Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. Š. ieškinį atsakovei E. Š. dėl kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovas M. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei E. Š., kuriuo prašo priteisti iš atsakovės 1 956,45 Eur kompensaciją už atsakovės solidarių pareigų vykdymą už laikotarpį nuo 2020 m. gegužės 1 d. (teismo posėdžio metu ieškovo atstovė nurodė, kad ieškinyje padaryta spausdinimo klaida vietoje 2020 m. gegužės 1 d. nurodant 2021 m. gegužės 1 d.) iki 2021 m. rugsėjo 13 d.

Nurodo, jog Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2020 m. kovo 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukta šalių santuoka bei patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria, be kita ko, padalintas šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs turtas – žemės sklypas ir sodo pastatas, esantys SB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), kiekvienai iš šalių priteisiant po ½ šio turto. Taip pat nustatyta atsiskaitymo su kreditoriumi „Luminor Bank AS“ tvarka, nustatant, jog prievolės, kylančios iš šalių su kreditoriumi 2008 m. balandžio 16 d. sudarytos kreditavimo sutarties, lieka solidariomis šalių prievolėmis.

Atsakovė, vykdydama solidarią prievolę „Luminor Bank AS“ būsto paskolai dengti 2020 m. birželio 15 d. sumokėjo 106,86 Eur ir 2020 m. rugsėjo 1 d. – 105,15 Eur.

Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė yra padengusi tik 212,01 Eur išlaidų solidarių prievolių vykdymui, į tai, kad atsakovė privalėjo padengti ½ dalį išlaidų, t. y. 2 168,46 Eur, į tai, kad jis yra apmokėjęs už bendro turto išlaikymo paslaugas, ieškovas nurodo, kad turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę ir prašo priteisti jam iš atsakovės 1 956,45 Eur nuostolių.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė palaikė ieškinį jame nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

bylos duomenimis nustatyta, jog Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2020 m. kovo 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukta šalių santuoka bei patvirtinta 2020 m. kovo 12 d. sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Sutarties 1 p. šalys susitarė, jog santuokos metu įgytas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sodo pastatas, unikalus Nr(duomenys neskelbtini), esantys SB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), su jame esančiais kilnojamaisiais ir namų apyvokos daiktais po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise atitenka sutuoktiniams po ½ dalį. Sutarties 10 p. sutuoktiniai sutarė, jog po santuokos nutraukimo prievolės „Luminor Bank AS“, kylančios iš 2008 m. balandžio 16 d. kreditavimo sutarties, lieka solidariomis M. Š. ir E. Š. prievolėmis. Teismo sprendimas, kuriuo nutraukta šalių santuoka bei patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, įsiteisėjo 2020 m. balandžio 28 d.

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės 1 956,45 Eur, t. y. dalį vykdant solidarias prievoles turėtų nuostolių, kuriuos sudaro mokestis už elektros energiją UAB „Ignitis“, solidarios prievolės dengimas „Luminor Bank AS“, gyventojų turto draudimo mokestis ADB „Gjensidige“, gyventojų turto draudimo mokestis ADB „Compensa Vienna Insurance Group“, kurie neatsiejamai susiję su šalių solidaria prievole „Luminor Bank AS“ pagal 2008 m. balandžio 16 d. sutartį, sodo nario mokestis SB „(duomenys neskelbtini)“, mokestis už atliktus SB „(duomenys neskelbtini)“ infrastruktūros darbus, sumokėtus SB „(duomenys neskelbtini)“.

Dėl solidarios prievolės dengimo „Luminor Bank AS“

Prievolės solidarumas reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.6 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos prievolės kreditoriui įvykdymui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi (abu), iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2018).

Taigi, bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė (CK 6.6 straipsnio 6 dalis). Kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 straipsnio 7 dalis). Tačiau toks vieno skolininko atsiskaitymas su kreditoriumi nereiškia, kad kiti skolininkai apskritai atleidžiami nuo prievolės vykdymo. Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis).

Pagal kasacinio teismo praktiką toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad, vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018).

Prievolę pradiniam kreditoriui įvykdžiusiam bendraskoliui pereina reikalavimo teisė, jis perima kreditoriaus teises ir įgyja teisę pareikšti reikalavimą kitiems bendraskoliams. Bendraskoliui reikalavimas pereina regreso tvarka pagal įstatymą (CK 6.114 straipsnio 3 punktas – kai asmuo įvykdo prievolę, kurią jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais), todėl nereikalingi papildomi bendraskolių susitarimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2018).

Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodo, kad padengė 3 205,41 Eur solidarią prievolę „Luminor Bank AS“ pagal 2008 m. balandžio 16 d. kredito sutartį, todėl pusę šios sumos privalo grąžinti atsakovė.

Teismas pastebi, jog Civilinis procesas inter alia grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau CPK) 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti.

Minėta, jog šalys, nutraukdamos santuoką, santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 10 p. sutarė, jog po santuokos nutraukimo prievolės „Luminor Bank AS“, kylančios iš 2008 m. balandžio 16 d. kreditavimo sutarties, lieka solidariomis M. Š. ir E. Š. prievolėmis. Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, duomenų, jog būtų pakeistas prievolės pobūdis, byloje nepateikta (CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis). Taigi atsakovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad prievolės kreditoriui „Luminor Bank AS“ pobūdis, t. y. kad skolininkai prieš kreditorių atsako solidariai, yra kitoks nei šalys sutarė sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurią teismas patvirtino. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė būtų priversta, kaip ji nurodo, pasirašyti santuokos nutraukimo pasekmių sutartį. Taip pat byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų skundusi teismo sprendimą, prašusi jo išaiškinimo ar kitokiu būdu išreiškusi nesutikimą dėl prievolės solidarumo kreditoriui po santuokos nutraukimo. Tokiu būdu nepaisant to, kad, kaip nurodo atsakovė, jog ji turtu nesinaudoja, byloje nepaneigta šalių, kaip bendraskolių solidari atsakomybė prieš kreditorių (CK 6.6 straipsnis, CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis).

Dėl atsakovės teiginių, jog ieškovas, atsisakydamas parduoti turtą, veikia savo rizika ir ji neturi pareigos dengti palūkanų dalies už naudojimąsi paskola mokėjimų, teismas pastebi, kad šalys, nutraukdamos santuoką, sutarė, jog turtas – žemės sklypas bei sodo pastatas, esantys SB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), – šalims po santuokos nutraukimo atitenka lygiomis dalimis – po ½. Nei šalių sudarytoje santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje, kurią patvirtino teismas, nei kitokiu būdu nebuvo sutarta, kad šalys turtą po santuokos nutraukimo įsipareigoja parduoti ir dengti bankui paskolą. Iš to seka, kad šalys, turtą pasidalijusios lygiomis dalimis, atsakingos kreditoriui ne tik dėl pagrindinės skolos dengimo, bet ir palūkanų mokėjimo už naudojimąsi paskola. Teismas pastebi ir tai, kad byloje nepateikta objektyvių duomenų, jog atsakovė būtų teikusi konkretų pasiūlymą ieškovui dėl turto pardavimo ar atidalijimo (byla dėl atidalijimo atsakovės iniciatyva iškelta tik po ieškovo kreipimosi į teismą dėl kompensacijos priteisimo). Kaip matyti iš ieškovo pateikto elektroninio susirašinėjimo su atsakove (b. l. 37), atsakovė nurodo, kad ji siūliusi parduoti turtą, tačiau toks elektroninis susirašinėjimas nei patvirtina, nei paneigia tarp šalių vykus kokias nors derybas dėl turto pardavimo, dėl kurių pasekmių ieškovas prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus ar rizikas toliau vykdant įsipareigojimus kreditoriui. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, atsakovė nepaneigė, kad ji prisiėmė mažiau įsipareigojimų kreditoriui negu patvirtinta teismo sprendimu, todėl nagrinėjamu atveju ieškovas, kaip bendraskolis, tinkamai įvykdęs prievolę kreditoriui, regreso tvarka pagal įstatymą įgijo reikalavimo teisę lygiomis dalimis prašyti atsakovę atlyginti kreditoriui sumokėtos prievolės dalį (CK 6.9 straipsnio 1 dalis, 6.114 straipsnio 3 punktas, CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis).

