- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-09-12
- Bylos Nr.
- e2A-1545-430/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03034-2022-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Visvaldas Kazakiūnas, Loreta Braždienė, Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- A. P., V. M.
- Atsakovas
- G. P., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus, Visvaldo Kazakiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių A. P. ir V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių A. P. ir V. M. ieškinį atsakovams G. P. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkėjų teisių perkėlimo, trečiasis asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovės A. P. ir V. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams G. P. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, prašydamos pripažinti Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo 1995 m. vasario 27 d. sutartį Nr. 1045 negaliojančia; perkelti ieškovėms pirkėjų teises pagal atsakovės G. P. sudarytą 1995 m. vasario 27 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį į 568 kv. m žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), po 1/3 dalį kiekvienai ieškovei atskirai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad:
1.1. A. K. (ieškovės A. P. senelė, ieškovės V. M. ir atsakovės G. P. motina), mirusi (duomenys neskelbtini), turėjo tris dukras – L. K. (sudarius santuoką pavardė – P., kuri mirė (duomenys neskelbtini), ir yra ieškovės A. P. motina), V. K. (sudarius santuoką pavardė – M., kuri yra ieškovė byloje) ir G. K. (sudarius santuoką pavardė – P., kuri yra atsakovė byloje). A. K. turėjo butą adresu (duomenys neskelbtini), bei sodo namą su žemės sklypu, esančius adresu (duomenys neskelbtini). Viešame registre A. K. teisės registruotos buvo tik į sodo pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 1991 m. sausio 1 d. mirus A. K., pagal 1991 m. liepos 9 d. paveldėjimo liudijimą Nr. 1-2696 palikimą priėmė trys dukros lygiomis dalimis po 1/3, taip pat paveldėjo sodo pastatą.
1.2. 1995 m. vasario 27 d. Valstybinės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1045 pagrindu atsakovė G. P. įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypą. Šią aplinkybę ieškovės sužinojo tik 2020 m. birželio 3 d., kada gavo duomenis iš Registrų centro. Ieškovės teigia, kad atsakovė G. P. nuolat joms teigdavo, kad dokumentai dėl nuosavybės teisės į žemės sklypą įsigijimo vis dar tvarkomi Nacionalinėje žemės tarnyboje ir, kuomet bus visiškai sutvarkyta, visos trys lygiomis dalimis galės įsigyti nuosavybės teises ir į šį žemės sklypą, ant kurio stovi lygiomis dalimis seserų paveldėtas sodo pastatas.
1.3. Nurodė, kad tik 2020 metais kilus nesutarimams jos kreipėsi teisinės pagalbos ir 2020 m. birželio 3 d. gavus registro išrašą joms tapo žinoma apie 1995 m. vasario 27 d. sudarytą tarp atsakovės G. P. ir tuometinės Naujosios Vilnios seniūnijos Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Pasak ieškovių, žemėje stovi joms priklausanti po 1/3 sodo pastato dalis, o atsakovė G. P. tai žinojo, todėl net ir tuo atveju, jei notarė negavo duomenų apie ieškovių dalinės nuosavybės teisę į turimas pastato dalis, apie šias aplinkybes turėjo pareigą notarę informuoti tiek atsakovė, tiek valstybinė institucija, kuri pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį. Tai privalu buvo padaryti tam, kad būtų įgyvendinta Žemės įstatymo 31 straipsnio 4 dalies imperatyvi nuostata, t. y. pasiūlyti pirkti Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nurodytiems statinio, esančio parduodamame žemės sklype, savininkams. Kadangi šios pareigos nevykdė nei atsakovė, nei valstybinė institucija, ieškovės įgijo teisę reikalauti, kad joms būtų perkeltos pirkėjų teisės pagal atsakovės G. P. sudarytą minėtą sandorį.
1.4. Nurodo, kad dėl nesąžiningų atsakovių veiksmų ieškovių atžvilgiu buvo elgtasi nesąžiningai ir apgaulingai, atsakovė G. P. suklaidino ir melavo savo artimiesiems, todėl ši sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, o ieškovėms turi būti perkeltos pirkėjų teisės po 1/3 dalį kiekvienai ieškovei atskirai.
1.5. Ieškovės nurodė, kad, prieš kreipdamosi į teismą, 2021 m. liepos 16 d. su prašymu kreipėsi į atsakovę geranoriškai, taikiai prašydamos, kad ji padovanotų lygiomis dalimis po ½ dalį ieškovėms sodo žemės sklypo, o ieškovės atsisakytų bet kokių turtinių pretenzijų į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurį atsakovė gavo iš motinos ir jį vėliau privatizavo.
1.6. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad sklype stovi sodo pastatas, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovėms ir atsakovei G. P..
1.7. Teigė, kad atsakovai savo veiksmais, o būtent nuslėpdami nuo ieškovių tikrąją faktinę situaciją dėl sodo žemės sklypo įsigijimo, pasielgė nesąžiningai ir apgaulingai, o atsakovė dar ir suklaidino ir melavo savo artimiausiems šeimos nariams ir giminaičiams.
Atsiliepimas
2. Atsakovė G. P. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
2.1. Iš ieškinyje išdėstytų faktinių aplinkybių nėra aišku, koks atsakovės elgesys buvo nesąžiningas. Teigia, kad atsakovė žinojo, jog jos seserys nenori išsipirkti žemės, jos faktiškai atsisakė tai padaryti. Atsakovė pati viena rūpinosi tiek sodo namu, tiek žeme.
2.2. 1994 m. gruodžio 1 d. pagal Vilniaus miesto valdybos potvarkį Nr. 247IV jai buvo suteikta teisė įgyti žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)). 1995 m. vasario 27 d. Vilniaus miesto I-ajame notaro biure buvo sudaryta Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, kuria Naujosios Vilnios seniūnijos valdybos atstovas A. B. pagal 1994 m. gruodžio 1 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkį Nr. 247IV pardavė, o pirkėja G. P. (atsakovė) nusipirko žemės sklypą 568 m² pločio Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
2.3. Nurodė, kad ginčo sutarties sudarymo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 31 straipsnyje nusakyta pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarka, todėl atsakovė, priešingai, negu nurodė ieškovės, nepažeidė jokių imperatyvių nuostatų, kad turėjo būti pasiūlyta pirkti Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nurodytiems statinio, esančio parduodamame žemės sklype, savininkams. Remiantis 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau 1964 m. CK) nuostatomis notarė teisėtai patvirtino ginčo sandorį, jokių kliūčių tam padaryti nebuvo.
