Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei V. M., jos ir ieškovės A. P. atstovui advokatui Irmantui Čičiurkai (2023 m. kovo 20 d. teismo posėdyje dalyvavo per nuotolį),

atsakovei G. P. (dalyvavo 2023 m. kovo 20 d. teismo posėdyje), jos atstovui advokatui Džigintui Žebeliui,

atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei pagal įgaliojimą G. M.,

vertėjams Svetlanai Minakovai. (2023 m. sausio 11 d. teismo posėdyje), Giedriui Račkauskui (2023 m. vasario 8 d. teismo posėdyje, Anai Grečišnikovai (2023 m. kovo 20 d. teismo posėdyje),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių A. P. ir V. M. ieškinį atsakovams G. P. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkėjų teisių perkėlimo, trečiasis asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje taip pat iškeltas ieškinio senaties taikymo, kaip savarankiško pagrindo ieškiniui atmesti, klausimas.

Susipažinęs su nagrinėjamos civilinės bylos medžiaga, išklausęs šalių, liudytojų paaiškinimų, teismas nerado pagrindo ir teisinių prielaidų sutikti su ieškovių reikalavimais, laikyti juos pagrįstais ir tenkintinais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

Iš ieškovių nurodomų aplinkybių pakankamai akivaizdu, kad pagal ginčo turinį ir įprastą asmenims taikomą bendravimo su artimais giminaičiais bei elementaraus kasdienio suvokimo aspektą, ieškovėms apie sudarytą ginčo sandorį tapo žinoma ženkliai anksčiau nei jos nurodo. Iš posėdyje dalyvavusios ieškovės nurodytų teiginių (jie buvo nenuoseklūs, chaotiški, jautėsi akivaizdus ieškovės V. M. vengimas ir nenoras pripažinti tam tikrus jai nepalankius faktus, savitas įvykių interpretavimas), taip pat iš byloje esančių rašytinių duomenų, nustatytų faktinių aplinkybių, liudytojos I. K., kuri nėra susijusi jokiais giminystės saitais su ginčo šalimis, paaiškinimų matyti, kad apie sandorio sudarymą joms turėjo būti žinoma tuoj po jo sudarymo: seserys neneigė ginčo sandorio metu buvusio faktinio bendravimo aplinkybių, bendrų susibūrimų, šeimos švenčių. Pati ieškovė V. M. teismui aiškino, jog buvo apie tai su atsakove kalbama dar 1997 metais, tik ji netikėjusi ja, kadangi toji buvo išgėrusi.

Minėta, teisių pažeidimo momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik asmens teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau, o nustatant šias aplinkybes, atsižvelgiama ir į konkretaus asmens charakteristiką – jo patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan.

Teismas neturi pagrindo manyti, kad ieškovė V. M., pagal savo amžių ir gyvenimišką patirtį atitinkanti protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą, po mamos mirties 1991 metais paveldėjusi sodo namo dalį, nežinotų ar nesuprastų, kad yra žemės sklypas, ant kurio jis stovi, todėl, būdama atidi ir rūpestinga, kiek anuometinė situacija dėl prasidėjusio turto privatizavimo (ieškovė patvirtino, kad privatizavo sutuoktinio butą, todėl apie tai žinojo) ir laikmetis, kuomet atsirado galimybė išsipirkti sodo sklypus (nėra jokio pagrindo ir prielaidų manyti, kad apie tai nežinojo) leido, negalėjo nesuvokti apie galimybės išsipirkti valstybinę žemę atsiradimą.

Teismas laiko, jog yra didesnė tikimybė manyti, kad atsakovė informavo savo seseris apie tokią sklypo išsipirkimo galimybę ir siūlė tai daryti kartu, suvokdama, jog sodo namas joms priklauso lygiomis dalimis, nei priešingai – nuslėpė tokį faktą nuo savo seserų ir viską padarė tyliai. Tiek V. M., tiek jos sesuo L. privalėjo domėtis sklypo įsigijimo nuosavybėn reikalų tvarkymu, tikėtina, jog to nedarė ne dėl nesuvokimo ar nežinojimo, o dėl to, kad nenorėjo jį išsipirkti, nes juo nesinaudojo ir nematė tokio poreikio bei nenorėjo išlaidų. Teismas mano, jog ieškovių kreipimąsi į teismą sąlygojo laikmečio padiktuota situacija dėl sklypo buvimo vietos dabartinio paklausumo naujoms statyboms ir galimai dėl to atsiradęs poreikis sklypą parduoti.

