Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ atstovui advokato padėjėjui Arūnui Kriukui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams I. P. ir J. M. dėl draudimo išmokos solidaraus priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Byla išnagrinėta teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 153 straipsnis). Byla išnagrinėta toje dalyje, kurią panaikino Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gruodžio 6 d. nutartimi.

Teismo posėdžio metu atsakovas I. P. nurodė, kad jis pilnai kaltas, o J. M. nežinojo, kad dirba taksi. Atsakovas pripažino ieškinį toje dalyje, kurioje grąžintas nagrinėti iš naujo. Mano, kad J. M. nežinojo kam jis naudoja transporto priemonę, su J. M. bendravo, kai išnuomojo automobilį, kiekvieną savaitę susitikdavo, pinigus atiduodavo, transporto priemonę pirko iš karto savo reikalams, o paskui pradėjo dirbti pavėžėju, turėjo individualios veiklos pažymą, kurią įsigijo anksčiau, dar iki automobilio įsigijimo, kas yra apdraudęs jo civilinę atsakomybę nežinojo, nesidomėjo, yra šeimininkas, jis ir moka, draudimo pažyma buvo perduota, tačiau su ja detaliai nesusipažino, žinojo apie patį draudimo faktą, pažymėjo, kad tai ne pirmas automobilis, nes per 25 metus turėjo 30 automobilių. Papildomai nurodė, kad eismo įvykis įvyko vykdant veiklą, su juo važiavo keleiviai. Kai pradėjo vykdyti veiklą apie draudimo sąlygas nesidomėjo, savininko neklausė. Nurodė, kad automobilį nusprendė įsigyti išperkamosios nuomos sutartimi, nes iš karto sumokėti neturėjo pinigų, pinigus ketino grąžinti iš invalidumo pensijos, paskui pradėjo pavėžėti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, jog ieškovė ir atsakovas J. M. (duomenys neskelbtini) sudarė įprastinės transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 02/553545005 (toliau – Sutartis), kuria draudikas (ieškovė) apdraudė transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis), valdytojų civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Sutarties sudarymo metu Automobilis nuosavybės teise priklausė atsakovui J. M.. Sutartyje šalys numatė Sutarties galiojimo terminą – nuo 2020 m. liepos 8 d. iki 2021 m. liepos 7 d., taip pat draudimo įmoką – 107,47 Eur, jos mokėjimo tvarką. Taip pat Sutartyje šalys įtvirtino, kad draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į transporto priemonių registracijos duomenis ir kitą draudėjo pateiktą informaciją; draudimo rizikos pasikeitimu gali būti laikomas transporto priemonės identifikavimo duomenų, techninių parametrų pasikeitimas, taip pat draudėjo deklaruotos gyvenamosios vietos ir punktuose 1.5 – 1.6 nurodytos informacijos pasikeitimas; atitinkamai, įmoka už likusį galioti Sutarties laikotarpį gali būti perskaičiuota (Sutarties 1.5 punktas). Pagal Sutarties 1.5.2.4 punktą draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant taip pat į tai, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama mokamam keleivių pervežimui bet kokiais maršrutais.

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų taip pat nustatyta, kad dar iki Sutarties sudarymo, apie 2019 m. birželio mėn., atsakovas J. M. Automobilį buvo perdavęs naudoti ir valdyti atsakovui I. P.. Atsakovų teigimu, juos saistė žodinio susitarimo pagrindu atsiradę teisiniai santykiai, kuriuos atsakovai sutartinai kvalifikuoja Automobilio išperkamosios nuomos sutartiniais teisiniais santykiais. Pagal juos atsakovas I. P. turėjo teisę išsipirkti Automobilį iš atsakovo J. M. per dvejus metus, pradedant 2019 m. birželio mėnesį, kas mėnesį mokant nuo 210 Eur iki 440 Eur mėnesio įmokas.

