 36 744,76 Eur (30 297,38 + 354,19 + 60 + 1 331 + 114 + 300 + 280,78 + 936,84 + 708,12 + 2 362,45). 30 297,38 Eur dydžio draudimo išmoką už automobilio „Land Rover“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimus pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau UAB) „Inchcape Motors“ pateiktą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 281728939. 354,19 Eur dydžio draudimo išmoką už automobilio „Citroen Berlingo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimus. Nuostolio sumos apskaičiuotos vadovaujantis Audatex kompiuterine programa, skirta automobilio remonto sąmatoms sudaryti. 60 Eur dydžio draudimo išmoką už automobilio „Citroen Berlingo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) transportavimo išlaidas pagal UAB „Tomadas“ pateiktą PVM sąskaitą faktūrą Nr. TOM1 0003106. 1 331 Eur dydžio draudimo išmoką už pakaitinio automobilio nuomą pagal UAB ,,Transporent“ pateiktas PVM sąskaitas faktūras Nr. 9473579816/00/M/00/ ir Nr. TRN24890 (665,50 + 665,50). 114 Eur dydžio draudimo išmoką už automobilio „Volvo XC90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) patirtas saugojimo aikštelės išlaidas pagal UAB „Rudalita“ pateiktą pinigų priėmimo kvitą Nr. 0011839. 300 Eur dydžio draudimo išmoką už sugadintą turtą – rūbus, pagal nukentėjusios pateiktą prašymą. 280,78 Eur dydžio draudimo išmoką Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už nukentėjusioms suteiktas gydymo paslaugas pagal Vilniaus teritorinės ligonių kasos pateiktą pretenziją dėl žalos atlyginimo Nr. 11424 (178,84 + 101,94). 936,84 Eur dydžio draudimo išmoką V. D. už patirtas kelionės išlaidas iš Majamio į Vilnių pagal 2020 m. gruodžio 17 d. sudarytą eksperto išvadą. 708,12 Eur dydžio draudimo išmoką V. D. už patirtas kelionės išlaidas iš laidotuvių į namus pagal 2020 m. gruodžio 17 d. sudarytą eksperto išvadą. 2 362,45 Eur dydžio draudimo išmoką M. D. už patirtas laidojimo išlaidas pagal 2020 m. gruodžio 17 d. sudarytą eksperto išvadą. Nuostolio suma paskaičiuota: iš kompensuojamos sumos išskaičiuojant 312 Eur laidojimo pašalpą ir 450,84 Eur Sodros laidojimo pašalpą (3 125,29 – 312 – 450,84).

1.3. Eismo įvykio kaltininkas I. P. vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti nustatytos kategorijos transporto priemonę, todėl ieškovė įgijo regreso teisę į apdraustąjį I. P.. Draudėjas J. M. ir ieškovė dėl transporto priemonės „Toyota Prius“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sudarę Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 02/553545005. Draudimo sutarties 1.5.2.4. punkte yra numatyta, jog transporto priemonė nebus naudojama mokamam keleivių pervežimui bet kokiais maršrutais net ir neturint tam teisę suteikiančio dokumento. Draudimo įmoka už draudiminę apsaugą apskaičiuota atsižvelgiant į draudimo sutartyje numatytas aplinkybes, darančias įtaką rizikos laipsniui. Jei transporto priemonė bus naudojama sutarties 1.5.2.4. punkte numatytu pagrindu, tikimybė įvykti draudiminiam įvykiui yra didesnė, todėl draudėjas turi sumokėti didesnę draudimo įmoką (šiuo atveju metinė įmoka būtų buvusi ne 107,47 Eur, o 362,39 Eur). Transporto priemonė buvo naudojama mokamai keleivių pervežimo veiklai vykdyti, ką patvirtina specialus automobilio ženklinimas (reklaminiai pavėžėjimo paslaugų lipdukai ant automobilio).

1.4. Transporto priemonės „Toyota Prius“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas J. M. neinformavo draudiko apie padidėjusią draudimo riziką, t. y. apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos draudimo įmokos paskaičiavimui, pažeidė sutarties 1.5.2.4. punkto reikalavimus, dėl šių priežasčių draudėjas privalo grąžinti ieškovei išmokėtos išmokos dalį. Kadangi draudimo rizika padidėjo dėl automobilio savininko veiksmų (automobilis buvo naudojamas mokamam keleivių pervežimui), apie draudimo rizikos padidėjimą draudikas turėjo būti informuotas iki rizikai padidėjus.

2. Atsakovas J. M. atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:

2.1. Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Atsakovų civilinės atsakomybės yra savarankiškos, nes kiekvienam atsakovui atsakomybė gali būti taikoma tik už jiems įstatymuose konkrečiai nustatytų pareigų, imperatyvių draudimų, kurie savo pobūdžiu yra skirtingi, pažeidimą. Todėl dėl atsakovų civilinės atsakomybės ieškovės atžvilgiu galima spręsti tik nustačius kiekvieno skolininko civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį, atskirai. Kadangi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sutartinė civilinė atsakomybė, todėl vien fakto, kad buvo pažeistos sutarties sąlygos, neužtenka, turi būti nustatytos ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų.

2.2. Transporto priemonės savininkas J. M. ir transporto priemonės valdytojas I. P. 2019 m. birželio mėnesio pirmomis dienomis žodiniu sutarimu sutarė dėl transporto priemonės išperkamosios nuomos. Šio žodinio susitarimo pagrindu buvo sutarta, kad J. M. perduos I. P. transporto priemonę „Toyota Prius“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) naudotis ir valdyti 2019 m. birželį ir, I. P. išmokėjus sutartą 9 000 Eur sumą, atsakovai įformins transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, o I. P., priėmęs automobilį naudotis ir valdyti, įsipareigojo kas mėnesį mokėti mėnesines įmokas.

2.3. I. P. nuo 2019 m. birželio 30 d. kas mėnesį pagal savo galimybes J. M. mokėjo įmokas, kurių dydis siekė nuo 210 Eur iki 440 Eur. Aplinkybės, kad I. P. išsimokėtinai perka transporto priemonę pavėžėjo paslaugų veiklai vykdyti ar kad I. P. neturi vairuotojo pažymėjimo, J. M. nebuvo žinomos. Apie savo ketinimus išperkamu automobiliu vykdyti pavėžėjo paslaugas pastarasis J. M. nedeklaravo, atsakovų susitarimo aplinkybės I. P. ketinimų užsiimti tokio pobūdžio veikla taip pat neatskleidė. J. M. perleidus automobilį žodinio susitarimo dėl išperkamosios nuomos pagrindu I. P., automobilio draudimo sutarties sudarymu pagal I. P. tenkančias didesnės rizikos sąlygas turėjo pasirūpinti pats I. P..

2.4. J. M. nepažeidė jokių įstatymo numatytų eismo dalyvio pareigų, imperatyviųjų draudimų, neatliko jokių kitų įstatymo draudžiamų veiksmų, kurie sąlygotų jo civilinę atsakomybę dėl padidinto pavojaus šaltinio padarytos žalos ar draudikui tekusios išmokėti draudimo išmokos.

