Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Nijolės Piškinaitės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-323-112/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko ieškinį atsakovams A. I., D. S., R. S., R. S. (R. S.), A. D.-K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (trečiasis asmuo – valstybės įmonė Registrų centras).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.66 straipsnį (actio Pauliana).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Actio Pauliana instituto paskirtis – užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinamos galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; kt.). CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos šios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2014 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

Iš ieškovo UAB Medicinos banko apeliacinio skundo turinio matyti, kad ginčas byloje kilo dėl antros, trečios, penktos bei šeštos actio Pauliana sąlygų, kurių buvimas, ieškovo (apelianto) įsitikinimu, turėjo būti konstatuotas pagal jo byloje nurodytas faktines ir teisines aplinkybes bei pateiktus įrodymus.

Nagrinėjant ir vertinant apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia būtina pažymėti, kad šioje byloje iš esmės yra ginčijamasi dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurioms esant taikomas actio Pauliana institutas. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio bylos aspekto, nurodo, kad pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kartu akcentuotina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.), o faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2–3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėtomis proceso teisės normomis ir kasacinio teismo suformuota praktika, nagrinėja ir vertina ieškovo ir atsakovų nurodomus argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo nustatytomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis šiai bylai išspręsti.

Dėl ieškinio senaties ir kreditoriaus teisių pažeidimo

Be to, nagrinėjamu atveju vertinant, ar ieškovas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą su actio Pauliana ieškiniu, svarbios yra ir aplinkybės, susijusios su ieškovo, kaip kreditoriaus, teisių pažeidimu. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Šis sąrašas nėra baigtinis. Kasacinis teismas yra nurodęs, kokiais dar atvejais sandoris gali būti laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus interesus ir teises: sandoris, kuriuo sumažinta turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, apimtis ir to turto vertės neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti; sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka gerokai ilgiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2005; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006; kt.). Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012; kt.). Sprendžiant, ar ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorių teises, būtina įvertinti įrodinėjamo pažeidimo pobūdį sandorio sudarymo metu egzistuojančiomis sąlygomis, atsižvelgiant į ginčijamo sandorio esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014). Nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos privilegijos kreditoriui. Jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditoriaus reikalavimams patenkinti arba mokumas nekinta, tai lemia išvadą, kad nėra actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006). Skolininkui pardavus nekilnojamąjį turtą už rinkos kainą ir gavus ekvivalentinę pinigų sumą, gali būti pripažinta, kad kreditoriaus teisės nebus pažeistos.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Taigi tik tie sandoriai, kurie yra sudaryti po prievolės atsiradimo momento, gali pažeisti kreditoriaus teises ir interesus, nes skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, susijusius su ieškinio senaties (ne)taikymu, kreditoriaus teisių pažeidimu, byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, jog ieškovas praleido ieškinio senatį ginčyti minėtus sandorius, kaip pažeidžiančius kreditoriaus teises, o sudaryti sandoriai nepažeidžia kreditoriaus teisių. Kaip jau buvo minėta, vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas. Nagrinėjamu atveju byloje surinktų įrodymų visuma nesuponuoja įtikinamos išvados, kad 2011 m. sausio 20 d. bei 2011 m. vasario 25 d. ieškovas turėjo sužinoti apie sandorių, kurie pažeis jo, kaip kreditoriaus, interesus sudarymą, t. y. kad su ieškovu nebus atsiskaityta ir atsakovo A. I. mokumas ženkliai sumažės. Nei Nekilnojamojo turto registre, nei UAB „Creditinfo Lietuva“ esanti informacija, iš kurios ieškovas 2011 m. gegužės 12 d. sužinojo apie A. I. sudarytus sandorius (III t., b. l. 136), nepagrindžia atsakovų argumentų, kad ieškovas iškart po sandorių sudarymo bei iki 2011 m. gegužės 18 d. (21 d.) sužinojo, kad atsakovo A. I. sudaryti sandoriai pažeidžia ieškovo, kaip kreditoriaus, interesus.

Šioje byloje tiek susiklosčiusi teisinė situacija, tiek ir byloje surinktų įrodymų visuma paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą apie atsakovo A. I. mokumą sudarius ginčo sandorius, nes, kaip jau buvo minėta, atsakovas 2011 m. birželio 1 d. neįvykdė Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad atsakovas yra mokus, o priešingai, patvirtina, jog perleidęs turtą, sumažino savo mokumą ir neturi galimybės atsiskaityti su kreditoriumi ir tuo akivaizdžiai yra pažeidžiamos ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės. Byloje nėra pateikta įrodymų, kurie leistų konstatuoti neabejotiną faktą, kad atsakovas, sudaręs ginčijamus sandorius, yra mokus, t. y. turi vertingo nekilnojamojo turto, kuris nėra areštuotas ar kitaip apsunkintas, bei kilnojamojo turto ar lėšų, iš kurių galėjo 2011 m. birželio 1 d. atsiskaityti su ieškovu.

Įvertinus byloje surinktus įrodymus, atsižvelgiant į skolininko A. I. elgesį, informuojant ieškovą apie ketinimą sudaryti šioje byloje ginčijamus sandorius ir apie tikslus, dėl kurių atsakovas siekia sudaryti šiuos sandorius, bei kokių veiksmų planuoja imtis tam, kad būtų tinkamai ir laiku įvykdyta Kredito sutartis, pranešant ieškovui apie tai, kad bus rengiami detalieji įkeistų žemės sklypų planai, darytina išvada, kad šioje byloje nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog ieškovas jau iki 2011 m. gegužės 18 d. (21 d.) nelaukdamas 2011 m. birželio 1 d. privalėjo kreiptis į teismą su actio Pauliana ieškiniu dėl 2011 m. sausio 20 d. bei 2011 m. vasario 25 d. sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Nagrinėjamu atveju ieškovas su atsakovu A. I. sudarė Kredito sutartį, kurios sudarymą nustato CK 6.881 straipsnis. Primintina, kad pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalį kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Taigi ieškovas, suteikęs atsakovui kreditą, turėjo teisėtą pagrindą tikėtis, kad Kredito sutartyje nustatytu terminu kredito suma bus grąžinta. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovui nebuvo pagrindo manyti, jog atsakovas laiku neįvykdys savo įsipareigojimų pagal Kredito sutartį, nors ir ieškovas žinojo apie hipoteka įkeistų žemės sklypų vertės sumažėjimą.

Kredito sutarties 7.2 punkte nustatyta, kad bankas turi teisę tikrinti kredito lėšų panaudojimą, fiksuoti įkeisto turto būklę, reikalauti ir gauti iš kredito gavėjo informaciją ir dokumentus, susijusius su kredito gavėjo finansine būkle ar kredito lėšų panaudojimu. Kredito sutarties 7.3 punkte nurodyta, kad bankas turi teisę pareikalauti papildomo kredito grąžinimo užtikrinimo, jeigu sumažėja bankui įkeisto turto rinkos vertė arba jeigu kredito gavėjas ar trečiasis asmuo pažeidžia kredito gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo sutartį <..> arba jeigu atsiranda kitos aplinkybės, kurios, banko nuomone, pateisina tokį reikalavimą (I t., b. l. 12–16). Pirmosios instancijos teismas vadovavosi ir Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 6 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, kad finansų įstaiga, sudariusi sandorį, privalo nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui. Nagrinėjamu atveju vien minėtos Kredito sutarties bei įstatymo nuostatos nepagrindžia aplinkybių, susijusių su pirmosios instancijos teismo nustatytais faktais dėl ieškinio senaties termino pradžios ir kreditoriaus teisių (ne)pažeidimo dėl toliau nurodytų byloje esančių įrodymų.