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų taip pat nustatyta, kad 2020 m. rugsėjo 24 d. Saulėtekio al. ir Nemenčinės pl. sankryžoje įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl Automobilį neturint galiojančio vairuotojo pažymėjimo vairavusio atsakovo I. P. kaltės buvo apgadintos keturios transporto priemonės – (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) L. R., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kitas turtas ir sutrikdyta J. Š. ir M. U. R. sveikata, o transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoja D. V. ir keleivė A. D. dėl patirtų sužalojimų mirė. Atsakovo I. P. kaltė konstatuota 2022 m. gegužės 9 d. įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu Automobilis nuosavybės teise vis dar priklausė atsakovui J. M..

Ieškovė, atlikusi žalos reguliavimo veiksmus, (duomenys neskelbtini) įvykusio eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti išmokėjo 36 744,76 Eur draudimo išmoką, iš jos 30 297,38 Eur už transporto priemonės L. R., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimus, 354,19 Eur už transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimus, 60 Eur už transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) transportavimo išlaidas, 1 331 už pakaitinio automobilio nuomą, 114 Eur už transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) patirtas saugojimo aikštelės išlaidas, 300 Eur už sugadintą turtą, 280,78 Eur už nukentėjusioms suteiktas gydymo paslaugas, 936,84 Eur ir 708,12 Eur už V. D. patirtas kelionės išlaidas, 2 362,45 Eur už M. D. patirtas laidojimo išlaidas.

Nagrinėjamoje byloje, ką konstatavo Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gruodžio 6 d. nutartyje, ieškovė, reikšdama reikalavimą priteisti išmokėtą draudimo išmoką, rėmėsi dvejais skirtingais pagrindais: i) dėl 18 372,38 Eur dalies (50 procentų) išmokėtos draudimo išmokos priteisimo iš atsakovo I. P. rėmėsi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu atveju – kai draudėjas ar apdraustasis vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti nustatytos kategorijos transporto priemonę; ii) dėl kitos 18 372,38 Eur dalies (50 procentų) solidaraus priteisimo iš atsakovų I. P. ir J. M. išmokėtos draudimo išmokos rėmėsi aplinkybe, jog atsakovas J. M., būdamas Sutarties šalimi, ieškovei nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, t. y. kad ieškovės apdrausta transporto priemonė bus naudojama mokamam keleivių pervežimui.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 22 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas iš atsakovo J. P. 27 558,57 Eur išmokėtos draudimo išmokos (tenkinus pirmuoju pagrindu keliamą reikalavimą pilna apimtimi bei antruoju reikalavimu keliamą reikalavimą atsakovo I. P. atžvilgiu, sumažinant priteistiną sumą). Vilniaus apygardos teismas, peržiūrėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimą apeliacine tvarka pagal ieškovės ieškinį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimą dalyje, kuria priteista ieškovei iš atsakovo I. P. 18 372,38 Eur išmokėtos draudimo išmokos (pirmuoju pagrindu ieškovės keltas reikalavimas), paliko nepakeistą, o likusioje dalyje (antruoju reikalavimu keliamą reikalavimą atsakovų I. P. ir J. M. atžvilgiu, reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimą panaikino ir grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Todėl toliau teismas byloje pasisakys dėl ieškovės reikalavimo priteisti solidariai iš atsakovų I. P. ir J. M. 18 372,38 Eur draudimo išmokos, kurį ieškovė grindžia aplinkybe, kad atsakovas J. M., būdamas Sutarties šalimi, ieškovei nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, t. y. kad ieškovės apdrausta transporto priemonė bus naudojama keleivių pervežimui.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Ši sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti ją sudaryti, nes ši sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1, 2 dalys). Jai nustatyta privaloma sudarymo tvarka, sudarant turi būti vadovaujamasi, be kita ko, Draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (TPVSAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnio 1 dalis). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudėjui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Toks šios sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis). Taip pat draudėjas sutarties galiojimo metu turi draudiką informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimo Nr. 47 „Dėl standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų“ (toliau – Standartinės sąlygos) 10 punkte nustatyta, kad TPVCAPDĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarkos numatytais atvejais draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti sumokėtos sumos ar jos dalies grąžinimo iš atsakingo už žalą asmens ar draudėjo ar apdraustojo. Atvejai, kuomet draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti sumokėtos sumos ar jos dalies grąžinimo iš draudėjo, įtvirtinti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo iš išmokų mokėjimo tvarką.