2.5. Iš pateiktų ieškinio rašytinių dokumentų, sąskaitų faktūrų matyti, jog kaip draudimo išmokos išlaidas ieškovė nurodė 30 297,38 Eur išlaidas už automobilio „Land Rover“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimus. Pagal VPK Kelių policijos valdybos pateiktą ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-38364-20 informaciją, I. P., viršydamas leistiną maksimalų 50 km/h greitį, važiavo apie 95 km/h greičiu ir ties sankryža su Saulėtekio al., priartėjęs prie ta pačia kryptimi, antra eismo juosta važiavusio automobilio „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamo D. V., atsitrenkė į jo galinę dalį ir nustūmė į priekį pagal judėjimo kryptį. Dėl to automobilis „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į stovėjusį automobilį „Volvo XC90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą J. Š., kuris nuo smūgio atsitrenkė į priekyje jo stovėjusį „Land Rover“, valstybinis (duomenys neskelbtini) vairuojamą K. V.. Iš viešai prieinamo internetinio šaltinio www.autoplius.lt duomenų galima nustatyti, kad automobilio „Land Rover Range Rover Velar“, 2018 m., vertė siekia nuo 41 000 Eur iki 51 000 Eur. Remiantis pateiktais šio automobilio remonto paskaičiavimais, vertinant pagal didžiausią šio automobilio rinkos vertę, apgadinimų šalinimas siekia daugiau kaip 60 proc. šio automobilio vertės. J. M. vertinimu, tokios minėto automobilio naujų detalių ir remonto darbų kainos yra neprotingai didelės. Atlyginant keičiamų dalių vertę netaikant nusidėvėjimo, eismo įvykio metu nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėtų, nes vietoj naudotos dalies vertės jam būtų kompensuojama naujos dalies vertė. Nukentėjęs asmuo gautų daugiau, nei patyrė žalos, o tai prieštarautų visiško nuostolių atlyginimo principui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012). Be to, iš pateiktų sąskaitų faktūrų matyti, jog kaip draudimo išmokos išlaidas ieškovė nurodė išlaidas (1 331 Eur už pakaitinio automobilio nuomą, 936,84 Eur + 708,12 V. D. už keliones), kurios nėra draudimo išmokos dalis pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 2 dalį. Vertinant aukščiau nurodytą, darytina išvada, jog abejotino dydžio draudimo išmokos išmokėjimas negali būti pagrindas priteisti draudimo išmokos dalį regreso tvarka iš atsakovų.

I. P. instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo I. P. 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą 18 372,38 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gruodžio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 847,46 Eur (aštuonių šimtų keturiasdešimt septynių eurų 46 ct) bylinėjimosi išlaidas, priteisė ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo J. M. 4 593,09 Eur (keturis tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt tris eurus 9 ct) išmokėtos draudimo išmokos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą 4 593,09 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gruodžio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 211,87 Eur (du šimtus vienuolika eurų 87 ct) bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ atsakovo J. M. naudai 787,50 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, priteisė valstybės naudai iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, 120 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gruodžio 6 d. nutartyje nurodė, ieškovė, reikšdama reikalavimą priteisti išmokėtą draudimo išmoką, rėmėsi dvejais skirtingais pagrindais: i) dėl 18 372,38 Eur dalies (50 procentų) išmokėtos draudimo išmokos priteisimo iš atsakovo I. P. rėmėsi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu atveju – kai draudėjas ar apdraustasis vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti nustatytos kategorijos transporto priemonę; ii) dėl kitos 18 372,38 Eur dalies (50 procentų) solidaraus priteisimo iš atsakovų I. P. ir J. M. išmokėtos draudimo išmokos rėmėsi aplinkybe, jog atsakovas J. M., būdamas Sutarties šalimi, ieškovei nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, t. y. kad ieškovės apdrausta transporto priemonė bus naudojama mokamam keleivių pervežimui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 22 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas iš atsakovo J. P. 27 558,57 Eur išmokėtos draudimo išmokos (tenkinus pirmuoju pagrindu keliamą reikalavimą pilna apimtimi bei antruoju reikalavimu keliamą reikalavimą atsakovo I. P. atžvilgiu, sumažinant priteistiną sumą). Vilniaus apygardos teismas, peržiūrėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimą apeliacine tvarka pagal ieškovės ieškinį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimą dalyje, kuria priteista ieškovei iš atsakovo I. P. 18 372,38 Eur išmokėtos draudimo išmokos (pirmuoju pagrindu ieškovės keltas reikalavimas), paliko nepakeistą, o likusioje dalyje (antruoju reikalavimu keliamą reikalavimą atsakovų I. P. ir J. M. atžvilgiu, reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimą panaikino ir grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

5. Nurodė, kad teismas byloje pasisako dėl ieškovės reikalavimo priteisti solidariai iš atsakovų I. P. ir J. M. 18 372,38 Eur draudimo išmokos, kurį ieškovė grindžia aplinkybe, kad atsakovas J. M., būdamas Sutarties šalimi, ieškovei nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, t. y. kad ieškovės apdrausta transporto priemonė bus naudojama keleivių pervežimui.

6. Nustatė, kad draudėjas buvo atsakovas J. M.. Byloje nėra įrodymų, kad I. P. būtų sudaręs automobilio privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį su ieškove. To neneigia ir ieškovė. Nepaisant to, ieškovė ieškinį dėl 18 372,38 Eur draudimo išmokos priteisimo tuo pagrindu, kad draudėjas nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, reiškia abiem atsakovams J. M. ir I. P., be to, solidariai. Teismo vertinimu, šiuo pagrindu reikalavimą atsakovo I. P. atžvilgiu ieškovė reiškia nepagrįstai, nes TPVCAPDĮ nenumato draudiko regreso teisės į transporto priemonės valdytoją, nesantį draudėju, tuo pagrindu – kai draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Tą pabrėžė ir Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gruodžio 6 d. nutartyje, nurodydamas, kad TPVCAPD 22 straipsnio 2 dalyje, įtvirtinta draudiko teisė reikalauti visos ar dalies išmokėtos išmokos grąžinimo iš valdytojo, jeigu šis nevykdo ar vykdo netinkamai TPVCAPDĮ 12 straipsnyje (eismo įvykio dalyvių ir nukentėjusių trečiųjų asmenų pareigos) nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, tuo tarpu iš draudėjo – kai jis neįvykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas.

7. Sprendė, kad nurodytas teisinis reglamentavimas nustato atsakomybę už skirtingų pareigų pažeidimą, skirtingiems asmenims, o išvada, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybę valdytojui už draudimo sutartyje sudarytoje su draudėju pareigų pažeidimą, negalima kaip prieštaraujanti nurodytam teisiniam reglamentavimui.

8. Nurodė, kad atsakovas I. P. bylos nagrinėjimo teisme metu pateikė jo atžvilgiu pareikšto ieškinio pripažinimą. Sprendė, kad I. P. pripažinimas ieškinio, ieškovo reiškiamo jam tuo pagrindu, kad jis netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatyta pareigas, teismo vertinimu, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl negali būti teismo priimamas.

9. Nustatė, kad ieškovė teisę reikšti subrogacinį reikalavimą civilinės atsakomybės draudimo atveju grindžia konkrečia TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtimi, ką numato CK 6.1018 straipsnis. Ši išimtis negali būti aiškinama plečiamai, ją taikant ne tik draudėjui, bet ir valdytojui, be to, solidariai, tuo paneigiant CK 6.1015 straipsnyje įtvirtintą subrogacijos draudimą civilinės atsakomybės atveju. Todėl ieškovės reikalavimas dėl 18 372,38 Eur draudimo išmokos priteisimo iš atsakovo I. P. tuo pagrindu, kad draudėjas nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, atmestinas kaip nepagrįstas, pareikštas netinkamam atsakovui.

10. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovai ilgamečiai pažįstami, užsiimantys ta pačia veikla, ir tame pačiame mieste, buvę bendradarbiai, tarpusavio santykiai buvo paremti tarpusavio pasitikėjimu, nebuvo reikalaujam rašytinės išperkamosios nuomos sutarties, nebuvo reikalaujama įforminti pinigų mokėjimo fakto raštu ir kt. darė išvadą, kad atsakovas J. M. negalėjo nežinoti apie tai, kad I. P. verčiasi mokamu keleivių pervežimu.

11. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 6 d. nutartyje nustatyta aplinkybė, kad atsakovas J. M. negalėjo nežinoti, kad I. P. užsiima mokamu keleivių pervežimu, neturi prejudicinės galios nagrinėjant į pirmą instanciją gražintos bylos dalį iš naujo, teismas neturi pagrindo ja nesiremti. Atsakovas J. M. nepateikė jokių papildomų įrodymų ir/ar argumentų, kurie leistų teismui kvestionuoti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 6 d. nutartyje nustatytą minėtą aplinkybę, kuri, be kita ko, buvo vienas iš pagrindų lėmęs bylos nagrinėjimo grąžinimą į pirmosios instancijos teismą. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 6 d. nutartyje nurodytų byloje surinktų įrodymų visuma liudija ir tai, kad atsakovas J. M. dar iki eismo įvykio negalėjo nežinoti, kad I. P. užsiima mokamu keleivių pervežimu.

12. Nurodė, kad byloje nustačius aplinkybę, kad atsakovas J. M. iki eismo įvykio negalėjo nežinoti, kad automobilį I. P. naudoja mokamam keleivių pervežimui, konstatuotina, kad atsakovas J. M. pažeidė jam tenkančią pareigą pranešti ieškovei apie padidėjusią draudimo riziką, nes aplinkybė, kad automobilis nebus naudojamas mokamam keleivių pervežimui bet kokiais maršrutais net ir neturint tam teisę suteikiančių dokumentų, šalių sutartyje buvo nurodyta kaip įtakojanti draudimo riziką, o kartu draudėjo mokėtiną draudimo įmoką. Nurodė, kad vien ši nustatyta aplinkybė, teismo vertinimu, nėra pakankama ieškovės ieškinį atsakovui J. M. pripažinti pagrįstu visoje apimtyje.

13. Nurodė, kad eismo įvykis įvyko I. P. vykdant mokamą keleivių pavėžėjimo veiklą, jo sukeltą žalą lėmė automobilio vairuotojo I. P. Kelių eismo taisyklių pažeidimai, kurie sietini su bet kuriam transporto priemonės vairuotojui, nebūtinai vykdančiam mokamą keleivių pavėžėjimo veiklą, keliamų reikalavimų nesilaikymu. Todėl ši aplinkybė, teismo vertinimu, negali būti suabsoliutinama.

14. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 9 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-249-716/2022 konstatavo, kad automobilio vairuotojas I. P., vairuodamas automobilį tuo metu, kai teisės vairuoti transporto priemones neturėjo dėl jam pripažintos ligos, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, numatantį draudimą vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės, ir važiuodamas ne tik viršijo leistiną važiavimo greitį, bet ir neatsižvelgė į važiavimo sąlygas bei eismo intensyvumą, atsiradus kliūčiai kelyje nesustabdė vairuojamos transporto priemonės, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, dėl ko atsitrenkdamas į automobilį Opel Astra sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo automobilio Opel Astra vairuotoja D. V. ir keleivė A. D., bei buvo nežymiai sutrikdyta automobilio Volvo XC90 vairuotojos J. Š. sveikata. Eismo įvykio metu automobilyje važiavo keleivė M. U.-R., vežama atsakovo I. P., jam vykdant keleivių pavėžėjimo veiklą. Tačiau jos gydymo išlaidos (178,84 Eur), vienintelės betarpiškai susijusios su padidinta draudimo rizika – automobilio vairuotojo vykdyta keleivių pavėžėjimo veikla, kurias ieškovė įtraukia į padarytos žalos sumą, lyginant su visa dėl atsakovo I. P. kaltės eismo įvykio metu kilusia žala yra nedidelės.

15. Sprendė, nors byloje nustatyta, kad atsakovas J. M. nevykdė pareigos pranešti ieškovei apie padidėjusią draudimo riziką, teismas negali neįvertinti ir tos aplinkybės, jog automobilis keleivių pervežimo veiklai buvo naudojamas gan ilgą laiką (nuo 2019 m. liepos-rugpjūčio mėn.), jis buvo apklijuotas Yandex lipdukais, reklamuojančiais vykdomą veiklą, pats J. M. turėjo leidimus verstis mokamo keleivių pervežimo veikla. Kaip minėta, draudimo sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą.

16. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad ieškovė, turėdama tokią teisę, sudarydama Sutartį su atsakovu J. M., būtų tikrinusi viešai prieinamą informaciją apie atsakovo J. M. vertimąsi atlygintine keleivių pervežimo veikla ir/ar prašiusi pateikti automobilį apžiūrai. Tai leidžia teigti, kad atsakomybę už prisiimamos rizikos dėl automobilio draudimo privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu netinkamo įvertinimo tam tikra dalimi tenka ir pačiai ieškovei, kuri aklai pasitikėjo atsakovu J. M., nesinaudodama jai pačiai įstatymo įtvirtintais svertais, leidžiančiais tinkamai įvertinti prisiimamą draudimo riziką.

17. Teismas sprendė, kad ieškovės ieškinys dėl 18 372,38 Eur draudimo išmokos priteisimo iš atsakovo J. M. visoje apimtyje negali būti tenkinamas, todėl jis tenkinamas iš dalies, priteisiant iš atsakovo J. M. ieškovės naudai 4 593,09 Eur (18 372,38 Eur/4) ieškovės išmokėtos draudimo išmokos.

18. Nurodė, kad teismo vertinimu, CK 6.993 straipsnio 6 dalies nuostata ieškovė remiasi nepagrįstai, nes privalomojo civilinės atsakomybės draudimo atveju ši nuostata nei tiesiogiai, nei pagal analogiją negali būti taikoma. Atgręžtiniai reikalavimai, jų galimas dydis ir jo nustatymo tvarka reglamentuojami TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, Taisyklėse.

19. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3280-994/2022 priteisė iš atsakovo I. P. 18 372,38 Eur ieškovės išmokėtos draudimo išmokos, šiuo sprendimu teismas priteisė iš atsakovo J. M. 4 593,09 Eur ieškovės išmokėtos draudimo išmokos. Todėl ieškovės naudai iš atsakovo I. P. priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 18 372,38 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gruodžio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o iš atsakovo J. M. 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 4 593,09 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gruodžio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

20. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo dalį civilinėje byloje Nr. e2-3073-819/2023, kuria buvo atmestas ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, iš atsakovų priteisti ieškovo (apelianto) naudai ieškovo (apelianto) patirtas bylinėjimosi išlaidas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose (apeliacinės instancijos teisme už apeliacinį skundą patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiančius dokumentus pateiksime bylos nagrinėjimo metu). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį, atsiejant šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalį nuo kitų šioje dalyje esančių nuostatų bei nepagrįstai konstatuojant, jog I. P. negali atsakyti pagal šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalį, nes jis nėra sudaręs draudimo sutarties su ieškovu.

20.2. Teigia, kad sistemiškai analizuojant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį, galima matyti, jog tiek I. P., tiek J. M. gali atsakyti solidariai, tik jų atsakomybės pagrindas skirtingas, t. y. I. P., kaip transporto priemonės valdytojas, atsako pagal TPVCAPDĮ straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį (nes padidino žalą dėl savo kaltės naudojant transporto priemonę pavėžėjimo paslaugoms ir apie tai neinformavo ieškovo (draudiko)), o J. M., kaip draudėjas, atsako pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies antrąjį sakinį (nes kaip draudėjas nepranešė apie padidintą riziką ir taip pažeidė draudimo sutarties nuostatas).

