- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-01-25
- Bylos Nr.
- e2S-143-1097/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16774-2023-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Latvelė
- Pareiškėjas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. Pareiškėja Lietuvos Respublika, atstovaujama valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Turto banko (toliau – ir pareiškėja), kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad fontanas, apšvietimo stulpai, parko apžvalgos aikštelė ir takai, esantys (duomenys neskelbtini) komplekse, adresu (duomenys neskelbtini), yra valstybės nuosavybė.
2. Pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini) esantys pagrindiniai statiniai: pastatas – (duomenys neskelbtini) institutas ((duomenys neskelbtini)) ir pastatas – institutas ((duomenys neskelbtini)) registruoti Lietuvos Respublikos vardu. Darytina išvada, kad tame pačiame (duomenys neskelbtini) šalia minėtų pastatų esantys fontanas, apšvietimo stulpai, parko apžvalgos aikštelė ir takai negali būti privačios nuosavybės objektai, juolab, kad jie yra to paties dvaro komplekso elementai, pagal savo pobūdį esantys antraeiliais daiktais (priklausiniais). Kultūros vertybių registro puslapyje viešinamame Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento Kultūros paveldo centro Kultūros vertybės pagrindinio dosjė Nr. (duomenys neskelbtini) statinių aprašuose nurodyta, kad tvoros fragmentų su vartais nuosavybė – valstybinė, pastatymo data – XIX a. II p.; fontano nuosavybė – valstybinė, pastatymo data – (duomenys neskelbtini) m., apšvietimo stulpų nuosavybė – valstybinė, pastatymo data – XIX a. vid.; parko, į kurį kaip vertingoji savybė įeina apžvalgos aikštelė ir parko takai, nuosavybė – valstybinė, įkurtas XVI – XVIII a., rekonstruotas XIX a. vid., galutinai susiformavo XIX a. pab. Nurodytų statinių įregistravimas valstybės nuosavybe leis VĮ Turto bankui įgyvendinti teisės aktuose nustatytas centralizuoto turto valdytojo teises ir pareigas.
3. Pareiškėjos teigimu, VĮ Turto bankas, kaip centralizuotas valstybės turto valdytojas, negali jokiu kitu būdu, tik kreipdamasis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, įvykdyti jam teisės aktais pavestą valstybės funkciją (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. kovo 13 d. nutarimas Nr. 259) ir tuo pačiu apginti viešąjį interesą. Dėl pareiškimo dalyko nėra ginčo – Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepretenduoja į turtą, taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kad kiti fiziniai ar juridiniai asmenys pretenduotų į nurodytą turtą, t. y. nėra pagrindo teigti, jog tenkinus pareiškimą būtų pažeistos trečiųjų asmenų teisės ir interesai. Pareiškime nurodoma, kad į VĮ Registrų centrą dėl nuosavybės teisės įregistravimo nebuvo kreiptasi, nes VĮ Registrų centras nevykdo funkcijos konstatuoti vieno ar kito juridinio fakto buvimą, t. y. savo veiksmais nesukuria šalims teisių ar pareigų, o tik išviešina teismų sprendimuose ar sandoriuose konstatuotas fizinių ir juridinių asmenų nuosavybės teises. Šiuo atveju papildomas kreipimasis į VĮ Registrų centrą dėl nuosavybės teisės registravimo, nesant atitinkamo teismo sprendimo, būtų netikslingas ir pareikalautų papildomų laiko ir pareiškėjos darbuotojų sąnaudų, o pats prašymas būtų atmestas. Pareiškėja pažymėjo, kad teismų praktika faktinėmis aplinkybėmis analogiškose bylose yra aiški ir suformuota – tik teismui nustačius juridinį faktą, pareiškėjai atsiranda teisė kreiptis, o VĮ Registrų centrui pareiga įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu registruoti nuosavybės teisę.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas (duomenys neskelbtini) nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškimą atsisakė priimti.