Nagrinėjamu atveju ieškovė teigia, kad draudėjas buvo atsakovas J. M.. Tą liudija ir į bylą pateikta Sutartis. Byloje nėra įrodymų, kad I. P. būtų sudaręs Automobilio privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį su ieškove. To neneigia ir ieškovė. Nepaisant to, ieškovė ieškinį dėl 18 372,38 Eur draudimo išmokos priteisimo tuo pagrindu, kad draudėjas nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, reiškia abiem atsakovams J. M. ir I. P., be to, solidariai.

Teismo vertinimu, šiuo pagrindu reikalavimą atsakovo I. P. atžvilgiu ieškovė reiškia nepagrįstai, nes TPVCAPDĮ nenumato draudiko regreso teisės į transporto priemonės valdytoją, nesantį draudėju, tuo pagrindu – kai draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Tą pabrėžė ir Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gruodžio 6 d. nutartyje, nurodydamas, kad TPVCAPD 22 straipsnio 2 dalyje, įtvirtinta draudiko teisė reikalauti visos ar dalies išmokėtos išmokos grąžinimo iš valdytojo, jeigu šis nevykdo ar vykdo netinkamai TPVCAPDĮ 12 straipsnyje (eismo įvykio dalyvių ir nukentėjusių trečiųjų asmenų pareigos) nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, tuo tarpu iš draudėjo – kai jis neįvykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Taigi, nurodytas teisinis reglamentavimas nustato atsakomybę už skirtingų pareigų pažeidimą, skirtingiems asmenims, o išvada, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybę valdytojui už draudimo sutartyje sudarytoje su draudėju pareigų pažeidimą, negalima kaip prieštaraujanti nurodytam teisiniam reglamentavimui.

Atsakovas I. P. bylos nagrinėjimo teisme metu pateikė jo atžvilgiu pareikšto ieškinio pripažinimą. CPK 42 straipsnio 1 dalis suteikia teisę atsakovui pripažinti ieškinį, tačiau CPK 42 straipsnio 3 dalis numato, kad teismas nepriima ieškinio pripažinimo, jeigu jis prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Nagrinėjamu atveju atsakovo I. P. pripažinimas ieškinio, ieškovo reiškiamo jam tuo pagrindu, kad jis netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatyta pareigas, teismo vertinimu, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl negali būti teismo priimamas. CK 6.1015 straipsnio 1 dalis numato, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens; jeigu žala buvo padaryta tyčia, reikalavimo teisė draudikui pereina, nepaisant to, kad draudimo sutartis subrogaciją draudžia; subrogacija netaikoma draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, draudimo ligos atveju, civilinės atsakomybės draudimo atveju, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais. Nagrinėjamu atveju ieškovė teise reikšti subrogacinį reikalavimą civilinės atsakomybės draudimo atveju grindžia konkrečia TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtimi, ką numato CK 6.1018 straipsnis. Ši išimtis negali būti aiškinama plečiamai, ją taikant ne tik draudėjui, bet ir valdytojui, be to, solidariai, tuo paneigiant CK 6.1015 straipsnyje įtvirtintą subrogacijos draudimą civilinės atsakomybės atveju.

Todėl ieškovės reikalavimas dėl 18 372,38 Eur draudimo išmokos priteisimo iš atsakovo I. P. tuo pagrindu, kad draudėjas nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, atmestinas kaip nepagrįstas, pareikštas netinkamam atsakovui.

Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gruodžio 6 d. nutartyje taip pat nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovas J. M. negalėjo nežinoti, kad I. P. užsiima mokamu keleivių vežimu. Teismo posėdžio metu J. M. paaiškino: 2019 metais pardavė mašiną atsakovui pagal išsipirkimą; jis pasižadėjo rūpintis draudimu; sudarydamas sutartį nežinojo, kam naudos I. P. automobilį, nes sakė savo reikmėm, tad ir draudė be papildomų rizikų; jis nuo 1996 m. vairuoja taksi; kažkuriuo momentu yra dirbę su I. P. vairuotojais vienoje firmoje; 2019 metais nupirko pardavimui (duomenys neskelbtini) ir pardavė išsimokėtinai per dvejų metų laikotarpį; matė su Yandex lipdukais po 2 mėnesių nuo automobilio pardavimo, bet I. P. pasakė, kad tik reklama, kad neveikia kaip pavėžėjas su šiuo automobiliu; kai jis pats asmeniškai draudžia savo automobilį, pasako draudikui, kad versis pavėžėjimo paslaugomis. Taigi, viena vertus iš paties atsakovo paaiškinimų akivaizdu, kad jis negalėjo nežinoti apie tai, kad I. P. verčiasi mokamu keleivių pervežimu ir jog būtent tokiam tikslui ir buvo susitarta dėl transporto priemonės išperkamosios nuomos. Tokios išvados darytinos atsižvelgiant jau vien į tai, kad atsakovai ilgamečiai pažįstami, užsiimantys ta pačia veikla, ir tame pačiame mieste, buvę bendradarbiai, juolab, akivaizdu, kad tarpusavio santykiai buvo paremti tarpusavio pasitikėjimu, nebuvo reikalaujam rašytinės išperkamosios nuomos sutarties, nebuvo reikalaujama įforminti pinigų mokėjimo fakto raštu ir kt. Be to, J. M. patvirtino, kad pats užsiima keleivių pervežimu ir jam yra žinoma pareiga informuoti apie šią aplinkybę sudarant draudimo sutartį. Kita vertus, teismas rėmėsi ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame be kita ko nurodyta, kad J. M. nurodė žinojęs, kad I. P. užsiima mokamo keleivių pervežimo veikla.

Kasacinis teismas yra suformulavęs tokius prejudicinių faktų kriterijus (byloje turi būti nustatytas jų visetas): prejudiciniais faktais laikytinos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-294-916/2015). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog CPK 182 straipsnio 2 punkto norma negali būti taikoma, kai tam tikras faktines aplinkybes nustato anksčiau bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas toje pačioje byloje, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, nes tai neatitinka vieno esminių prejudicialumo nustatymo kriterijų – kad aplinkybės turi būti nustatytos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Pirmosios instancijos teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą, apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kuria byla grąžinta nagrinėti iš naujo, išdėstyti išaiškinimai nėra besąlygiškai privalomi, nes bylą nagrinėjant iš naujo gali būti nustatytos kitos bylos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015).

Taigi, nors Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 6 d. nutartyje nustatyta aplinkybė, kad atsakovas J. M. negalėjo nežinoti, kad I. P. užsiima mokamu keleivių pervežimu, neturi prejudicinės galios nagrinėjant į pirmą instanciją gražintos bylos dalį iš naujo, teismas neturi pagrindo ja nesiremti. Atsakovas J. M. nepateikė jokių papildomų įrodymų ir/ar argumentų, kurie leistų teismui kvestionuoti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 6 d. nutartyje nustatytą minėtą aplinkybę, kuri, be kita ko, buvo vienas iš pagrindų lėmęs bylos nagrinėjimo grąžinimą į pirmosios instancijos teismą. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 6 d. nutartyje nurodytų byloje surinktų įrodymų visuma liudija ir tai, kad atsakovas J. M. dar iki eismo įvykio negalėjo nežinoti, kad I. P. užsiima mokamu keleivių pervežimu.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 62.2 punkte nustatyta, kad jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį: iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, - jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Standartinėse sąlygos nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, nurodyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką šių sąlygų 38 punkte nustatyta tvarka (36 punktas); laikoma, kad rizika padidėja ar sumažėja, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, ir jeigu draudikas nurodė ją draudimo sutartyje kaip turinčią įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui (37 punktas).

