Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-1051-464/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-09-30
Bylos Nr.: e2A-1051-464/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00043-2019-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Mikuckienė, Dalia Kačinskienė, Aldona Tilindienė
Atsakovas: V. G., R. G., A. G.
Trečiasis asmuo: akcinė bendrovė Šiaulių bankas

Kategorijos

2.1.2.4.1.2Viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris
2.1.2.4.3Kiti su sandorių negaliojimu susiję klausimai
2.3.2.8Turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimas
2.6.1.6.1Actio Pauliana
2.6.7Restitucija
3.1.1.2.12Dispozityvumo principas

Civilinė byla Nr. e2A-1051-464/2021Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00043-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.2; 2.1.2.4.3; 2.3.2.8; 2.6.1.6.1; 2.6.7; 3.1.1.2.12 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugsėjo 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus statybos trestas“ ieškinį atsakovams R. G., V. G. ir A. G. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė Šiaulių bankas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė BUAB „Vilniaus statybos trestas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė:

1.1 pripažinti niekiniais ir negaliojančiais: i) 2018 m. birželio 15 d. turto padalinimo ir vedybų (povedybinę) sutartį, sudarytą tarp atsakovų R. G. ir V. G.; ii) 2018 m. rugsėjo 12 d. dovanojimo sutartį, kuria atsakovas R. G. perleido atsakovui A. G. 1/2 dalį buto su dalimi žemės sklypo, sandėliuku, 1/140 dalimi požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, esančius (duomenys neskelbtini); iii) 2018 m. lapkričio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė V. G. iš atsakovo A. G. įsigijo paminėtą 1/2 dalį buto su dalimi žemės sklypo, sandėliuku, 1/140 dalimi požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, esančius (duomenys neskelbtini);

1.2 taikyti restituciją ir priteisti: i) atsakovams V. G. ir R. G. bendrosios jungtinės nuosavybės teise gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini); butą, dalį žemės sklypo, sandėliuką, 1/140 dalį požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, esančius (duomenys neskelbtini); 34 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Statversa“ akcijų; R. G. individualią įmonę; 900 vnt. BAB banko Snoras emisijos Nr. (duomenys neskelbtini) obligacijų; ii) iš atsakovo R. G. atsakovei V. G. 55 100 Eur; 1/2 sumos, gautos už parduotą transporto priemonę „Ford Transit FT 120“; iii) iš atsakovo A. G. atsakovei V. G. lėšas, sumokėtas pagal 2018 m. lapkričio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį.

2. Ieškovė nurodė, kad tarp atsakovų sudaryti sandorai yra fiktyvūs, pažeidžiantys ieškovės kaip kreditorės teises, prieštaraujantys gerai moralei ir viešajai tvarkai, todėl turi būti panaikinti. Atsakovas R. G., būdamas ieškovės skolininku, siekdamas išvengti skolos grąžinimo, sudarė turto padalinimo ir vedybų (povedybinę) sutartį, pagal kurią jam atiteko žymiai mažesnės vertės turtas nei atsakovei V. G. Iš R. G. tekusios turto dalies nėra galimybės išieškoti jo skolos. Ieškovės teigimu, atsakovo R. G. sūnus A. G. dovanojimo sutartimi iš tėvo neatlygintinai įgytą turtą pardavė savo motinai ir tokiu būdu atsakovui R. G. bendrosios nuosavybės teise priklausęs didelės vertės nekilnojamasis turtas ginčijamais sandoriais tapo asmenine atsakovės V. G. (sutuoktinės) nuosavybe.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino:

3.1 pripažino negaliojančiomis R. G. ir A. G. 2018 m. rugsėjo 12 d. sudarytą dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria A. G. buvo perleista: 1) 1/2 dalis buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 2); sandėliukas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); 3) 3345/3172400 dalys žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 4) 1/140 dalis požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini);

3.2 pripažino negaliojančia A. G. ir V. G. 2018 m. lapkričio 29 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria V. G. buvo perleista: 1) 1/2 dalis buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 2) sandėliukas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); 3) 3345/3172400 dalys žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 4) 1/140 dalis požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini);

3.3 taikė restituciją ir grąžino 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), sandėliuką, esantį (duomenys neskelbtini), 3345/3172400 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir 1/140 dalį požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), R. G. nuosavybėn; iš A. G. priteisė V. G. 44 750 Eur;

3.4 pripažino niekine ir negaliojančia R. G. ir V. G. 2018 m. birželio 15 d. sudarytą turto padalinimo ir vedybų (povedybinę) sutartį, nurodydamas laikyti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe: 1) gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini); 2) butą ir 3345/1586200 dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini); 3) sandėliuką, esantį (duomenys neskelbtini); 4) 1/140 dalį požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini); 5) 34 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Statversa“ akcijų; 6) R. G. individualią įmonę; 7) 900 vnt. BAB banko Snoras emisijos Nr. (duomenys neskelbtini) obligacijų; iš R. G. priteisė V. G. 55 100 Eur; iš R. G. priteisė V. G. 1/2 sumos, gautos už parduotą transporto priemonę „Ford Transit FT 120“;

3.5 nukreipė išieškojimą pagal Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1092-392/2016 kreditorės BUAB „Vilniaus statybos trestas“ naudai į šiuo teismo sprendimu atsakovui R. G. priklausanti turtą;

3.6 priteisė iš atsakovų R. G., A. G. ir V. G. po 2 413,33 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei BUAB „Vilniaus statybos trestas“ ir po 146,67 Eur bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui AB Šiaulių bankui.

4. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1092-392/2017 pripažintas negaliojančiu 2013 m. kovo 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp UAB „Vilniaus statybos trestas“ ir R. G., nutraukimas, atliktas 2013 m. lapkričio 26 d. R. G. pareiškimu, taip pat priteista ieškovei iš atsakovo R. G. 33 300 Eur, 5 procentų dydžio metinės palūkanos ir 470,88 Eur bylinėjimosi išlaidos. Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo, Lietuvos apeliaciniam teismui 2018 m. spalio 15 d. nutartimi išnagrinėjus atsakovo R. G. apeliacinį skundą civilinėje byloje Nr. 2A-439-180/2018 ir Vilniaus apygardos tesimo 2017 m. spalio 13 d. sprendimą palikus nepakeistą. Ieškovei 2018 m. spalio 17 d. buvo išduotas vykdomasis raštas dėl priteistų sumų išieškojimo.

5. Teismas sprendė, kad atsakovo R. G. prievolė grąžinti ieškovei UAB „Vilniaus statybos trestas“ priteistą 33 300 Eur sumą atsirado atsakovui neteisėtai nutraukus šalių sutarties galiojimą, t. y. 2013 m. pabaigoje. Todėl pripažino ieškovę įrodžius pirmąją actio Pauliana (Pauliano ieškinys) instituto taikymui reikalingą sąlygą, o būtent tai, kad UAB „Vilniaus statybos trestas“ iki ginčo sandorių sudarymo 2018 m. turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui R. G. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimo priėmimo metu 2013 m. atsiradusi prievolė buvo tik identifikuota, apskaičiuota ir aiškiai įvardinta. Nors Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimas įsiteisėjo 2018 m. spalio 15 d., tačiau pati prievolė atsirado iš atsakovo R. G. neteisėtų ir kaltų veiksmų, atliktų iki ieškovės ginčijamų 2018 m. birželio 15 d. povedybinės sutarties, 2018 m. rugsėjo 12 d. dovanojimo sutarties ir 2018 m. lapkričio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo.

