- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-03
- Bylos Nr.
- e2A-783-330/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00043-2019-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- V. G., R. G., A. G.
- Trečiasis asmuo
- akcinė bendrovė Šiaulių bankas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus statybos trestas“ ir atsakovės V. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus statybos trestas“ ieškinį atsakovams R. G., V. G. ir A. G. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė Šiaulių bankas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB „Vilniaus statybos trestas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti niekiniais bei negaliojančiais: 2018 m. birželio 15 d. Turto padalinimo ir vedybų (povedybinę) sutartį, sudarytą tarp atsakovų R. G. ir V. G.; 2018 m. rugsėjo 12 d. Dovanojimo sutartį, kuria atsakovas R. G. perleido atsakovui A. G. 1/2 dalį buto su dalimi žemės sklypo, sandėliuku, 1/140 dalimi požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje; 2018 m. lapkričio 29 d. Pirkimo – pardavimo sutartį, kuria atsakovė V. G. iš atsakovo A. G. įsigijo paminėtą 1/2 dalį buto su dalimi žemės sklypo, sandėliuku, 1/140 dalimi požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje; taikyti restituciją ir priteisti bendrosios jungtinės nuosavybės teise atsakovams V. G. ir R. G. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, butą, dalį žemės sklypo, sandėliuką, 1/140 dalį požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje; 34 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Statversa“ akcijų; R. G. individualią įmonę; 900 vnt. BAB banko Snoras emisijos Nr. LTXXX obligacijų; priteisti iš atsakovo R. G. atsakovės V. G. naudai 55 100 Eur; priteisti iš atsakovo R. G. atsakovės V. G. naudai 1/2 sumos, gautos už parduotą transporto priemonę Ford Transit FT 120; priteisti iš atsakovo A. G. atsakovės V. G. naudai lėšas, sumokėtas pagal 2018 m. lapkričio 29 d. Pirkimo – pardavimo sutartį.
2. Ieškovės teigimu, sudaryti ginčo sandorai yra fiktyvūs, pažeidžiantys jos kaip kreditorės teises (actio Pauliana), prieštaraujantys gerai moralei ir viešajai tvarkai, todėl turi būti panaikinti. Atsakovas R. G., būdamas ieškovės skolininku, siekdamas išvengti skolos grąžinimo, sudarė Turto padalinimo ir vedybų (povedybinę) sutartį, pagal kurią jam atiteko žymiai mažesnės vertės turtas nei atsakovei V. G.. Iš R. G. tekusios turto dalies nėra galimybės išieškoti jo skolą. Ieškovė nurodė, kad atsakovo R. G. sūnus A. G. Dovanojimo sutartimi iš tėvo neatlygintinai įgytą turtą pardavė savo motinai ir tokiu būdu atsakovui R. G. bendrosios nuosavybės teise priklausęs didelės vertės nekilnojamasis turtas ginčijamais sandoriais tapo asmenine atsakovės V. G. (sutuoktinės) nuosavybe.
Atsiliepimas
3. Atsakovė V. G. atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad po turto padalijimo jos sutuoktiniui atitekusi turto dalis buvo pakankama padengti skolą ieškovei, kad sudarant Turto padalinimo ir vedybų (povedybinę) sutartį nebuvo siekiama išvengti asmeninių prievolių ieškovei įvykdymo, todėl nėra pagrindo pripažinti sandorių negaliojančiais.
4. Trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jis yra atsakovės V. G. kreditorius pagal 2018 m. gruodžio 7 d. kredito sutartį, kuria atsakovei buvo suteiktas 38 000 Eur kreditas 1/2 dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimui. Atsakovės prievolių įvykdymo užtikrinimui paminėtas butas buvo įkeistas bankui, todėl ginčijamų sandorių panaikinimas pažeistų banko kaip hipotekos kreditoriaus interesus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino negaliojančiomis 2018 m. rugsėjo 12 d. Dovanojimo sutartį ir 2018 m. lapkričio 29 d. Pirkimo – pardavimo sutartį; taikė restituciją ir 1/2 dalį buto su dalimi žemės sklypo, sandėliuku, 1/140 dalimi požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, grąžino atsakovo R. G. nuosavybėn, iš atsakovo A. G. priteisė atsakovei V. G. 44 750 Eur; išieškojimą pagal Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimą kreditorės BUAB „Vilniaus statybos trestas“ naudai nukreipė į šiuo teismo sprendimu atsakovui R. G. priteistą turtą.