20.3. Šiuo atveju J. M. yra laikomas draudėju, o I. P. yra laikomas apdraustuoju bei transporto priemonės valdytoju. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 40 punkte yra aiškiai įtvirtinta, jog draudėjas J. M. privalėjo informuoti I. P. (apdraustąjį ir valdytoją) apie draudimo sutartyje nurodytus draudimo rizikos padidėjimo atvejus – šiuo atveju, apie draudimą naudoti automobilį keleivių pavežimo paslaugai. O I. P. pagal Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų (toliau Standartinės sąlygos) 36 ir 38 punktus privalėjo informuoti ieškovą (draudiką), jog transporto priemonė bus naudojama keleivių pavežimo paslaugai teikti.

20.4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį (pirmąjį sakinį šios dalies) ir nepagrįstai konstatavo, jog atsakovui I. P. nekyla solidarioji atsakomybė.

20.5. Atsakovui I. P. kyla solidarioji atsakomybė pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį (pirmąjį sakinį šios dalies), tokiu atveju šio atsakovo I. P. ieškinio pripažinimas yra laikomas pagrįstu ir neprieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo I. P. pareikšto ieškinio pripažinimą, pareikštą 2023 m. gegužės 10 d. teismo posėdyje.

20.6. Vilniaus apygardos teismo nutarties, ypač 51-52 punktų, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog yra solidarioji abiejų atsakovų atsakomybė, tereikia nustatyti atsiradusios žalos dydį. Tad pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinį I. P. atžvilgiu (nepriėmęs šio atsakovo ieškinio pripažinimo) prieštarauja apeliacinės instancijos teismo išvadai, jog yra solidarioji abiejų atsakovų atsakomybė.

20.7. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog tik keleivės M. U.-R. gydymo išlaidos (178,84 Eur) yra vienintelės betarpiškai susijusios su padidinta draudimo rizika. Tad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašomos priteisti draudimo išmokos dydį net 75 proc. (nuo 18 372,38 Eur iki 4 593,09 Eur).

20.8. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatkreipė dėmesio į tai, jog dėl šios padidintos draudimo rizikos žuvo net du žmonės, t. y. žuvo automobilio „Opel Astra“ vairuotoja D. V. ir keleivė A. D.. Tad akivaizdu, jog padidinta draudimo rizika (vykdyti keleivių pavėžėjimo veiklą) sąlygojo itin didelę žalą – net dviejų asmenų mirtį. Jeigu tokia keleivių pavėžėjimo veikla nebūtų vykdoma, tokiu atveju būtų išvengta net 2 žmonių žūties, nes šie žmonės ir žuvo, kai I. P. vykdė keleivių pavėžėjimo veiklą. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog tik 178,84 Eur gydymo išlaidos betarpiškai susijusios su padidėjusia draudimo rizika, yra visiškai nelogiška, prieštaraujanti byloje esantiems įrodymams bei konstatuotoms aplinkybėms bei tiek teisiškai, tiek morališkai nesuprantama.

20.9. Padidėjusi draudimo rizika yra susijusi ne tik su tuo, jog dėl to žuvo net 2 žmonės, tačiau buvo nežymiai sutrikdyta automobilio „Volvo XC90“ vairuotojos J. Š. sveikata.

20.10. Dėl padidėjusios draudimo rizikos ieškovas išmokėjo nukentėjusiems 72 890,79 Eur (7 890,79 Eur + 30 000,00 Eur + 15 000,00 Eur + 20 000,00 Eur) turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagal 2022 m. gegužės 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-249-716/2022. Taigi, ieškovas papildomai išmokėjo 72 890,79 Eur draudimo išmokų už padidėjusią draudimo riziką prie jau išmokėtų 36 744,76 Eur draudimo išmokų, kurių reikalaujama šioje civilinėje byloje.

20.11. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog tik gydymo išlaidos 178,84 Eur sumoje yra tiesiogiai susiję su įvykiu, pamiršo, jog ir šiuo ieškiniu reikalauja grąžinti draudimo išmoka irgi yra tiesiogiai susijusi su padidinta draudimo rizika, t. y. buvo atlyginta žala už sugadintas transporto priemones. Tad tai irgi yra tiesioginės išlaidos.

20.12. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai permeta ieškovui (draudikui) pareigą domėtis draudėju ar jis vykdys pavėžėjimo paslaugą ar ne. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas per dieną sudaro daugybę draudimo sutarčių, kurios, daugumoje atvejų, sudaromos per brokerius arba patiems draudėjams automatinėje sistemoje užpildžius paraišką draudimo sutarčiai sudaryti. Tad patikrinti kiekvieną draudėją yra praktiškai neįmanoma, tam pareikalautų daugybės žmogiškųjų ir finansinių resursų, todėl teismas visiškai nepagrįstai permeta pareigą tikrinti ir domėtis draudėju ar jis vykdys keleivių pavėžėjimo paslaugą yra visiškai nepagrįsta.

20.13. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatkreipia dėmesio į tai, jog būtent draudėjui yra lengviau ir paprasčiau informuoti draudiką apie tai, jog bus vykdoma keleivių pavėžėjimo paslauga. Tai draudėją įpareigoja nurodyti teisės aktai bei Draudimo sutarties nuostatai.

20.14. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl būtent 75 proc. sumažino prašomos priteisti draudimo išmokos dydį (nuo 18 372,38 Eur iki 4 593,09 Eur).

20.15. Teismo išvada, jog ieškovė privalėjo domėtis draudėju ar jis nevykdys keleivių pavėžėjimo paslaugos, yra visiškai nepagrįsta, kaip ir nepagrįsta išvada, jog CK 6.993 straipsnio 6 dalis negali būti taikoma.

21. Atsakovas J. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-3073-819/2023, nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad:

21.1. Ieškovė yra verslininkė, tiek pagal CK 6.228 ¹ straipsnį, tiek pagal LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 25 punktą. Ieškovė yra juridiniu asmeniu savo verslo tikslais sudaranti sutartis. Atsakovas savo ruožtu pripažintinas vartotoju, kitaip tariant, sutarties silpnąja šalimi, paslaugas įgijęs savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Todėl transporto priemonės draudimo sutarčiai taikomi atitinkami sutarčių aiškinimo ir silpnesniosios sutarties šalies apsaugos standartai.

21.2. Vertinant atsakovo ir ieškovės 2020 m. birželio 23 d. pasirašytos transporto priemonės draudimo sutarties sąlygas, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė, būdama verslininku, sutarties stipriąja šalimi, turinčią teisę nustatyti draudimo rizikos sąlygas, transporto priemonės draudimo sutartyje draudėjui neapibrėžė ir nenumatė veiksmų ar priemonių plano, kurių pastarasis privalo imtis perleidęs automobilį išperkamosios nuomos pagrindu. Nors galimybė perleisti automobilį išperkamosios nuomos pagrindu yra numatyta tiek LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme tiek ir pačioje transporto priemonės draudimo sutartyje.

21.3. Nurodė, kad susidarė padėtis, kuomet ieškovė silpnajai sutarties šaliai - vartotojui perkelia pareigos naštą, kurios iš esmės neatliko pati, nes transporto priemonės draudimo sutartyje palikdama informacinį vakuumą, verčia draudėją pačiam imtis teisinio sutarties sąlygų vertinimo, spręsti dėl galimų, transporto priemonės draudimo sutartyje aiškiai neaptartų, pasekmių atsiradimo, vertinti ar transporto priemonės draudimo sutarties 2.2.2. p. numatyta sąlyga negalioja, tuo atveju, kai yra įgyvendinama TPVCAPDĮ ir transporto priemonės draudimo sutartyje numatyta teisė perleisti transporto priemonę trečiajam asmeniui išperkamosios nuomos pagrindu.

21.4. Vertinant atsakovo 2 asmenines savybes, konstatuoti, jog Atsakovas 2 transporto priemonės draudimo sutartyje numatytas pareigas vykdė netinkamai dėl savo kaltės, būtų teisiškai neteisinga ekonomiškai silpnesnės sutarties šalies atžvilgiu.