Kaip jau buvo minėta, Hipotekos lakšte nurodyta bendra įkeisto turto vertė – 3 300 000 Lt (I t., b. l. 19–20). Pagal 2012 m. balandžio 30 d. turto retrospektyvinės vertės nustatymo pažymą įkeistų žemės sklypų (esančių (duomenys neskelbtini)) vertė 2011 m. sausio 20 d. buvo 630 000 Lt ir 560 000 Lt. Detalusis planas vertinimo dieną nebuvo paruoštas (I t., b. l. 21). Pagal UAB „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“ konsultacinę pažymą tų pačių žemės sklypų vertė 2011 m. gegužės 24 d. galėjo būti 1 950 000 Lt (I t., b. l. 24–25). Turto vertinimo pažymoje Nr. 120628V-01, kurios užsakovas buvo antstolis V. Č., nurodyta, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vertė 2012 m. birželio 28 d. – 919 000 Lt, o žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), – 854 000 Lt (II t., b. l. 25–26). Pagal Ekspertizės aktą Nr. NT 13-10-21/1 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vertė 2013 m. spalio 31 d. buvo 945 000 Lt (III t., b. l. 143–154), o pagal ekspertizės aktą Nr. NT 13-10-21/2 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vertė 2013 m. spalio 31 d. buvo 883 000 Lt (III t., b. l. 156–166). Taigi pagal bylos duomenis įkeisto turto vertė po Kredito sutarties sudarymo sumažėjo, palyginus su nustatytąja Hipotekos lakšte, ir nebedengė A. I. išduoto kredito sumos. Byloje nustatyta, kad ieškovas nereikalavo papildomai įkeisti turto bei nesiėmė kitų priemonių, nukreiptų prieš skolininko A. I. interesus, ir ši aplinkybė nagrinėjamu atveju panaudota prieš ieškovą, tačiau pagal bylos duomenis ieškovui tokių priemonių imtis nebuvo būtinumo, atsižvelgiant į skolininko veiksmus, kuriais jis bendradarbiavo su kreditoriumi, bei į skolininko turėtą turtą iki ginčijamų šioje byloje bei kitose bylose sandorių sudarymo.

Byloje nėra duomenų, kad atsakovas A. I. informavo ieškovą apie konkrečius turto pardavimo sandorius ir šių sandorių sąlygas. Be abejo, ieškovas turėjo teisę bei pareigą tikrinti atsakovo turtinę padėtį, nes žinojo, kad įkeitimas (hipoteka), kuriuo užtikrintas Kredito sutarties įvykdymas, nedengia kredito, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ieškovas turėjo sužinoti apie sandorių sudarymą ir apie tai, kad šie sandoriai pažeidžia ieškovo, kaip kreditorius, teises, nes pats atsakovas iki suėjo prievolės įvykdymo terminas (2011 m. birželio 1 d.) nurodinėjo ieškovui apie tai, kad pardavęs turtą atsiskaitys su ieškovu, be to, buvo atsiskaityta pagal laidavimo sandorį. Pažymėtina, kad atsakovas už gautą kreditą turėjo ne tik nupirkti žemės sklypus, bet ir parengti įkeistų žemės sklypų detaliuosius planus bei vystyti nekilnojamojo turto projektą, todėl akivaizdu, kad ir įkeistų žemės sklypų vertė turėjo padidėti, tačiau atsakovas to nepadarė. Pagal bylos duomenis atsakovas A. I. 2012 m. sausio 19 d. rašte prašė ieškovo leisti atlikti detalųjį planą žemės sklypams, esantiems (duomenys neskelbtini) (IV t., b. l. 11). Ieškovas 2012 m. vasario 8 d. raštu atsakovui A. I. bei P. S. nurodė, kad neprieštarauja, jog būtų rengiami ir tvirtinami A. I. ir P. S. nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), detalieji planai, nustatantys žemės sklypų naudojimo būdą ir pobūdį, paliekant galioti hipoteką su sąlyga, kad žemės sklypų paskirtis nebus keičiama be atskiro banko rašytinio sutikimo (III t., b. l. 41; IV t., b. l. 13), tačiau atsakovas šių planų neparengė.

Nagrinėjamu atveju yra svarbi aplinkybė, kada ieškovas galėjo ir turėjo suprasti, kad ginčijami sandoriai iš tikrųjų pažeidžia jo interesus. Savo ruožtu nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo ieškovą praleidus ieškinio senaties terminą, iš esmės remdamasis tik tuo, kad iš ieškovo pateiktų 2011 m. liepos 8 d. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų (I t., b. l. 26–49) matyti, jog ieškovas pradėjo rinkti informaciją apie A. I. turimą turtą tik A. I. negrąžinus 2011 m. birželio 1 d. kredito, tačiau ieškovas, būdamas kredito įstaiga, turėjo nuolat stebėti atsakovo A. I. finansinę ir ekonominę būklę. Su tokia teismo argumentacija teisėjų kolegija nesutinka, kadangi, kaip teisingai pastebėjo ir ieškovas, ieškovui nenustatyta pareiga kiekvieną dieną tikrinti Nekilnojamojo turto registro duomenų. Be to, vien tik A. I. raštuose išsakytas ketinimas parduoti jam priklausantį turtą, dar savaime nereiškia, kad šis turtas bus parduotas, o apie sudarytus sandorius ir šių sandorių aplinkybes A. I. ieškovui nepranešė, nors bendravo su ieškovu dėl kredito grąžinimo sąlygų bei projektų tolimesnio vystymo. Pažymėtina ir tai, kad 2011 m. sausio 21 d. rašte A. I. neinformavo banko, kad dar 2011 m. sausio 20 d. sudarė sandorį su D. ir R. S..

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad atsakovai atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodo tik aplinkybes, susijusias su ieškovo sužinojimu apie sandorių sudarymą, tačiau nenurodo įrodymais pagrįstų aplinkybių, kuriomis remdamasis apeliacinės instancijos teismas neturėtų sutikti su ieškovo pozicija, kad jis ieškinio senaties nepraleido. Pažymėtina, kad ieškovo pirmosios instancijos teisme nurodymas, jog jis nepraleido ieškinio senaties, o jei teismas nustatytų, jog praleido ieškinio senatį, – tai prašo atnaujinti ieškinio senatį, teisiškai pagrįstas ir logiškas, nes esant atsakovų reikalavimui taikyti ieškinio senatį, teismas, iš esmės išnagrinėjęs bylą ir priimdamas galutinį procesinį sprendimą byloje, sprendžia, ar praleista ieškinio senatis, ar nepraleista ir ar yra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi visas pirmiau nurodytas faktines aplinkybes, inter alia tai, kad ginčijami sandoriai sudaryti 2011 m. sausio 20 d., 2011 m. vasario 25 d., o ieškinys Klaipėdos apygardos teisme gautas jau 2012 m. gegužės 21 d., A. I. neinformavo ieškovo apie sudarytus sandorius, o apie tai, kad kreditas vis dėlto nebus padengtas laiku ir pagal sandorius gautos lėšos nepanaudotos kreditui grąžinti, anksčiausiai galėjo paaiškėti būtent 2011 m. birželio 1 d. (taigi tik tą dieną ieškovas privalėjo imtis veiksmų išsiaiškinti, kodėl kreditas negrąžintas laiku), taip pat atsižvelgdama į tai, kad kreditoriui reikalingas laikas ne tik sužinoti apie konkrečius sandorius, jų sudarymo aplinkybes, bet ir įvertinti šių sandorių įtaką paties kreditoriaus teisėms, konstatuoja, kad ieškovas nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino ieškiniui dėl sandorių negaliojimo pareikšti, o šioje byloje ginčijami sandoriai pažeidžia ieškovo, kaip kreditoriaus, teises, ir skolininkas, sudarydamas sandorius, perleisdamas vertingą turtą, apie tai žinojo.

