Kauno apygardos teismo sprendimas, e2A-13-324/2023

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-04-17
Bylos Nr.: e2A-13-324/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-14910-2019-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Žibutė Budžienė, Edita Šliumpienė, Virginija Gudynienė
Atsakovas: A. R.
Ieškovas: Ž. T.
Trečiasis asmuo: akcinė bendrovė SEB bankas
Advokatai: Vytautė Linaburgienė, Daiva Jurevičienė

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-13-324/2023Teisminio proceso Nr. 2-69-3-14910-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 3.3.1.15; 3.3.1.18.2 (S)

Kauno apygardos teismasSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. balandžio 17 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkės, pranešėjos) ir Editos Šliumpienės,

sekretoriaujant Reginai Mockevičienei,dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei Daivai Jurevičienei,atsakovės atstovei advokatei Vytautei Linaburgienei,

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Ž. T. ieškinį atsakovei A. R. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir prievolės pripažinimo solidaria, trečiasis asmuo akcinė bendrovė SEB bankas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Ž. T. (toliau – ir ieškovas) pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo teismo prašė pripažinti butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), jo ir atsakovės A. R. (toliau – ir atsakovė) bendrąja daline nuosavybe; nustatyti, kad ieškovui bendrojoje dalinėje nuosavybėje priklauso ½ dalis buto, pripažinti solidaria kredito grąžinimo prievolę akcinei bendrovei (toliau – AB) SEB bankui, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

2. Nurodė, kad 2009 m. spalio 10 d. jis susipažino su atsakove, 2013 m. pradėjo gyventi kartu nuomojamame bute, kuriame gyveno ir atsakovės draugė, nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. gyveno pas ieškovo tėvus, 2016 m. kovo mėn. išsirinko butą, planavo imti paskolą jam pirkti, tačiau tuo metu nebuvo dirbęs pusės metų naujoje darbovietėje, todėl suprato, kad jam nepavyks gauti paskolos. Pasitarę šalys sutarė, kad atsakovė pasiims paskolą butui įsigyti. 2016 m. balandžio 29 d. buvo pasirašyta ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis. Įsigytas butas buvo apleistas. Kapitalinio remonto darbus padėjo atlikti ieškovo tėtis, brolis, draugai ir kolegos. Mama M. T. ir senelė V. P. butui įsigyti padovanojo 9 000 Eur. Remonto metu buvo išgriautos sienos, pakeisti visi baldai, nupirkta buitinė technika. Buto remontas truko iki 2018 m. pabaigos. Šalys gyveno kaip šeima, tačiau 2019 m. viduryje atsakovė nusprendė, kad nori skirtis. Pasiėmęs tik kelis daiktus, ieškovas 2019 m. birželio 2 d. išėjo iš bendrai užgyvento buto. Praėjus kuriam laikui sužinojo, kad atsakovė susirado kitą draugą. Kadangi su atsakove gyveno kartu, kūrė bendrą ūkį, planavo šeimos pagausėjimą ir bendrą ateitį, įsirengė butą bendromis lėšomis ir darbu, egzistuoja pakankamas pagrindas pripažinti butą bendrąja daline nuosavybe. Kadangi ginčo butą prašoma pripažinti bendrąja daline nuosavybe, ieškovas privalo būti solidariai atsakingas trečiajam asmeniui AB SEB bankui.

Atsiliepimas

3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su ieškovu susipažino 2008 m., pradėjo draugauti, tačiau nebuvo nusprendę kurti bendros ateities, iki 2015 m. rugsėjo mėn. kartu negyveno. Ieškovas nepadėjo surasti ginčo buto, nevyko kartu į bankus, nedalyvavo buto įsigijimo procese. 2016 m. balandžio 29 d. buvo pasirašyta ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis, atsakovė savo asmeninėmis lėšomis, padedant mamai V. B., sumokėjo pradinį įnašą. Butui reikėjo remonto, todėl ieškovas pasisiūlė padėti atlikti kai kuriuos darbus. Buto remontas apsiribojo vonios kambario renovacija, tapetų išklijavimu ir sienų dažymu, langai, grindys liko tie patys. Remonto darbus darė pati atsakovė padedant ieškovui. Buvo perkami kai kurie baldai, tačiau ieškovas jokių lėšų neinvestavo. Ieškovo nurodomų 9 000 Eur atsakovė nėra mačiusi. Atsakovė už elektros instaliacijos darbus ieškovo tėvui sumokėjo 400 Eur, broliui už plytelių klojimą vonioje – 300 Eur. Ieškovas neatlygintinai padėjo tapetuoti ir dažyti sienas, tačiau tai gali būti vertinama tik kaip draugiškas pagelbėjimas, bet ne siekis sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Po buto remonto ieškovas pasiprašė gyventi pas atsakovę. Tam ji neprieštaravo manydama, kad papildoma pagalba namie bus naudinga, tačiau ieškovas neprisidėjo nei finansiškai, nei patalpų tvarkymu, nei maisto ir buitinių prekių pirkimu, viskas buvo daroma tik iš atsakovės asmeninių lėšų. 2019 m. vasario mėn. vykusio konflikto metu atsakovė paprašė ieškovo susirinkti daiktus ir išeiti, ką jis ir padarė. Tarp šalių nebuvo susitarimo dėl jungtinės veiklos, nes ieškovas neatliko jokių mokėjimų, susijusių su buto pirkimu, įforminimu, išlaikymu, draudimu, komunalinių mokesčių mokėjimu.

4. Trečiasis asmuo AB SEB bankas nepateikė atsiliepimo į ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apylinkės teismas 2021 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškinį patenkino. Pripažino, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji dalinė šalių nuosavybė. Nustatė, jog ieškovui priklauso ½ dalis šio buto, pripažino turtinę prievolę pagal 2016 m. gegužės 6 d. kredito sutartį Nr. 03A1618211739-R5, sudarytą su AB SEB banku, solidaria šalių prievole. Priteisė iš atsakovės ieškovui 162 Eur žyminį mokestį ir 3 500 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, valstybei 143 Eur žyminį mokestį.