Taigi, byloje nustačius aplinkybę, kad atsakovas J. M. iki eismo įvykio negalėjo nežinoti, kad Automobilį I. P. naudoja mokamam keleivių pervežimui, konstatuotina, kad atsakovas J. M. pažeidė jam tenkančią pareigą pranešti ieškovei apie padidėjusią draudimo riziką, nes aplinkybė, kad Automobilis nebus naudojamas mokamam keleivių pervežimui bet kokiais maršrutais net ir neturint tam teisę suteikiančių dokumentų, šalių Sutartyje buvo nurodyta kaip įtakojanti draudimo riziką, o kartu draudėjo mokėtiną draudimo įmoką. Tą patvirtina ir ieškovės pateikti įrodymai, kad atsakovo mokėtina draudimo įmoka pagal Sutartį, vertinant Automobilio naudojimą mokamam keleivių vežimui, būtų ne 107,47 Eur, o 362,39 Eur.

Tačiau vien ši nustatyta aplinkybė, teismo vertinimu, nėra pakankama ieškovės ieškinį atsakovui J. M. pripažinti pagrįstu visoje apimtyje. Kaip minėta, Taisyklių 62.2 punkte nustatyta, kad jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį: iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, - jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Tačiau konkretus draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant ne tik į Taisykles, bet ir į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju ieškovė, prašydama priteisti maksimalią galimą išmokėtos draudimo išmokos dalį iš atsakovo J. M., jam pažeidus pareigą pranešti apie Sutarties galiojimo metu padidėjusią numatytą draudimo riziką, tokią poziciją grindžia tuo, kad eismo įvykis įvyko I. P. vykdant mokamą keleivių pervežimo veiklą. Byloje nėra ginčo dėl šios aplinkybės, tačiau, teismo vertinimu, vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo priteisti iš atsakovo J. M. maksimalią įstatymo leidžiamą (50 procentų) ieškovės išmokėtos draudimo išmokos dalį.

Nors byloje surinkti įrodymai liudija, kad eismo įvykis įvyko I. P. vykdant mokamą keleivių pavėžėjimo veiklą, jo sukeltą žalą lėmė Automobilio vairuotojo I. P. Kelių eismo taisyklių pažeidimai, kurie sietini su bet kuriam transporto priemonės vairuotojui, nebūtinai vykdančiam mokamą keleivių pavėžėjimo veiklą, keliamų reikalavimų nesilaikymu. Todėl ši aplinkybė, teismo vertinimu, negali būti suabsoliutinama. Būtent, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 9 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatavo, kad Automobilio vairuotojas I. P., vairuodamas Automobilį tuo metu, kai teisės vairuoti transporto priemones neturėjo dėl jam pripažintos ligos, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, numatantį draudimą vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės, ir važiuodamas ne tik viršijo leistiną važiavimo greitį, bet ir neatsižvelgė į važiavimo sąlygas bei eismo intensyvumą, atsiradus kliūčiai kelyje nesustabdė vairuojamos transporto priemonės, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, dėl ko atsitrenkdamas į automobilį (duomenys neskelbtini) sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotoja D. V. ir keleivė A. D., bei buvo nežymiai sutrikdyta automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojos J. Š. sveikata.

Byloje surinkti įrodymai liudija ir tai, kad eismo įvykio metu Automobilyje važiavo keleivė M. U.-R., vežama atsakovo I. P., jam vykdant keleivių pavėžėjimo veiklą. Tačiau jos gydymo išlaidos (178,84 Eur), vienintelės betarpiškai susijusios su padidinta draudimo rizika – Automobilio vairuotojo vykdyta keleivių pavėžėjimo veikla, kurias ieškovė įtraukia į padarytos žalos sumą, lyginant su visa dėl atsakovo I. P. kaltės eismo įvykio metu kilusia žala yra nedidelės.