6. Teismas konstatavo, kad egzistuoja visos sąlygos Dovanojimo sutartį ir Pirkimo – pardavimo sutartį pripažinti negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1092-392/2016 (o taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2A-439-180/2018) konstatuota, kad pagal 2013 m. kovo 20 d. sutartį atsakovas R. G. perleido ieškovei perdangos klojinių komplektą, tačiau tą sutartį atsakovas 2013 m. lapkričio 26 d. nutraukė; sutarties nutraukimas pripažintas negaliojančiu, todėl ieškovei iš atsakovo R. G. priteista turto vertė – 33 300 Eur. Teismas sprendė, kad ši atsakovo R. G. prievolė sumokėti ieškovei 33 300 Eur atsirado atsakovui 2013 m. lapkričio 26 d. nutraukus sutarties vykdymą. Dar 2013 metais atsiradusi atsakovo prievolė ieškovei Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimu buvo tik identifikuota, apskaičiuota ir aiškiai įvardinta. Padaręs tokią išvadą, teismas konstatavo, kad iki ginčijamų sandorių sudarymo ieškovė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui R. G..
7. Teismas sprendė, kad ginčijami dovanojimo ir pirkimo – pardavimo sandoriai neabejotinai pažeidė kreditoriaus interesus, nes pagal antstolio pateiktus duomenis, skolos išieškojimas iš skolininko R. G. nėra galimas, jis nedirba, registruoto kilnojamojo bei nekilnojamojo turto neturi, jam priklausančiose bankų sąskaitose lėšų judėjimas nevyksta, skolininkui priklauso 34 vnt. nelikvidžios UAB „Statversa“ akcijų, jo individuali įmonė veiklos nevykdo ir registruoto turto neturi.
8. Teismas konstatavo, kad 2018 m. birželio 15 d. Turto padalinimo ir vedybų (povedybinė) sutartis ieškovės teisių nepažeidė, nes po jos sudarymo atsakovui R. G. atiteko turto bent už 95 608 Eur, taigi realiai skolininkas turėjo turto, iš kurio buvo galima išieškoti 40 269,41 Eur dydžio skolą.
9. Teismo vertinimu, skolininkas R. G. buvo nesąžiningas, nes ginčo Dovanojimo sutartį sudarė žinodamas, kad egzistuoja prievolė grąžinti skolą ir kad su kreditoriumi yra neatsiskaityta. Turtą atsakovas perleido siekdamas išvengti prievolės vykdymo, taigi žinojo ar privalėjo žinoti, jog šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Tokios aplinkybės neabejotinai buvo žinomos ir skolininko šeimos nariams – sutuoktinei V. G. ir jų sūnui A. G.. Teismas pažymėjo, kad atsakovai nepateikė jokių logiškų argumentų, kurie patvirtintų, jog ginčijamus dovanojimo ir pirkimo – pardavimo sandorius dėl kokių nors aplinkybių jie privalėjo sudaryti.
10. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad vienas po kito sudaryti atsakovų, kurie yra artimi šeimos nariai (sutuoktiniai ir sūnus), ginčo sandoriai sąmoningai sukūrė situaciją, jog ieškovei išieškoti skolą tapo neįmanoma. Šią išvadą, teismo įsitikinimu, taip pat patvirtina aplinkybė, kad skolininko šeimos nariai žinojo arba privalėjo žinoti apie skolininko prievolę ieškovei, nes turto arešto registre nuo 2017 m. spalio 20 d. iki 2018 m. vasario 22 d. buvo išviešintas šeimos turto areštas. Teismui panaikinus skolininko turto, kuris buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, areštą, atsakovai per keturių mėnesių laikotarpį ėmėsi vieną po kito sudaryti sandorius, dėl ko ieškovės skolininkas faktiškai neteko turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą, o visa sutuoktinių bendroji nuosavybė sugrįžo skolininko sutuoktinės asmeninėn nuosavybėn.
11. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės V. G. ir trečiojo asmens argumentus, kad ieškovė neturi teisės nukreipti savo reikalavimų į hipoteka banko naudai įkeistą turtą. Ginant kreditoriaus interesus, sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisė lieka galioti net ir tuo atveju, kai hipotekos sandoris pripažįstamas negaliojančiu tokiu pagrindu, už kurį hipotekos kreditorius neatsako. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nei būsto kredito sutartis, nei maksimaliosios jungtinės hipotekos sandoris nėra ginčijami, o bankui įkeisto turto vertė (89 000 Eur) yra gerokai didesnė nei hipotekos sandoriu užtikrintų banko interesų apimtis bei ieškovės išieškoma suma kartu sudėjus. Teismas padarė išvadą, kad ginčo Dovanojimo ir Pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis bei restitucijos taikymas niekaip nepažeis banko interesų, tuo labiau, kad ginčo sandoriais buvo perleista tik dalis banko naudai įkeisto turto, o įkeistų daiktų dalį grąžinus skolininko R. G. nuosavybėn, hipoteka seks paskui daiktą ir sąžiningam hipotekos kreditoriui liks galioti.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
12. Ieškovė BUAB „Vilniaus statybos trestas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 22 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį visiškai patenkinti. Apeliaciniame skunde nurodomi tokie argumentai:
12.1. Ieškinyje ieškovė buvo pareiškusi reikalavimą visus ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais ne tik actio Pauliana pagrindu, bet ir CK 1.81 straipsnio bei CK III knygos nuostatų pagrindu, tačiau dėl šių reikalavimų teismas visai nepasisakė.
12.2. Ginčijama Turto padalinimo sutartis pažeidžia sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principą, nes po tokio padalinimo atsakovas R. G. formaliai tapo beturčiu.
12.3. Visų ginčo sandorių bendras neteisėtas tikslas – išvengti įsiteisėjusio teismo sprendimo realaus įvykdymo. Tokių sandorių sudarymas prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl visi ginčo sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys.
12.4. Teismas neįvertino fakto, kad po ginčijamų sandorių sudarymo visas butas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo apsunkintas įkeitimu. Skolininkui R. G. tekusi turto vertė buvo sumažinta dėl tolimesnių atsakovų veiksmų sudarant sandorius ir dar papildomai apsunkinant išieškojimą. Šio turto (buto) 1/2 dalies net nominali vertė (44 500 Eur) nepadengia ieškovės reikalavimo, neatsižvelgiant į faktą, kad įkeitimo sandoriu visas šis butas maksimaliąją hipoteka įkeistas bankui. Akivaizdu, kad 1/2 buto dalies kaina varžytynėse nėra tapati jo nominaliai vertei.
12.5. Teismas neatkūrė skolininko pažeisto mokumo, nes nesugrąžino jo į ankstesnę turtinę padėtį. Taikius tokią restituciją, skolininkas gavo mažiau nei iš jo buvo paimta – skolininkas sūnui padovanojo turtą, kuris jam grąžintas apsunkintas hipoteka, todėl teismas turėjo panaikinti ir paskesnius sandorius.
Atsiliepimas
13. Atsakovė V. G. atsiliepime į ieškovės BUAB ,,Vilniaus statybos trestas“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais teiginiais:
13.1. Turto padalinimo sutartis atitinka tokio sandorio formai bei turiniui keliamus teisės aktų reikalavimus, todėl nepažeidžia jokių imperatyvių įstatymo normų reikalavimų. Minėto sandorio pripažinti negaliojančiu nereikalauja jokie kiti tretieji asmenys, nesantys jo šalimis, išskyrus ieškovę. Ši sutartis nesukelia jokių neigiamų padarinių nei valstybės, nei visuomenės atžvilgiu.