6. Iš šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų teismas nustatė, kad šalys pradėjo bendrauti 2008–2009 m., šalių santykių pradžioje atsakovė gyveno nuomojamame bute su seserimi, vėliau su drauge. Neigė ieškovo teiginį, kad, išsikrausčius atsakovės draugei, jis gyveno kartu su atsakove nuomojamame bute. Byloje nesant kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių šalių pastovų gyvenimą kartu nuomojamame bute, teismas sprendė, kad šis laikotarpis kaip šalių bendro ūkio vedimas yra neįrodytas. Tarp šalių nebuvo ginčo dėl to, kad 2014–2016 m. jie gyveno ieškovo tėvų namuose, 2016 m. atsakovės vardu buvo sudaryta ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis, 2017–2019 m. šalys ginčo bute gyveno. Teismas sprendė, kad bylos duomenų visuma sudaro pagrindą abejoti atsakovės teiginiais, jog ir šiuo laikotarpiu šalys bendro ūkio nevedė. Teismas pažymėjo, kad atsakovė viso teismo proceso metu nesugebėjo teismui suprantamai paaiškinti, kokie santykiai ją siejo su ieškovu. Teismas nurodė nesuprantąs, kodėl atsakovė beveik 10 metų palaikė artimus santykius su žmogumi, kuris, pasak jos, turi priklausomybę alkoholiui, kurio bijojo, apie 2,5–3 m. gyveno jo tėvų namuose nemokėdama nuomos mokesčio ir neprisidėdama prie išlaidų, naudojosi ieškovo, jo tėvo, brolio pagalba įrengiant įsigytą butą. Teismas nurodė, kad iš pateiktų garso įrašų negalima vienareikšmiškai teigti, jog ieškovas buvo neblaivus, pokalbis užfiksuotas ne nuo pradžios ir bendrame aplinkybių kontekste atrodo provokacinis. Pati atsakovė teigė nepatyrusi ieškovo fizinio smurto. Nustatęs, kad atsakovas dirba su neįgaliais asmenimis, neutralių liudytojų – kolegės, draugų, buvusių kaimynų – charakterizuotas teigiamai, kitų objektyvių duomenų apie ieškovo piktnaudžiavimą alkoholiu nėra, teismas šiuos teiginius pripažino neįrodytais.

7. Remdamasis liudytojų parodymais ir nuotraukomis teismas vertino, kad šalių gyvenimas drauge nebuvo tik „laisvas gyvenimas be įsipareigojimų“. Šalys kelis metus gyveno ieškovo tėvų namuose. Ieškovo tėvai, brolis nurodė, kad atsakovę laikė savo šeimos narę. Nuotraukos patvirtina šalių laisvalaikį, šventes, švenčiamas su ieškovo ir atsakovės šeimomis. Susirašinėjimas patvirtina, kad šalys derino detales dėl buto remonto, dalinosi padarytų darbų nuotraukomis. Vaizdo įrašai rodo, kad šalys kartu tvarkėsi bute. Liudytojai T. G., G. B., D. E. R. nurodė manę, kad šalys buvo susituokę. Liudytojai M. S., G. Ž. nurodė, kad ieškovas ir atsakovė buvo darni pora, kuri planavo bendrą ateitį, kalbėjo apie būsimus vaikus. Liudytojas kunigas P. P. nurodė kalbėjęs su ieškovu ir atsakove apie santuokos sakramentą, pašventinęs ginčo butą ir, nors nebuvo aiškiai išreikšta pozicija dėl santuokos sudarymo, kunigas nurodė supratęs apie poros pasiryžimą sudaryti santuokos sakramentą. Teismas pažymėjo, kad priešingas šių aplinkybių vertinimas neatitiktų sąžiningumo principo. Teismas sprendė, jog aplinkybė, kad atsakovė kreipėsi pagalbos į ieškovo mamą dėl ieškovo elgesio, rodo, jog ieškovė tai darė ne norėdama apskųsti draugą, o rūpindamasi ieškovu kaip partneriu; atsakovė ieškojo pagalbos, nes siekė darnaus gyvenimo. Priešingu atveju, pagal protingo ir apdairaus žmogaus standartą būtų pareikalauta, kad toks asmuo išsikeltų iš atsakovei nuosavybės teise priklausančio būsto.

8. Teismas sprendė esant pakankamą pagrindą manyti, kad šalys bendrai tvarkė ūkį ir turėjo bendrą biudžetą. Tokią išvadą padarė įvertinęs aplinkybes, kad pagal atsakovės 2016-2018 m. gautą darbo užmokestį, jai sumokėjus paskolos įmokas, komunalinius mokesčius, perkant maistą, mokant už remonto darbus, perkant baldus, apyvokos reikmenis butui, likusių lėšų tiesiog neužtektų pragyventi, atsakovės mamos ir močiutės finansinė parama nebuvo kasmėnesinė. Kita vertus, ieškovas nurodė gavęs darbo užmokestį, tėvų kasmėnesinę finansinę paramą (tą patvirtino liudytojai R. T., M. T.), turėjo neapskaitytų pajamų iš automobilių prekybos verslo. Be to, rašytiniai duomenys rodo ir atsakovė to neneigė, kad ieškovas buvo sudaręs lizingo sutartį dėl buitinių daiktų pirkimo, mokėjo įmokas.

9. Teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo abejoti pinigų dovanojimo sutartimis, kuriomis ieškovo mama ir močiutė dovanojo ieškovui pinigines lėšas. Jų forma atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas. Tai, kad liudytoja M. T. nurodė, jog pinigai buvo perduoti šiek tiek anksčiau, nei jos buvo pasirašytos, nesudaro pagrindo vertinti, kad sutartys negalioja. Ieškovas neneigia gavęs pinigus pagal sutartis, jis nėra asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatyme būtų nustatyta pareiga deklaruoti dovanojimo sandorį, sudarytą su artimaisiais. Nėra duomenų, kad mamos ir senelės pervestus pinigus deklaravo ir atsakovė. Atsižvelgęs į remonto darbų mastą, visuotinai žinomas statybos medžiagų kainas, įvertinęs atsakovės pajamas ir išlaidas, jos gautą finansinę paramą, teismas sprendė, kad ieškovui dovanoti pinigai buvo panaudoti atliekant remontą ir kuriant buto gerbūvį. Teismo vertinimu, ieškovo pateikti mokėjimo čekiai patvirtina apie pirktas statybines medžiagas, o atsakovės teiginiai, jog čekiuose nurodytas prekes galimai pirko ieškovo tėvas, brolis, ir panaudojo savo reikmėms, yra bandymas sumenkinti ieškovo poziciją; jie yra paneigti liudytojų R. T., A. T. parodymais.

10. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo, liudytojų R. T., M. T. paaiškinimai patvirtina ieškovo indėlį ieškant buto ir jį įsigyjant. Nuotraukos, vaizdo įrašai, liudytojų R. T., A. T., M. T., N. C., K. C., M. S., T. G., D. E. R. parodymai patvirtina, kad bute buvo atliekami plačios apimties remonto darbai, juos atliko šalys ir R. T., A. T., N. C., K. C., M. S. Teismas nustatė, kad didžiąją dalį remonto darbų atliko ieškovo tėvas R. T. Teismas konstatavo, kad atsakovės teiginiai, jog ieškovo tėvui už darbą buvo sumokėta 300 Eur, ne tik yra paneigti kitais duomenimis, neįrodyti, tačiau iš esmės yra įžeidžiantys R. T., atsižvelgiant į jo amžių, atliktų darbų apimtį, darbų kainą, buvusią ir esamą buto vertę. Remiantis vidutiniškai protingo žmogaus standartu, žmogus už tokią kainą net ir sūnaus gerai pažįstamam žmogui (draugei) nedarys remonto darbų. Teismas sprendė, kad ieškovas ne tik pats savo fiziniu darbu prisidėjo prie turto kūrimo, tačiau rūpinosi ir naudojosi artimų žmonių, draugų pagalba, kurie jam padėjo neatlygintinai dėl esamų artimų santykių. Teismas padarė išvadą, kad šalių bendras gyvenimas, trukęs ilgą laiką ir buvęs nuolatinis bei pastovus, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir darbu, abiejų šalių tėvų pastovi pagalba sudaro pakankamą pagrindą teigti buvus šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

11. Konstatavęs, kad šalių bendras gyvenimas sukūrė teisines pasekmes, t. y. egzistavo susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, teismas pripažino, jog ginčo butas yra bendroji dalinė šalių nuosavybė, nustatė, kad ieškovui priklauso ½ buto dalis. Teismas taip pat pripažino ieškovą bendraskoliu pagal 2016 m. gegužės 6 d. kredito sutartį, sudarytą su AB SEB banku.

12. Patenkinęs ieškinį, teismas iš atsakovės ieškovui priteisė jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, proceso trukmę, advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, jas pripažino proporcingomis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Ieškinio rezoliucinėje dalyje ieškovas neprašė pripažinti šalių santykių jungtine veikla, to sprendimo rezoliucinėje dalyje nepripažino ir teismas.

1.2. Atsakovė neneigė, kad ji su ieškovu buvo pora, bendravo kaip vaikinas ir mergina, kartu gyveno iš viso apie trejus metus, tačiau tai savaime nepatvirtina jos ir ieškovo bendro siekio kartu, faktiniu jungtinės veiklos pagrindu įsigyti ginčo butą. Nuosavybė yra įgyjama vienu iš CK 4.47 straipsnyje nurodytų pagrindų, kurių ieškovas neįrodė.

1.3. Teismas nepasisakė dėl melagingų ieškovo teiginių, kad jis kartu su atsakove būsto kredito neėmė dėl to, jog buvo trumpai išdirbęs naujoje darbovietėje. Ginčo butas buvo įsigytas 2016 m. balandžio 29 d., kuomet ieškovas darbovietėje buvo išdirbęs beveik 10 mėnesių. Teismui nebuvo pateikta duomenų, kad ieškovas realiai bandė gauti būsto kreditą.

1.4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas siekė su atsakove įgyti ginčo butą kartu, nes jis neieškojo būsto, nevažiavo jo apžiūrinėti, nesikreipė į bankus dėl būsto kredito, neįmokėjo pradinio įnašo savo ar savo artimųjų lėšomis, nemokėjo būsto kredito įmokų, neapmokėdavo nei dalies buto komunalinių išlaidų, nemokėjo būsto draudimo įmokų. Per du bendro gyvenimo metus ginčo bute ieškovo gyvenamoji vieta ten nebuvo deklaruota. Teismas ieškovo prisidėjimą prie remonto (remonto darbus atliko ir pati atsakovė), net nenustatęs jo masto, išimtinai vertino kaip siekį sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau tai yra nepagrįsta, nelogiška, tuo pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į nuosavybę. Tarp šalių nebuvo sudaryta žodinė jungtinės veiklos sutartis, šalys nebuvo susitarusios, kad ieškovo dalis (pusė ginčo buto) bendrame bute susidarytų vien tik iš pagalbos atliekant remontą. Iš pateiktų garso įrašų, SMS žinučių, jose prašomos sumokėti sumos (6 000 Eur) matyti, kad ieškovas neturėjo intencijos įgyti ginčo butą su atsakove kaip bendrąją dalinę nuosavybę. Ieškovo nurodomų 9 000 Eur, kuriuos jis neva gavo iš mamos ir močiutės, atsakovė nėra mačiusi, ieškovas nėra sakęs apie jokias dovanas iš šeimos narių, šie pinigai nebuvo panaudoti buto remontui.

1.5. Byloje nebuvo ginčijami šalių kaip poros santykiai, prie išlaidų, kaip atsakovė nurodė teismo posėdžio metu, ji prisidėjo – pirko didesnę dalį maisto ir jį gamindavo.

1.6. Teismo nurodytos aplinkybės, kad atsakovė pati pripažino, jog ieškovo tėvai dovanojo keletą buities daiktų, neteikė duomenų apie kitų draugų, išskyrus ieškovo, pagalbą jai, nesusijusios su jungtine veikla ar šalių siekiu bendrai įsigyti ginčo butą. Ieškovas įrenginėjo butą tam, kad ir pats jame galėtų gyventi kaip atsakovės vaikinas, todėl, padėdamas daryti remontą, turėjo derinti detales su buto savininke, tačiau tokie derinimai ir savanoriška pagalba įrengiant būstą nepatvirtina bendrosios nuosavybės sukūrimo, priešingai, rodo, jog sprendimus dėl buto remonto priimdavo atsakovė.

