Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, veikianti Panevėžio apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 14 d. nutarties atsisakyti priimti pareiškėjo V. J. skundą dėl antstolio E. S. veiksmų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

7. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

9. Atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios priimdamas skundžiamą nutartį atliko nekokybiška bylos nagrinėjimą, užvilkino procesą.

Dėl su atskiruoju skundu teikiamų įrodymų priėmimo

10. Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

11. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui numato ribojimo išlygas. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).

12. Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis – jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

13. Pareiškėjas su atskiruoju skundu teikia 2025 m. rugpjūčio 7 d. el. laišką antstoliui, 2025 m. rugpjūčio 14 d. prašymą prokuratūrai. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo spręsti, jog su atskiruoju skundu teikiamas el. laiškas negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar kad šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau. 2025 m. rugpjūčio 14 d. prašymas prokuratūrai nėra susijęs su šioje apeliacinės instancijos teismo bylos įrodinėjimo dalyku. Atsižvelgiant į anksčiau minėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, susijusią su apeliacinės instancijos teismui teikiamais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui su atskiruoju skundu teikiamus įrodymus, atsisakytina priimti.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

14. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytiems motyvams ir argumentams.

15. CPK 5 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šioje nuostatoje atsispindi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nustatytas bendras teisės į teisminę gynybą principas, garantuojantis kiekvienam asmeniui teisę turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-611/2023, 17 punktas). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pabrėžiama, kad teisė kreiptis į teismą yra suteikta kiekvienam asmeniui nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, ši teisė yra absoliuti, jos negalima apriboti ar paneigti, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmenų teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

16. Nors teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – viena iš pagrindinių asmens teisių garantijų, tai nereiškia, kad ši teisė gali būti įgyvendinta bet kokiu būdu, nesilaikant privalomų teisės aktuose nustatytų šios teisės įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, jog įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ar laisves, į teismą galėtų kreiptis tik laikydamasis įstatyme nustatytos tvarkos. Įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, paisydamas Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje, 30 straipsnio 1 dalyje nustatytų imperatyvų, gali nustatyti konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką, sąlygas, terminus, įgyvendinimo būdus, kuriuos lemia, be kita ko, viešasis interesas (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d., 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimai). Taigi Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatskiriamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymuose nustatytų procesinių reikalavimų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-1120/2023, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

17. Konkretūs procesiniai reikalavimai, keliami asmenims, siekiantiems įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą, yra nustatyti atitinkamose proceso teisės normose. Tokie reikalavimai yra nustatyti ir civilinį procesą reglamentuojančiame įstatyme, įtvirtinant jame konkrečias teisės kreiptis į teismą prielaidas, nuo kurių priklauso pačios teisės kreiptis į teismą buvimas (nesant teisės kreiptis į teismą prielaidų, nėra ir teisės kreiptis į teismą), ir šios teisės tinkamo įgyvendinimo sąlygas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-701/2025, 25-26 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (pagal pareigas) ieškinio priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. jis tikrina, yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą. Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-313/2024, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Jeigu šios aplinkybės paaiškėja po to, kai teismas iškėlė bylą, byla nutraukiama vadovaujantis CPK 293 straipsnyje nustatytais pagrindais.

18. Pirmiau aptarti išaiškinimai patvirtina, kad ieškinio priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymuose nustatytos tvarkos. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Asmens teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2024, 34–35 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

19. Taigi, teismas, gavęs ieškinį, patikrina, ar egzistuoja atsisakymo priimti ieškinį pagrindai, nurodyti CPK 137 straipsnio 2 dalyje. Nesant pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, teismas patikrina, ar nėra ieškinio (pareiškimo) formos ir turinio trūkumų, o juos nustatęs, paskiria terminą trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 1, 2 dalys, 138 straipsnis). CPK 115 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną; priešingu atveju procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo termino trūkumams pašalinti pabaigos dienos teisėjo nutartimi kartu su priedais grąžinamas jį padavusiam asmeniui.