2.4. Pažymėjo, kad netgi darant teorinę prielaidą, jog atsakovė buvo nesąžininga (ko tikrai nebuvo) ir slėpė nuo ieškovių faktą, kad ji įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypą, tai ir ieškovių elgesys, kad jos, būdamos apdairios ir rūpestingos, turėjo pasidomėti savo iniciatyva per 20 metų apie galimybę įsigyti sau žemės sklypo dalį nuosavybės teise. Asmuo, nesidomėdamas savo teisėmis ir pareigomis, elgiasi neprotingai, ir toks elgesys gali sukelti jam neigiamų padarinių, už kuriuos jis pats yra atsakingas. Ieškovės savo teise galėjo pasinaudoti ne nuo sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, bet ir anksčiau, t. y. nuo 1991 m. liepos 8 d. paveldėjimo teisės liudijimo joms išdavimo momento, tačiau to nepadarė.
2.5. Ginčo sandoris sudarytas 1995 m. vasario 27 d., viešajame registre įregistruotas 1995 m. vasario 28 d. 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 84 straipsnio 1 dalyje numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas. 1964 m. CK 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsakovė nesutinka su ieškovių argumentu, kad apie sandorį jos sužinojo tik 2020 m. birželio 3 d.
2.6. Atkreipė dėmesį, kad ieškovės niekada nemokėjo sodininkų bendrijos nario mokesčių iki 1995 m. vasario 27 d., t. y. dar iki sandorio sudarymo momento, ieškovės nei domėjosi, nei jokiomis dalimis finansiškai neprisidėjo prie sklypo išlaikymo ir pagerinimo. Ieškovės nė karto per 26 metus nepasidomėjo nei atsakovės G. P., nei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, nei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, nei kitų asmenų, kaip mokėti žemės nuomą. Ieškovių pasyvus elgesys, kuomet jos per 26 metus nesidomėjo, nemokėjo žemės mokesčių, nesiūlė bent dalimi prisidėti prie atsakovės mokamų mokesčių, susijusių su žemės priežiūra, nemokėjo jokių einamųjų komunalinių mokesčių, už kadastrinių dokumentų tvarkymą, tik patvirtina faktą, kad ieškovės žinojo, kad žemės sklypas joms nepriklauso, nenorėdamos jokių išlaidų, jo tiesiog atsisakė, ir tokia situacija jas ilgą laiką tenkino.
3. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į ieškinį prašė dėl ieškinio pagrįstumo spręsti vadovaujantis atsiliepime išdėstytais argumentais. Atsiliepime nurodė, kad:
3.1. Sodininkų bendrijose gali / galėjo būti privatizuoti tik tokie valstybinės žemės sklypai, kurie suteikti teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2004 m. vasario 20 d., 6 straipsnio nuostatas valstybinės žemės valdymo teisė įstatymais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais buvo suteikta valstybės institucijoms, savivaldybėms, miškų urėdijoms, valstybinių parkų administracijoms. Kitą valstybinę žemę, nesuteiktą šiems subjektams valdyti, apskrities teritorijoje valdė apskrities viršininkas (iki 1995 m. birželio 28 d. vietos savivaldybės, nuo 1995 m. birželio 29 d. iki 1997 m. liepos 10 d. – apskrities valdytojai). Sodininkų bendrijoms nebuvo suteikta teisė valdyti valstybinę žemę ir sodininkų bendrijos bei jų valdymo organai negalėjo jais disponuoti – perleisti nuosavybėn, išnuomoti ar suteikti naudotis kitiems asmenims.
3.2. Nurodė, kad pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 2 punkto redakciją valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka jie suteikti sodininkų bendrijoms, šių bendrijų nariams, taip pat kiti mėgėjų sodo teritorijoje esantys žemės sklypai – jų naudotojams. Sodo sklypai, sodininkų bendrijos valdybos sprendimais suteikti bendrijų nariams ir naudotojams iki 1995 m. gegužės 18 d., prilyginami suteiktiems teisės aktų nustatyta tvarka. Sodininkų bendrijų valdymo organai (sodininkų bendrijų valdybos, visuotiniai narių susirinkimai) tik iki 1995 m. gegužės 16 d. turėjo teisę suteikti žemės sklypą naudotis sodininkų bendrijos nariui.
3.3. Nurodė, kad iš kartu su ieškiniu pridedamų dokumentų matyti, kad Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto valdybos 1994 m. gruodžio 1 d. potvarkiu Nr. 247IV „Dėl sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) žemės pardavimo ir nuomos“, be kitų potvarkyje nuspręstų dalykų, buvo nuspręsta parduoti bendrijos teritorijos ribose esančius sodininkų sklypus pagal pridedamą prie potvarkio priedėlį, šiame potvarkio priedėlyje buvo nurodyta atsakovės G. P. pavardė (potvarkio priedėlio 97 punktas), ieškovių vardai, pavardės nebuvo nurodyti minėtame potvarkyje. Iš Vilniaus miesto skyriaus archyve saugomos Žemės sklypo archyvinės bylos ir joje esančių dokumentų taip pat nustatyta, kad atsakovė G. P. 1992 m. balandžio 22 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto valdybos Žemėtvarkos tarnybos Naujosios Vilnios seniūnijos valdybai „prašau parduoti man sodo sklypelį Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 568 kv. m, esantį Vilniuje“. Duomenų, kad ieškovės būtų pateikusios prašymus Vilniaus miesto valdybai, Vilniaus miesto skyrius neturi.
3.4. Pažymėjo, kad ginčijamą sutartį pasirašė ne Vilniaus apskrities viršininko administracija ir (ar) jos teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba, o Vilniaus miesto valdyba (šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybės administracija), atstovaujama Naujosios Vilnios seniūnijos atstovo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovių atsakovei lygiomis dalimis 1 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 550 Eur iš kiekvienos ieškovės, priteisė iš ieškovių į valstybės biudžetą lygiomis dalimis 8,96 Eur pašto išlaidų, t. y. po 4,48 Eur iš kiekvienos ieškovės.
5. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės yra praleidusios įstatymo nustatytą terminą savo galimai pažeistai teisei ginti, jo neprašė atnaujinti, todėl, joms neteigiant bei neįrodinėjant praleisto termino atnaujinimo pagrindų, o atsakovėms prašant taikyti ieškinio senatį, teismas laiko, jog yra savarankiškas teisinis pagrindas atmesti ieškovių reikalavimus konstatavus ieškinio senaties termino praleidimą jiems pareikšti.
6. Teismas kritiškai vertino ieškovių išdėstytą poziciją, jog apie savo pažeistas teises jos sužinojo tik 2020 m. birželio 3 d., kuomet gavo viešo registro duomenis, t. y. praėjus 26 metams nuo siekiamo nuginčyti sandorio sudarymo dienos. Teismas nesutiko su ieškovių nurodytu sužinojimo momentu.