13.2. Byloje nėra nustatyta faktinių aplinkybių, kad po Turto padalinimo sutarties sudarymo atsakovui R. G. atitekusios turto dalies neužtektų ieškovės reikalavimams patenkinti, todėl nėra pagrindo pripažinti negaliojančia šią sutartį. Po Turto padalijimo sutarties pasirašymo atsakovui R. G. atiteko mažesnė turto dalis nei atsakovei, tačiau vien šis faktas nesudaro pagrindo panaikinti šio sandorio, nes atsakovo R. G. gauto turto vertė buvo daugiau nei 4,5 karto didesnė nei tuo metu buvusi jo skola ieškovei.
13.3. Ieškovė jokių įrodymų apie atsakovės V. G. nesąžiningumą sudarant Turto padalijimo sutartį nepateikė. Atsakovas R. G. pagal Turto padalijimo sutartį notarės akivaizdoje gavo 55 100 Eur grynųjų pinigų sumą, todėl atsakovė turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad atsakovas atsiskaitys su ieškove.
13.4. Byloje nėra jokių duomenų ar įrodymų, kad atsakovė elgtųsi nesąžiningai sudarydama Pirkimo – pardavimo sutartį su savo sūnumi A. G.. Atsakovė buvo suinteresuota viena tapti viso buto savininke, kadangi išnykus bendrajai dalinei nuosavybei ne tik padidėja nekilnojamojo turto vertė, bet ir pasidaro paprastesnis tokio turto valdymas.
13.5. Jei būtų siekę nesąžiningų tikslų, sandorio šalys galėjo susitarti dėl atsiskaitymo grynaisiais pinigais ar kitokiu būdu, kuris sudarytų prielaidas abejoti, ar sandoris realiai įvyko.
13.6. Ieškovė neginčijo ir neprašė teismo pripažinti negaliojančiu atsakovės ir AB Šiaulių banko sudarytą hipotekos sandorį dėl nekilnojamojo turto įkeitimo. Be to, actio Pauliana pagrindu gali būti ginčijami tik kreditoriaus skolininko sudaryti sandoriai, o nei atsakovė, nei AB Šiaulių bankas, kurie yra šio hipotekos sandorio šalys, nėra ieškovės skolininkai.
13.7. Teismas sprendime atskirai neišskyrė motyvų, paneigiančių CK 1.81 straipsnio ir CK III knygos teisinių nuostatų taikymą nagrinėjamoje byloje, nes nenustatė jų taikymo sąlygų.
14. Trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime išdėstė tokius teiginius:
14.1. Turto padalinimo sutartis nepažeidė ieškovės interesų, ji neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei.
14.2. Atsakovo R. G. skolos yra asmeninio pobūdžio, todėl sutuoktinė nėra atsakinga už sutuoktinio prievoles.
14.3. Reikalavimas bankui dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu nebuvo pareikštas, byloje nėra duomenų, kad bankas buvo nesąžiningas, todėl hipotekos sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu.
Šalies argumentai
15. Atsakovė V. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 22 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančia ginčo Pirkimo – pardavimo sutartis bei taikyta restitucija, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atmesti ieškinio reikalavimą dėl Pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos natūra taikymo. Likusią teismo sprendimo dalį ieškovė prašo palikti nepakeistą. Be to, atsakovė siūlo taikyti restituciją sumokant ekvivalentą pinigais – priteisti iš atsakovo A. G. atsakovui R. G. 44 750 Eur (pripažintos negaliojančia Dovanojimo sutarties dalyko vertę). Atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
15.1. Nei atsakovas A. G., nei apeliantė nėra ieškovės skolininkai, tarp jų neegzistuoja jokie prievoliniai teisiniai santykiai, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo panaikinti Pirkimo – pardavimo sutartį actio Pauliana pagrindu. Atsakovų A. G. ir V. G. giminystės ryšys su ieškovės skolininku savaime nereiškia apeliantės nesąžiningumo. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie apeliantės nesąžiningumą, nes šiuo atveju nesąžiningumo prezumpcija negalioja.