5. Teismas išaiškino, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 ir 445 straipsnių nuostatose nurodytos aplinkybės, lemiančios galimybę nustatinėti juridinę reikšmę turinčius faktus teisme: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridinis; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai. Teismas sprendė, kad, nors pareiškėja cituoja paminėtą teisinį reglamentavimą savo pareiškime, tačiau pareiškime išdėstytų aplinkybių nesieja su paminėtu teisiniu reglamentavimu ir konkrečiomis aplinkybėmis nepagrindžia pareiškimo atitikimo paminėtų 2 ir 3 punktų reikalavimams. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepridėjo duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjos turimų dokumentų nepakanka pareiškime nurodytų fontano, apšvietimo stulpų, parko apžvalgos aikštelės ir takų teisinei registracijai atlikti, kad buvo kreiptasi dėl šio turto įregistravimo nuosavybės teisė valstybės vardu.
Šalies argumentai
6. Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą gali būti įregistruota Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimu, priimtu pagal asmens, valdančio tą daiktą nuosavybės teise, prašymą. Pareiškime pareiškėja nurodo, kad fontanas, apšvietimo stulpai, parko apžvalgos aikštelė ir takai iš esmės yra kitų, jau valstybės vardu įregistruotų nekilnojamųjų daiktų, priklausiniai, esantys valstybinės žemės sklype. Nekilnojamieji daiktai kaip priklausiniai registruojami Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnyje numatyta tvarka. Teismas, įvertinęs pareiškimo turinį laikė, jog pareiškėja gali imtis atitinkamų veiksmų, kad statiniai, dėl kurių pareikštas reikalavimas, būtų įforminti Nekilnojamojo turto registre, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja įrodinėja nurodytų statinių kaip (duomenys neskelbtini) dvaro komplekso priklausinių statusą, o ne sąlygas, reikalingas valdymo nuosavybės teise fakto nustatymui pagal CPK 445 straipsnį. Pareiškėja dėl statinių įteisinimo pirmiausia turi inicijuoti viešojo administravimo procedūras. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja gali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentus, patvirtinančius jos prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, teismas konstatavo, jog toks juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nustatytas CPK XXVI skyriaus nustatyta tvarka.
7. Teismas nurodė, kad pati pareiškime nurodomo fakto, kurį prašoma nustatyti, formuluotė – nustatyti, kad pareiškime išvardintas turtas yra valstybės nuosavybė – nėra tinkama. Reikalavimas dėl nuosavybės teisės į tam tikrą turtą pripažinimo yra ginčo teisena nagrinėtinas reikalavimas. Tuo tarpu CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkte, kuriuo pareiškėja grindžia savo pareiškimą, nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios. Pareiškime dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo pareiškėjas turi nurodyti konkretų nuosavybės teisės įgijimo pagrindą ir patvirtinti jį leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas išaiškino, kad pareiškėja turi teisę kreiptis į VĮ Registrų centrą dėl statinių nuosavybės teisės įregistravimo valstybės vardu, o pastarajam tokią teisę atsisakius registruoti – teikti teismui pareiškimą dėl valdymo nuosavybės teise fakto patvirtinimo arba ieškinį ginčo teisenos tvarka dėl nuosavybės teisės pripažinimo.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