Kalbant apie ieškovės A. P. sužinojimo momentą, kurio ji, minėta, nedetalizavo ir neindividualizavo, manytina, kad ji apie sandorio sudarymą žinojo daug anksčiau nei nurodė ieškinio pareiškime, o būtent 2020 m. birželio 3 d.

Ginčo šalys patvirtino faktą ir vienodai aiškino jo aplinkybes, o būtent tai, kad 2003 metais sode vyko ieškovės A. P. jubiliejaus šventė, kad jos metu pastarosios tuometinis gyvenimo draugas užsipuolė bylos atsakovę ir priekaištavo jai dėl sklypo privatizavimo. Tai patvirtino ir liudytoja apklausta S. P., kuria netikėti pagrindo nėra, nes tuomet ji jau buvo pilnametė. Tai rodo, kad šio fakto žinojimas šiai ieškovei tapo žinomas dar anksčiau, tikėtina, iš pačios motinos L. pasakymo joms gyvenant kartu. Bet kuriuo atveju anksčiau nei 2000 m., kuomet L. mirė. Tikėtina, kad tomis pačiomis laiko aplinkybėmis, kurias įvardijo atsakovė, ir kurių nenuoseklių paaiškinimų eigoje nepaneigė ieškovė V. M. ir apie kuriuos aiškino liudytoja I. K., o būtent apie 1995 – 1997 metus. Byloje nėra jokių duomenų, kad A. P. ėmėsi kažkokių veiksmų savo teisėms ginti priėmusi palikimą po motinos L. mirties, aiškinosi esamą situaciją ir pan.

Tokiu būdu konstatuotina, kad apie sudarytą ginčo sandorį ieškovėms tapo žinoma daug anksčiau nei jos nurodė ieškinio pareiškime.

Ieškinio senaties terminas nagrinėjamo ginčo atveju akivaizdžiai prasidėjo dar galiojant 1964 m. CK, buvo 3 metų trukmės ir šis bendras 3 metų ieškinio senaties terminas įsigaliojant naujajam 2001 m. redakcijos CK jau buvo pasibaigęs. Todėl sutinkamai su virš minėto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 Nr. VIII-1864), kuriuo buvo patvirtintas 2001 m. redakcijos CK įsigaliojimas, 10 straipsnio 1 dalies nuostata, ieškovės negali remtis 10 metų bendru ieškinio senaties terminu.

Įvertinus bylos aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovės praleido ieškinio senaties terminą. Kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, o nesidomėdamas elgiasi neprotingai, ir toks elgesys gali sukelti neigiamų padarinių, už kuriuos jis pats atsako. Nagrinėjamo ieškinio pateikimas teismui po 26 metų nuo jo pasirašymo ir notarinio patvirtinimo yra ieškovėms tenkanti rizika.

Ieškinio senaties instituto tikslas – sudaryti realią galimybę asmeniui apginti pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, palengvinti įrodinėjimo procesą. Tokiu būdu esant pagrindui konstatuoti ieškinio senaties termino praleidimą ir faktiškai esant suėjusiam naikinamajam terminui galimai pažeistai teisei apginti, atsakovėms prašant taikyti ieškinio senaties terminą, ieškinys atmestinas.

Pagal Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamą praktiką, atmetus ieškinį dėl senaties, „...ieškinio argumentai, susiję su ieškinio pagrįstumo materialinio teisinio reikalavimo prasme, nenagrinėtini“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-761/2003). Sutinkamai su 2002-12-20 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 39 išaiškinimu (šio nutarimo I dalies 21 punktas), pa­gal CK 1.131 straips­nio 1 da­lį ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no pa­bai­ga iki ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mo, kai gin­čo ša­lis ieš­ki­nio se­na­tį reikalau­ja tai­ky­ti, yra sa­varankiškas pa­grin­das ieš­ki­nį at­mes­ti. To­dėl by­lo­je nu­sta­čius, kad ieš­ki­nio se­na­ties termi­nas pra­leis­tas ir gin­čo ša­liai rei­ka­lau­jant ieš­ki­nio se­na­tį tai­ky­ti, teis­mas ga­li ieš­ki­nį at­mes­ti mo­ty­vuo­da­mas vien ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no pa­si­bai­gi­mu. To­kiu at­ve­ju teis­mo spren­di­mo mo­tyvuojamo­jo­je da­ly­je iš­dės­ty­ti ar­gu­men­tus dėl ieš­ki­niu pa­reikš­to ma­te­ria­li­nio tei­si­nio rei­ka­la­vimo pa­grįs­tu­mo ne­bū­ti­na, pa­kan­ka teis­mo spren­di­mą mo­ty­vuo­ti ieš­ki­nio se­na­ties tai­ky­mu.