21.5. Draudikas, būdamas profesionaliu verslininku, veikė aplaidžiai, nes nesiėmė jam įstatymo suteikiamų teisių patikrinti ir įsitikinti draudėjo teikiamos informacijos tikrumu ir tvarumu.

21.6. Ieškovė byloje neįrodė, kad esant byloje nustatytoms aplinkybėms - ieškovei turint duomenų apie draudėją, kurios ieškovei buvo žinomos dar prieš sudarant 2020 m. birželio 23 d. transporto priemonės draudimo sutartį, ieškovei nebuvo būtina imtis atsargumo priemonių ir patikrinti ieškovei draudėjo pateiktos informacijos tikrumą ir tvarumą.

21.7. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendimu tinkamai nustatė ir konstatavo, kad atsakomybę už prisiimamos rizikos dėl automobilio draudimo privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu netinkamo įvertinimo tam tikra dalimi tenka ir pačiai ieškovei, kuri aklai pasitikėjo atsakovu, nesinaudodama jai pačiai įstatymo įtvirtintais svertais, leidžiančiais tinkamai įvertinti prisiimamą draudimo riziką.

21.8. Taisyklių 63 p. nustato kriterijus, kuriais turi vadovautis draudikas, įgyvendindamas atgręžtinio reikalavimo teisę: pirma, jis turi atsižvelgti į draudėjo kaltės laipsnį; antra, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudiminiu įvykiu; trečia, dėl pažeidimo atsiradusios žalos dydį, kuris nustatomas atsižvelgiant į tai, kokią draudimo išmoką draudikas būtų mokėjęs, jeigu draudėjas būtų įvykdęs pareigą.

21.9. Analizuojant draudėjo kaltės laipsnį svarbu įvertinti aukščiau išdėstytas aplinkybes ir argumentus apie tai, kad dėl susidariusios teisinės padėties didesne dalimi yra atsakinga pati ieškovė, o kaltinti atsakovas netinkamai vykdant transporto priemonės draudimo sutartyje numatytas pareigas dėl savo kaltės, tuomet, kai ieškovė transporto priemonės draudimo sutartyje palieka informacinį vakuumą, būtų pernelyg neteisinga ekonomiškai silpnesnės šalies - vartotojo atžvilgiu.

21.10. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistinos draudimo išmokos dydžio iš atsakovo, tinkamai ir teisingai pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes individualizavo Atsakovo kaltės laipsnį, kuris labiau artimas neatsargumui - nepamatuotam pasitikėjimui savo gebėjimais įvertinti teisinius dalykus, nei tyčiai.

21.11. Pirmosios instancijos teismas teisingas nustatė, kad atsakovo - draudėjo pareigų pažeidimas yra vidutinis transporto priemonės draudimo sutarties sąlygų pažeidimas, kuris negali būti suabsoliutinamas kaip esant neginčytinai nustatytai ieškovės teisei nukreipti savo reikalavimą į atsakovą pilna apimtimi.

21.12. Atsakovo tinkamas pranešimas apie pasikeitusias aplinkybes, galinčias turėti įtaką įvykio atsitikimo tikimybei, t. y. informavus apie tai, kad automobilis „Toyota Prius“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) automobilio naudotojo pagal išperkamosios nuomos sutartį yra naudojamas keleivių pervežimo veiklai vykdyti, padaryto pažeidimo išmokėtos žalos dydžio nebūtų sumažinęs, o ieškovė tretiesiems asmenims visais atvejais būtų išmokėjusi tokio paties dydžio draudimo išmoką.

21.13. Tenkinus ieškinio dalį dėl 18 372,38 Eur draudimo išmokos priteisimo solidariai iš abiejų atsakovų būtų pažeistas tos pačios prievolės dvigubo įvykdymo draudimas. Atsakovo vertinimu, ieškovė prieš pateikdama ieškinį turi aiškiai pasirinkti jos teisių gynimo būdą. Pasirinkusi savo teises ginti TPVCAPDĮ 12 straipsnio, Taisyklių 59, 60 p., numatančiu galimybę priteisti iki 100 proc. išmokėtos išmokos, ji netenka galimybės kelti ieškinio reikalavimus remdamasi Taisyklių 62 p., ir atvirkščiai, pasirinkusi teisę išieškoti iš draudėjo iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos vadovaudamasi Taisyklių 62 p., ieškovė netenka teisės tą patį reikalavimą dėl 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos priteisimo kelti apdraustajam apeliuodama į atsakovų solidariąją atsakomybę.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.

23. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.

24. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl esminių faktinių aplinkybių

25. Civilinės bylos duomenimis nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo I. P. 27 558,57 Eur išmokėtos draudimo išmokos, 5 procentų metines procesines palūkanas ir 691,46 Eur bylinėjimosi išlaidas ir kitoje dalyje ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gruodžio 6 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimą dalyje, kuria buvo priteista ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo I. P. 18 372,38 Eur paliko nepakeistą. Likusioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimą panaikino ir grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ieškovė ir atsakovas J. M. 2020 m. birželio 23 d. sudarė įprastinės transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 02/553545005 (toliau – Sutartis), kuria draudikas (ieškovė) apdraudė transporto priemonės „Toyota Prius“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis), valdytojų civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Sutarties sudarymo metu automobilis nuosavybės teise priklausė atsakovui J. M.. Sutartyje šalys numatė Sutarties galiojimo terminą – nuo 2020 m. liepos 8 d. iki 2021 m. liepos 7 d., draudimo įmoką – 107,47 Eur, jos mokėjimo tvarką. Sutartyje šalys įtvirtino, kad draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į transporto priemonių registracijos duomenis ir kitą draudėjo pateiktą informaciją; draudimo rizikos pasikeitimu gali būti laikomas transporto priemonės identifikavimo duomenų, techninių parametrų pasikeitimas, taip pat draudėjo deklaruotos gyvenamosios vietos ir punktuose 1.5 – 1.6 nurodytos informacijos pasikeitimas; atitinkamai, įmoka už likusį galioti Sutarties laikotarpį gali būti perskaičiuota (Sutarties 1.5 punktas). Pagal Sutarties 1.5.2.4 punktą draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant taip pat į tai, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama mokamam keleivių pervežimui bet kokiais maršrutais. Iki Sutarties sudarymo, apie 2019 m. birželio mėn., atsakovas J. M. automobilį buvo perdavęs naudoti ir valdyti atsakovui I. P. žodinio susitarimo pagrindu. Atsakovų teigimu, tarpo jų susiklostė automobilio išperkamosios nuomos sutartiniais teisiniais santykiais. Pagal juos atsakovas I. P. turėjo teisę išsipirkti automobilį iš atsakovo J. M. per dvejus metus, pradedant 2019 m. birželio mėnesį, kas mėnesį mokant nuo 210 Eur iki 440 Eur mėnesio įmokas.

26. 2020 m. rugsėjo 24 d. Saulėtekio al. ir Nemenčinės pl. sankryžoje įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl automobilį neturint galiojančio vairuotojo pažymėjimo vairavusio atsakovo I. P. kaltės buvo apgadintos keturios transporto priemonės –„Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) „Volvo XC90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) „Land Rover“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) „Citroen Berlingo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kitas turtas ir sutrikdyta J. Š. ir M. U. R. sveikata, o transporto priemonės „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoja D. V. ir keleivė A. D. dėl patirtų sužalojimų mirė. Atsakovo I. P. kaltė konstatuota 2022 m. gegužės 9 d. įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-249-716/2022. Eismo įvykio metu automobilis nuosavybės teise priklausė atsakovui J. M..