9. Atskiruoju skundu pareiškėja Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nutartį ir pareiškimą priimti.
10. Grįsdama atskirąjį skundą, pareiškėja nurodė, kad nesikreipė į VĮ Registrų centrą dėl nuosavybės teisės įregistravimo, nes VĮ Registrų centras nevykdo funkcijos konstatuoti vieno ar kito juridinio fakto buvimą, t. y. savo veiksmais nesukuria šalims teisių ar pareigų, o tik išviešina teismų sprendimuose ar sandoriuose konstatuotas fizinių ir juridinių asmenų nuosavybės teises. Šiuo atveju papildomas kreipimasis į VĮ Registrų centrą dėl nuosavybės teisės registravimo nesant atitinkamo teismo sprendimo būtų netikslingas ir pareikalautų papildomo laiko ir sąnaudų, o pats prašymas būtų atmestas. Kreipimasis į VĮ Registrų centrą nėra privaloma ikiteisminė procedūra tokio pobūdžio bylose. Pareiškėja nurodė, kad negali jokiu kitu būdu, tik kreipdamasi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, apginti savo teises ir nėra privaloma prieš kreipianti į teismą, kreiptis tuo pačiu pagrindu į VĮ Registrų centrą, o toks reikalavimas nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka.
11. Pareiškėja pažymėjo, kad teismas, priimdamas sprendimus, turi vadovautis panašiose bylose priimtais teismo sprendimais. Visais atvejais, kai pareiškėja kreipėsi tiesiogiai į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, o ne VĮ Registrų centrą, nurodydama, jog VĮ Registrų centras neregistruoja nuosavybės teisių be teismo sprendimo, teismai nagrinėjo pareiškimus ir juos tenkino, o ne atsisakė juos priimti (Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gegužės 19 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-7153-907/2023; Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gegužės 9 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-3948-1119/2023; Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2023 m. balandžio 21 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-3576-118/2023; Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2023 m. balandžio 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-3984-457/2023; Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. kovo 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-1493-641/2023; Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. kovo 16 d. sprendimas civilinėje byloje Nr.e2YT-3290-1042/2023; Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-13162-1004/2022; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-18252-808/2022; Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2022 m. rugsėjo 26 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-4514-1112/2022). Faktinėmis aplinkybėmis tapačioje byloje Kauno apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-966-601/2023 panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo tuo pagrindu, jog nebuvo kreiptasi į VĮ Registrų centrą. Taip pat nurodyta teisminė praktika patvirtina, jog tokio pobūdžio reikalavimai nagrinėjami ne ginčo, o ypatingosios teisenos tvarka.
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).
13. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
14. Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nurodydamas, jog pareiškėja turi kreiptis į VĮ Registrų centrą dėl statinių nuosavybės teisės įregistravimo valstybės vardu, o pastarajam tokią teisę atsisakius registruoti – teikti teismui pareiškimą dėl valdymo nuosavybės teise fakto patvirtinimo arba ieškinį ginčo teisenos tvarka dėl nuosavybės teisės pripažinimo.
15. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo, kurio teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Asmuo įgyvendina šią teisę, laikydamasis įstatymuose nustatytos tvarkos. CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.
16. Teisės kreiptis į teismą prielaidų bei tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) ieškinio (pareiškimo) priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį (pareiškimą) paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį (pareiškimą), t. y. tikrina, yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018).
17. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir, atitinkamai, atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir / ar pareigos. Pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Atitinkamai, pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turi būti nurodoma: 1) kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą; 2) priežastys, dėl kurių negalima gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą; 3) įrodymai, patvirtinantys juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat patvirtinantys, kad pareiškėjas negali gauti reikiamų dokumentų arba kad negalima prarastų dokumentų atkurti (CPK 447 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-111/2006).
18. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog tam, kad būtų nustatytas valdymo nuosavybės teise faktas, turi būti nustatoma, ar yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais teisės aktų nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010). Pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, bylos dėl juridinę reikšmę turinčio valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010). Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios. Pareiškime tokiu atveju pareiškėjas turi nurodyti konkretų nuosavybės teisės įgijimo pagrindą ir patvirtinti jį leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
19. Nagrinėjamu atveju atskirajame skunde keliamas klausimas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, prieš teikiant pareiškimą dėl valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, pareiškėja privalėjo kreiptis į VĮ Registrų centrą dėl statinių nuosavybės teisės įregistravimo valstybės vardu ir tik pastarajam tokią teisę atsisakius registruoti – teikti teismui pareiškimą dėl valdymo nuosavybės teise fakto patvirtinimo.