Nepaisant to, teismas trumpai pasisako dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo ir dėl žemiau išdėstyto laiko juos nepagrįstais ir neįrodytais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178-185 straipsniai).

Dėl reikalavimų pagrįstumo.

Atsakovės ieškiniu siekia panaikinti 1995 m. vasario 27 d. sudarytą Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį, perkelti joms pirkėjų teises pagal jį.

Susipažinęs su byloje esančia medžiaga, išanalizavęs šio sandorio sudarymo momentu buvusį teisinį reglamentavimą, teismas mano, kad nėra pagrindo šiuos ieškovių reikalavimus pripažinti pagrįstais ir įrodytais. Ieškovės byloje neįrodė įvardintų sandorio negaliojimo pagrindų ir neįrodė savo turimos teisės tokiam sandoriui sudaryti buvimo.

Pagal CK 1.63 str. 1 d., sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas sandorio sampratą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, yra nurodęs, jog esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Sandorio sudarymo priežastis paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), formuojantys vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemiantys sandorio pagrindą (teisinį tikslą) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-442-313/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020; kt.).

Nors ieškinio pareiškime nėra įvardyti sandorio negaliojimo pagrindai, viso labo tik nurodant, kad ieškovės jaučiasi tiek atsakovės G. P., tiek valstybinės institucijos – sandorį sudariusios Naujosios Vilnios seniūnijos, apgautos dėl jų nesąžiningų veiksmų, nenurodant konkrečiai tų veiksmų turinio, pasirengimo nagrinėti ginčą teisme metu ir jo eigoje ieškovių atstovas akcentavo du sandorių negaliojimo pagrindus – 2001 m. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje ir 1.91straipsnio 5 dalyje numatytus pagrindus sandoriui pripažinti negaliojančiais.

Galiojančio CK 1.80 straipsnio 1 dalis numato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, CK 1.91straipsnis reglamentuoja dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudaryto sandorio, taip pat sandorio, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, sudaryto sandorio negaliojimą pagal nukentėjusiojo asmens ieškinį. Šio straipsnio 5 dalis, kuriomis rėmėsi ieškovės, numato, kad apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.

Ieškovių atstovas byloje teigė, jog atsakovė G. P. nutylėjo esmines aplinkybes sandoriui sudaryti, o būtent tai, kad buvo kitų ant sklypo stovinčio sodo namo savininkų, turėjusių teisę lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti žemę, o seniūnija, turėdama priėjimą prie viešų duomenų ir faktiškai taip pat matydama tokius faktus, neinformavo ieškovių apie teisės įsigyti žemės sklypą buvimą. Su tuo nesutiktina.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė G. P. 1992 m. balandžio 22 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto valdybos Žemėtvarkos tarnybos Naujosios Vilnios seniūnijos valdybai prašydama parduoti sodo sklypą Nr. 95, kurio bendras plotas 568 kv. m. Duomenų, kad ieškovės būtų pateikusios prašymus nėra. Pagal Žemės įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2004 m. vasario 20 d., 6 straipsnio nuostatas valstybinės žemės valdymo teisė įstatymais ir LR Vyriausybės nutarimais buvo suteikta valstybės institucijoms, savivaldybėms, miškų urėdijoms, valstybinių parkų administracijoms. Sodininkų bendrijoms nebuvo suteikta teisė valdyti valstybinę žemę ir sodininkų bendrijos bei jų valdymo organai negalėjo jais disponuoti – perleisti nuosavybėn, išnuomoti ar suteikti naudotis kitiems asmenims. Taip pat nustatyta, kad sodininkų bendrijų valdymo organai iki 1995 m. gegužės 16 d. turėjo teisę suteikti žemės sklypą naudotis sodininkų bendrijos nariui. Pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalį, sodininkų bendrijoms, šių bendrijų nariams ir kitiems asmenims valstybinė žemė parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka (šiuo atveju 1993 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 550 (toliau – Vyriausybės nutarimas) su vėlesniais pakeitimais).

Iš į bylą pateikto Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto valdybos 1994 m. gruodžio 1 d. potvarkio Nr. 2471V „Dėl sodininkų bendrijos „Energija“ žemės pardavimo ir nuomos“ matyti, kad buvo nuspręsta parduoti Bendrijos teritorijos ribose esančius sodininkų sklypus, minėtame priedelyje buvo nurodyta atsakovės G. P. pavardė (potvarkio priedelio 97 punktas), ieškovių vardai, pavardės nebuvo nurodyti minėtame potvarkyje.