15.2. Atsakovų V. G. ir R. G. santuoka yra žlugusi, šalys ginčijamų sandorių sudarymo metu jau kartu negyveno, nevedė bendro ūkio. Atsiradus poreikiui kiekvienam iš sutuoktinių valdyti savo turtą savarankiškai, buvo sudaryti ginčijami sandoriai. Šalims atsidalinus santuokos metu įgytą turtą, atsakovas R. G. išvyko gyventi į užsienį, o apeliantė su juo nepalaiko jokių ryšių. Santuokos nutraukimo klausimas dėl atsakovo R. G. kaltės yra sprendžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje byloje Nr. e2-1058-1090/2020.
15.3. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių apeliantės nesąžiningą elgesį sudarant Pirkimo – pardavimo sutartį su sūnumi. Dalį buto sūnui įgijus Dovanojimo sutartimi, jis ketino parduoti šį turtą, tačiau jį įsigijo apeliantė – buto nuosavybės dalies turėtoja (bendraturtė). Jeigu apeliantė būtų nesąžininga, ji už turtą būtų atsiskaičiusi grynaisiais pinigais, o ne ėmusi kreditą iš banko.
15.4. Teismas, grąžindamas nekilnojamąjį turtą atsakovo A. G. nuosavybėn, netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias materialinės teisės normas. Apeliantė, sudarydama su atsakovu A. G. Pirkimo – pardavimo sutartį, buvo sąžininga, todėl jos įgytam turtui restitucija natūra negali būti taikoma net tuo atveju, jeigu teismas ir pripažintų negaliojančia Dovanojimo sutartį, kuria remiantis pardavėjas A. G. buvo įsigijęs tą turtą.
15.5. Teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai nusprendė taikyti turto restituciją natūra, visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad toks restitucijos būdas nepagrįstai pablogina apeliantės padėtį – apeliantė už suteiktą kreditą turi sumokėti 5 807,99 Eur dydžio palūkanas (iki skundžiamo sprendimo priėmimo apeliantė jau sumokėjo 1 167,74 Eur dydžio palūkanas), kurios liktų neatlygintos.
15.6. Teismas be pagrindo taikė dvigubą restituciją, nes ne tik grąžino turtą atsakovo R. G. nuosavybėn, bet ir iš atsakovo A. G. priteisė atsakovei 44 750 Eur. Teismas turėjo teisę įpareigoti A. G. minėtą sumą perduoti atsakovo R. G. nuosavybėn kaip Dovanojimo sutarties objekto vertę (turto ekvivalentas pinigais).
15.7. Ieškovė neprašė, kad teismas nukreiptų išieškojimą į restitucijos pagrindu atsakovui R. G. grąžintiną turtą, taigi teismas išplėtė ieškinio ribas. Teismas ne tik pažeidė civilinio proceso dispozityvumo principą, bet ir hipotekos kreditoriaus AB Šiaulių banko interesus.
Atsiliepimas
16. Trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas atsiliepimu į atsakovės V. G. apeliacinį skundą prašo jį patenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta tarp atsakovų, kurie nėra ieškovės skolininkai, todėl nėra pagrindo šio sandorio pripažinti negaliojančiu. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad apeliantė buvo nesąžininga.
16.2. Teismas netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias materialinės teisės normas. Turto atžvilgiu restitucija natūra negali būti taikoma, nes tai ypač pablogina apeliantės padėtį. Iš atsakovo A. G. priteista 44 750 Eur suma turėtų būti perduota tiesiogiai atsakovui R. G.. Tokiu būdu būtų apginti ieškovės, banko ir apeliantės interesai.
17. Ieškovė BUAB „Vilniaus statybos trestas“ atsiliepime į atsakovės V. G. apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos esminius teiginius:
17.1. Byloje nustatytos aplinkybės pagrindžia atsakovų nesąžiningumą ir jų siekius dėl viso vertingo sutuoktiniams priklausiusio turto perleidimo atsakovei, tokiu būdu apsaugant šeimos turtą nuo išieškojimo.