20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog CPK 137 straipsnio 2 dalis reglamentuoja atsisakymo priimti ieškinį ir kartu pradėti teisminį procesą galbūt pažeistoms subjektinėms teisėms apginti pagrindus. Šių pagrindų sąrašas yra baigtinis. Pažymėtina, kad aptariamais procesiniais pagrindais, kurie kitais žodžiais gali būti įvardyti kaip procesinės civilinės bylos pradėjimo kliūtys, yra (nors ir teisėtai) ribojama asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, todėl šių pagrindų sąrašas negali būti plečiamai taikomas ir atitinkamai pačių pagrindų turinys negali būti plečiamai aiškinamas. Be to, procesinis atsisakymo priimti ieškinį veiksmas dėl savo poveikio pirmiau įvardytai subjektinei teisei yra galimas tik tais atvejais, jeigu teismas yra įsitikinęs, t. y. jam nekyla abejonių dėl sąlygų, sudarančių atitinkamą atsisakymo priimti ieškinį pagrindą, egzistavimo. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad iškilusios abejonės negali būti pašalintos išklausant ginčo šalis, nes antrosios ginčo šalies, t. y. atsakovo, atsiradimas konkrečios civilinės bylos procese apskritai pirmiausia sietinas su ieškinio priėmimo ir kartu bylos iškėlimo procesiniu veiksmu, o pats ieškinio priėmimo klausimas yra sprendžiamas rašytinio proceso tvarka ir teismui yra žinoma tik raštu išreikšta suinteresuoto asmens, inicijuojančio civilinės bylos pradėjimą, pozicija. Todėl tais atvejais, jeigu vis dėlto kyla abejonių dėl sąlygų, sudarančių atitinkamą atsisakymo priimti ieškinį pagrindą, egzistavimo, teismas turėtų priimti ieškinį, išklausyti, jeigu tas objektyviai galima, abi ginčo šalis, siekdamas pašalinti iškilusias abejones, ir, priklausomai nuo rezultato, nagrinėti bylą iš esmės arba imtis procesinių veiksmų, užbaigiančių bylos procesą, pradėtą pagal pateiktąjį procesinį dokumentą (CPK 293 ir 296 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-916/2019).

21. Kitaip tariant, asmens teisės reikšti ieškinį ribojimas jau ieškinio priėmimo stadijoje turi būti paremtas akivaizdžiu proceso įstatyme įtvirtinto pagrindo, patvirtinančio netinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, buvimu. Civilinės bylos iškėlimo stadijoje patikrinama, ar egzistuoja procesinio teisinio pobūdžio prielaidos ir teisės kreiptis į teismą sąlygos, tačiau į klausimą, ar ieškinys yra pagrįstas (materialinio teisinio pobūdžio prielaida), atsakoma tik išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-943/2023, 50 punktas).

22. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. CPK 510 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog skundas dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo atlikti procesinius veiksmus pateikiamas antstoliui per CPK 512 straipsnyje nustatytą terminą. CPK 512 straipsnyje nurodyta, kad skundas dėl antstolių ar notarinių veiksmų gali būti paduodamas ne vėliau kaip per dvidešimt dienų nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą jį atlikti, bet ne vėliau kaip per devyniasdešimt dienų nuo skundžiamo veiksmo atlikimo.

23. CPK 510 straipsnio 2 dalyje nurodytą, kad skundą antstolis išnagrinėja per penkias darbo dienas nuo jo gavimo ir dėl to priima patvarkymą; jeigu antstolis atsisako visiškai ar iš dalies patenkinti skundą, skundas, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytą atvejį, kartu su antstolio patvarkymu ir vykdomąja byla ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo patvarkymo priėmimo persiunčiamas apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė (CPK 510 straipsnio 3 dalis). Jeigu antstolis neišnagrinėjo skundo per šio straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą arba patvarkymo, kuriuo visiškai ar iš dalies atsisakė patenkinti skundą, su vykdomąja byla ir skundu neperdavė teismui, asmuo turi teisę skundą dėl antstolio neveikimo pateikti apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė (CPK 510 straipsnio 4 dalis). Jeigu skundas antstoliui paduodamas praleidus CPK 512 straipsnyje nustatytus terminus, antstolis vienu patvarkymu išsprendžia praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą ir skundą dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo procesinius veiksmus atlikti; jeigu antstolis atsisako atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir skundo nepatenkina, skundas ne vėliau kaip kitą darbo dieną grąžinamas skundą padavusiam asmeniui; antstolio patvarkymas atsisakyti atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir netenkinti skundo gali būti skundžiamas teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė, laikantis CPK 512 straipsnyje nustatytų terminų; kartu su skundu dėl antstolio atsisakymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir netenkinti skundo asmuo teismui turi pateikti ir antstolio netenkintą skundą dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo atlikti procesinius veiksmus; nusprendęs atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, teismas toje pačioje byloje išnagrinėja ir skundą dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo procesinius veiksmus atlikti.

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2025 m. rugpjūčio 13 d. kreipdamasis į teismą skunde dėl antstolio veiksmų nurodė, kad 2025 m. liepos 29 d. pateikė prašymą (skundą, pareiškimą) antstolio E. S. kontorai dėl visų prievolių pabaigos jo kontoroje, o antstolis E. S. pateikė paaiškinimą, kad į tai atsakys per 20 dienų. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 2025 m. rugpjūčio 7 d. pakeitė procesinio dokumento pavadinimą į „prašymas/skundas/pareiškimas“, tačiau antstolis E. S. per 5 dienas nepateikė patvarkymo. Kartu su skundu teiktu teismui, pareiškėjas pateikė 2025 m. liepos 29 d. dokumentą, kuris pavadintas „Prašymas dėl prievolės pabaigos“, kuriuo prašė konstatuoti, kad prievolės vykdymas tapo neįmanomas ne dėl pareiškėjo kaltės ir konstatuoti prievolės pabaigą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.28 straipsnio 5 dalies pagrindu.

25. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kuriame nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos.

26. Pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nei iš pareiškėjo teismui 2025 m. rugpjūčio 13 d. pateikto skundo dėl antstolio veiksmų, nei iš prie jo pridedamų dokumentų nėra aišku, kokį skundą pareiškėjas teikė antstoliui prieš kreipdamasis į teismą. Kartu su skundu teiktu teismui, pareiškėjo pateiktame 2025 m. liepos 29 d. dokumente, kuris pavadintas „Prašymas dėl prievolės pabaigos“, nenurodomi jokie skundžiami antstolio veiksmai, o tiesiog suformuluoti prašymai konstatuoti, kad prievolės vykdymas tapo neįmanomas ne dėl pareiškėjo kaltės ir konstatuoti prievolės pabaigą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.28 straipsnio 5 dalies pagrindu.

27. Tai, kad pareiškėjas, kaip nurodo, 2025 m. rugpjūčio 7 d. pakeitė procesinio dokumento pavadinimą į „prašymas/skundas/pareiškimas“ dar nereiškia, jog 2025 m. liepos 29 d. dokumentas, kuris pavadintas „Prašymas dėl prievolės pabaigos“ tapo skundu, kadangi dokumento pobūdį iš esmės lemia jo turinys, suformuluoti reikalavimai, o ne pavadinimas. Be kita ko, šiuo atveju netgi ir pareiškėjui, kaip jis pats nurodo, patikslinus dokumento pavadinimą, nėra aišku, kuo pats pareiškėjas laiko pateiktą dokumentą – prašymu, skundu ar pareiškimu.

28. Kitų dokumentų, kuriuose pareiškėjas būtų suformulavęs skundą dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo atlikti veiksmus, veiksmų neatlikimo, taip pat kurie iki kreipimosi į teismą, būtų buvę pateikti antstoliui, pareiškėjas teismui nenurodė ir nepateikė.

29. Antra, net jei pareiškėjas laiko, kad 2025 m. rugpjūčio 7 d. patikslinus pateikto dokumento pavadinimą „prašymas/skundas/pareiškimas“, jis antstolio turėjo būti laikomas skundu ir nagrinėjamas kaip skundas, tai akivaizdu, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą net nesuėjus teisės aktų nustatytam terminui išnagrinėti skundą – pareiškėjas į teismą kreipėsi 2025 m. rugpjūčio 13 d., t. y. 4-tą darbo dieną po 2025 m. rugpjūčio 7 d., tačiau, vadovaujantis CPK 510 straipsnio 2 dalimi, antstolis turėjo teisę išnagrinėti skundą per 5 darbo dienas, t. y. iki 2025 m. rugpjūčio 14 d. imtinai.

30. Vertinant, tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytai išvadai, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju kreipėsi į teismą, nesilaikęs tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos.

31. Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas kitų atskirojo skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

32. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad šioje byloje skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, laikytina teisėta ir pagrįsta.

Dėl bylos procesinės baigties

33. Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Atsisakyti priimti pareiškėjo V. J. kartu su atskiruoju skundu teikiamus įrodymus.

Atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.