Byloje nurodoma, kad atsakovas A. I. turi kito nekilnojamojo turto (11 objektų) (III t., b. l. 195), t. y. žemės sklypus su statiniais, statinius, esančius (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), tačiau byloje nepateikti įrodymai, kad galėjo būti vykdomas išieškojimas iš šio turto. Pagal pateiktus duomenis šiam turtui yra taikomas areštas, yra įregistruota hipoteka (I t., b. l. 57-90; III t., b. l. 123). Skolininkas 2011 m. vasario – kovo mėnesiais yra pardavęs ir kitą savo turtą (I t., b. l. 39-40). Byloje nėra duomenų apie skolininko faktiškai turimas lėšas. Skolininkas byloje yra nurodęs, kad dalį gautų pinigų už parduotą šioje byloje ginčijamais sandoriais turtą yra skyręs nekilnojamojo turto projektui vystyti, o nuo to padidėjo įkeistų sklypų vertė (II t., b. l. 4), tačiau byloje tokie įrodymai nepateikti, be to, nekilnojamojo turto projektas turėjo būti vystomas iš kredito lėšų.

Pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė tuo, kad įkeistą turtą (žemės sklypus) iš varžytynių įsigijo ieškovo dukterinė įmonė UAB „MB valda“, kuri įsigytą turtą parduoda už žymiai didesnę kainą, bei kituose teismuose taip pat yra nagrinėjami ieškovo ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, kuriais siekiama susigrąžinti iš atsakovo A. I. skolą. Šie argumentai nepaneigia pirmiau šioje byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su ieškinio senaties taikymu, kreditoriaus (ieškovo) teisių pažeidimu sudarant būtent šioje byloje ieškovo ginčijamus sandorius. Teisėjų kolegija neturi pagrindo šioje byloje konstatuoti, kad iš varžytynių už netinkamą kainą buvo parduotas įkeistas turtas, nes tai yra ne šios bylos dalykas.

Dėl skolininko A. I. bei trečiųjų asmenų atsakovų D. S. ir R. S. bei R. S. ir A. D.–K. (ne)sąžiningumo

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; kt.). Prezumpcijos pagal CPK 182 straipsnio 4 punktą turi reikšmės paskirstant įrodinėjimo naštą. Kadangi CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos yra bendrosios sąžiningumo prezumpcijos išimtys, tai kreditorius, siekdamas ieškinio patenkinimo turi dvi alternatyvas: pirma, įrodyti atsakovų nesąžiningumą bendrąja įrodinėjimo tvarka (šiuo atveju įrodinėjimo naštą siekdamas paneigti atsakovų sąžiningumo prezumpciją turi ieškovas (kreditorius); antra, kreditorius, užuot įrodinėjęs atsakovų nesąžiningumą bendra tvarka, gali įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą.

Akcentuotina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007; kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad artimi šeiminiai sandorio šalių tarpusavio santykiai, tikėtinas jų interesų bendrumas ir tam tikras šių santykių uždarumas ne tik vertintini kaip vienas iš jų nesąžiningumo įrodymų, bet ir yra aplinkybė, gerokai suvaržanti šių santykių šalių tikrosios valios, jų veiksmų motyvų ir tikslų įrodinėjimo galimybes. Teismas, spręsdamas dėl tokių asmenų nesąžiningumui patvirtinti teikiamų įrodymų pakankamumo ir jais patvirtintų aplinkybių įrodytinumo, turi atsižvelgti į tai, kad kreditoriui gali būti sunku arba apskritai neįmanoma gauti ir pateikti teismui tiesioginių sandorio šalių nesąžiningumo įrodymų, todėl netiesioginių įrodymų pateikimas turi būti pripažįstamas tinkamu įrodinėjimo pareigos vykdymu, o pateikti įrodymai vertinami atsižvelgiant į įrodinėjimo netiesioginiais įrodymais ypatumus, laikantis CPK 185 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2013). Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad artimi su skolininku ginčo sandorius sudariusių asmenų tarpusavio ryšiai padidina nesąžiningumo prieš kreditorių galimybes, nes sudaro sąlygas jais susijusių asmenų artimam bendravimui, tarpusavio pasitikėjimui. Tai sukuria prielaidas tarpusavyje keistis neviešintina informacija, tokia kaip asmens finansinė padėtis, kylančios šio pobūdžio problemos ir jų sprendimo būdai. Dėl to faktas, kad ginčo sandorį sudarę asmenys, susiję artimais ryšiais, neatitinkančiais nurodytų CK 6.67 straipsnio 1 punkte, gali būti vertinamas ne kaip pagrindas preziumuoti ginčo sandorius sudariusių šalių nesąžiningumą, bet kaip vienas sandorio šalių nesąžiningumo požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2012).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas, todėl svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2010).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs iš esmės tas pačias aplinkybes, kuriomis remdamasis nustatė, kad ieškovas praleido ieškinio senatį bei kad šioje byloje ginčijami sandoriai nepažeidžia ieškovo, kaip kreditorius, interesų, konstatavo, kad skolininkas A. I. negali būti pripažintas nesąžiningu. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos faktines aplinkybes, atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo suformuotą praktiką, taikant actio Pauliana institutą bei įrodymų vertinimo specifiką tokio pobūdžio bylose, nesutinka su minėta pirmosios instancijos teismo motyvacija, t. y. su motyvais, kad ieškovui nereiškiant A. I. jokių pretenzijų dėl ketinimo parduoti nekilnojamąjį turtą, A. I. neturėjo pagrindo manyti, jog ginčijamais sandoriais pažeis kreditoriaus interesus ir todėl jis laikytinas sąžiningu. Atvirkščiai, atsakovo A. I. minėti raštai ieškovui, kuriuose jis nurodė savo ketinimą parduoti turimą nekilnojamąjį turtą ir gautomis lėšomis dengti kreditą, rodo, kad A. I. pats puikiai suvokė, jog jo finansinė padėtis yra komplikuota, neleidžianti jam laiku ir tinkamai vykdyti prievoles pagal Kredito sutartį, ir kito jo turto pardavimas tretiesiems asmenims gali sukelti neigiamas pasekmes kreditoriui. Minėta, kad ieškovas neturėjo pagrįsto pagrindo reikšti atsakovui pretenzijas dėl pastarojo ketinimo parduoti nekilnojamąjį turtą, nes atsakovas raštuose nurodė, jog pagal sandorius gautas lėšas naudos kreditui padengti, o tai akivaizdžiai atitiko ir banko interesus. Savo ruožtu A. I., būdamas verslininku ir žinodamas, kad įkeisto turto vertė nėra pakankama kreditui padengti, suprasdamas, jog laiku negrąžinus kredito, ieškovas nukreips išieškojimą į kitą A. I. turtą, todėl kito jo turimo vertingo turto pardavimas yra svarbus ir daro įtaką kreditoriaus interesams, raštuose pranešęs kreditoriui, kad gautas lėšas naudos kreditui padengti, sudaro ginčijamus sandorius nepranešęs apie juos ieškovui ir nepanaudojęs gautų pinigų kreditui padengti. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių aplinkybių visumos pakanka konstatuoti A. I. nesąžiningumą. Papildomai nurodytina, kad skolininko nesąžiningumą taip pat patvirtina ir jo veiksmai, sudarant sandorį su R. S..