7. Pirmosios instancijos teismas iš ieškovių nurodomų aplinkybių sprendė, kad pagal ginčo turinį ir įprastą asmenims taikomą bendravimo su artimais giminaičiais bei elementaraus kasdienio suvokimo aspektą ieškovėms apie sudarytą ginčo sandorį tapo žinoma kur kas anksčiau, nei jos nurodo.
8. Teismas sprendė, kad ieškovė V. M., pagal savo amžių ir gyvenimišką patirtį atitinkanti protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą, po mamos mirties 1991 metais paveldėjusi sodo namo dalį, nežinotų ar nesuprastų, kad yra žemės sklypas, ant kurio jis stovi, todėl, būdama atidi ir rūpestinga, kiek anuometinė situacija dėl prasidėjusio turto privatizavimo (ieškovė patvirtino, kad privatizavo sutuoktinio butą, todėl apie tai žinojo) ir laikotarpis, kuomet atsirado galimybė išsipirkti sodo sklypus (nėra jokio pagrindo ir prielaidų manyti, kad apie tai nežinojo) leido, negalėjo nesuvokti apie galimybės išsipirkti valstybinę žemę atsiradimą.
9. Teismas laikė, jog yra didesnė tikimybė manyti, kad atsakovė informavo savo seseris apie tokią sklypo išsipirkimo galimybę ir siūlė tai daryti kartu, suvokdama, jog sodo namas joms priklauso lygiomis dalimis, nei priešingai – nuslėpė tokį faktą nuo savo seserų ir viską padarė tyliai. Tiek V. M., tiek jos sesuo L. privalėjo domėtis sklypo įsigijimo nuosavybėn reikalų tvarkymu, tikėtina, jog to nedarė ne dėl nesuvokimo ar nežinojimo, o dėl to, kad nenorėjo jį išsipirkti, nes juo nesinaudojo ir nematė tokio poreikio bei nenorėjo išlaidų. Teismas darė išvadą, jog ieškovių kreipimąsi į teismą lėmė laikotarpio padiktuota situacija dėl sklypo buvimo vietos dabartinio paklausumo naujoms statyboms ir galimai dėl to atsiradęs poreikis sklypą parduoti.
10. Dėl ieškovės A. P. sužinojimo momento pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė jo nedetalizavo ir neindividualizavo, todėl teismas sprendė, kad ji apie sandorio sudarymą žinojo daug anksčiau, nei nurodė ieškinio pareiškime, o būtent 2020 m. birželio 3 d.
11. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2003 metais sode vyko ieškovės A. P. jubiliejaus šventė, kad jos metu šios tuometinis gyvenimo draugas užsipuolė bylos atsakovę ir priekaištavo jai dėl sklypo privatizavimo. Teismas sprendė, kad šio fakto žinojimas šiai ieškovei tapo žinomas dar anksčiau, iš pačios motinos L. pasakymo joms gyvenant kartu. Bet kuriuo atveju anksčiau nei 2000 m., kuomet L. mirė. Darė išvadą, kad tomis pačiomis laiko aplinkybėmis, kurias įvardijo atsakovė ir kurių nenuosekliais paaiškinimais nepaneigė ieškovė V. M. ir apie kuriuos aiškino liudytoja I. K., o būtent apie 1995–1997 metus. Nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad A. P. ėmėsi kažkokių veiksmų savo teisėms ginti priėmusi palikimą po motinos L. mirties, aiškinosi esamą situaciją ir pan.
12. Teismas konstatavo, kad apie sudarytą ginčo sandorį ieškovėms tapo žinoma daug anksčiau, nei jos nurodė ieškinio pareiškime, todėl darė išvadą, kad ieškovės praleido ieškinio senaties terminą.
13. Dėl ieškinio reikalavimų pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės byloje neįrodė įvardytų sandorio negaliojimo pagrindų ir neįrodė savo turimos teisės tokiam sandoriui sudaryti buvimo.
14. Nurodė, kad nors ieškinio pareiškime nėra įvardyti sandorio negaliojimo pagrindai, nurodyta tik, kad ieškovės jaučiasi tiek atsakovės G. P., tiek valstybinės institucijos – sandorį sudariusios Naujosios Vilnios seniūnijos, apgautos dėl jų nesąžiningų veiksmų, nenurodant konkrečiai tų veiksmų turinio, pasirengimo nagrinėti ginčą teisme metu ir jam vykstant ieškovių atstovas akcentavo du sandorių negaliojimo pagrindus – 2001 m. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje ir 1.91straipsnio 5 dalyje numatytus pagrindus sandoriui pripažinti negaliojančiais.
15. Nustatė, kad atsakovė G. P. 1992 m. balandžio 22 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto valdybos Žemėtvarkos tarnybos Naujosios Vilnios seniūnijos valdybai prašydama parduoti sodo sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas – 568 kv. m. Duomenų, kad ieškovės būtų pateikusios prašymus, nėra. Iš į bylą pateikto Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto valdybos 1994 m. gruodžio 1 d. potvarkio Nr. 2471V „Dėl sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) žemės pardavimo ir nuomos“ nustatė, kad buvo nuspręsta parduoti bendrijos teritorijos ribose esančius sodininkų sklypus, minėtame priedėlyje buvo nurodyta atsakovės G. P. pavardė (potvarkio priedėlio 97 punktas), ieškovių vardai, pavardės nebuvo nurodyti minėtame potvarkyje.
16. Pasisakė, kad ieškovei A. P. jokios teisės nepriklausė sandorio sudarymo metu, ji paveldėjimą po savo mamos L. mirties 2000 metais įregistravo tik 2009 metais. Pati L. prašymo išsipirkti žemę nebuvo pateikusi, t. y. jokia forma nebuvo išreiškusi savo valios sudaryti sandorį, nors, didelė tikimybė manyti, apie tai negalėjo nežinoti. Joks leidimas L. tai padaryti nebuvo suteiktas, ji neišreiškė valios dalyvauti išsipirkimo procese. Teisės (valios) neišreiškimas, kaip aktyvia forma išreiškiamas subjektyvusis elgesio elementas, negali būti paveldėjimo dalyku. Ieškovė A. P. ieškovių nurodyto minėto Vyriausybės nutarimo (Vyriausybės nutarimo Nr. 500 „Dėl LR Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 dalinio pakeitimo“ patvirtinta jo redakcija) 1 punkto 2.4 papunkčio pagrindu) tokios teisės neįgijo. To (savo valios išsipirkti sklypo dalį) nebuvo išreiškusi ir V. M., kuri taip pat negalėjo nežinoti apie galimybės įsigyti žemės sklypo dalį lengvatinėmis sąlygomis buvimą ir prasidėjusią jo įsigijimo procedūrą.