6. Teismas nurodė, kad šiuo metu atsakovas R. G. neturi turto tiek, kad jam pakaktų sumokėti 2017 m. spalio 13 d. teismo sprendimu priteistas sumas, kurios šiuo metu bendrai sudaro 40 269,41 Eur. Antstolio D. Š. vykdomojoje byloje Nr. 0178/18/03727 priimti raštai patvirtina, kad skolos išieškojimas iš skolininko R. G. nėra galimas. Vykdymo procese nustatyta, kad skolininkas nedirba, registruoto kilnojamojo bei nekilnojamojo turto neturi, ir nors yra areštuotos skolininkui priklausančios sąskaitos bankuose, tačiau jose jokio piniginių lėšų judėjimo nėra. Skolininkui priklauso 34 vnt. UAB „Statversa“ akcijų, tačiau, antstolio duomenimis, ši bendrovė veiklos nevykdo, nuo 2018 m. gegužės mėn. neturi nei vieno darbuotojo, todėl skolininkui priklausančios akcijos yra nelikvidžios. Skolininkas taip pat turi individualią įmonę, tačiau ir R. G. individuali įmonė, antstolio duomenimis, neturi nei vieno darbuotojo, veiklos nevykdo, registruoto turto ir banko sąskaitų neturi.

7. Teismas pažymėjo, kad atsakovų R. G. ir V. G. santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini) Sutuoktinių turto dalys iki ginčijamos 2018 m. birželio 15 d. povedybinės sutarties sudarymo buvo lygios (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.117 straipsnio 1 dalis) ir priklausė abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Atsižvelgdamas į ieškovės ieškinio ir kitų procesinių dokumentų turinį, kad pagal ginčo sutartį atsakovui R. G. atiteko turto už 181 672,00 Eur sumą, o atsakovei V. G. – už 254 000 Eur, taigi ir po nurodyto sandorio sudarymo skolininkas R. G. realiai turėjo turto, iš kurio buvo galima išieškoti 40 269,41 Eur skolą, teismas padarė išvadą, kad atsakovų sudarytas 2018 m. birželio 15 d. sandoris neapribojo kreditorės (ieškovės) skolos išieškojimo galimybės. Todėl sutuoktinių 2018 m. birželio 15 d. sudaryta turto padalijimo (povedybinė) sutartis CK 6.66 straipsnio pagrindu negali būti panaikinta.

8. Tačiau visais ginčijamais sandoriais, įskaitant 2018 m. birželio 15 d. povedybinę sutartį, buvo pasiekta, kad R. G. taptų formaliu beturčiu, nes visas turtas po keleto sandorių sudarymo asmeninės nuosavybės teise atiteko V. G. Be to, ieškovės ginčijama 2018 m. birželio 15 d. sutartis sudaryta tuo metu, kai atsakovas R. G. jau buvo ieškovės skolininkas, Lietuvos apeliaciniam teismui 2018 m. vasario 22 d. panaikinus nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje dėl 2013 m. kovo 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo. Teismo vertinimu, ši povedybinė sutartis sudaryta siekiant išvengti atsakomybės pagal turtines prievoles. Analogiškai teismas sprendė ir dėl 2018 m. rugsėjo 12 d. dovanojimo sutarties sudarymo tikslo, nurodęs, kad turinčio kreditorių ir negalinčio su jais atsiskaityti asmens sudaromas neatlygintinis sandoris sūnaus naudai negali būti suderinamas su gera morale. Taigi, identifikavus tikruosius šalių tikslus ir ketinimus, sutarčių sudarymo aplinkybes ir ypatingai atkreipiant dėmesį į laikotarpį, kuomet buvo sudaryti ginčijami sandoriai, nėra abejonių, kad sutartis sudarę asmenys pažeidė CK 1.81 straipsnį.

9. Teismas pažymėjo, kad vedybų sutartis negali būti sudaroma siekiant išvengti atsakomybės pagal turtines prievoles. Kreditorius, ginčydamas vedybų sutartį, privalo įrodyti, kaip sudaryta vedybų sutartis pažeidė jo teises. Jeigu vedybine sutartimi pažeidžiami trečiųjų asmenų (pvz., kreditorių) teisėti interesai, jų teisės ginamos taikant sandorių negaliojimo institutą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad povedybinės sutarties sudarymo metu atsakovą R. G. ir ieškovę jau siejo prievoliniai santykiai, susiję su 2013 m. kovo 20 d. pirkimo–pardavimo sutartimi. Sutuoktiniams buvo žinomos (arba turėjo būti žinomos) visos sandorių sudarymo aplinkybės, taip pat ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis dėl BUAB „Vilniaus statybos trestas“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Taigi, tokios nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ginčijamos povedybinės sutarties sudarymo metu ieškovės teisėti interesai galėjo būti ir buvo pažeisti, todėl ieškovės reikalavimai, susiję su povedybinės sutarties sudarymu, vertinant šį sandorį CK trečiosios knygos normų taikymo aspektu, laikytini pagrįstais ir todėl patenkintini.

10. Teismas visiškai įrodytais laikė ir ieškinio reikalavimus dėl 2018 m. rugsėjo 12 d. atsakovų R. G. ir A. G. sudarytos dovanojimo sutarties bei 2018 m. lapkričio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp A. G. ir V. G., pripažinimo neteisėtomis ir pažeidžiančiomis ieškovės, kaip kreditorės, interesus. Teismo vertinimu, minimi ginčo sandoriai akivaizdžiai apribojo ieškovės galimybes išieškoti skolą iš atsakovo R. G. Sudarydamas ginčo turto dovanojimo sutartį skolininkas R. G. buvo nesąžiningas, kadangi sandorį jis sudarė jau žinodamas apie egzistuojančią savo prievolę grąžinti ieškovei skolą. Atsakovas neabejotinai suvokė prievolės vykdymo grėsmę ir mąstą, o turtą perleido tam, kad tokio prievolės vykdymo galėtų išvengti. Šios aplinkybės neabejotinai buvo žinomos ir skolininko šeimos nariams – sutuoktinei ir sūnui. Atsakovai nepateikė argumentų, kurie patvirtintų, kad ginčo sandorius dėl kokių nors aplinkybių jie privalėjo sudaryti.

11. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad vienas po kito sekantys atsakovų, kurie yra artimi šeimos nariai (sutuoktiniai), sudaryti ginčo sandoriai sąmoningai sukūrė situaciją, kad skolininko R. G. prievolės ieškovei įvykdymas taptų neįmanomas. Šią teismo išvadą taip pat patvirtina aplinkybė, kad skolininko šeimos nariai žinojo arba privalėjo žinoti apie skolininko prievolę ieškovei, juolab kad nuo 2017 m. spalio 20 d. iki 2018 m. vasario 22 d. registruose buvo išviešintas šeimos turto areštas. Teismui areštą panaikinus, atsakovai per keturių mėnesių laikotarpį sudarė sandorius, dėl kurių skolininkas turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą, faktiškai neteko, o visa sutuoktinių nuosavybė atiteko skolininko sutuoktinei. Tačiau, teismo vertinimu, actio Pauliana instituto tikslui – atkurti skolininko mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą, pasiekti pakanka panaikinti du pastaruosius sandorius, t. y. 2018 m. rugsėjo 12 d. dovanojimo sutartį ir 2018 m. lapkričio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį.