Nagrinėjamu atveju nesąžiningumo prezumpcijos nėra nustatytos, todėl ieškovas privalėjo įrodinėti ir įrodinėjo atsakovų, įgijusių iš skolininko A. I. turtą, bei A. D.-K. nesąžiningumą. Pirmosios instancijos teismas šiuos asmenis pripažino sąžiningais turto įgijėjais ir konstatavo, kad šių asmenų sudaryti sandoriai negali būti pripažinti negaliojančiais pagal CK 6.66 straipsnį. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija sutiktina iš dalies, nes teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi ieškovo, atsakovų argumentus, susijusius su minėtų asmenų (ne)sąžiningumu, daro išvadą, kad be teisėto pagrindo buvo konstatuotas R. S. ir A. D.-K. sąžiningumas.

Ieškovas, teigdamas, kad D. S. ir R. S. buvo nesąžiningi, rėmėsi tuo, kad atsakovas A. I. sandorį sudarė su senais pažįstamais, turtą perleido už žymiai mažesnę kainą. Taip pat ieškovas įrodinėjo, kad sandoris buvo sudarytas tik dėl akių, nes A. I., pardavęs pastato dalį, toliau mokėjo žemės nuomos mokestį, nuomoja valstybinės žemės sklypo dalį, atsakovo A. I. įgaliotas asmuo dalyvavo detaliojo plano rengime ir viešame šio plano svarstyme. Ieškovo teigimu, sandoris yra fiktyvus, nes atsakovas A. I. ieškovo darbuotojui V. S. po ginčijamo sandorio sudarymo tvirtino, kad jis turės galimybę parduoti 300 kv. m ploto administracines patalpas (šį plotą sudarytų 7/100 arba 143 kv. m ploto ginčijamu sandoriu D. S. ir R. S. perleista administracinio pastato dalis bei papildomai suprojektuota nekilnojamojo turto dalis, kuri A. I. priklausytų kaip 2007 m. rugpjūčio 18 d. trišalės projektavimo darbų sutarties Nr. 136-K įvykdymo rezultatas).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, kad jo nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog D. S. ir R. S., sudarydami atlygintinį pirkimo–pardavimo sandorį, pagal kurį įsigijo 7/100 dalis administracinio pastato, ir tokiu būdu pasididino jau turimą šio pastato dalį, elgėsi nesąžiningai ir / ar iš viso sudarė fiktyvų sandorį, t. y. parduotos dalies savininku liko A. I.. Pripažintini pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentai, susiję su atsakovų D. S. ir R. S. sąžiningumu.

(duomenys neskelbtini) savivaldybės administracija 2012 m. balandžio 18 d. rašte (I t., b. l. 100) nurodė, kad A. I. už nuomojamą valstybinės žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), už 2011 metus sumokėjo 632,66 Lt žemės nuomos mokesčio (165 Lt mokėjo D. S. (mokėjimo pavedime nurodęs, kad moka už A. I.), o 467,66 Lt mokėjo A. I. (taip pat nurodydama, kad už A. I.)).

Pagal bylos duomenis atsakovas A. I., perleidęs nuosavybės teisę į pastato dalį, liko valstybinės žemės sklypo nuomininku bei dalyvauja šio žemės sklypo detaliojo plano rengime. 2011 m. vasario 17 d. susitarime dėl 2007 m. rugpjūčio 10 d. trišalės projektavimo darbų sutarties (pagal kurią buvo ruošiamas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (su priklausiniais) nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), detaliojo plano projektas) pakeitimo, kaip šalis įvardytas A. I. ir D. S., abu atstovaujami R. R.. Byloje yra 2011 m. liepos 7 d. D. S. pasirašytas prašymas (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos direktorei (IV t., b. l. 2), kuriame nurodyta, kad dar 2007 m. rugpjūčio 10 d. buvo pasirašyta trišalė detaliojo plano rengimo sutartis, kurios finansuotojas buvo A. I. ir D. S.. CK 6.551 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemė ne aukciono būdu išnuomojama, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismų praktikoje nurodoma, kad ne kiekvienas ant valstybinės žemės sklypo esančio pastato savininkas turi teisę be aukciono išsinuomoti valstybinės žemės sklypą, o tik tas, kurio pastatas turi apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, o šio pastato eksploatacijai reikia turėti žemės sklypo nuomos teisę; savininkas pirmiausia turi ketinti naudoti statinį pagal tiesioginę paskirtį ir tam yra būtina išsinuomoti žemės sklypą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2008; 2013 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2013). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 6.551 straipsnio 2 dalies, yra nurodęs, jog žemės sklypo nuomininkas, išsinuomojęs valstybinės žemės sklypą, šiame sklype turi plėtoti ūkinę veiklą, kurios plėtra neįmanoma be atitinkamų statinių eksploatavimo, o jeigu asmuo, ne aukciono tvarka išsinuomojęs valstybinės žemės sklypą, netenka nuosavybės teisės į pastatus arba šių pastatų kiekis sumažėja tiek, kad išnuomoto dydžio sklypas tampa nebereikalingas ūkinei veiklai plėtoti, t. y. nebelieka faktinio jo naudojimo su pastatais susijusioms reikmėms, yra pagrindas pripažinti, jog toks asmuo žemės sklypą naudoja ne pagal tikslinę naudojimo paskirtį, ir tai yra savarankiškas pagrindas nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį (CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2008). CK 6.565 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai nuomojama kitos paskirties žemė, t. y. ne žemės ūkio paskirties žemė, nuomotojas privalo raštu pranešti nuomininkui apie nuomos sutarties nutraukimą prieš du mėnesius iki nuomos sutarties nutraukimo.

Ieškovo akcentuojamos aplinkybės, susijusios su A. I. ir D. S. draugyste, A. I. dalyvavimu rengiant detalųjį planą, nepatvirtina šių atsakovų nesąžiningumo. Kaip jau buvo minėta, buvo sudarytas atlygintinis pirkimo–pardavimo sandoris, D. S. ir R. S., kaip bendraturčiai turėjo pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybės teise esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis (CK 4.79 straipsnio 1 dalis). Teisės aktai nedraudžia sandorius sudaryti asmenims, kuriuos su savininku sieja artimi draugiški santykiai. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. I. nenutraukė bei nesiėmė priemonių, kad būtų pakeista valstybinės žemės nuomos sutartis, kurią jis yra sudaręs su valstybe, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, tačiau šiuo atveju D. S. ir R. S. nėra atsakingi už A. I. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos veiksmus, susijusius su valstybinės žemės nuomos sutartimi, bei už A. I., kaip valstybinės žemės nuomininko, dalyvavimą rengiant detalųjį planą. Pažymėtina, kad šioje byloje nėra pateikti įrodymai, jog valstybinės žemės nuomos sutartis nutraukta ar pakeista, todėl akivaizdu, kad A. I. turėjo mokėti žemės nuomos mokestį, o ieškovo argumentai, kad A. I., mokėdamas žemės nuomos mokestį, išliko pastato dalies savininku, yra nepagrįsti. Byloje esantys duomenys neleidžia daryti išvados, kad administracinio pastato patalpų dalies pirkimas buvo fiktyvus, nes D. S. ir R. S. dalį įsigyto turto iš A. I. perleido kitiems asmenims (UAB „Delteka“ ir K. B.) pagal atlygintines pirkimo–pardavimo sutartis, kurių šioje byloje ieškovas neginčija.

