Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

1.1.2.1; 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.8; 1.1.8.9.1; 1.1.8.9.2; 1.2.18.8.2; 1.2.18.10.1; 2.1.4.2.3; 2.1.4.7; 2.1.4.8; 2.1.14.2; 2.1.15.1.1; 2.1.15.3.2; 2.1.15.3.3.2; 2.1.15.3.3.3; 2.1.15.7; 2.4.6.4.4

2025 m. kovo 25 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Vitalijos Norkūnaitės ir Evaldo Pašilio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

nuteistajam R. G. ir jo gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk),

civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui R. J.,

civilinės atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „P.“ atstovui advokatui Ryčiui Martinkėnui ir nemokumo administratoriaus mažosios bendrijos „T. “ atstovui J. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Margaritos Valantiejienės ir civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija) atstovo A. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 220 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda;

– pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 150 MGL (7 500 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda.

Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus (toliau ir – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. G., būdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „P. “, į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir atsakingu už įmonės ūkinę, finansinę veiklą, įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, ataskaitų pateikimą, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 31 d. pažeisdamas 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX‑1007 6, 23, 24 straipsnių reikalavimus, 1991 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 10 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1, 2 dalių, 13 straipsnio 2 dalies reikalavimus, 2000 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos Respublikos Garantinio fondo įstatymo Nr. VIII‑1926 3 straipsnio 3, 4 dalių reikalavimus, tyčia, siekdamas išvengti 54 512,37 Eur mokėtinų mokesčių, iš jų: 16 148,35 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), 38 273,59 Eur valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokų, 90,43 Eur įmokų į Garantinį fondą, sumokėjimo, veikdamas per UAB „P. “ buhalterę E. T., nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikė jai duomenų apie 75 703,81 Eur darbo užmokesčio išmokėjimą 18 UAB „P. “ darbuotojų, dėl ko buhalterė E. T., būdama suklaidinta, į 2015–2017 m. Mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas (Forma FR0572), Metinę A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaraciją (Forma FR0573), 2018–2020 m. Mėnesinę pajamų mokesčio deklaraciją (Forma GPM313), Metinę gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms, deklaraciją (Forma GPM312) ir pranešimus apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį (Forma SAM) įrašė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „P. “ pajamas, pelną ir turtą bei elektroninio deklaravimo būdu pateikė jas Valstybinei mokesčių inspekcijai bei pranešimuose apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį pateikė neteisingus duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, o būtent:

1.1. Laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 31 d., siekdamas išvengti 16 148,35 Eur GPM, Mėnesinėse pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijose (Forma FR0572), Metinėse A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijose (Forma FR0573), Mėnesinėse pajamų mokesčio deklaracijose (Forma GPM313), Metinėse gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms, deklaracijose (Forma GPM312), įrašė neteisingus duomenis – nedeklaravo 102 663,81 Eur su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių A klasės išmokų bei nedeklaravo 18 darbuotojų išskaičiuoto 16 148,35 Eur dydžio GPM:

– 39,48 Eur GPM nuo Z. D. (Z. D.) priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 753,71 Eur GPM nuo F. L. (F. L.) priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 713,40 Eur GPM nuo S. A. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 1 499,94 Eur GPM nuo E. Ž. (E. Ž.) priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 1 233,44 Eur GPM nuo T. L. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 789,40 Eur GPM nuo J. E. (J. E.) priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 11,84 Eur GPM nuo R. B. (R. B.) priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 560,10 Eur GPM nuo J. J. (J. J.) priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 11,84 Eur GPM nuo K. L. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 29,61 Eur GPM nuo G. S. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 236,88 Eur GPM nuo S. V. (S. V.) priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 1 316,52 Eur GPM nuo D. L. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 3 558,83 Eur GPM nuo V. M. (V. M.) priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 192,81 Eur GPM nuo D. A. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 4 186,29 Eur GPM nuo A. A. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 43,40 Eur GPM nuo R. J. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 821,77 Eur GPM nuo S. J. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 149,09 Eur GPM nuo V. Z. priskaičiuoto darbo užmokesčio.

Šias deklaracijas elektroninio deklaravimo būdu pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai.

1.2. Laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 31 d., pranešimuose apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį (Forma SAM) įrašė neteisingus duomenis – nedeklaravo 18 darbuotojų 38 273, 59 Eur dydžio VSD įmokų ir 90,43 Eur įmokų į Garantinį fondą:

– 105,46 Eur VSD įmokų, 0,26 Eur įmokų į Garantinį fondą nuo Z. D. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 1 876,89 Eur VSD įmokų, 7,54 Eur įmokų į Garantinį fondą nuo F. L. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 949,98 Eur VSD įmokų nuo S. A. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 4 001,36 Eur VSD įmokų, 16,62 Eur įmokų į Garantinį fondą nuo E. Ž. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 3 291,26 Eur VSD įmokų, 6,93 Eur įmokų į Garantinį fondą nuo T. L. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 2 109,30 Eur VSD įmokų, 5,30 Eur įmokų į Garantinį fondą nuo J. E. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 31,56 Eur VSD įmokų, 0,16 Eur įmokų į Garantinį fondą nuo R. B. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 1 230,48 Eur VSD įmokų, 2,60 Eur įmokų į Garantinį fondą nuo J. J. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 31,56 Eur VSD įmokų, 0,16 Eur įmokų į Garantinį fondą nuo K. L. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 79,03 Eur VSD įmokų, 0,26 Eur įmokų į Garantinį fondą nuo G. S. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 631,20 Eur VSD įmokų, 3,12 Eur įmokų į Garantinį fondą nuo S. V. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 3 295,92 Eur VSD įmokų, 6,24 Eur įmokų į Garantinį fondą nuo D. L. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 7 426,33 Eur VSD įmokų, 12,72 Eur įmokų į Garantinį fondą nuo V. M. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 510,89 Eur VSD įmokų, 0,57 Eur įmokų į Garantinį fondą nuo D. A. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 10 531,65 Eur VSD įmokų, 25,20 Eur įmokų į Garantinį fondą nuo A. A. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 115,68 Eur VSD įmokų, 0,58 Eur įmokų į Garantinį fondą nuo R. J. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 1 896,49 Eur VSD įmokų, 2,17 Eur įmokų į Garantinį fondą nuo S. J. priskaičiuoto darbo užmokesčio;

– 158,55 Eur VSD įmokų nuo V. Z. priskaičiuoto darbo užmokesčio.