27. Ieškovė, atlikusi žalos reguliavimo veiksmus, 2020 m. rugsėjo 24 d. įvykusio eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti išmokėjo 36 744,76 Eur draudimo išmoką, iš jos 30 297,38 Eur už transporto priemonės „Land Rover“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimus, 354,19 Eur už transporto priemonės „Citroen Berlingo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimus, 60 Eur už transporto priemonės „Citroen Berlingo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) transportavimo išlaidas, 1 331 už pakaitinio automobilio nuomą, 114 Eur už transporto priemonės „Volvo XC90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) patirtas saugojimo aikštelės išlaidas, 300 Eur už sugadintą turtą, 280,78 Eur už nukentėjusioms suteiktas gydymo paslaugas, 936,84 Eur ir 708,12 Eur už V. D. patirtas kelionės išlaidas, 2 362,45 Eur už M. D. patirtas laidojimo išlaidas.

Dėl apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo

28. Bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme sudarė ieškinio reikalavimo solidariai priteisti iš atsakovų I. P. ir J. M. 18 372,38 Eur išmokėtos draudimo išmokos ir išvestinių reikalavimų procesinių palūkanų priteisimo bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo išsprendimas. Pirmosios instancijos teismas, ieškinio reikalavimą tenkino iš dalies, sprendė, kad ieškinio reikalavimas pareikštas netinkamam atsakovui, todėl dalyje dėl solidaraus priteisimo iš atsakovo I. P. (transporto priemonės valdytojo) atmetė, o atsakovo J. M. (transporto priemonės savininko – draudėjo) atžvilgiu tenkino iš dalies ir priteisė 4 593,09 Eur išmokėtos draudimo išmokos. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

29. Pirmosios instancijos teismo sprendimas kvestionuojamas tuo pagrindu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai netaikė solidariosios atsakovų atsakomybės, dėl ko nepagrįstai nepriėmė atsakovo ieškinio pripažinimo, nepagrįstai sumažino prašomos priteisti draudimo išmokos dydį.

30. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį (pirmąjį sakinį šios dalies) ir nepagrįstai konstatavo, jog atsakovui I. P. nekyla solidarioji atsakomybė. Apeliaciniame skunde įrodinėjama, jog pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį, atsakovai atsako solidariai tik jų atsakomybės pagrindas skirtingas, t. y. I. P. (transporto priemonės valdytojas) atsako pagal TPVCAPDĮ straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį (nes padidino žalą dėl savo kaltės naudojant transporto priemonę pavėžėjimo paslaugoms ir apie tai neinformavo ieškovo (draudiko)), o J. M., kaip draudėjas, atsako pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies antrąjį sakinį (nes kaip draudėjas nepranešė apie padidintą riziką ir taip pažeidė draudimo sutarties nuostatas). Teisėjų kolegija pabrėžia, jog kitų normų, kurių pagrindu atsakovams kyla solidarioji atsakomybė, apeliantė nenurodo.

31. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Taikant šią nuostatą svarbu, kad susitarimą dėl prievolės ir jos solidarumo pobūdžio sudarytų prievolės šalys, t. y. skolininkas ir kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017). Tai reiškia, kad kiekvienu nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl kelių asmenų solidariosios prievolės, turi nustatyti, ar yra konkreti įstatymo norma ir (ar) šalių susitarimas, nustatantys, jog prievolė solidarioji. Kartu pažymėtina, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu (CK 6.6 straipsnio 3 dalis).

32. Pagal CK 6.245 straipsnio 3 dalį sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). CK 6.245 straipsnio 4 dalyje nustatyta, deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais.

33. Nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė draudimo teisiniai santykiai, todėl šiuo atveju nėra preziumuojama atsakovų solidarioji atsakomybė. Todėl tam, kad taikyti solidariąją atsakomybę tai privalo būti įtvirtinta konkrečioje įstatymo normoje. Nagrinėjamu atveju nei CK, nei TPVCAPDĮ, nei kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra nustatyta solidarioji transporto priemonės savininko ir valdytojo atsakomybė dėl žalos atlyginimo draudikui, įvykus eismo įvykiui, kai draudikui nebuvo panešta apie rizikos padidėjimą. Teisėjų kolegija, pagrindo sutikti su apeliante, jog pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį, atsakovai atsako solidariai tik jų atsakomybės pagrindas skirtingas, teisiškai nepagrįsta. Teisėjų kolegija, pažymi, kad nurodytoje normoje imperatyviai nėra reglamentuota solidarioji draudėjo (savininko) ir valdytojo atsakomybė, kaip teigia apeliantė.

34. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Apeliantės teigimu transporto priemonės valdytojui kyla atsakomybė pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį. Teisėjų kolegija pažymi, kad valdytojo atsakomybė pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį gali kilti arba, kai valdytojas nevykdė ar netinkamai TPVCAPDĮ 12 straipsnio pareigas, arba, kai valdytojas padidino žalą dėl savo kaltės. Apeliantė neįrodinėja ir neteigia, kad valdytojui kyla atsakomybė pažeidus įstatymo 12 straipsnio nuostatas, tačiau įrodinėja, kad valdytojui atsakomybė kyla dėl to, kad jis padidino žalą dėl savo kaltės, naudodamas transporto priemonę, pavėžėjimo paslaugoms ir apie tai neinformavo ieškovo (draudiko). Primintina, kad nagrinėjamu atveju iš atsakovo I. P. (valdytojo) vienasmeniškai priteista draudimo išmokos dalis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnyje įtvirtintu atveju, kai draudėjas ar apdraustasis vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti nustatytos kategorijos transporto priemonę, kas reiškia, jog apeliantė pasinaudojo teise reikalauti žalos atlyginimo iš transporto priemonės valdytojo kitu pagrindu. Nagrinėjamu atveju ieškovė draudikė. Draudimo sutartį su ieškove sudarė atsakovas J. M., kuris buvo apdraustos transporto priemonės savininkas. Ginčo byloje, kad atsakovas transporto priemonės valdytojas I. P. su ieškove nebuvo sudarę draudimo sutarties nėra. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš savininko ir valdytojo solidariai 18 372,38 Eur išmokėtos draudimo išmokos, reikalavimą grįsdama tuo, jog atsakovas neinformavo draudiko apie padidėjusią draudimo riziką, t. y. apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos draudimo įmokos paskaičiavimui ir tokiu pažeidė Draudimo sutarties 1.5.2.4. punkto reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovui (transporto priemonės valdytojui) faktiškai nesant draudimo sutarties šalimi kilti jam atsakomybė už draudimo sutarties 1.5.2.4. punkto reikalavimus (nepranešimą apie padidėjusią riziką), negali.

35. Remiantis Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 117 straipsnio 1 dalimi, draudikas, vertindamas draudimo riziką, turi teisę atsižvelgti į apdraustojo amžių, sveikatos būklę, profesiją ir kitus draudimo rizikai turinčius reikšmės objektyvius kriterijus, kartu užtikrindamas, kad vienodo rizikos lygio asmenų grupei būtų taikomos vienodos draudimo įmokų ir draudimo išmokų apskaičiavimo sąlygos. CK 6.1010 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu iš esmės pasikeičia draudimo sutartyje numatytos aplinkybės, dėl kurių padidėja ar gali padidėti draudimo rizika, apie tai draudėjas privalo pranešti draudikui tuoj pat, kai apie tokius pasikeitimus jis sužinojo. Teisėjų kolegija, akcentuoja, jog šioje normoje imperatyviai nustatyta, jog pareiga pranešti apie draudimo rizikos pasikeitimą tenka draudėjui. Standartinėse sąlygose nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką šių sąlygų 38 punkte nustatyta tvarka (36 punktas); laikoma, kad rizika padidėja ar sumažėja, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, ir jeigu draudikas nurodė ją draudimo sutartyje, kaip turinčią įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui (37 punktas); jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, draudėjo ar apdraustojo pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką (38 punktas); padidėjus draudimo rizikai, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką (39 punktas). Pažymėtina, kad nurodytos normos taip pat perkeltos ir į draudimo sutartį.

36. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. TPVCAPDĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų sumų grąžinimą, 2 dalyje nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis). Ginčo byloje, jog akivaizdžiai padidėjo draudimo rizika draudimo sutarties galiojimo metu byloje nekilo. Ginčo, jog draudėjas neįvykdė pareigos pranešti dėl draudimo rizikos padidėjimo, taip pat apdraustasis (transporto priemonės valdytojas informavo draudiką apie padidėjusią riziką nėra. Tačiau, įvertinus teisinį reglamentavimą, tai, kad įstatyme nėra įtvirtinta solidarioji draudėjo (savininko) ir valdytojo atsakomybė, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, kadangi atsakovo J. M. atžvilgiu negali būti taikoma solidarioji atsakomybė,

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovams solidarioji atsakomybė galėtų kilti tik tais atvejais, kai tai nustato konkreti įstatymo nuostata. Kaip pavyzdys draudimo santykiuose tokia norma yra TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis, įtvirtinanti, jog Draudikų biuro teisę pareikšti reikalavimą savininkui ir kaltininkui kaip solidariesiems skolininkams (Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą). Nurodyta norma aiškiai nustato solidariosios atsakomybės taikymo galimybę priešingai nei TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis.

38. Sutiktina su apeliante, kad Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 40 punkte yra aiškiai įtvirtinta, jog draudėjas J. M. privalėjo informuoti I. P. (apdraustąjį ir valdytoją) apie draudimo sutartyje nurodytus draudimo rizikos padidėjimo atvejus – šiuo atveju, apie draudimą naudoti automobilį keleivių pavežimo paslaugai, o I. P. pagal Standartinių sąlygų 36 ir 38 punktus privalėjo informuoti ieškovę (draudikę), jog transporto priemonė bus naudojama keleivių pavežimo paslaugai teikti. Tačiau akcentuotina, kad nė viename punkte nėra nustatyta, kad transporto priemonės valdytojas privalo informuoti draudiką (ieškovę). Nagrinėjamu atveju prejudicinėje byloje konstatuota, kad atsakovas J. M. negalėjo nežinoti, jog atsakovas I. P. verčiasi pavėžėjimo paslaugomis, be to, atsakovas I. P. teismo posėdžio metu patvirtino, jog jam buvo perduota draudimo sutartis. Esant šioms aplinkybės, apeliantei nepateikus įrodymų, kad draudėjas apdraustojo neinformavo, konstatavus, jog draudėjui buvo žinoma apie padidėjusią riziką labiau tikėtina, kad atsakovas įgyvendino Standartinių sąlygų 40 punktą, tačiau nepaisant šių aplinkybių draudiko atsakovas J. M. apie draudimo rizikos pasikeitimą neinformavo.

39. Apeliaciniame skunde teigiama, jog I. P. ieškinio pripažinimas yra laikomas pagrįstu ir neprieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo I. P. pareikšto ieškinio pripažinimą, pareikštą 2023 m. gegužės 10 d. teismo posėdyje. Teisėjų kolegija pagrindo sutikti su apeliante neturi.

40. Dispozityvumo principas lemia proceso šalies – atsakovo – teisę pripažinti ieškinį (CPK 140 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio pripažinimas yra ieškovo reikalavimo pagrįstumo besąlygiškas pripažinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2003). Ieškovui pripažinus ieškinį, tarp bylos šalių nebelieka ginčo, kurio nagrinėjimui yra skirtos rungimosi principu pagrįstos ieškinio teisenos taisyklės. Dėl šios priežasties, kai atsakovas pripažįsta ieškinį, jeigu nėra CPK 42 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, gali nuspręsti baigti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 140 straipsnio 2 dalis) ir surašyti sutrumpintus teismo sprendimo motyvus, nenurodydamas argumentų, dėl kurių atmeta kuriuos nors įrodymus (CPK 268 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija, pažymi, kad įstatyme imperatyviai nustatyta, jog teismas turi pareigą patikrinti, ar atsakovui pareiškus, jog ieškinį pripažįsta nėra CPK 42 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, t. y. ar ieškinio pripažinimas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šiuo atveju ieškinio pripažinimas prieštarauja CK 6.1015 straipsnio 1 daliai, kurioje reglamentuota, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens; jeigu žala buvo padaryta tyčia, reikalavimo teisė draudikui pereina, nepaisant to, kad draudimo sutartis subrogaciją draudžia; subrogacija netaikoma draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, draudimo ligos atveju, civilinės atsakomybės draudimo atveju, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka. Aplinkybę, kad ieškinio pripažinimą prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms patvirtina apeliacinės instancijos teismo nurodyti teisiniai argumentai šioje nutartyje dėl solidarios atsakomybės negalimumo šiuo atveju, todėl papildomai nesikartoja.

41. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 6 d. nutarties 51-52 punktuose, nėra konstatuota, jog yra solidarioji abiejų atsakovų atsakomybė, tereikia nustatyti atsiradusios žalos dydį. Nurodytose nutarties punktuos nurodyta, jog teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, bei nepagrįstai konstatavo, kad J. M. nežinojo ir negalėjo žinoti apie padidėjusią riziką, sprendė, jog pastarojo atžvilgiu civilinė atsakomybė netaikytina bei nurodė, kokia byla apimtimi grąžinama iš naujo nagrinėti , t. y. visa apimtimi dėl ieškinio reikalavimo solidariai priteisti iš atsakovų I. P. ir J. M. 18 372,38 Eur išmokėtos draudimo išmokos ir išvestinius reikalavimus.

42. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog tik keleivės M. U.-R. gydymo išlaidos (178,84 Eur) yra vienintelės betarpiškai susijusios su padidinta draudimo rizika, dėl ko pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašomos priteisti draudimo išmokos dydį net 75 proc. (nuo 18 372,38 Eur iki 4 593,09 Eur).

43. Akcentuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu Nr. 1-249-716/2022, konstatuota, kad „Automobilio „Toyota Prius“ vairuotojas I. P. vairuodamas automobilį tuo metu, kai teisės vairuoti transporto priemones neturėjo dėl jam pripažintos ligos, taip pažeidė kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, numatantį draudimą vairuoti transporto priemonę asmenims neturintiems šios teisės, ir važiuodamas ne tik viršijo leistiną važiavimo greitį, bet ir neatsižvelgė į važiavimo sąlygas bei eismo intensyvumą, atsiradus kliūčiai kelyje nesustabdė vairuojamos transporto priemonės, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 127 punkto reikalavimus, dėl ko atsitrenkdamas į automobilį „Opel Astra“ sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo automobilio „Opel Astra“ vairuotoja D. V. ir keleivė A. D., bei buvo nežymiai sutrikdyta automobilio „Volvo XC90“ vairuotojos J. Š. sveikatai. Kelių eismo taisyklių 127 punkto reikalavimų pažeidimas buvo esminė ir reikšminga sąlygą eismo įvykiui kilti techniniu požiūriu“. Šiuo atveju prejudicinę reikšmę turinčioje byloje, nustatyta, kad eismo įvykio priežastis atsakovo I. P. – transporto priemonės valdytojo Kelių eismo taisyklių 127 punkto pažeidimas, t. y. vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio; pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties; jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, draudikui nepranešimas apie rizikos padidėjimą šiuo atveju, negalėjo nulemti kilusios žalos dydžio, kadangi nepriklausomai nuo to, ar pranešta apie padidėjusią riziką, ar ne tai nėra eismo įvykio kilimo priežastis. Draudimo rizikos padidėjimas ir apie tai pranešimas draudikui iš esmės lemia tik draudikui (ieškovei) draudimo įmokos dydį, kas reiškia, jog jeigu atsakovai būtų pranešę apie padidėjusią riziką, būtų pakeista draudimo sutartis, padidinat draudimo įmokos dydį, kas nulemtų, jog ieškovė būtų gavusi didesnes pajamas. Pažymėtina, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad buvo apskaičiuota draudimo metinė įmoka 107,47 Eur, o tuo atveju, jeigu būtų pranešta, jog automobiliu bus teikiamos pavėžėjimo paslaugos įmoka būtų 362,39 Eur. Draudimo metinės įmokos dydis pats savaime šiuo atveju nenulėmė žalos dydžio, kadangi tai nebuvo eismo įvykio, dėl kurio ieškovei kilo žala, priežastis. Teisėjų kolegija, sutinka pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju tik M. U.-R. 178,84 Eur gydymo išlaidos yra vienintelės betarpiškai susijusios su padidinta draudimo rizika, kadangi šis asmuo buvo sužalotas automobilio vairuotojo vykdytos keleivių pavėžėjimo paslaugos metu, kurias ieškovė įtraukia į padarytos žalos sumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent dėl teikiamų pavėžėjimo paslaugų buvo patirtos šios išlaidos, todėl jos laikytinos tiesiogiai nulemtos padidėjusios draudimo rizikos. Teisėjų kolegija, įvertinus eismo įvykio aplinkybes, ekspertų išvadas, sprendžia, jog kitų asmenų patirtos išlaidos buvo nulemtos atsakovo I. P. padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų, tačiau niekaip nebuvo sukeltos dėl padidėjusios draudimo rizikos.

44. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nėra aiškūs teismo motyvai, kodėl buvo sumažintas apeliantei priteistinas žalos dydis 75 procentais. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 62.2 punkte nustatyta, kad jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį: iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, - jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Aiškinat nurodytą normą, akcentuotina, kad normoje nėra įtvirtintas konkretus grąžintinos sumos dydis, tačiau nustatytas tik maksimalus dydis išreikštas procentine išraiška, kuris gali būti tiek mažesnis, tiek lygus jam. Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimo ir jų dydžio nustatymo kriterijai reglamentuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje. Šiame straipsnyje yra pateiktas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant grąžinamos sumos dydį, sąrašas. Įstatyme nurodyta, kad draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad aiškinant ir taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį nustatant žalos dydį, teismas turi pareigą vadovautis nurodytais kriterijais, o taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas.

45. Teisėjų kolegija nustatė, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad apeliantei priteisintina 4 593,09 Eur žala, šią sumą, apskaičiuojant ieškovės prašomą priteisti 18 372,38 Eur padalijus iš 4 (keturių). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad gražintiną sumą nustatė atsižvelgęs į tai, kad sukeltą žalą lėmė automobilio vairuotojo I. P. Kelių eismo taisyklių pažeidimai, kurie sietini su bet kuriam transporto priemonės vairuotojui, nebūtinai vykdančiam mokamą keleivių pavėžėjimo veiklą, keliamų reikalavimų nesilaikymu, o ne tik su padidėjusia rizika, tai, kad M. U.-R. gydymo išlaidos (178,84 Eur) yra vienintelės betarpiškai susijusios su padidinta draudimo rizika, bei tai, kad apeliantė nepasinaudojo TPVCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalyje suteikta teise, sudarant sutartį su atsakovu J. M., tikrinti draudėjo pateiktus duomenis ir prašiusi pateikti automobilį apžiūrai. Teismas teismo argumentus aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstė teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas aiškiai įvardijo kriterijus ir aplinkybes, kurioms esant yra pagrindas mažinti apeliantei grąžintinos išmokėtos draudimo išmokos dydį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos motyvais, vertina, kad teismo nustatytas žalos dydis pagrįstas, todėl teisėtas, žalos dydis atitinka nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pareigos pranešti apie draudimo rizikos padidėjimą nevykdymo atsiradusios žalos dydį, todėl pagrindo jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra.

46. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai permetė ieškovei (draudikui) pareigą domėtis draudėju ar jis vykdys pavėžėjimo paslaugą ar ne bei nurodo, kad tai yra neįmanoma dėl per dieną sudaromų draudimo sutarčių skaičiaus, kurios sudaromos per brokerius arba patiems draudėjams automatinėje sistemoje užpildžius paraišką draudimo sutarčiai sudaryti. Teisėjų kolegija pažymi, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Toks šios sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (TPDCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis, Sąlygų 14 punktas). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui teigtina, jog draudėjas turi pareigą pateikti draudikui teisingą informaciją ir duomenis, tačiau draudikui, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, įstatyme suteikta teisė tikrinti draudėjo pateiktus duomenis. Šiuo atveju apeliantės nurodytos aplinkybės dėl draudimo sutarčių skaičiaus nepagrindžia, jog apeliantė savo teisėmis naudojasi, priešingai patvirtina, jog apeliantė lengvabūdiškai pasitiki draudėjų pateiktais duomenimis ir nėra linkusi naudotis įstatymo suteikta teise, todėl pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada nėra. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas šį apeliantės teisės neįgyvendinimą rėmėsi teismo sprendimo dalyje dėl žalos dydžio nustatymo bei laikė aplinkybe, kuri sudaro pagrindą netenkinti reikalavimo priteisti maksimalią galimą išmokėtos draudimo išmokos dalį iš atsakovo J. M., jam pažeidus pareigą pranešti apie Sutarties galiojimo metu padidėjusią numatytą draudimo riziką.

47. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, jog šioje civilinėje byloje negalima remtis CK 6.993 straipsnio 6 dalimi. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad privalomojo civilinės atsakomybės draudimo atveju ši nuostata nei tiesiogiai, nei pagal analogiją negali būti taikoma, kadangi atgręžtiniai reikalavimai, jų galimas dydis ir jo nustatymo tvarka reglamentuojami TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, Taisyklėse. Akcentuotina, kad apeliantė tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde remiasi TPVCAPDĮ 22 straipsniu, Standartinėmis sąlygomis bei Taisyklių atitinkamais punktais. Akcentuotina, kad apeliantė byloje nereiškė reikalavimo priteisti sumokėtų ir mokėtinų įmokų už padidėjusią riziką skirtumo, neįrodinėjo, kad prašomą priteisti žalos dydį sudaro ir nesumokėtos įmokos, tačiau aiškiai nurodė, kad žalos dydį sudaro 30 297,38 Eur už transporto priemonės „Land Rover“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimus, 354,19 Eur už transporto priemonės „Citroen Berlingo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimus, 60 Eur už transporto priemonės „Citroen Berlingo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) transportavimo išlaidas, 1 331 už pakaitinio automobilio nuomą, 114 Eur už transporto priemonės „Volvo XC90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) patirtas saugojimo aikštelės išlaidas, 300 Eur už sugadintą turtą, 280,78 Eur už nukentėjusioms suteiktas gydymo paslaugas, 936,84 Eur ir 708,12 Eur už V. D. patirtas kelionės išlaidas, 2 362,45 Eur už M. D. patirtas laidojimo išlaidas. Apeliantė nenurodo, kaip nurodyta norma šiuo atveju patvirtina solidarios atsakomybės taikymą šiuo atveju ir visos prašomos priteisti žalos pagrįstumą, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, ji šiuo atveju nėra aktuali.

Dėl procesinės bylos baigties

48. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

49. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

50. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

51. Ieškovė pateikė duomenis, kad patyrė 670 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 360 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas ir 310 Eur žyminis mokestis.

52. Atsakovas J. M. pateikė duomenis, kad patyrė 700 Eur bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovui iš ieškovės priteistina 700 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

53. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestas, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, atsakovui J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 700 Eur (septynis šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.