17. Nurodė, kad sodo pastato bendraturčių statusas savaime nerodo valios pirkti sklypo dalį, valia išsipirkti sklypo dalį turėjo būti išreikšta aiškiai paties galimo bendraturčio, o tai nebuvo padaryta. Ieškovių ieškinio pareiškime nurodytas tuo metu galiojusio Žemės įstatymo normatyvas neįgalino seniūnijos ieškoti sodo namo bendraturčių ir siūlyti jiems naudotis žemės išsipirkimo galimybe. Taip pat neįgalino kitų asmenų suteikti tokią informaciją kitoms potencialaus sandorio šalims. Nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad tiek ieškovė V. M., tiek jos sesuo L., kurios dukra yra šios bylos kita ieškovė, buvo įstojusios į sodininkų bendrijos narius. Todėl jokios teisės privatizuoti sklypą ginčo sandorio sudarymo momentu jos neturėjo, todėl negali ir neturi reikalavimo teisės perkelti pirkėjo teises, nes neturėjo teisės dalyvauti sklypų privatizavime, t. y. negalėjo būti potencialaus sandorio šalimi.
18. Teismas laikė, jog ieškovės neįrodė įvardytų sandorio negaliojimo pagrindų ir sąlygų jam panaikinti. Konstatavo, kad ieškovės, nebūdamos sandorio šalimi (ginčo sandoris sudarytas tik tarp atsakovių), neįgijo teisės jį ginčyti, o neturėdamos potencialių pirkėjų teisių, negali reikalauti šių teisių perkėlimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
19. Ieškovės A. P. ir V. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 11 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-535-727/2023 ir ieškovių ieškinį tenkinti visiškai, priteisti iš atsakovės ieškovių naudai visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Ieškovės nesutinka, kad buvo pagrindas ieškinį atmesti dėl ieškinio senaties.
19.2. Teigia, kad teismo skundžiamu sprendimu turėjo būti vertinta kritiškai liudytojos S. P. parodymai, kadangi ji turi materialinį interesą šios bylos baigtimi. Kaip ir teismas ne kartą savo sprendime yra pažymėjęs, jog tarp šalių iki tol buvo artimi santykiai, ir šiuo atveju atsakovės dukra S. P. negalėjo nežinoti tikrosios priežasties, dėl ko kilo tarp šalių konfliktas, nes atsakovė su dukra bendrauja artimai ir tikrai tarp jų turėjo būti pasidalinta apie 2019 m. kilusį tarp atsakovės ir ieškovių konfliktą. Tačiau teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo, šios esminės aplinkybės visiškai nevertino ir dėl jos sprendimo konstatuojamojoje dalyje nepasisakė.
19.3. Pažymėjo, kad ieškovių rašytiniai paaiškinimai teismui buvo pateikti 2023 m. vasario 1 d., o atsakovės dukra, kaip liudytoja, teisme savo paaiškinimus teikė 2023 m. vasario 8 d., t. y. po ieškovių teismui į bylą pateiktų rašytinių paaiškinimų, kur šiuo pagrindu, tiek atsakovė, tiek jos dukra, prieš duodamos teismui paaiškinimus, tikrai turėjo galimybę ir progą susipažinti su ieškovių pateiktais 2023 m. vasario 1 d. rašytiniais paaiškinimais ir galėjo teismo posėdžio metu neigti apie 2019 m. kilusį tarp šalių konfliktą.
19.4. Nurodė, kad 2023 m. vasario 8 d. teismo posėdžio metu atsakovės dukrai, kaip liudytojai, duodant teisme paaiškinimus, o būtent po ieškovių atstovo klausimo, – kokia yra tikroji 2019 m. tarp šalių kilusio konflikto priežastis, t. y. atsakovės atstovas pertraukdamas nukreipė šių esminių faktinių aplinkybių aiškinimąsi klausimu, užduodamas šiai liudytojai menamus klausimus apie 1992–1995 metais vykusias privatizavimo procedūras, kuomet ši liudytoja buvo visiškai dar vaikas (12–14 metų amžiaus) ir negalėjo būdama tokio amžiaus žinoti ir tuo labiau domėtis tuo metu apie vykusius privatizavimo procesus.
19.5. Teigė, kad apie atsakovei priklausančias žemės sklypo nuosavybės teises, t. y. ieškovės iš pačios atsakovės žodinio pareiškimo sužinojo tik 2019 m. gegužės mėnesį, kur šio sužinojimo metu ir įvyko tarp atsakovės ir ieškovės V. M. konfliktas. Todėl teismo sprendimo konstatuojamosios dalies 7 psl. 1 ir 2 pastraipose priimta išvada, jog „ieškovių kreipimąsi į teismą sąlygojo laikmečio padiktuota situacija dėl sklypo buvimo vietos dabartinio paklausumo naujoms statyboms ir galimai dėl to atsiradęs poreikis sklypą parduoti“; „todėl manytina, kad ji apie sandorio sudarymą žinojo daug anksčiau, nei nurodė ieškinio pareiškime, o būtent 2020 m. birželio 3 d.“, visos bylos medžiagos kontekste yra prieštaraujanti byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teigia, jog teismo argumentas, jog „ieškovių kreipimąsi į teismą sąlygojo laikmečio padiktuota situacija dėl sklypo buvimo vietos dabartinio paklausumo naujoms statyboms ir galimai dėl to atsiradęs poreikis sklypą parduoti“, neturi nieko bendro su nagrinėjamu šios bylos dalyku, nes byloje nėra jokių faktų ar bent užuominų iš ieškovių pusės apie sodo pardavimą.
19.6. Jos nuomone, teismo išvada (sprendimo 7 psl. 4 pastraipa), jog „ieškinio senaties terminas nagrinėjamo ginčo atveju akivaizdžiai prasidėjo dar galiojant 1964 m. CK, buvo 3 metų trukmės ir šis bendras 3 metų ieškinio senaties terminas įsigaliojant naujajam 2001 m. redakcijos CK jau buvo pasibaigęs. Todėl sutinkamai su virš minėto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 Nr. VIII-1864), kuriuo buvo patvirtintas 2001 m. redakcijos CK įsigaliojimas, 10 straipsnio 1 dalies nuostata, ieškovės negali remtis 10 metų bendru ieškinio senaties terminu“, yra nei faktiniu, nei teisiniu pagrindais nepagrįsta.