Šias formas elektroninio deklaravimo būdu pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Šiais veiksmais R. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 2 dalyje.

2. Taip pat R. G., laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 31 d., būdamas UAB „P. “, į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi bei žinodamas, kad, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX‑574 (toliau – ir Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnio 1 dalį, būdamas ūkio subjekto vadovu yra atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, pagal 4 straipsnį, privalėdamas tvarkyti įmonės apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, veikdamas šio juridinio asmens vardu ir interesais, turėdamas tikslą dalies ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksuoti Buhalterinės apskaitos įstatyme numatytuose apskaitos dokumentuose bei apskaitos registruose, tyčia, pažeisdamas buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, apgaulingai tvarkė UAB „P. “ buhalterinę apskaitą, neapskaitė ir neįregistravo priskaičiuoto darbo užmokesčio, nuo kurio neišskaičiavo GPM, VSD įmokų, įmokų į Garantinį fondą, neapskaitė ir neįregistravo išmokėto darbo užmokesčio bei nesurašė pirminių apskaitos dokumentų išmokėtam darbo užmokesčiui pagrįsti, neišsaugojo privalomų apskaitos registrų, o būtent:

2.1. Pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies reikalavimą „Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, 2 dalies reikalavimą „Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka <...>“, nes neišsaugojo UAB „P. “ darbo užmokesčio žiniaraščių (apskaitos registrų) už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., kuriuose turėjo apskaityti bendrovės darbuotojų darbo užmokestį ir su juo susijusius mokesčius, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „P. “ įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.;

2.2. Pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimą „Ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...>“, 16 straipsnio 1 dalies reikalavimą „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“ ir 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, nes laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 31 d. tvarkomoje apskaitoje neapskaitė, neįformino apskaitos dokumentais ir neįtraukė į apskaitą 75 703,81 Eur darbo užmokesčio, 102 663,81 Eur išmokų ir nuo jų apskaičiuoto 16 148,35 Eur GPM, 38 273,59 Eur VSD įmokų, 90,43 Eur įmokų į Garantinį fondą, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „P. “ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 31 d. Šiais veiksmais R. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė M. Valantiejienė apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nuosprendį dalyje, kuria Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti, pakeisti ir iš R. G. Valstybinei mokesčių inspekcijai priteisti 16 148,35 Eur GPM, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai – 38 273, 59 Eur VSD įmokų ir 90,43 Eur įmokų į Garantinį fondą.

3.1. Prokurorės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 109, 113, 115 straipsnių reikalavimų, neįvertino bylos duomenų, patvirtinančių Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pareikštų civilinių ieškinių pagrindą. Nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo nustatyti visi civilinės atsakomybės elementai – konstatuota, jog R. G. nusikalstamas veikas, numatytas BK 220 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas UAB „P. “ vadovu, tyčia, dėl jo veiksmų Valstybinei mokesčių inspekcijai bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai buvo pateikti neteisingi duomenys apie bendrovės veiklą, nesumokėti GPM, VSD įmokos, Garantinio fondo įmokos.

3.2. Pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartimi UAB „P. “ buvo iškelta bankroto byla, bendrovė yra likviduojama, todėl, prokurorės teigimu, nėra galimybės išieškoti mokestinės prievolės. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu baudžiamojoje byloje Nr. 2K‑7‑86‑303/2018, jog civilinės atsakomybės subjektu dėl žalos, padarytos nusikaltimu valstybės finansams, gali būti ir juridinio asmens vadovas ar kitas darbuotojas, reikalavimas priteisti dėl nusikalstamos veikos nesumokėtus mokesčius gali būti įgyvendintas baudžiamajame procese, jei toks teisių gynimo būdas yra efektyvesnis ir operatyvesnis, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu administracinėje byloje Nr. A438‑1221/2014, jog tokiais atvejais, kai dėl mokestinių teisinių santykių srityje padarytų nusikalstamų veikų yra pradedamas baudžiamasis procesas, mokesčių administratorius jo metu turėtų išieškoti valstybės biudžetui padarytą žalą, tai atitiktų proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principus.

4. Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovas A. K. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nuosprendį dalyje, kuria Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, pakeisti ir iš R. G. Valstybinei mokesčių inspekcijai priteisti 16 148,35 Eur GPM.

4.1. Nurodo, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos patirtą žalą ir nuteistojo R. G. nusikalstamus veiksmus sieja priežastinis ryšys. Atstovo teigimu, teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑7‑86-303/2018, Nr. 2K-7-68-222/2018, Nr. 2K‑7‑86‑303/2018, kad tais atvejais, kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo, civilinis ieškinys galėtų būti pareiškiamas juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu administracinėje byloje Nr. A438‑1221/2014, jog tokiais atvejais, kai dėl mokestinių teisinių santykių srityje padarytų nusikalstamų veikų yra pradedamas baudžiamasis procesas, mokesčių administratorius jo metu turėtų išieškoti valstybės biudžetui padarytą žalą. Atstovo vertinimu, civilinio ieškinio nagrinėjimas ir išsprendimas baudžiamojoje byloje yra efektyvesnis ir operatyvesnis valstybės patirtų turtinių praradimų kompensavimo būdas.