Ieškovei A. P. jokios teisės nepriklausė sandorio sudarymo metu, ji paveldėjimą po savo mamos L. mirties 2000 metais, kaip rodo bylos medžiaga, įregistravo tik 2009 metais. Pati L. jokio prašymo išsipirkti žemę nebuvo pateikusi, t. y. jokia forma nebuvo išreiškusi savo valios sudaryti sandorį, nors, didelė tikimybė manyti, apie tai negalėjo nežinoti. Joks leidimas L. tai padaryti nebuvo suteiktas, ji neišreiškė valios dalyvauti išsipirkimo procese. Teisės (valios) neišreiškimas, kaip aktyvia forma išreiškiamas subjektyvusis elgesio elementas, negali būti paveldėjimo dalyku. Ieškovė A. P. ieškovių nurodyto minėto Vyriausybės nutarimo (Vyriausybės nutarimo Nr. 500 „Dėl LR Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 dalinio pakeitimo“ patvirtinta jo redakcija) 1 punkto 2.4 papunkčio pagrindu) tokios teisės neįgijo.

To (savo valios išsipirkti sklypo dalį) nebuvo išreiškusi ir V. M., kuri taip pat negalėjo nežinoti apie galimybės įsigyti žemės sklypo dalį lengvatinėmis sąlygomis buvimą ir prasidėjusią jo įsigijimo procedūrą. Sodo pastato bendraturčių statusas savaime nerodo valios pirkti sklypo dalį, valia išsipirkti sklypo dalį turėjo būti išreikšta aiškiai paties galimo bendraturčio, o tai nebuvo padaryta. Ieškovių ieškinio pareiškime nurodytas tuo metu galiojusio Žemės įstatymo normatyvas neįgalino seniūnijos ieškoti sodo namo bendraturčių ir siūlyti jiems naudotis žemės išsipirkimo galimybe. Taip pat neįgalino kitų asmenų suteikti tokią informaciją kitoms potencialaus sandorio šalims. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad tiek ieškovė V. M., tiek jos sesuo L., kurios dukra yra šios bylos kita ieškovė, buvo įstojusios į sodininkų bendrijos narius. Byloje esanti s/b ,,Energija“ pirmininko A. I. suformuota pažyma rodo, kad jos nebuvo bendrijos narėmis. Todėl jokios teisės privatizuoti sklypą ginčo sandorio sudarymo momentu jos neturėjo, todėl negali ir neturi reikalavimo teisės perkelti pirkėjo teises, nes neturėjo teisės dalyvauti sklypų privatizavime, t. y. negalėjo būti potencialaus sandorio šalimi.

Be to, teismas laiko, jog ieškovės neįrodė įvardintų sandorio negaliojimo pagrindų ir sąlygų jam panaikinti. Nebūdamos sandorio šalimi (ginčo sandoris sudarytas tik tarp atsakovių), ieškovės neįgijo teisės jį ginčyti. O neturėdamos potencialių pirkėjų teisių, negali reikalauti šių teisių perkėlimo.

Procesiniai klausimai.

Ieškinį atmetus pilna apimtimi, ieškovių patirtos bylinėjimosi išlaidos joms neatlyginamos.

Ieškinio atmetimo atveju atsakovė, kuri šioje byloje buvo atstovaujama advokato, įgijo teisę į savo patirtų atstovavimo išlaidų kompensavimą (CPK 80 straipsnio 1 dalis 1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnis). Pagal jos atstovo į bylą pateiktus rašytinius įrodymus bendras tokių išlaidų dydis yra 1 100 Eur. Šios išlaidos neviršija nustatytų dydžių, mažinti šias išlaidas pagrindo nėra, todėl šios bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš ieškovių lygiomis dalimis, t. y. po 550 Eur iš kiekvienos ieškovės.

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos byloje yra 8,96 Eur, kurios ieškinio atmetimo atveju išieškotinos valstybės naudai iš ieškovių taip pat lygiomis dalimis, t. y. po 4,48 Eur iš kiekvienos ieškovės (CPK 96 str. 1 d., 92 str., 88 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270, 307 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovių A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės G. P., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai lygiomis dalimis 1 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 550 Eur iš kiekvienos ieškovės.

Priteisti iš ieškovių A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą lygiomis dalimis 8,96 Eur pašto išlaidų, t. y. po 4,48 Eur iš kiekvienos ieškovės. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, j. a. k. 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo kopijos gavimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą pateikiant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.