Ieškovas byloje pateikė ranka rašytų raštų kopijas (I t., b. l. 96, IV t., b. l. 6-7), kuriuos, ieškovo teigimu, rašė A. I., tačiau šie raštai nepatvirtina ieškovo nurodomo A. I. aiškinimo apie galimybę parduoti administracines patalpas. Ieškovas nenurodė aplinkybių bei neteikė jokių įrodymų, kad jo nurodomuose pokalbiuose su skolininku dalyvavo D. S. ir / ar R. S..

Pagal byloje esančią 2011 m. sausio 7 d. bendradarbiavimo sutartį su UAB „Turto ekspertas“ A. I. siekė surasti pirkėją 7/100 dalims pastato, esančio (duomenys neskelbtini), skelbimuose nurodant pardavimo kainą – 400 000 Lt (II t., b. l. 148). Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 13-I-070 nurodyta, jog turto, esančio (duomenys neskelbtini), 7/100 dalių vertė 2011 m. sausio 20 d. buvo 206 000 Lt, 2013 m. liepos 2 d. – 528 000 Lt (IV t., b. l. 116). Papildomai pažymėtina, kad to paties turto (viso (o ne dalies) administracinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė pagal 2012 m. birželio 19 d. ir 2013 m. lapkričio 28 d. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus (I t., b. l. 137; IV t., b. l. 122), nurodyta tik 37 400 Lt.

Ieškovas šioje byloje nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas privalėjo konstatuoti, kad administracinio pastato dalis buvo nupirkta žymiai pigiau, t. y. ne rinkos kaina. Ieškovo nurodoma A. I. ir UAB „Turto rinkos ekspertas“ sudaryta bendradarbiavimo sutartis, kurios 3 punkte nurodyta, kad šalių suderinta pardavimo kaina 400 000 Lt, D. S. pripažinimas teisme, kad jis nupirko turtą pigiau tam, kad turtas vėliu būtų parduotas brangiau, ir po to dalį turto pardavė už 50 procentų didesnę kainą, nepatvirtina ieškovo argumentų dėl per mažos kainos. Kaip jau minėta, pagal byloje pateiktą turto vertintojų išvadą, duotą atlikus ginčo patalpų vertinimą taikant lyginamąjį metodą, ginčo patalpų rinkos vertė 2011 m. sausio 20 d. – 206 000 Lt (IV t., b. l. 116). Ši išvada byloje nebuvo paneigta. Be to, byloje nepaneigtos atsakovų D. S. ir R. S. nurodomos aplinkybės, kad įsigiję iš A. I. patalpas, jie jas perplanavo, atliko statybos darbus, o tai padidino savikainą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad vien tai, jog iš pradžių buvo susitarta skelbti, jog turtas parduodamas už 400 000 Lt, dar tai nereiškia, kad tai ir yra tikroji turto vertė. Be to, atsiskaitymas grynaisiais pinigais, taip pat nesudaro pagrindo abejoti šių asmenų nesąžiningumu, o už tai, kad skolininkas, pardavęs turtą ir gavęs pinigus, neatsiskaitė su ieškovu, minėti atsakovai nėra atsakingi ir tai nepagrindžia jų nesąžiningumo, nes jie sumokėjo už turtą tiek, kiek turtas buvo vertas tuo metu (priešingų duomenų nėra) bei turtą siekė įgyti savo nuosavybėn ir turėjo interesą tai padaryti (buvo bendraturčiai ir tokiu būdu teisėtai pasididino turimą dalį). Ieškovas neįrodė, kad buvo sudarytas fiktyvus sandoris.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje ieškovo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nepatvirtina fakto, jog atsakovai D. S. ir R. S., sudarydami atlygintinį pirkimo–pardavimo sandorį, buvo nesąžiningi, ir todėl nėra vienos iš būtinų actio Pauliana sąlygų, konstatuoja, kad pagrįstai ir teisėtai 2011 m. sausio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartis nepripažinta negaliojančia ir netaikyta dvišalė restitucija natūra, grąžinant šalims tai, ką jos perleido pagal ginčijamą sandorį, ir A. I. skolos išieškojimas nenukreiptas į 9/200 dalis pastato (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini); ieškovui iš atsakovų D. S. ir R. S. solidariai nepriteista 82 950 Lt.

Įvertinus ieškovo nurodytus tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui argumentus, susijusius su R. S. bei A. D.-K. nesąžiningumu sudarant 2011 m. vasario 25 d. ir 2012 m. gegužės 21 d. pirkimo–pardavimo sutartis dėl žemės sklypo ir pastato, esančių (duomenys neskelbtini), sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino šių atsakovų nesąžiningais, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad sandoriai buvo sudaryti siekiant kitų tikslų, o būtent, – kad nekilnojamasis turtas atitektų asmeniui, susijusiam su atsakovu A. I., tačiau nebūtų įformintas šio atsakovo vardu. Sudarius šiuos sandorius, turtas buvo perleistas A. D.-K., o pagal Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymą atsakovas A. I. yra A. D.-K. dėdė (II t., b. l. 113).

Pagal bylos duomenis R. S., 2011 m. vasario 25 d. sudaręs sutartį su A. I. ir pagal šią sutartį įgijęs minėtą turtą, nesiėmė jokių veiksmų, susijusių su šio turto valdymu ar naudojimu, t. y. iki pat šio turto pardavimo A. D.-K. (kuri yra A. I. dukterėčia), t. y. iki 2012 m. gegužės 21 d. (daugiau nei metus laiko) R. S. nė karto nėra nurodytas kaip mokėtojas už teikiamas paslaugas, nėra sudaręs sutarčių su paslaugų teikėjais. Savo ruožtu byloje nėra jokių duomenų, kad R. S. neturi teisės ar dėl kažkokių objektyvių aplinkybių negalėjo sudaryti paslaugų tiekimo sutarčių su paslaugų tiekėjais. Tokios informacijos nepateikė ir patys tiekėjai.