17.2. Kredito ėmimu iš banko, tikėtina, buvo siekiama apsunkinti skolos ieškovei išieškojimą. Pagal Turto padalinimo sutartį apeliantė tariamai sumokėjo sutuoktiniui didelę pinigų sumą, todėl atsiskaitymas grynaisiais pinigais ir su sūnumi už perkamą buto dalį būtų sukėlęs abejonių dėl tokio atsiskaitymo realumo.
17.3. Apeliantė skunde neteigia, kad neįmanoma taikyti restitucijos natūra. Apeliantė nepagrįstai aiškina, kad taikius restituciją natūra, jos padėtis pablogėtų. Butas yra apeliantės antrasis nekilnojamasis daiktas, taigi, tikėtina, jo nuoma generuoja dideles pajamas. Priešingai nei teigia apeliantė, dviguba restitucija nebuvo taikoma. Kad apeliantei reikalavimo teisė į atsakovą A. G. kilo šiam nieko neįgyjant, paaiškinama tuo, jog lėšas A. G. gavo už neatlygintinai įgytą turtą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
I. A. instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos, taip pat nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
19. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas ieškovės BUAB „Vilniaus statybos trestas“ ieškinį actio Pauliana pagrindu, pripažino negaliojančiomis 2018 m. rugsėjo 12 d. Dovanojimo sutartį ir 2018 m. lapkričio 29 d. Pirkimo – pardavimo sutartį, o ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančia 2018 m. birželio 15 d. Turto padalinimo ir vedybų (povedybinę) sutartį atmetė. Ieškovė apeliaciniame skunde iš dalies nesutikdama su tokiu teismo sprendimu nurodo, kad teismas be pagrindo visus ginčijamus sandorius analizavo bei vertino tik actio Pauliana sąlygų taikymo kontekste, tačiau visiškai nepasisakė dėl šių sandorių negaliojimo CK 1.81 straipsnio ir CK III knygos nuostatų taikymo pagrindu, be to, ieškovės įsitikinimu, teismas neatkūrė skolininko pažeisto mokumo, nes nesugrąžino jo į ankstesnę turtinę padėtį – jam grąžintas hipoteka apsunkintas turtas. Atsakovė V. G. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo pripažino negaliojančia jos ir sūnaus atsakovo A. G. sudarytą 2018 m. lapkričio 29 d. Pirkimo – pardavimo sutartį pagal actio Pauliana sąlygas, nes šis sandoris sudarytas ne ieškovės skolininkų, be to, šiuo atveju nesąžiningumo prezumpcija (dėl artimųjų asmenų) negali būti taikoma. Apeliantė atsakovė V. G. taip pat nurodo, kad teismas, taikydamas restituciją natūra, o ne ekvivalentu pinigais, nepagrįstai pablogino jos padėtį. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su abiejų apeliantų teiginiais.
20. Proceso įstatyme apibrėžtos nuostatos ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias reiškiamą reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas pagal ieškovo pasirinktą pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdą. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko ir pagrindo tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente yra nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Ieškovas ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias, jų nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui. Tačiau, kaip minėta, teisinė ieškinio aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškovo nurodytas teisinis ieškinio kvalifikavimas teismui neprivalomas ir šio nesaisto. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai ar neteisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas galutinai išsiaiškina ginčo esmę, šalių suformuluotus reikalavimus, o išnagrinėjęs ginčą sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas ir koks neturėtų būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2014 ir kt.).
21. Kaip matyti iš šalių procesinių dokumentų turinio, ieškovė, pateikdama ieškinį, nurodė ne tik, jos nuomone, ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes (ieškinio pagrindą), bet ir suformulavo aiškų bei konkretų reikalavimą (ieškinio dalyką) – pripažinti negaliojančiais ginčijamus sandorius actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis), taip pat CK 1.81 straipsnio bei CK III knygos atitinkamų normų pagrindais. Ieškovė įrodinėjo visų šios rūšies ieškinio tenkinimui būtinų sąlygų buvimą, o atsakovai į ieškinį atsikirto neigdami šių sąlygų viseto egzistavimą.
22. Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Dėl to, skirtingai negu kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, pagal kreditoriaus ieškinį pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010 ir kt.). Taigi actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, todėl, taikant šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, turi būti užtikrinta kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyra.
23. Kaip minėta, ieškovė visus byloje ginčijamus atsakovų sudarytus sandorius prašė pripažinti negaliojančiais taip pat ir CK 1.81 straipsnio pagrindu. Viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.81 straipsnio 1 dalis). Viešąją tvarką įtvirtina imperatyviosios teisės normos. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Nors įstatyme neatskleistas formuluotės viešoji tvarka ar gera moralė turinys, jis išaiškintas kasacinio teismo praktikoje – jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2014; 2008 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-617/2008 ir kt.). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai turi labai svarbią reikšmę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, jog pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo. Sąžiningas asmuo vykdo įstatyme imperatyviai įtvirtintus teisinius reikalavimus ir sąmoningai nesiekia jų išvengti. Jeigu asmuo sąmoningai atlieka veiksmus, kuriais yra siekiama išvengti įstatyme įtvirtinto reikalavimo, tai vertybiniu požiūriu yra smerktinas elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-313/2020 ir kt.).
24. Pagal CK 6.156 straipsnio nuostatas šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti sutartis, nenumatytas šiame kodekse, bet tik tokias, kurios neprieštarauja įstatymams. Įstatymų leidėjas įsakmiai įpareigoja asmenis savo civilinėmis teisėmis naudotis sąžiningai, laikantis įstatymų, gerbiant bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, veikti sąžiningai, protingai ir teisingai. Įstatyme įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti savo teises tokiu būdu bei priemonėmis, kurie prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnio 1, 3 dalys).
25. Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad remiantis actio Pauliana pagrindu yra visas būtinųjų sąlygų visetas pripažinti negaliojančiomis ginčijamas 2018 m. rugsėjo 12 d. Dovanojimo sutartį ir 2018 m. lapkričio 29 d. Pirkimo – pardavimo sutartį. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad šie du sandoriai pažeidė ieškovės kaip kreditorės interesus ir akivaizdžiai apribojo jos galimybes išieškoti atsakovo R. G. skolos sumą. Teismo vertinimu, sudarydamas ginčijamą turto Dovanojimo sutartį skolininkas R. G. buvo nesąžiningas, sutartį sudarė žinodamas, kad egzistuoja jo prievolė grąžinti skolą ir kad su kreditoriumi (ieškove) jis neatsiskaitė. Atsakovas R. G. neabejotinai suvokė prievolės priverstinio įvykdymo grėsmę išieškant iš jam priklausančio turto, todėl turtą perleido, kad tokio prievolės vykdymo galima būtų visiškai ar iš dalies išvengti. Teismui taip pat nekilo abejonių, kad sudarydamas sandorį atsakovas žinojo ar privalėjo žinoti, kad toks sandoris pažeidžia jo kreditoriaus teises. Šios aplinkybės, pirmosios instancijos teismo įsitikinimu, neabejotinai buvo žinomos ir skolininko R. G. šeimos nariams – sutuoktinei V. G. ir jų sūnui A. G.. Byloje nustatyta, kad nuo 2017 m. spalio 20 d. iki 2018 m. vasario 22 d. turto arešto registre buvo išviešintas šeimos turto areštas, kurį panaikinus atsakovai per keturių mėnesių laikotarpį vieną po kito sudarė turtinius sandorius, dėl ko skolininkas R. G. faktiškai neteko likvidaus turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą. Visų ginčo sandorių pasekmė – sutuoktinių turėta bendroji turto nuosavybė galiausiai tapo skolininko R. G. sutuoktinės atsakovės V. G. asmenine nuosavybe.