19.7. Nurodė, kad ieškovės apie savo teisių pažeidimą sužinojo būtent 2019 m. gegužės mėn., t. y. tarp šalių kilusio konflikto metu iš neblaivios atsakovės G. P. replikų, o oficialiai ieškovės sužinojo iš 2020 m. birželio 3 d. Nekilnojamojo turto registro gauto išrašo. Įvertinus šias aplinkybes, ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Priešingos teismo išvados dėl ieškinio senaties taikymo prieštarautų Civilinio kodekso normoms, reglamentuojančioms ieškinio senatį, ir 2002 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ išaiškinimams. Todėl nagrinėjamu atveju ieškinio pateikimo teismui senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2019 m. gegužės mėnesio ir taikomas bendras 10 metų senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), kuris šiuo atveju nėra praleistas.
19.8. Paaiškino, kad ginčo sodo žemės sklype stovi ieškovėms priklausanti sodo pastato dalis, kur atsakovė apie tai visada žinojo, todėl net ir tuo atveju, jei notarė negavo šių iš viešo registro duomenų apie ieškovių daline nuosavybės teise turimą pastato dalį, apie šias faktines aplinkybes turėjo pareigą notarę informuoti tiek atsakovė, tiek valstybinė institucija, kuri pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį tam, kad būtų įgyvendinta Žemės įstatymo 31 straipsnio 4 dalies imperatyvi nuostata, tai yra pasiūlyti pirkti Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nurodytiems statinio, esančio parduodamame žemės sklype, savininkams, tačiau šios pareigos nevykdė nei atsakovė, nei valstybinė institucija (Naujosios Vilnios seniūnija). Teigia, kad ieškovės įgijo teisę reikalauti, kad joms būtų perkeltos pirkėjų teisės pagal atsakovės G. P. sudarytą 1995 m. vasario 27 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį į 568 kv. m žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalį. Tačiau teismas skundžiamu sprendimu netaikė ir neaiškino šios imperatyvios įstatyminės nuostatos.
19.9. Nurodė, kad teismas skundžiamu sprendimu nesivadovavo ir aukštesnės instancijos teismo tokio pobūdžio bylose teisės aiškinimo ir taikymo praktika.
Atsiliepimas
19.10. Nurodė, kad atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba, pateikdama atsiliepimą į ieškinį, t. y. kartu su atsiliepimu pateikė ir 1995 m. vasario 28 d. Valstybinės žemės kadastro duomenų registro Nr. 01/16437 išrašą, kuriame yra duomenys apie žemės sklypą, tačiau, kaip matyti iš šio išrašo 3 puslapio 9 ir 10 punktuose, kad nėra jokių duomenų apie nekilnojamąjį turtą (statinius – sodo pastatą) be žemės sklypo (9 punktas), o šio išrašo 10 punkte nurodyta, kad visiškai nėra duomenų apie šiame žemės sklype esančių pastatų savininkus. Atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos atstovė negalėjo paaiškinti ir atsakyti į šį klausimą, o ir teismas tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek ir skundžiamu sprendimu šių aplinkybių visiškai nesiaiškino.
19.11. Tam, kad turėtum teisę privatizuoti žemės sklypo dalį kartu su sodo pastato bendrasavininkais, t. y. nei įstatymai, nei poįstatyminiai teisės aktai nenumatė, kad kiekvienas sodo pastato bendraturtis turintis privalomai būti bendrijos nariu. Todėl teismas skundžiamu sprendimu visiškai teisiškai nepagrįstai priėjo prie išvados, jog ieškovės net nebuvo įgijusios teisės į sodo žemės sklypo privatizavimą, nes neva nebuvo sodų bendrijos nariais.
19.12. Pažymėjo, kad iš esmės šią dieną ieškovės neturi jokios galimybės net patekti į joms kartu su atsakove bendra daline nuosavybės teise priklausantį sodo pastatą.
Žemesnės instancijos teismas
19.13. Teismas skundžiamu sprendimu ir nagrinėjamu atveju visiškai nesivadovavo Vyriausybės nutarimo nuostatomis, kurios tuo laikotarpiu reglamentavo sodo žemės sklypo, ant kurio yra pastatytas statinys, bendrasavininkų teisių įsigijimo pagrindų ir ypatybių.
Atsiliepimas
20. Atsakovė G. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 11 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais motyvais:
20.1. Apeliančių nesutikimas su teismo teisingu ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymu nėra besąlygiškas pagrindas naikinti teismo sprendimą dėl to, kad apeliantėms nepatinka teismo pateikta ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo išvada.
20.2. Nurodė, kad sandorio metu galiojantis CK nustatė trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovės vertinimu, apeliantės dar 1998 metais turėjo sužinoti apie jų teises manomai pažeidžiantį sandorį, todėl trejų metų terminas baigėsi 2001 metais, tačiau nėra žinoma, kada konkrečiai 2001 metais. Jeigu laikytina, kad iki 2001 metų liepos 1 dienos mėnesio naujojo CK įsigaliojimo datos, tuomet ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs. Jeigu po 2001 metų liepos 1 dienos, tai terminas prailginamas iki bendro 10 metų termino, kuris baigėsi 2011 metais. Tokiu atveju ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs.
20.3. Teismas visapusiškai įvertino visas faktines bylos aplinkybes, įvertino sandorio sudarymo metu valstybinės žemės pardavimo be aukciono teisinį reguliavimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pažymėjo, kad teismas ėmėsi nagrinėti ieškovių materialinius teisinius reikalavimus net teisėtai pripažinęs ieškovių ieškinio senaties terminų praleidimą ir taikydamas ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
20.4. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo šiuos ieškovių reikalavimus pripažinti pagrįstais ir įrodytais. Ieškovės byloje neįrodė įvardytų sandorio negaliojimo pagrindų ir neįrodė savo turimos teisės tokiam sandoriui sudaryti buvimo.
20.5. Ieškovės, reikšdamos ieškinį pripažinti sandorį negaliojančiu, kaip sudarytą prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, turėjo įrodyti, kokie atsakovės neteisėti veiksmai buvo atlikti ir kokias konkrečias imperatyvias įstatymų nuostatas pažeidė atsakovė.
20.6. 1995 m. vasario 27 d. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį atsakovė sudarė su tuometinės Naujosios Vilnios seniūnijos valdyba ir tą sandorį patvirtino notarė. Vienas iš notaro teisėtos veiklos garantų yra užtikrinti sudaromų ir tvirtinamų sandorių teisėtumą, užtikrina pačios civilinės apyvartos teisėtumą. Jeigu sandoris būtų neteisėtas, notaras jo nebūtų tvirtinęs. Vadinasi, jo sudarymo metu nebuvo pažeistos jokios imperatyvios įstatymo normos.