Pagal AB Lesto 2012 m. gegužės mėnesio raštą už elektros energiją adresu (duomenys neskelbtini), mokėjimo pavedimai buvo atliekami ne iš A. I. atsiskaitomosios sąskaitos, tačiau mokėjimo pavedimuose nurodama, kad mokama už A. I. (I t., b. l. 107). 2012 m. liepos 5 d. AB Lesto rašte (II t., b. l. 151) nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), yra įrengtas vienas elektros apskaitos prietaisas, ir bendrovė negali patvirtinti, jog elektros apskaitos prietaisas fiksuoja dviejuose gyvenamuosiuose namuose suvartotą elektros energiją. 2013 m. kovo 15 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos rašte (III t., b. l. 42) nurodyta, kad už A. I. 2011 m. spalio 30 d. 1 196,27 Lt žemės mokestį sumokėjo A. I., tačiau VMI nedisponuoja informacija apie tai, už kurį turtą (pagal jo adresą) sumokamas tam tikras mokestis. Nuo 2011 m. A. I. nemokėjo kitų mokesčių, išskyrus žyminį mokestį. Pagal AB „Lietuvos dujos“ 2013 m. vasario 20 d. raštą nuo 2010 m. birželio 23 d. iki 2012 m. rugpjūčio 15 d. gamtinių dujų tiekimo sutartis (adresas (duomenys neskelbtini)) pasirašyta su A. I.. Vartotojas pagal skaitiklį per nurodytą laikotarpį sumokėjo 4 783,89 Lt. Nuo 2012 m. rugpjūčio 16 d. gamtinių dujų tiekimo sutartis pasirašyta su A. D.-K., o adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2010 m. birželio 23 d. iki dabar gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta su A. I. (III t., b. l. 43). Tačiau pagal AB „Lietuvos dujos“ pateiktą pažymą apie abonentą (III t., b. l. 44), pagal su A. I. sudarytą nuo 2010 m. birželio 23 d. iki 2012 m. rugpjūčio 15 d. dujų tiekimo sutartį tiekėjui mokėjo nenustatytas mokėtojas (mokėjimo vieta – UAB Maxima Lt ir AB Swedbankas) ir vieną kartą (2011 m. kovo 14 d.) aiškiai nurodyta, kad mokėjo E. B. už A. I.. Pažymėtina, kad atsakovas R. S. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog A. I. buvo įsiskolinęs už jam tiektas dujas ir todėl apmokėjo, t. y. E. B. 2011 m. kovo 14 d. mokėjimo pavedimu padengė A. I. 1 090,98 Lt skolą už dujas, susidariusią iki namo pardavimo, nes per dvi savaites nuo sandorio sudarymo R. S. negalėjo sudeginti dujų už 1090,98 Lt, tačiau šią aplinkybę pagrindžiantys įrodymai nebuvo pateikti.

Pagal UAB „(duomenys neskelbtini) vandenys“ 2013 m. vasario 18 d. raštą, adresu (duomenys neskelbtini), sutartys sudarytos su A. I. ir A. D.-K. (III t., b. l. 47). 2013 m. gegužės 17 d. rašte UAB „(duomenys neskelbtini) vandenys“ nurodė, kad dar 2009 m. rugpjūčio 24 d. su A. I. sudarytos vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartys, adresu (duomenys neskelbtini), mokėjimai už suvartotą geriamąjį vandenį 2011 metais buvo vykdomi iš E. B. sąskaitos (IV t., b. l. 31). AB Lesto 2013 m. kovo 8 d. rašte (III t., b. l. 48) nurodė, kad neturi duomenų apie tai, kas būtent atsiskaitydavo už minėtu adresu ((duomenys neskelbtini)) suvartotą elektros energiją. Bendrovė gauna informaciją, kurioje būna nurodytas tik vartotojo kodas. (duomenys neskelbtini) miesto rinkliavų centras pažymoje apie skolą dėl vietinės rinkliavos (III t., b. l. 51) nurodė, kad rinkliavas už objektą, esantį (duomenys neskelbtini), mokėjo A. D.-K. ir R. S.. Prie R. S. mokėjimo būdo nurodyta – „Maxima“.

Vertinant byloje pateiktus įrodymus, susijusius su mokėjimais paslaugų tiekėjams ir sudarytas sutartis su paslaugų tiekėjais, primintina, kad pardavus R. S. žemės sklypą ir ūkio pastatą, tame pačiame žemės sklype liko pastatas, kuris nuosavybės teise priklauso Rolmex L.L.C., ir A. I. nebepriklausė nuosavybės teise joks turtas, esantis namų valdoje (duomenys neskelbtini). Byloje buvo teikiami argumentai, kad A. I. yra Rolmex L.L.C. įgaliotas asmuo, tačiau pagal bylos duomenis A. I. buvo Rolmex L.L.C. įgaliotiniu nuo 2006 m. rugsėjo 8 d. iki 2009 m. liepos 15 d. (I t., b. l. 105). 2011 metais (jau po turto pardavimo) įvairius mokėjimus atlikę asmenys, mokėjimo nurodymuose įrašydavo būtent A. I. vardą. Pažymėtina, kad, skirtingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančios medžiagos negalima teigti, jog pats R. S. sumokėjo vietinę rinkliavą, nes (duomenys neskelbtini) miesto rinkliavų centro pažymoje apie skolą dėl vietinės rinkliavos prie R. S. mokėjimo būdo nurodyta – „Maxima“, kas savaime nepatvirtina, jog būtent pats R. S. sumokėjo rinkliavą. Be to, ieškovas savo argumentus grindžia tuo, kad R. S. 2011 m. vasario 25 d. išdavė įgaliojimą J. A. D., t. y. A. I. svainiui, disponuoti įgytu turtu, o J. A. D. 2011 m. liepos 7 d. išdavė įgaliojimą R. R., kuris buvo įgaliotas vykdyti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą (R. R. atstovavo ir A. I. rengiant žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą). Nei A. I., nei R. S. šių aplinkybių nepaneigė.

Pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas R. S. nesąžiningumo, pabrėžė aplinkybę, kad turtas buvo pardavinėjamas per tarpininkus ir apie pardavimą skelbiant viešai, ir kad būtent ši aplinkybė paneigia ieškovo nurodomą aplinkybę, jog sandoris buvo sudarytas skubotai ir su pažįstamu asmeniu. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad A. I. 2011 m. sausio 7 d. bendradarbiavimo sutartyje su UAB „Turto ekspertas“ susitarė, kad bus bendradarbiaujama ieškant pirkėjo žemės sklypui su jame esančiu pastatu ((duomenys neskelbtini)), o skelbimuose bus nurodama 900 000 Lt parduodamo turto kaina (IV t., b. l. 8).

Teisėjų kolegija nepritaria minėtai pirmosios instancijos teismo argumentacijai, nes bylos įrodymų visuma leidžia konstatuoti faktą, kad sandoris buvo sudaromas skubotai ir su pažįstamu asmeniu. Kaip jau buvo minėta, byloje pateikta 2011 m. vasario 24 d. paskolos sutarties, pagal kurią atsakovas A. I. paskolino A. M. 800 000 Lt, kopija (II t., b. l. 154), kurioje yra nurodyta, kad sutartis sudaryta liudytojo R. S. akivaizdoje. Tai patvirtina aplinkybę, kad iki 2011 m. vasario 25 d. A. I. ir R. S. buvo pažįstami bei juos siejo pasitikėjimas, nes paskolos sandoris buvo sudarytas dėl pakankamai didelės sumos. Pagal bylos duomenis R. S. parduotas turtas, kuris iki 2011 m. vasario 18 d buvo areštuotas, (areštas buvo panaikintas 2011 m. vasario 18 d.), o sandoris sudarytas 2011 m. vasario 25 d., sandoris sudarytas nepadalijus žemės sklypo, t. y. pakankamai skubotai.