4.2. Pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartimi UAB „P. “ buvo iškelta bankroto byla, kurioje Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė reikalavimus, į kuriuos nėra įtraukta 16 148,35 Eur GPM. Nurodo, kad žala valstybės biudžetui buvo nustatyta atlikus UAB „P. “ ūkinės‑finansinės veiklos tyrimą, specialistas konstatavo, jog nėra galimybių apskaičiuoti mokesčių, nes yra suėjusi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – Mokesčių administravimo įstatymas) 68 straipsnyje numatyta mokesčių apskaičiavimo senatis, be to, nėra galimybių išieškoti žalą iš paties mokesčių mokėtojo – juridinio asmens, nes bendrovė Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartimi pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

4.3. Nurodo, kad UAB „P. “ yra nemoki, likviduojama dėl bankroto, mokestinių prievolių negali įvykdyti, todėl, atstovo vertinimu, turtinę žalą atlyginti turi bendrovės vadovas R. G.. Atstovo vertinimu, teismo sprendimas Valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu prieštarauja teisingumo principui ir apsunkina valstybės galimybę gauti nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimą. Pažymi, kad palikus civilinį ieškinį nenagrinėtu, padarytos žalos faktas, dydis ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos turės būti iš naujo įrodinėjami civilinio proceso metu, tai lems ilgesnę proceso trukmę bei papildomas išlaidas.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovas patikslino baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį, civiline atsakove nurodydamas ir likviduojamą dėl bankroto UAB „P. “ (toliau – LUAB „P. “). Teismo nutartimi LUAB „P. “ įtraukta į baudžiamąją bylą kaip civilinė atsakovė.

6. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą informavus, kad apeliacinės instancijos teismo iniciatyva buvo nuspręsta įtraukti į bylą LUAB „P. “ kaip civilinę atsakovę, 2024 m. gruodžio 11 d. buvo gautas patikslintas civilinis ieškinys, kuriuo prašoma Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai iš LUAB „P. “ ir R. G. subsidiariai priteisti 38 273,59 Eur VSD įmokų ir 90,43 Eur įmokų į Garantinį fondą (11 t., b. l. 65-75).

7. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokurorė ir civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovas prašė apeliacinius skundus tenkinti, žalą priteisti iš LUAB „P. “ ir R. G. subsidiariai, nuteistasis R. G., jo gynėjas – skundus atmesti. Civilinės atsakovės LUAB „P. “ bankroto administratoriaus atstovas ir bendrovės atstovas prašė apeliacinius skundus atmesti, pašalinti LUAB „P. “ iš baudžiamosios bylos arba klausimą dėl civilinių ieškinių pagrįstumo perduoti nagrinėti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokurorės ir civilinės ieškovės atstovo apeliaciniai skundai tenkinami

8. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė M. Valantiejienė ir civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovas A. K. apeliaciniuose skunduose neginčija nuteistojo R. G. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo, todėl dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija plačiau nepasisako. Apeliantai skunduose nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti, nurodo, kad tarp R. G. padarytų nusikaltimų ir nesumokėtų mokesčių yra priežastinis ryšis, todėl nuteistasis laikytinas tinkamu civiliniu atsakovu byloje ir iš jo gali būti priteisiama valstybės biudžetui sukelta žala. Baigiamųjų kalbų metu prokurorė J. Radišauskienė ir civilinės ieškovės atstovas R. J. patikslino apeliacinių skundų reikalavimus ir prašė priteisti žalą iš LUAB „P. “ ir nuteistojo R. G. subsidiariai.

9. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą nuosprendį ir bylos medžiagą, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą ir įtraukusi į bylą LUAB „P. “ kaip civilinę atsakovę, kreipusi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą dėl civilinio ieškinio patikslinimo, apklaususi bendrovės nemokumo administratoriaus MB „T. “ atstovą J. K., išreikalavusi duomenis, susijusius su LUAB „P. “ faktine finansine padėtimi, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės nuostatas, susijusias su civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje išsprendimu, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos ir nepagrįstai Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus, todėl skundžiamas nuosprendis yra keistinas BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu. Nors apeliaciniuose skunduose nėra keliamas R. G. paskirtų bausmių proporcingumo klausimas, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusius baudžiamojo įstatymo pakeitimus, švelninančius nuteistojo padėtį, pasisako ir dėl nuteistajam R. G. paskirtų bausmių.

Dėl tinkamo civilinio atsakovo

10. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Valstybinė mokesčių inspekcija ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba pareiškė civilinius ieškinius, kuriais prašė iš nuteistojo R. G. valstybės naudai priteisti 16 148,35 Eur GPM, 38 273,59 Eur VSD įmokų ir 90,43 Eur Garantinio fondo įmokų (1 t., b. l. 66–73, 82–91). Skundžiamu nuosprendžiu civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėtais, pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad pareiga mokėti mokesčius kyla mokesčių mokėtojui UAB „P., o ne jo vadovui. Teismo vertinimu, nuteistasis R. G. atsakytų tik už savo bendrovei padarytą žalą, o juridiniam asmeniui kylančios mokestinės prievolės nelaikytinos žala baudžiamosios teisės prasme.