20.7. Teigia, kad ieškovės nėra laikomos nukentėjusiomis pagal 1995 m. vasario 27 d. sudarytą Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Esant tokiai situacijai ieškovės ir neturi jokio juridinio pagrindo reikšti reikalavimą pripažinti sudarytą sandorį negaliojančiu. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, kaip sandorį, turėjo tarpusavyje sudaryti atsakovė su ieškovėmis, kurios kaip nukentėjusiosios nuo tokio sandorio, sudaryto apgaulės būdu, turi teisę reikšti ieškinį atsakovei ir reikalauti taikyti tokio sandorio negaliojimo teisines pasekmes. Šiuo atveju ieškovės nebuvo sandorio šalimi, todėl jos ir neturi reikalavimo teisės į mane dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, sudaryto apgaule.
Atsiliepimas
21. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Bylą nagrinėjęs teismas visiškai pagrįstai nustatė bei konstatavo, kad ieškovėms apie ginčo sandorį tapo žinoma daug anksčiau, nei jos nurodė ieškinyje. Teismas visiškai pagrįstai nustatė ieškinio senaties termino pradžią ir (ar) pabaigą itin išsamiai bei motyvuotai pagrindęs teismo sprendimo motyvus, dėl senaties taikymo su kuo sutinka Nacionalinė žemės tarnyba ir juos palaiko.
21.2. Nacionalinės žemės tarnybos vertinimu, bylą nagrinėjęs teismas visiškai pagrįstai ir išsamiai analizavo sandorio sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, todėl mano, kad ir nagrinėjamu atveju apeliantės neįrodo sandorio negaliojimo pagrindų ir neįrodo savo turimos teisės tokiam sandoriui sudaryti buvimo.
21.3. Nurodė, kad sodininkų bendrijose gali / galėjo būti privatizuoti tik tokie valstybinės žemės sklypai, kurie suteikti teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2004 m. vasario 20 d., 6 straipsnio nuostatas valstybinės žemės valdymo teisė įstatymais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais buvo suteikta valstybės institucijoms, savivaldybėms, miškų urėdijoms, valstybinių parkų administracijoms. Sodininkų bendrijoms nebuvo suteikta teisė valdyti valstybinę žemę ir sodininkų bendrijos bei jų valdymo organai negalėjo jais disponuoti – perleisti nuosavybėn, išnuomoti ar suteikti naudotis kitiems asmenims.
21.4. Nurodė, kad, įvertinus ginčo sandorio metu galiojusį teisinį reglamentavimą, jokios teisės privatizuoti sklypą ginčo sandorio sudarymo momentu jos neturėjo, todėl negali ir neturi reikalavimo teisės perkelti pirkėjo teises, nes neturėjo teisės dalyvauti sklypų privatizavime, t. y. negalėjo būti potencialaus sandorio šalimi.
21.5. Nacionalinės žemės tarnybos vertinimu, apeliantės ir jų atstovas profesionalus teisininkas klaidingai traktuoja namų valdų teisinį reguliavimą su sodo sklypų teisiniu reguliavimu, dėl ko netinkamai nurodo teisinį reglamentavimą ir juo grindžia savo reikalavimo teisę.
21.6. Pagal ginčo sandorių sudarymo metu galiojusį teisinį reguliavimą asmenys turėjo įstoti į bendriją ir būti sodininkų bendrijos nariais, mokėti mokesčius ir t. t., šį aiškinimą ne tik įrodo sodo žemės sklypų pardavimą reglamentavusių nuostatų gramatinė analizė.
22. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje, Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
23. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.
24. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
25. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 11 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl apeliančių papildomų rašytinių paaiškinimų / atsikirtimų į atsakovės atsiliepimą į apeliacinį skundą (ne)prijungimo
26. Apeliantės 2023 m. rugsėjo 11 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus / atsikirtimus į atsakovės atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuose nurodė papildomus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo.
27. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad įstatyme nenustatyta, jog apeliantės turi teisę teikti atsiliepimą į apeliacinį skundą.
28. Pažymėtina, kad CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
29. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
30. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad CPK 314 straipsnyje įtvirtinamas ribotos apeliacijos modelis, nustatyti ribojimai pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Šie ribojimai pirmiausia nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2001 m. gegužės 9 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2001; 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005; 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2007, 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).
31. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, į tai, kad įstatyme nėra reglamentuota teisė apeliacinį skundą papildyti naujomis aplinkybėmis po atsiliepimų į apeliacinį skundą gavimo, teisėjų kolegija papildomus rašytinius paaiškinimus / atsikirtimus į atsakovės atsiliepimą į apeliacinį skundą atsisako priimti.
Dėl esminių faktinių aplinkybių
32. Civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantėms A. P., V. M. ir atsakovei G. P. dalinės nuosavybės teise po 1/3 dalį priklauso sodo pastatas, esantis (duomenys neskelbtini). Apeliantė A. P. nurodytą statinio dalį įgijo 2009 m. rugpjūčio 5 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. DA-5633 pagrindu, apeliantė V. M. – 1991 m. liepos 9 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 1-2696 pagrindu, o atsakovė G. P. – 1991 m. liepos 9 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 1-2696 pagrindu. Atsakovė G. P. žemės sklypą, ant kurio pastatytas pastatas-sodo pastatas, esantį (duomenys neskelbtini), įgijo 1995 m. vasario 27 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1045 pagrindu. Ieškovės ieškinys teisme gautas 2022 m. vasario 8 d.
33. Byloje kilo ginčas dėl 1995 m. vasario 27 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1045, sudarytos tarp atsakovės G. P. ir Naujosios Vilnios seniūnijos, pripažinimo negaliojančia ir ieškovėms sandorio pirkėjų teisių perkėlimo į 568 kv. m žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini).
34. Pirmosios instancijos teismas apeliančių ieškinį atmetė konstatavęs, jog ieškovės praleido ieškinio senaties terminą ir neįrodė įvardytų sandorio negaliojimo pagrindų, neįrodė savo turimos teisės tokiam sandoriui sudaryti buvimo. Ieškovės, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.
Dėl ieškinio senaties
35. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ginčijamas tuo pagrindu, jog teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties pradžios momentą, ieškinio senatis turėjo būti skaičiuojama nuo 2020 m. birželio 3 d., t. y. gavus nekilnojamojo turto viešo registro išrašą ir ne anksčiau nei 2019 m. gegužės mėnesį, kai įvyko šalių konfliktas, kurio metu sužinojo apie žemės sklypo privatizavimą. Apeliančių teigimu, šiuo atveju turėjo būti taikomas bendrasis 10 metų senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), kuris šiuo atveju nėra praleistas.
36. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ieškinys pirmosios instancijos teisme gautas 2022 m. vasario 8 d. Ginčo sandoris sudarytas 1995 m. vasario 27 d., galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui (toliau – 1964 m. CK), todėl vertinant, ar nėra praleista ieškinio senatis, svarbu nustatyti, ne tik kada tapo žinoma ieškovėms apie galimai pažeistas teises, bet ir tai, kokios tuo metu galiojo įstatyminės nuostatos dėl ieškinio senaties termino.
37. Pagal 1964 m. CK 86 straipsnį, tiek pagal nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą.
38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015). Kadangi vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis).
39. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnius ar trumpesnius ieškinio senaties terminus. Nustatyti terminai ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų civilinio teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022 33 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
40. Pripažinęs, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, teismas turi įvertinti, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).
41. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių.
42. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti, jog paminėtų nuostatų buvo laikytasi. Teismas atskleidė esmines bylos faktines aplinkybes, tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, šalių ginčo pobūdį ir esmę. Skundžiamas sprendimas yra pagrįstas visapusišku byloje esančių įrodymų ir teismo posėdžio metu nustatytų aplinkybių įvertinimu ir ištyrimu. Teismas nurodė, kuriais įrodymais remiasi darydamas atitinkamas išvadas, taip pat įvardijo, kuriuos apeliančių argumentus vertina kaip nereikšmingus nagrinėjamo ginčo ribose. Aplinkybė, kad teismas remdamasis byloje pateiktais įrodymais priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi ieškovės, nesudaro pagrindo laikyti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ar nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu buvo nuspręsta ieškinį atmesti.
43. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovių pateiktus įrodymus ir nurodytas aplinkybes dėl sužinojimo momento, laiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantės apie ginčijamą sandorį sužinojo daug anksčiau, nei nurodė, t. y. galiojant 1964 m. CK. Apeliantės objektyvių ir nešališkų įrodymų, kurie pagrįstų jų nurodytą sužinojimo momentą, nepateikė. Todėl byloje nesant tokių įrodymų vien vadovautis ieškovių nurodyta sužinojimo data nebuvo pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos medžiaga, o taip pat liudytojų parodymai, nustatytos aplinkybės, o taip pat pačių ieškovių nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido daryti išvadą, kad apie ginčo sandorį apeliantės sužinojo galiojant 1964 m. CK, kas reiškia, jog taikytinas ieškinio senaties terminas – treji metai. Teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovių reikalavimams šiuo atveju nėra taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas.
44. Akcentuotina, kad ieškovių atstovas 2020 m. birželio 28 d. prašyme VĮ Registrų centrui, kuriuo buvo prašoma pateikti ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, nurodė žemės pirkimo–pardavimo sutarties numerį ir sandorio sudarymo datą, kas leidžia daryti išvadą, jog prašymo rengimo metu apeliantėms jau buvo žinoma apie ginčo sandorį. Manytina, kad esant vien tokio turinio prašymui 2020 m. birželio 3 d., kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, negali būti laikoma sužinojimo momentu, nuo kurio skaičiuojamas ieškinio senaties terminas.
45. Teisėjų kolegija pažymi, nors apeliantė A. P. sodo pastato dalį paveldėjimo būdu įgijo 2009 m. rugpjūčio 5 d., tačiau aplinkybė, kad žemės sklypas priklauso atsakovei, tapo žinoma dar 2003 m., švenčiant šios ieškovės jubiliejų, ką patvirtina pirmosios instancijos teismo apklaustų liudytojų parodymai. Net ir vertinant tai, kad šios ieškovės sužinojimo momentas apie ginčo sandorį įvyko tik paveldėjimo būdu įgijus sodo pastato dalį, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantė A. P. nesiėmė veiksmų savo teisėms ginti priėmusi palikimą po motinos mirties, nors ir buvo žinoma aplinkybė apie žemės sklypo privatizavimą ir sklypas galimai priklauso atsakovei. Teisėjų kolegija pabrėžia, net ir laikant, jog ši apeliantė sužinojo jau galiojant CK, nustatytam dešimties metų ieškinio senaties terminui, šis terminas yra praleistas, kadangi ieškinys pareikštas tik 2022 m. vasario 8 d.
46. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovų reikalavimas dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pareikštas praleidus tiek 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje, tiek CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą. Nenustatyta aplinkybių, kurios galėtų teikti pakankamą pagrindą vertinti, kad ieškinio senaties terminai praleisti dėl svarbių priežasčių. Dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą ieškovų ieškinio reikalavimus, pareikštus praleidus įstatymo nustatytus ieškinio senaties terminus, atmesti vien šiuo pagrindu (1964 m. CK 83 straipsnis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
47. Apeliantės, įrodinėdamos pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą, įrodinėja, jog liudytojos S. P. parodymai turėjo būti vertinti kritiškai, kadangi ji suinteresuota bylos baigtimi. Teisėjų kolegija pažymi, šalys savo reikalavimus turi teisę įrodinėti liudytojų parodymais. Vien tai, kad tam tikro liudytojo parodymai yra nepalankūs kuriai nors šaliai, nesudaro pagrindo abejoti liudytojų parodymų objektyvu. Teisėjų kolegija pažymi, kad faktiniai duomenys pamatomi, pastebimi, kokiu nors būdu sužinomi, įsimenami, saugomi ir fizinio asmens atgaminami. Tokie duomenys gali būti ir subjektyviai pateikiami (pavyzdžiui, nutylint dalį aplinkybių, akcentuojant tam tikrus jų aspektus ar kitaip neobjektyviai perduodant žinias) (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008). Taigi teismas, spręsdamas dėl liudytojų parodymų ir šalių paaiškinimų patikimumo, juos sistemiškai turi vertinti su kitais byloje esančiais duomenimis. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pirmosios instancijos teismo motyvais, pagrindo išvadai, kad apeliantėms nepalankus teismo sprendimas buvo grindžiamas tik nurodytos liudytojos parodymais, neturi. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas labiau tikėtinus ir atitinkančius tikrovę laikė liudytojų parodymus, kurie nėra susiję giminystės ryšiais su šalimis parodymams. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas vienodai vertino tiek šalių, tiek apklaustų liudytojų parodymus, vertino visumą byloje pateiktų įrodymų ir tik įvertinęs visą civilinės bylos medžiagą nusprendė ieškinį atmesti.