20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą dėl to, jog prieš tai nebuvo kreiptasi į VĮ Registrų centrą, situaciją vertino pernelyg formaliai.
21. Įvertinus pareiškimo turinį, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškime išdėstytos aplinkybės nesiejamos su aktualiu teisiniu reglamentavimu ir / ar nėra argumentuojama, kad pareiškėja neturi dokumentų, patvirtinančių prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, ir negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Iš pareiškimo turinio matyti, kad pareiškėja argumentuoja, jog dvaro komplekso elementai – fontanas, apšvietimo stulpai, parko apžvalgos aikštelė ir takai – yra pareiškėjai nuosavybės teise priklausančių pastatų priklausiniai. Taip pat nurodoma, kad ginčo dėl nuosavybės teisės į objektus nėra – Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepretenduoja į turtą, taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kad kiti fiziniai ar juridiniai asmenys pretenduotų į nurodytą turtą. Taigi, keliamas klausimas, jog pareiškėja yra praeityje įgijusi nuosavybės teisę į objektus, kaip į priklausinius, tačiau nėra išlikę tai patvirtinantys dokumentai ir jų negalima gauti įstatymų nustatyta tvarka. Kaip išaiškino ir pirmosios instancijos teismas, tokiu atveju pareiškėja turi teisę teikti teismui pareiškimą dėl valdymo nuosavybės teise fakto patvirtinimo.
22. Pagal ginčo nutarties priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį (aktualios redakcijos 4 straipsnį), registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus ir duomenis, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Taigi, kaip pagrįstai nurodo pareiškėja atskirajame skunde, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, vykdydamas teisės aktuose, reglamentuojančiuose šio viešojo administravimo subjekto veiklą, nurodytas funkcijas, pats nerenka duomenų ar įrodymų, patvirtinančių tam tikrų faktų ar teisių buvimą ar nebuvimą, taip pat negali plečiamai aiškinti jam pateiktų dokumentų turinio ir daryti iš jų išvadų, jeigu iš tų dokumentų turinio tiesiogiai ir neabejotinai negali daryti išvados apie prašomą įregistruoti daiktinę teisę ar juridinį faktą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik tikslus duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą, bet ne pateiktų dokumentų interpretavimas ir / ar tikslinimas. Šiuo atveju byloje nėra dokumentų, patvirtinančių Lietuvos valstybės nuosavybės teisę į ginčo objektus, todėl daiktinė teisė gali būti nustatoma teisminio proceso metu. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal teisinį reglamentavimą, Nekilnojamojo daikto priklausiniai Nekilnojamojo turto registre paprastai įregistruojami priklausinių duomenis įrašant į pagrindinio nekilnojamojo daikto registro įrašą, t. y. tam, kad būtų galima viešajame registre įregistruoti ginčo objektų valdymo nuosavybės teise faktą, registro tvarkytojui turi būti pateiktas dokumentas, patvirtinantis tokią teisę. Nagrinėjamu atveju vien pareiškėjos teiginiai ir argumentai, jog ginčo objektai laikytini pagrindinių valstybei priklausančių pastatų priklausiniais ir pareiškėjos nuosavybe, neleidžia savaime, be situacijos tyrimo ir argumentų pagrįstumo patikrinimo konstatuoti, kad pareiškėja šiuos objektus valdo nuosavybės teise. Pareiškėjai neturint tokių dokumentų, kurie patvirtintų jos nuosavybės teisę į nurodomus objektus, pareiškėja turi teisę kreiptis į teismą. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje.
23. Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą iš dalies tenkinti atskirąjį skundą – panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio (pareiškimo) priėmimas galimas tik pirmosios instancijos teisme (žr. mutatis mutandis (liet. su atitinkamais pakeitimais) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010), šis klausimas perduotinas spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
24. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nutartį ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.