12. Teismas pripažino nepagrįstu atsakovės ir trečiojo asmens (banko) argumentą, kad ieškovė neturi teisės nukreipti actio Pauliana ieškinio reikalavimo į hipoteka bankui įkeistą turtą. Sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisė lieka galioti net ir tuo atveju, kaip hipotekos sandoris pripažįstamas negaliojančiu tokiu pagrindu, už kurį hipotekos kreditorius neatsako. Bankui įkeisto turto vertė (89 000 Eur) yra gerokai didesnė nei hipotekos sandoriu užtikrintų banko interesų apimtis bei ieškovės išieškoma suma kartu sudėjus. Todėl ginčo dovanojimo bei pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis bei restitucijos taikymas niekaip nepažeis banko interesų, tuo labiau kad ginčo sandoriais buvo perleista tik dalis banko naudai įkeisto turto, o įkeistų daiktų dalį grąžinus skolininko R. G. nuosavybėn, hipoteka seks paskui daiktą ir sąžiningam hipotekos kreditoriui liks galioti (CK 4.170 straipsnio 6 dalis, 4.197 straipsnio 6 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Atsakovė V. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimo dalis, kuriomis: pripažinta negaliojančia A. G. ir V. G. 2018 m. lapkričio 29 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis ir taikyta restitucija; pripažinta niekine ir negaliojančia R. G. ir V. G. 2018 m. birželio 15 d. sudaryta turto padalinimo ir vedybų (povedybinė) sutartis ir turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe; nukreiptas išieškojimą pagal Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimą į šiuo teismo sprendimu atsakovui R. G. pripažintą turtą, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – nurodytus ieškinio reikalavimus atmesti; likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

13.1 Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad sudarydama su atsakovu R. G. ieškovės ginčijamą povedybinę sutartį atsakovė V. G. būtų nesąžininga, o jos tikrieji ketinimai buvo siekis padėti pastarajam atsakovui išvengti turtinių prievolių įvykdymo. Atsakovų V. G. ir R. G. santuoka yra žlugusi, šalys ginčijamų sandorių sudarymo metu jau kartu negyveno santuokinio gyvenimo, nevedė bendro ūkio. Atsakovų santuokos nutraukimo klausimas dėl atsakovo R. G. kaltės yra sprendžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-307-1090/2021. Taigi, atsakovų jokie artimi santykiai, sudarant povedybinę sutartį, nesiejo. Todėl pagrindinė povedybinės sutarties sudarymo priežastis buvo būtent tai, kad, šalims faktiškai nebegyvenant santuokinio gyvenimo ir netvarkant bendro ūkio, atsirado poreikis kiekvienam iš jų valdyti savo turtą savarankiškai.

13.2 Aplinkybė, kad sudarant povedybinę sutartį jau egzistavo neįsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo sprendimas dėl skolos iš atsakovo R. G. ieškovei priteisimo, savaime neleidžia konstatuoti atsakovės V. G. nesąžiningumo, nes ji, sudarydama povedybinę sutartį, turėjo pakankamą pagrindą būti įsitikinusi, jog dėl šio sandorio sudarymo ieškovės interesai nebus pažeisti. Pagal povedybinę sutartį atsakovui R. G. atiteko didelės vertės nekilnojamasis turtas, kurio bendra vidutinė rinkos vertė sudarė beveik 49 000 Eur, taip pat 55 100 Eur dydžio piniginės lėšos, kurios buvo perduotos jam notaro akivaizdoje.

13.3 Atsakovai povedybinę sutartį sudarė ne iš karto po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. vasario 22 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą taikyti atsakovo R. G. turto areštą, bet praėjus po šio fakto beveik keturiems mėnesiams. Akivaizdu, kad tuo atveju, jeigu tikrieji sandorio šalių ketinimai būtų siekis apsunkinti ieškovės išieškojimą iš atsakovo R. G., šalys nebūtų laukusios keturių mėnesių tam, kad pasidalintų turtą, o povedybinę sutartį būtų sudariusios iš karto po turto arešto panaikinimo.

13.4 Teismas neteisingai nustatė atsakovo R. G. prievolės ieškovei atsiradimo momentą. Restitucija yra naujas turtinio pobūdžio prievolinis teisinis santykis tarp negaliojančiu pripažinto sandorio šalių. Šiuo atveju teismo sprendimas, kurio pagrindu buvo pripažintas negaliojančiu 2013 m. lapkričio 26 d. atsakovo R. G. atliktas pirkimo–pardavimo sutarties su ieškove nutraukimas ir kaip to pasekmė taikyta restitucija ekvivalentu pinigais, įsiteisėjo tik 2018 m. spalio 15 d. Taigi, tik nuo šios datos atsirado atsakovo R. G. turtinė prievolė ieškovei. Povedybinė sutartis buvo sudaryta prieš keturis mėnesius iki restitucijos prievolės R. G. grąžinti pinigus ieškovei atsiradimo momento. Ieškovė iki ginčijamos povedybinės sutarties sudarymo momento dar nebuvo įgijusi reikalavimo teisės į atsakovą R. G.

13.5 Po povedybinės sutarties pasirašymo atsakovui R. G. tekusio turto reali vertė kelis kartus viršijo tą sumą, kurią šis atsakovas po 2018 m. spalio 15 d. teismo sprendimo įsiteisėjimo privalėjo sumokėti ieškovei. Vien atskirai vertinant atsakovui R. G. atitekusio nekilnojamojo turto vertę (48 597 Eur) ir jam notaro akivaizdoje perduotų grynųjų pinigų sumą (55 100 Eur), yra akivaizdu, kad kiekvieno iš šio turto vertės užteko, jog atsakovas galėtų visiškai atsiskaityti su ieškove. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad po povedybinės sutarties sudarymo R. G. tapo beturčiu ir tokiu būdu galėjo pažeisti ieškovės interesus.

13.6 Pirmosios instancijos teismas priėmė prieštaringą ir dviprasmišką skundžiamą sprendimą. Teismas skundžiamame sprendime nepripažino, kad povedybinė sutartis pažeidė ieškovės teises CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes atsakovui R. G. pagal jį atitekusio turto užteko atsiskaitymui su ieškove, bet tuo pačiu kitoje pastraipoje pripažino, kad sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes povedybinė sutartis buvo sudaryta siekiant išvengti atsiskaitymo su ieškove. Akivaizdu, kad skundžiamame sprendime atmetus ieškinio reikalavimą dėl povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančią actio Pauliana pagrindu dėl to, kad pagal šį sandorį atsakovui atitekusio turto vertės užteko visiškam atsiskaitymui su ieškove, pirmosios instancijos teismas negalėjo konstatuoti ir ieškovės interesų pažeidimo CK 1.81 straipsnio pagrindu, nes tos pačios faktinės aplinkybės negali būti vertinamos skirtingai kalbant apie to paties kreditoriaus interesų pažeidimą.

13.7 Ieškovė nėra povedybinės sutarties šalimi, tuo tarpu sutarties uždarumo principas nuginčyti sandorį leidžia tik ribotam asmenų ratui, kurie įrodo savo teisinį suinteresuotumą. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad ginčijamos povedybinės sutarties sudarymo metu atsakovai turėtų kokias nors turtines prievoles ieškovės atžvilgiu. Dėl šios priežasties povedybinės sutarties sudarymo metu jokie ieškovės teisėti interesai nebuvo ir negalėjo būti pažeisti, todėl ieškovė neturėjo teisinio suinteresuotumo ginčyti šį sandorį nebūdama jo šalimi.

13.8 Atsakovams A. G. ir V. G. nesant ieškovės skolininkais, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo panaikinti jų tarpusavyje sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį actio Pauliana pagrindu, kadangi neegzistuoja šio sandorio pripažinimo negaliojančiu instituto taikymo sąlygos, t. y. ieškovė nėra minėto sandorio šalių kreditorė ir neturi teisės ginčyti jų sudaryto sandorio.