Atkreiptinas dėmesys, jog terminuotos ilgalaikės kredito sutarties specifika lemia, kad pinigus skolininkas grąžina pagal sutarties šalių suderintą grafiką, kuriame nurodyti įmokų mokėjimo atidedamieji terminai. Nagrinėjamu atveju ieškovas įvykdė dalį prievolės pagal kredito sutartį, t. y. kredito sutartyje nustatytais terminais ir tvarka jis sumokėjo pradiniam kreditoriui (bankui) atitinkamo dydžio įmokas – 3 205,41 Eur. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ginčo įmokas ieškovas sumokėjo būtent pagal šalių kartu su kreditoriumi suderintą įmokų mokėjimo grafiką nustatytais terminais, t. y. ginčo įmokų mokėjimo terminai pagal ilgalaikę kredito sutartį jau yra suėję.

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, ieškovas, įvykdęs dalį solidariosios prievolės bankui pagal nustatytą įmokų mokėjimų grafiką, turi teisę įvykdytos prievolės apimtimi reikalauti iš atsakovės dalies sumokėtų įmokų, atskaičius jam tenkančių įmokų dalį, tokiomis pat sąlygomis, kokiomis ji, kaip solidarioji bendraskolė, privalėjo šią prievolės dalį vykdyti bankui, o jos neįvykdžius, kaip būtų turėjęs teisę reikalauti ją (prievolės dalį) įvykdyti bankas. Vadinasi, ieškovas turi teisę reikalauti atlyginti dalį įmokėtų įmokų – 1 602,71 Eur (3 205,41 Eur : 2).

Ieškovo teigimu, atsakovė, kompensuodama solidarios prievolės vykdymą kreditoriui „Luminor bank AS“, 2020 m. birželio 15 d. pervedė jam 106,86 Eur, 2020 m. rugsėjo 1 d. – 105,15 Eur. Remiantis byloje pateiktu ieškovo banko sąskaitos išrašu, nustatyta, kad atsakovė paskolai dengti ieškovui 2020 m. birželio 15 d. pervedė 106,97 Eur, 2020 m. liepos 31 d. pervedė 106,86 Eur, 2020 m. rugsėjo 1 d. – 105,15 Eur (b. l. 35). Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė neneigė, kad galimai buvo atliktas ir dar vienas mokėjimas, t. y. 2020 m. liepos 31 d. Tokiu būdu ginčo laikotarpiu iš viso atsakovė pervedė ieškovui 318,98 Eur.

Apibendrinant tai, kas paminėta, ieškinio dalis dėl kompensacijos priteisimo už kreditoriui „Luminor bank AS“ prievolės, kylančios iš 2008 m. balandžio 16 d. kreditavimo sutarties, dengimą tenkintina, ieškovui iš atsakovės priteistina 1 283,73 Eur ((1 602,71 Eur – 318,98 Eur) (CK 6.6 straipsnis, 6.9 straipsnio 1 dalis, 6.114 straipsnio 3 punktas, CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis)).

Kaip minėta, bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė nustato, kad įrodinėjimo pareiga tenka tam asmeniui, kuris teigia. Įrodinėjimo civilinėje byloje tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi CPK 177 straipsnio 2 dalyje numatytomis priemonėmis. Formuodamas teismų praktiką kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

Narinėjamu atveju ieškovas, prašydamas priteisti draudimo išmokas, nurodė, jog patyrė 97,89 Eur išlaidų ADB „Gjensidige“ pagal gyventojų turto draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 72,41 Eur išlaidų ADB „Compensa Vienna Insurance Goup“ pagal draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei pateikė2021 m. balandžio 13 d. mokėjimo nurodymus minėtoms sumoms (b. l. 23, 24). Teismas pastebi, kad, nors ieškovas į bylą pateikė mokėjimo nurodymus, tačiau byloje nėra pateiktos turto draudimo sutartys, iš kurių būtų galima nustatyti, koks turtas buvo apdraustas bei už kokio turto draudimą atlikti mokėjimai. Byloje taip pat nėra pateikta ir šalių su kreditoriumi sudaryta kreditavimo sutartis, iš kurios būtų galima nustatyti, kokius įsipareigojimus prisiėmė skolininkai dėl turto draudimo. Taigi, nesant tokių duomenų, nėra galimybės nustatyti, ar ieškovo prašomos priteisti sumos susijusios su šalių prievolės vykdymu kreditoriui „Luminor bank AS“ pagal 2008 m. balandžio 16 d. kreditavimo sutartį.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos pobūdį, CPK nenumato teismo teisės ir pareigos rinkti įrodymus savo iniciatyva. Be to, pažymėtina, kad teismas ne kartą tikslino, ar ieškovas neketina teikti į bylą kreditavimo bei draudimo sutarčių ieškinio reikalavimams pagrįsti, tačiau paskutinio teismo posėdžio metu ieškovo atstovė nurodė, kad tokių duomenų į bylą neteiks. Taigi, byloje nesant duomenų, patvirtinančių, jog atliktos įmokos ADB „Gjensidige“ ir ADB „Compensa Vienna Insurance Goup“ yra susijusios su privalomu turto draudimu pagal šalių sudarytą 2008 m. balandžio 16 d. kreditavimo sutartį su „Luminor bank AS“ ar apskritai susiję su šalių turto draudimu, yra pagrindas šią ieškinio dalį atmesti kaip neįrodytą ir nepagrįstą (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl kitų įmokų kompensavimo.