26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog vienas po kito sekę atsakovų, kurie yra artimi šeimos nariai (sutuoktiniai ir jų sūnus), sudaryti ginčo sandoriai sąmoningai sukūrė situaciją, kad skolininko R. G. prievolės ieškovei vykdymas tapo neįmanomas, byloje ginčijamų sandorių visiškai neanalizavo bei nevertino kitais ieškovės ieškinyje nurodytais sandorių negaliojimo pagrindais – CK 1.81 straipsniu ir CK III knygos normomis, reguliuojančiomis galimas vedybų sutarties pripažinimo negaliojančia sąlygas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sudarydami ginčijamas Dovanojimo ir Pirkimo – pardavimo sutartis atsakovai elgėsi nemoraliai ir nesąžiningai, visgi iš apskųsto teismo sprendimo motyvų turinio matyti, kad atsakovų nesąžiningam tikslui pasiekti – išvengti galimo skolos ieškovei išieškojimo iš sutuoktinių bendro turto dalies – buvo sudaroma ir Turto padalinimo ir vedybų (povedybinė) sutartis, kuri buvo visos skolininko turtinės padėties pakeitimo schemos pradinė sudėtinė dalis, sudariusi sąlygas po kelių sandorių sudarymo skolininkui R. G. tapti nemokiu. Kaip minėta, teisinė ieškinio aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje nustačius paminėtas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas ginčijamų sandorių neteisėtumą turėjo analizuoti bei vertinti ne tik actio Pauliana sąlygų kontekste, bet ir niekinių sandorių pagrindo, konkrečiai – ieškinyje nurodyto CK 1.81 straipsnio taikymo aspektu. Analizuojant sandorių neteisėtumą CK 1.81 straipsnio kontekste, neturi reikšmės ieškovės teisinio suinteresuotumo apimtis. Pažymėtina, kad pasisakydamas dėl ginčijamo turto padalinimo sandorio, pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančiu šį sandorį actio Pauliana pagrindu, tačiau visiškai nevertino jo sudarymo atitikties viešosios tvarkos ir geros moralės principams, nors toks reikalavimas ieškinyje buvo aiškiai išreikštas. Byloje nustačius, kad sutuoktinių R. G. bei V. G. sudaryta Turto padalinimo ir vedybų (povedybinė) sutartis prieštarauja principinėms viešosios tvarkos ir/ar geros moralės nuostatoms, su to turto perleidimu susiję paskesni ginčo sandoriai būtų laikomi negaliojančiais vadovaujantis visuotinai pripažįstamu teisės principu, kad iš neteisės negali kilti teisė. Asmuo privalo grąžinti turtą kitam asmeniui, kurį jis gavo neteisėtai, nes sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad tokiu atveju restitucija paprastai atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai sukeltų didelių nepatogumų šalims, tuomet restitucija gali būti atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis).
27. Remdamasi nurodytais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas ieškovės ieškinį, tokio procesinio sprendimo tinkamai nepagrindė, nepasisakė dėl ginčo santykių teisinės kvalifikacijos visais ieškovės nurodytais sandorių negaliojimo pagrindais, neišaiškino ir nenustatė visų šios nutarties 25 ir 26 punktuose nurodytų bylai reikšmingų aplinkybių. Negalima sutikti su tuo, kad pirmosios instancijos teisme buvo atskleista bylos esmė, nes teismas visiškai nevertino ginčijamų sandorių teisėtumo ieškinyje nurodytais CK 1.81 straipsnio ir CK III knygos atitinkamų normų (CK 3.105 ir 3.108 straipsniai) taikymo pagrindais. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija turi pagrindą konstatuoti procesinės teisės normų (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 2 dalis, 265 straipsnis) pažeidimą bei bylos esmės neatskleidimą (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Kadangi pirmosios instancijos teismas apskritai netyrė ir nevertino ginčijamų sandorių teisėtumo niekinių sandorių kontekste ir su tuo susijusių faktinių bylos aplinkybių, o apeliacinės instancijos teisme toks tyrimas bei vertinimas reikštų bylos pirmosios instancijos proceso tvarka nagrinėjimą visa apimtimi, teisėjų kolegija nusprendžia apskųstą teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
28. Konstatavus pagrindą panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų teisėjų kolegija nepasisako, taip pat nesprendžia dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nes šis klausimas turės būti išspręstas išnagrinėjus bylą iš naujo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.