1.7. Atsakovė su ieškovu niekada negalvojo apie ateitį kartu, šeimos pagausėjimą. Ieškovas, būdamas ženkliai vyresnio amžiaus, valdingas, ne kartą grasino atsakovei, vartodavo alkoholinius gėrimus, ją gniuždė psichologiškai, todėl atsakovė neturėjo pakankamai valios ir drąsos pasakyti ieškovui, kad jis išeitų iš jai nuosavybės teise priklausančio buto. Atsakovė, būdama apdairi ir protinga, po ieškovo grasinimų vis tik pasiryžo surizikuoti savo saugumu ir 2019 m. vasario mėn. pareikalavo, kad ieškovas išeitų iš atsakovei nuosavybės teise priklausančio buto.

1.8. Liudytojų R. T., M. T., A. T., M. S. nurodytas aplinkybes, kad šalys gyveno ieškovo tėvų namuose, taupė pinigus savo būstui, neprisidėjo prie išlaidų, ieškovo tėvai teikė jiems finansinę ir kitokią pagalbą, paneigia pačių liudytojų parodymai. Ieškovas negalėjo nurodyti, kokiu būdu buvo taupomi pinigai, kur jie buvo laikomi, kiek tiksliai jų buvo sutaupyta. Ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad į buto remontą buvo investuota iš viso 13 000 Eur jo pinigų, tačiau negalėjo paaiškinti, kur jie buvo išleisti. Ieškovas, nurodydamas, kad kažką apmokėjo atsakovė, nuolat pridėdavo „iš bendrų pinigų“, tačiau jokių bendrų pinigų nebuvo, o atsakovė visus šiuos mokėjimus atliko iš savo asmeninių lėšų (asmeninės banko sąskaitos). Dauguma kvitų, kuriuos pateikė ieškovas, nepatvirtina prisidėjimo prie buto remonto, kadangi didžioji dalis medžiagų atsakovės bute nebuvo naudojama.

1.9. Teismas be jokio kritinio vertinimo sprendime nuolat rėmėsi ieškovo ir jam artimų asmenų – tėvo, motinos, brolio parodymais, nepaisydamas to, kad jie prieštarauja tarpusavyje, bet abejojo visais atsakovės ir jos šeimos narių paaiškinimais, netgi tais, kurie yra pagrįsti faktiniais įrodymais.

1.10. Teismas nevertino aplinkybių, kad dovanojimo sutartys buvo sudarytos dėl akių – M. T. nesugebėjo paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis, kokiu paros metu, kur buvo sudaryta dovanojimo sutartis, kas rengė jos tekstą, kokiomis kupiūromis ji dovanojo pinigus, patvirtino, jog sutartį pasirašyti jiems kažkas patarė, o pinigus ji perdavė kitu metu, nei buvo pasirašyta sutartis.

1.11. Teismas, konstatuodamas, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos, vadovavosi vien tik faktu, jog šalys ilgą laiką bendravo ir kelis metus gyveno kartu. Liudytojų parodymai apie tai, kad jie matydavo, kaip ieškovas prisideda prie buto remonto, ieškovas su atsakove gyveno šeiminį gyvenimą, nepripažįstami objektyviais ir patikimais įrodymais sprendžiant ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo. Ieškovas, gyvendamas su atsakove, galėjo skirti asmeninių lėšų buities gerinimui, tačiau toks turtinis įnašas galėtų turėti kitokią teisinę reikšmę ir nėra susijęs su bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimu.

1.12. Atsakovė ne kartą vasaromis vyko į užsienį (Jungtinę Karalystę, Jungtines Amerikos Valstijas), to neneigė ir ieškovas, iš kur parsiveždavo santaupų, be to, būsto paskolos dalis per mėnesį sudaro tik apie 120 Eur, komunaliniai mokesčiai apie 50 Eur, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad asmuo, turėdamas nuolatines stabilias pajamas, negalėtų pragyventi. Teismo procese atsakovė neįrodinėjo aplinkybių dėl piniginių lėšų gavimo iš savo mamos kasdieninėms reikmėms, kadangi tai nebuvo susiję su ginčo dalyku. Atsakovė, turėdama pakankamai asmeninių lėšų, galėjo pati įsigyti ginčo objektą asmeninės nuosavybės teise.

1.13. Teismo išvada dėl neapskaitytų ieškovo pajamų iš nelegalaus automobilių prekybos verslo, kaip patikimo pajamų šaltinio, yra nepagrįsta. Ieškovui nepateikus įrodymų apie tokias gautas pajamas, nėra galimybės nustatyti, kokia konkrečia pinigų suma ieškovas disponavo ginčo buto įsigijimo metu. Ginčo buto įsigijimo laikotarpiu ieškovo gaunamos pajamos nebuvo didelės, kitų duomenų ieškovas nepateikė, todėl ši aplinkybė pripažįstama neįrodyta.

1.14. Ieškovo pateiktos buto nuotraukos patvirtina faktą, kad butas buvo remontuotas, tačiau neįrodo, jog remontą padarė ieškovas ar jam artimi asmenys. Atsakovė už elektros instaliacijos darbus jo tėvui sumokėjo 400 Eur, o broliui už plytelių klojimą vonioje – 300 Eur, tačiau tų darbų jis nebaigė. Teismas nustatė, kad didžiąją dalį remonto darbų atliko ieškovo tėvas R. T., tačiau rėmėsi tik suinteresuotų asmenų parodymais ir dėl nežinomų priežasčių atmetė atsakovės paaiškinimus apie tai, jog už darbus buvo atsiskaityta atsakovės asmeninėmis lėšomis. Teismas nurodė, kad atsakovės teiginiai apie tai, jog ieškovo tėvui buvo sumokėta 400 Eur, yra paneigti kitais duomenimis, tačiau nenurodė kokiais. Neaišku, kuo atsakovės parodymai apie atsiskaitymą už darbus yra įžeidžiantys. Teismas apie remonto darbų mastą pateikia tik prielaidais, kadangi darbai, kuriuos realiai atliko ieškovo tėvas ir brolis, nenustatyti. Teismas, nesant faktinio pagrindo, visus remonto darbus bute vertino kaip ieškovo ir šeimos narių nuopelną, vadovaudamasis jų pačių šališkais paaiškinimais, nepasisakydamas apie atsakovės indėlį, jos paaiškinimus, apie tai, kad tam tikriems darbams buvo samdomi žmonės. Teismas nepasisakė apie liudytojos L. M. nurodomą aplinkybę, kad ieškovas atsakovės bute faktiškai gyveno kaip nuomininkas be nuomos. Atsakovės įsitikinimu, nuo 2016 m. gegužės mėn. iki 2019 m. vasario mėn. tarp šalių buvo susiklostę panaudos santykiai.

