Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) K. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. Š. ieškinį atsakovui K. R. dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

9. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 3 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių aplinkybių

12. Ieškovas užsakė transporto priemonės apžiūrą ir informavo apie tai atsakovą, tačiau atsakovas nepamatė žinutės, nes atostogavo ir apžiūroje nedalyvavo. Pirmosios instancijos teisme teismo posėdžių metu teismas siūlė atsakovui spręsti ekspertizės skyrimo klausimą, tačiau atsakovas atsisakė ekspertizės.

13. Iš Transporto priemonės apžiūros 2024 m. gegužės 17 d. akto matyti, kad apžiūra atlikta 2024 m. gegužės 17 d., ją atliko UAB „BimmerService“. Apžiūra atlikta automobiliui (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. VIN (duomenys neskelbtini). Apžiūros akte nurodyta, kad pajungus kompiuterinę diagnostiką pasirodė klaida rodanti, kad „<...> viršutinis sūkių daviklis nefiksuoja variklio sukimo. <...> Nuėmus variklio vožtuvų dangtelį buvo pastebėta, kad viršutinė variklio grandinė yra pakeista, tačiau vidurinė ne, kuri ir bus trūkusi“. Iš Apžiūros akto matyti, kad buvo daromas vaizdo įrašas. Nurodyta, jog „sukant automobilio variklio alkūninį veleną, velenėliai turėtų suktis kartu, tačiau taip nevyksta. Dėl šios priežasties variklis nedirba“. UAB „BimmerService“ pateikė rašytinį paaiškinimą, jog Apžiūros akte yra rašybos klaida, yra nurodyta „bus trūkusi“, turėjo būti nurodyta – „buvo trūkusi“. Apžiūros akte nurodyta preliminari defektų šalinimo kaina: 750 EUR darbai, 1 323 EUR detalės, iš viso – 2 073 EUR. Apžiūros aktą surašė bendrovės vadovas O. P., kuris buvo apklaustas byloje liudytoju.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

14. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi nepatikimais įrodymais, neįvertino bylai reikšmingų aplinkybių viseto, todėl nepagrįstai vadovavosi UAB „BimmerService“ aktu, kuris šiuo atveju kelia pagrįstų abejonių - formuluotė patikslinta tik po ieškovo kreipimosi į UAB „BimmerService“ dėl minėtos formuluotės patikslinimo, be to, nėra aišku, kada buvo padarytas vaizdo įrašas, kuriame neva užfiksuota transporto priemonės apžiūra, ar užfiksuotas automobilis yra transporto priemonė, dėl kurios vyksta šis ginčas.

15. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

16. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-1075/2023, 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. e3K-3-9-1075/2024). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021).

17. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvados, paremtos įrodymų visumos įvertinimu, yra pagrįstos ir sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas rėmėsi nepatikimais įrodymais neįvertinęs jų viseto, nėra pagrindo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino bylos aplinkybių taip, kaip norėtų apeliantas, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar teismas nevertino apelianto pateiktų teisinių argumentų.

18. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos duomenis bei skundžiamo teismo sprendimo motyvus, minėtus apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir nesudarančius pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindžia toliau nurodytais motyvais.

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs ieškinio dalyką, pagrįstai konstatavo, kad ginčo automobilio pirma registracija yra 2010 m. rugpjūčio mėn., todėl jam negali būti keliami tokie patys reikalavimai kaip ir naujam, tačiau pažymėjo, kad nepaisant to, ginčo automobilis turi būti techniškai tvarkingas. Tuo tarpu iš atsakovo pardavimo skelbimo pirmosios instancijos teismas nustatė, jog jam nurodžius, kad parduodamo automobilio grandinės yra pakeistos, ieškovas negalėjo numatyti, kad būtina pakeisti grandines, juolab dėl to, kad to neįmanoma pamatyti apžiūrint automobilį, - tai galima nustatyti tik specializuotoje įmonėje dalinai išardžius variklį. Todėl pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tokį defektą pagrįstai laikė paslėptu.

20. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad dėl pirkimo–pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009). Pažymėtina ir tai, kad pirkėjas turi tik teisę patikrinti perkamus daiktus (CK 6.328 str.), bet ne pareigą, o pardavėjas turi pareigą patvirtinti (garantuoti) daikto kokybę, pranešti apie parduodamo daikto trūkumus.

21. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, pardavėjas pagal pirkimo–pardavimo sutartį privalo perduoti daiktus pirkėjui ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę (CK 6.317 straipsnio 1 dalis). Šios pardavėjo pareigos įgyvendinimo užtikrinimo tikslu įstatymas įtvirtina įstatymo garantiją: pardavėjo garantija (patvirtinimas) dėl daiktų nuosavybės teisės ir jų kokybės yra, nepaisant to, ar tokia garantija pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta, ar ne (CK 6.317 straipsnio 2 dalis). CK 6.317 straipsnyje įtvirtinta garantija pagal įstatymą – esminė pardavėjo pareiga pirkimo–pardavimo santykiuose, galiojanti visais atvejais nepriklausomai nuo to, ar šalys ją įvardijo sutarties sąlygose.

22. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-915/2018; 2022 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-381/2022). Pagal CK 6.333 straipsnio 1 dalį, pardavėjas laikomas nepažeidusiu įstatyme nustatytos garantijos pareigų, jeigu perduoti daiktai atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus; pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-469/2019). Taigi garantijos pagal įstatymą atveju pirkėjas įrodinėja perduotų daiktų trūkumų faktą, t. y., kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ar kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), ir faktą, kad daikto trūkumai atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo (CK 6.333 straipsnio 1 dalis). Pardavėjas, atsikirsdamas į pirkėjo reikalavimus, įrodinėja, kad daikto perdavimo metu daikto trūkumų nebuvo, o šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos (CK 6.333 straipsnio 3 dalis).

23. Kaip pažymi savo atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, jog CK nenustato specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, todėl CK XXIII skyriaus taisyklės, reglamentuojančios pirkimo–pardavimo teisinius santykius, taikomos ir naudoto daikto (naudoto automobilio) pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad: pirma, pardavėjas ir naudoto daikto pardavimo atveju pagal sutartį ir CK atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu toks neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis), t. y. pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus. Antra, sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to. Trečia, turi būti nustatyta, ar dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018). Kita vertus, pažymėtina, kad pardavėjo atsakomybė už parduodamo daikto kokybę nėra absoliuti - įstatymas nedraudžia parduoti netinkamos kokybės daiktų, bet daiktų trūkumai turi būti aptarti. Jeigu jie aptarti, tai laikoma, kad šalys susitarė dėl atitinkamos daikto kokybės ir ji yra pirkėjui priimtina, kad šis sudarytų sutartį. Taikant šią nuostatą svarbu nustatyti, ar daikto trūkumai buvo tokie akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis, kad rūpestingas ir atidus pirkėjas juos turėjo pastebėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-326-701/2020). Tai, kad pardavėjas nagrinėjamoje byloje skelbime dėl transporto priemonės pardavimo nurodė neteisingus duomenis apie pakeistas grandines ir šio požymio nebuvo galima pamatyti, teismas jau aptarė nutartyje aukščiau.

24. Aiškindamas parduodamo naudoto ir naujo daikto skirtumus kokybei keliamų reikalavimų aspektu, kasacinis teismas yra nurodęs, kad parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-248/2017).

25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog ieškovas (pirkėjas) šiuo atveju įrodė, kad atsakovo (pardavėjo) parduota prekė (automobilis) buvo ir yra su trūkumais, t. y. nekokybiška. Be to, pagrįstais laikytini ieškovo argumentai, kad įprastomis sąlygomis nebuvo galima tikėtis, jog pasinaudojus automobiliu keletą savaičių ir nuvažiavus juo apie 60 km per dieną, į automobilio remontą reiks investuoti daugiau nei pusę jo įsigijimo kainos, kad būtų galima juo naudotis toliau pagal paskirtį.

26. CK 6.431¹ straipsnyje, reglamentuojančiame motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, nurodyta, kad pardavėjas pirkimo–pardavimo sutartyje privalo pirkėjui nurodyti (deklaruoti) ridos duomenis, visus eismo ar kitus įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta per laikotarpį, kurį pardavėjas yra motorinės transporto priemonės savininkas, taip pat visus jam žinomus eismo ar kitus įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo nurodyti automobilio trūkumai.

27. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad ieškovo į bylą pateiktame UAB „BimmerService“ akte apžiūrą atlikęs darbuotojas daro prielaidą, jog vidurinė variklio grandinė gali nutrūkti arba galimai yra nutrūkusi. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad UAB „BimmerService“ į bylą 2025 m. vasario 3 d. pateikė paaiškinimą, kuriame aiškiai nurodė, jog surašant apžiūros aktą buvo padaryta rašybos klaida, nes vietoje įrašo „bus trūkusi“, turėjo būti parašyta „buvo trūkusi“. Nesant byloje jokių pagrįstų įrodymų, kad šis patikslinimas yra neobjektyvus, ieškovo keliamos abejonės laikytinos deklaratyviomis, juolab, kad bylos duomenimis nustatyta, jog apžiūros aktą surašė bendrovės vadovas O. P., kuris byloje buvo apklaustas liudytoju. Teismas atmeta ir atsakovo argumentus dėl automobilio apžiūros vaizdo įrašo metaduomenų. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vaizdo įraše yra matomas ir nurodomas ginčo automobilio identifikacinis VIN numeris, o liudytoju apklaustas vaizdo įrašą atlikęs ir apžiūros aktą sudaręs asmuo paaiškino, jog įrašas atliktas apžiūros akte nurodytą dieną. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tokius svarbius bylai aspektus, jog automobilio gedimą galima patikrinti iki šiol, o vaizdo įrašo metaduomenys nėra vienintelis įrodymas įrašo padarymo laikui nustatyti, be to, pažymėjo, kad teismo paklaustas, ar neketina prašyti skirti techninę ekspertizę byloje, atsakovas dėl ekspertizės skyrimo nesutiko. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia taip pat ir į ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, kad atsakovas nedalyvavo automobilio apžiūroje ir defektų nustatyme, o iki ieškinio pareiškimo momento neatsiliepė į ieškovo pretenziją dėl sutarties pažeidimo.

28. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog atsakovas viso proceso metu nuosekliai teigė, kad automobilio trūkumų, defektų nebuvo. Pardavėjas neteigė ir neįrodinėjo aplinkybių, kad buvo informavęs pirkėją apie tokius automobilio trūkumus, dėl kurių jo nebūtų galima tinkamai eksploatuoti, nepaaiškino, kodėl buvo paskelbęs du skirtingus automobilio pardavimo skelbimus, kurie iš esmės ir skyrėsi esminiu šioje byloje skirtumu – keistos ar nekeistos automobilio grandinės. Teisėjų kolegijos vertinimu, svarbi aplinkybė, jog teismo posėdžio metu liudytojas, kuris specializuojasi variklių remonto darbuose, paaiškino, kad konkrečiai gamintojas nenurodo, kokiu dažnumu turėtų būti keičiamos automobilio grandinės, tačiau paprastai originalios grandinės galioja iki 150 000 km, atskirais atvejais iki 200 000 km. Kaip minėta, ieškovas, įsigydamas automobilį, žinojo tiek jo pagaminimo metus, tiek ridą, taigi galėjo įvertinti, jog nusipirkto ginčo automobilio variklio grandinės turės būti keičiamos (įsigijo automobilį, kurio rida beveik 250 000 km), tačiau, kaip jau minėta, atsakovas skelbime buvo nurodęs, jog grandinės yra pakeistos.

29. Įvertinus aplinkybes, jog šalių sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje nėra nurodyti jokie automobilio defektai, taip pat į tai, kad atsakovas buvo patalpinęs skelbimą su įrašu, jog automobiliui yra pakeistos grandinės, o ieškovui automobilį apžiūrint be jo ardymo susidėvėjusių (arba trūkusių) grandinių negalima buvo pamatyti, teisėjų kolegijos vertinimu, galima daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovas įrodė, jog transporto priemonė turėjo trūkumų, o atsakovas tai paneigiančių įrodymų nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek apeliaciniame skunde sąmoningai nutylėjo aplinkybę, jog skelbime buvo nurodęs, kad grandinės yra pakeistos.

30. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad itin svarbi aplinkybė, jog buvo parduodamas naudotas automobilis, vadinasi ieškovas turėjo suprasti, kad perka nebe naują transporto priemonę, kuri gali turėti trūkumų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus. Svarbi aplinkybė, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to. Nustačius, kad sąlyginai neilgai įprastu naudojimo intensyvumu naudojusis transporto priemone ji sugedo, spręstina, kad tokios aplinkybės neatitinka jai keliamų techninių reikalavimų dėl trūkusios variklio grandinės. Nustačius, kad toks gedimas pirkėjui nebuvo žinomas, priešingai, turėjus informacijos, kad grandinės yra pakeistos, apelianto nurodyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

31. Vienas iš nurodytų specialiųjų teisių gynimo būdų yra nusipirkusio netinkamos kokybės daiktą pirkėjo teisė pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ši galimybė pirkėjui suteikiama kaip paskutinė teisių gynimo priemonė, kai kitų teisių gynimo būdų, nustatytų CK 6.334 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, nepakanka pažeistoms pirkėjo teisėms apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-686/2016). Teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje esančius duomenis, apeliacinį skundą bei atsiliepimą į jį, sprendžia, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, jog nustatyto defekto šalinimo išlaidos sudaro daugiau nei pusę automobilio įsigijimo kainos. Įvertinus tai, kas išdėstyta aukščiau, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti abipusę restituciją, taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nutraukus sutartį ir taikant restituciją, ieškinyje nurodytos ir priteistos išlaidos yra ieškovo nuostoliai, patirti tiesiogiai dėl atsakovo kaltės.

32. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

33. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, tinkamai vadovavosi aktualia kasacinio teismo praktika, o nurodyti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

34. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

35. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti jo patirtas 360,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su apeliacinėje instancijoje teiktomis teisinėmis paslaugomis iš atsakovo, pateikė atstovavimo išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Teismas, įvertinęs tai, kad prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma neviršija Rekomendacijoje nustatytų maksimalių dydžių, taip pat atsižvelgęs į ginčo sudėtingumą teisės taikymo bei faktinių aplinkybių požiūriu, rengtų procesinių dokumentų turinį ir apimtį, sprendžia, jog prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma yra pagrįsta, todėl atmetus atsakovo apeliacinį skundą, priteistina iš atsakovo ieškovo naudai (CPK 93 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apelianto (atsakovo) K. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo K. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovo M. Š. asmens kodas (duomenys neskelbtini) 360,00 Eur (tris šimtus šešiasdešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.