11. BPK 115 straipsnyje yra numatyta civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje išsprendimo tvarka. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas visiškai ar iš dalies patenkina civilinį ieškinį arba jį atmeta, tais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis). Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką arba palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Vadovaujantis nurodytu reglamentavimu, civilinis ieškinys gali būti paliktas nenagrinėtu tik tais atvejais, kai neįrodyta, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje tokių aplinkybių nenustatyta, priešingai – R. G., iš kurio buvo prašoma priteisti valstybei padarytą žalą, buvo pripažintas kaltu, todėl teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pareikštus civilinius ieškinius galėjo visiškai ar iš dalies patenkinti arba juos atmesti, tačiau neturėjo teisinio pagrindo jų palikti nenagrinėtų.

12. Motyvuodamas, kodėl civiliniai ieškiniai yra paliekami nenagrinėti, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad už tinkamą mokesčių sumokėjimą yra atsakingas ne nusikalstamas veikas padaręs R. G., o mokesčių mokėtojas – UAB „P. “. Vis dėlto, teismui manant, kad R. G. neturi atlyginti jo valdytos bendrovės nesumokėtų mokesčių, civiliniai ieškiniai turėjo būti atmesti, o ne palikti nenagrinėti. Tuo pačiu pažymėtina, kad teismo sprendimas aiškiai nustačius, iš ko turėtų būti priteisiama žala, neįtraukti šios bendrovės į bylą kaip civilinės atsakovės ir nenagrinėti civilinių ieškinių, neatitinka aktyvaus teismo principo. Nagrinėdamas baudžiamąją bylą, kurioje yra pareikšti civiliniai ieškiniai, teismas privalo išspręsti klausimą dėl tinkamo civilinio atsakovo nustatymo ir įtraukimo į bylą. Tuo atveju, kai pagal įstatymą nusikalstama veika padarytą žalą turi atlyginti ne kaltinamasis ar ne tik jis, teismas tai privalo išaiškinti civiliniam ieškovui ir nepaisydamas to, ar civilinis ieškovas išreiškė savo valią dėl pagal įstatymą materialiai už kaltinamojo veiksmus atsakingo asmens įtraukimo į bylą kaip civilinio atsakovo, ar ne, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi pats priimti sprendimą savo iniciatyva. Tinkamo atsakovo įtraukimo į bylą klausimas gali būti sprendžiamas ir apeliacinio bylos nagrinėjimo stadijoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-656/2007, Nr. 2K-141/2009, Nr. 2K-217-699/2015, Nr. 2K‑7‑134-511/2023, Nr. 2K-7-134-511/2023).

13. Teismų instancinės sistemos paskirtis yra ištaisyti teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo ar teisės taikymo klaidas, kurias padarė žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad byloje būtų įvykdytas neteisingumas. Atsižvelgdama į teismui keliamą pareigą būti aktyviam, teisėjų kolegija į bylą įtraukė LUAB „P. “ kaip civilinę atsakovę ir iš naujo vertina Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos civilinių ieškinių pagrįstumą.

14. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, prievolė mokėti mokesčius yra mokesčių mokėtojo, šiuo atveju – LUAB „P. “ pareiga. Būtent bendrovė turi užtikrinti, kad į valstybės biudžetą laiku būtų sumokėti GPM, VSD įmokos, įmokos į Garantinį fondą ir kt. Pareiga mokėti mokesčius yra prievolė valstybei, o ne teisinės atsakomybės forma, tačiau neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu ir taikytinas civilinės atsakomybės institutas, jeigu būtų nustatyta, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės ją įvykdyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA‑506-442/2020, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑380-690/2018, nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑7‑304‑976/2016, Nr. 2K‑7‑68-222/2018, Nr. 2K-7-86-303/2018). Tokiais atvejais valstybei atstovaujanti institucija turi teisę dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139-628/2019, Nr. 2K-151-697/2020).

15. Už neįvykdytą mokestinę prievolę visais atvejais pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, jam priklausančiu turtu, tačiau nustačius, kad: 1) valstybės patirta žala nesumokėtų mokesčių forma kilo iš vadovo ar kito darbuotojo nusikalstamos veikos; 2) egzistuoja priežastinis ryšys tarp asmens veiksmų ir kilusios žalos; 3) asmuo yra kaltas dėl mokesčių nesumokėjimo, žala atlyginama subsidiariai bendrovės ir šio asmens (bendrovės vadovo ar kito darbuotojo). Šioje byloje būtent tokios aplinkybės ir buvo nustatytos. R. G., būdamas UAB „P. “, direktoriumi ir atsakingu už įmonės ūkinę, finansinę veiklą, įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, ataskaitų pateikimą, tyčia, siekdamas išvengti mokėtinų mokesčių sumokėjimo, neapskaitė ir neįregistravo darbuotojams priskaičiuoto, išmokėto darbo užmokesčio, nuo jo mokėtinų GPM, VSD įmokų, įmokų į Garantinį fondą, nepateikė bendrovės buhalterei teisingų duomenų apie bendrovės pajamas, pelną ir turtą, dėl ko Valstybinei mokesčių inspekcijai bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai buvo pateikta neteisinga informacija apie bendrovės veiklą ir nesumokėti mokesčiai – 16 148,35 Eur GPM, 38 273,59 Eur VSD įmokų, 90,43 Eur įmokų į Garantinį fondą, t. y. valstybė patyrė žalą nesumokėtų mokesčių forma. R. G. nusikalstamus veiksmus ir šiais veiksmais padarytą žalą sieja priežastinis ryšis – nuteistojo veiksmai nulėmė įplaukų nepatekimą į valstybės biudžetą ir yra tiesioginė žalos valstybės finansų sistemai atsiradimo priežastis, nuteistajam tinkamai vykdant teisės aktų reikalavimus dėl įmonėje mokamo darbo užmokesčio apskaitymo, pareiga sumokėti mokesčius būtų kilusi. Skundžiamu nuosprendžiu yra nustatyta R. G. kaltė – veiksmai atlikti sąmoningai, tyčia, to neginčija ir pats nuteistasis ar jo gynėjas.