13.9 Jeigu sudarant pirkimo–pardavimo sutartį šalys iš tiesų siektų nesąžiningų tikslų, jos būtų susitarusios dėl atsiskaitymo už perkamą nekilnojamąjį turtą grynaisiais pinigais ar kitokiu būdu, kuris sudarytų prielaidas abejoti, ar pardavėjas iš tiesų gavo sutartyje nurodytą pardavimo kainą ir sandoris realiai įvyko. Šiuo atveju atsakovė dalį sutartyje nurodytos kainos sumokėjo A. G. pavedimu į jo banko sąskaitą, o likusią kainos dalį už atsakovę sumokėjo AB Šiaulių bankas. Taigi, pirkimo–pardavimo sutartis buvo vykdoma realiai, todėl tai nėra fiktyvus sandoris, kuriuo buvo siekiama kitų, nei jame nurodytų, bet viešajai tvarka ar gerai moralei priešingų tikslų. Dėl šios priežasties teismas neturėjo pagrindo pripažinti sutartį negaliojančia CK 1.81 straipsnio pagrindu.

13.10 Teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai, visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad toks restitucijos būdas nepagrįstai ir esmingai pablogina jos padėtį bei prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nusprendė taikyti restituciją natūra. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas R. G. nebeturi piniginių lėšų, kurias jam povedybinės sutarties pasirašymo metu perdavė atsakovė, ir kurias jis gavo pardavęs šio sandorio pagrindu jam atitekusį automobilį, todėl negalės grąžinti šių lėšų atsakovei. Vien 55 100 Eur piniginės lėšos, kurias atsakovė grynaisiais pinigais perdavė atsakovui R. G. notaro akivaizdoje, jai, kaip fiziniam asmeniui, yra labai didelė pinigų suma. Dėl šios priežasties realių pinigų sumos atgavimo galimybių nebuvimas ypatingai stipriai pažeis atsakovės interesus. Tokiu atveju atsakovės padėtis iš esmės nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėjo, o atsakovo R. G. padėtis iš esmės nepagrįstai pagerėjo. Todėl pritaikius restituciją nebuvo pasiektas tikslas grąžinti šalis į pradinę padėtį.

13.11 Pareikštame ieškinyje ieškovė neprašė, kad teismas nukreiptų išieškojimą į restitucijos pagrindu atsakovui A. G. grąžintiną turtą, todėl teismas nepagrįstai išplėtė ieškinio ribas. Teismas, peržengdamas ieškinio ribas ir nukreipdamas išieškojimą ieškovės naudai į skundžiamu sprendimu atsakovui R. G. priklausantį turtą, ne tik pažeidė civilinio proceso dispozityvumo principą, tačiau ir hipotekos kreditorės AB Šiaulių banko interesus. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad išieškojimo nukreipimas į hipoteka įkeistą turtą be AB Šiaulių bankas sutikimo pažeidžia šios hipotekos kreditorės pirmumo teisę gauti prievolės įvykdymą prieš kitus skolininko kreditorius.

Atsiliepimas

14. Ieškovė BUAB „Vilniaus statybos trestas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

14.1 Povedybine sutartimi sutuoktiniai pasidalino bendrosios nuosavybės teise priklausantį turtą ir ieškovės skolininkui R. G. teko neproporcingai mažiau turto. Ieškovė pateikė šioje byloje išsamius įrodymus, kad ginčijamais sandoriais siekta (ir pasiekta) būtent to, kad itin didelės vertės turtą turėjęs ieškovės skolininkas R. G. tapo formaliai beturčiu, o vertingas turtas tapo jo sutuoktinės asmenine nuosavybe.

14.2 Visų byloje ginčijamų sandorių šalys yra vienos šeimos nariai. Ginčijami sandoriai yra ieškovės skolininku esančio atsakovo R. G. turtinės padėties pakeitimo schemos sudėtinės dalys, sudariusios sąlygas po kelių sandorių tarp šeimos narių sudarymo skolininkui R. G. tapti nemokiu. Šioje byloje jau ir apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad visi ieškovės ginčijami sandoriai vertintini atsižvelgiant į tai, kad sandoriais yra vientisos schemos dalys, kurios pradine dalimi yra turto padalinimo sandoris (povedybinė sutartis), o tikslas – ieškovės skolininku esančio atsakovo R. G. tapimas nemokiu.

14.3 Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gruodžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-783-330/2020 taip pat nurodė, kad analizuojant sandorių neteisėtumą CK 1.81 straipsnio kontekste neturi reikšmės ieškovės teisinio suinteresuotumo apimtis. Taigi, sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu nesiejamas su reikalavimą pateikusiojo subjekto turtinio reikalavimo į tokiu teisiniu pagrindu ginčijamo sandorio šalį dydžiu. Tokia poziciją pagrindžia ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-421/2017, pateiktas išaiškinimas.

14.4 Visus byloje ginčijamus sandorius pripažinus niekiniais ir negaliojančiais CK 1.81 straipsnio pagrindu, tokie sandoriai pripažintini negaliojančiais tik visa jų apimtimi, todėl šiuo pagrindu ieškovės ieškinio reikalavimai turėjo būti tenkinami visiškai – negaliojančiais pripažįstant visus bylos ginčijamus sandorius.

14.5 Pirmosios instancijos teismas savo poziciją, kad povedybinės sutarties sudarymo metu atsakovas R. G. buvo ieškovės skolininkas, sprendime argumentavo išsamiai, šiai pozicijai pritaria ir ieškovė.

14.6 Pripažinus niekiniu ir negaliojančiu atsakovų sudarytą povedybinę sutartį, kiti su turto perleidimu susiję vėlesni ginčo sandoriai laikomi negaliojančiais vadovaujantis visuotinai pripažįstamu teisės principu, kad iš neteisės negali kilti teisė. Tai konstatavo ir Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gruodžio 3 d. nutartyje, priimtoje šioje civilinėje byloje.

14.7 Atsakovo R. G. naudai skundžiamu teismo sprendimu yra priteistas žymiai didesnės vertės nekilnojamasis turtas, nei ieškovės nurodoma tariamai sumokėta grynais pinigais 55 100 Eur suma. Bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad povedybine sutartimi turtas pačių atsakovų buvo įvertintas 435 672 Eur suma. Iš nurodomų pasidalinto turto verčių akivaizdu, kad sprendimo įsiteisėjimo atveju visi galimi atsakovės V. G. reikalavimai R. G. sudarys tik nežymią dalį R. G. teksiančio turto, todėl jos interesai nebus pažeisti. Kita vertus, atsakovė neturi galimybės remtis povedybine sutartimi nustatyto turto vertės neadekvatumu, nes tokiu atveju pripažintų ir savo nesąžiningumą sudarant minėtą sutartį.

14.8 Trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas sprendimo neskundė ir atsakovė nepateikia duomenų, kad bankas būtų suteikęs atsakovei įgaliojimus atstovauti jo interesus. Dėl šių priežasčių apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio ribų peržengimo laikytini nepagrįstais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.81 straipsnio pagrindu

15. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

16. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Įstatyme nėra atskleistos formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys, tačiau teismų praktikoje CK 1.81 straipsnio 1 dalies normos turinys laikomas įvairialypiu ir siejamas ne tik su asmens atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006).

17. Taigi, nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai turi labai svarbią reikšmę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, jog pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019).

18. Ginčijant sandorius pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį esminę reikšmę turi ir sandorio šalių veiksmų įvertinimas sąžiningumo aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-421/2017). Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumą nusako asmens psichikos būklė konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015).

19. Kasacinio teismo taip pat buvo pažymėta, kad sąžiningas ir teisingas asmuo vykdo teisinius reikalavimus ir netrukdo kitiems asmenims naudotis jų teisėmis. Jeigu asmuo sąmoningai atlieka veiksmus, dėl kurių kitam asmeniui užkertamas kelias pasinaudoti jam priklausančiomis teisėmis, tai vertybiniu požiūriu yra netoleruotinas ir morališkai smerktinas elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-313/2020).