Bylos duomenimis, santuokos metu įgytas šalių turtas – žemės sklypas ir sodo pastatas, esantys SB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), – su jame esančiais kilnojamaisiais ir namų apyvokos daiktais po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise šalims atiteko po ½ dalį.

Įstatyminis bendraturčių tarpusavio santykių reguliavimas nustatytas CK ketvirtosios knygos V skyriaus ketvirtajame skirsnyje. Pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui, išdėstyta CK 4.75 straipsnio 1 dalyje: bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu.

Bendraturčių tarpusavio santykiai reglamentuojami ir CK 4.76 straipsnio. Jame nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms.

CK įtvirtina ne tik pareigą rūpintis daikto išlaikymu, bet ir šios pareigos nesilaikymo teisinius padarinius. CK 4.76 straipsnyje nustatyta, kad, jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės, kaip iš turto bendrasavininkės, dalį lėšų, kurias jis patyrė bendro turto išlaikymui, t. y. sodo nario mokestį SB „(duomenys neskelbtini)“, mokestį sumokėtą SB „(duomenys neskelbtini)“ už atliktus infrastruktūros darbus bei sumokėtą mokestį už elektros energiją UAB „Ignitis“.

Teismas jau minėjo, kad vadovaujantis CPK 178 straipsniu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę civiliniame teisiniame ginče dalyvaujantys asmenys turi įstatymo nustatytą procesinę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu. Atsižvelgiant į bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, nagrinėjamoje byloje ieškovui teigiant, kad jis patyrė bendro turto išlaikymo išlaidų, jam tenka procesinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami jo pareikšto ieškinio reikalavimai (CPK 178 straipsnis).

Ieškovas į bylą pateikė 2021 m. liepos 1 d. 108 Eur mokėjimo nurodymą SB „(duomenys neskelbtini)“, kuriame mokėjimo paskirtis – sodo nario mokestis (duomenys neskelbtini), bei tos pačios dienos 139,02 Eur sumos mokėjimo nurodymą, mokėjimo paskirtis – už infrastruktūros darbus (duomenys neskelbtini), tačiau kartu su mokėjimo nurodymais nepateikti duomenys, kurių pagrindu atlikti šie mokėjimai. 2022 m. vasario 1 d. vykusio teismo posėdžio metu buvo aiškinamosis aplinkybės, kokiu būdu yra mokamas nario mokestis, t. y. ar mokestis skaičiuojamas už turtinį objektą, ar už asmenį kaip daikto savininką. Posėdžio metu ieškovo atstovė tokių aplinkybių negalėjo nurodyti. Taip pat negalėjo nurodyti, kokiu būdu paskaičiuotas mokestis už infrastruktūros darbus, kaip nurodo kelio darbus. Kad būtų galima patikslinti šias aplinkybes bei pateikti duomenis, ieškovo atstovė prašė atidėti teismo posėdį, tačiau nei iki kitų paskirtų teismo posėdžių, nei iki bylos išnagrinėjimo iš esmės jokių duomenų, kurių pagrindu buvo atlikti mokėjimai SB „(duomenys neskelbtini)“, nepateikė. Taigi iš pateiktų mokėjimų nurodymų nėra galimybės nustatyti, ar ieškovas mokesčius SB „(duomenys neskelbtini)“ yra sumokėjęs už jam tenkančią ½ turto dalį, ar sumokėti mokesčiai dengia ir atsakovės turimos ½ dalies mokesčius, todėl konstatuotina, jog ieškovas neįrodė patyręs išlaidų, susijusių su mokesčiais SB „(duomenys neskelbtini)“, ir ši ieškinio dalis atmestina kaip nepagrįsta ir neįrodyta (CK 4.76 straipsnis, CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Remiantis bylos duomenis, UAB „Ignitis“ yra pateikusi ieškovui 684,98 Eur sumos PVM sąskaitą faktūrą (b. l. 28), PVM sąskaitą faktūrą su detalizacija, pagal kurią mokėtina suma už elektros energiją objektui (duomenys neskelbtini) sudaro 669,25 Eur (likutis 684,98 Eur, neapmokėta 669,25 Eur) (b. l. 29–30)). Pagal ieškovo pateiktus mokėjimo nurodymus nustatyta, jog ieškovas už elektros energiją yra sumokėjęs 684,98 Eur (b. l. 32–34). Duomenų, kad ieškovas būtų patyręs daugiau išlaidų, t. y. 714,19 Eur, už elektros energiją, nepateikta (CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis), todėl teismas, pasisakydamas dėl galimos pareigos atsakovei kompensuoti dalį ieškovo patirtų išlaidų, vertins tik į bylą pateiktas realiai ieškovo patirtas išlaidas už elektros energiją – 684,98 Eur.