16. Vienas iš byloje nagrinėtų klausimų – galimas bendrovės, turinčios atlyginti mokestinę prievolę, nemokumas, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartimi UAB „P. “ buvo iškelta bankroto byla (įsiteisėjo 2020 m. lapkričio 12 d.), Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (įsiteisėjo 2022 m. vasario 26 d.). Prokurorė M. Valantiejienė ir Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovas A. K. apeliaciniuose skunduose nurodė, jog bendrovė yra nemoki ir neturi jokios galimybės atlyginti nesumokėtus mokesčius, todėl žala turėtų būti priteisiama vien iš nuteistojo R. G.. Teisėjų kolegija, siekdama nustatyti LUAB „P. “ galimybes atlyginti valstybės biudžetui padarytą žalą, apklausė bendrovės nemokumo administratoriaus atstovą bei išreikalavo duomenis, susijusius su bendrovės faktine finansine padėtimi. Teismo turimais duomenimis, bendrovė yra bankrutavusi (10 t., b. l. 105), tačiau jos likvidavimo procedūra nėra užbaigta. LUAB „P. “ nemokumo administratoriaus MB „T.“ atstovas J. K., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad bendrovės skolos kreditoriams yra 3 37 932,95 Eur, įmonė turi 820 000 Eur lėšų, pateikė bendrovės 2024 m. rugpjūčio 31 d. turto balansą, pagal kurį bendrovė turi 884 908 Eur turto (10 t., b. l. 217), o 2024 m. rugsėjo 20 d. banko sąskaitose turėjo 816 909,45 Eur (10 t., b. l. 218).

17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog tais atvejais, kai juridiniam asmeniui, iš kurio turėtų būti priteisiama valstybės biudžetui padaryta žala, yra vykdomos bankroto procedūros, baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas, vertindamas visas bylos aplinkybes, turi spręsti, ar nemokumas yra toks, kad nėra galimybių arba jos yra labai menkos išieškoti žalą iš paties mokesčių mokėtojo. Įmonę pripažinus bankrutavusia, tačiau dar jos nelikvidavus, žala turi būti priteisiama subsidiariai iš bankrutavusios įmonės ir iš jos vadovo, dėl kurio nusikalstamų veiksmų buvo padaryta turtinė žala (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80-1073/2019). Susipažinus su byloje pateiktais LUAB „P. “ finansiniais dokumentais galima teigti, kad nors bendrovė turi tam tikrų kreditorinių įsipareigojimų (skolų) (10 t., b. l. 127–128, 204–206), kas sudaro tam tikras rizikas dėl sklandaus žalos atlyginimo, negalima daryti kategoriškos išvados, kad žala apskritai negalės būti atlyginta. Atsižvelgiant į tai, civiliniais atsakovais nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje laikytini LUAB „P. “ ir nuteistasis R. G..

Dėl bylos perdavimo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui

18. Civilinės atsakovės LUAB „P. “ atstovo advokato R. Martinkėno vertinimu, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pareikšti civiliniai ieškiniai turėjo būti perduoti bendrovės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, kadangi tik tokiu būdu būtų užtikrintas visų kreditorių lygiateisiškumo principas. Su tokiais teiginiais nesutiktina.

19. BPK 114 straipsnyje nurodyta, jog tuo atveju, jeigu į baudžiamąją bylą kaip civilinis atsakovas įtrauktas juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti nenagrinėjamas, o visi su civiliniu ieškiniu susiję dokumentai teismo nutartimi perduodami bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Ši įstatymo nuostata nėra imperatyvi ir civilinio ieškinio nagrinėjimo perdavimo klausimas priklauso teismo diskrecijai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑65-303/2023, Nr. 2K-7-89-511/2023, Nr. 2K‑4‑594/2024). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios trukdytų išnagrinėti Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pareikštus civilinius ieškinius šioje baudžiamojoje byloje, neperduodant jų bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Tai atitiktų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą operatyvaus teisių gynimo principą , pagal kurį būtent baudžiamojoje byloje yra surenkami pirminiai ir tiesioginiai įrodymai, susiję su valstybės biudžetui padaryta žala, jų pagrindu padaromos išvados dėl mokestinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimų, jų pobūdžio bei apimties, todėl turtinių praradimų kompensavimas baudžiamajame procese yra efektyvesnis ir operatyvesnis teisių gynimo būdas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑7‑86‑303/2018, Nr. 2K‑80-1073/2019).

20. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo nustatyti nuteistojo R. G. neteisėti veiksmai, dėl kurių jo vadovaujama UAB „P. “ nesumokėjo mokesčių į valstybės biudžetą, apskaičiuotas žalos dydis, bendrovė įtraukta į baudžiamąją bylą kaip civilinė atsakovė, todėl laikytina kad civiliniai ieškiniai galėjo būti sprendžiami ir šioje byloje, neperduodant jų į bankroto bylą nagrinėjantį teismą. Baudžiamosios atsakomybės ir nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo klausimų išsprendimas vienoje byloje atitinka bylų operatyvumo nagrinėjimo principą, užtikrina greitesnį žalos atlyginimo užtikrinimą, kadangi nereikia inicijuoti naujų procesinių veiksmų. Nėra pagrindo manyti, kad toks civilinių ieškinių išsprendimas pažeis kitų LUAB „P. “ kreditorių teises, kadangi priimta įsiteisėjusi nutartis bus perduodama į bankroto bylą nagrinėjantį teismą ir Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos reikalavimai bus tenkinami bendra tvarka.