Be pirmiau nurodytų aplinkybių, kurios suponuoja išvadą, kad R. S. nebuvo sąžiningas turto įgijėjas ir, įsigydamas A. I. turtą, nesiekė tapti šio turto tikruoju savininku, o iš esmės sandorį sudarė dėl to, kad tikruoju turto savininku liktų A. I., pažymėtina ir tai, jog sandoris su A. I. dukterėčia buvo sudarytas 2012 m. gegužės 21 d., t. y. iš esmės iškart po to, kai Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 15 d. priėmė nutartį dėl atsisakymo priimti ieškovo ieškinio dalį (įskaitant ir tą ieškinio dalį, kurioje buvo ginčijama 2011 m. vasario 25 d. sutartis, o priimta kita ieškinio dalis dėl kitų sandorių pripažinimo negaliojančiais) (I t., b. l. 108-109). Byloje nepaneigta aplinkybė, kad A. I. iki 2012 m. gegužės 21 d. nebuvo žinomas pirmiau nurodytos nutarties turinys, t. y. kad ieškovas siekia pripažinti negaliojančiu minėtą sandorį, tačiau ieškinį pateikė ne tam teismui.

Vertinant aplinkybes, susijusias su atsakovės A. D.-K. (ne)sąžiningumu, taip pat aktualu yra tai, kad pagal bylos duomenis ši atsakovė taip pat nesiekė įgyti nuosavybėn minėto turto, kaip ir R. S.. Byloje nepaneigtos aplinkybės, kad nekilnojamasis turtas, kurį įsigijo A. D.-K., buvo pardavinėjamas, o nekilnojamojo turto agentūra „Turto ekspertas“ nurodė, kad savininkas yra Aurelijus. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs teismo posėdžio garso įrašą, nustatė, kad liudytojas V. V., gavęs ieškovo darbuotojo prašymą „pasidomėti“ turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), paskambino į nekilnojamojo turto agentūrą „Turto ekspertas“, kurio darbuotoja E. I. pasakė, kad duoda savininko A. telefoną (pavardės neminėjo). Liudytojas susiskambino tuo telefonu ir susitaręs atvyko į tą vietą, kur jį pasitiko A., kuris aprodė pirmą namą, bei pasakė, kad parduodamas ir šalia esantis namas, A. paaiškino, kad antras namas priklauso užsienio firmai ar užsieniečiui (liudytojas negalėjo tiksliai atsiminti). Atsakovai A. I., D. S., R. S. bei A. D.-K. atsiliepimuose į apeliacinį skundą akcentuoja, kad atsakovas A. I. pardavinėjo ir liudytojui aprodė namą, kuris priklauso Rolmex L.L.C., tačiau su tokia argumentacija nesutiktina, nes iš liudytojo parodymų galima daryti išvadą, kad jam buvo parodyti abu namai, o nei vienas iš jų nuosavybės teise nepriklauso A. I., o jis pagal bylos dokumentus įmonės įgaliotiniu buvo iki 2009 m. liepos 15 d. (I t., b. l. 105). Pažymėtina, kad buvo skelbiama apie gyvenamojo namo (bendras plotas – 240 kv. m ) bei gyvenamojo namo (bendras plotas – 240 kv. m) pardavimą, nurodant sklypo plotus – 30 arų ir 20 arų (IV t., b. l. 9-10).

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais ieškovo abejonių, susijusių su sandorių apmokėjimu ir grindžiamų tuo, kad buvo mokami grynieji pinigai, o atsakovai R. S. bei A. D.-K. byloje nepateikė įrodymų, kad sandorių sudarymo metu disponavo tokio dydžio lėšomis, nes sutartyse nurodyta, kad atsiskaityta, atsakovai taip pat teigia, kad pagal sandorius buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog pagal sandorius nebuvo atsiskaitoma.

Apibendrindama pirmiau šioje byloje nustatytas bylos faktines aplinkybes, laikydamasi nuostatos, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas), jog šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, atsižvelgdama į tai, kad faktiškai turtas, priklausęs skolininkui A. I. ir esantis (duomenys neskelbtini), neperėjo visiškai nepažįstamiems tretiesiems asmenims, o buvo įgytas dukterėčios A. D.-K., A. I. ir toliau turėjo galimybę tvarkyti ir tvarkė šį turtą kaip asmuo, kuriam jis priklauso nuosavybės teise, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas nustatyti atsakovo R. S. ir A. D.-K. nesąžiningumą, įsigyjant turtą.

Nagrinėjamu atveju vertinant atsakovės A. D.-K. nesąžiningumą, sudarant minėtą 2012 m. gegužės 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pažymėtina ir tai, kad pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis šios sutarties ji nėra įregistravusi viešame registre. Pagal CK 6.393 straipsnio 3 dalį nekilnojamojo daikto pirkimo– pardavimo sutartis prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota ir jiems sukelia pasekmes tik tuo atveju, jei ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. Taigi minėta sutartis sukelia pasekmes tik sutarties šalims. Kadangi šioje byloje ši sutartis yra ginčijama, ji sukelia pasekmes sutarties šalims, todėl nagrinėjamas šios sutarties galiojimo klausimas.

Kadangi yra nustatytos visos actio Pauliana sąlygos pripažinti nuo sudarymo momento 2011 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-873, sudarytą tarp A. I. ir R. S., negaliojančia ir taikyti restituciją, atstatant šalis į buvusią padėtį, bei konstatuoti, kad A. D.-K. įsigijo turtą iš asmens, kuris neturėjo teisės parduoti turto, nes nebuvo savininkas (iš neteisės atsirasti teisė negali (lot. ex injuria jus non oritur)), ir ši turto įgijėja pripažinta nesąžininga, todėl panaikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo ieškinio reikalavimas dėl pripažinimo negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento 2011 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-873 ir 2012 m. gegužės 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti restituciją ir atsakovo A. I. skolos išieškojimą nukreipti į šiomis sutartimis perleistą turtą.

Ieškovas ieškinyje yra suformulavęs reikalavimą – įpareigoti VĮ Registrų centrą atlikti nuosavybės teisės pasikeitimų registraciją Nekilnojamojo turto registre, tačiau akivaizdu, kad toks reikalavimas negali būti tenkinamas, nes teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, priklausomas nuo sandorio ar kito pagrindo buvimo ar nebuvimo, nes panaikinus sandorį, išnyksta nekilnojamojo turto ar teisių į jį įregistravimo viešajame registre pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2008); Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnis).

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, t. y. panaikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje atmesta ieškovo ieškinio dalis dėl pripažinimo negaliojančiomis 2011 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-873 ir 2012 m. gegužės 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį, ir ši ieškinio dalis tenkintina: pripažįstama negaliojančia nuo sudarymo momento 2011 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 1-873, sudaryta tarp A. I. ir R. S., 2012 m. gegužės 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudaryta tarp R. S. ir A. D.-K., ir taikoma restitucija natūra, grąžinant šalims tai, ką jos perleido pagal ginčijamus sandorius, ir ieškovui priteistos iš A. I. skolos išieškojimas nukreipiamas į žemės sklypą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), pastatą – gyvenamąjį namą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini); kita sprendimo dalis paliekama nepakeista. Taip pat iš atsakovo A. I. atsakovui R. S. priteistina 750 000 Lt, o iš R. S. A. D.-K. priteistina 800 000 Lt.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas apeliaciniame skunde prašo priteisti iš atsakovų jo sumokėtą žyminį mokestį ir patirtas bylinėjimosi išlaidas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme. Ieškovas taip pat pateikė prašymą dėl dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą grąžinimo, nes apeliacinis skundas buvo pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis, o žyminis mokestis sumokėtas toks pat, kokį ieškovas mokėjo už ieškinį bei patikslintą ieškinį, pateiktus registruotu paštu, todėl, apelianto nuomone, jis permokėjo 3 031 Lt žyminio mokesčio.