20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad visi trys tarp atsakovų sudaryti sandoriai prieštaravo gerai moralei, kadangi šiais sandoriais buvo siekiamo vieno netoleruotino tikslo – išvengti tuo metu jau priimtu, tik dar neįsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistos sumos išieškojimo iš atsakovo R. G. ir jo šeimos turto. Teismas tokią išvadą padarė nustatęs atsakovų nesąžiningumą, kuris, bylą nagrinėjusio teismo vertinimu, pasireiškė vienas po kito sekusių sandorių sudarymu, galiausia lėmusių tai, kad atsakovo R. G. nuosavybėje nebeliko jokio likvidaus turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas ieškovės naudai. Teisėjų kolegija pritaria šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms ir pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigia.

21. Visų pirma, atmestini kaip nepagrįsti tokie apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovė CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu neturėjo teisės ginčyti atsakovų sudarytų sandorių, nes, apeliantės teigimu, iki jų sudarymo dienos BUAB „Vilniaus statybos trestas“ nebuvo nei vieno iš atsakovų, tame tarpe ir atsakovo R. G., kreditore ar ginčijamų sandorių šalimi.

22. Įstatymų leidėjo valia, viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. CK 1.78 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Be to, niekinio sandorio teisines pasekmes bei niekinio sandorio faktą teismas gali konstatuoti net ir ex officio (savo iniciatyva).

23. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, kitaip tariant, asmuo turi turėti savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti. Ir priešingai – asmuo neturi teisės kreiptis į teismą prašydamas apginti ne jo paties, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-370-248/2019).

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė šioje civilinėje byloje tinkamai pagrindė savo materialinį teisinį suinteresuotumą ginčyti atsakovų sudarytus sandorius. Ieškovė, teikdama ieškinį teismui, jame nurodė, kad ginčijamais sandoriais atsakovai apribojo jos galimybę išsiieškoti teismo sprendimu iš atsakovo R. G. priteistą pinigų sumą. Ieškovė šią aplinkybę grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais – antstolio D. Š. 2018 m. gruodžio 3 d. ir 2019 m. gruodžio 9 d. informaciniais pranešimais dėl išieškojimo negalimumo iš R. G. nuosavybės teise priklausančio turto vykdomojoje byloje Nr. 0178/18/03727, duomenis apie atsakovo (jo šeimos) turėtą turtą iki ginčijamų sandorių sudarymo ir kitais bylos duomenimis. Taigi, ieškovė neabejotinai įrodė, kad ji turėjo teisę kreiptis į teismą (lot. locus standi) ir CK 1.81 straipsnio 1 dalies normos pagrindu ginčyti atsakovų sudarytus sandorius, kurių teisėtumo patikrinimas minėtos normos taikymo kontekste tapo byla nagrinėjančio teismo pareiga.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai sutapatinamos CK 1.81 straipsnio ir CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) taikymo sąlygos. Apeliantės akcentuojama sąlyga būti skolininko kreditoriumi – turėti galiojantį turtinį reikalavimą į skolininką tuo metu, kai pastarasis sudaro ginčijamą sandorį, nustatyta būtent actio Pauliana institutui, o ne CK 1.81 straipsnio 1 dalies taikymui. Viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja be tokių papildomų sąlygų, kurios yra įtvirtintos taikant specialų kreditorių teisių gynimo būdą – actio Pauliana.

26. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovės reikalavimo teisė į atsakovą R. G. atsirado tik 2018 m. spalio 15 d., t. y. po ginčijamų sandorių sudarymo, įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-1092-392/2017, kuriuo ieškovei iš R. G. buvo priteistos piniginės sumos, CK 1.81 straipsnio taikymo kontekste yra teisiškai nereikšmingi. Ieškovei pasirinkus savo teises ginti, be kita ko, dar ir kitu faktiniu bei teisiniu pagrindu, t. y. įrodinėjant sandorių prieštaravimą gerai moralei ir jų teisinį ydingumą pagal CK 1.81 straipsnį, jai, kaip buvo minėta, atsirado pareigą tik pagrįsti savo teisinį suinteresuotumą ginčyti atsakovų sudarytus sandorius, o tai šiuo atveju ieškovė ir padarė.

27. Antra, pirmosios instancijos teismas atsakovų sudarytus sandorius pagrįstai vertino ne atskirai, o kaip jų visumą, kaip vieningą procesą, siekiant vieno tikslo. Tokį vertinimą lėmė tai, kad visi šie sandoriai buvo sudaryti tarp tų pačių šalių (vienos šeimos narių), jų (sandorių) pagrindu buvo disponuojama tuo pačiu kilnojamu ir nekilnojamu turtu ar jo dalimi, sandoriai buvo nuosekliai tarpusavyje susiję – kiekvieno paskesnio sudarymą lėmė pirmesnis, taip pat visi jie sudaryti per ganėtinai trumpą, vos 4 mėnesių, laikotarpį.

28. Trečia, pagrįsta ir tokia pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esančių duomenų visumos visiškai pakako konstatuoti, jog ginčijamais sandoriai buvo siekiama nesąžiningo, gerai moralei prieštaraujančio tikslo – išvengti išieškojimo iš R. G. ir jo šeimos turto.

29. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas R. G. su apeliante – sutuoktine V. G., 2018 m. birželio 15 d. sudarydami turto padalijimo ir vedybų (povedybinę) sutartį, jiems bendrąja sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą pasidalino nelygiomis proporcijomis. Ginčo sutartimi pagal pačių šalių nurodytas vertes atsakovui R. G. atiteko turto iš viso už 181 672 Eur, o apeliantei – už 254 000 Eur sumą. Taigi, ieškovės skolininkui R. G. atiteko turto mažiau net 72 328 Eur suma. Dar daugiau, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu buvo nustatyta, kad dalis atsakovui R. G. atitekusio turto iš esmės yra bevertis, neatitinkantis turto padalijimo ir vedybų (povedybinėje) sutartyje nurodytos kainos. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu įrodė, kad atsakovui atitekusios UAB „Statversa“ akcijos, R. G. individualios įmonė ir BAB banko Snoras obligacijos, kurių bendra vertė ginčijamoje sutartyje nurodyta 86 064 Eur, yra nelikvidžios, faktiškai neturinčios materialiosios vertės pinigine išraiška, nurodytos atsakovų šeimai priklausančios įmonės veiklos nevykdo ir jokio turto neturi, o obligacijos išleistos šiuo metu jau bankrutavusio banko. Apeliaciniame skunde apeliantė šių pirmosios instancijos teismo išvadų net ir neginčija.

30. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta ir tai, kad R. G. turto padalijimo ir vedybų (povedybine) sutarties pagrindu realiai atiteko turto iš viso už 95 608 Eur, kurį sudarė 1/2 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), su atitinkama žemės sklypo dalimi ir priklausiniais, kurių bendra vertė 39 008 Eur, 1 500 Eur vertės transporto priemonė „Ford Transit FT 120“ ir 55 100 Eur piniginės lėšos, kurios, kaip sutartyje nurodyta, atsakovui perduotos grynaisiais pinigais.

31. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad po ginčo sandorio sudarymo R. G. realiai turėjo turto, iš kurio ieškovei buvo galima išieškoti 40 269,41 Eur sumą. Nors šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas neginčijamas, tačiau vien tai, jog po vedybų (povedybinės) sutarties sudarymo R. G. turėjo turto, kurio vertė buvo didesnė nei šiuo metu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimu iš jo išieškoma pinigų suma, nesudaro pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad ginčijami sandoriai, įskaitant pačią turto padalijimo ir vedybų (povedybine) sutartį, nebuvo nukreipti minėtam nesąžiningam, gerai moralei prieštaraujančiam, tikslui pasiekti, t. y. išvengti priverstinio išieškojimo. Akcentuotina, kad didžioji R. G. pagal ginčijamą sutartį atitekusi turto dalis buvo piniginės lėšos grynųjų pinigų forma. Savaime suprantama, kad priverstinis išieškojimas iš tokio pobūdžio turto – skolininko dispozicijoje esančių grynųjų pinigų, skolininkui vengiant bendradarbiauti su kreditoriumi ir / ar išieškojimą atliekančiu antstoliu, praktiškai nėra įmanomas, juolab ir nagrinėjamoje byloje atsakovui R. G. atitekusių piniginių lėšų panaudojimo faktinės aplinkybės nėra žinomas.

32. Tuo tarpu kita dalis atsakovui R. G. tekusio turto – 1/2 dalis buto su atitinkama dalimi žemės sklypo ir priklausiniais, į kurį realiai būtų galima nukreipti skolos išieškojimą, per pakankamai trumpą laikotarpį atsakovams sudarius kitus ginčijamus sandorius, kurie, kaip minėta, pagrįstai teismo vertintini ne atskirai, o kaip visuma nesąžiningų atsakovų veiksmų, tapo apeliantės asmenine nuosavybe. Dėl šios priežasties išieškojimas iš šio turto ieškovės naudai vėlgi tapo neįmanomas. Atsakovas R. G. minėtą nekilojamąjį turtą valdė labai trumpai – vos 3 mėnesius, o jį realizavęs neatlygintinio sandorio, t. y. 2018 m. rugsėjo 12 d. dovanojimo sutarties, pagrindu jokios asmeninės materialinės naudos, į kurią galėtų būti nukreiptas ieškovės išieškojimas, negavo. Galiausiai R. G. atitekusi santykinai mažos vertės transporto priemonė „Ford Transit FT 120“ taip pat buvo perleista tretiesiems asmenims.

33. Vertinant atsakovų sąžiningumą ir jų sudarytų sandorių visumą, didelę reikšmę turi ir šių sandorių sudarymo momentas. Visi ginčijami sandoriai sudaryti laikotarpiu nuo atsakovui R. G. nepalankus Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1092-392/2017 priėmimo iki jo įsiteisėjimo 2018 m. spalio 15 d. Be to, ginčijamos sutartys sudarytos būtent po to, kai atsakovo R. G. atskirojo skundo pagrindu Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. vasario 22 d. nutartimi panaikino minėtoje civilinėje byloje Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 20 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, o jo esant nepakankamai ir piniginių lėšų, areštą.

34. Sandorių sudarymo laikotarpis suponuoja tokią labiau tikėtiną išvadą, kad R. G. po jam nepalankaus, tačiau dar neįsiteisėjusiojo teismo sprendimo priėmimo tapo labiau prognozuojama, jog gali realiai tekti sumokėti ieškovei priteistas lėšas ir tokiu atveju į atsakovo bei jo šeimos turtą gali būti nukreiptas priverstinis išieškojimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, analogiškoje padėtyje esantis protingas, apdairus ir sąžiningas asmuo, žinodamas apie didelės vertės jo piniginės prievolės kitam asmeniui atsiradimą, būtų susilaikęs nuo sandorių, kuriais perleidžiamas, juo labiau – neatlygintinai, didelės vertės turtas, sudarymo ir nebūtų siekęs sumažinti jam priklausančio turto masės, kurią būtų galima panaudoti atsiskaitymams su kreditore. Tuo tarpu atsakovas R. G., sudarydamas ginčijamus sandorius su savo šeimos nariais, pasielgė visiškai priešingai, t. y. sukūrė situaciją, kai visas vertingas ir likvidus šeimos turtas tapo kitų jo šeimos narių, konkrečiai apeliantės, asmenine nuosavybe, tuo pačiu iš anksto paneigdamas ieškovės naudai pradėto ieškojimo nukreipimo į jam priklausiusią turto dalį prielaidas.

35. Apeliacinio skundo teiginiai, kad 2018 m. birželio 15 d. turto padalijimo ir vedybų (povedybinės) sutarties tikslas buvo faktiškai apeliantės ir atsakovo R. G. nutrūkusios santuokos pasekmė, nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste yra neįtikinami ir vertintini tik kaip apeliantės gynybinė pozicija, kuri ne tik nepagrįsta byloje esančiais, teismo ištirtais, duomenimis, tačiau ir prieštarauja jų visumai. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovai dar iki turto padalijimo ir vedybų (povedybinės) sutarties sudarymo nevedė bendro sutuoktinių gyvenimo ir netvarkė bendro ūkio, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-307-1090/2021 dėl santuokos nutraukimo buvo inicijuota tik 2019 m. liepos 17 d. apeliantės ieškiniu (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys; Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnio 3 dalis), t. y. jau po nagrinėjamos civilinės bylos iškėlimo. Apeliantė nurodydama, kad ji su R. G. ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo tik formalūs sutuoktiniai, logiškai nepaaiškino, kodėl jų santuoka nebuvo nutraukta žymiai anksčiau – ginčijamų sandorių sudarymo ar dar ankstesniu laikotarpiu.

36. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sutuoktiniai ginčijama turto padalijimo ir vedybų (povedybine) sutartimi santuokoje įgytą turtą pasidalino abejų geranoriškų sutarimu, nereikšdami vienas kitam jokių pretenzijų, kartu nukrypdami nuo lygių turto dalių principo apeliantės naudai, tačiau kaip santuokos nutraukimo pagrindą apeliantė kitoje civilinėje byloje nurodė sutuoktinio kaltę. Apeliantė nenurodė jokių įtikinamų argumentų, dėl kokios priežasties (priežasčių), abiem sutuoktiniams pirmiau geranoriškai jau susitarus dėl santuokoje įgyto turto padalinimo, santuoka negalėjo būti nutraukta supaprastinta tvarka – abejų sutuoktinių bendru sutarimu (CK 3.51 straipsnis). Pagrįstų abejonių dėl apeliantės teiginių patikimumo kelia ir tokia aplinkybė, kad tiek šios civilinės bylos iškėlimo momentu, tiek ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu apeliantės ir atsakovo R. G. deklaruotos gyvenamosios vietos adresai sutapo. Atsakovo R. G. gyvenamoji vieta tebėra deklaruota gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris pagal turto padalijimo ir vedybų (povedybinę) sutartį atiteko apeliantei asmeninės nuosavybės teise.

37. Taigi, pirmiau aptartos aplinkybės teisėjų kolegijai sudaro pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl 2018 m. birželio 15 d. turto padalijimo ir vedybų (povedybinės) sutarties ydingumo, šio sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu, atitinkamai, negalinčiu sukelti ir jokių teisėtų padarinių, nes pačios šalys taip pat negali tokio sandorio patvirtinti (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Kaip pagrįstai buvo konstatuota skundžiamame sprendime, 2018 m. rugsėjo 12 d. dovanojimo sutartis ir 2018 m. lapkričio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartis yra išvestiniai, iš niekinės ir negaliojančios 2018 m. birželio 15 d. turto padalijimo ir vedybų (povedybinės) sutarties kilę sandoriai, skirti tam pačiam gerai moralei prieštaraujančiam tikslui pasiekti, todėl atskiras jų teisinis vertinimas šiuo konkrečiu atveju nereikalingas. Ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodyta, kad teismas negali ginti tokių subjektinių teisių, kurios kildinamos iš niekinio sandorio, nes iš neteisės negali kilti teisė (lot. ex iniuria ius non oritur). Todėl teismas ir kitų sandorių, kuriuos sudaryti prielaidas bei sąlygas sukūrė būtent niekiniu ir negaliojančiu pripažintas sutuoktinių turto pasidalijimo sandoris, negali pripažinti (laikyti) teisėtais ir galiojančiais.

38. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria vienas iš išvestinių dviejų sandorių – 2018 m. rugsėjo 12 d. dovanojimo sutartis – yra pripažintas niekiniu ir negaliojančiu, apeliacine tvarka nekvestionuojama, t. y. nepatenka į šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

39. Nepaisant aplinkybių, kurios sudarė pagrindą bylą nagrinėjusiam teismui pripažinti tarp apeliantės ir jos sūnaus A. G. 2018 m. lapkričio 29 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį niekiniu ir negaliojančiu sandoriu, apeliantė nenurodė jokių kitų teisinių argumentų, kurie leistų šią sutartį laikyti iš esmės teisėta ir sąžininga. Tokie teiginiai, kad apeliantė pagal šią sutartį į sūnaus sąskaitą savo asmeninėmis ir iš banko skolintomis lėšomis atliko mokėjimus, savaime kitokios išvados padaryti neleidžia ir konstatuoto fakto, jog ši sutartis buvo atsakovų nesąžiningų veiksmų rezultatas, sudaręs prielaidas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdytą turtą paversti apeliantės asmenine nuosavybe, nepaneigia. Esminę reikšmę turi tai, kad apeliantė šią sutartį sudarė ne su sąžiningu trečiuoju asmeniu, o su savo sūnumi, kuriam, labiau tikėtina, buvo žinoma apie tėvų turimas prievoles. Be to, pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta dėl tokio turto, kuris ir iki tol jau priklausė apeliantei bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise su atsakovu R. G. Kaip žinia, artimos giminystės ryšiais susiję asmenys neretai linkę vieni kitus finansuoti tiek savo asmeninėmis, tiek savo vardu iš kredito įstaigų gautomis lėšomis, todėl pagal apeliantės su banku sudarytą kredito sutartį gautos ir sūnui pervestos lėšos nebūtinai atliko buto dalies kainos apmokėjimo paskirtį, ypač atsižvelgiant į visą ginčo turto dalies nuosavybės teisių perėjimo schemą.

Dėl actio Pauliana instituto taikymo

40. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

41. Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

42. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. birželio 15 d. turto padalijimo ir vedybų (povedybinės) sutarties negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu negaliojančia nepripažino, o tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacine tvarka nekvestionuojama. Nors 2018 m. rugsėjo 12 d. dovanojimo sutartis šiuo teisiniu pagrindu teismo buvo pripažinta negaliojančia, tačiau nurodyta sutartis, kaip jau minėta, į apeliacijos ribas nepatenka, nes dėl šio nuginčyto sandorio apeliacinis skundas nepaduotas. Taigi, actio Pauliana instituto taikymas šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje yra aktualus tik vertinant 2018 m. lapkričio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumą.

43. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. lapkričio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį pripažino negaliojančia nesant visų CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumos.

44. Kasacinis teismas, aiškindamas pirmąją actio Pauliana instituto taikymo sąlygą, yra pažymėjęs, kad sprendžiant, ar kreditorius turi neginčytiną ir neabejotiną reikalavimo teisę į skolininką, svarbu, jog skolininko ir kreditorius prievolės pagrindas būtų atsiradęs anksčiau, negu buvo sudarytas kreditoriaus ginčijamas sandoris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012).

45. Kasacinis teismas taip pat yra pateikęs išaiškinimą, kad pripažinus sandorį negaliojančiu ir pritaikius restituciją, nėra pripažįstama jau praeityje egzistavusi prievolė, o sukuriama nauja restitucijos prievolė, kurios atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015).

46. Taigi, kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, atsakovams sudarant 2018 m. lapkričio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį ieškovės reikalavimo teisė dar neegzistavo, kadangi nebuvo įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimas, kuriuo ir buvo suformuota nauja atsakovo A. G. prievolė ieškovei BUAB „Vilniaus statybos trestas“. Tai reiškia, kad ginčijamo sandorio sudarymo momentu ieškovė neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į A. G., tokia teisė atsirado tik 2018 m. spalio 15 d.

47. Teisėjų kolegija papildomai pažymi ir tai, kad CK 6.66 straipsnyje įtvirtintu actio Pauliana, institutu gali būti ginčijamas tik skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytas sandoris, tačiau šiuo pagrindu negali būti ginčijami trečiųjų asmenų tarpusavio sandoriai, jeigu juose nedalyvauja skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-611/2019). Šiuo gi atveju ieškovės skolininkas A. G. nebuvo 2018 m. lapkričio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties šalimi, todėl toks sandoris negalėjo būti ieškovės ginčijamas CK 6.66 straipsnio pagrindu.

48. Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismo išvada pripažinti 2018 m. lapkričio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia dar ir taikant actio Pauliana institutą, stokoja pagrįstumo. Visgi šio sandorio negaliojimą, kaip jau buvo pasisakyta, šiuo konkrečiu atveju lemia pirmiau sudaryto sutuoktinų turto pasidalijimo sandorio teisinis ydingumas ir jo negaliojimas, todėl aptarta pirmosios instancijos teismo klaida pati savaime nelemia skundžiamo teismo sprendimo šioje ginčo dalyje pakeitimo ar panaikinimo (CPK 328 straipsnis).

Dėl taikytos restitucijos

49. Restitucija – civilinių teisių gynimo būdas, kurio paskirtis – atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį (CK 1.138 straipsnio 2 punktas). Restitucijos institutas didžia dalimi yra reglamentuotas CK šeštosios knygos X skyriaus nuostatomis (CK 6.145–6.153 straipsniai). Tokia šio instituto vieta tarp CK normų (CK 1.9 straipsnio 1 dalis) rodo, kad restitucija yra prievolių teisės institutas ir kartu prievolinis teisių gynimo būdas.

50. Restitucija įprastai suvokiama kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento) teisinė pasekmė (žr., pvz., CK 1.80 straipsnio 2 dalį), tačiau restitucija nėra išimtinai taikytina tik negaliojančių sandorių atvejais – CK 6.145 straipsnio, reglamentuojančio restitucijos taikymo pagrindus, pirmosios dalies nuostatos nurodo, jog restitucija, be jau minėto atvejo, taikoma ir tokiais atvejais, kai turtas gautas neteisėtai arba per klaidą arba kai prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Vis dėlto restitucijos esmę geriausiai ir atspindi jos, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės, taikymas.

51. Restitucijai, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinei pasekmei, yra būdingas vienas specifinis bruožas, išskiriantis ją iš kitų civilinių teisių gynimo būdų, – kaip yra išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2014).

52. Vis dėlto restitucijos, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės, taikymui nėra būdingas absoliutumas – CK 6.145 straipsnio 2 dalis nurodo, jog teismas išimtiniais atvejais gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Šios nuostatos patvirtina, kad restitucijos taikymo sąlygiškumas gali pasireikšti tais atvejais, jeigu jos taikymas suponuotų sandorio šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros išbalansavimą. Tačiau, ką nurodo ir pats įstatymų leidėjas, restitucijos netaikymas yra galimas tik išimtiniais atvejais, vadinasi, sandorio šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros išbalansavimas CK 6.145 straipsnio 2 dalies prasme turi būti esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019).

53. CK 6.146 straipsnis reglamentuoja restitucijos taikymo būdus. Pagal šią materialiosios teisės normą restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai restitucijos taikymas natūra yra neįmanomas arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.