Dėl senaties

21. Teisėjų kolegija, į bylą įtraukusi LUAB „P. “ kaip civilinę atsakovę, įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą patikslinti civilinius ieškinius, kurie Lietuvos apeliaciniam teismui buvo pateikti 2024 m. rugpjūčio 28 d. ir 2024 m. gruodžio 11 d. (10 t., b. l. 171–176, 11 t., b. l. 65–75). Civilinės atsakovės LUAB „P. “ atstovas advokatas R. Martinkėnas, susipažinęs su Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinio ieškinio turiniu, pateikė prašymą jį atmesti, nurodydamas, kad R. G. nusikalstami veiksmai buvo padaryti laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 31 d. ir šiuo metu yra suėjęs Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje numatytas einamųjų ir 3 praėjusių kalendorinių metų mokesčių apskaičiavimo senaties terminas. Tokie atstovo teiginiai nepagrįsti.

22. Nagrinėjamoje byloje Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos (toliau – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba) Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyriausioji tyrėja J. Ž. 2021 m. spalio 27 d. suformavo užduotį Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriui atlikti UAB „P. “ ūkinės-finansinės veiklos tyrimą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 12 d., nurodydama, kad atliekamame ikiteisminiame tyrime pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymius nustatyta, jog nurodytu laikotarpiu bendrovės darbuotojams buvo mokamas neapskaitytas darbo užmokestis, kuris nebuvo fiksuojamas bendrovės su darbo santykiais susijusių išmokų priskaičiavimo ir išmokėjimo registruose (7 t., b. l. 75–79). Šios užduoties pagrindu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vyriausiasis specialistas L. S. parengė 2022 m. balandžio 14 d. specialisto išvadą, kuria nurodė, kokios rūšies ir dydžio mokesčiai nebuvo sumokėti į valstybės biudžetą (7 t., b. l. 81–94). Pažymėtina, kad Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje numatytas mokesčių apskaičiavimo ar perskaičiavimo terminas yra taikomas mokesčių administratoriui vykdant mokesčių teisės normomis reglamentuojamas mokesčių administravimo procedūras. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialistas, atlikdamas pavestą tyrimą, UAB „P. “ nesumokėtus mokesčius apskaičiavo ne vadovaudamasis mokesčių administratoriui keliamais reikalavimais, o remdamasis užduotyje nurodytu galimai padarytos nusikalstamos veikos laikotarpiu. Tuo tarpu Valstybinė mokesčių inspekcija, kaip mokesčių administratorius, UAB „P. “ mokesčių administravimo procedūros – mokestinio tyrimo, kurio metu būtų taikomos Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies nuostatos, neatliko.

23. Atkreiptinas civilinės atsakovės atstovo dėmesys į tai, kad Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 5 dalyje yra nustatytas kitas mokesčių apskaičiavimo ar perskaičiavimo terminas, kuris yra taikomas baudžiamojo proceso metu – tuo atveju, kai baudžiamojoje byloje būtina nustatyti padarytą žalą valstybei ir nėra pasibaigę apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai, mokesčių administratorius gali apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį ir už ilgesnį, nei numatyta, terminą. Tokiu reglamentavimu siekiama užtikrinti galimybę žalą patyrusiems asmenims pareikšti ieškinius baudžiamojoje byloje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A442-2714/2011, Nr. A442-2226/2012, Nr. A442‑168/2012). Valstybinė mokesčių inspekcija ar kitos valstybinės institucijos, veikiančios kaip mokesčių administratoriai, pareikšdami civilinius ieškinius baudžiamosiose bylose vadovaujasi būtent šiuo, o ne Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje nurodytu mokesčių apskaičiavimo terminu. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad tiek pirminis, tiek patikslintas Valstybinės mokesčių inspekcijos civiliniai ieškiniai pareikšti nepraleidus Mokesčių administravimo įstatyme numatyto mokesčių apskaičiavimo senaties termino.

24. Civilinės atsakovės LUAB „P. “ atstovo teigimu, Valstybinė mokesčių inspekcija ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba praleido ieškinio dėl žalos atlyginimo pareiškimo senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 9 dalyje. Su tokiais teiginiais nesutiktina. Baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja senaties termino ieškiniams baudžiamajame procese reikšti, todėl taikytinos civilinio proceso normos. CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, kuris prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015, nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K‑7‑37‑648/2023).

25. Byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2022 m. balandžio 25 d., po to, kai buvo gauta 2022 m. balandžio 14 d. specialisto išvada, kuria konstatuota, jog UAB „P. “ nesumokėjo 54 512,37 Eur mokesčių. 2022 m. birželio 22 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus viršininkas E. L. išsiuntė raštą Valstybinei mokesčių inspekcijai, o 2022 m. liepos 7 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyriausiasis tyrėjas atliekantis Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus viršininko funkcijas S. K. – raštą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kuriais institucijas informavo, jog yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 220 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, ir prašė informuoti, ar bus reiškiami civiliniai ieškiniai, pateikė parengtą specialisto išvadą ir pranešimą apie įtarimą R. G. (1 t., b. l. 64, 80). Iš šių bylos duomenų darytina išvada, kad Valstybinė mokesčių inspekcija ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba apie valstybės biudžetui padarytą žalą sužinojo iš gautos specialisto išvados, kuria buvo nustatyta, kad UAB „P. “ tiriamuoju laikotarpiu nedeklaravo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą mokesčių, todėl laikytina, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo šio momento ir tęsėsi iki pirminio civilinio ieškinio pareiškimo 2022 m. liepos 19 d. ir 2022 m. liepos 21 d. (1 t., b. l. 73, 91).