Bylos nagrinėjimo metu atsakovė kėlė abejones, ar ieškovo atlikti mokėjimai už elektros energiją yra už jiems nuosavybes teise priklausantį turtą, kad kliento kodas nesutampa su mokėtojo kodu. Kaip matyti iš byloje pateiktos UAB „Ignitis“ sąskaitos faktūros, sąskaitoje yra aiškiai nurodytas ne tik kliento kodas, bet yra įvardytas ir objektas, kuriam priskaityta suma už elektros energiją – (duomenys neskelbtini). Analizuojant ieškovo pateiktus 2021 m. liepos 11–13 d. mokėjimo nurodymus, nustatyta, kad mokėjimo nurodymuose UAB „Elektroninių mokėjimų agentūra“ nurodyti e.ignitis mokėjimo krepšelių numeriai bei unikalūs mokėjimo kodai. Pastebėtina, kad tokiu būdu yra formuojami elektroniniai apmokėjimai UAB „Ignitis“, o ieškovo pateiktų mokėjimų sumos atitinka UAB „Ignitis“ sąskaitoje faktūroje nurodytą sumą – 684,98 Eur, todėl atsakovės teiginiai, jog ieškovo atlikti mokėjimai galimai nėra už jiems nuosavybės teise priklausantį objektą, atmestini kaip niekuo nepagrįsti (CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Atsakovės teigimu, ji negyvena šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame name, nesinaudoja elektra, todėl neprivalo dengti mokesčių už elektros energiją.

Minėta, kad teisinis reglamentavimas nustato, kad, jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą (CK 4.76 straipsnis), tačiau atkreiptinas dėmesys, jog pasisakant aptariamu klausimu svarbu atriboti, kurios išlaidos skirtos bendram turtui išlaikyti ir išsaugoti, o kurios – butų savininkų poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2006).

Teismas pažymi, kad mokestis už elektros energiją ir (ar) kitas paslaugas negali būti laikomas mokesčiu, mokėtinu turtui išlaikyti ir išsaugoti. Tokios išlaidos yra susijusios ne su gyvenamojo namo išlaikymu ir išsaugojimu, o su asmenų, gyvenančių tame name, poreikių tenkinimu, ir tokios išlaidos yra apmokamos pagal faktiškai suvartotą tokios paslaugos (išteklio) kiekį (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje e2A-38-933/2022).