1.15. Teismas, konstatavęs susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, be motyvų vienu sakiniu pripažino, kad ginčo butas yra bendroji dalinė šalių nuosavybė, nustatydamas, jog ieškovui priklauso ½ buto dalis. Šiuo metu atsakovė iš savo asmeninių lėšų yra padengusi apie pusę (16 000 Eur) buto kainos, kuri sudarė 33 000 Eur. Atsakovės vertinimu, ieškovas prie buto remonto prisidėjo ne daugiau nei 2 000 Eur suma, todėl ginčo turto dalys turi būti nustatinėjamos atsižvelgus į objektyviai nustatytas aplinkybes, o ne vien šališkus ieškovo pusės liudytojų paaiškinimus, ir įvertinus buto rinkos vertę 2019 m. vasario mėn., kuomet ieškovas išsikėlė iš buto. Teismas nevertino, kaip buto būklė keitėsi nuo 2019 m. vasario mėn., ar buvo atlikti buto pagerinimai, į kuriuos ieškovas pretenduoti nebegalėtų.

1.16. Jei teismas sprendė, kad prievolė bankui turi būti nustatyta abiem šalims, ji turėjo būti nustatyta ne solidari, o dalinė, atsižvelgiant į šalims nustatytas turto dalis. Teismas nepasisakė ir dėl atsakovės iki šiol sumokėtos būsto kredito dalies.

1.17. Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės 3 500 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Ieškovą atstovavo ne advokatas, o advokato padėjėjas, byla nėra didelės apimties, patikslintas ieškinys sudarė vos keturis puslapius, bylos nagrinėjimas nuolat buvo atidedamas dėl paties ieškovo atstovo prašymų, o byla buvo išnagrinėta per kelis teismo posėdžius. Ieškovo atstovo išlaidų lentelėje nurodomos 1 000 Eur atstovavimo teismo posėdžiuose ir kelionės išlaidos negali būti pripažįstamos proporcingomis, atsižvelgiant į kelionių atstumą, kiekį ir posėdžių trukmę. Tas pats pasakytina ir apie keturių puslapių patikslinto ieškinio parengimą, už kurį ieškovas sumokėjo 1 800 Eur. Nepagrįstos ir konsultacijų (300 Eur) bei lydraščių parengimo (400 Eur) išlaidos.

Atsiliepimas

14. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1. Iš liudytojų parodymų ir šalių paaiškinimų matyti, kad šalys rūpinosi bendra buitimi, poilsiu ir turto įsigijimu, jo priežiūra ir išlaikymu, aplinkiniams demonstravo artimą emocinį ryšį ir leido suprasti juos esant pora. Atsakovės paaiškinimai teisme dėl šalių santykių buvo nenuoseklūs. Atsakovė bandė sumenkinti ieškovą kaip asmenybę, jo indėlį į ginčo butą.

2.2. Teismui pateikti vaizdo įrašai rodo, kad šalys kartu tvarkosi bute, džiaugiasi butu, svarsto ateities planus apie buto remontą. Atsakovė nurodė, kad ieškovas yra išklijavęs tapetus, o jo tėvas tik tvarkė buto elektros instaliaciją, tačiau iš byloje pateiktos vaizdo medžiagos matyti, jog buvo griaunamos buto vidinės pertvaros tam, kad padidinti buto erdvę.

2.3. Ieškovas namo bendrijos susirinkimuose veikė aktyviai, jo iniciatyva buvo aptverta automobilių stovėjimo aikštelė su automatiniais kiemo vartais. Ieškovas pagrįstai jautėsi buto šeimininkas, dėjo pastangas pagerinti buto ir namo infrastruktūrą.

Žemesnės instancijos teismas

2.4. Teismas nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad šalys nesusituokę gyveno drauge daugiau kaip penkerius metus, vedė bendrą ūkį, kūrė bendrą gyvenimą, kooperuodamos savo asmenines lėšas ir darbą, t. y. atsakovė mokėjo bankui įmokas už būsto paskolą, ieškovas iš savo ir dovanotų lėšų pirko statybines medžiagas, virtuvės ir vonios kambario įrangą, baldus, dirbo kartu su savo tėvu, į pagalbą pasitelkdavo draugus ar giminaičius.

2.5. Kai šalių santykiai buvo geri, jie patys nusprendė, kad paraišką dėl paskolos bendram būstui įsigyti pateiks atsakovė. Šalys žinojo, kad būsto kreditą realiai gaus atsakovė, kadangi ji neturėjo išlaikytinių, o darbo užmokestis buvo pakankamas kreditui gauti.

Atsiliepimas

2.6. Atsakovė, teigdama, kad ieškovas yra neatsakingas, finansiškai nestabilus ir nepatikimas, daro deklaratyvias, niekuo nepagrįstas išvadas. Ieškovas neturi finansinių įsiskolinimų, jo amžius nėra toks, kad negalėtų gauti kredito ar mokėti prisiimtus kreditorinius įsipareigojimus bankui.

2.7. Bylos nagrinėjimas užsitęsė ne dėl ieškovo atstovo prašymų, tačiau dėl šalyje paskelbto karantino ir paisant Lietuvos nacionalinės teismų administracijos rekomendacijų dėl teismo posėdžių organizavimo pandemijos metu. Byloje įvyko šeši teismo posėdžiai, buvo rengti ne tik ieškinys, patikslintas ieškinys, bet ir rašytiniai paaiškinimai, teikiami papildomi įrodymai kartu su lydraščiais, papildomais paaiškinimais dėl naujų įrodymų teikimo reikalingumo.

15. Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės apeliacinį skundą, remiasi jame nurodytais teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

18. Apeliacijos objektas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovės vardu įsigytas butas yra bendroji dalinė šalių nuosavybė, ieškovui priklauso ½ dalis buto, o turtinė prievolė pagal šiam butui įsigyti suteikto kredito sutartį yra solidari šalių prievolė.

19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės A. R. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 26 d. nutarties, šioje byloje priimtos apeliacine tvarka įvertinus Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą ir jį palikus nepakeistą, pasisakė dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendro gyvenimo nesusituokus metu įgyto turto pripažinimą bendrąja daline nuosavybe, aiškinimo ir taikymo. 2022 m. birželio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.e3K-3-159-916/2022, remiantis kasacinio teismo nuosekliai formuojama praktika konstatuota, kad, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Tiek pagal teisinį reguliavimą, tiek ir pagal kasacinio teismo praktiką santuokos nesudariusių asmenų tarpusavio turtiniai santykiai nelaikomi lygiaverčiais santuoką sudariusių asmenų turtiniams santykiams. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas). Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad šalys 2013–2019 m. kartu gyveno ir turėjo artimus šeiminiams tarpusavio santykius (vedė bendrą ūkį), rūpinosi bendra buitimi ir gerino gyvenimo sąlygas (abu prisidėjo prie ginčo buto remonto, abu pirko buityje reikalingus daiktus), konstatavo, kad nurodytu laikotarpiu šalis siejo faktiniai jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos vertinimu, ši teismų išvada padaryta nenukrypstant nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos.

20. CPK 362 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Tuo remiantis atmestini ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo vertinimas, jog šalis siejo faktiniai jungtinės veiklos santykiai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių bendras gyvenimas, trukęs ilgą laiką ir buvęs nuolatinis bei pastovus, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir darbu, abiejų šalių tėvų pastovi pagalba sudaro pakankamą pagrindą teigti buvus šalių susitarimą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę.

21. Cituotos kasacinio teismo nutarties 20-25 punktuose taip pat išaiškinta, jog vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise. Sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias šalių siekį šį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat ir kiekvieno iš narių įnašo dydį. Butas gali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, arba esant patikimų įrodymų, kad butas buvo iš esmės pagerintas. Nutarties 26 punkte kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad nedidelės dalies statybos ar remonto medžiagų įsigijimą pagrindžiantys įrodymai nėra pakankami buto bendrosios dalinės nuosavybės faktui nustatyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421/2020 35 punktą). Tam tikrų buičiai skirtų daiktų, įrankių, laisvai pastatomų baldų (pvz., lovos, kėdžių) įgijimas nevertintinas kaip nekilnojamojo daikto pagerinimas.

Žemesnės instancijos teismas

22. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo, liudytojų R. T., M. T. (ieškovo tėvų) paaiškinimai patvirtina ieškovo indėlį ieškant buto ir jį įsigyjant, o tai, kad ieškovas nedalyvavo atsakovei pasirašant paskolos sutartį, nepaneigia jo valios ir faktinio šalių susitarimo įsigyti ginčo turtą. Teisėjų kolegija su tokiu ieškovo paaiškinimų ir jo tėvų parodymų vertinimu nesutinka.

23. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis).Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

24. Ieškovo tėvai paliudijo, kad ieškovas kartu su atsakove ieškojo buto (apžiūrinėjo parduodamus butus), tačiau jie nežinojo, kas mokėjo pradinį įnašą butui įsigyti, nieko negalėjo pasakyti apie banko paskolą ir kaip buvo tvarkomi su buto įsigijimu susiję dokumentai. Šie liudytojai teikė parodymus tik apie bute atliktus remonto darbus, kad pirko kėdes ir kaitlentę, prisidėdavo perkant indus, kilimus, kitus buities rakandus. Taigi minėta pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka įrodymų, kuriais remiantis ji buvo padaryta, turinio. Šiame kontekste pažymėtina, jog pats ieškovas savo reikalavimo pripažinti ginčo butą bendrąja daline šalių nuosavybe negrindė faktinėmis aplinkybėmis, kad jis prisidėjo prie šio turto įgijimo ar jo išlaikymo (pvz., kad jis mokėjo dalį pradinio įnašo, paskolos, turto draudimo įmokų ir pan.) ar kad butas atsakovės vardu įregistruotas tik formaliai. Jis įrodinėjo, kad ginčo butas buvo įrengtas (iš esmės pagerintas) ne tik atsakovės, bet ir jo asmeninėmis lėšomis, jo ir jo giminaičių, draugų darbu. Pirmosios instancijos teismas tam pritarė nuspręsdamas, kad aplinkybė, jog atsakovui jo motinos ir močiutės padovanoti pinigai galimai nebuvo panaudoti pradiniam įnašui už perkamą butą, nepaneigia jo piniginio indėlio į remonto darbus. Pastebėtina, kad pastaroji išvada prieštarauja nutarties 22 punkte nurodytam pirmosios instancijos teismo vertinimui apie ieškovo indėlį butą įsigyjant, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nutarties 22 punkte nurodomas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas yra prieštaringas ir neatitinkantis pirmiau išvardintų įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje nėra jokių objektyvios kilmės įrodymų apie ieškovo indėlį įsigyjant ginčo butą (be kita ko, jis nepateikė duomenų pagrįsti ir savo teiginiui, kad realiai bandė gauti būsto kreditą, tačiau kreditas jam nebuvo suteiktas dėl ieškovo nurodomo nepakankamo darbo stažo). Šį turtą atsakovė įgijo asmeninėmis ir pasiskolintomis lėšomis (CPK 185 straipsnis).

25. Apeliantė atsakovė neneigia, jog ieškovas savo lėšomis ir darbu prisidėjo prie ginčo buto įrengimo, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šis ieškovo indėlis yra pakankamas, kad būtų konstatuotas šalių siekis įgyti ginčo butą bendrosios dalinės nuosavybės teise, be to, lygiomis dalimis. Nagrinėjamojoje byloje priimtoje 2022 m. birželio 9 d. nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad „tokiu atveju, kai ieškovas reikalavimą pripažinti turtą bendrąja daline nuosavybe grindžia esminiu turto pagerinimu asmeninėmis lėšomis ir darbu, ginčui spręsti pagal analogiją (CPK 3 straipsnio 7 dalis) mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytina panašius teisinius santykius – turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažinimą bendrąja sutuoktinių nuosavybe – reglamentuojanti CK 3.90 straipsnio 1 dalies norma ir ją aiškinant teismų praktikoje suformuoti kriterijai. Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2008). Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, teismo negali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011). Spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį. Esant ginčui dėl turto pagerinimo iš esmės, teismas turėtų atsižvelgti tik į tą turto vertės pokytį, kuris yra nulemtas atliktų pagerinimų, o ne dėl padėties rinkoje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-378/2015)” (28 punktas).