26. Aplinkybė, kad pirminiais civiliniais ieškiniais buvo prašoma priteisti žalą tik iš nuteistojo R. G., o patikslintais – ir iš LUAB „P. “ (10 t., b. l. 171–176, 11 t., b. l. 65–75), teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo kitokiam ieškinio senaties terminų skaičiavimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia tikslinti civilinio ieškinio ir pradėjus įrodymų tyrimą teisme, nes atskirais atvejais paduodant ieškinį iki įrodymų tyrimo teisme pradžios ne visi duomenys civiliniam ieškovui gali būti žinomi (pvz., neaiškus tikslus ieškinio dydis, nežinomi visi asmenys, dėl kurių nusikalstamos veikos ieškovas patyrė žalos, ir pan.) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑7‑50‑1073/2019, Nr. 2K‑38‑788/2020, Nr. 2K‑202‑303/2020). Būtent tokia situacija susiklostė nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai patikslinus civilinius ieškinius jų dalykas ir pagrindas liko tie patys, nepakito prašomos priteisti žalos dydis, visi proceso dalyviai turėjo pakankamai laiko susipažinti su pateiktais dokumentais ir galimybę pasisakyti dėl juose išdėstytų reikalavimų pagrįstumo, prieštaravimų neišreiškė. Teisėjų kolegijos vertinimu, civilinių ieškinių patikslinimas nepažeidė nuteistojo R. G. teisės į gynybą, nei jo, nei civilinės atsakovės LUAB „P. “ teisinė padėtis nebuvo pasunkinta. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos civiliniai ieškiniai buvo tik patikslinti ir CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas iki pirminių civilinių ieškinių pateikimo – 2022 m. liepos 19 d. ir 2022 m. liepos 21 d., todėl nebuvo praleistas.

Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos reikalavimo

27. Civilinė ieškovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba byloje nepateikė apeliacinio skundo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, priteisiant žalą iš LUAB „P. “ ir nuteistojo R. G. ir šiai civilinei ieškovei nėra peržengiamos apeliacinių skundų ribos ar pasunkinama nuteistojo padėtis. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą informavus apie tai, kad teismo iniciatyva buvo nuspręsta įtraukti į bylą LUAB „P. “ kaip civilinę atsakovę. 2024 m. gruodžio 11 d. buvo gautas patikslintas civilinis ieškinys, kuriuo prašoma Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai iš LUAB „P. “ ir R. G. subsidiariai priteisti 38 273,59 Eur VSD įmokų ir 90,43 Eur įmokų į Garantinį fondą (11 t., b. l. 65-75), šis turtinis reikalavimas viso proceso metu nekito, kilusi žala yra įrodyta bylos duomenimis, todėl nėra jokių kliūčių šio civilinio ieškinio tenkinimui.

Dėl bausmės

28. BK 3 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, tačiau veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72-2, 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 5‑1, 40-1, 58-1, 72-5, 72-6, 72-7, 72-8 straipsniais įstatymas (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573), t. y. po skundžiamo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio priėmimo. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad, pagal BPK 362¹ straipsnio 1 dalį, įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus dėl nuteistajam priimtų nuosprendžių taiko vėliausią nuosprendį priėmęs apylinkės teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija, arba nustatytais atvejais apygardos teismas. Vis dėlto, vadovaujantis sisteminiu baudžiamojo proceso nuostatų aiškinimu, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kitais pagrindais ir nustačius BPK 362¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą procesinio sprendimo peržiūrėjimo pagrindą, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aktyvaus teismo konstitucine samprata, siekdamas proceso greitumo ir racionalumo, gali priimti BPK 362¹ straipsnio 4, 5 dalyse nurodytus sprendimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑635‑976/2015, Nr. 2K-267-942/2016, Nr. 2K‑209‑1214/2024). Nors apeliaciniuose skunduose nėra keliamas R. G. paskirtų bausmių proporcingumo klausimas, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusius baudžiamojo įstatymo pakeitimus, švelninančius nuteistojo padėtį, pasisako ir dėl nuteistajam R. G. paskirtų bausmių.

29. BK 54 straipsnio 2 dalyje yra nurodomos aplinkybės, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, 2) kaltės forma ir rūšis, 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvai ir tikslai, 4) nusikalstamos veikos stadija, 5) kaltininko asmenybė, 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimas darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, 7) atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismų praktikoje pripažįstama, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑456/2013, Nr. 2K‑7‑648/2019). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas R. G. skirtinas bausmes, atsižvelgė į tai, kad jis padarė apysunkį ir sunkų baigtus tyčinius nusikaltimus, yra neteistas (7 t., b. l. 136), baustas administracine tvarka (7 t., b. l. 139–144) nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, įvertino duomenis, kad nuteistasis yra vedęs, augina nepilnametį vaiką, dirba, ir konstatavo, kad bausmės paskirtis bus pasiekta paskyrus švelniausias bausmes – baudas, nustatant artimus minimaliems dydžius.

30. Nuosprendžio priėmimo metu galiojusioje BK 62 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) buvo nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Tuo tarpu nuo 2025 m. vasario 1 d. bausmės dydžio parinkimo skaičiuojant nuo jos vidurkio taisyklė buvo panaikinta. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje taikytina BK 62 straipsnio 2 dalies aktuali redakcija, kaip švelninanti R. G. teisinę padėtį, ir iš naujo vertinamas jam paskirtų bausmių proporcingumas.