Be to, nors byloje nustatyta, kad atsakovas J. M. nevykdė pareigos pranešti ieškovei apie padidėjusią draudimo riziką, teismas negali neįvertinti ir tos aplinkybės, jog Automobilis keleivių pervežimo veiklai buvo naudojamas gan ilgą laiką (nuo 2019 m. liepos-rugpjūčio mėn.), jis buvo apklijuotas Yandex lipdukais, reklamuojančiais vykdomą veiklą, pats J. M. turėjo leidimus verstis mokamo keleivių pervežimo veikla. Kaip minėta, draudimo sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad ieškovė, turėdama tokią teisę, sudarydama Sutartį su atsakovu J. M., būtų tikrinusi viešai prieinamą informaciją apie atsakovo J. M. vertimąsi atlygintine keleivių pervežimo veikla ir/ar prašiusi pateikti Automobilį apžiūrai. Tai leidžia teigti, kad atsakomybę už prisiimamos rizikos dėl Automobilio draudimo privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu netinkamo įvertinimo tam tikra dalimi tenka ir pačiai ieškovei, kuri aklai pasitikėjo atsakovu J. M., nesinaudodama jai pačiai įstatymo įtvirtintais svertais, leidžiančiais tinkamai įvertinti prisiimamą draudimo riziką.

Įvertinęs visumą nurodytų aplinkybių, teismas sprendžia, kad ieškovės ieškinys dėl 18 372,38 Eur draudimo išmokos priteisimo iš atsakovo J. M. visoje apimtyje negali būti tenkinamas, todėl jis tenkinamas iš dalies, priteisiant iš atsakovo J. M. ieškovės naudai 4 593,09 Eur (18 372,38 Eur/4) ieškovės išmokėtos draudimo išmokos.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priteisė iš atsakovo I. P. 18 372,38 Eur ieškovės išmokėtos draudimo išmokos, šiuo sprendimu teismas priteisė iš atsakovo J. M. 4 593,09 Eur ieškovės išmokėtos draudimo išmokos. Todėl ieškovės naudai iš atsakovo I. P. priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 18 372,38 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gruodžio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o iš atsakovo J. M. 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 4 593,09 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gruodžio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis)

Ieškovė patyrė 1 694,93 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 776 Eur žyminis mokestis už ieškinį, 413 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą, 70,08 Eur išlaidos už advokato padėjėjo teisinę pagalbą ir 75,85 Eur kuro išlaidos, vykstant į teismo posėdžius, bylą pirmą kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 360 Eur advokato pagalbos išlaidos už atstovavimą teisme, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme antrą kartą (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6, 10 punktas, 98 straipsnis). Šios išlaidos yra realios, pagrįstos, neviršija Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.

Atsakovas J. M. patyrė 1 050 Eur advokatės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, atstovavimą teisme, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme antrą kartą. Šios išlaidos yra realios, pagrįstos, neviršija Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.

Įvertinus tai, kad ieškovės ieškinio reikalavimai atsakovo I. P. atžvilgiu patenkinti ½ dalimi, iš jo ieškovės naudai priteistini 847,46 Eur ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų (1 694,93 Eur /2). Ieškovės ieškinio reikalavimas atsakovo J. M. atžvilgiu patenkintas ¼ dalimi, todėl iš atsakovo J. M. ieškovės naudai priteistini 211,87 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 694,93 Eur /2 / 4), o iš ieškovės atsakovo J. M. naudai 787,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 050 Eur x ¾).

Į bylą pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022 m. birželio 6 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad valstybės naudai priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma – 240 Eur. Kadangi atsakovo I. P. atžvilgiu ieškinys patenkintas ½ dalimi, iš ieškovės valstybės naudai priteistina 120 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 262 straipsnio 2 dalimi, 263, 264, 285, 286, 287 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, iš atsakovo I. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą 18 372,38 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gruodžio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 847,46 Eur (aštuonių šimtų keturiasdešimt septynių eurų 46 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, iš atsakovo J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4 593,09 Eur (keturis tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt tris eurus 9 ct) išmokėtos draudimo išmokos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą 4 593,09 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gruodžio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 211,87 Eur (du šimtus vienuolika eurų 87 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, atsakovo J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 787,50 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybės naudai iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, 120 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų. Valstybei priteistos sumos turi būti įmokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5630 (už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.