54. Pirmiau nurodyto straipsnio nuostatos patvirtina, kad restitucija (įprastais atvejais) taikoma natūra. Tiek šio straipsnio nuostatos, tiek kitų CK šeštosios knygos X skyriaus straipsnių nuostatos nepateikia detalaus paaiškinimo, ką reiškia restitucijos atlikimas natūra, kita vertus, šio pagrindinio restitucijos būdo esmė atsiskleidžia per pačios restitucijos, kaip civilinių teisių gynimo būdo, paskirtį – atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, vadinasi, sureguliuoti situaciją taip, lyg sandoris apskritai nebūtų buvęs sudarytas ir atitinkamai sandorio šalys nebūtų atlikusios veiksmų, sudarančių sandorio dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019).

55. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas ginčijamus sandorius ir taikydamas restituciją natūra, t. y. grąžindamas turtą apeliantės ir atsakovo R. G. bendrojon jungtinėn nuosavybėn, nepažeidė teisinio reglamentavimo ir nenukrypo nuo jį aiškinančios kasacinio teismo praktikos. Kaip minėta, sandorius pripažinus negaliojančiais, restitucijos netaikymas natūra galimas tik išimtiniais atvejais. Jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų netaikyti restitucijos natūra, apeliantė neįvardijo. Vien tai, kad atsakovui R. G. vedybų (povedybinės) sutarties pagrindu atiteko 55 100 Eur piniginės lėšos, kurių panaudojimo paskirtis byloje nėra žinoma, nepaneigia šiuo konkrečiu atveju egzistuojančios prielaidos taikyti restituciją natūra, atitinkamai, neleidžia konstatuoti, kad pats restitucijos taikymas ir / ar jos būdas gali neproporcingai pažeisti apeliantės teises.

56. Kaip matyti, apeliantės ir jos sutuoktinio bendrojon jungtinėn nuosavybėn grąžintino turto vertė gerokai viršija tiek atsakovui atitekusių piniginių lėšų sumą, tiek ir ieškovės naudai išieškotiną skolą. Taigi, visam turtui sugrįžus į bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą, sutuoktiniai (sutuoktinis), įvykdę (įvykdęs) prievoles kreditoriams, iš naujo galės pasidalinti santuokoje įgytą turtą, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, kad atsakovo R. G. žinion jau yra perduotos buvusios bendros 55 100 Eur piniginės lėšos, taip pat įvertinus šio atsakovo asmeninę skolą ieškovei. Toks klausimas nagrinėjamu atveju turės būti sprendžiamas pradėtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl apeliantės ir atsakovo R. G. santuokos nutraukimo. Tokį procesą inicijavus teisme privalu nurodyti ir sutuoktiniams žinomus kreditorius.

57. Būtent tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje, kurioje išaiškinta, kad ginčijamą turto pasidalijimo sandorį pripažinus negaliojančiu ir pritaikius restituciją natūra, atsakovų (sutuoktinių) bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisė yra atkuriama, nuosavybės teisė neprarandama, o tik transformuojasi į ankstesnę padėtį, neeliminuojant jiems galimybės ateityje, atsakovui (vienam iš sutuoktinių) įvykdžius prievolę kreditoriui, laikantis įstatymų reikalavimų sudaryti analogiško turinio susitarimą dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pasidalijimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).

58. Tokiu atveju konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas taikyti restituciją natūra ir ginčo turtą grąžinti atsakovų bendrojon jungtinėn nuosavybėn, priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurį panaikinti apeliacinio skundo argumentai pagrindo neteikia.

Dėl išieškojimo nukreipimo į ginčo turtą

59. Pareiškus ieškinį, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis. Šios nustatomos pagal ieškinio dalyką ir pagrindą – ieškinio pareiškime ieškovas suformuluoja materialinį teisinį reikalavimą atsakovui ir nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teisinius faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą atsakovui, t. y. faktinį ieškinio pagrindą, ieškovas privalo nurodyti ieškinyje. Pagal CPK 42 straipsnio 1 dalį ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, tačiau paprastai tai jis gali padaryti tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 141 straipsnis 1 dalis).

60. Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (CPK 13 straipsnis, 265 straipsnio 2 dalis). Įstatymo ieškovui nenustatyta įpareigojimo ieškinio pareiškime nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, tačiau nurodyti faktinį ieškinio pagrindą būtina (CPK 135 straipsnis), nes tiriant ieškinio pareiškime nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus į nurodytas faktines aplinkybes nagrinėjamoje byloje nustatomi faktai, kurių teisinį vertinimą atlieka bylą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2014).

61. Taigi, civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neišeidamas už tų ribų, kokias nustato ginčo šalys. Todėl šiuo atveju yra pagrindas sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu nukreipdamas ieškojimą, vykdomą pagal Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1092-392/2016, į šioje byloje atsakovui R. G. pripažintą turtą, peržengė ieškinio ribas. Kaip matyti, tokio ar panašaus pobūdžio reikalavimas ieškovės BUAB „Vilniaus statybos trestas“ ieškinyje pareikštas nebuvo, todėl teismas neturėjo savo iniciatyva šio klausimo svarstyti ir skundžiamu sprendimu nustatyti išieškojimo, vykdomo kitoje civilinėje byloje priimto teismo sprendimo pagrindu, tvarką.

62. Teismas, savo iniciatyva nustatydamas priteistos sumos išieškojimo tvarką, šiuo klausimu ne tik neišklausė bylų dalyvaujančių nuomonės, tačiau ir apribojo atsakovų teisę geranoriškai įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimą, išieškotojui sumokant priteistą sumą ar perduodant dalį jiems priklausančio turto dalį. Kita vertus, liko neįvertinta ir tokia aplinkybė, kad restitucijos natūra taikymo atveju apeliantei ir atsakovui bendrojon jungtinėn nuosavybėn grąžintinas turtas, esant inicijuotai santuokos nutraukimo bylai, bus dalinamas iš naujo, atsižvelgiant, be kita ko, ir į kitų sutuoktinių kreditorių, tame tarpe ir hipotekos, teises bei teisėtus interesus.

63. Taigi, yra pagrindas šią pirmosios instancijos teismo klaidą ištaisyti ir, paliekant skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimą iš esmės nepakeistą (CPK 328 straipsnis), pašalinti iš šio sprendimo rezoliucinės dalies joje nustatytą išieškojimo pagal kitą, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. civilinėje byloje Nr. 2-1092-392/2016 priimtą kreditorės BUAB „Vilniaus statybos trestas“ naudai sprendimą, tvarką – minėto sprendimo nukreipimą vykdyti į šioje byloje teismo sprendimu atsakovui R. G. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise grąžintą turtą.

64. Kita pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis paliekama nepakeista, kadangi pirmosios instancijos teismas, ginčijamus sandorius pripažindamas niekiniais ir negaliojančiais bei taikydamas restituciją natūra, esminių teisės taikymo ir aiškinimo klaidų nepadarė, todėl priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

65. Atsižvelgus į bylos procesinę baigtį, t. y. skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės palikus nepakeistą, apeliantė neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis).

66. Bylą pakartotinai nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovė BUAB „Vilniaus statybos trestas“ patyrė 1 852,50 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro išlaidos rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Nurodyto dydžio išlaidos atitinka Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus jų apskaičiavimo kriterijus bei dydį (8.10 punktas), todėl ieškovei turi būti kompensuotos visiškai.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Pašalinti iš Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimo rezoliucinės dalies sakinį: „Nukreipti išieškojimą pagal Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1092-392/2016 kreditoriaus BUAB „Vilniaus statybos trestas“ (j. a. k. 302416573) naudai į šiuo teismo sprendimu atsakovui R. G. priklausanti turtą.“.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus statybos trestas“, juridinio asmens kodas 302416573, iš atsakovės V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 852,50 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiasdešimt du eurus 50 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Dalia KačinskienėVilija MikuckienėAldona Tilindienė