26. Vadovaujantis šiomis nuostatomis bei atsižvelgiant į tai, kad šalys į bylą teikė konkrečius įrodymus, kurie leistų teismui atskirti kiekvienos iš jų įnašą į turto pagerinimą, apeliacinės instancijos teismas 2022 m. gruodžio 1 d. nutartimi paskyrė byloje turto ir remonto darbų vertės nustatymo ekspertizę.

27. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dėl įtrūkių sienose ir pertvarose reikėjo lyginti sienas, buvo sujungta vonia su tualetu, pakeista elektros instaliacija. Atsakovė apeliaciniu skundu neginčija sienų lyginimo ir vonios sujungimo su tualetu, tačiau teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo elektros instaliacijos pakeitimą. Anot apeliantės, buto remontas apsiribojo vien tik vonios kambario renovacija, virtuvės elektros darbais, tapetų išklijavimu ir sienų dažymu – langai, grindys, lubos liko tie patys; byloje yra pateikta nuotrauka, iš kurios matyti styrantys seni elektros laidai, todėl akivaizdu, kad elektros instaliacija bute nebuvo pakeista, iš nuotraukų taip pat matyti tos pačios grindys, tie patys langai, kurie buvo ir įsigyjant ginčo butą. Dėl apeliacinės instancijos teismo nuorodos įvardinti ginčo bute atliktus elektros instaliacijos darbus 2022 m. lapkričio 11 d. raštu ji paaiškino, kad bute reikėjo sutvarkyti (paslėpti) elektros laidus, kurie liko išgriovus sieną tarp vonios ir tualeto patalpos, buvo atvestas papildomas laidas nuo skaitiklio iki vonios kambario, tačiau elektros instaliacijos darbai šiame kambaryje nebuvo užbaigti, laidai liko nepaslėpti. Taip pat bute dėl patogumo buvo pažeminta rozečių vieta, kad būtų arčiau grindų. Nuo skaitiklio iki virtuvės atvesti papildomi elektros laidai orkaitei ir indaplovei, tačiau elektros įvado galia nebuvo padidinta. Buto elektros instaliacija nuo skaitiklio iki šviesos jungiklių ir rozečių iki šiol nebuvo keista, kadangi yra geros būklės. Kadangi ieškovas apeliacine tvarka neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl atliktų buto remonto darbų ir nepateikė atsikirtimų dėl apeliantės 2022 m. lapkričio 11 d. rašytinių paaiškinimų dėl atliktų elektros instaliacijos remonto darbų konkretizavimo (tokią teisę turėjo pagal 2022 m. spalio 25 d. teismo protokolinę nutartį), teisėjų kolegija 2022 m. gruodžio 1 d. nutarė laikyti, kad ginčo bute buvo atlikti tokie remonto darbai: 1) dėl įtrūkių sienose ir pertvarose išlygintos sienos, išklijuoti tapetai ir nudažytos sienos; 2) sujungta ir renovuota vonia su tualetu; 3) atlikti ir neatlikti tokie elektros instaliacijos darbai: sutvarkyti (paslėpti) elektros laidai, kurie liko išgriovus sieną tarp vonios ir tualeto patalpos; atvestas papildomas laidas nuo skaitiklio iki vonios kambario, tačiau elektros instaliacijos darbai vonioje neužbaigti, laidai liko nepaslėpti; pažeminta rozečių vieta, kad būtų arčiau grindų; nuo skaitiklio iki virtuvės atvesti papildomi elektros laidai orkaitei ir indaplovei, tačiau elektros įvado galia nebuvo padidinta; buto elektros instaliacija nuo skaitiklio iki šviesos jungiklių ir rozečių nepakeista.

28. Kadangi ieškovas, žinodamas apie teismo tam nustatytą terminą, duomenų apie remonto darbų konkretizavimą nepateikė laiku, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti 2022 m. gruodžio 13 d. jo pateiktą prašymą, registracijos Nr. DOK-31103, kuriame jis nurodė, kad ginčo bute buvo naujai pakeista elektros instaliacija nuo elektros skaitiklio, t. y. pakeistas elektros automatas su visais naujais elektros laidais, rozetėmis, jungikliais ir papildomais kabeliais virtuvinei orkaitei bei kaitlentei, kad virtuvėje buvo naujai pakeistos grindys (CPK 75 straipsnio 1 dalis).

29. Atlikus teismo ekspertizę nustatyta, kad buto su rūsiu ir atliktais aktualiais pagerinimais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) vertė pirmojo 2019 m. pusmečio kainomis, nustatyta lyginamuoju metodu, buvo 48 400 eurų. Dėl 2022 m. gruodžio 1 d. teismo nutartyje nurodytų pagerinimo (remonto) darbų, 2016-2019 m. laikotarpiu atliktų bute, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), o ne dėl kitų turto rinkos vertę nulemiančių kriterijų, šio buto rinkos vertė padidėjo: buto įsigijimo 2016 m. balandžio mėn. kainomis 8 procentais (3280 eurų), 2019 m. pirmojo pusmečio kainomis 8 procentais (3580 eurų).