Už ieškinį ir patikslintą ieškinį ieškovas sumokėjo 12 123 Lt (I t., b. l. 9, 136). Ieškovas šioje byloje nurodė, kad 7/100 dalies pastato, esančio (duomenys neskelbtini), vertė – 232 260 Lt, o žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vertė – 187 000 Lt, gyvenamojo namo, esančio ten pat, vertė – 393 000 Lt. Atsižvelgdamas į šias vertes ieškovas apskaičiavo ir sumokėjo žyminį mokestį (I t., b. l. 127). Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu ieškovo atliktu apskaičiavimu, nes atsižvelgiant į ginčijamus sandorius, šiuose sandoriuose nurodytą turto vertę, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo žyminį mokestį apskaičiuoti taip, kaip jį skaičiavo ieškovas. Nagrinėjamu atveju ieškovas, ginčydamas 2011 m. sausio 20 d. pirkimo–pardavimo sandorį, siekė, kad būtų nukreiptas išieškojimas į 200 000 Lt vertės turtą (byloje nepripažinta, kad sandorio kaina buvo neteisinga), o ginčydamas 2011 m. vasario 25 d. bei 2012 m. gegužės 21 d. pirkimo–pardavimo sandorius, siekė, kad išieškojimas būtų nukreiptas į 800 000 Lt vertės turtą. Ieškovas ginčijo sandorius, kuriais buvo perleistas turtas, kurio vertė 1 000 000 Lt, todėl ir ieškinio suma yra 1 000 000 Lt. Atsižvelgiant į CPK 85 straipsnio 1 dalies 11 punktą, CPK 85 straipsnio 3 dalį bei CPK 80 straipsnio 1 punktą, už ieškinį turėjo būti sumokėta 14 000 Lt žyminio mokesčio.

Ieškovo reikalavimai patenkinti iš dalies, t. y. patenkinta 80 procentų ieškinio reikalavimų, o reikalavimas dėl 2011 m. sausio 20 d. pirkimo–pardavimo sandorio atmestas, todėl ieškovui iš atsakovų A. I., R. S., A. D.-K., jei ieškovas būtų sumokėjęs 14 000 Lt žyminio mokesčio, turėtų būti priteista 11 200 Lt. Kadangi ieškovas nėra sumokėjęs 1 877 Lt žyminio mokesčio už ieškinį, todėl iš minėtų atsakovų ieškovui priteistina lygiomis dalimis 9 323 Lt (po 3 107,67 Lt iš kiekvieno atsakovo) žyminio mokesčio, o valstybei – nesumokėta ieškovo žyminio mokesčio dalis, t. y. 1 877 Lt (po 626 Lt iš kiekvieno atsakovo) (CPK 93 straipsnis).

Pagal bylos duomenis apeliacinis skundas buvo paduotas elektroninėmis ryšio priemonėmis bei sumokėtas 12 123 Lt žyminis mokestis (V t., b. l. 88). Pagal CPK 80 straipsnio 7 dalį procesinius dokumentus ir jų priedus pateikiant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtino žyminio mokesčio, o tai reiškia, kad atsižvelgiant į ieškinio sumą ir mokėtiną žyminį mokestį pirmosios instancijos teisme ieškovas už apeliacinį skundą turėjo mokėti 10 500 Lt žyminį mokestį, t. y. yra permokėjęs 1 623 Lt, kurie jam grąžintini (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Ieškovo apeliacinis skundas patenkintas iš dalies (patenkinta 80 procentų), todėl iš atsakovų A. I., R. S., A. D.-K. ieškovui priteistina 8 400 Lt ieškovo sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, t. y. po 2 800 Lt iš kiekvieno atsakovo (CPK 93 straipsnis).

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Ieškovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme pateikė teismui prašymą priteisti 2 420 Lt bylinėjimosi išlaidų (advokato susipažinimas su civiline byla, įrodymų rinkimas ir pateikimas, ieškinio, prašymų ir paaiškinimų ruošimas, atstovavimas teisme) ir šias išlaidas patvirtinančius įrodymus (IV t., b. l. 167–172). Įrodymų, patvirtinančių bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, ieškovas nepateikė.

Pagal CPK 88 straipsnį išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, taigi ir atstovavimo išlaidos, turi būti realios ir pagrįstos. Nagrinėjant ir vertinant atsakovo prašymą, susijusį su advokato pagalbai apmokėti išlaidų priteisimu, pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius (toliau – ir Rekomendacijos) bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-533/2008; kt.). Taip pat teismas turi vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, į ieškovo atstovo atliktus veiksmus pirmosios instancijos teisme, į patenkintų ieškinio reikalavimų dalį, iš atsakovų A. I., R. S., A. D.-K. ieškovui priteistina 1 936 Lt (po 645,33 Lt iš kiekvieno atsakovo) už teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme.

Dėl trečiojo asmens VĮ Registrų centro atsiliepimo į apeliacinį skundą

Trečiasis asmuo VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (V t., b. l. 100). Pirmosios instancijos teismas šio atsiliepimo nėra priėmęs, atsiliepimas paduotas praleidus atsiliepimams paduoti nustatytą terminą, nurodytą CPK 318 straipsnio 1 dalyje. Atsiliepime nėra suformuluotas prašymas atnaujinti terminą, todėl teisėjų kolegija, remdamasi CPK 75 straipsniu, grąžina jį padavusiam asmeniui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kurioje atmesta ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko ieškinio dalis dėl pripažinimo negaliojančiomis 2011 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-873 ir 2012 m. gegužės 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį, ir šią ieškinio dalį tenkinti.

Pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2011 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-873, sudarytą tarp A. I. ir R. S. (R. S.), 2012 m. gegužės 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp R. S. (R. S.) ir A. D.-K., taikyti restituciją:

1) grąžinti A. I. nuosavybėn žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), skiriant šį turtą skolai, priteistai Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2012 m. sausio 2 d. nutartimi ieškovui uždarajai akcinei bendrovei Medicinos bankui iš A. I., išieškoti;

2) priteisti iš A. I. R. S. (R. S.) 750 000 Lt (septynis šimtus penkiasdešimt tūkstančių litų);

3) priteisti iš R. S. (R. S.) A. D.-K. 800 000 Lt (aštuonis šimtus tūkstančių litų).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei Medicinos bankui iš atsakovų A. I., R. S. (R. S.) ir A. D.-K. po 3 107,67 Lt (tris tūkstančius vieną šimtą septynis litus ir 67 ct) iš kiekvieno žyminio mokesčio už ieškinį, po 2 800 Lt (du tūkstančius aštuonis šimtus litus) iš kiekvieno žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, po 645,33 Lt (šešis šimtus keturiasdešimt penkis litus ir 33 ct) iš kiekvieno už teisinę pagalbą.

Priteisti iš atsakovų A. I., R. S. (R. S.) ir A. D.-K. į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. Nr. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) po 626 Lt (šešis šimtus dvidešimt šešis litus) iš kiekvieno žyminio mokesčio.

Grąžinti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei Medicinos bankui permokėtą žyminio mokesčio, sumokėto 2014 m. kovo 28 d. mokėjimo pavedimu Nr. 0681, už apeliacinį skundą dalį – 1 623 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus dvidešimt tris litus). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.

Grąžinti valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui atsiliepimą į ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko apeliacinį skundą.