31. Pagal BK 220 straipsnio 2 dalį gali būti skiriama nuo 150 iki 6 000 MGL dydžio bauda arba iki 8 metų laisvės atėmimas, skundžiamu nuosprendžiu R. G. paskirta 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį gali būti skiriama nuo 100 iki 4 000 MGL dydžio bauda, laisvės apribojimas, areštas arba iki 4 metų laisvės atėmimas, skundžiamu nuosprendžiu R. G. paskirta 150 MGL (7 500 Eur) dydžio bauda. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bausmių individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad nuteistajam paskirtos bausmės yra proporcingos jo padarytų nusikalstamų veikų bei jo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, yra teisingos bei užtikrina viešojo intereso įgyvendinimą. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai reikalauja, kad skiriamos teisinio poveikio priemonės savo griežtumu ir dydžiu atitiktų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, turi būti užtikrinama, kad ji paveiktų nusikaltusį asmenį, t. y. kad bus pasiekti bausmės tikslai – ji padės nubausti nusikalstamą veiką padariusius asmenis bei juos auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų nusikalstamų veikų.

32. 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio pakeitimai, suteikiantys teisę teismui išeiti už baudžiamojo įstatymo ribų ir skirti švelnesnes, negu įstatymo numatyta, bausmes, švelnina R. G. teisinę padėtį, tačiau teisėjų kolegija nenustatė pagrindų ar išskirtinių aplinkybių, kurie leistų nuteistajam skirti švelnesnes, nei numatyta įstatyme, bausmes. Remiantis BK 62 straipsnio 1 dalimi, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Šio straipsnio taikymui būtina nustatyti šių sąlygų visumą: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; 2) arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Bylos duomenys patvirtina, jog apie R. G. nusikalstamus veiksmus ikiteisminio tyrimo institucijos buvo informuotos ne jo paties, o R. G., todėl nėra pagrindo nuteistajam paskirtų bausmių švelninimui.

33. Remiantis BK 62 straipsnio 2 dalimi, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir jeigu: 1) kaltininkas išlaiko asmenį su negalia ar sunkia liga sergantį asmenį ir nebūtų kam jo prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažametį vaiką, kurio dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties arba įsakymo vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Taigi pagal šio straipsnio nuostatas būtina nustatyti, kad 1) yra asmens atsakomybę lengvinanti aplinkybė, 2) bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir 3) vieną iš šešių nurodytų sąlygų. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta R. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų pagrindu taip pat negali būti švelninama bausmė.

34. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Šis bausmės švelninimo pagrindas yra siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Tokiu atveju turi būti nustatyta visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas, nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑250-976/2023, Nr. 2K-266-511/2024, Nr. 2K‑9-387/2025).

35. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas paskyrė aiškiai neteisingą bausmę. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju to nustatyta nebuvo. Pažymėtina, kad pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių ar kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia humaniškumo principą, nes taip formuojamas nebaudžiamumo požiūris ir sudaromos prielaidos menkinti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. R. G. padarė du pavojingus nusikaltimus, jam paskirtos bausmės negali būti laikomos aiškiai per griežtomis, priešingai, yra tinkamai individualizuotos, atitinka įstatymo reikalavimus, jomis užtikrinamas teisingumo principo įgyvendinimas ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimas, todėl jų švelninti nėra pagrindo. Nenustatyta ir paskirtų bausmių subendrinimo klaidų, nusikalstamos veikos padarytos idealiąja sutaptimi, todėl pagrįstai subendrintos apėmimo būdu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ir ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis yra teisėta bei pagrįsta, todėl jos keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

36. 2024 m. spalio 16 d. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. spalio 16 d. pažyma, kurioje nurodytas apskaičiuotas antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam R. G. pagal 2024 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. KTS-2024-03665 ir prašoma išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą (11 t., b. l. 14–17). Pažymoje nurodoma, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba patyrė 456,25 Eur dydžio išlaidas.

37. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Toks teisinis reglamentavimas galioja nuo 2020 m. liepos 15 d. (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3180 redakcija), tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodomas teisinis reglamentavimas aiškinamas atsižvelgiant ir į kitas sąlygas, svarbias priimant sprendimą dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti: pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama, koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑248‑495/2023, Nr. 2K-7-119-719/2024, Nr. 2K‑27‑788/2024). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vadovaujamasi ir nuostata, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam arba nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais analogiški prašymai paprastai netenkinami (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑51-788/2021, Nr. 2K-67-697/2021). Minėtų BPK nuostatų ir teismų praktikos kontekste pažymėtina, kad apeliacinis procesas vyko ne nuteistojo R. G., o prokuroro ir civilinės ieškovės iniciatyva, nuteistojo gynyba apeliacinės instancijos procese buvo būtina. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės patirtų proceso išlaidų priteisimas šiuo atveju prieštarautų teisingumo ir sąžiningumo principams, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas.

38. 2025 m. vasario 20 d. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta patikslinta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. vasario 20 d. pažyma, kurioje nurodoma, kad buvo patirtos 456,25 Eur dydžio išlaidos, ir prašoma išspręsti jų priteisimo klausimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prašymai ir įrodymai, patvirtinantys proceso išlaidų faktą ir dydį, turi būti pateikti laiku, t. y. iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos (šiuo atveju – iki teisėjų kolegijos išėjimo į pasitarimų kambarį), suteikiant kitiems proceso dalyviams galimybę pareikšti savo nuomonę, taip garantuojant tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. vasario 20 d. pažyma buvo pateikta jau po Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. vasario 17 d. posėdžio, t. y. teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, todėl ji paliekama nenagrinėta.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Margaritos Valantiejienės ir civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovo A. K. apeliacinius skundus tenkinti ir pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių:

Iš likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „P. “ ir R. G. subsidiariai Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priteisti 16 148,35 Eur gyventojų pajamų mokesčio, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui – 38 273,59 Eur nesumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 90,43 Eur Garantinio fondo įmokų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. spalio 16 d. prašymo priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. vasario 20 d. prašymą priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas palikti nenagrinėtą.