30. CK 3.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąvoka „turto pagerinimas iš esmės“ yra vertinamasis kriterijus, kuris detaliau neapibūdinamas, tačiau pažymima, kad esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-243-969/2017 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kadangi įstatymas detaliai nereglamentuoja, kas laikytina esminiu pagerinimu, todėl kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, ar atliktas pagerinimas atitinka esminio pagerinimo kriterijus, nurodytus CK 3.90 straipsnyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-594-687/2016 15 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismas taip pat gali (turi) atsižvelgti į asmeninio turto vertę prieš pagerinimą ir po pagerinimo, įvertindamas, kad turto vertei gali turėti įtakos ne tik jo techninė būklė ir parametrai, bet ir paklausa rinkoje bei kiti svarbūs veiksniai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-969/2016 17 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

31. Vadovaujantis nurodyta teismų praktika ir atsižvelgiant tiek į tai, kad ginčo butą atsakovė įsigijo už 33 000 eurų, tiek į jo rinkos vertę 48 400 eurų 2019 m. pirmąjį pusmetį, kuomet bendras šalių gyvenimas nutrūko, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl ginčo laikotarpiu atliktų buto, esančio (duomenys neskelbtini) remonto darbų jo rinkos vertės padidėjimas nepripažintinas esminiu šio turto pagerinimu – buto rinkos vertės ir atliktų pagerinimų vertės ginčo laikotarpiu santykis bei atliktų pagerinimų pobūdis (buto sienų/lubų išlyginimas ir apdaila, WC ir vonios patalpų sujungimas ir įrengimas, kurių santykinė įtaka buto rinkos vertei yra po 3 procentus, bei elektros instaliacijos remontas, kurio santykinė įtaka buto rinkos vertei yra 2 procentai) pagrindžia, kad ieškovo investicijos į šiuos būsto pagerinimus nėra kapitaliniai remonto darbai, iš esmės padidinę jo vertę rinkoje (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina ir tai, jog įvertinus gyvenimiškai labiau tikėtiną aplinkybę, kad remonto darbus atliko ir finansavo ne tik ieškovas ir jo šeimos nariai (atsakovė paaiškino, kad už elektros instaliacijos darbus ieškovo tėvui ji sumokėjo 400 eurų, ieškovo broliui už plytelių paklojimą 300 eurų, kad už dalį remontui panaudotų medžiagų ieškovas sumokėjo jos duotais pinigais, kad pakankamai lėšų remontui turėjo ji pati), teismo eksperto nustatyta atliktų pagerinimų vertė (1340 eurų už sienų ir lubų išlyginimą, 1340 eurų už vonios remontą ir 900 eurų už elektros instaliacijos atnaujinimą) faktiškai atitinka apeliantės pripažįstamą ieškovo prisidėjimą prie ginčo buto pagerinimo 2000 (dviem tūkstančiais) eurų.

32. Remiantis nurodytais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė apie ieškovo įrodytą šalių susitarimą sukurti bendrąją dalinę ginčo turto nuosavybę. Neįrodžius tokio susitarimo bei esminio ginčo turto pagerinimo nei ieškovo, nei abiejų šalių lėšomis, nėra ir CK 3.90 straipsnio 1 dalyje numatyto pagrindo pripažinti, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso ½ dalis atsakovės nupirkto buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (CPK 178 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo išvados

33. Pripažindamas ieškovo bendrosios nuosavybės teisę į ginčo butą, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė įrodymų vertinimą nustatančias civilinio proceso teisės normas, bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimą į vieno iš sugyventinių vardu įregistruotą turtą reglamentuojančias civilinės teisės normas bei teismų praktiką, suformuotą dėl šių normų taikymo, todėl apeliacine tvarka priimtas sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

34. CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas šalims ir kitiems proceso dalyviams suteikia teisę, laikantis CPK nuostatų, laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. CPK 135 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje ieškinio turinio reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodoma: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), be to, ieškinyje turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-403/2021 19 punktą; 2021 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-381/2021 22 punktą).

35. Kadangi ieškovas ieškiniu reikalauja nustatyti, kad pusė ginčo buto jam priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise ir nėra pareiškęs alternatyvaus reikalavimo dėl piniginės kompensacijos už atsakovės bute atliktus remonto darbus priteisimo, o tuo remdamasi apeliantės atstovė 2023 m. kovo 14 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje pastarojo klausimo nesutiko svarstyti, priimant naują sprendimą ieškovo ieškinys atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. Bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, taip pat CPK 96 ir 98 straipsniais. Kadangi priimamas naujas sprendimas, teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliantės argumentų apie pirmosios instancijos teismo išvadas bylinėjimosi išlaidų klausimu.

37. Atsakovė pateikė duomenis apie tai, kad pirmosios instancijos teisme sumokėjo 1300 Eur advokatės pagalbos išlaidų (2020 m. balandžio 28 d. pateiktas prašymas, registracijos Nr. DOK-55266). Nurodytos advokato pagalbos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Už apeliacinį skundą dėl 2021 m. gegužės 24 d. pirmosios instancijos teismo sprendimo ji sumokėjo 305 EUR žyminio mokesčio, už kasacinį skundą dėl šio sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo 2021 m. spalio 26 d. nutarties sumokėjo 305 EUR žyminio mokesčio. Iš viso ji patyrė 1910 EUR bylinėjimosi išlaidų, kurios atsakovei priteistinos iš ieškovo.

38. Pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartimi ieškovui buvo atidėtas žyminio mokesčio dalies (143,00 EUR) mokėjimas. Netenkinus jo ieškinio, ši žyminio mokesčio dalis iš ieškovo priteistina valstybei (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

39. Trečiasis asmuo pateikė duomenis apie tai, kad pirmosios instancijos teisme patyrė 635,25 Eur advokato pagalbos išlaidų (2020 m. balandžio 28 d. prašymas, registracijos Nr. DOK-50642), jos trečiajam asmeniui priteistinos iš ieškovo.

40. Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos pirmosios ir kasacinės instancijos teismuose neviršijo teisės aktuose nustatyto minimalaus dydžio, apeliacinių procesų metu tokių išlaidų nebuvo patirta, todėl jos valstybei nepriteistinos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą.

Priimti naują sprendimą. Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo Ž. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1910 EUR (tūkstantį devynis šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo Ž. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 635,25 EUR (šešis šimtus trisdešimt penkis eurus 25 centus) bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui akcinei bendrovei SEB bankui, juridinio asmens kodas 112021238.

Priteisti iš ieškovo Ž. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 143 EUR (šimtą keturiasdešimt tris eurus) žyminio mokesčio valstybei. Ši suma turi būti sumokėta į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas 5660.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjos Žibutė BudžienėVirginija GudynienėEdita Šliumpienė