Dėl ieškinio reikalavimų
48. Apeliantės pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo 1995 m. vasario 27 d. sutartį Nr. 1045 pripažinimo negaliojančia ir reikalavimo perkelti ieškovėms pirkėjų teises kvestionuoja tuo, atsakovės neįvykdė įstatyminių pareigų, kurios nustatytos Žemės įstatymo 31 straipsnio 4 dalyje – pasiūlyti pirkti Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nurodytiems statinio, esančio parduodamame žemės sklype, savininkams. Teigia, kad ieškovėms priklausytų žemės dalis, kurią užima sodo pastatas, nurodo, kad tai nustatyta Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkte.
49. Primintina, kad ginčo sandoris sudarytas 1995 m. vasario 27 d., o apeliaciniame skunde vadovaujamasi įstatymo nuostatomis, kurios galioja šiuo metu, tačiau kurios negaliojo sandorio sudarymo metu. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad taikytina ta įstatymo nuostata, kuri galioja materialinio teisinio santykio atsiradimo metu, todėl reikalauti, kad teismas taikytų teisės normas, kurios sandorio sudarymo metu nebuvo įtvirtintos įstatyme ir tuo pagrindu sandorį pripažinti negaliojančiu, nėra teisinio pagrindo.
50. Pažymėtina, kad sandorio sudarymo metu galiojusios Žemės įstatymo redakcijos 18 straipsnis numatė, kad piliečiai turi pirmumo teisę pirkti pardavėjo nustatyta kaina žemę, kurią užima nuosavybės teise jiems priklausantys pastatai ir įrenginiai, taip pat žemę, reikalingą šių objektų aptarnavimui. Priešingai, nei teigia apeliantės, įstatyme nebuvo reglamentuota pareiga notarei, tvirtinančiai sandorį, taip pat atsakovei ir valstybės institucijai, kuri pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį, informuoti sodo pastato bendraturtes apie tai, kad jos turi teisę pirkti žemės sklypą, ant kurio pastatytas statinys tam, kad būtų įgyvendinta Žemės įstatymo 31 straipsnio 4 dalis, kadangi galiojanti įstatymo redakcija to nereglamentavo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė apeliančių nurodytų teisės normų.
51. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apeliančių ir atsakovės motinai mirus ir jai dėl šios priežasties nesudarius žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, šią teisę paveldėjo pagal įstatymą ieškovės ir atsakovė pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. birželio 21 nutarimo Nr. 500 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 dalinio pakeitimo“ (galiojusio nuo 1994 m. liepos 1 d. iki 1995 m. liepos 21 d.) pirmo punkto 2.4 papunktį, nustatantį, kai privačių namų valdos arba sodo namelio savininkui buvo leista pirkti žemės sklypą, tačiau pirkimo–pardavimo sutartys nebuvo sudarytos, jam mirus, teisė įsigyti šį žemės sklypą pereina testamentiniams arba šaukiamiems paveldėti pagal įstatymą jo įpėdiniams. Teisėjų kolegija pagrindo sutikti su apeliantėmis neturi. Pabrėžtina, kad civilinėje byloje nėra duomenų, kad apeliančių ir atsakovės motinai A. K., mirusiai (duomenys neskelbtini), buvo leista įsigyti iš valstybės sodo žemės sklypą. Apeliantėms į bylą nepateikus objektyvių įrodymų, kad jų motina buvo įgijusi teisę į žemės sklypo privatizavimą, tokia teisė negalėjo būti paveldima. Į bylą pateiktas Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto valdybos 1994 m. gruodžio 1 d. potvarkis Nr. 2471V „Dėl sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) žemės pardavimo ir nuomos“, jo priedėlio 97 punktas patvirtina, jog tik atsakovei G. P. buvo nutarta parduoti žemės sklypą. Byloje duomenų, kad apeliantės ar jų motina buvo pateikusios prašymus įsigyti žemės sklypą ir jų prašymas buvo patenkintas, nėra. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad apeliantės neįrodė savo turimos teisės tokiam sandoriui sudaryti buvimo.
52. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės neįrodinėja, jog šiuo atveju egzistavo sandorio nuginčijimo pagrindai, jų pirmosios instancijos teismas nenustatė, neįvardija konkrečių sandorio nuginčijimo pagrindų, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl konkrečių sandorių negaliojimo pagrindų nepasisako. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliančių nurodomos aplinkybės, kad nuslėpdama nuo ieškovių tikrąją faktinę situaciją dėl sodo žemės sklypo įsigijimo atsakovė pasielgė nesąžiningai ir apgaulingai, o atsakovė dar ir suklaidino bei melavo savo artimiausiems šeimos nariams ir giminaičiams, nesudaro teisinio pagrindo pripažinti sandorį negaliojantį.
53. Apeliantės apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovės NŽT atstovė teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, žemės sklypo 1995 m. vasario 28 d. Valstybinės žemės kadastro duomenų registro Nr. 01/16437 išraše, kuriame nurodyti duomenys apie žemės sklypą, jo 3 puslapio 9 ir 10 punktuose nėra jokių duomenų apie nekilnojamąjį turtą (statinius – sodo pastatą) be žemės sklypo, šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas netyrė. Teisėjų kolegija pažymi, kad NŽT nėra registro tvarkytoja, todėl negali atsakyti dėl registro įrašų įrašymo ar neįrašymo. Pažymėtina, kad ieškovių pateiktame ginčo žemės sklypo VĮ Registrų centro išraše taip pat nenurodyti jokie juridiniai faktai dėl pastatyto registruoto statinio ant žemės sklypo. Akcentuotina, kad tiek statinys – sodo namas, tiek žemės sklypas yra du nekilnojamojo turto objektai, turintys skirtingus unikalius numerius, kurių savininkai taip pat skiriasi, todėl pagrįstai manytina, kad VĮ Registrų centro išrašuose įrašomi duomenys nėra dubliuojami. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vien aplinkybė, kad teismo sprendime nenurodytas tam tikros šalies aplinkybės vertinimas, nesudaro pagrindo išvadai, jog teismas aplinkybės ar įrodymo netyrė.
54. Teisėjų kolegija, įvertinus civilinės bylos duomenis, apeliacinio skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sandorio negaliojimo pagrindų ir neįrodė savo turimos teisės tokiam sandoriui sudaryti buvimo.
Dėl procesinės bylos baigties
55. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
56. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
57. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
58. Apeliančių A. P. ir V. M. apeliacinį skundą atmetus, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Atsakovė G. P. pateikė duomenis, kad patyrė 800 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas, atsakovės bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apeliančių lygiomis dalimis po 400 Eur iš kiekvienos.
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovių A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 400,00 Eur (keturis šimtus eurų 00 ct) iš kiekvienos bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovei G. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini)