Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėjas Aleksandras Rusakas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės Turto bankas (toliau – VĮ Turto bankas) pareiškimą suinteresuotiems asmenims Šiaulių rajono savivaldybės administracijai, VĮ Registrų centras dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

3. Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras teismo nustatytu terminų atsiliepimo dėl bylos esmės nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkinamas.

4. Pareiškimai dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjami ypatingosios teisenos tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 442 straipsnio 1 punktas, 444 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. CPK 444 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl fakto, kad teisę nustatantys dokumentai, išskyrus asmens dokumentą, patvirtinantį asmens tapatybę, ir civilinės metrikacijos įstaigų išduodamus liudijimus (civilinės būklės aktų įrašus liudijančius išrašus), priklauso asmeniui, kurio vardas, pavardė ar tėvo vardas, nurodyti dokumente, nesutampa su to asmens dokumente, patvirtinančiame jo tapatybę, ar gimimo liudijime (gimimo įraše) nurodytais vardu, pavarde ar tėvo vardu, nustatymo.

5. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisinių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal O. L. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-388/2010; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje V. Alyta v. A. P., Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-93/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje pagal V. G. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-175/2009; kt.).

6. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, jog teismas nustato faktus ir nagrinėja bylas dėl pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Toks faktas nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (žr. pvz.: LAT 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisme, jų neįmanoma gauti arba atkurti.

7. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ (duomenys neskelbtini) pranešimu informavo pareiškėją apie galimai bešeimininkį turtą – butą (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatyta, kad nuosavybės teisė į šį butą buvo įregistruota 1992-07-30 Miesto (rajono) valdybos potvarkio Nr. 143 pagrindu Kuršėnų miesto savivaldybei, tačiau, Šiaulių rajono savivaldybės administracija šio turto nėra perėmusi. Nors pagal Nekilnojamojo turto registro išrašą nenustatyta kokie yra buto statybos metai, tačiau kitų tuo pačiu adresu esančių butų statybos pabaigos metais nurodomi 1951 m. - 1957 m., todėl sutiktina su pareiškėja, kad tai tarybinio laikotarpio statinys. Iš suinteresuoto asmens Šiaulių rajono savivaldybės administracijos atsiliepime nurodytų aplinkybių nustatyta, kad nurodytas nekilnojamasis turtas nepriklauso savivaldybei.

8. Pagal CK 95 straipsnį, galiojusį iki 1994-05-17 įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė ir 1990-02-12 Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). Tačiau 1990-02-12 Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994-12-20 įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir 1994-12-20 įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“. Lietuvos Respublikos 1994-12-20 įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 3 straipsnyje nurodytas turtas, įskaitant neprivatizuotus savivaldybių butų fondo butus (3 str. 3 d. 1 p.) – buvo perduodami pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Taip pat minėti teisės norminiai aktai nurodė, kad miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu 1994-12-20 įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“ nustatyta tvarka.

9. Nagrinėjamu atveju išdėstytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad duomenų apie minėto buto privatizavimą kitų asmenų vardu nėra (CPK 178 str.). Šiaulių rajono savivaldybė patvirtino, kad ji minėto objekto nuosavybės ar kita teise nevaldo, butas nėra įtrauktas į bešeimininkio ir neūkiškai laikomų statinių apskaitą. Duomenų, kad Šiaulių rajono savivaldybė būtų pradėjusi procesą dėl šio buto perdavimo jai nuosavybės teise nepateikta. Nekilnojamojo turto duomenų registro duomenys patvirtina, kad kitų tuo pačiu adresu esančių butų statybos pabaigos metais nurodomi 1951 m. - 1957 m., todėl, pagal tuo metu galiojusias teisės normas ir teismų praktiką, laikytina, jog galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis Nr. 3K-3- 856/2000; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis Nr. 3K-7-38/2008).

10. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pareiškėjai sukuria teisines pasekmes – pareiškėja įgyvendins teisę įregistruoti nekilnojamąjį turtą savo vardu. Pareiškėjos reikalavimas pagrįstas, kadangi kitu būdu ji negali gauti nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų. Pareiškėja negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti ginčo turto nuosavybės teises valstybei patvirtinančių dokumentų, todėl įvertinus išdėstytas aplinkybes, pareiškimas tenkintinas, nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad valstybė nuosavybės teise valdo butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (CPK 178, 185 str., CK 444 str., ankstesnio CK 95 str. galiojusi redakcija iki 1994-05-17).

11. Juridinio fakto nustatymas reikalingas tam, kad būtų įregistruotos daiktinės teisės į turtą valstybės nuosavybės teise.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 442 straipsnio 1 punktu, 445–448 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas tam, kad būtų įregistruotos daiktinės teisės į turtą valstybės nuosavybės teise.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.