Nagrinėjamu atveju ginčo, jog atsakovė negyvena šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame name, nėra. Tokiu būdu darytina pagrįsta išvada, jog name suvartota elektros energija buvo paties ieškovo poreikių tenkinimui (CPK 185 straipsnis). Kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, ieškovas elektros rodmenis, už kurių apmokėjimą prašoma priteisti, deklaravo 2021 m. birželio 10 d., ir nors ieškovas nurodo, kad elektros energija buvo deklaruota už ilgesnį laikotarpį, tačiau į bylą tai patvirtinančių duomenų nepateikė, t. y. ieškovas nepateikė duomenų, kada buvo paskutinį kartą iki 2021 m. birželio 10 d. deklaruoti duomenys. Taigi byloje nėra duomenų, paneigiančių, kad elektros energija buvo sunaudota ne einamuoju mėnesiu. Kita vertus, net jei vertinti, kad sunaudotas elektros energijos kiekis einamajam mėnesiui yra didelis, tai neatleidžia ieškovo nuo pareigos įrodyti, kad suvartota elektros energija galėjo būti ir laikotarpiu, kai name gyveno atsakovė.

Dėl ieškovo atstovės teismo posėdžio metu nurodytų aplinkybių, kad net negyvenant name atsakovė turi prisidėti prie mokesčio už elektros energiją, nes ja palaikomas name šildymas, kad namas nedrėktų ir nepelytų, visų pirma, pastebėtina, kad elektra buvo deklaruota ir mokestis paskaičiuotas už birželio mėn., t. y. šiltuoju metu sezonu. Antra, į bylą nepateikti jokie duomenys, kokiu būdu namas yra šildomas, kokių tam reikia elektros ar kitų pajėgumų ir kokią tai sudarytų sunaudotos elektros dalį (CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis).

Apibendrinant tai, kas pasakyta, vadovaujantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, taip pat vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, konstatuotina, jog ieškovas neįrodė atsakovės pareigos prisidėti prie mokesčių už elektrą proporcingai jos turimai turto daliai (CK 4.76 straipsnis, CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl kitų ieškovo ir atsakovė argumentų bei bylos procesinės baigties

Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodydamas, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).

Šiuo atveju teismas sprendžia, kad kiti ieškinio ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, ieškovo ieškinys tenkintinas iš dalies – tenkintina ieškinio dalis dėl kompensacijos priteisimo už kreditoriui „Luminor bank AS“ prievolės, kylančios iš 2008 m. balandžio 16 d. kreditavimo sutarties, dengimą už laikotarpį nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 13 d., ieškovui iš atsakovės priteistina 1 283,73 Eur, kita ieškinio dalis atmestina kaip neįrodyta (CK 6.6 straipsnis, 6.9 straipsnio 1 dalis, 6.114 straipsnio 3 punktas, CK 4.76 straipsnis, CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Bylos duomenimis, ieškovas patyrė 694 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 44 Eur žyminis mokestis, 650 Eur teisinės pagalbos išlaidos. Atsakovė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių duomenų nepateikė.

Teismo posėdžio metu atsakovė, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, prašė atsižvelgti į tai, kad dėl ieškovo kaltės ne kartą buvo atidėtas teismo posėdis ieškovui nepateiktus papildomų dokumentų. Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, jog bylos duomenimis nustatyta, kad teismo posėdžiai (2022 m. kovo 31 d., rugsėjo 6 d.) buvo atidėti ne todėl, jog ieškovas nepateikė papildomų dokumentų, o dėl ieškovo atstovės ligos. Dėl 2022 m. vasario 1 d. teismo posėdžio pastebėtina, kad šiame posėdyje buvo pereita iš parengiamojo teismo posėdžio į bylos nagrinėjimą iš esmės, kurio metu, be kita ko, atsakovė nurodė atsikirtimus bei su tuo susijusius klausimus, kurie nebuvo nurodyti atsakovės atsiliepime ir kas sąlygojo papildomų duomenų pateikimą. Dėl to, išklausius šalis, buvo atidėtas 2022 vasario 1 d. posėdis. Taigi byloje nenustatyta, kad ieškovas ar jo atstovė būtų piktnaudžiavę procesinėmis teisėmis, kas sudarytų pagrindą mažinti bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, įvertinus, jog ieškovo ieškinys tenkintinas iš dalies (65,61 proc.), ieškovui iš atsakovės priteistina 455,33 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovo M. Š. ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui M. Š. ir atsakovės E. Š. 1 283,73 Eur kompensaciją už kreditoriui „Luminor bank AS“ prievolės, kylančios iš 2008 m. balandžio 16 d. kreditavimo sutarties, dengimą už laikotarpį nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 13 d., 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1 283,73 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 455,33 Eur (aštuoniasdešimt penkis eurus aštuonis centus) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.